Romanas Išėjusiems negrįžti (1958) jau rodytų individualios tapatybės diskursą, funkcionuojantį komunikacinės, kultūrinės ir istorinės atminties diskursų samplaikose. Pirmiausia susiduriame su faktu, kad šis autobiografinis romanas „buvo parašytas praėjus gerokam laiko tarpui nuo realių išgyvenimų ir įspūdžių, patirtų besitraukiant su reicho armija į Vakarus“ Vitas Areška, „Rašau visiems lietuviams“, p. 570. . Trauminė patirtis buvo reflektuota, paversta kultūros tekstu, nes „[n]uo pat pirmos išėjimo iš savųjų namų dienos Katiliškis užrašinėjo į dienoraštį tam tikrus įvykius ir išgyvenimus, tvirtai tikėdamasis kada nors viską pateikti beletristine forma“ Bronius Vaškelis, „Išėjimo-negrįžimo leitmotyvo užuomazgos: M. Katiliškio Išėjusiems negrįžti“, p. 407. . Dienoraštis yra šio romano intertekstas, suponuojantis istorinės atminties diskurso ir komunikacinės atminties diskurso junginį. Vėliau ji virto romano tekstu ir savitu atminties diskursu.
Autoriaus žodyje, pavadintame „Prieangyje“, sakoma: „Viskas čia – ir laikas, ir vieta, ir žmonės joje, ne tikri, o pramanyti“ Marius Katiliškis, Užuovėja. Išėjusiems negrįžti, p. 246. . Taip siekta pateisinti romano žanro pasirinkimą, nes istorinis laikas, vietos, įvykiai yra realūs. Kaip pasakytų Haydenas White’as, istorijai čia suteikiama istorinio naratyvo forma.