Straipsnis Kantas ir transcendentalinis Deleuze’o empirizmas

Santrauka. Šiame straipsnyje keliamas ir nagrinėjamas klausimas: koks santykis yra tarp Kanto transcendentalinio idealizmo ir Deleuze’o transcendentalinio empirizmo. Šis tyrimas suponuoja ir kitus klausimus: jeigu kartotė galima, kodėl tai negalėtų būti moralės dėsnis? Kaip nutinka, kad dogmatizmo filosofas Kantas tampa dogmatinės minties ženklu Deleuze’o tyrime? Kodėl vidinės proto iliuzijos sukuria prielaidas minties dogmatikai įveikti? Kaip transcendentalinė logika oponuoja formaliajai logikai Deleuze’o prasmės koncepcijoje? Kokia prielaida remdamasis Deleuze’as priešpriešina champ transcendantal konceptą Kanto ir Husserlio transcendentaliniam idealizmui? Kaip yra įmanoma preferuoti bedugnę (Sans-fond) transcendentaliniam idealui ir priešpriešinti Kantui Antoniną Artaud?

Pagrindiniai žodžiai: Immanuel Kant, Gilles Deleuze, transcendentalusis idealizmas, transcendentalusis laukas.

Tyrimo problema ir jos ištirtumas

Ar tikslinga Kanto transcendentalizmą priskirti prie Gilleso Deleuze’o eksperimentinės filosofijos teorinių ištakų? Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jų mąstymo linijos prasilenkia. Rašydamas apie nomadologiją – karo mašiną – bei svarstydamas valstybės ir filosofijos santykį knygoje, išleistoje kartu su Felixu Guattari, Kapitalizmas ir šizofrenija 2. Tūkstantis plokštikalnių (Capitalisme et Schizophrénie 2. Mille Plateaux, 1980), Deleuze’as Kantą bei Hegelį vadina „viešaisiais profesoriais“, priskyrusiais filosofijai funkciją pagrįsti valstybės galią. Deleuze’as netgi Kanto filosofinę „kritiką“ įrėmina kabutėmis, tuo nustatydamas kiek ironišką santykį. Viešiesiems profesoriams jis priešina „privačius mąstytojus“ – Kierkegaardą, Nietzsche’ę ir netgi Šestovą. „Tai, kame jie gyvena, yra stepė arba dykuma“ Gilles Deleuze, Félix Guattari, A Thousand Plateaus: Capitalism and Schizophrenia, p. 376. , sako Deleuze’as. Jie kritikuoja minties įvaizdžio santykį su valstybe. Deleuze’o teorinis bei vertybinis pritarimas – būtent šių privačių mąstytojų nomadų pusėje.

Tačiau, kita vertus, 1962 metais „ankstyvasis“ Deleuze’as išleidžia knygą Nietzsche ir filosofija (Nietzsche et la philosophie), kurioje Nietzsche matomas kaip neokantininkas, t. y. radikalesnis kritikas nei Kantas. Po metų pasirodo knyga Filosofinė Kanto kritika (La philosophie critique de Kant, 1963), kurioje Deleuze’as pakeičia trijų Kanto kritikų „intelektinio svorio“ santykį, polemizuodamas su įsivyraujančia nuomone, kad trečioji kritika – Sprendimo galios kritika – yra tik pridėtinė prie kitų dviejų pamatinių Kanto kritikų: Grynojo proto bei Praktinio proto. Deleuze’as konceptualinį svorio centrą perkelia būtent į trečiąją kritiką. Tą pačią mintį jis pakartoja esė Genezės idėja Kanto estetikoje Žr. Gilles Deleuze, “The Idea of Genesis in Kant’s Aesthetics,” p. 56. . Šio tyrimo tikslas būtų sužinoti, kaip Kanto transcendentalinis idealizmas įsiterpia į Deleuze’o transcendentalinės imanencijos filosofinį eksperimentą.

Siekimas atsekti galimas paralelines Kanto ir Deleuze’o mąstymo linijas pasaulinėje filosofijos kritikoje nėra naujas. Diane Beddoes tekste Deleuze, Kant and Indifference pastebi, kad jau knygoje Prasmės logika (Logique du sensé, 1969) Deleuze’as abstrahuoja transcendentalumo sampratą iš Kanto formuluočių, perimdamas iš jo transcendentalinės iliuzijos, šizofrenizuoto subjekto, grynos laiko formos, intensyvios materijos, imanentinės kritikos, prasmės, problemos, paralogizmo sampratas. Pereidama prie Kapitalizmo ir šizofrenijos 1. Anti-Edipas (Capitalisme et Schizophrénie 1. L’Anti-Oedipe, 1972) galimų kantiškųjų ištakų analizės, ji pasirenka abejingumo (indifference) ir atminties priešnuodžio (anti memory) konceptus, susiejančius Kanto filosofiją su šiuo Deleuze’o ir Guattari tekstu. Į šio tyrimo pradžioje išsikeltą klausimą – Ar tikslinga Kanto transcendentalizmą priskirti prie Gilleso Deleuze’o eksperimentinės filosofijos teorinių ištakų? – autorė atsako teigiamai. Jos manymu, Deleuze’as įterpia Kantą tarp Spinozos ir Nietzsche’s, tačiau nesulydo, žvelgdamas į jį kaip ir į kitus filosofus inžinieriaus žvilgsniu. Todėl Kapitalizme ir šizofrenijoje kalbama apie Spinozos-efektus, Marxo-efektus, Kanto-efektus Žr. Diane Beddoes, “Deleuze, Kant and Indifference,” 1997. . Autorė pastebi, kad Kapitalizme ir šizofrenijoje Kantas yra atspindėtas kaip smegenys, o ne kaip moralizuojantis ar biurokratinis protas. Kita vertus, Kanto intensyvumų teorija ir jo siekis atskirti skaičiaus genezę (tuo pačiu ir laiko bei erdvės) nuo logikos pakeičia konceptualines, diskursyvias, lingvistines kritikos struktūras. Grožio ir tobulumo estetikoje Kantas siekęs suderinti intensyvias kokybes su doktrinos galimybe ir taip, iškėlęs pasyvių sintezių klausimą, suteikia pagrindinę mašineriją knygai Anti-Edipas Žr. ten pat. .

Jei kartotė yra galima – kodėl tai negali būti moralės dėsnis?

Knygoje Skirtis ir kartotė (Différence et répétition, 1968) abstrakčiajam Hegelio sąvokų teatrui Deleuze’as priešpriešina Kierkegaardo „tikėjimo teatrą“ bei Nietzche’s „žiaurumo teatrą“. „Reprezentacijos teatrui“ jis priešpriešina „kartotės teatrą“. Tačiau meta iššūkį ne tik Hegeliui, bet ir Kantui. Mąstytojus Deleuze’as surūšiuoja į privačius ir viešuosius. Kooperuoja su privačiaisiais ir oponuoja viešiesiems. Kantas pakliūna tarp viešųjų. Deleuze’as pradeda aiškia teze, kad kartotė nėra bendrybė. Tuo jis tarsi meta iššūkį Kantui, jam priešpriešina ne tik Nietzsche’ę, bet ir Kierkegaardą, iš dalies – net Freudą. Deleuze’as remiasi ne tik Nietzsche’s amžinojo sugrįžimo įžvalga, bet taip pat kartotės samprata Kierkegaardo, netgi Freudo tekstuose. Suranda keturis bendrus bruožus tarp Nietzsche’s ir Kierkegaardo kartotės sampratų, nepaisant to, kad, kaip sako Deleuze’as, nėra jokio panašumo tarp Nietzsche’s Dioniso ir Kierkegaardo Dievo.

Deleuze’as oponuoja moksliniam eksperimentiniam mąstymui, susiejančiam kartotę su gamtos dėsniu. Tačiau, jo manymu, mokslinis eksperimentas yra tik vienos bendrybės pakeitimas kita bendrybe: lygybės tvarką pakeičiant panašumo tvarka. Kartotė čia pasirodo labai trumpai – tik perėjimo iš vienos bendrybės į kitą metu. Kartotė yra susijusi su singuliaria galia, kuri rūšiškai skiriasi nuo bendrybės. Kartotės iš gamtos laukimą Deleuze’as pavadina „stoikų klaida“ – svajone surasti dėsnį, kuris pereitų į moralės sferą. Kantas, anot Deleuze’o, pakartoja šią stoikų klaidą. Deleuze’as klausia: „Kas yra Kanto „aukščiausias testas“, jeigu ne kriterijus, kuris turėtų nuspręsti, kas gali būti iš principo reprodukuota – kitais žodžiais sakant, kas gali būti pakartota, išvengiant prieštaravimų, kaip moralės dėsnio forma?“ Gilles Deleuze, Difference and Repetition, p. 4. . Deleuze’as čia kandus ir ironiškas. Kantą vadina pareigos žmogumi, neva išradusiu kartotės „testą“, prisimena net jo gyvenimo ritualizuotą kartotę. Deleuze’as oponuoja Kanto prielaidai, kad galima iš anksto spręsti, kas iš principo gali būti pakartota. Kanto moralės dėsnis, Deleuze’o pastebėjimu, yra įsisąmoninamas tik pagal gamtos dėsnio įvaizdį ir modelį, o tai visada reikalauja bendrybės. Kartojimas pavirsta įpročio bendrybe. O tai nesanti kartotė Deleuze’o siūloma prasme. „Beprasmiška nurodyti, – rašo Deleuze’as, – kad egzistuoja amoralūs ar blogi įpročiai, įpročio forma, arba, kaip sakydavo Bergsonas, „įprotis įgyti įprotį“ Ten pat, p. 5. . Deleuze’o manymu, įprotis niekada nėra tikras pakartojimas. Kartais veiksmas pasikeičia, o intencija lieka pastovi, kartais veiksmas lieka tas pats skirtinguose kontekstuose ir su skirtingomis intencijomis. Jei pakartojimas yra galimas, sako Deleuze’as, jis yra tiek pat priešingas moralės dėsniui, kaip ir gamtos dėsniui Žr. ten pat. . Kartotę Deleuze’as priskyrė humoro ir ironijos sričiai:

Ji pagal prigimtį yra transgresija ir išimtis, visada išryškina singuliarumą, priešingą atskirybėms, kurias aprėpia dėsnis, universalumą, priešingą bendrybėms, kurios kildina dėsnius. Ten pat.

Spustelėjus išskleisti...

Deleuze’as priešpriešina Kanto kartotei, kaip moralės dėsniui, Nietzsche’s sukurto konceptualaus personažo Zaratustros kartotę. Amžinasis sugrįžimas sako, kad tai, ko jūs trokštate, turite trokšti taip, kad tai amžinai kartotųsi. Kodėl Kantas paneigtas? Todėl, kad Nietzsche, užuot susiejęs kartotę su tariamu moralės dėsniu, padaro pačią kartotę vienintele dėsnio forma anapus moralės Žr. Gilles Deleuze, Difference and Repetition, p. 7. . Realybėje viskas yra dar sudėtingiau. Kartotės forma amžinajame sugrįžime iš naujo sujungia universalumą ir singuliarumą, tuo nuvainikuoja kiekvieną bendrą dėsnį, panaikina atskirybes, kurios paklūsta dėsniui. Lygiai kaip ironija ir juodas humoras yra derinami Zaratustros personaže, taip amžinajame sugrįžime susijungia tai, kas yra dėsnyje, ir tai, kas yra anapus dėsnio Žr. ten pat, p. 5. . Kai kartotė tampanti pačiu valios objektu, ji išsilaisvinanti nuo visko, kas ją saisto.

Gali kilti klausimas, adresuotas pačiam Deleuze’ui: ar amžinasis sugrįžimas, kaip kartotė, neįkalina iš naujo valios naujame režime? Deleuze’as mano, kad šis mistinis amžinojo sugrįžimo žaidimas ir yra tikrasis gyvenimo ir mirties, ligos ir sveikatos teatras. Todėl ne tik Kierkegaardas, bet ir Nietzsche kartotę siejo su naujumu. Kierkegaardas kartotę susiejo su laisve ir priešpriešino ją gamtos dėsniams, jos ciklams ir sezonams. Būtent pagal gamtos dėsnius kartotė yra neįmanoma. Todėl jis priešinęs estetinę kartotę kiekvienam bandymui pagrįsti ją epikūriečių ar stoikų dėsniais. Kierkegaardas, kaip ir Nietzsche, kartotę priešpriešinęs moralės dėsniui. Deleuze’as sako, kad jie abu parodę, jog kartotė yra vienišo ir singuliaraus „privataus mąstytojo“ logosas. Abu jie priešpriešinę privatų mąstytoją, mąstytoją-kometą ir kartotės nešėją, ir viešą profesorių, teisės daktarą, kurio padėvėtas diskursas siekia tarpininkavimo ir randa savo moralizavimo šaltinį sąvokų bendrume (Kierkegaardas atgręžiamas prieš Hegelį, o Nietzsche – prieš Kantą ir Hegelį). Deleuze’o pastebėjimu, Kierkegaardo filosofijos konceptualusis personažas Jobas meta iššūkį įstatymui ironišku būdu, atsisakydamas visų antrinių paaiškinimų ir atmetęs bendrybę tam, kad pasiektų didžiausią singuliarumą kaip principą ar kaip universaliją Žr. Gilles Deleuze, Difference and Repetition, p. 7. . Kartotę jie priešpriešinę ne tik įpročio bendrybėms, bet ir atminties atskirybėms. Atmintis atgamina atskirybes, ištirpusias bendrybėje. Kita vertus, pastebi Deleuze’as, kartotė yra mintis apie ateitį: ji priešinga tiek antikinei prisiminimo kategorijai, tiek šiuolaikinei habitus kategorijai. Būtent kartotėje ir per kartotę užmaršumas tampa pozityvia galia, kai pasąmonė tampa pozityvi.

Bet ar iš tiesų Kantas pasikartojimą suprato tik kaip įprotį? Ar pagrįstas pagrindinis Deleuze’o kontrargumentas, kad Kantas kartotę supratęs kaip įprotį?

Grynojo proto kritikoje Kantas, kritikuodamas Hume’o negebėjimą paaiškinti, kad sąvokas, kurios pačios savaime intelekte nesusijusios, intelektas vis dėlto būtinai turi mąstyti susijusias objekte, kritikuoja Hume’o siekį pasiremti subjektyviu būtinumu, atsirandančiu patyrime „dėl dažnų asociacijų ir galų gale klaidingai laikomo objektyviu būtinumu, t. y. iš įpročio“ Immanuel Kant, Grynojo proto kritika, p. 130. . Jeigu įprotį Kantas vadina klaidingai laikomu objektyviuoju būtinumu, ar pasiekia patį Kantą Deleuze’o kritika dėl įpročio kaip kartotės?

Antropologijoje pragmatiniu požiūriu Kantas rašo, jog dorybė negali būti apibrėžta kaip įgūdis laisvai teisėtai elgtis, nes tokiu atveju ji būtų tik galios taikymo mechanizmas.

Iš tiesų dorybė yra moralinė jėga atlikti savo pareigą: ji niekada nevirsta įpročiu, bet visada turi kilti iš mąstysenos kaip tai, kas visai nauja ir pirmapradiška. Immanuel Kant, Antropologija pragmatiniu požiūriu, p. 37.

Spustelėjus išskleisti...

Įprotis esąs fizinė prievarta ir toliau veikti taip, kaip veikėme iki šiol.

Jis net iš gerų poelgių atima jų moralinę vertę, nes suvaržo sielos laisvę, be to, skatina beprasmį to paties akto kartojimą (monotoniją) ir dėlto darosi juokingas. Ten pat, p. 39.

Spustelėjus išskleisti...

Kantas rašo, jog įprotis vartoti parazitinius žodžius (frazes minties tuštumai užpildyti) klausytojui sukelia nuolatinį būgštavimą, kad jis ir vėl girdės trivialius posakius, o kalbėtoją paverčia plepančia mašina. Kitų žmonių įpročiai mums sukelia pasibjaurėjimą todėl, kad čia per daug žmoguje reiškiasi gyvūnas. Įprotis tampa panašus į gyvūno instinktą, kyla pavojus pakliūti į tą pačią kategoriją kartu su gyvuliais. Vis dėlto kai kurie įpročiai susidaro sąmoningai ir yra pripažįstami būtent tada, kai prigimtis atsisako padėti laisvam savaveiksmiškumui, pavyzdžiui, įprotis senatvėje valgyti ir gerti nustatytu laiku tam tikrą kiekį, tam tikros kokybės maisto arba nustatytu laiku eiti miegoti, ir ilgainiui šie veiksmai tampa mechaniški. Bet tai pripažįstama tik kaip išimtis ir tik būtinu atveju. Paprastai visi įpročiai yra smerktini Žr. ten pat, p. 40. .

Ar nepaskubėjo Deleuze’as, priskirdamas Kantui kartotės, kaip įpročio štampo, autorystę?

Du dogmatizmo kritikos projektai: Kantas, Deleuze’as

Kantą ir Deleuze’ą suartina tam tikra pasirinkta mąstymo trajektorija: siekis mesti iššūkį tam tikroms nusistovėjusioms dogmatinio filosofavimo formoms: Kantas – metafizikos dogmatizmui, Deleuze’as – dogmatiniam minties vaizdiniui. Kantas nekovoja su metafizika, nes supranta, jog ji yra natūralus žmogaus polinkis. Žmogaus protui neišvengiamai nuolat kils klausimų, į kuriuos negalės atsakyti empirinis patyrimas. Todėl „kokia nors metafizika visada pasaulyje buvo ir tikriausiai bus, o kartu su ja turi egzistuoti ir tam tikra grynojo proto dialektika, nes ji jam yra natūrali“ Immanuel Kant, Grynojo proto kritika, p. 47. . Kantas tik siekia atskleisti žalingą metafizikos įtaką kaip galimų mąstymo klaidų šaltinį. Jis nekovoja su dogmatiniu metodu moksle, nes, anot Kanto, mokslas visada turės būti dogmatinis, t. y. iš patikimų apriorinių principų turi išvesti griežtus įrodymus. Dogmatizmu jis laiko būtent filosofinį grynojo proto dogmatinį metodą „be išankstinės paties grynojo proto, kaip sugebėjimo, kritikos“ Ten pat, p. 50. . Dogmatiniam filosofiniam metodui, nekvestionuojančiam mąstymo metodo prielaidų, Kantas priešina savąją transcendentalinio pažinimo sampratą:

Aš vadinu transcendentaliniu kiekvieną pažinimą, kuriam apskritai labiau rūpi ne objektas, bet būdas, kuriuo mes pažįstame objektus, kiek šis būdas turi būti galimas a priori. Ten pat, p. 69.

Spustelėjus išskleisti...

Paradoksas tas, kad Deleuze’o eksperimentinėje filosofijoje Kantas pats tampa vienu iš ryškiausių dogmatinio minties įvaizdžio reprezentantų. Dogmatiniam Kanto minties vaizdiniui Deleuze’as priešpriešins dvi alternatyvas: naują Nietzsche’s sukurtą minties vaizdinį ir mintį be vaizdinio, kaip patirties galimybę, eksplikuotą „profesionalaus šizofreniko“, žiaurumo teatro kūrėjo Antonino Artaud.

Kas yra minties vaizdinys Deleuze’o sampratoje? Tai tam tikros subjektyvios, galimą mąstymo pradžią postuluojančios prielaidos. Skirtingai nuo mokslo, kuris turi tik objektyvias prielaidas, filosofija įtraukia į save ir šiuos subjektyvius postulatus, kurie turėtų ženklinti mąstymo steigtį. Pats Deleuze’as mano, kad filosofijoje nėra pradžios arba kad tikroji filosofijos pradžia esanti skirtis, kuri jau pati savaime yra kartotė Žr. Gilles Deleuze, Difference and Repetition, p. 129. . Tačiau dogmatinis minties įvaizdis, kuriuo grindžiamas Platono, Descartes’o ir Kanto filosofinis mąstymas, yra paremtas neartikuliuojamais, bet implicitiškais postulatais: Deleuze’as knygoje Skirtis ir kartotė skyriuje Minties vaizdinys mintį be vaizdinio priešpriešina dogmatiniam minties vaizdiniui. Galiausiai apibendrindamas skyrių Deleuze’as išskiria net aštuonis dogmatinį minties vaizdinį nusakančius postulatus, nurodydamas dvi kiekvieno postulato formas – natūralią ir filosofinę: 1) principo arba Cogitatio natura universalis postulatas, paremtas gera mąstančiojo valia ir gera minties prigimtimi; 2) idealo arba sveiko proto postulatas: concordia facultatum ir sveika nuovoka kaip distribucija, kuri garantuoja šią dermę; 3) modelio arba atpažinimo postulatas: jis numato ir klaidos galimybę, kai kuris nors sugebėjimas supainioja atpažinimo objektus; 4) elemento arba reprezentacijos postulatas, kai skirtis yra subordinuojama Tapataus ir Panašaus, Analogiško ir Priešingo papildomoms dimensijoms; 5) negatyvumo arba klaidos postulatas, kai klaida išreiškia tai, kas bloga vyksta mintyje, bet tik kaip išorinių mechanizmų produktas; 6) loginės funkcijos arba teiginio postulatas: žyminys yra laikomas tiesos vieta, prasmė yra tik neutralizuota abejonė arba begalinis teiginio dvejinimas; 7) modalumo arba sprendimų postulatas: problemos yra materialiai išvedamos iš teiginių arba formaliai apibrėžiamos per jų galimybę būti išspręstoms; 8) pabaigos, rezultato arba žinojimo postulatas: mokymasis subordinuojamas žinojimui, o kultūra – metodui Žr. ten pat, p. 167. . Postulatų nebūtina artikuliuoti, jų nebūtina aptarinėti, jie efektyviau funkcionuoja tyloje. Visi kartu jie sudaro dogmatinį minties vaizdinį. Skeptiškai Deleuze’o atžvilgiu nusiteikęs kritikas galėtų paklausti: Ar toks sisteminis ir vientisas dogmatinio minties vaizdinio postulatų suvienijimas nėra naujas dogmatinis minties vaizdinys?

Klaida ir vidinės proto iliuzijos

Deleuze’as šį dogmatinį minties vaizdinį sieja su Platono, Descartes’o ir Kanto ikifilosofiniais postulatais, tačiau, kaip pagrindinis jo kritikos taikinys, čia visgi iškyla Kantas.

Kita vertus, Deleuze’as pripažįsta, jog Kantas buvo pakankamai pasiruošęs tam, kad būtų galėjęs apversti minties vaizdinį. Kokiuose Kanto svarstymuose Deleuze’as įžvelgia tokią potenciją? Pirmiausia Deleuze’ui pasirodo reikšminga tai, kad klaidos sampratą Kantas pakeitęs į iliuzijos sampratą. Transcendentalinės logikos antrojoje dalyje, skirtoje transcendentalinei dialektikai aptarti, Kantas klaidą atskiria nuo regimybės, t. y. iliuzijos galimybės. Jis atskyrė reiškinį nuo regimybės, nes tiesa arba regimybė esanti ne objekte, kiek jis stebimas, bet sprendinyje apie objektą, kiek jis mąstomas. Kantas rašo:

Tas iš tiesų yra teisinga sakyti, kad juslės neklysta, tačiau ne dėl to, kad jos visada tiksliai sprendžia, bet dėl to, kad iš viso nesprendžia. Todėl ir tiesa, ir suklydimas, taigi ir regimybė, kaip sąlygojanti pastarąjį, randami tik sprendinyje, t. y. objekto santykyje su mūsų intelektu. Žr. Immanuel Kant, Grynojo proto kritika, p. 263.

Spustelėjus išskleisti...

Svarstydamas grynojo proto paralogizmus, Kantas nurodo galimybę, kad „klaidingo samprotavimo pagrindas glūdės žmogaus proto prigimtyje ir jame slypės neišvengiama, nors ne neįveikiama iliuzija“ Ten pat, p. 292. . Kantas mano, kad galima išsklaidyti loginę regimybę, sutelkus daugiau dėmesio į logikos taisykles.

Tuo tarpu transcendentalinė regimybė, pavyzdžiui, sutampanti su teiginiu „Pasaulis turi turėti pradžią“, vis tiek neišnyksta net ir tada, kai ją atskleidžia transcendentalinė kritika. Kantas mano, jog transcendentalinės regimybės priežastis glūdi tame, kad mūsų prote, kai jis imamas subjektyviai, kaip žmogaus pažintinis sugebėjimas, glūdi jo taikymo pagrindinės taisyklės ir principai, kurie turi visiškai objektyvių pagrindinių teiginių pavidalą ir dėl kurių mūsų sąvokų tam tikro ryšio subjektyvus būtinumas intelekto naudai laikomas daiktų pačių savaime apibrėžimo objektyviu būtinumu.

Tai iliuzija, kurios niekaip negalima išvengti, lygiai kaip negalima išvengti, kad jūra viduryje mums atrodytų aukštesnė negu prie kranto, nes jos vidurį mes matome apšviestą aukštesniųjų šviesos spindulių; arba dar geresnis pavyzdys: lygiai kaip astronomas negali sukliudyti, kad tekantis mėnulis jam atrodytų didesnis, nors jo ir nepagauna ši regimybė. Immanuel Kant, Grynojo proto kritika, p. 265–266.

Spustelėjus išskleisti...

Transcendentalinė dialektika tegalinti atskleisti transcendentalinių sprendinių regimybę ir saugoti, kad ji mūsų neapgautų.

Bet ji niekada negali padaryti, kad ši regimybė išnyktų (panašiai kaip loginė regimybė) ir liautųsi buvusi regimybe – čia mes turime reikalą su natūralia ir neišvengiama iliuzija. Ten pat, p. 266.

Spustelėjus išskleisti...

Kodėl būtent šis Kanto išsakytas vidinių proto iliuzijų pripažinimas patraukia Deleuze’o dėmesį? Todėl, kad iliuzija, Deleuze’o akimis žiūrint, leido Kantui išvengti penktojo dogmatinio minties įvaizdžio postulato: klaidos arba tiesos kaip dogmatinių minties įvaizdžių postulatų visagalybės. Vidinės proto iliuzijos nesančios išorinės klaidos, kurios tėra tik kūno priežasčių padariniai.

Kita vertus, Deleuze’as manė Kantą esant pasirengusį apversti dogmatinį minties vaizdinį ir dėl naujos asmenybės sampratos. Substancinę asmenybę jis pakeitęs giliai laiko linijos įskeltos asmenybės samprata. Grynojo proto kritikoje transcendentalinei estetikai skirtame skirsnyje Apie laiką Kantas rašo, kad

laikas yra ne kas kita, kaip vidinio jutimo, t. y. mūsų pačių ir mūsų vidinės būsenos stebėjimo forma. Laikas negali būti išorinių reiškinių apibrėžtumas: jie nepriklauso nei pavidalui, nei padėčiai ir t. t; priešingai, jis apibrėžia vaizdinių santykį mūsų vidinėje būsenoje. Immanuel Kant, Grynojo proto kritika, p. 83.

Spustelėjus išskleisti...

Kartu su substancinės asmenybės mirtimi Deleuze’as Kanto filosofijoje įžvelgia ir Dievo mirtį.

Tačiau kodėl Kantui vis dėlto nepavyko apversti to dogmatinio minties vaizdinio? Deleuze’as atsako: todėl, kad Kantas, nepaisydamas savo inovatyvių įžvalgų, vis dėlto nenorėjęs atsisakyti implicitinių prielaidų, sudarančių dogmatinį minties vaizdinį: sveiko proto ir teisingos proto prigimties. Vaizduotė, protas ir intelektas bendradarbiauja pažinime ir sudaro „loginę sveiko proto formą.“ Kantas neatsisakęs sveiko proto formos, tiesiog ją išdaugino. Žinios, moralė, refleksija ir tikėjimas, atrodytų, atitinka natūralius proto interesus ir niekada jais neabejojama. Kadangi kiekvienas mąsto natūraliai, visi implicitiškai suprantą, ką reiškia mąstyti.

Paaiškėja, kodėl Deleuze’as, siekdamas paneigti dogmatinį minties vaizdinį, pasitelkia autorius, turinčius ne tik sveiko proto patirtį: Nietzsche’ei, kaip ir Artaud, kaip ir Schrederiui, buvo lemta peržengti anapus sveiko proto ribos.

Kaip galimas transcendentalinis empirizmas?

Deleuze’as, oponuodamas Kanto transcendentalinio idealizmo minties vaizdinio dogmatiniams postulatams, vis dėlto skolinasi iš jo patį transcendentalumo konceptą, surasdamas jam netikėtų derinių galimybę. Kita vertus, suformuluoja savąjį transcendentalinio empirizmo variantą, kurį pavadina tikruoju transcendentaliniu empirizmu arba aukštesniuoju empirizmu Žr. Gilles Deleuze, Difference and Repetition, p. 143. . Jam nusakyti pasitelkia Kanto sugebėjimų sampratą, tačiau atskiria juos nuo sveiko proto ir doxa srities.

Vienas iš Deleuze’o oponuojamų dogmatinio minties vaizdinio postulatų yra trečiasis – modelio arba atpažinimo postulatas. Jis numato klaidos galimybę, kai kuris nors sugebėjimas supainioja atpažinimo objektus. Atpažinimas paprastai siejamas su harmoninga visų sugebėjimų, nukreiptų į kurį nors objektą, patyrimu: tas pats objektas gali būti matomas, liečiamas, prisimenamas, įsivaizduojamas arba suvokiamas. Todėl atpažinimas yra susijęs su Cogito ir visų sugebėjimų vienybe, su sveiku protu ir sveika nuovoka. Kantui, kaip ir Descarte’ui, būtent asmens tapatumas formulėje „Aš mąstau“ ir pagrindžia visų sugebėjimų harmoniją ir jų dermę. Kantas, pradėjęs svarstyti apie grynųjų intelektinių sąvokų transcendentalinę dedukciją, apie pradinio sintetinio apercepcijos vienumo galimybę, iš tiesų pasitelkia Descartes’o formulę „Aš mąstau“. Pradinė apercepcija esanti savimonė, sukurianti vaizdinį „Aš mąstau“. Šios apercepcijos vienumą Kantas pavadino transcendentaliniu savimonės vienumu ir iš jos kildino apriorinį pažinimą.

Būtent šioje stebėjimu duotos apercepcijos visuotinėje tapatybėje glūdi vaizdinių sintezė, ir ji galima tik dėl šios sintezės įsisąmoninimo. Immanuel Kant, Grynojo proto kritika, p. 133.

Spustelėjus išskleisti...

„Aš mąstau“ suteikia galimybę apercepcijos transcendentaliniam vienumui, kuriuo visa stebėjimo aprėpiama įvairovė suvienijama objekto sąvoka“ Gilles Deleuze, Difference and Repetition, p. 137. . Kodėl Deleuze’as oponuoja tokiam Kanto išsakytam apercepcinės sintezės vienumui, suteikiančiam pagrindo asmens tapatumui?

Todėl, kad šis dogmatinis minties vaizdinys formuojasi sveiko pagrindu. Deleuze’as tokį mąstymo postulatą įvardija dogmatiniu, ortodoksiniu ir moraliniu vaizdiniu Žr. Gilles Deleuze, Difference and Repetition, p. 131. . Dar kitaip, tokį mąstymo įvaizdžio struktūravimą trejopu lygmeniu – natūraliai teisinga mintimi, natūraliu sveiku protu ir transcendentiniu atpažinimo modeliu – Deleuze’as įvardija kaip idealiąją ortodoksiją. Tokioje ortodoksijoje filosofija neturi galimybių išsilaisvinti iš doxa. Kad ir ką ji darytų, ji išlaiko doxa formą, elementus ir modelį. Minties vaizdinys yra tik figūra, kurioje doxa yra universalizuojama tuo, kad yra pakeliama į racionalų lygį“ Ten pat, p. 134. . Deleuze’as taip demaskuoja minties įsikalinimą doksoje. Mintis įstringa atpažinimo formoje.

Kita vertus, Kantą Deleuze’as pavadina didžiuoju atradėju, kuris atrado stebuklingą transcendentalijų sritį, t. y. kuris atradęs ne kitą pasaulį, bet esamo pasaulio žemesniąsias ir aukštesniąsias sferas Žr. ten pat, p. 135. . Kaip žinia, Kanto transcendentalinės kritikos tikslas nebuvo išplėsti žinias, o tik jas sutvarkyti ir pateikti visų apriorinių žinių vertingumo arba nevertingumo kriterijus. Siekdamas, kad apriorinis pažinimas būtų visiškai grynas, Kantas, kaip jis pats deklaravo, siekė iš jo išstumti visas sąvokas, kurios yra susijusios su empirika. Transcendentalinė filosofija yra grynojo, vien tik spekuliatyvaus proto filosofija (Weltweisheit), sakė Kantas Žr. Immanuel Kant, Grynojo proto kritika, p. 71–72. .

Kantas pabrėžia, kad terminai transcendentalinis ir transcendentinis yra netapatūs. Transcendencijos sąvoką jis priešina empirijos sąvokai, t. y. išėjimui už patyrimo ribų. Pagrindinį teiginį, pašalinantį šias ribas ir liepiantį jas peržengti, Kantas vadina transcendentiniu.

Jei mūsų kritikai gali pasisekti atskleisti šių pretenzingų pagrindinių teiginių iliuziškumą, tai tik empiriškai taikomus pagrindinius teiginius, priešingai negu pirmuosius, galima vadinti grynojo intelekto imanentiniais teiginiais. Immanuel Kant, Grynojo proto kritika, p. 265.

Spustelėjus išskleisti...

Transcendentalinė proto sąvoka visada yra susijusi su absoliučiu totalumu sąlygų sintezėje ir visada baigiasi tik tada, kai pasiekia tai, kas absoliučiai besąlygiška. Intelektas susijęs su stebėjimo objektais arba, tiksliau, su vaizduotės atliekama jų sinteze. Grynasis protas pasilieka sau vien tik intelektinių sąvokų taikymo absoliutų totalumą ir kategorijomis mąstomą sintetinį vienumą siekia paversti tuo, kas absoliučiai besąlygiška. Todėl grynųjų proto sąvokų objektyvus taikymas visada transcendentinis, o grynųjų intelektinių sąvokų objektyvus taikymas savo prigimtimi turi būti imanentinis, nes jis apribotas tik galimu patyrimu.

Deleuze’as vis dėlto mano, kad Kantui nepavyko transcendentalinėje filosofijoje išsilaisvinti iš empirijos. „Kas vadinamąsias transcendentalines struktūras atseka iš empirinių psichologinės sąmonės veiksmų: transcendentalinė supratimo sintezė yra tiesiogiai indukuota iš empirinio suvokimo ir t. t. Siekdamas nuslėpti šią pernelyg akivaizdžią procedūrą, Kantas, anot Deleuze’o, pakeitęs antrojo Grynojo proto kritikos leidimo tekstą. Nors ir geriau paslėptas, konstatuoja Deleuze’as, šis pėdsakų metodas su visais jo psichologizmais, nepaisant to, išlieka Žr. Gilles Deleuze, Difference and Repetition, p. 135. .

Todėl Kantas, daro išvadą Deleuze’as, perimdamas Descartes’o „Aš mąstau“ kaip asmens tapatumo garantą, iš esmės neišsilaisvina iš doxos gniaužtų ir iš reprezentacijos modelio. „Aš mąstau“ sujungia visas cogito savybes ir yra jų šaltinis: Aš suprantu, Aš sprendžiu, Aš įsivaizduoju, Aš prisimenu ir Aš suvokiu. „Būtent ant šitų Aš atšakų, – daro išvadą Deleuze’as, – skirtis yra nukryžiuojama“ Ten pat, p. 138. . Skirtis tampa reprezentacijos objektu visada tik santykyje su suvokiama tapatybe, nuspręsta analogija, įsivaizduojama opozicija arba suvokiamu panašumu. Todėl reprezentacijos pasauliui yra būdingas negebėjimas suvokti pačios skirties ir lygiai taip pat negebėjimas suvokti pačios kartotės, nes ji suvokiama tik per atpažinimą, paskirstymą, atgaminimą ir panašumą, apibendrina Deleuze’as.

Deleuze’as mano, kad atpažinimas nėra mąstymas. Esančios dvi daiktų rūšys: tokie, kurie netrikdo minties, ir tokie, kurie priverčia mus galvoti. Deleuze’as rašo:

Kažkas pasaulyje priverčia mus galvoti. Tas kažkas nėra atpažinimo objektas, bet fundamentalus netikėtas susidūrimas. Tai, su kuo susiduriama, gali būti Sokratas, šventykla arba demonas. Tai gali būti suprasta įvairiausiais afektiniais tonais: nustebimu, meile, neapykanta, kančia. Kad ir koks būtų tonas, jo pirminė savybė yra ta, kad jis tegali būti pajustas išgyvenimu. Gilles Deleuze, Difference and Repetition, p. 139.

Spustelėjus išskleisti...

Atpažinimo modelyje nėra nieko, kas gali būti išgyventa. Tai, kas pajuntama, priskiriama visai kitoms savybėms. Susidūrimo objektas sukelia išgyvenimą ne kaip kokybę, bet kaip ženklą. Tai nėra pajaučiamas daiktas, bet pajautos būtis. Tam tikra prasme jis yra nesuvokiamas. Ženklas yra pajautos riba ir pakyla iki transcendentalinio pratimo lygmens, konstatuoja Deleuze’as.