Straipsnis Teisinio mąstymo antinomijos

Santrauka. Straipsnyje aptariami kai kurie jurisprudencijos mąstymo būdai, sukeliantys loginius paradoksus. Tai atvejai, kai konstitucijose ar kituose teisės aktuose tų pačių žmogaus vertybių apsauga įtvirtinama tarpiškai (per žmogaus teises) ir kartu tiesiogiai, kai teisė kaip socialinis santykis tapatinama su jos objektais (biologine, socialine, psichine realybe), kai kuriamos refleksyvios sąvokos, operuojama „absoliučiomis teisėmis“, pernelyg abstrakčiomis sąvokomis, sudvejinami teisės subjektai, teisingumo vykdymo sąvokoje tapatinami bendrasis ir individualusis teisinio reguliavimo lygmenys, ignoruojama teisė kaip santykinai savarankiškas socialinių santykių reguliatorius.

Pagrindiniai žodžiai: loginiai paradoksai, savirefleksija, tiesioginė ir tarpinė žmogaus vertybių apsauga, teisės kaip socialinio santykio tapatinimas su jos objektais, teisės subjektų sudvejinimas, teisė kaip santykinai savarankiškas socialinių santykių reguliatorius.

Įvadas: savižina kaip teisės mokslo raidos forma

Sokrato raginimas tobulinti save per savižiną (refleksiją) galioja visoms atviroms sistemoms, taip pat ir jurisprudencijai, šitokiu būdu siekiančiai pasitikslinti savo tyrimų objekto ribas, susivokti, kokie joje vyrauja tyrimo metodai, kokios jų pažintinės galimybės ir kiek tais metodais gautos žinios yra patikimos ir pakankamos? Nuo to priklauso jurisprudencijos praktinė vertė ir socialinis prestižas. Šia linkme mokslams judant, XX a. antroje pusėje susiformavo ir šiuolaikinė mokslotyra, arba mokslo filosofija, kurią anglų mokslotyrininkas D. Bernalas (1901–1971) yra pavadinęs „didžiąja XX amžiaus antros pusės iniciatyva“ Cit. pagal Валерий Николаевич Протасов, Теория права и государства: проблемы теории права и государства, с. 11. . Buvo suvokta, kad tolesnė mokslo pažanga reikalauja kas kiek laiko kritiškai peržiūrėti moksle taikomus metodus, juos nuolat tobulinti atsižvelgiant į moksluose kylančius griežtesnės ir tikslesnės analizės poreikius, nes gilėjant pažinimui, mokslams tenka tirti ir aprašyti vis sudėtingesnius reiškinius ir jų santykius. 1997 m. Sidnėjuje vykusiame tarptautiniame simpoziume „Kas yra šiuolaikinis mokslas“ buvo aiškinamasi, kokia yra šiuolaikinio mokslo metodologinė būsena, jo misija ir galimybės garantuojant žmogaus egzistenciją šiuolaikiniame pasaulyje. Atitinkamai galime klausti: Kuo pasižymi šiuolaikinis teisės mokslas? Kokiais metodais jis nagrinėja teisinę tikrovę, kokos tų metodų galimybės daryti poveikį teisinei praktikai ir apskritai, koks yra jurisprudencijos indėlis kuriant ir įgyvendinant humanistinę teisinę tvarką demokratines vertybes skelbiančioje visuomenėje?

1. Loginiai paradoksai ir refleksijos jurisprudencija

Žinoti taikomų metodų pažintines galimybes, kaip rodo istorija, yra svarbu kiekvienam mokslui, net ir tokiam griežtam kaip matematika, nes ir joje galimos situacijos, kai paaiškėja, kad matematika nevisiškai ir ne visada yra tas griežtasis mokslas, kuriuo jį norima laikyti. Štai Georgui Kantorui (Cantor, 1845–1918) baigus savo beveik dvidešimt metų rašytą darbą Beiträge zur Begründung der transfiniten Mengenlehre (1895–1897), siekiant remiantis aibių teorija įveikti dėl diferencialinio ir integralinio skaičiavimų matematikos pagrinduose atsiradusius metodologinius sunkumus, jis 1902 m. gavo iš savo kolegos anglų matematiko ir filosofo Bertrando Raselo (Bertrand Russell) laišką, kuriame B. Raselas remdamasis G. Kantoro pateikta aibės definicija: „aibė yra bet kokių objektų visuma“ suformulavo visų normalių arba į save neįskiriamų aibių aibės paradoksą. Klausiama, ar ši aibė yra normali, ar ji gali būti įskiriama pati į save, kitaip sakant, ar ji gali būti savo pačios elementas? Jei tarsime, kad ši aibė įskiriama pati į save, tai gausime išvadą, kad ji į save turi būti neįskiriama, nes ji yra visų į save neįskiriamų aibių aibė. O jei tarsime, kad ji neįskiriama pati į save, tai turėsime pripažinti, kad ji turi būti įskiriama pati į save, nes būtent tokių į save neįskiriamų aibių aibė ji ir yra. Taigi gauname aiškų prieštaravimą: tarus, kad teiginys teisingas, iš to plaukia, kad jis klaidingas, o jei sakysime, kad teiginys klaidingas, išeina, kad jis teisingas. Teiginio ir to paties teiginio neigimo konjunkcija (p ir ne-p), kaip žinoma, visada yra klaidingas teiginys. Jei klaidingas konsekventus, tai teisingoje implikacijoje turi būti klaidingas ir antecedentas. O iš klaidingo teiginio gali plaukti ne tik teisingi, bet ir – dažniausiai – klaidingi teiginiai (ex falsum sequitur quodlibet).

Šis B. Raselo paradoksas tiesiogiai kilo iš minėtos G. Kantoro pateiktos aibės definicijos. Jei aibė – bet kurių objektų visuma, tai pati aibė irgi yra objektas ir todėl gali būti savo pačios elementas: tie patys požymiai, kurie būdingi atskiriems aibės elementams, gali būti ta pačia prasme priskiriami ir jų visumai – aukštesnės abstrakcijos objektui – pačiai aibei, ir atvirkščiai. Tai buvo ženklas, kad tokia aibės definicija, kuri turėjo aksiomatizuoti ir integruoti įvairius matematikos skyrius, metodologiniu požiūriu pasirodė pernelyg abstrakti, leidžianti kurti refleksyvius apibrėžimus, t. y. sąvokas, tuo pačiu požiūriu apimančias skirtingų semantinių arba ontologinių lygmenų objektus, tarp jų ir save pačias, ir taip sukeliančias loginius prieštaravimus (antinomijas). Bet jei iš matematikos pagrindų pagal logikos taisykles vienodai logiškai būtinus galima išvesti ir teisingus, ir klaidingus teiginius, tai tokia matematika nežino, ką ji kalba, ir nežino, ar teisinga tai, ką ji kalba. Tai sukėlė XX a. pradžioje gerai žinomą matematikos pagrindų krizę. Siekiant ją įveikti buvo kritiškai įvertinta visa matematikos metodologija, pirmiausia – savirefleksiniai, arba nepredikatyvūs, apibrėžimai. Ši problema svarstyta ir tarpukario Lietuvoje Žr. Vosylius Sezemanas, „Zum Problem der logischen Paradoxien“, 1935; Česlovas Masaitis, Transfinitum, 1937; Petras Katilius, „Begalybė matematikoje“, 1931; Otto Volk, „Apie matematišką pažinimą“, 1925; Alfonsas Vaišvila, Logikos mokslas Lietuvoje 1900–1940 m., 1980. .

Kaip vieną iš būdų tokiems apibrėžimams iš matematikos ir kitų mokslų šalinti B. Raselas 1909 m. sukūrė vadinamąją loginių tipų teoriją Žr. Bertrand Russell, Alfred North Whitehead, Einführung in die mathematische Logik: die Einleitung der „Principia Mathematica“, S. 55–80. – siūlė diferencijuoti pažinimo objektus pagal semantinius lygius (tipus) ir jų pagrindu draudė konstruoti refleksyvias definicijas, grindžiamas loginėmis operacijomis, kurios gali būti taikomos pačios sau (vok. – die Selbstanwendung, Selbstbezüglichkeit, Selbstreferenz) ir dėl kurių taikymo tam tikrais atvejais išnyksta skirtumas tarp objektinės kalbos ir metakalbos („Melagio“, „Etuatlo“ paradoksai), jurisprudencijoje – tarp teisės kaip socialinio santykio ir jos objekto, pvz., skirtumas tarp „teisės gyventi“ ir jos objekto – gyvybės, tarp „nuosavybės teisės“ ir ta teise valdomo turto… Remiantis loginių tipų teorija matematikoje ir logikoje buvo atsisakyta kai kurių refleksyvių sąvokų, jas imta laikyti nulinėmis aibėmis, neturinčiomis ir iš principo negalinčiomis įgyti turiningų interpretacijų.

Šitokios su mąstymo būdu susijusios loginės situacijos yra bendra metodologinė problema, būdinga visiems mokslams, taip pat ir jurisprudencijai Žr. Klaus Friedrich Röhl, Hans Christian Röhl, „Paradoxien und Rekursivität im Recht“, 2001. . Skirtumas tik tas, kad skirtingi mokslai skirtingai į jas reaguoja: vieni kuria metodus tokioms sąvokoms aptikti ir joms šalinti kartu su jas sąlygojusiais mąstymo būdais, kiti linkę pro jas praeiti „tylomis“, nematydami reikalo koreguoti jas kuriančių mąstymo būdų. Prie pastarųjų mokslų tam tikra prasme reikėtų priskirti ir jurisprudenciją, kurioje antinominiai samprotavimai dažnai nekonstatuojami arba konstatavus nekoreguojami juos lėmę mąstymo būdai, arba net tvirtinama, kad teisinė metodologija esanti nelaisva nuo iracionalizmo ir kad „teisės taikymas, be analitinių-loginių, pilnas ir voliuntaristinių elementų“ Hans Paul Prümm, “Reducing Irrationality of Legal Methodology by Realistic Description of Interpretative Tools and Teaching the Causes of Irrationality in Legal Education,” p. 218. , be to, teisinėje praktikoje priimamų sprendimų visuotinis privalomumas ir jų „teisingumas“, matysime, labiau remiasi žinybiniu, negu loginiu autoritetu. Atitinkamai teisės mokslo idėjų poveikis tokių sprendimų kokybei kartais net nukeliamas į paskutinę vietą po žinybinių autoritetų hierarchijos Veiksniai, kurie verčia Konstitucinio Teismo teisėjus koreguoti ankstesnį jų pateiktą Konstitucijos aiškinimą, kartais išdėstomi svarbos eile taip, kad mokslo idėjos atsiduria tos eilės pabaigoje: Konstitucijos pataisos, Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, Bendrijų Teisingumo Teismo sprendimai, kitų šalių konstitucinė jurisprudencija ir „pagaliau turime nepamiršti ir mokslinės doktrinos poveikio“ (Egidijus Jarašiūnas, „Oficialios konstitucinės doktrinos koregavimo problemos“, p. 55–56). Teisės mokslo laimėjimai prisimenami lyg ir tarp kitko, matyt, todėl, kad Lietuvos teismai, skirtingai nei Šveicarijos, nėra įpareigojami savo praktikoje remtis ir teisės mokslo laimėjimais, su jais diskutuoti. Teisės mokslo idėjų tokia prigimtis, kad jos „nori“ būti „prisimenamos“ ne veiksnių gale ir ne tarp kitko, o pašauktos dalyvauti kaip pagrindinis veiksnys kiekvieno iš tokio veiksnio sprendimuose, jų argumentuose, jiems vadovauti, tapti jų turiniu, nes mokslo idėjos yra teisinės praktikos apibendrinimas atsižvelgiant į egzistuojančią teisės sampratą, socialinių procesų logiką ir to meto teisinio reguliavimo poreikius. .

Tačiau pati refleksyvių situacijų vengimo ir jų draudimo intuicija aiškiai išreikšta ir jurisprudencijoje, ją galima atpažinti iš gerai žinomo teisės principo „niekas negali būti teisėjas savo paties byloje“, siekiančio užtikrinti objektyvios tiesos nustatymą nagrinėjamoje byloje ir nešališko teisingumo vykdymo tapatybę.

Nepaisant to, savęs ribojimo operacija plačiai paplitusi teisėkūroje, jurisprudencijoje ir teisinėje praktikoje; jos pagrindu atsirandantys prieštaringi samprotavimai dažnai pateisinami kai kurių institucijų veiklos specifika. Pavyzdžiui, jei parlamentui suteikta išimtinė teisė leisti įstatymus, tai jis leidžia ir savo paties veiklą reguliuojančius įstatymus; parlamento nariai patys nusistato sau atlyginimų dydžius; reprezentacinių lėšų panaudojimo taisykles, kuriomis jie patys save atleidžia nuo pareigos pateikti tų lėšų panaudojimo dokumentinę ataskaitą panaikinant skirtumą tarp valstybės nuosavybės ir parlamento nario asmeninės nuosavybės (tai liudija ir pastaruoju metu dėl to kilę skandalai Anglijos ir Lietuvos parlamentuose); valdžia skelbiasi priversianti valdžią (save pačią) tarnauti žmonėms (politinės partijos „Naujoji sąjunga“ rinkiminis šūkis); Konstitucinis Teismas (toliau – KT) sprendžia apie negalimybę mažinti teisėjų ir savo pačių atlyginimus, aiškindamas Konstituciją pats nusistato savo vietą (dalį kompetencijos) valstybės institucijų sistemoje, net ir skirtingą nei Konstitucijos nustatyto; Konstitucija įpareigoja teisėją „klausyti tik įstatymo“, bet ką konkrečiai sako įstatymas, sprendžia pats teisėjas. Neigiamiems savirefleksijos padariniams teismų praktikoje sumažinti kuriama daugiapakopė teismų sistema su apeliacija ir kasacija. Konstitucinio Teismo vykdomas norminių tekstų aiškinimas neturi šių saugiklių ir todėl refleksijos galimybė pakenkti norminių tekstų aiškinimo adekvatumui yra daug didesnė.

Teisinės valstybės sąvoka irgi buvo plėtojama bandant įveikti refleksyvaus mąstymo („savęs apribojimo koncepcijos“) neigiamas pasekmes, kai valstybė laikyta teisine, jei ji yra ribojama savo pačios leidžiamais įstatymais: valstybinė valdžia negalėjo pažeisti savo priimtų įstatymų, bet galėjo bet kurį jai nenaudingą įstatymą pakeisti sau palankesniu.

Garantija, kad nebus savivalės, slypėjo pačioje savivalėje. Владик Сумбатович Нерсесянц, Философия права, с. 104.

Spustelėjus išskleisti...

Kritikuojant teisėtumo valstybės modelį, besiremiantį „savęs apribojimo koncepcija“, XIX a. pabaigoje pereita prie teisės viešpatavimo valstybės, kurioje valdžios valia jau saistoma ne jos pačios priimamais įstatymais, o nepriklausomai nuo jos egzistuojančiomis prigimtinėmis žmogaus teisėmis į pagrindines jo vertybes – gyvybę, sveikatą, laisvę, nuosavybę…. Įstatymai, pažeidžiantys šias teises, nelaikomi įstatymais ir eliminuojami iš galiojančių įstatymų sistemos. Šveicarijos konstitucijoje atsirado reikšminga formuluotė „Valstybės veiksmų pagrindas ir ribos yra teisė“ (Grundlage und Schranke staatlichen Handelns ist das Recht, Art. 5). Šiam suvaržymui garantuoti atsirado konstitucinės tarybos, konstituciniai ir administraciniai teismai. Su šiuo „savęs apribojimo koncepcijos“ įveikimu jurisprudencijoje ir teisinės valstybės sampratoje buvo žengtas svarbus žingsnis objektyvumo, moksliškumo ir žmogaus teisių veiksmingesnės apsaugos linkme.

Refleksyviais apibrėžimais grindžiamos sąvokos, žinoma, ne visada yra vidujai prieštaringos ir eliminuotinos iš mokslo. Pvz., keturi yra skaičius, gaunamas skaičių du dauginant iš jo paties, yra refleksyvus (nepredikatyvus), bet logikos požiūriu korektiškas (informatyvus). Tai galioja ir kai kurioms refleksyvioms situacijoms jurisprudencijoje. Pavyzdžiui, įstatymas, kuriuo Seimas nusistato pats sau atlyginimą, bus refleksyvus, bet neprieštaringas tuo atveju, jei Seimas vadovausis tais pačiais bendrais principais, kuriais remiantis nustatomi atlyginimai visiems valstybės tarnautojams. (Beje, Seimo nariai taip pat gali būti traktuojami kaip valstybės (tautos) tarnautojai, kuriuos „konkurso“ (rinkimų) tvarka laikinai ketverių metų laikotarpiui „samdosi“ tauta). Ar ne iš čia plaukia konstitucinė formuluotė „valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“ [5 str. 3 d.].

Refleksyviais apibrėžimais yra pagrįstos ir socialinę valstybės politiką įtvirtinančios teisės normos, jų veiksmingumo sąlyginumas, kai valstybė perima socialiai neveiksnaus asmens (pvz., bedarbio) pareigas garantuoti jo teisėms reikalingą pragyvenimo reikmenų minimumą ir kartu pati tampa tokio vykdymo garantu. Todėl šis valstybės prisiimtų pareigų vykdymas darosi nepatikimas ir nestabilus, nes, valstybei atsiribojus nuo šio įsipareigojimo, ji negalės pati savęs bausti už prisiimtų pareigų nevykdymą.

Tyrimai teisinio mąstymo paradoksalumo srityje. Teisinis mąstymas loginių antinomijų požiūriu Lietuvos teisinėje literatūroje nėra nagrinėtas; kitų šalių, ypač Vokietijos ir Anglijos, teisinėje literatūroje šiuo klausimu aktyviai domimasi Žr. George P. Fletcher, “Paradoxes in Legal Thought,” 1985; Niklas Luhmann, „Reflexive Mechanismen“, S. 17; “The Third Questions: The Creative Use of Paradoxes in Law and Legal History,” 1988; Douglas Richard Hofstadler, Gödel, Escher, Bach: ein Endloses Geflochtenes Band, 1985; „Paradoxien des Rechts: Eine Debatte zu Niklas Luhmanns Rechtssoziologie“, 2000; Klaus Friedrich Röhl, Hans Christian Röhl, „Ist das Recht paradox? in Festschrift fűr Erhard Blankenburg“, 2001; „Paradoxien und Rekursivität im Recht“, 2001. , net manoma, kad socialinėje sferoje kylantys paradoksai yra „šiuolaikinės epochos ortodoksija“ Niklas Luhmann, „Reflexive Mechanismen“, S. 17. , kad jie sudaro pagrindinę postmodernistinės arba nepozityvistinės teisės teorijos temą, kad postmodernistinė teisės teorija apskritai turinti pomėgį plėtoti paradoksalų mąstymą Žr. Klaus Friedrich Röhl, Hans Christian Röhl, Allgemeine Rechtslehre, S. 78–95. . Rusijoje kai kurios teisinės antinomijos tiriamos bendrame politinės, visuomeninės sąmonės paradoksalumo kontekste Žr. В. Н. Томилинцев, Человек на рубеже тысячелетий: парадоксы духовного развития, 1999; Владимир Семенович Барулин, Российский человек в ХХ веке: потери и обретения, 2000; Татьяна Юрьевна Сидорина, Парадоксы кризисного сознания, 2002; Мкртич Оганесович Мнацаканян, «Парадоксальный человек в парадоксальном обществе», 2006; Жан Терентьевич Тощенко, Парадоксальный человек, 2008 ir kt. , pripažįstant, kad paradoksai būdingi ne tik teisiniam mąstymui, bet ir visai šiuolaikinei visuomenės sąmonei, pačiam socialiniam procesui, kad paradoksų, arba antinomijų, „skaičius nesustabdomai auga vykstant kardinalioms visuomenės permainoms“ Жан Терентьевич Тощенко, Парадоксальный человек, с. 57. Vienas iš tokių paradoksalių situacijų pavyzdžių galėtų būti kad ir šiuolaikinės Lietuvos politinės sąmonės situacija, kai politinėmis partijomis pasitiki tik 3,4 proc. apklaustųjų (Vilmorus 2009 m. gegužės 7–12 d. atliktos apklausos duomenys. Lietuvos rytas. 2009 m., gegužės 23 d.). Žemiausias reitingas iš visų valstybinių, visuomeninių institucijų, bet šalies pagrindinė valdžios institucija (parlamentas) renkama būtent iš politinių partijų. Tam, kuriuo labiausiai nepasitikima, nepasitikintieji paveda atstovauti savo interesams. Lietuvos politinės ir buitinės sąmonės paradoksalumo tyrimas būtų atskira įdomi ir metodologiniu požiūriu reikšminga tema. . Vokiečių teisininkas Klausas F. Röhlas bandė sudaryti net katalogą kai kurių teisinių reiškinių, kuriuos jis laiko galinčiais būti teisės paradoksų pavyzdžiais:

1.

Kaip galima pagrįsti teisę kaip susitaikymo tvarką, jei remiamasi revoliucija ir prievarta?

2.

Demokratija gali save panaikinti išrenkant diktatorių (demokratijos savineigos paradoksas).

4.

Reliatyvizmas arba pliuralizmas gali veikti prieš save teigdamas save kaip absoliučią pretenziją.

5.

Kaip valstybė gali būti juridinis asmuo, jei tas asmuo be valstybės neturi jokių teisių?

6.

Kas riboja teismo kompetenciją – įstatymas, ar to įstatymo aiškinimas, vykdomas paties teismo?

7.

Kas lieka iš papročių teisės, jei ji priklauso nuo teisminio pripažinimo?

8.

Kaip savanoriškumas sutartyje virsta savęs ribojimu? (Wie wird aus Freiwilligkeit Bindung; wie kommt es zur Selbstvalidierung des Vertrages?). Жан Терентьевич Тощенко, Парадоксальный человек, с. 88–89.

Spustelėjus išskleisti...

Kai kuriuos iš K. Röhlio formuluojamų „teisės paradoksų“ (pvz., laisvės padėtis sutartyje), manau, reikėtų laikyti ne loginiais, o dialektiniais prieštaravimais arba tiesiog metodologiniais mąstymo sunkumais, kylančiais iš pačios teisės ir jos taikymo dialektinės prigimties. Juk kiek funkcionuojanti teisė, matysime, yra dviejų priešybių – leidimų ir paliepimų – vienovė, tiek ji pačia savo esme yra vidujai prieštaringa. Bet tai ne loginis, o dialektinis prieštaringumas, nes jis ne naikina informaciją, o atvirkščiai – teikia žinių apie giluminę ir autentiškąją teisės esmę (socialumą). Tik šia prasme būdama prieštaringa teisė ir gali išsaugoti savo esmės (socialumo) tapatybę, vienyti bendravimui skirtingų interesų žmones, garantuoti vienodą tokių interesų apsaugą. Be to, dialektiniai prieštaravimai, matysime, yra ne tik teisės, bet ir kiekvieno socialinio, gamtinio reiškinio, kaip gyvybingo, tampančio, konkretus istorinis egzistavimo būdas, kuris daro visų reiškinių kokybinį apibrėžtumą visada santykinį, dinamišką, pasiruošusį virsti savo priešybe. Dialektiniai prieštaravimai „aprašo“ tikrovę kaip procesą, o loginiai – statišką, tarsi mokslinėje abstrakcijoje laikinai „sustabdytą“, „numarintą“ procesą, kaip suskaidytą į struktūrines, tarpusavio vidinius ryšius „pametusias“ dalis, jas aprašant tuo pačiu metu turimų ar neturimų savybių požiūriu. Vengti loginių paradoksų – tai reikalauti iš analitinio mąstymo vienareikšmiškos ir dėl to praktiniam naudojimui tinkamos informacijos, kur vienu veiksmu „gaminama“ informacija nebūtų panaikinama arba „atšaukiama“ kitu, po jo einančiu.

Šiame straipsnyje kalbama ne apie dialektinius, o apie formalios logikos prieštaravimus ir juos sukeliančius mąstymo būdus.

Loginės antinomijos, kylančios iš mąstymo būdo, tapatinančio teisę kaip socialinį santykį su jos objektu – biologine, psichologine, daiktine tikrove.

Viena iš pagrindinių prielaidų antinomijoms jurisprudencijoje atsirasti – mąstymo būdas, tapatinantis skirtingus teisinės būties egzistavimo lygius. Tokiu mąstymo būdu grindžiami sąvokų apibrėžimai gali tapti itin destruktyvūs tais atvejais, kai šitaip yra apibrėžiamos pradinės, fundamentalios kurio nors mokslo sąvokos, kuriomis remiantis vėliau nustatomas kitų to mokslo sąvokų turinys. Matematikoje tokia integruojanti sąvoka XIX a. pabaigoje, matėme, buvo aibės sąvoka, jurisprudencijoje – teisės sąvoka.

Apibrėžiant teisės sąvoką, teisės mokslo ir teisinės praktikos požiūriai gali skirtis. Mokslinė doktrina, kaip minėta, linkusi suvokti teisę per dialektinę dviejų priešybių – leidimų ir paliepimų, laisvės ir būtinybės, teisės ir pareigos – abipusę priklausomybę, kuri konkrečios elgesio taisyklės pavidalu realizuoja visų teisės subjektų lygiateisiškumą ir elgesio socialumą. Ši dialektinė vienybė būdinga teisės vidinei struktūrai kaip visuomeninei sutarčiai, „sudaromai“ tarp lygiateisių asmenų.

Tuo tarpu teisinė praktika gali eiti kitu keliu. Lietuvos Konstitucinis Teismas yra bandęs atskleisti teisės sampratą per jos santykį su „teise gyventi“. Jei „teisė gyventi“ yra teisė (o taip ji yra suformuluota Konstitucijos 19 str.), tai tie požymiai, kurie būdingi teisei apskritai, turi būti būdingi ir specialiam jos atvejui – „teisei gyventi“, arba atvirkščiai. Konstitucinis Teismas, 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimu pripažinęs BK 104 straipsnyje įtvirtintą mirties bausmę priešingą Konstitucijai, asmens subjektinę teisę gyventi suvokė taip, kad šią teisę asmuo turi tiek vykdydamas pareigą gerbti kito žmogaus teisę gyventi (p), tiek ir šios pareigos nevykdydamas (ne-p). Šių dviejų, vienas kitą neigiančių teiginių (p ir ne-p) konjunkcija, kaip sakyta, visada yra klaidingas teiginys. O teisingoje implikacijoje, jei klaidingas konsekventas, tai turi būti klaidingas ir antecedentas, t. y. teiginys apie subjektinės teisės gyventi nepriklausomybę nuo atitinkamos pareigos vykdymo. Tai patvirtina ir turiningoji situacijos interpretacija: subjektinė „teisė gyventi“, kuri de facto nepriklauso nuo imperatyvios pareigos realiai pripažinti kito asmens tokią pat teisę, nustoja būti teise ir virsta savo priešybe – agresyvia privilegija, susipriešindama su Konstitucijoje įtvirtintais visų asmenų lygiateisiškumo (29 str. 1 d.) ir privilegijų draudimo (29 str. 2 d.) principais.

Šis prieštaringumas kyla dar ir iš to, kad mirties bausmės panaikinimą, kaip neteisinę problemą, čia norima traktuoti kaip teisinę (rasti teisinių argumentų tokiam sprendimui pagrįsti pačioje teisės specifikoje). Kadangi tokių argumentų, kurie nesikirstų su visų teisės subjektų lygiateisiškumu ir privilegijų draudžiamumu, teisė ir Konstitucija nežino, tai „teisę gyventi“ reikia tapatinti su jos objektu – gyvybe arba tą teisę paskelbti „absoliučia teise“. Toks tapatinimas atpažįstamas iš naudoto argumento: „Prigimtines teises […] turi kiekvienas žmogus“, tai reiškia, kad jas turi ir „geriausieji, ir blogiausieji žmonės“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 105 straipsnio sankcijoje numatytos mirties bausmės atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 1998. . „Geriesiems ir blogiesiems“ vienodai gali priklausyti tik gyvybė kaip biologinė savybė, bet ne „teisė gyventi“ kaip žmonių abipusio įsipareigojimo santykis, išplaukiantis iš visų teisės subjektų lygiateisiškumo. Jei prigimtinė teisė vienodai priklausytų „geriesiems“ ir „blogiesiems“, tai ji išvis nesuponuotų pareigos pripažinti kito asmens teisės į gyvybę; pareiga apskritai netektų socialinės prasmės ir jos neatlikimo atveju negalima būtų vykdyti teisingumo teisėmis besinaudojančio, bet atitinkamų pareigų nevykdančio asmens atžvilgiu. Tuo tarpu neiškreiptoje sąmonėje pareiga ir jos vykdymas visais laikais buvo ir yra vienintelis kriterijus „geriesiems“ atskirti nuo „blogųjų“, nes blogis prigimtinėje ir apskritai teisėje ir yra ne kas kita, kaip naudojimasis leidimais (teisėmis, laisvėmis) nevykdant iš tų leidimų (teisių) kylančių pareigų. Bet jei „nėra“ pareigų, tai, suprantama, turi nebūti nei gerų, nei blogų veiksmų, nei juos atliekančių žmonių vertybinės diferenciacijos, o tiesiog veiksmai ir tiesiog žmonės, kurie gyvena pagal visiškai loginiam mąstymui neprieinamą ir nesuprantamą „teisę“ (tokios pažiūros kaip tik ir laikosi emotyvistinė etika).

Todėl priskiriant teisę tuo pačiu požiūriu gėriui (p) ir blogiui (ne-p), ji „pastumiama“ į neišsprendžiamus prieštaravimus, jos samprata padaroma visiškai netinkama praktiniam naudojimui, nes teisė pajėgia „eiti“ metodo pareigas įvairiems teisiniams reiškiniams pažinti tik tuo atveju, jei ji pripažįsta visų teisės subjektų lygiateisiškumą ir skiriama vienodo veiksmingumo priemonėmis garantuoti ne kurio nors vieno, o visų santykio dalyvių interesų apsaugą. Priešingu atveju teisė virsta savo priešybe – antiteise.

Bandymą išeiti iš šitaip sukurtos paradoksalios padėties postuluojant subjektinę teisę gyventi esant „absoliučia teise“ Toma Birmontienė ir kt., Lietuvos konstitucinė teisė, p. 341. irgi ištinka nesėkmė, nes paaiškėja, kad „absoliuti teisė“ yra ne problemos sprendimas, o tik to paties paradokso „užrašymas“ kitu pavadinimu. Jei ši subjektinė teisė „absoliuti“, tai asmuo visada ją išsaugos nepaisant to, ar jis naudosis ja vykdydamas pareigas ar jų nevykdydamas. Vadinasi, tokia „teisė“ iškrinta iš „visuomeninės sutarties“ konteksto ir nustoja būti abipusio įsipareigojimo santykiu, ji negali būti nei prarandama, nei atimama, nei ribojama, nes ji tiesiog jau nėra teisė ir todėl negali kilti iš visuomenės kaip lygiateisių asmenų suderintos valios. Todėl „absoliuti teisė“ – tai contradictio in adjecto, ji yra lygiai taip pat prieštaringa, save neigianti kaip ir „absoliuti laisvė“, kurios paradoksas jau žinomas iš antikinės Graikijos. Jei „teisė absoliuti“ (p), tai ji leidžia daryti viską, taip pat ir save riboti, suspenduoti, neigti (ne-p). O pagal loginio prieštaravimo išvedimo dėsnį, jei iš teiginio p kyla neigimas ne-p, tai ir teisingas teiginys ne-p: [(p → ne-p) → ne-p].

Nepaisant to, ši loginė situacija pastebima daugelio Europos valstybių konstitucijose. Štai Vokietijos Pagrindiniame įstatyme rašoma, kad „Kiekvienas turi teisę gyventi“ (2 str. 2 d.), tuo pasakant, kad žmogaus gyvybė saugoma per asmens teisę gyventi, vadinasi, naudojimasis ja saistomas jos turėtojo atitinkamomis pareigomis, kurių nevykdant teisė gyventi gali būti suspenduota arba likviduota, atitinkamai kenkiant šia teise saugomai vertybei. Tačiau to paties Pagrindinio įstatymo 102 straipsnis formuluoja priešingą normą: „Mirties bausmė panaikinama“ Grundgesetz für die Bundesrepublik Deutschland, Datenschutz und Recht: die Todesstrafe ist abgeschafft, Art. 102. , vadinasi, ši norma „išima“ žmogaus gyvybės apsaugą iš žmogaus teisę gyventi saugančių teisinių santykių ir perkelia ją į kito tipo teisinius santykius, kuriuose ta gyvybė jau saugoma ne per teisę gyventi, o tiesiogiai, t. y. nepaisant gyvybės turėtojo minėtų pareigų vykdymo ar nevykdymo. Šveicarijos konstitucijoje šios viena kitą neigiančios normos įtvirtintos net tame pačiame straipsnyje:

Kiekvienas žmogus turi teisę gyventi. Mirties bausmė uždrausta. Bundesverfassung der Schweiz. Eidgenossenschaft vom 18. April 1999 (Stand am 11 Mai 2004): Jeder Mensch hat das Recht auf Leben. Die Todesstrafe ist verboten, Art. 10.

Spustelėjus išskleisti...

Kyla klausimas, kokia prasmė deklaruoti teisę gyventi, jei mirties bausmės uždraudimu paskelbiama, kad žmogaus gyvybė bus saugoma tiesiogiai, o ne per teisę gyventi, t. y. daug veiksmingesniu būdu, kuris daro žmogaus gyvybės apsaugą visiškai nepriklausomą nuo tos gyvybės turėtojo elgesio kokybės. Lietuvos Konstitucijoje, kol nebuvo priimtas KT 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas, pripažįstantis mirties bausmės priešingumą Konstitucijai, žmogaus gyvybė buvo saugoma per teisę gyventi („Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas“, 19 str.), o priėmus minėtą nutarimą – tiesiogiai, kartu paliekant ir „senąją“ 19 straipsnio formuluotę. Šitaip šio klausimo formulavimo prieštaringumu Lietuvos Konstitucija susilygino su minėtomis Vokietijos ir Šveicarijos konstitucijomis.

Taigi įtvirtinus konstitucijoje teisę gyventi ir kartu mirties bausmės draudžiamumą, sukuriama situacija, kai žmogaus gyvybė saugoma per žmogaus teises (tarpiškai) ir ne per žmogaus teises (tiesiogiai); pirmu atveju gyvybės turėtojo elgesys kitų asmenų gyvybės atžvilgiu saistomas pareigomis, antru atveju – pareigomis nesaistomas. Taip „teisė gyventi“ padaroma pertekline ir prieštaravimus keliančia, nes mirties bausmės uždraudimu pereinama prie tiesioginės ir dėl to absoliučios žmogaus gyvybės apsaugos, t. y. daug veiksmingesnės, negu tą apsaugą garantuoja teisės į gyvybę pripažinimas, nustatantis tik tarpinę, vadinasi, sąlyginę ir dėl to tik santykinę žmogaus gyvybės apsaugą.

2. Konstitucija saugo žmogaus teises ar žmogaus vertybes?

Šis mąstymo būdas, tapatinantis teisę su jos objektu ir vedantis į loginius paradoksus, turi gilias, antiką ir naujuosius amžius siekiančias istorines šaknis. Į oficialius teisinius, politinius dokumentus jis pirmą kartą buvo perkeltas XVIII a. pabaigoje, kuriant gerai žinomą prancūzų Žmogaus ir piliečių teisių deklaraciją (1789 m.), o 1795 m. rugpjūčio 22 d. – Žmogaus ir piliečio teisių ir pareigų deklaraciją, kuriose sakoma, kad

Kiekvieno politinio susivienijimo tikslas užtikrinti prigimtines ir neatimamas žmogaus teises. Tokios teisės yra laisvė, nuosavybė, saugumas ir priešinimasis pavergimui (2 str.). Хрестоматия по истории государства и права зарубежных стран, с. 137.

Spustelėjus išskleisti...

Sutapatinus laisvę, lygybę, saugumą, nuosavybę su žmogaus teisėmis į šias vertybes, tapo nebeaišku, ką konkrečiai saugoti kviečia šios deklaracijos: žmogaus teises ar žmogaus vertybes?

Šis teisės ontologizavimo būdas iš minėtų deklaracijų nekritiškai buvo perkeltas į daugelio Europos valstybių, tarp jų ir į čia paminėtų, konstitucijas, tapo savotiška tradicija, galiojanti iki šiol. Ji buvo gyva ir visose trijose prieškario Lietuvos Respublikos Konstitucijose (1922, 1928, 1938) Tai, kad žmogaus teisių apsaugos tapatinimo su jų objektu apsauga tendencija egzistuoja ne tik teisės aktuose, bet ir šiuolaikiniuose konstitucinės teisės vadovėliuose (Lietuvos konstitucinė teisė, p. 276, 280), ji kritiškai nevertinama, kelia abejonę dėl konstitucinės minties pažangos žmogaus teisių sampratos srityje. , taip pat ir šiuolaikinėje 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kurioje daugeliu atvejų įtvirtinamos ir saugomos ne žmogaus teisės, o žmogaus vertybės: „Žmogaus laisvė neliečiama“ (20 str.), „Žmogaus asmuo neliečiamas“ (21 str.), „Nuosavybė neliečiama“ (23 str.), „Žmogaus būstas neliečiamas“ (24 str.). Išimtis tik minėtas 19 straipsnis: „Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas“, kuris, kaip sakyta, po Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimo irgi įgijo prasmę „Žmogaus gyvybę saugo įstatymas“.

Panašias formuluotes rasime Vokietijos, Prancūzijos, Lenkijos, Šveicarijos ir kitų šalių konstitucijose. Tačiau tai maža paguoda, nes kolektyvinė klaida nėra mažesnė klaida. Šveicarijos konstitucija, kuri daugeliu atvejų išvengia minėto tapatinimo, „suklumpa“, pavyzdžiui, ties 26 straipsniu, kuriame teisės į nuosavybę apsauga irgi pakeista nuosavybės (turto) apsauga: „Nuosavybė saugoma“ (Das Eigentum ist gewährleistet).

Kuo ydingos tokios formuluotės? Pirmiausia, jos vidujai prieštaringos, nes, kaip sakyta, tapatina teisę kaip socialinį santykį su jos objektais – biologine, psichologine, daiktine realybe, dėl kurių apsaugos ir įgyvendinimo atsiranda ir egzistuoja pati teisė. Šiuo tapatinimu pereinama nuo tarpinės, sąlyginės žmogaus vertybių apsaugos prie tiesioginės, arba absoliučios, besąlygiškos, nepriklausomos nuo tokių vertybių turėtojo elgesio ir visuomeninės sutarties. Tiesiogiai (ne per žmogaus teises) saugomos žmogaus vertybės jau negali būti nei atimamos, nei prarandamos, jos negali būti saistomos jokiomis pareigomis, jokiomis taisyklėmis, nes taisyklės skirtos varžyti ne žmogaus vertybes, o tik žmonių elgesį tų vertybių atžvilgiu.

Praktikoje iš tokių nuostatų neišvengiamai turi kilti loginiai prieštaravimai, nesusipratimai, kuriozai. Pvz., jei „nuosavybė neliečiama“, tai iš to plaukia du vienas kitą neigiantys teiginiai: į nuosavybę negalima kėsintis, kai ja naudojamasi laikantis įstatymų ir kai ja naudojamasi nesilaikant įstatymų. Ji negali būti net „paimama visuomenės poreikiams“ prieš savininko valią nei teisingai, nei neteisingai atlyginant, nes ji yra tiesiog „neliečiama“. Prieštaravimas tada atsiranda pačioje Lietuvos Konstitucijos 23 straipsnio struktūroje – tarp to straipsnio pirmosios dalies („nuosavybė neliečiama“) ir trečiosios dalies („nuosavybė gali būti paimama […] visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginant“). Viena straipsnio dalis kategoriškai teigia tai, ką kita neigia. Tada normalia taisykle turi tapti kuriozas, kai viename iš Šveicarijos kelių autostrada, pakelta ant pastolių, dunda virš vieno gyvenamojo namo tik todėl, kad Šveicarijos konstitucija saugo ne teisę į nuosavybę, o nuosavybę (turtą) ir kad to namo savininkas jokiomis sąlygomis nesutiko nusikelti savo namą į kitą vietą. Lietuvoje iki 1993 m. gruodžio 13 d. teismai, laikydamiesi šios konstitucinės formuluotės „nuosavybė neliečiama“, irgi elgėsi panašiai – netaikė baudžiamosiose bylose turto konfiskacijos manydami, kad tokia konfiskacija gali prieštarauti minėtam Konstitucijos straipsniui. Konstituciniam Teismui teko aiškinimu tą normos formuluotę „pakeisti“ į teisiškai autentišką: „teisę į nuosavybę saugo įstatymas“ ir taip pašalinti Konstitucijos 23 straipsnio struktūroje slypintį paradoksą.