Studija „Kultūrinės atminties“ ir „komunikacinės atminties“ diskursai kaip Mariaus Katiliškio kūrybos intertekstai

Nerijus Brazauskas · 2016-08-28

Romanas Išėjusiems negrįžti (1958) jau rodytų individualios tapatybės diskursą, funkcionuojantį komunikacinės, kultūrinės ir istorinės atminties diskursų samplaikose. Pirmiausia susiduriame su faktu, kad šis autobiografinis romanas „buvo parašytas praėjus gerokam laiko tarpui nuo realių išgyvenimų ir įspūdžių, patirtų besitraukiant su reicho armija į Vakarus“ Vitas Areška, „Rašau visiems lietuviams“, p. 570. . Trauminė patirtis buvo reflektuota, paversta kultūros tekstu, nes „[n]uo pat pirmos išėjimo iš savųjų namų dienos Katiliškis užrašinėjo į dienoraštį tam tikrus įvykius ir išgyvenimus, tvirtai tikėdamasis kada nors viską pateikti beletristine forma“ Bronius Vaškelis, „Išėjimo-negrįžimo leitmotyvo užuomazgos: M. Katiliškio Išėjusiems negrįžti“, p. 407. . Dienoraštis yra šio romano intertekstas, suponuojantis istorinės atminties diskurso ir komunikacinės atminties diskurso junginį. Vėliau ji virto romano tekstu ir savitu atminties diskursu.

Autoriaus žodyje, pavadintame „Prieangyje“, sakoma: „Viskas čia – ir laikas, ir vieta, ir žmonės joje, ne tikri, o pramanyti“ Marius Katiliškis, Užuovėja. Išėjusiems negrįžti, p. 246. . Taip siekta pateisinti romano žanro pasirinkimą, nes istorinis laikas, vietos, įvykiai yra realūs. Kaip pasakytų Haydenas White’as, istorijai čia suteikiama istorinio naratyvo forma.

Nerijus Brazauskas · 2016-08-28

Romanas pradedamas skyriumi „Kunigas Žvelgaitis“, kuriame veikėjas-naratorius prisipažįsta:

Galėjau trumpą valandėlę sugaišti ankštame ir vaizdingame Žvelgaičio kalne. Ano narsaus kunigo, perpjovusio Livoniją ir nuėjusio pergalingai į Šiaurę. Marius Katiliškis, Užuovėja. Išėjusiems negrįžti, p. 248.

Ribinėje situacijoje plėtojamas istorinės (ar kultūrinės?) atminties diskursas, nes čia svarbesnis yra ne piliakalnis, o istorinio Žvelgaičio figūra. Vėliau su pastaruoju atsisveikinama, pažymint, kad šis narsus kunigas kadaise savo galvą „pateriojęs“ ant Rygos mūrų. Taip pat apmąstoma plati žemaičių žemė su aibėmis razbaininkų ir svieto lygintojų. Jie, kaip pažymi naratorius, išlikę „[t]ik mūsų atminime – nuo narsuolio Tado Blindos iki niekadėjo Rickaus“ Ten pat, p. 249. . Matome kolektyvinę atmintį, kurioje įsišaknijusi romantizuota Blindos figūra. Kita vertus, reikia sutikti su B. Vaškeliu, kad Žvelgaitis implicitiškai žymi išėjimo ir negrįžimo leitmotyvą.

Nerijus Brazauskas · 2016-08-28

Kaip žinia, Žvelgaičio istorinis paliudijimas ir žuvimas fiksuotas Henriko Latvio kronikoje, tačiau istorikas Edvardas Gudavičius su išlyga kunigaikštį Žvelgaitį priskyrė Upytės, o ne Šiaulių žemei. Konstatuodamas, kad nėra duomenų apie Lengvenio priešų ir Žvelgaičio giminystę su Ruškaičiais, jis teigia:

Tačiau žiemgalių neapykanta Žvelgaičiui (XIII a. viduryje ir pabaigoje šaltiniai liudija draugiškus žemaičių ir žiemgalių santykius) ir žemaičių nepaminėjimas Henriko Latvio kronikoje labiau rodytų šių kunigaikščių priklausymą Upytei. Edvardas Gudavičius, Mindaugas, p. 164.

Kyla klausimas: kas inspiravo Žvelgaičio atsiradimą Katiliškio tekste: kultūrinės atminties diskursas ar istorinės atminties diskursas? Ankstyvoji kūryba rodytų, kad svarbesnis buvo pirmasis, referentiškai siejamas su aiškia lokalia vieta, o piliakalnis – kaip atminties vieta – funkcionavo vietinių gyventojų sąmonėje. Vis dėlto Katiliškis nežinojo dabartinių istorikų pozicijų, dėl to jo kūryboje Žvelgaitis greičiau buvo įsivaizduotina figūra. Pastaroji pirmiausia egzistavo kolektyvinėje bendruomenės sąmonėje, nes gyventojai laikėsi pozicijos, kad

[v]isi gilūs sąmonės pokyčiai pačia savo prigimtimi sukelia charakteringas amnezijas. Iš tokių užmarščių tam tikromis istorinėmis aplinkybėmis atsiranda pasakojimai. Benedict Anderson, Imagined Communities: Reflections on the Origin and Spread of Nationalism, p. 204.

Nerijus Brazauskas · 2016-08-28

Romane kultūrinės atminties diskursas intertekstiškai siejamas ne tik su literatūra (Silvestro Valiūno „Birute“ (sukurta apie 1823 m.) ar Henriko Ibseno pjese „Peras Giuntas“, 1876), bet ir su Šv. Roko atlaidais, kurie prisimenami kaip nostalgiška praeitis, kaip netekimas. Atsiminimai sureikšminami ribinėje karo situacijoje, kai „[s]taiga sujudino žinia, jog iš vakarų atslenka stiprios vokiečių pajėgos“ Marius Katiliškis, Užuovėja. Išėjusiems negrįžti, p. 286. . Prisimenama tai, kas vyko Lietuvoje: pateikiamas Daujėnų vyro ir kupiškėno pokalbis, kai „šventą Roką kalendorius rodo už dviejų dienų“ Ten pat. . Paskui apibūdinama atlaidų šventė, pažymint, kaip mergelės puls ant kaklo numylėtosios, kaip sengalvėlė gailią ašarą nukrės ant sugrįžusio sūnaus rankos. „Gimtojo krašto vaizdas, – sako pasakotojas, – stojasi taip gyvai […], kad norisi griebtis už galvos, draskytis, šokti ant vienos kojos ir dainuoti“ Ten pat, p. 287. . Ir pagyvenęs gruzdietis ūkininkas sako:

Ir mano parapijoje šventas Rokas. Ir altorius jo garbei auksu ir sidabru nukabinėtas, jog pora arklių neišvežtumei […]. Ten pat. Povilas Spurgevičius, aptardamas 1759 m. bažnyčią, konstatuoja: „Šv. Roko altorius dešiniojoje koplyčioje pastatytas parapijiečių lėšomis, naujas, auksuotas. Šventojo figūrą pirmajame tarpsnyje dengė sidabruoti ir auksuoti metalo apkaustai. Ant šv. Roko galvos – sidabrinė paauksuota karūna. […] Čia reikėtų pastebėti, kad, praėjus dešimčiai metų po šios bažnyčios pastatymo, Gruzdžiuose buvo pradėti švęsti Šv. Roko atlaidai, mūsų dienas pasiekę kaip pagrindiniai. Šis altorius parapijiečių akyse ir širdyse turėjo ir tebeturi ypatingą aurą.“ Povilas Spurgevičius, „Gruzdžių bažnyčia: istorija ir meninės vertybės“, p. 5.

Altorius (jį galima pamatyti ir šiandien Gruzdžių Švč. Trejybės bažnyčioje) sietinas su komunikacinės atminties diskursu, o ankstesnė minėta refleksija rodo šv. Roką – kaip kultūrinės atminties diskursą – abiem atvejais labai svarbų minimų kraštų gyventojų kultūrinei tapatybei.

Nerijus Brazauskas · 2016-08-28

Kūrinyje prisimenama XX a. Lietuvos istorija: partizanų – „Vanagų“ – kūrimasis Plateliuose (LLA), nepriklausomybės kovos 1919 m., Povilo Plechavičiaus rinktinė, Jogailaičių dinastija, lietuvių trėmimai, „kurių nematė Dievas“, priverstinis išvežimas darbams į Vokietiją.

Taip, kai anksčiau, tai visokiais būdais viliojo Vokietijon, – emocingai pabrėžia pasakotojas, – žadėjo geriausias sąlygas. Kvietė į kariuomenę, į pagelbinius dalinius. Kai tas nepadėjo, tai gaudė apsupdami miestelius, bažnyčias, turgavietes. Drėbė į sunkvežimius beveik su šakėmis, kaip mėšlą. Ir dar saugojo, kad nepabėgtų. Marius Katiliškis, Užuovėja. Išėjusiems negrįžti, p. 370.

Taip apibūdinamas vokiečių okupacijos metais vykęs prievartinis Lietuvos vyrų išvežimas darbams į Vokietiją. Dabar – karo ir bado akivaizdoje – iš vokiečių tikimasi pagalbos, nes besitraukiantieji jau sakosi esą panašūs į sulysusias kiaules. Bet pasirodo, kad jie niekam nereikalingi ir prūsų krašte.

Romane esama ir propagandinių mitų, susijusių su žydais, įsitvirtinusių komunikacinės atminties diskurse.

Kuosa klausia vokiečio:

– O žydų taukų jūs vis tiek nevalgote.
– Kaip tai?
– Dėl to, kad nevalgote. O naudojate technikos reikalams. Pavyzdžiui – šitų lempelių gamybai. Iš kurių padarytos ir tos žvakutės. Ir muilui, ir mašinų tepimui…
Gefreiteris pastatė akis. Mes visi suklusome. Iš kur bus Kuosa tokias naujienas ištraukęs? Ten pat, p. 415.

Nerijus Brazauskas · 2016-08-28

Istoriniai duomenys šio fakto nepatvirtina. Pavyzdžiui, Timothy Snyderis knygoje Kruvinos žemės: Europa tarp Hitlerio ir Stalino (2010) jį taip pat atmeta. Tas pats Kuosa visus apšviečia, kad fiureris degina žmones krematoriumuose:

Kai kas degina. Ir nemažai jau sudegino. Kokius šešis milijonus. Aš to negirdėjau. Ar tu, Franz, ką nors žinai? Franzas tiesiogiai nepasako, ar jis žino, ar ne, kad žmones degintų pečiuose, kaip anglis ar malkas. Bet žydus… Nu, bet juk žydai ne žmonės. Marius Katiliškis, Užuovėja. Išėjusiems negrįžti, p. 416.

Čia jau susiduriame su istorine atmintimi, kuri, pagal M. Halbwachso koncepciją, praeitį formuoja pasitelkdama istorikų darbus ir yra pasiekiama iš rašytinių įrašų. Ji gali veikti ir įamžinimo, švenčių įstatymų, ir t. t. dėka. Istorinės atminties asmuo neprisimena tiesiogiai, ji gali būti stimuliuojama tik netiesiogiai. Istorinės atminties objektas yra istorija, o jos šiuolaikinė konstrukcionistinė samprata siejama ne tik su praeitimi (kaip M. Halbwachso teorijoje), bet ir su dabartimi Jörno Rüseno istorijos koncepcija: „Istorija nėra paprastas faktas. […] Ji turi veikti su praeitimi, ir ta praeitis susideda iš realių dalykų, kurie atsitiko tam tikru metu ir tam tikroje vietoje dėl kažkokių priežasčių ir kitų faktų kontekste. Bet santrauka to, kas atsitiko praeityje, nėra istorija. Kol mes juos pavadinsime istorija, praeities įvykiai privalo turėti tam tikrą savybę; praeities jungtį su dabartimi.“ Jörn Rüsen, “What Does ‘Making Sense of History’ Mean?,” p. 1. . Tačiau literatūros kūrinyje mes jau susiduriame su istorinės atminties diskursu.

Nerijus Brazauskas · 2016-08-28

Skyriuje „Juodos akys tavo, Sulamita“ aprašytas žydų mergaičių likimas. Antai šaunus SA (Smogikų padalinio) vyras klausia:

Estera Zaksaitė. Dariaus–Girėno dvidešimt septyni! Šiauliai! Ar yra kas iš Šiaulių? Marius Katiliškis, Užuovėja. Išėjusiems negrįžti, p. 479.

Estera Zaksaitė galbūt yra realiai egzistavęs asmuo, nes „Internetinėje Holokausto aukų Lietuvoje duomenų bazėje“ Plačiau žr. Lietuvos žydų bendruomenės Holokausto akivaizdoje: (ne)užmiršti vardai ir likimai, 2013. nurodoma ne viena Zaksaitė, gyvenusi Šiauliuose. Gal Estera Zaksaitė yra duomenyne minima Esja Zaksaitė, gimusi Šiauliuose 1941 09 22? Fikciniame literatūros kūrinyje personažo autentiškumas nėra svarbus, bet atminties studijose tikroviškumas turi ypatingą reikšmę. Katiliškis, minėdamas būtent žydaitę, intertekstiškai nurodo į žydų bendruomenę Šiauliuose, o „[p]rieš Antrąjį pasaulinį karą Šiauliuose gyveno 6 500–8 000 žydų“ Arūnas Bubnys (sud.), Holokaustas Lietuvoje 1941–1944 m., p. 123. . Tikroviškumą pagrįstų ir tai, kad Katiliškis pamini ir Pagyžių gatvę Šiauliuose (dabartinė Vytauto g.), ir buvusius Liaudies namus. Kitaip sakant, tarpukario Šiauliai, bendruomenės, gatvėvardžiai etc. romane kuria atminties diskursą.

Nerijus Brazauskas · 2016-08-28

Tame pačiame skyriuje minimi ir sovietų vykdyti trėmimai. Medardas prisimena, kaip išvežė jo mergaitę Felę:

Vagonus iš stoties išvežė antradienį, ir mes jau buvome spėję pasidžiaugti, kad jos šeimos nepalietė. O štai ketvirtadienis, ir ją pačiupo gatvėje, prie namų, kur ji nuomavo kambarėlį. Marius Katiliškis, Užuovėja. Išėjusiems negrįžti, p. 473–474.

Pasakotojas konstatuoja, kad daugeliui „nuvežė“ ir mylimąsias, ir žmonas su vaikais. Čia atsiskleidžia besikalbančių ištremtųjų istorijos ir priežastys: vienas nušovęs vykdomojo komiteto pirmininką, klieriką sugavo išėjusį iš klebonijos Telšiuose, Morkūnas bėgo, nes buvęs nagingas kalvis ir amatininkas, giriamas visame valsčiuje. Visi turi asmeninę istoriją ir tą patį norą – judėti kartu su frontu pirmyn.

Aptartame romane pagrindiniu intertekstu laikytinas istorinės atminties diskursas, kuris tekste daug svarbesnis už kultūrinės atminties diskursą. Neatsitiktinai Katiliškio protagonistas žaismingai argumentuoja:

Į barščius ar kopūstus deda tą jūsų etiką ar kosmetiką, ar, griausmas žino, kokią poetiką? Zimagoro neklausė apie estetiką. Ten pat, p. 419.

Išėjusiems negrįžti rodo, kad individualios tapatybės diskurso formavimuisi esminis yra istorinės atminties diskursas.

Nerijus Brazauskas · 2016-08-28

Romanas Pirmadienis Emerald gatvėje (1993) jau skirtas emigracijos problemoms, kurias reflektuodamas autorius atskleidžia asmeninės tapatybės diskursą, susijusį su individo vieta socialinėje sistemoje. Būtent joje veikia Benius Uogintas, kuris emigracijoje dirba įvairius darbus. Jo paveikslu Katiliškis tarsi patikrina Abrahamo Maslow poreikių koncepciją, atskleisdamas, kad kelias nuo žemiausių instinktų ir poreikių patenkinimo iki aukščiausios žmogiškosios išraiškos dažniausiai nėra nueinamas.

Autorių labiausiai domina socialinė, kultūrinė tikrovė, kurioje matome dominuojančią kultūros industriją, o jos refleksijoje netgi įžvelgtinos Theodoro W. Adorno mintys: „[v]artotojas nėra karalius, kaip kad kultūros industrija norėtų mums įteigti, nėra jo subjektas, bet objektas“ Theodor W. Adorno, The Culture Industry: Selected Essays on Mass Culture, p. 99. . Tokią situaciją JAV matė Katiliškis ir tai paskatino jį nagrinėti šią naująją kultūrą meniniame tekste. Romano veikėjas Benius mąsto:

Poeto ir dailininko sudėtinis gaminys, skirtas tavo pražūčiai, kad ilgėtumeis ir siektumei, kad sapnuotumei realius sapnus ir tuo pačiu jaustumei savo pastangų beviltiškumą kruvinai įsiaudrinusių jausmų siautuly. Marius Katiliškis, Pirmadienis Emerald gatvėje, p. 32.

Tokias mintis sukelia televizoriaus ekrane matoma graži mergina, reklamuojanti šampūną. Ši tikrovė yra svetima, todėl Benius prisimena save devyniolikmetį, bėgantį į prūsus, „motiniukės“ lūkesčius, kurie neišsipildė Žr. ten pat, p. 44. . Poetiškai apibendrinama patirtis:

Kaip lankos žolelių ir žiedų nesurinksi į vieną vainiką, kaip nesurikiuosi visų miško medžių ir medelių į vieną gretą, taip mūsų ašarų nesuvarstysi į rožančius ir karolius. Jie apsisuktų šimtą kartų apie kaklą ir mus jau seniai būtų pasmaugę. Ten pat, p. 45.

Taip išsakomas egzistencinis skausmas, neviltis, išeities nerodo ir tikėjimas.

Nerijus Brazauskas · 2016-08-28

Benių smaugė ne tik darbas fabrike, niūri kasdienybė ar paleistuvių glamonės, bet ir patirtos traumos bei jį lydintys istorinės ir kultūrinės atminties diskursai. Todėl atsiranda dievams pašvęsta ąžuolų giraitė, vaidilutės ir Krivių Krivaitis su ilga lazda. Jie, kaip ir ankstesnis žmogaus tikėjimas, yra ištrinti diskursai. Grįžtama, bent mintyse, prie etninių šaknų, nes realybėje sava vieta nerasta, neprisijaukinta:

Ar šis miestas mano tėvynė? Niekada, niekados jis man tokiu nepasidarys. Marius Katiliškis, Pirmadienis Emerald gatvėje, p. 65.

Lietuvis Čikagoje tebėra tas pats kaimietis, mužikas, kurį Katiliškis konceptualiai analizavo tekste „Žvilgsnis į kaimą nutolusio kaimiečio akimis“. Jis rašė: „Bet viena buvo aišku visad – kaimietis niekad nėjo iš savo žemės visam laikui“ Marius Katiliškis, „Žvilgsnis į kaimą nutolusio kaimiečio akimis“, p. 16. . Romane ši problema dar aštrėja: Kazys Noragas prisipažįsta Beniui: „Aš netikras kaimietis. Aš iš miestelio, kur buvo dvi bažnyčios ir sinagoga“ Marius Katiliškis, Pirmadienis Emerald gatvėje, p. 79. . Noragas yra neaiškios tapatybės ir praeities žmogus (tą metonimiškai liudija ir jo pavardė), dėl to autorius jam suteikia žydų naikintojo vaidmenį. Gatvėje jį atpažįstantys žydai šaukia, kad jis žydus šaudė Lenkijoje, o Liubline pečių kūreno. Benius sako, kad šie žmonės apsirinka, tačiau Katiliškis šiuo epizodu tiesiog primena, kad lietuviai taip pat žudė žydus. Kitaip sakant, meno kūrinyje nebelieka Holokausto Lietuvoje diskursui būdingo atmetimo principo.

Nerijus Brazauskas · 2016-08-28

Ir patys lietuviai nukentėjo nuo karo, buvo priversti palikti tėvynę. Veikėja Mirga prisimena Šiaulius:

Kaštanų pumpurai aižėja, nužerdami smalingais žvynais Kaštanų alėjos žvyruotus takus. Mergaitės išbėga plasnodamos drungname vėjuje rudų suknelių šimtaklostėmis ir paskui vaikšto susikibusios po dvi, po kelias. Aušros alėja prajoja artilerijos grupė. Ei, kas ten priekyje ant nušerto juodbėrio, ar tik ne kapitonas? Fui, jis turi žmoną ir vaikų, o mergaitėms patinka tik leitenantai. Seminarijos rūmai boluoja grafo Zubovo sodo gilumoje – artimiausia kaimynystė mergaičių gimnazijai. Marius Katiliškis, Pirmadienis Emerald gatvėje, p. 193.

Mirgos pavasario atsiminimuose – tarpukario Šiauliai: Kaštonų alėja, Aušros alėja, Šiaulių mokytojų seminarija (1919–1957), Šiaulių mergaičių gimnazija (1928–1953). Papildę šį aprašymą Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkiniuose saugomais atvirukais, galime gauti išsamesnį vaizdą, o kartu patikrinti romano fikciškumą. Akivaizdu, kad Katiliškiui tikrovė tampa intertekstu, o jo dekodavimas slypi komunikacinės atminties diskurse.

Nerijus Brazauskas · 2016-08-28

Mirga prisimena ir Salduvės kalną, ir Gruzdžių miškus, ir Girnikų bei Šatrijos „kauburius“, ir Švento Petro ir Povilo bažnyčią, ir Sukilėlių kalnelį. Tai tarpukario Šiaulių atminties vietos, bet svarbiausia, kad visa tai atsiranda paskutiniame romane, parašytame JAV. Tai praeities atmintis, dėl to ir „Mirga išgyvena pavasarį ir verkia“ Marius Katiliškis, Pirmadienis Emerald gatvėje, p. 194. . Jos – emigrantės – dabartinė tikrovė skatina prisiminti septynioliktąjį pavasarį, „paskutinį savo pavasarį beprotiškame grafo Zubovo sodo žydėjime su pavasariu Lituanikos gatvelėje“ Ten pat, p. 195. . Prisiminimus gali inspiruoti įvykiai, tekstai, erdvės ir vaizdiniai. Kaip teigia R. Lachmann, „[k]aip intertekstų kolekcija, pats tekstas yra atminties vieta […]“ Renate Lachmann, “Mnemonic and Intertextual Aspects of Literature,” p. 305. . Mirgos atveju pastaroji išryškina asmeninės tapatybės dramą naujo sociumo kontekste. Šių romanų analizė rodo, kad tapatybės diskursų skyrimas yra sąlyginis, o kultūrinės atminties diskurso ir istorinės atminties diskurso koreliaciją naujai atskleidžia paskutinieji Katiliškio prozos rinkiniai.

Nerijus Brazauskas · 2016-08-28

Paskutinieji novelių ir apsakymų rinkiniai: atminties diskursų sampyna

Katiliškis novelių rinkinyje Šventadienis už miesto (1963) pakartojo septynis apsakymus, bet juos pakoregavo. Kita vertus, jis parašė ir naujų kūrinių. Pirmiausia pažymėtina, kad kinta tam tikros tikrovės arba individualios atminties diskurso detalės: Prasilenkimo valandoje, novelėje „Šulinio istorija“, buvo parašyta:

Antrą karo dieną keliuku nuo Stungių dviračiais atvažiavo keturi milicininkai, ginkluoti šautuvais ir granatomis. Juos vedė Gatuliukas iš Žiūrių, kreivažandžio Gatulio sūnus. Marius Katiliškis, Prasilenkimo valanda, p. 98.

Pakoreguotame variante skaitome:

Antrąją karo dieną dviračiais atvažiavo keturi milicininkai. Juos vedė Gatuliukas iš Žiūrių, Kreivažandžio Gatulio sūnus. Marius Katiliškis, Šventadienis už miesto, p. 75.

Kodėl nebelieka Stungių kaimo pavadinimo? Ar pastarasis skiria teisingą ir melagingą diskursus?

Viena naujų novelių yra „Apie Jonką čigoną“; ši istorija, kaip pažymi V. Kelertienė, yra nugirsta Žr. Violeta Kelertienė, „Marius Katiliškis“, p. 487. . Vadinasi, ji funkcionavo visuomenės kolektyvinės atminties diskurse, o tapusi kultūros tekstu ji demonstruoja lietuvių mentalinį požiūrį į čigonus. Jonką, gimusį senės raganos laužynėje, mušė bet kur ir bet kada ir lietuviai, ir čigonai. Ilgainiui jį visi užmiršo, o „[j]is atėjo ir nuėjo, niekam neparitęs kelmo po kojų“ Marius Katiliškis, Šventadienis už miesto, p. 108. . Žmonių svetimumas atsiskleidžia, kai Jonka turguje nugirdomas, o vėliau eidamas namo – po kovos su Stulgiu – miršta pelkėse, gūdžiose pustynėse.

Nerijus Brazauskas · 2016-08-28

Katiliškis į šią novelę dar įtraukia smuklininką ir užvažiuojamojo kiemo laikytoją žydą Šaknę. Jo vaizdavimas, kaip ir apskritai kitų žydų įvairiuose tekstuose, rodo negatyvų Katiliškio sukurto pasakotojo santykį su žydais. Tai galima paaiškinti kolektyvinės atminties diskurse įsitvirtinusiu žydo – svetimojo – vaizdiniu, kuris novelėje išreiškiamas epitetais: „vertelga Šaknė“ Marius Katiliškis, Šventadienis už miesto, p. 113. , „tarbaklynis“ Ten pat, p. 114. . Tačiau tik Šaknė ragina Jonką nepilti „doigiaus arielkos“ Ten pat, p. 113. , bet naratorius čia pat priduria, kad „Šaknė bjauriai nušnekėjo“ Ten pat, p. 114. . Jonkos gyvenimas buvo nereikšminga akimirka, jis neatsitiktinai atgulė nešventintoje vietoje.

Novelėje „Žingsniai prie vandens“ vaizduojamas žydas Gordonas Gordonas ir kiti Katiliškio aprašyti žydai minimi Romualdos Vaitkienės straipsnyje „Žadėtoji žemė“ (žr. Romualda Vaitkienė, „Žadėtoji žemė“, p. 268. , kuris savo krautuvėje priešais bažnyčią pardavinėja įstabius laikrodžius. Paskutinysis Žagarės žydas Aizikas Mendelsonas prisiminė, kad Gordonas

turėjo krautuvę, buvo bagotas žydas. Turėjo duktę, kuri įsimylėjo lietuvį, kriaučių, ir apsiženijo. Tai buvo didelis griekas. Baigėsi tragiškai, vokiečių laiku jis pabėgo kažkur į Latviją, pas gimines, o ji išėjo iš proto, dabar mirusi. […] Abu buvo labai gražūs, žydė su lietuviu buvo sensacija. Vilma Gradinskaitė, Deiminta Keršytė, Donatas Neverauskas, Giedrius Jokubauskis, „Žagarė“, 2007.

Beje, ir pats Aizikas buvo vedęs lietuvaitę, o jo asmeninė istorija galėtų būti laikoma tapatybių transformavimosi pavyzdžiu.

Nerijus Brazauskas · 2016-08-28

Minėtosios istorijos Katiliškis neplėtoja, jis laikrodžio motyvu atskleidžia novelės herojaus vidinę sumaištį, nerimą ir baimę. Pardavęs laikrodį Gordonui veikėjas nesiorientuoja laike, o poreikį identifikuoti laiką lemia už sienos išgirsti žingsniai. Taigi Gordonas yra komunikacinės atminties diskurso kūrimo ašis, kaip ir jo krautuvė, kuri novelėje apibūdinama epitetu „niekinga“ Marius Katiliškis, Šventadienis už miesto, p. 168. . Beje, šiame kūrinyje kaip intertekstas atsiranda [Antanas] Šabaniauskas, jį paminintis veikėjas sako: „Nemėgstu jo per nosį knarkiamų dainuškų“ Ten pat, p. 179. . Tai rodo kolektyvinės atminties diskursą, bylojantį kasdienybę ir socialinę komunikaciją. Kartu aiškėja, kad tikrovės detalės Katiliškio kūriniuose dažnai yra atsimintos, o ne sukurtos.

Novelėje „Ryšininkas“ vaizduojamas 1941 m. birželio sukilimas prieš sovietų valdžią. Kūrinyje baltaraiščiams dar nerūpi, Liudo Truskos žodžiais, „[ž]ydų tvarkymas“, nes jie gaudo komunistus, budi ar paleidžia šūvį aukštyn dėl drąsos Žr. Liudas Truska, „1941 m. Birželio sukilėliai – tautos didvyriai ar nacių agentai?“, 2000. . Katiliškis Lopetos paveikslu implikuoja, kad sukilėliai elgėsi humaniškai, netgi gailėjosi tokių kaip Lopeta: „O jeigu jis nori pasitaisyti ir pasitaisys? Kaip tada?“ Marius Katiliškis, Šventadienis už miesto, p. 346. . Kita vertus, sakoma, kad ginkluoto sąjūdžio vyrai turi dėvėti ant kairės rankos baltą raištį su įrašu; Vaineikis „[a]tskirai, po vieną raidę, jis užsirašė žodį „Selbstschuetz“ Ten pat, p. 343. . Šis įrašas Katiliškiui, rašytojui, buvo komunikacinės atminties diskursas, o mums jis jau istorinės atminties diskursas. Taigi pastaruosius diskursus skiria laikas.

Nerijus Brazauskas · 2016-08-28

Autorius novelėje rašo: „Du sunkvežimiai milicininkų, žydų, kitokių civilių ir visokio plauko bolševikų pravažiavo šiaurės rytų kryptimi“ Marius Katiliškis, Šventadienis už miesto, p. 352. . Taigi žydai sutapatinami su bolševikais, vaizduojami kaip bėgliai, ir tai galima būtų paaiškinti Valentino Brandišausko išskirtomis penkiomis priežastimis, kodėl vyravo antisemitinės nuotaikos ir lietuviai dalyvavo naikinant žydus; taip pat faktu, kad nauji tyrimai su tam tikromis išlygomis „patvirtina teiginį, jog žydų vaidmuo Lietuvos komunistų partijoje (LKP) bei tarybų valdžios institucijose daugumos sąmonėje yra perdėm mistifikuojamas“ Valentinas Brandišauskas, „Įžanga“, p. 10. . Antisemitizmo diskursas turbūt geriausia rodytų, kaip Lietuvos visuomenė kontroliuoja, modifikuoja, organizuoja, komentuoja Holokausto diskursą.

Norėdami tai paaiškinti turėtume prisiminti šiandien nevienareikšmiškai vertinamą LAF’o programos projektą ar 1941 m. kovo 19 d. atsišaukimą į krašto gyventojus, kuriame teigta:

6) Jau dabar painformuokite žydus, kad jų likimas aiškus, todėl kuris gali, tegul jau dabar nešdinasi iš Lietuvos, kad nebūtų nereikalingų aukų lemiamu momentu. Jų turtus paimkite į savo rankas, kad niekas veltui nežūtų. LAF 1941 m. kovo 19 d. atsišaukimas į krašto gyventojus, p. 185.

Naujesni istoriniai tyrimai (Sigito Jegelevičiaus) rodytų, kad turėtume kalbėti apie šio Berlyne parengto LAF’o dokumento klastotę, apie sovietmečiu paskelbtą variantą. Kolektyvinėje monografijoje Lietuvių tautos sukilimas 1941 m. birželio 22–28 (2011), aptariant Škirpai primetamus kaltinimus dėl antisemitizmo, konstatuojama: „Į šiuos klausimus sunku atsakyti, nes nėra tiesioginių duomenų“ Arūnas Bubnys, Sigitas Jegelevičius, Stasys Knezys, Alfredas Rukšėnas, Lietuvių tautos sukilimas 1941 m. birželio 22–28 d., p. 126. . Esami liudija, kad

[i]šanalizavus Berlyno LAF organizacijos parengtuose tekstuose sutinkamus antisemitinius teiginius, galima tvirtinti, kad jos nariai „žydų problemą“ siūlė spręsti ne genocido, o išvarymo iš Lietuvos būdu. Dėl Kazio Škirpos veiklos antrojo pasaulinio karo metais, p. 4.

Nerijus Brazauskas · 2016-08-28

Neturėdamas kompetencijos spręsti šio istorinio klausimo, norėčiau pažymėti, kad sukilimo metu buvo žmonių, „kurie jau turėjo nusistatymą eiti prieš žydus, juos apiplėšti ar / ir žudyti“ Žr. Zigmas Vitkus, „Sigitas Jegelevičius: „Birželio sukilimą šiandien dažnai matome pro sovietinės propagandos akinius“, 2013. . Ir tai patvirtina, pvz., „Arkivyskupo Juozapo Skvirecko dienoraštis 1941 birželio 22 d. – rugpjūčio 13 d“, kuriame aprašoma kova su žydais pabrėžiant, kad „[s]adizmo žyduose yra gana daug“ Arkivyskupo Juozapo Skvirecko dienoraštis 1941 birželio 22 d. – rugpjūčio 13 d., p. 271. . Katiliškis komunikacinės atminties diskurso pagrindu steigė žydų atminties diskursą, kuriame svarbiausią vaidmenį atliko komentaras ir pašalinimo principas.

Paskutinėje Katiliškio knygoje Apsakymai (1975) vaizduojamas išeivijos gyvenimas, moralinis, mentalinis degradavimas, socialinės ir psichologinės problemos. Daugelio lietuvių, dirbusių fabrikuose, socialinę tikrovę perteiktų šis „Popietės“ veikėjo Tomo užrašytas, o vėliau iš karto nutrintas sakinys: „Nigers, hilbillies and deepees are the same thing“ [Nigeriečiai, kalniečiai ir dypai yra tas pats – N. B.] Marius Katiliškis, Apsakymai, p. 93. . Šios socialinės grupės, kurias žymi minėti terminai, priklauso, pasak pasakotojo, poetiškai jankio sielai. Tačiau toks požiūris slypi ir pačių lietuvių mąstyme:

– o tu negrą laikai žmogumi? – Karve aš jo negaliu laikyti, Ho! Karvė pieno duoda. Ten pat, p. 95.

Tomo ir Pauliaus pokalbis atskleidžia tarpkultūrinės komunikacijos problemas, su kuriomis susidūrė išeiviai iš Lietuvos. Jų sunkumai darbe, komunikacijos ypatybės, lietuvių ir anglų kalbų maišymasis, karjera „nuo žagrės Pamūšyje iki smuklės baro Bridgeporte“ pavaizduotos apsakyme „Pirmadienis“. Pastarasis tikriausiai inspiravo analizuoto romano Pirmadienis Emerald gatvėje atsiradimą ir netgi gali paaiškinti romano viršelio iliustraciją Žr. ten pat, p. 141. .

Nerijus Brazauskas · 2016-08-28

Apsakymuose dominuoja Amerikos realybė, svarbiausia yra naujosios vertybės, o jas kūriniuose simbolizuoja tikslūs alkoholinių gėrimų pavadinimai. Kintantį žmonių požiūrį į moralines vertybes atskleidžia apsakymas „Seržantas X“, kurio veiksmas karo metu vyksta Lietuvoje. Vilijos ir Arvydo jausmų istorija, moters aukojimasis, išsiskyrimas ir vilčių nepateisinantis susitikimas po karo liudija gyvenimo trapumą, simbolizuojamą žydinčios ispaniškos rožės. Apsakymas atskleidžia, kaip kadaise svarbūs dalykai tampa bereikšmiais, kaip žmonės pasidaro abejingi ir užmaršūs. Tai asmeninio gyvenimo peripetijas narpliojantis kūrinys, bet esama ir apsakymų, kurie apmąsto lietuvių tautai skaudžius istorinius patyrimus.

Vienas tokių yra apsakymas „Senatvėje“, kuriame išeivis Čeponis prisimena žydą Šaknę, ne kartą minimą Katiliškio kūryboje.

Prisiminimų siūlas, lyg iš migdančiai burzgiančio ratelio, dryko ir vyniojosi į rytę, į kamuolį. Buvo toks Samuelis Šachmanas, žmonių vadinamas trumpai ir tiesiogiai – Šakne. Arba Šaknė Raštininkas, kad nesumaišius su jo broliu, turėjusiu stambią prekybą. Marius Katiliškis, Apsakymai, p. 217.

Pasakotojas sako, kad Šaknė buvo raštininkas, jaunystėje ėjęs advokato mokslus. Pabrėžiama, jog žmogus bylą laimėdavo, jei Šaknė jos imdavosi. Straipsnio autoriui nepavyko identifikuoti realaus žmogaus, veikėjo prototipo, galbūt Katiliškis pakeitė vardą ir pavardę. Meniniame kūrinyje veikia fiktyvūs personažai, tačiau atminties tyrimas skatina ieškoti tikrovės referencijų, kurios dažniausiai atlieka interteksto funkciją.

Nerijus Brazauskas · 2016-08-28

Šaknės istorija primena Šiaulių apskrities žydų žudymo dieną Žagarėje, kuri aprašyta apsakyme:

Rudeniui taip įsibiurus, apie spalio vidurį, aplėkė žinia, kad pušyne rusų belaisviai kasa milžinišką griovį. Atvažiavusi žudikų komanda. Pavakaryje, nurimus vėjui, laukais drioskėjo sutelktinės salvės. Galėjai ausis užsikimšti, vis tiek girdėjai. Ir žinojai. Marius Katiliškis, Apsakymai, p. 219.

Taip skaitytojui apibūdinamas žydų genocidas, kuris Holokausto Lietuvoje atlase pateikiamas kiek kitaip:

1941 m. rugsėjo paskutinėmis dienomis Žagarės miesto parke (buvęs grafo Naryškino dvaro parkas) policijos suvaryti vietos gyventojai lietuviai iškasė „L“ formos griovį (120 m ilgio, 2–3 m pločio, 2 m gylio). Spalio 2 d. rytą Žagarės komendantas Mannteuffelis vokiškai kreipėsi į susirinkusiųjų minią. Jis pranešė, jog žydai būsią vežami į darbus. Tada surikiavo juos į kelias kolonas (atskyrė vyrus, moteris, vaikus ir senius) ir, vokiečiui sušvilpus, aikštę ėmė supti vietiniai bei iš kitur atvykę baltaraiščiai ir policininkai. Tarp žydų kilo panika. Kai kurie bandė bėgti iš aikštės. Tuomet žydus pradėta mušti ir juos šaudyti. […] Iš žydų buvo atimti pinigai, papuošalai ir kiti vertingi daiktai. Atvežtieji prie griovio išrengti iki apatinių rūbų, po to suguldyti griovyje ir sušaudyti. […] Šaudymas truko iki pat vėlaus vakaro. […] Vokiečių saugumo policijos ir SD vado K. Jägerio raporte pažymėta, kad 1941 m. spalio 2 d. Žagarėje buvo sušaudyti 2 236 žydai (633 vyrai, 1 107 moterys ir 496 vaikai). „Šiaulių apskrities žydų žudynės Žagarėje“, 2010.

Nerijus Brazauskas · 2016-08-28

Beveik analogiškas aprašymas pateiktas istoriko Arūno Bubnio sudarytame leidinyje Holokaustas Lietuvoje 1941–1944 m. (2011). Tik jame aprašymo pradžioje vartojami kiek kitokie terminai: „Tada, vokiečiui sušvilpus, aikštę ėmė supti vietos ir iš kitur atvykę „partizanai“ ir policininkai“ Arūnas Bubnys (sud.), Holokaustas Lietuvoje 1941–1944 m., p. 144. . Žudynių vykdytojų įvardijimas svarbus istoriniame veikale, o grožiniame kūrinyje rašytojas turi teisę elgtis pagal meninę logiką. Katiliškio tekste atsiranda spalio vidurys, rusų belaisviai, žudikų komanda. Prozininkas neįvardija žudikų, rašo abstrakčiai, ir tai yra meninio teksto ypatybė. Grožinis kūrinys leidžia rašytojui savaip elgtis su istoriniais faktais, chronologija, įvykiu. Menininkas šįkart istorinį įvykį transformuoja į fiktyvų. Tačiau pirmasis įvykis apsakyme yra esminis intertekstas, leidžiantis kurti ir plėtoti žydų atminties diskursą.

„Senatvėje“ Katiliškis aprašo ir kitas žydų žudynes, įvykusias 1941 m. rugpjūčio mėnesį Senosiose Žagarės žydų kapinėse. Kas tai leistų teigti? Naratorius sako:

Jau kitą dieną po žudynių, šnekėjo, kad kelios šeimos yra pasislėpusios. Kokios ir kur? Žudikams tas nerūpėjo. Ką jiems atvarė, tą sušaudė ir suvertė į duobę. Rūpinosi kiti. Miestelyje buvo tokių, kurie tuomi ir tegyveno, kad uostytų ir atrastų. Už kiekvieną buvo paskirta nemažai taškų. Pristatei juos ir neškis degtinę kibirais. Marius Katiliškis, Apsakymai, p. 220.

Atsiranda daiktavardis duobė (straipsnio autoriui Vytautas Vaitkus pokalbyje teigė, kad žagariečiai sako „duobė“, o ne „griovys“), konstatuojama, kad žudyta; patys miestelio gyventojai išdavinėjo, gaudami atlygį – degtinės Novelių ir apsakymų rinktinės Paskendusi vasara (1997) novelėje „Viena žmogaus diena“ aprašomas grobuoniškas lietuvių elgesys pasisavinant žydų turtą. Veikėjas Bertulis prisimena: „Užėjo tada karas. […] Ir prisėjo, jogei visi žydai turėjo išbėgti, turėjo palikti visą mantą, ką per ilgus metus iš svieto išmonijo. […] Susirinko žydai brangesnius niekus, tai jau aukso, tai ir sidabro, rublius susikamšė į batų aulus, o kitą lobį Dievo apveizdai paliko. Baisu pamislyti, kas dėjosi tada!… Tokios krautuvės, kaip Rozenblato geležų ir Mejerio drabužių, be gaspadoriaus atsidūrė, jau nebeminint smulkesnių į dešimtį“ (Marius Katiliškis, Paskendusi vasara, p. 138–139). Miestelėnai vilko viską, ką galėjo, o kitą dieną vietoj žydų iškabų atsirado Povilo Kazlausko pavardė. . Šios detalės charakterizuoja, bet nedemaskuoja.