Straipsnis Technikos esmės sampratos problema Heideggerio filosofijoje

Santrauka. Straipsnyje siekiama atskleisti antikinės ir moderniosios technikos sampratos panašumus ir skirtumus. Moderniosios technikos analizė rodo, kad ši technika pasižymi svetima autentiškai kultūrai, gruobuoniška prigimtimi. Išryškėja esminis tradiciškai suprantamos technē (gamtoje glūdinčių galių skleidimo ir įkurdinimo vyksmas) ir moderniosios technikos skirtumas. Moderniosios technikos esmė, kuri įvardijama žodžiu „po-stata“(Ge-stell), yra tokia: vietoj savaimingo esinių atsiskleidimo būties šviesoje, kai žmogus dalyvauja šiame atsiskleidimo procese tik kaip tarpininkas bei kūrėjas, vyksta grobuoniško-prievartinio pobūdžio atsiskleidimas, žmogui dalyvaujant kaip reikalaujančiai jėgai. Naudojantis moderniojo mokslo pajėgomis, kaskart vis labiau objektinama gamta šiais laikais tampa paprasčiausia išteklių talpykla. Modernioji technika ir jos inicijuotas globalaus išteklių kaupimo ir vertimo preke procesas neišvengiamai gilina krizės tendencijas ir stiprina susvetimėjimo procesą. Straipsnis atskleidžia potencialios disharmonijos, siejamos su globalios, autonomiškos technokratijos iškilimu, horizontą.

Pagrindiniai žodžiai: Martin Heidegger, filosofija, technika, technē, po-stata, Ge-stell, ištekliai.

Teorijų priešpriešos moderniojoje technikos filosofijoje

Priešingai nei cikliniuose gamtos procesuose, kuriuose pokyčiai vyksta anapus žmogiškų matavimo mastelių ribų, savo veikloje žmogus pajėgus modeliuoti, tobulinti ir keisti tai, ką gamina. Technikos sritis – kuriamos, gaminamos, konstruojamos tikrovės sritis. Kaip pastanga išsivaduoti iš prigimtinio materialinio stygiaus, ji galėtų būti įvardijama kaip pagrindinė bei fundamentali žmogiško buvimo pasaulyje, pačios kultūros steigties sąlyga, žinoma dar žmogiškosios civilizacijos aušroje. Technikos bei technologijų raida bei jų keliamų pasekmių apmąstymas – tipiška moderniųjų laikų tema, pirmiausiai susijusi su Vakarų moderniai civilizacijai būdingu technomokslio pasaulėvaizdžio įsivyravimu, chronologiškai datuojamu dar Renesanso epochoje, bei jo padariniais – Naujaisiais amžiais įvykusiu matematinės eksperimentinės gamtotyros iškilimu bei „industrinės revoliucijos sprogimu“, sąlygojusiu radikalius pokyčius žmonių mąstysenoje bei gyvensenoje. Svarbu pažymėti, kad, atpažįstant evoliucinį šio proceso pobūdį, skirtis tarp žmogaus ir technikos yra dirbtinė. Paties žmogiškumo be technikos suprasti neįmanoma. Kol individualioje plotmėje nėra skirties tarp technikos, psichikos ir socialumo, psichinės veiklos pradžioje visuomet bus svarbi technika arba techninis eksteriorizacijos ir individualizacijos procesas.

Glaustai apžvelgiant technikos sampratą Vakarų mąstymo tradicijoje, sąlygiškai būtų galima išskirti kelias mąstytojų stovyklas, kurių požiūris į technikos ir žmogaus kultūrinio pasaulio santykį skiriasi. Viena stovykla būtų techninio determinizmo atstovai, tvirtinantys, kad esama technikos bei techninės raidos, kuri sąlygoja visuomenės sąrangą ir kultūrą, kita – socialinio ir kultūrinio determinizmo išpažinėjai, pabrėžiantys lemiamą visuomenės kultūros vaidmenį techninės raidos formai bei pobūdžiui. Pozityviosios-pragmatiškos mąstysenos atstovams (F. Dessaueris, J. Dewey, E. Kappas, W. Jamesas, A. Huningas ir kiti) būdingas požiūris, kad technika iš esmės yra priemonė, kuria žmogus gali įvaldyti gamtą, o matematinė-eksperimentinė gamtotyra yra vienintelis teisingas bei galutinis pasaulio pažinimo būdas. Remdamiesi scientistinės pasaulėžiūros nuostatomis, jie linkę pabrėžti mokslinių technologijų pažangą, yra įsitikinę, jog ji lemianti kultūros progresą. Be to, pozityviosios-pragmatiškos mąstysenos atstovai teigia, jog technika žmogui atverianti naujas kultūrines perspektyvas, kokybiškai pagerinanti gyvenimo sąlygas, kūrybinę veiklą.

Žmonijai išgyvenus Antrojo pasaulinio karo žiaurumus, istoricistinės bei technologinės civilizacijos kritikos tendencijos vis stiprėja. Mokslo bei technikos raidos negatyvūs vertinimai aiškiai atsiskleidžia P. Valery, J. Ellulio, R. Guenono, T. Adorno, M. Horkheimerio, K. Jasperso, C. G. Jungo ir ypač M. Heideggerio bei jo mokinių – H. Arendt, H. Jonaso, H. Marcuse’ės, G. Anderso – veikaluose. Šių teoretikų darbuose į technikos pasaulį žvelgiama kaip į žmogaus sukurtą mechanizmą, kuriame jis galiausiai virsta tik techninės manipuliacijos objektu ir patį save pradeda traktuoti kaip techninį artefaktą. Kitaip tariant, aiški priešprieša vyrauja tarp instrumentinio požiūrio į techniką ir autonominės arba substancialistinių techninių teorijų. Pirmieji laikosi požiūrio, kad technikos reikšmė neutrali ir autonomiškai veikiantiems žmonėms indiferentiška. Antrieji tvirtina, kad toks požiūris stokoja supratimo, kad tarp technikos ir subjektyvumo egzistuoja ne tik išorinis ryšys, pagrįstas instrumentine priežastimi, kad būtų pasiektas pasirinktas tikslas, bet taip pat ir vidinė tarpusavio sąveika.

Sąmoningas ir autonomiškas individas į techniką žvelgia ne tik kaip į paruoštų instrumentų ir priemonių visumą. Iš tiesų yra taip, kad įvairiomis istorinės žmonijos kultūros formomis pati technika dalyvauja žmogaus formavime ir individualizacijoje. Technika ir jos raida turi savo logiką, kurios žmogaus sprendimai nekontroliuoja. Šiai krypčiai būtų galima priskirti ir farmakologinę technikos prigimtį apmąstančius analitikus, aiškiai įžvelgiančius joje tiek nuodijantį, tiek gydomąjį pradus. Stiegleris pirmajame savo veikalo Technika ir laikas: Epimetėjo kaltė tome pateikia išsamią istorinių mėginimų apmąstyti technikos, laiko ir patirties santykį analizę Žr. Bernard Stiegler, Technics and Time, 1: The Fault of Epimetheus, 1998. . Heideggerio technikos filosofiją galima laikyti vienu iš originaliausių bandymų apmąstyti technikos esmę, nepaisant to, kad antropologinės, istorinės, etnografinės ar psichologinės techniškumo ir žmogaus santykio dimensijos intensyviai jau buvo tyrinėtos ir nušviestos Gille’o, Leroi-Gourhano ar Simondono darbuose.

Technikos ir laiko sąsaja, atsiskleidžianti šiuolaikinės greičio kultūros problematikoje, reikalauja naujo techniškumo apmąstymo. Tyrinėjant ir aiškinantis technikos ir laiko sąveiką pirmiausia technika analizuojama laike, apžvelgiant techninės evoliucijos teorijas. Klausimas tampa ypač aktualus, nes techniką tampa vis sudėtingiau suprasti, darosi neaišku, ar įmanoma nuspėti jos raidos evoliuciją bei daryti jai įtaką. Techniniai objektai tampa neorganiškai kuriamos ir sisteminamos esybės, kurios įgyja savo dinamiką ir nebeturi bendro mato su fizika ar biologija. Jos, esančios greičio dimensijos galios įtakos lauke, tampa lemtingu laikiškumo ir erdviškumo susitraukimo arba irimo komponentu. Paradoksalu tai, kad gyvenimas, užvaldomas eksteriorizacijos mobilumo proceso, tampa siekiamybe, kuri nebetenka bendro mato su pačiu gyvenimu. Šios lemtingos techniškumo vaidmens įtakos autentiškam laikiškumui Heideggeris nuosekliai neapmąsto. Vis dėlto technikos filosofija, nuosekliausiai skleidžiama paskaitoje „Technikos klausimas“ (Die Frage nach der Technik) Žr. Martin Heidegger, „Technikos klausimas“, 1992. , kurios rašytinis variantas pasirodė Heideggerio paskaitų bei rašinių kolekcijoje „Paskaitos ir rašiniai“ Žr. Martin Heidegger, Vorträge und Aufsätze, 1954. , išlieka vienas svarbiausių techniškumą apmąstančių tekstų Vakarų filosofijoje.

Technikos analizė paskaitoje „Technikos klausimas“ (Die Frage nach der Technik)

Etiudas „Technikos klausimas“ sudėtingas dėl daugelio priežasčių. Filosofinės sąvokos aiškinamos glaustu bei kondensuotu stiliumi, o argumentavimo būdas grindžiamas etimologija – istorinės žodžių reikšmės raidos atskleidimu, dėl to pats tekstas iš pirmo žvilgsnio atrodo prisodrintas senovinių sąvokų. Klausinėjimo metodas, klausimų kėlimo struktūra rašinyje pateikiama panašiai kaip ir veikale „Būtis ir laikas“ (Sein und Zeit). Iš pradžių Heideggeris siekia suprasti, kas yra pats klausinėjimas ir ko siekiama užklausti. Iš analizės paaiškėja, kaip Heideggeris supranta techniką ir kodėl įžvelgia jos esmėje slypinčias grėsmes. Rašinio pradžioje apibrėžiamas klausimas ir minties judėjimo eigos trajektorija:

Toliau mes keliame technikos klausimą. Klausimas išsiskleidžia kelyje. Todėl visų pirma yra tikslinga laikytis kelio, o ne sustoti prie atskirų frazių ar pavadinimų. Šis kelias yra mąstymo kelias. Visi mąstymo keliai daugiau ar mažiau akivaizdžiai neįprastai nusidriekia per kalbą. Mes klausiame apie techniką ir šitaip norėtume suformuoti nepriklausomą požiūrį į ją. Požiūris yra laisvas, jeigu jis mūsų egzistencijai atveria technikos esmę. Jeigu mes prie jos prisideriname, pajėgiame patirti technikos prigimtį ir jos ribas. Martin Heidegger, „Technikos klausimas“, p. 217.

Spustelėjus išskleisti...

Pirmuosiuose teksto „Technikos klausimas“ puslapiuose formuluojamas rašinio tikslas – apmąstyti techniką, kad būtume paruošti „laisvam santykiui“ su ja. Vienas iš pagrindinių keliamų klausimų, kaip mes šiuo metu susiję su technika, kaip apie ją mąstome, kas ji yra ar galėtų būti. Keliama problema ne dėl technikos raiškos formų, o dėl mūsų santykio su ja. Jeigu mes priimame tokį problemos formulavimą, tuomet tampa aišku, jog daugelis technikos sukeltų problemų negali būti išspręstos techniką tobulinant. Šių sunkumų taip pat neįmanoma ignoruoti, jų paprasčiausiai vengiant. Vadinasi, mes niekada nepatiriame savo santykio su technikos esme tol, kol tik suprantame techniką ir jos link, ją priimame, remiamės ja ar jos vengiame. Tuomet visur liekame nelaisvi ir prikaustyti prie jos, nesvarbu ar emocingai ją teigiame, ar neigiame. Tvirtinimas, kad technikos esmė visai nėra techninė, leidžia Heideggeriui atsiriboti nuo tradicinių technikos apibrėžimų ir formuoti bei pateikti savąją interpretaciją.

Technika nėra tas pat, kas technikos esmė. Ieškodami medžio esmės, mes privalome tikėti, kad tai, kas būdinga kiekvienam medžiui kaip medžiui, nėra pats medis, kokių pasitaiko tarp medžių.

Taip ir technikos esmė visai nėra techninė. Todėl mes niekada nepatiriame savo ryšio su technikos esme, kol techniką tik mąstome ir ja naudojamės, kol esame prie jos ar jos vengiame. Visais šiais atvejais mes liekame vergiškai prikaustyti prie technikos nepriklausomai nuo to, ar mes ją teigiame, ar neigiame. Tačiau labiausiai mes tampame priklausomi nuo technikos tada, kai į ją žiūrime kaip į kažką neutralaus, nes toks požiūris, šiuo metu ypač paplitęs, galų gale mus daro visiškai aklus technikos esmės atžvilgiu. Martin Heidegger, „Technikos klausimas“, p. 217.

Spustelėjus išskleisti...

Dabartinėje technikos sampratoje technika dažniausiai tapatinama su žmogaus veikla ir priemonėmis, o tai galima laikyti instrumentine ir antropologine jos apibrėžtimi. Heideggeris tvirtina, kad tai yra lemiama skirtis tarp klaidingo ir teisingo technikos aiškinimo. Teisinga teigti, jog technika dažniausiai reiškiasi instrumentiškai, bet tai jokiu būdu nėra jos tikroji esmė. Pirminiai teorinės analizės žingsniai atskleidžia, jog žvelgiant iš ontologinio požiūrio taško technika nėra tapati įrankiams ar kokiai kitai įrangai, nes negali būti redukuojama į techninius artefaktus, sprendimus ar kokius kitus gaminimo būdų įvaldymus.

Išaiškinus, kad technikos priemonės neturėtų būti tapatinamos su technikos esme, apsibrėžiamos tyrinėjimo siekio ribos. Tai, kas siekiama suprasti, yra būtent technikos esmė, o ne jos priemonės. Pabrėžiama, kad blogiausia yra tai, kad technika dažniausiai suprantama kaip kažkas neutralaus, o tai ir lemia jos neteisingą suvokimą.

Tvirtinimas, kad technikos esmė neturi nieko techniško, leidžia išsikelti keletą tikslų:

I. Tai leidžia Heideggeriui atsieti technikos aptarimą nuo technologijos „ekspertų“ srities. Kartu šis mėginimas atsiverti pokalbiui yra ir demokratinis gestas (galima prisiminti, kad šis rašinys pirmiausia pateiktas kaip paskaitos medžiaga auditorijai, kuri nebuvo nei filosofų, nei technikos specialistų) bei siekis nukreipti diskusiją į filosofijos lauką, kuriame pats Heideggeris nardo kaip žuvis vandenyje.

II. Toks tvirtinimas taip pat leidžia išplėsti savo svarstymo istorinę erdvę, vėliau atskleidžiant, kad technikos esmė iš tikrųjų sąlygoja „konkrečių“ technikos formų iškilimą XVIII ir XIX amžiuose.

III. Istorinė erdvė savo ruožtu leidžia grįžti prie graikų filosofijos ir savo analizėje remtis tam tikromis graikų filosofijos sąvokomis.

Pats Heideggerio klausinėjimo metodas siekia atskleisti netyrinėtas prielaidas, kurios formuoja mūsų pasaulio, kuriame gyvename, supratimą. Taip mėginama mūsų mąstyme aptikti tam tikrų „aklaviečių“, kurios mus apsaugo nuo daug gilesnio ir gerokai aiškesnio pasaulio bei mūsų vietos jame suvokimo. „Mes keliame technikos klausimą, norėdami sužinoti, kas ji yra“, – sako Heideggeris, ir kartu pateikia du atsakymus: mes paprastai techniką suprantame arba kaip „priemonę tikslams pasiekti“, arba kaip „tam tikrą žmogaus veiklą“ Martin Heidegger, „Technikos klausimas“, p. 217–218. . Šiais atsakymais formuluojami tarpusavyje susiję technikos apibrėžimai: instrumentinis (kaip priemonės tikslams pasiekti) bei antropologinis (kaip žmogaus veikla). Nors ir pripažįstama, kad ši apibrėžtis yra teisinga bei techniką apibūdina tiksliai, vis dėlto taip suprasti technikos esmės neįmanoma. Kasdienybėje įsigalėjęs technikos supratimas neleidžia užmegzti daug aiškesnio santykio su ja. Netgi mūsų mėginimai išlaikyti technikos kontrolę, valdyti ją taip, kad ji mūsų nenaikintų, yra grindžiami instrumentine technikos samprata. Toliau pastebima, kad:

Siekiama ją valdyti. Siekimas valdyti tampa tuo būtinesnis, kuo didesnė grėsmė, kad technika taps nebepavaldi žmogui. Ten pat, p. 289.

Spustelėjus išskleisti...

Heideggeris imasi nuodugnios instrumentalumo analizės. Instrumentalumo tyrinėjimas veda jį prie senos filosofinės problemos – kauzalumo klausimo aptarimo. Ilgoje filosofijos tradicijoje ir įsitvirtinusioje klasikinėje ontologijoje skiriamos keturios Aristotelio Fizikoje bei Metafizikoje apibrėžtos priežastys: materialioji (causa materialis), formalioji (causa formalis), tikslo (causa telos) ir veikiančioji (causa efficiens). Šios keturios priežastys grindžia bet kokią raidą Aristotelio filosofijoje ir yra tai, dėl ko viskas pasaulyje tarpusavyje sąveikauja ir yra vieni už kitus atsakingi. Kauzalumas ir yra tam tikras šių keturių sąveikaujančių priežasčių vienytojas ir lėmėjas. Tokį jo išbaigtumo paaiškinimą Heideggeris pateikia pasitelkdamas auksakalio darbo proceso pavyzdį. Priežastys telkia ir vienija tai, kas tam tikra prasme jau iš anksto potencialiai egzistuoja, suteikia galimybę materijai tapti forma. Tai leidžia tam, ko dar nėra, iškilti į buvimą. Visa, kas dirbtiniame pasaulyje iškyla į nepaslėptį ir ko anksčiau dar nebuvo, atsiranda dėl šių tarpusavio priežastingumo santykių.

Antropocentišku mūsų laikmečiu dažniausiai manoma, kad vien žmogus, kaip veikiančioji priežastis, sukuria ir priverčia atsirasti technikos produktus. Lotyniškai priežastis yra causa, šis žodis kilęs iš žodžio cadere – „kristi“ ir reiškia rezultatą ar buvimą ko nors paveiktam. Causa nėra technologinė sąvoka, ji dar nepabrėžia, kad veikiančioji priežastis dirbinio dirbime yra žmogaus planavimas. Bet ji kreipia dėmesį ne į patį daikto gimties šaltinį, o į gaminimo rezultatą arba į tai, kas įvyksta vėliau, todėl jau skiriasi nuo pirmapradės žodžio, įvardijančio priežastį, reikšmės. Graikiškas žodis, įvardijantis priežastį, yra aition. Šis žodis turi buvimo kaltam, skolingam kam nors už save reikšmę ir nurodo patį daikto gimties šaltinį. Buvimas kaltam apima esinio atsakomybę bei sumokėjimą jėgoms, suteikiančioms jam buvimą. Romėniškoje sampratoje technikos gaminys jau skolingas už savąjį buvimą konkrečiai veikiančiai jėgai, jis dėl savo paties egzistavimo tampa „kaltas“ žmogui. Vadinasi, tokia priežastingumo samprata nėra tokia pati, kaip ją suprato graikai. Taigi nuo romėnų laikų technikos objektas už savo buvimą skolingas jį gaminančiam subjektui, o graikų pasaulyje daiktas už save skolingas ikiobjektinio ir ikisubjektinio pobūdžio tikrovei.

Sidabrinės vazos pavyzdžiu Heideggeris parodo ankstesniąją priežasties, kaip buvimo skolingam ar buvimo kaltam už kieno nors kito buvimą, reikšmę. Vaza, kaip dievų kulto apeigoms skirtas aukojimo indas, už savo buvimą skolinga tiek sidabrui, tiek konkrečiam savo pavidalui, išvaizdai. Sidabras ir forma aukojimo vazai turi mažesnę reikšmę nei tikslas, nulemiantis jos buvimą (pabrėžiamas causa telos, o ne causa efficiens akcentas). Dieviškoji arba sakralinė sritis, kuri iš tiesų svarbi vazai, atskleidžia jos padarymo būdą ir leidžia sidabrui egzistuoti pačiu savo buvimu, dieviškuoju švytėjimu. Priešingai nei vėlesniais laikais, vazos dirbėjas (veikiančioji priežastis) nėra absoliutus indo autorius, jis tik kuklus dieviškosios tiesos puoselėtojas ir sergėtojas. Auksakalys nėra tik besinaudojantis įrankiais technologas, o pagamintas dirbinys nėra vien tik jo darbo rezultatas. Meistras tik leidžia vazai įeiti į savo esmę – įsiesminti. Iš tiesų jis nepadaro daikto, o tik sužadina jį, leidžia jam iškilti, yra jo atsiradimo pribuvėjas. Aristotelio kauzalumo modelis žvelgia į auksakalį daug atidžiau, susiedamas jį su logos sąvoka, kuri savo ruožtu siejama su veiksmažodžiu apophainesthai, kurio reikšmė nusako atskleidimą, atidengimą, iškėlimą aikštėn arba iškėlimą į atvertį. Remdamiesi tokia samprata, galime sakyti, kad auksakalys yra tik indo iškilimo į buvimą, jo keliavimo į atsiradimą atspirties taškas, kuris sutelkia draugėn skirtingas sidabro, vazos abstrakcijos bei tikslo, kuriam ji tarnaus, potencijas. Todėl pirmapradiškai suprasta technika nėra tik priemonė, jos esmė glūdi visai kitur:

Klausdami, kas iš tikrųjų yra technika, įsivaizduojama kaip priemonė, žingsnis po žingsnio mes prieiname prie išslaptinimo. Jis turi bet kokio pastatančiojo padarymo galimybę.

Taigi technika nėra tik priemonė. Technika yra tam tikras išslaptinimo būdas. Jei mes tai turėsime galvoje, mums atsivers visai kita technikos esmės stichija. Tai išslaptinimo, t. y. tiesos, stichija. Martin Heidegger, „Technikos klausimas“, p. 223.

Spustelėjus išskleisti...

Ką Heideggeris turi omenyje tai sakydamas? Ką atskleidžia, regis, radikali ir seniai pamiršta technikos bei poezijos sąsaja? Šioje teksto vietoje galima įžvelgti, kad Heideggeris plėtoja alternatyvų mąstymo apie techniką būdą, kuris nesiejamas su instrumentalumu. Kartu išskiriami panašumai tarp būdų, kuriais technika ir poezija priima pasaulį. Turint tai galvoje, aiškėja visai kitoks technikos esmės supratimas. Tai yra tiesos kaip išslaptinimo (alētheuein) stichija. Nors tokia perspektyva iš pradžių glumina ir atrodo keista, ji mums leidžia įeiti į pačią technikos esmę. Siekis suprasti tikrąją instrumentalumo esmę, Heideggerį atveda prie „procesualiosios“ tiesos sampratos, pasirodančios kauzalumo dėka. Tampa aišku, kodėl technikos apibrėžtis per instrumentalumą nėra neteisinga, tačiau taip ir nesiekia tikrosios pačios technikos esmės supratimo.

Ragindamas rimtai apmąstyti, ką žodis „technika“ reiškia, Heideggeris vėl atsigręžia į etimologiją. Šis žodis kilęs iš graikų kalbos žodžio technikon, kuris susijęs su žodžiu technē. Kitaip tariant, technikon yra tai, kas priklauso technē, o šiuo žodžiu graikai įvardija tiek amatininkų veiklą bei sugebėjimus, tiek ir aukštąjį meną bei dailiuosius menus. Technē siejamas su gaminimu, o poiēsis – yra kažkas poetiška. Todėl technē savo esme yra alētheuein būdas, ji išslaptina tai, kas savęs nepagamina, ko dar nėra, kas dėlto gali pasireikšti vienokiu ar kitokiu būdu. Būtent todėl technē glūdi ne darymo procese ar manipuliacijoje, bet išslaptinime. Technē yra pagaminimas, kaip išslaptinimas, o ne padarymas. Graikų mąstyme, pradedant nuo Platono, šis žodis yra vartojamas siejant jį su žodžiu epistēmē, iš kurio kilo žodis „epistemologija“ – filosofijos šaka, tyrinėjanti daiktų pažinimo pobūdį. Todėl technē siejamas ne tik su tam tikrų praktinių įgūdžių, bet ir įvairios kompetencijos turėjimu.

Bet toks technikos esmės apibrėžimas galioja tik graikiškajam mąstymui ir amatų technikai, bet visai netinka moderniajai mašininio tipo technikai. Moderniosios technikos santykis su pasauliu yra visiškai kitoks. Išslaptinimas, būdingas moderniajai technikai, neišsiskleidžia į pagaminimą poiēsis prasme. Heideggeris tvirtina, kad modernioji technika iš tikrųjų taip pat yra išslaptinimas, bet tai jau ypatingos rūšies išslaptinimas, kurio procese visi pasaulio esiniai atsiskleidžia kaip grynai funkciniai ištekliai ir kurį jis įvardija sąvoka Herausfordern:

Moderniojoje technikoje vyraujantis išslaptinimas yra eksploatacija, kelianti gamtai reikalavimą tiekti energiją, kuri gali būti eksploatuojama ir kaupiama. Martin Heidegger, „Technikos klausimas“, p. 224.

Spustelėjus išskleisti...

Tokioje išslaptinimo situacijoje žemdirbystė virsta motorizuota maisto pramone, oras priverčiamas duoti azotą, žemė – rūdą, rūda – uraną, šis – atominę energiją, kuri gali būti išlaisvinama griauti ar energijai naudoti. Statymas, eksploatuojantis gamtos energiją, yra išspaudimas (Fordern) dvejopa prasme. Išspausti – vadinasi, atskleisti ir iškelti. Toks išspaudimas iš anksto orientuotas gauti dar daugiau, kuo daugiau naudos esant mažiausioms sąnaudoms. Sąnaudos sandėliuojamos ir kaip tiekinys ruošiamos vėl naudoti. Hidroelektrinė, pastatyta ant Reino kranto, pačią upę paverčia eksploatacijos šaltiniu arba tiekiamu naudos objektu poilsio industriją kuriančioms ekskursijų kompanijoms.

Kadangi išslaptinimas, viešpataujantis moderniojoje technikoje, turi eksploatuojamo statymo pobūdį, viskas vyksta taip: atveriama gamtoje slypinti energija, kas atverta – perdirbama, kas perdirbta – kaupiama, kas sukaupta – skirstoma, o kas paskirstyta – vėl perdirbama. Išslaptinimo būdas yra atvėrimas, perdirbimas, kaupimas, skirstymas ir vėl perdirbimas. Tikrovė nustatoma kaip čia-stovėsena. Toks išslaptinimas istoriškai kyla iš dirbinio gaminimo, tačiau po-stata lemtingai iškreipia poiēsis.

Tokio pobūdžio išslaptinimas skyla į gaminantį ir toliau eksploatuojamą išslaptinimą, kuris, kaip lemtis, užklumpa ir į savo ratą įtraukia žmogų. Žmogus taip pat sukoncentruojamas į čia-stovėseną ir tampa tam tikra žmogiškųjų išteklių medžiaga. Toks vyksmas, įvardijamas po-statos proceso raiška, yra moderniosios technikos esmė. Gamta paverčiama energijos šaltiniu, žmogus vis agresyviau stumiamas į išslaptinimą. Tikrovėje, išslaptinamoje kaip čia-stovėsena, esmingoje po-statos stichijoje stovi ir pats žmogus.

Heideggerio manymu, toks vyksmas nulemtas pačios būties likimo. Kadangi likimas žmogų nubloškė į tokį išslaptinimo kelią, iškyla grėsmė, kad žmogus visada bus pasmerktas galimybei siekti tik tokio išslaptinimo, remtis juo ir viską matuoti tik tokiu masteliu. Drauge išnyksta kita galimybė – pirmapradiškesnio įsigilinimo į esinio ir nepaslėpties esmę, tokią priklausomybę patiriant ir kaip savo esmę. Atsiduriama lemtingos grėsmės akivaizdoje. Tai yra didžiulis pavojus, nes po-stata iškreipia tiesos švytėjimą ir vyksmą. Ne technika yra pavojingiausia, nėra jokio demonizmo, bet egzistuoja technikos esmės paslaptis. Didysis pavojus kyla ne iš karo mašinų ar kokių kitų technikos teikiamų destrukcijos formų. Tikroji technikos esmė jau palytėjo žmogaus esmę, todėl grėsmė kyla dėl to, kad žmogus gali prarasti galimybę patirti pirmapradiškesnį išslaptinimo atsiskleidimą ir pirmapradiškesnės tiesos kvietimą. Rašinyje cituojamos Holderlino eilutės „Bet kur pavojus, ten / Atsiranda ir tai, kas gelbsti“ kalba apie dvi viena su kita susipynusias plotmes, glūdinčias moderniojoje technikoje Žr. Martin Heidegger, „Technikos klausimas“, p. 236. .

Kalbant apie santykį su technikos esme, rašinyje galima išskirti tris svarbiausius dalykus:

I. Mes linkę apie techniką mąstyti kaip apie priemonę ar būdus daiktams gaminti. Šis apibrėžimas neįvardija tikrosios esmės ir mus klaidina, verčia galvoti, kad, tobulindami techniką bei daiktų gaminimo būdus, mes valdysime techniką ir išspręsime jos keliamas problemas.

II. Toks instrumentinis mąstymo būdas kyla iš mūsų kauzalumo prielaidų ir yra mūsų mąstymo klišių padarinys. Jeigu mes pradedame suprasti kauzalumo modusus kaip daiktų materializavimosi kaltumo būdus, mes pradedame suprasti, kad technikos esmė sąveikauja su tuo, koks mūsų santykis su šių daiktų atsiradimu.

III. Žmonių santykis su pasaulio daiktais įgauna po-statos formą, todėl į daiktus žvelgiama tik kaip į žaliavą, o į pasaulį kaip į išteklių saugyklą.

Heideggeris tvirtina, kad po-statos galia grasina žmogui sukurti tokias sąlygas, kad jis nebegalės patirti pirmapradiškesnio atsiskleidimo ir kartu pajusti pirmapradiškesnės tiesos kvietimo. Todėl ten, kur viešpatauja po-stata, iškyla didžiausias pavojus. Vis dėlto po-statos esmė sudaro ir kitokio santykio galimybę. Moderniosios technikos esmė kaip po-stata yra dviprasmiška, nes per ją atsiveria dvi žmogaus buvimo pasaulyje perspektyvos:

1. po-stata yra pavojus, nes nukreipia žmogų į pragaištingą savinaikos kelią, sukuria netinkamus santykius su esinija; o visa tai iškreipia išslaptinimo vyksmo suvokimą ir sukelia didžiulę grėsmę santykiui su tiesos esme;
2. drauge po-stata yra „gelbstinti galia“ ir kitokios būklės pokyčio galimybė, nes po-statoje besiskleidžiantis žmogaus santykis su pasaulio esiniais kartu atveria rūpesčio bei atsakomybės akiratį.

Viena vertus, po-stata įtraukia į eksploatuojamo statymo siautulį, kurio išslaptinimo procese iškreipiamas pats sąlytis su esiniu ir taip sukeliama didžiulė grėsmė santykiui su tiesos esme; kita vertus, po-stata vyksta ir racionalizuojamame prade, kuris žmogui – iki šiol nepatyrusiam, bet galbūt įgysiančiam patirtį ateityje – leidžia dalyvauti puoselėjant tiesą, dėl to po-stata turi ir gelbstintį pradą. Taigi net ir modernybėje atsiskleidžia dviprasmiška technikos esmė. Heideggeris tvirtina, kad, žvelgdami į tiesos konsteliaciją, kuri skleidžiasi technikos išslaptinimo ir įslaptinimo procese, „mes suvokiame pavojų ir išvystame gelbstinčiojo prado augimą“ bei „tampame pašaukti tikėti stiprėjančia gelbstinčio prado šviesa“ Martin Heidegger, „Technikos klausimas“, p. 241. .

Taip prieinama prie išvados, kuria mėginama apibrėžti ir įvardyti šių dviejų priešiškų orientacijų santykį:

Pastatymo nesaikingumas ir gelbstinčio prado saikas prasilenkia, kaip judant žvaigždėms prasilenkia dviejų žvaigždžių keliai. Tačiau toks prasilenkimas yra ir artumos paslaptis. Ten pat, p. 240.

Spustelėjus išskleisti...

Heideggeris sako mums, kad technikos esmės grėsmė ir gelbstinti galia yra neatskiriamos viena nuo kitos taip pat, kaip žvaigždės neatskiriamos viena nuo kitos žvaigždynų sistemoje. Jos yra tiek visumos dalys, tiek ir atskiros esybės. Gyvendami po-statoje, besiskleidžiančio santykio su esiniais stichijoje, esame priversti rūpintis savo išgyvenimo bei savasties išsaugojimo galimybėmis. Tik taip įmanoma sukurti alternatyvų žiūrėjimo į daiktus būdą, kuris padėtų keisti mąstymo formas, santykį su technikos esme ir taip išvengti didžiausių technikos keliamų grėsmių. Priešnuodis ir gelbstintis pradas įsivyraujančiam visa ko suišteklinimo redukcionizmui, yra regimas klasikinėje technikos, kaip technē, esmėje, kuri vis dar reiškiasi poiēsis būdu, kuriant meno dirbinius. Vieningos visumos procese, kurio metu gimsta meno kūrinys, atsiskleidžia egzistencinės dirbinio atsiradimo sąlygos, sudarančios pačią techninę praxis. Tokia praxis yra žmogaus ir mašinos ar įrankio tinkamo susitikimo sąlyga, išliekanti alternatyva po-statos sklaidai.

Technikos ir moderniojo mokslo santykis bei hegemonija

Kaip ir menas, mokslas yra ne tik žmogaus kultūrinės veiklos forma, bet ir lemtingas būdas, per kurį atsiveria dabartinio santykio su kitybe prigimtis. Išskirtinis naujųjų laikų bruožas – mokslą, matematinę gamtotyrą bei subjektą įvaldančios mašininės technikos iškilimas. Rašinyje „Mokslas ir apmąstymas“ Heideggeris pastebi, kad „tikrovė, kurioje laikosi ir skleidžiasi šiandienos žmogus, yra vis labiau veikiama to, kas vadinama Vakarų Europos mokslu“ Martin Heidegger, „Mokslas ir apmąstymas“, p. 244. .