Straipsnis Teisinio mąstymo antinomijos

Lygiai taip pat prieštaringos yra ir visos kitos minėtų konstitucinių normų formuluotės. Jei „Žmogaus būstas neliečiamas“ (24 str.), tai susiduriama irgi su kategorišku draudimu be savininko sutikimo įeiti į jo būstą ir tais atvejais, kai savininkas laikosi įstatymų ir kai savininkas savo būste slepia narkotikus, sprogstamąsias arba kitokias įstatymu uždraustas medžiagas. Tačiau praktikoje šis kategoriškas draudimas netrukdo atlikti „neliečiamuose būstuose“ kratas, poėmius. Vadinasi, praktikoje laikomasi ne Konstitucijos formuluočių, o jos antiformuluočių, tiksliau sakant, laikomasi ne tų formuluočių, kurios Konstitucijoje yra, o tų, kurių joje nėra: rašoma vienaip, bet suprasti reikia kitaip. Kurioje gi kitoje žinojimo srityje, dargi moksline vadinamoje, jūs rasite teiginius, kuriuos reikėtų skaityti priešingai nei jų rašytinis tekstas? Kaip atrodytų šiuolaikinė fizika ar astronomija, kurių teiginį „žemė sukasi aplink saulę“ reikėtų suprasti – „saulė sukasi aplink žemę“? Matyt, neatsitiktinai Konstitucinis Teismas dažnai kartoja: „negalima skaityti Konstitucijos pažodžiui“. Bet jeigu taip, tai tada sunku atsakyti į klausimą: kam rašomas tekstas, jei faktiškai reikia vadovautis antitekstu?

Išeitų, kad Konstitucijos kūrėjai – savotiški sąmokslininkai, kurie rašė atskiras Konstitucijos teksto dalis (beje, pačias svarbiausias – žmogaus teisių apsaugos klausimais) tarsi norėdami paslėpti savo tikruosius ketinimus (tekstu daugiau žadėdami, negu to teksto prasme leisdami), todėl juos savotiškai „užkodavo“, įslaptino, kad tų teiginių prasmė nebūtų visuomenei lengvai atpažįstama. Jų prasmės „atkodavimas“ pavedamas vieninteliam subjektui – Konstituciniam Teismui, leidžiant jam pačiam „pasigaminti“ tokio atkodavimo „raktą“ arba „slaptažodį“. Todėl nieko keista, kad po „atkodavimo“ neliečiama asmens laisvė, neliečiamas žmogaus asmuo, neliečiama nuosavybė, neliečiamas būstas, neliečiamas orumas… virsta sąlyginai liečiamais, o 19 straipsnio formuluotė „žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas“ ima reikšti „Žmogaus gyvybę saugo įstatymas“. Šitaip sudaromos prielaidos pernelyg išlaisvinti ir sureikšminti Konstitucijos aiškinimą, jo subjektą – Konstitucinį Teismą, traktuoti jo kompetenciją net aukščiau už Konstitucijos kūrėjų (parlamento, tautos) kompetenciją, nes tauta, parlamentas kūrė tik Konstitucijos tekstą, o Konstituciniam Teismui leista kurti tos pačios Konstitucijos antitekstą, kuris minėtais atvejais yra laikomas tikruoju Konstitucijos tekstu.

3. 1950 m. Konvencijos teisinė pažanga ir nacionalinių konstitucijų atžanga

Kokybiškai nauja žmogaus teisių suvokimo pažanga ir kartu „šviesa“ pačioje teisės sampratoje ateina su ta teisinės sąmonės raidos stadija, kai suvokiama, kad nacionalinių konstitucijų paskirtis įtvirtinti ir saugoti žmogaus vertybes ne tiesiogiai, o tarpiškai (per žmogaus teises). Būtent tokia nuostata aiškiai išreikšta ir nuosekliai įgyvendinta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (1950 m.), įveikusioje minėtą žmogaus teisių ontologizavimo tradiciją: nėra nė vieno Konvencijos straipsnio, kuriame žmogaus teisės būtų tapatinamos su jų objektais – žmogaus vertybėmis, priešingai – tų vertybių apsauga visur įtvirtinta per žmogaus teises. Pvz., 4 straipsnis pavadintas „Teisė gyventi“ ir toliau nuosekliai sakoma: „Kiekvienas žmogus turi teisę gyventi, šią teisę (o ne žmogaus gyvybę – A.V.) gina įstatymas“ (7 str.) (Teisė gyventi čia neformuluojama kartu su mirties bausmės draudimu), „Kiekvienas žmogus turi teisę į laisvę ir saugumą“, „Kiekvienas žmogus turi teisę turėti nuosavybę ir ja naudotis“ (21 str.).

Nors kai kurios nacionalinės konstitucijos priimtos, kai jau buvo priimta minėta Konvencija, tačiau Konvencijoje įtvirtinta moderni žmogaus vertybių apsaugos forma liko jų tarsi nepastebėta. Tai rodo, koks tuo pačiu metu gali būti kvalifikacinis nuotolis tarp skirtingų teisinių sąmonių, išreiškiančių skirtingus teisės pažinimo laipsnius. Pasirodo, jurisprudencijoje galimos ir tokios situacijos, kai paraleliai su kokybiškai į priekį akivaizdžiai pažengusiu pažinimu gali „vienodomis teisėmis“ egzistuoti ir jau atgyvenusios pažiūros (tiesioginė žmogaus vertybių apsauga). Tikriausiai sunku būtų įsivaizduoti šiuolaikinį fiziką, rašantį fizikos klausimais, bet neoperuojantį kvantinės mechanikos, netiesinės optikos, lazerių ar nanų technologijos žiniomis, arba biologą, nesiremiantį genų teorijos, kamieninių ląstelių, biotechnologijų laimėjimais.

Tačiau kažkodėl galima įsivaizduoti nacionalinių konstitucijų kūrėjus, nebesusigaudančius tarp tiesioginės ir tarpinės žmogaus vertybių apsaugos ir tuo skatinančius prieštaringą žmogaus vertybių apsaugą, rašytinio konstitucijų teksto nuvertinimą, „absoliučių teisių“ iliuziją ir kitokią teisinę sumaištį.

Būtinybė įtvirtinti konstitucijose žmogaus vertybių apsaugą ne tiesiogiai, o per žmogaus teisių apsaugą (tarpiškai) išplaukia iš visų teisės subjektų lygiateisiškumo ir iš pačios teisės kaip abipusio įsipareigojimo santykio, grindžiamo leidimų ir paliepimų vienove, kuri įpareigoja kiekvieną žmogaus vertybių turėtoją savo elgesiu realiai pripažinti kito asmens tokias pat vertybes ir jų atžvilgiu atitinkamai riboti, varžyti savo elgesį. Priešingu atveju tokių vertybių apsauga taptų nepriklausoma nuo jų turėtojo elgesio ir transformuotųsi į nevaldomos arba neproporcingai valdomos agresijos kitų asmenų atžvilgiu šaltinį. Tai liudija ir tos teisinės problemos, kurios kyla po mirties bausmės panaikinimo perėjus prie tiesioginės žmogaus gyvybės apsaugos, taip pat perėjimas ir prie tiesioginės žmogaus orumo apsaugos: „Žmogaus orumas neliečiamas“ (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija, 2007) Žr. Virginijus Valančius, Salvija Kavalnė, Europos Sąjungos teisės įgyvendinimas Lietuvos administracinėje teisėje, p. 672. . Orumo neliečiamumas ima kirstis su bausmių skyrimu: jei žmogaus orumas neliečiamas, tai žmogui negali būti taikomos bausmės, kaip jo orumą neišvengiamai žeminančios, mažinančios, vadinasi, „liečiančios“. Taigi, išeitų, kad pagal šią Chartiją žmogaus orumas neliečiamas, o pagal teismų praktiką „liečiamas“ (bausmių taikymas). Šio prieštaravimo išvengia Šveicarijos konstitucija, kai orumo apsaugą formuluoja daug silpnesne formuluote: „Žmogaus orumas saugomas ir gerbiamas“ (Die Würde des Menschen ist zu achten und zu schützen, Art. 7). Čia formuluojamas tik pasiryžimas ir raginimas gerbti ir saugoti žmogaus orumą.

Tai rodo, kad kiekvienu atveju, kai tik pereinama prie kai kurių žmogaus vertybių tiesioginės apsaugos, iš karto sukuriama prieštaringa situacija, kurią legalizuoja ir globoja oficialūs dokumentai (konstitucijos arba chartijos). Pasirodo, jurisprudencija yra itin savotiška žinojimo sritis, esmiškai besiskirianti nuo kitų mokslų, nes čia ne tik nevengiama loginių paradoksų, bet tam tikrais atvejais jie net sąmoningai sukuriami, jų toleravimas net daromas visiems privalomas, t. y. visi privalo mąstyti logiškai prieštaringai, kiek jie patenka į tokių konstitucijų ar chartijų galiojimo lauką.

Kėsinimasis į teisę kaip santykinai savarankišką socialinio elgesio reguliatorių. Tais atvejais, kai neaiškios pagrindinės teisės sąvokos arba net pati fundamentaliausia jurisprudencijos sąvoka „teisė“, tai tokia teisės samprata pasidaro nepajėgi analizuoti, vertinti įvairius teisinius reiškinius, nepajėgi būti argumentu kuriam nors teisiniam sprendimui pagrįsti ar kuriai teisinei tezei įrodyti. Jos metodologiniam bejėgiškumui kompensuoti tada tenka teisę kaip pagrindinį sprendimo argumentą keisti ekonominiais ar kitais neteisiniais reguliatoriais. KT savo 2009 m. sausio 15 d. sprendimą dėl Seimo narių teisės susimažinti atlyginimus argumentavo ne subjektinės teisės gauti atlyginimą specifika, o ekonominiais argumentais (ekonomikos krize). Jei teisė gauti atlyginimą yra ne pareiga, o subjektinė teisė, tai tokia teise asmuo gali naudotis ir gali nesinaudoti, arba naudotis ja ne visa apimtimi, atitinkamai atleisdamas antrą santykio šalį (šiuo atveju valstybę) nuo pareigos mokėti tokį atlyginimą (visą ar jo dalį). Prie šio teisinio situacijos vertinimo ir jos sprendimo argumentavimo, žinoma, galima prijungti ir ekonominius, bet tik kaip antrinius, papildomus. Priešingu atveju netiesiogiai paneigiama teisė kaip santykinai savarankiškas socialinių santykių reguliatorius, o pats teisininkas tarsi atsisako būti teisininku ir persimaino į ekonomistą. Tai duoda pagrindo manyti, kad teisė suprantama taip neaiškiai, kad jos buvimą šioje situacijoje lyg ir neįmanoma atpažinti (teisė yra ir lyg jos nėra), todėl ji ir nekviečiama į šios grynai teisinės problemos sprendimą.

Taigi vienu atveju (mirties bausmės panaikinimo) neteisinę problemą norima paversti teisine (teisę gyventi tapatinant su jos objektu – gyvybe), antru atveju grynai teisinės problemos sprendimą (Seimo narių atlyginimų susimažinimo klausimą) grįsti neteisiniais argumentais (ekonomine krize). Pirmu atveju prieštaravimai sukeliami pačioje teisės sampratoje, antru atveju kvestionuojama teisė kaip santykinai savarankiškas socialinių santykių reguliatorius, žodžiu, abiem atvejais tarsi norima elgtis su teise „laisvai“: pirmu atveju priskirti teisei galią, kurios ji neturi, antru atveju – atimti iš teisės galią, kurią ji turi. Tai liudytų, kokios subtilios gali būti teisinio nihilizmo formos.

Jei Konstitucinis Teismas yra teismas, tai neišvengiami prieštaravimai teismo sąvokoje ir Konstitucijoje. Paradoksai kyla ir dėl pernelyg abstrakčių teisinių sąvokų vartojimo. Remdamasis viena iš tokių sąvokų „konstitucinio teisingumo vykdymas“, Konstitucinis Teismas vienu iš savo nutarimų Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pavadinimo „Konstitucinis Teismas – teisminė institucija“ ir šio straipsnio 3 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 2006. pripažino save „teismu, vykdančiu konstitucinį teisingumą“ ir tuo sukėlė paradoksalią situaciją tiek pačioje teismo sąvokoje, tiek ir Konstitucijoje.

Prieštaravimas teismo sąvokoje. Pagal pavadinimą ir paties Konstitucinio Teismo nutarimą Konstitucinis Teismas yra teismas, o pagal Konstitucijos 106 straipsnio 1 d. ir 111 straipsnį, kuriame išvardytos institucijos, priklausančios teismams, vykdantiems teisingumą, tarp jų Konstitucinio Teismo nėra „Lietuvos Respublikos teismai yra Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai. Administracinių, darbo, šeimos ir kitų kategorijų byloms nagrinėti pagal įstatymą gali būti įsteigti specializuoti teismai“ (Konstitucijos 111 str. 1, 2 d.). KT negali patekti į 111 straipsnyje išvardytų teismų sąrašą ir su rubrika „specializuoti teismai“, nes tokius teismus šis Konstitucijos straipsnis leidžia steigti įstatymu, tuo tarpu Konstitucinis Teismas steigiamas pačios Konstitucijos. . Ir tai suprantama, nes vykdyti teisingumą – tai spręsti individualaus reguliavimo bylas, kuriose keičiamas individualių asmenų, padariusių teisės pažeidimus, teisinis statusas, taikant jiems sankcijas kaip teisingumo vykdymo priemones; taip pat atkuriant irgi individualaus asmens pažeistas teises. Tuo tarpu Konstituciniam Teismui Konstitucija paveda vykdyti tik konstitucinį teisėtumą, t. y. garantuoti bendrojo teisinio reguliavimo atitikimą Konstitucijai – aprūpinti teisingumą vykdančius teismus Konstitucijai nepriešingais teisės aktais. Net ir tais atvejais, kai Konstitucinis Teismas turi teisę tirti konkrečių pareigūnų (pvz., Prezidento) veiksmų atitikties Konstitucijai klausimą, jis nevykdo teisingumo, nes neturi teisės kaltu pripažintam pareigūnui taikyti sankcijų.

Pasivadindamas „teismu“, KT sukėlė prieštaravimą ir Konstitucijoje: jei Konstitucinis Teismas yra teismas, tai jis patenka į Konstitucijos 30 straipsnio dispoziciją: „Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeistos, turi teisę kreiptis į teismą“. Vadinasi, pripažinus Konstitucinį Teismą „teismu“, piliečiai automatiškai įgyja teisę tiesiogiai į jį kreiptis. Tačiau tos pačios Konstitucijos 106 straipsnio 1 dalis tokios teisės piliečiams nesuteikia: tarp išvardijamų asmenų, turinčių teisę tiesiogiai kreiptis į Konstitucinė Teismą, piliečių nėra (tai užbaigtas subjektų sąrašas, kuris negali būti aiškinamas plečiamai).

Vadinasi, pagal KT nutarimą ir Konstitucijos 30 straipsnį Konstitucinis Teismas yra teismas ir piliečiai turi teisę į jį tiesiogiai kreiptis (teiginys p), o pagal Konstitucijos 106 straipsnio 1 d., piliečiai neturi teisės tiesiogiai kreiptis į KT (teiginys ne-p). Kadangi šių dviejų teiginių (p ir ne-p) konjunkcija, kaip minėta, yra klaidingas teiginys, tai teisingoje implikacijoje klaidingas turi būti ir ją implikavęs teiginys: „Konstitucinis Teismas yra teismas“.

Teiginys „Konstitucinis Teismas yra teismas“ toliau implikuoja kitus klaidingus teiginius: jei piliečiai neturi teisės tiesiogiai kreiptis į Konstitucinį Teismą ir po to, kai KT pasiskelbė esąs „teismas“, tai išeitų, kad teisingumo vykdymas nėra specifinė teismo funkcija, kad teismu galima vadinti net ir tas valstybės institucijas, kurios nevykdo teisingumo ir į kurias piliečiai net neturi teisės tiesiogiai kreiptis.

Ši antinominė situacija kyla iš to, kad Konstitucinis Teismas, vartodamas terminą „konstitucinis teisingumas“, nematė reikalo atskleisti šios abstrakčios sąvokos turinio, nurodyti, kuo „konstitucinis teisingumas“ skiriasi nuo Konstitucijos 105 straipsnio jam priskiriamos funkcijos vykdyti konstitucinį teisėtumą? Teisėtumas, žinoma, įeina į teisingumo sąvoką, bet su juo toli gražu nesutampa apimtimi. Be to, išlieka klausimas, ar Konstitucijos 111 straipsnyje išvardyti teismai vykdo kitokį teisingumą negu „konstitucinis teisingumas“, jei jiems vienodai galioja ta pati Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalis: „Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai“, draudžianti taikyti konkrečių asmenų bylose Konstitucijai priešingus įstatymus ar kitus teisės aktus?

Jei Konstitucinis Teismas būtų bandęs pateikti konkretizuotą „konstitucinio teisingumo vykdymo“ apibrėžimą, atskleidęs, kuo skiriasi jo vykdomas teisingumas nuo Konstitucijos 111 straipsnyje išvardytų teismų vykdomo teisingumo, vargu ar būtų įvardijęs save teismu ir sukūręs šią antinominę situaciją. Teigti abstrakciją (įrašyti į KT įstatymą „Konstitucinis Teismas – teisminė institucija“), žinoma, lengviau, negu operuoti konkrečiu jos turiniu, jį suderinti su kitomis teisinėmis sąvokomis. Juk paradoksai atsiranda būtent tada, kai mąstymas ima judėti nuo abstrakčių sąvokų prie konkrečių.

Prie šio paradokso atsiradimo bent terminologiškai, žinoma, yra prisidėjusi ir pati Konstitucija, konstitucinę įstatymų kontrolę vykdančią instituciją įvardijusi „Konstituciniu Teismu“: tuo pagrindu ši institucija toliau vadinama „teismine“, jos pareigūnai aprengiami teisėjų mantijomis, jos veikla kai kuriomis procedūromis panaši į teismų veiklą, bet nevykdanti teisingumo – individualizuoto reguliavimo. Šiai situacijai sukonkretinti, matyt, gali būti pritaikyta Konstitucinio Teismo kartojama frazė: „Konstitucijos negalima skaityti pažodžiui“. Galbūt pažodžiui reikėtų neskaityti ir Konstitucijoje vartojamo termino „Konstitucinis Teismas“, o suprasti jį reikėtų panašiai kaip ir minėtas formuluotes: „nuosavybė neliečiama“, „būstas neliečiamas“…, kurios po išaiškinimo ima reikšti jei ne visiškai priešingus, tai daug silpnesnius draudimus. Prancūzai, kurie dažniau skaito savo konstituciją pažodžiui (nes joje mažiau „užkoduoto“, „užslaptinto“ teksto), šią instituciją vadina ne „konstituciniu teismu“, o „konstitucine taryba“ ir taip išvengia terminologinės painiavos ir minėto paradokso. Šia prasme prancūzus, matyt, reikėtų laikyti bene vieninteliais Europoje, kurie suvokė autentiškąją šios institucijos vietą valstybės institucijų sistemoje. Kartu prancūzų atvejis rodo, kad tų institucijų („konstitucinės tarybos“ ir konstitucinių teismų) kompetencija iš esmės yra ta pati (abi vykdo tą pačią įstatymų konstitucinę kontrolę), o pavadinimai ir teisiniai statusai skirtingi. Todėl lieka neaišku, ar kompetencija suponuoja pavadinimą, ar pavadinimas – kompetenciją?

4. Loginiai paradoksai – iš teisės subjektų sudvejinimo

Kito pobūdžio loginiai paradoksai kyla iš bandymo pripažinti negimusią gyvybę lygiai tokiu pat teisės subjektu kaip ir jos „buveinę“ – moterį, kurios kūne ji auga, bet nuo jo dar nėra atsiskyrusi ir neegzistuoja kaip savarankiška žmogiškoji būtybė. Negimusią gyvybę paskelbus savarankišku teisės subjektu teks pripažinti, kad moteris turi teisę į savo kūną (jokiu įstatymu ši teisė iš moters neatimta) ir moteris neturi tokios teisės į savo kūną (aborto draudimo atveju). Paneigus šią moters teisę, moters kūnas prieš jos valią atiduodamas kaip priemonė kitam teisės subjektui realizuotis. Todėl abortų draudimu valstybė tarsi nusavina moters kūną, kad jį naudotų pagal savo formuluojamus tikslus (demografijos problemai spręsti) be pačios moters sutikimo ir kartu konfliktuoja su konstituciniu visų teisės subjektų lygiateisiškumo principu, pagal kurį vienas žmogus negali būti traktuojamas kaip priemonė kito žmogaus teisėms įgyvendinti.

Teisė gimti civilizuotoje visuomenėje negali realizuotis šalia moters naudojimosi subjektine teise gimdyti. Gimdyti yra moters subjektinė teisė, o ne jos prievolė, todėl ja ji gali naudotis ir gali nesinaudoti. Valstybė negali įsikišti į šią moters privatumo ir autonomiškumo sritį su savo imperatyviuoju reguliavimu nepažeisdama moters konstitucinių teisių. Valstybė gali įsikišti į šiuos santykius tik kūdikiui gimus, kai jis tampa savarankišku teisės subjektu ir patenka į bendrą konstitucinės tvarkos apsaugą. Teisiniu reguliavimu valstybė gali tik sukurti sąlygas, kurios paskatintų moterį naudotis savo subjektine teise gimdyti. Teorijos, kurios sako, kad teisnumas (pripažinimas asmens teisės subjektu) suteikimas asmeniui tik jam gimus, t. y. naujai gyvybei atsiskyrus nuo motininio organizmo (tapus savarankišku teisės subjektu), išreiškia teisinį požiūrį ir todėl išvengia teisės subjektų sudvejinimo ir su tuo susijusių paradoksalių situacijų. Tuo keliu eina ir civilinė teisė, pripažindama įpėdiniais tik gimusius turto palikėjo vaikus (CK 5.5 str. 1 d.).

5. Žinybinio autoriteto „atsparumas“ loginiams paradoksams

Mokslinis pažinimas savo prigimtimi „bijo“ loginių paradoksų, nes vengia nulinių sąvokų ir jas kuriančių mąstymo būdų. Kiek kitaip yra jurisprudencijoje, kurioje sprendimų priėmimas laikomas „tik iš dalies racionaliu procesu“ Hans Paul Prümm, “Reducing Irrationality of Legal Methodology by Realistic Description of Interpretative Tools and Teaching the Causes of Irrationality in Legal Education,” p. 218. . Todėl loginių paradoksų atskleidimas čia gali ir nesukelti jokio teisinės minties ar teisinės praktikos judėjimo, nes čia pirmiausia įpareigoja ne loginis, o žinybinis autoritetas, kuris, kaip minėta, ne visada pavaldus racionalumui. Jis gali net imperatyviai pasakyti elgtis taip, lyg vieno ar kito loginio paradokso išvis nebūtų ir taip sankcionuoti logines komplikacijas keliančius mąstymo būdus.

Tačiau kaip bebūtų reaguojama į loginius paradoksus, jie visada orientuoti į tas mąstymo sritis, kuriose racionalumas Racionalumas teisėje reiškiasi bendrąja nauda, o iracionalumas – individualios naudos įtvirtinimu ten, kur turėtų būti siekiama bendrosios naudos. Todėl teisė visada yra racionalumo sritis, o įstatymas vienodai atviras tiek racionalumui, tiek ir iracionalumui. labiausiai pageidaujamas, kur siekiama žinių patikimumo ir socialinės pažangos; priešingu atveju plečiamas iliuzijos ir protui prieinamos tiesos praradimo laukas.

Išvados

1.Loginiai paradoksai – bendra visų mokslų, taip pat ir jurisprudencijos, metodologinė problema, kylanti iš mokslo raidos, kai senieji mąstymo būdai pasirodo nepakankami adekvačiai suvokti pasikeitusį pažinimo turinį. Todėl spręsti paradoksų problemą – tai aiškintis, kokiu mastu ir dėl ko paseno taikomi mokslinio pažinimo metodai, kuria linkme jie turėtų būti koreguojami ar keičiami naujais. Teisinio mąstymo formų paradoksalumas dėl nūdienos socialinių procesų dinamiškumo ir prieštaringumo laikomas pagrindine postmodernistinės, arba nepozityvistinės, teisės teorijos tema (K. F. Röhl), sudėtine visuomeninės sąmonės prieštaringumo dalimi (Ж. Т. Тощенко) arba tiesiog „šiuolaikinės epochos ortodoksija“ (N. Luhmann).

2. Šiame straipsnyje nagrinėjami loginiai paradoksai, kylantys iš teisės, kaip abipusio įsipareigojimo santykio, tapatinimo su jos objektu (biologine, socialine, psichologine realybe), iš teisės subjektų sudvejinimo, iš vartojimo pernelyg abstrakčių sąvokų ir kitokių mąstymo būdų. Iš antikos ateinanti teisės ir jos objekto tapatinimo tradicija į oficialius politinius teisinius dokumentus pirmą kartą pateko XVIII a. pabaigoje (prancūzų Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, 1789), vėliau nekritiškai perkelta ir į daugelio Europos valstybių konstitucijas, kuriose atsirado tokios formuluotės kaip „nuosavybė neliečiama“, „žmogaus asmuo neliečiamas“, „būstas neliečiamas“… Tapo nebeaišku, ką įtvirtina ir saugo konstitucijos – žmogaus vertybes ar žmogaus teises į tas vertybes? Jei įtvirtinama tiesioginė žmogaus vertybių apsauga, tai ji atskiriama nuo tų vertybių turėtojo elgesio kito asmens vertybių atžvilgiu, skelbiama absoliučia, besąlygiška. Taip atsiranda „absoliučių teisių“ iliuzija, konstitucijų rašytinio teksto dviprasmiškumai ir galiausiai – loginiai paradoksai. Pvz., jei „būstas neliečiamas“, tai į jį negalima be savininko valios įeiti, kai savininkas laikosi įstatymų ir kai nesilaiko įstatymų. Tokia formuluotė, deja, netrukdo „neliečiamuose būstuose“ daryti kratas, poėmius ir tai rodo, kad būsto neliečiamybė faktiškai saugoma ne tiesiogiai, o per asmens teisę į būstą. Taip sukuriama prieštaringa situacija: būstas saugomas per žmogaus teisę ir ne per žmogaus teisę. Teisinis aiškinimas, „perredaguodamas“ formuluotę „būstas neliečiamas“ į formuluotę „teisę į būstą saugo įstatymas“, sukuria elgesio taisyklę, priešingą rašytinio teksto formuluojamai. Tai pagrindas formuotis „absoliučių teisių“ iliuzijai, skatinti rašytinio teksto devalvaciją, didinti toli siekiantį norminio teksto aiškinimo aktyvumą.

3. Įtvirtinus konstitucijoje teisę gyventi ir kartu mirties bausmės draudžiamumą, sukuriama panaši situacija, kai žmogaus gyvybė saugoma per žmogaus teisę gyventi (tarpiškai) ir ne per žmogaus teisę gyventi (tiesiogiai); gyvybės turėtojo elgesys kitų asmenų gyvybės atžvilgiu saistomas pareigomis ir nesaistomas pareigomis. Formuluotė „teisė gyventi“ pasidaro perteklinė, prieštaravimus kelianti, nes mirties bausmės uždraudimas reiškia, jog šioje srityje pereinama prie tiesioginės ir dėl to absoliučios žmogaus gyvybės apsaugos, t. y. daug veiksmingesnės, tuo tarpu teisės į gyvybę pripažinimas garantuoja tik tarpinę, sąlyginę žmogaus gyvybės apsaugą, priklausomą nuo gyvybės turėtojo atitinkamo elgesio kitų asmenų gyvybės atžvilgiu, vadinasi, mažiau tikrą. Tvarka, kuri saugo veiksmingiau, apima tvarką, kuri saugo silpniau.

4. Būtinybė įtvirtinti konstitucijose žmogaus vertybių apsaugą ne tiesiogiai, o per žmogaus teisių apsaugą (tarpiškai) išplaukia iš visų teisės subjektų lygiateisiškumo ir iš teisės kaip abipusio įsipareigojimo santykio, grindžiamo leidimų ir paliepimų vienove, kuri įpareigoja kiekvieną žmogaus vertybių turėtoją savo elgesiu realiai pripažinti kito asmens tokias pat vertybes ir jų atžvilgiu atitinkamai riboti, varžyti savo elgesį. Priešingu atveju žmogaus vertybių apsauga taptų nepriklausoma nuo jų turėtojo elgesio ir transformuotųsi į nevaldomos arba neproporcingai valdomos agresijos kitų asmenų atžvilgiu šaltinį. Tai liudija ir teisinės problemos, kylančios po mirties bausmės panaikinimo perėjus prie tiesioginės žmogaus gyvybės apsaugos.

5. Kito tipo loginiai paradoksai kyla, kai vartojamos pernelyg abstrakčios sąvokos neatskleidžiant jų turinio (konstitucinio teisėtumo ir konstitucinio teisingumo sąvokų tapatinimas, konstitucinio teismo kaip teismo problema), kai teisinės problemos sprendimas grindžiamas neteisiniais argumentais (teisės kaip santykinai savarankiško teisinio reguliatoriaus pakeitimo ekonominiais reguliatoriais problema), kai sudvejinami teisės subjektai (negimusios gyvybės kaip teisės subjekto problema).

Literatūra

• Birmontienė, Toma; ir kt., Lietuvos konstitucinė teisė, Vilnius: Lietuvos teisės universiteto Leidybos centras, 2001.
• Bundesverfassung der Schweiz, Eidgenossenschaft vom 18. April 1999, Stand am 11 Mai 2004.
• Fletcher, George P., “Paradoxes in Legal Thought,” Columbia Law Review, 1985, vol. 85, pp. 1263–1292.
• Grundgesetz für die Bundesrepublik Deutschland, Datenschutz und Recht: die Todesstrafe ist abgeschafft, 1949.
• Hofstadler, Douglas Richard, Gödel, Escher, Bach: ein Endloses Geflochtenes Band, 6 Auflage, Stuttgart, Verlagsgemeinschaft Ernst Klett Verlag, 1985.
• Jarašiūnas, Egidijus, „Oficialios konstitucinės doktrinos koregavimo problemos“, Jurisprudencija, 2009, nr. 1, t. 115, p. 39–70.
• Katilius, Petras, „Begalybė matematikoje“, Kosmos, 1931, nr. 4–6.
• Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 105 straipsnio sankcijoje numatytos mirties bausmės atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, Valstybės žinios, 1998, nr. 109-3004.
• Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. birželio 6 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pavadinimo „Konstitucinis Teismas – teisminė institucija“ ir šio straipsnio 3 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, Valstybės žinios, 2006, nr. 65–2400.
• Luhmann, Niklas, “The Third Questions: The Creative Use of Paradoxes in Law and Legal History,” Journal of Law and Society, 1988, vol. 15, no. 2, pp. 153–165.
• Luhmann, Niklas, „Reflexive Mechanismen“, Soziale Welt, 1966, Jg. 17, H. 1, S. 1–23.
• Masaitis, Česlovas, Transfinitum, mašinraštis, Kaunas, 1937, VUB F-85, VDU-MG769.
• „Paradoxien des Rechts: Eine Debatte zu Niklas Luhmanns Rechtssoziologie“, Zeitschrift für Rechtssoziologie, 2000, Jg. 21, H. 1, S. 1–316.
• Prümm, Hans Paul, “Reducing Irrationality of Legal Methodology by Realistic Description of Interpretative Tools and Teaching the Causes of Irrationality in Legal Education,” Jurisprudencija, 2009, t. 115, nr. 1, p. 199–219.
• Röhl, Klaus Friedrich; Hans Christian Röhl, „Ist das Recht paradox? in Festschrift fűr Erhard Blankenburg“ | Klaus Friedrich Röhl, Hans Christian Röhl, Allgemeine Rechtslehre, Aufl. 2, Köln, Berlin, Bonn, München: Carl Heymanns Verlag KG, 2001, S. 78–95.
• Röhl, Klaus Friedrich; Hans Christian Röhl, „Paradoxien und Rekursivität im Recht“ | Klaus Friedrich Röhl, Hans Christian Röhl, Allgemeine Rechtslehre, Aufl. 2, Köln, Berlin, Bonn, München: Carl Heymanns Verlag KG, 2001, S. 78–95.
• Röhl, Klaus Friedrich; Hans Christian Röhl, Allgemeine Rechtslehre, Aufl. 2, Köln, Berlin, Bonn, München: Carl Heymanns Verlag KG, 2001.
• Russell, Bertrand; Alfred North Whitehead, Einführung in die mathematische Logik: die Einleitung der „Principia Mathematica“, ins Deutsche übertragen von Hans Morke, München, Berlin: Drei Masken Verlag, 1932.
• Sezemanas, Vosylius, „Zum Problem der logischen Paradoxien“, Eranus, 1935, t. 3, p. 14–29.
• Vaišvila, Alfonsas, Logikos mokslas Lietuvoje 1900–1940 m., Vilnius: Mintis, 1980.
• Valančius, Virginijus; Salvija Kavalnė, Europos Sąjungos teisės įgyvendinimas Lietuvos administracinėje teisėje, Vilnius: Registrų centras, 2009.
• Volk, Otto, „Apie matematišką pažinimą“, Logos, 1925, nr. 2, p. 85–114.
• Барулин, Владимир Семенович, Российский человек в ХХ веке: потери и обретения, Санкт-Петербург: Алетейя, 2000.
• Мнацаканян, Мкртич Оганесович, «Парадоксальный человек в парадоксальном обществе», Социологические исследования, 2006, № 6, с. 13–19.
• Нерсесянц, Владик Сумбатович, Философия права, Москва: Норма, 1997.
• Протасов, Валерий Николаевич, Теория права и государства: проблемы теории права и государства, Москва: Юрайт, 2001.
• Сидорина, Татьяна Юрьевна, Парадоксы кризисного сознания, Москва: Российский государственный гуманитарный университет, 2002.
• Томилинцев, В. Н., Человек на рубеже тысячелетий: парадоксы духовного развития, Санкт-Петербург: Издательство Санкт-Петербургского государственного университета, 1999.
• Тощенко, Жан Терентьевич, Парадоксальный человек, Москва: Юнити–Дана, 2008.
• Хрестоматия по истории государства и права зарубежных стран, в двух томах, Т. 2, Москва: Норма, 2007.

The Antinomies of Legal Thinking

Summary. The article discusses certain ways of jurisprudence thinking, which cause logical paradoxes. These are the cases when in Constitutions or in other legal acts, the protection of adequate values of human beings is established progressively (though human rights) and at the same time directly, when the right is equated to a social relation with its objects (biological, social, psychological reality), when reflex concepts are being created and “absolute rights” are being operated, concepts too abstract, when subjects of law are being geminated and common and individual legal regulation levels are being equated in the concept of law enforcement, and when law as relatively independent regulator of social relations is being ignored. The necessity to establish the protection of human values in Constitutions not directly, but through human rights protection (progressively) rises from the equality of all subjects of law and from law as the relation of reciprocal obligations, which is based on the unity of permissions and orders and which obliges every holder of human values to recognize the same values of another person and thus restrict own behavior in their respect. In the opposite case, protection of human values would become too independent from the behavior of the holder of these values and thus would transform into a source of uncontrollable aggression. This is demonstrated by the legal problems arising after the abolishment of death penalty and entrenchment of direct protection of human life. Legal paradoxes of another type arise from used concepts that are too abstract, and their content is not revealed (e.g. the equation of constitutional legality and constitutional justice), when the solution of a legal problem is based on non–legal arguments (replacement of law as relatively independent legal regulator with economic regulators), and when the subjects of law are geminated (the issue of unborn life as a subject of law).

Keywords: logical paradoxes, self-reflection, direct and provisional protection of human values, human values, legal thinking, antinomy.