Straipsnis Lietuvos partizanai šiuolaikiniame lietuvių romane: kolektyvinė atmintis ir istorijos interpretacija

Nerijus Brazauskas · 2015-02-04

Ką interpretuoja Šileika: savo sukurtų personažų ar istorinių asmenybių istorijas? Autoriaus intencija buvo perkurti Juozo Lukšos-Daumanto istoriją, tačiau socialiniai rėmai verčia skaityti šią istoriją istorinio diskurso kontekste. Šileika, priešingai nei Ivaškevičius, nekuria pavyzdinio skaitytojo. Skaitytojui galimai žinomi istoriniai faktai ir teksto siūlomos prasmės yra pernelyg glaudžiai susijusios. O čia dar atsiranda empirinis skaitytojas – pati Nijolė Bražėnaitė-Lukšienė-Paronetto, kuri romane įžvelgia ne tik neteisingus faktus ir aplinkybes, bet ir neteisingą jų interpretaciją Plačiau žr. Nijolė Bražėnaitė-Lukšienė-Paronetto, „Dar vienas „istorinis“ romanas“, 2013. . Taip susiduria autobiografinė atmintis ir Šileikos interpretuota kolektyvinė bei istorinė atmintys. Jų sandūra parodytų, kad Eco buvo teisus, sakydamas, jog tada,

kai tekstas yra kuriamas ne vienam adresatui, bet skaitytojų bendruomenei – autorius žino, kad jis ar ji bus interpretuojamas ne pagal jo ar jos intencijas, bet pagal sudėtingą sąveikų strategiją, kuri taip pat apima skaitytojus kartu su jų kalbos kaip socialinės saugyklos kompetencija. Umberto Eco, “Between Author and Text,” p. 67.

Tokiu būdu Lukšos-Daumanto žmonos interpretacija ištrina ribas tarp fikcijos ir fakto, tarp autobiografinės atminties ir istorinės atminties.

Nerijus Brazauskas · 2015-02-04

Sajausko intencija Neužmirštamuose Suvalkijos varduose buvo paversti amžininkų autobiografinę atmintį meniniu tekstu, kad ji nebūtų užmiršta. Tai rodo ne tik romano pavadinimas, bet ir autoriaus pripažintas faktas, kad rašytojas parengė naują romaną (pirmasis vadinosi Suvalkijos geografija, 2001). Tai buvo padaryta, nes žmonės jam papasakodavo naujų istorijų, pateikdavo naujų faktų ar istorinių įvykių aplinkybių. Suteikdamas literatūrinę formą Sajauskas tarsi eliminavo asmeninę atmintį, o tai romane leido universalizuoti partizanus, jų istorijas ar netgi jų dabartinius moralinius vertinimus. Pavyzdžiui, daugybė pasakojimų apie Žuvinto palias jas padaro kolektyvinės atminties vieta, kuri mena ne konkrečius istoriškai datuotus 1945 m. vykusius mūšius, bet būrio vado Tarzano (Vlado Gavėno-Tarzano) mirtį, kariuomenės košimą (nerašoma, kad tai NKVD kariuomenė) ar istoriją, kaip stribas Kasparavičius nunešė viršininkams partizano Žvirgždo galvą, o „[k]ūnas sunyko paliose“ Justinas Sajauskas, Neužmirštami Suvalkijos vardai, p. 44. . Istorikui svarbu, kas vyko, o rašytojas aprašo, kaip vyko ar galėjo vykti. Sajausko romanas rodo, kad jis ne „išranda“ istoriją, bet ją atranda kolektyvinėje atmintyje. Todėl skaitant jo kūrinį svarbu suvokti, kad „[n]e visos fikcijos yra istorijos, bet visos istorijos yra beletrizuojamos įvykių, apie kuriuos jos kalba“ Hayden White, The Practical Past, p. 82. .

Akivaizdu, kad kolektyvinę atmintį ir jos interpretacijas romanuose sąlygojo istorijos diskursas, kuris yra arba implicitinis (kai dominuoja teksto intencijos), arba eksplicitinis (kai vyrauja autoriaus ir skaitytojo intencijos).

Nerijus Brazauskas · 2015-02-04

Istorijos vaizdavimas: istorinės realijos, bet ne istoriniai įvykiai

White’as teigė, kad istoriniai įvykiai yra tikri įvykiai, jie laikomi tik diskurso referentais, patys įvykiai negali būti naratyvo naratoriais.

Istorinis naratyvas neišvengiamai yra adekvačiai ir neadekvačiai paaiškintų įvykių mišinys, daugybė žinomų ir numanomų faktų, tuo pačiu tai yra reprezentacija, kuri jau savaime yra interpretacija, ir kartu interpretacija, kuri perduoda viso naratyve atspindimo proceso paaiškinimą. Hayden White, Tropics of Discourse: Essays in Cultural Criticism, p. 51.

Taigi istorinis naratyvas apima istorinio diskurso reprezentaciją, kurioje implicitiškai slypi interpretacija, ir naratyvo aiškinimą.

Šiuo atveju istorija Ivaškevičiaus Žaliuose implicitiškai aptinkama tik „Įžangoje“, kurioje istoriniai faktai paslepiami po vertikaliojo karo sąvoka. Pasakoma, kad knyga – apie Joną Žemaitį, pabrėžiant, kad viskas, kas čia parašyta, yra baisus prasimanymas. Iš tiesų, romane panaudojami esminiai istorinio Žemaičio gyvenimo ir kovos faktai, bet jie tik nuspėjami ir turi būti žinomi skaitytojui. Tačiau sukuriamas Afanasijus Dušanskis, kuris nurodo į istorinį KGB karininką Nachnmaną Dušanskį. Romane istoriją palikti potekstėje yra autoriaus intencija. Tuo tarpu skaitytojai istoriją padarė tekstu, ir tai rodo negatyvi romano kritinė recepcija.

Nerijus Brazauskas · 2015-02-04

Četrauskas istoriją paslepia po tropais, vartoja karo be fronto sąvoką, tačiau jam svarbiau parodyti, kaip Žalgirio šalies žmonės konstruoja savo didvyrius ir kaip vėliau panaudojama tų didvyrių atmintis. Įvesdamas sovietmečio laikotarpį romanistas atskleidžia, kaip pokaryje buvo sukurta išdavystės, baimės, melo atmosfera. Ir tai padaroma pasitelkus grakštų retorinį stilių, subtiliai panaudojant metaforą ir ironiją: partizanus šaudantys rusai

žino, koks čia vynas, ir dar smarkiau tratina į kitas vietas, kad ir ten kuo greičiau imtų varvėti raudona sula, nes, dievaži, nejauku, kai ant tavęs kažkas laša, kas tepa drabužį ir kūną, ir štai jau vienam, dviem, trim, keturiem, penkiem paleista juka, bet kurgi šeštas, kur jis dingo? Teodoras Četrauskas, Tarsi gyventa, p. 56.

Venclovas nepostuluoja istorijos sampratos, nekelia istorijos problemos, tiesiog panaudoja realijas (stribai, partizanų kerštas, kolchozai), kurios skaitytojui sukuria istorinį kontekstą. Partizanų vadas – Mykolas Paliūnas-Juozapas yra Nepriklausomos Lietuvos karininkas. Kas tai: istorija ar fikcija?

1952 m. spalio 1 d. žuvo paskutinis Prisikėlimo apygardos vadas Juozas Paliūnas-Rytas, Saulė, Rimgaudas. „Juozas Paliūnas-Rytas, Saulė, Rimgaudas“, 2015.

Nerijus Brazauskas · 2015-02-04

Veikėjo pavardė galimai nurodytų į realų asmenį, bet jos neužtenka. Paliūnas netarnavo tarpukario Lietuvos kariuomenėje, o jo gyvenimo ir kovos kelias yra aprašytas knygoje Partizano keliu: partizano Juozo Paliūno-Ryto prisiminimai (2012) Plačiau žr. Darius Juodis, „Partizano Ryto kovos kelias: nuo eilinio kovotojo iki apygardos vado“, 2012. . Kitos romano detalės: nužudytam Mykolui padeda ant krūtinės Šventąjį Raštą, po galva pakiša Oskaro Milašiaus eilių tomelį. Galėtume sakyti, kad panaudotas Juozo Vitkaus-Kazimieraičio įvaizdis, kurį sustiprintų ir apaštalų vardų suteikimas partizanams. Bet veiksmas vyksta Šiaurės Lietuvoje, o ne Dzūkijoje. Taigi kalbame apie meną, ne apie istoriją. Tačiau romane yra istorinių realijų ir situacijų; Juozapas svarsto:

Partizaninis judėjimas silpsta, rusai triumfuoja, įvedę savo tvarką, parklupdę lietuvius ant kelių […]. Ar beturi kokią prasmę mūsų rezistencija? Petras Venclovas, Kartybių taurė – iki dugno, p. 68.

Tokį ar panašų klausimą kėlė visi partizanų vadai: Juozas Vitkus-Kazimieraitis, Ramanauskas-Vanagas, Lionginas Baliukevičius-Dzūkas. Istoriniu jis tampa istoriniame dokumente, istoriografijoje, nes tada yra „tikras“.

Nerijus Brazauskas · 2015-02-04

Jasaitis romane Per sutemas, siekdamas tikrumo, įterpia ištraukas iš partizanų spaudos, dainų, Ramanausko-Vanago atsiminimų. Partizanas Aidas sako:

Mums rūpi ne sovietų, o Laisva Lietuva. Ji mus vadins laisvės kariais. Įrašys mūsų vardus į nepriklausomybės knygas. Juozas Jasaitis, Per sutemas, p. 220.

Tikėjimą, kad vardai išliks paminkluose, kryžiuose ir žmonių atmintyse, išreiškė ne vienas partizanų vadas.

Juk Lietuvoj veik neliko šviesuolių – vienus išvežė į Sibirą, kiti išbėgo į Vakarus. Likom be geriausių žmonių,

– taip autorius reflektuoja istorinę patirtį Žr. ten pat, p. 221. . Čia romano žanras skatina skaitytoją matyti fikciją, o istoriko darbe ir mintys, ir skaičiai, ir faktai laikomos tiesa. Cituoto Jasaičio sakinio turinius galima rasti, pavyzdžiui, Arvydo Anušausko studijoje Teroras, 1940–1958 m. (2013). Taigi susiduriame su White’o iškelta „turinio formos“ problema, kurios sprendimo būdai ir skiria literatą nuo istoriko.

Nerijus Brazauskas · 2015-02-04

Šileika Pogrindyje kritiškai apmąsto istoriją, tiksliau sakant, istorijos užmarštį – Rytų Europos ir būtent partizaninio karo Lietuvoje:

Nesusipratimai, nusižengimai, kartais net nusikaltimai, nutikę į rytus nuo šios ribos, paprasčiausiai nesiskaito. Antanas Šileika, Pogrindis, p. 11.

Ši metarefleksija išlaikoma visame romane, ir būtent tokios metapastabos yra istorija, kurią siekiama perteikti Vakarų skaitytojui (kaip žinia, romanas Underground 2011 metais išleistas Kanadoje). Visa kita – partizanų naratyvas – yra pasakojimas, bet autoriui pavyksta sukurti istorinio naratyvo įspūdį:

Išvydę, kad niekas nesirengia jų gelbėti, partizanai būtų suglumę. Prancūzai ir anglai juk stojo į kovą dėl Lenkijos ir paaukojo šitiek jaunų vyrų gyvybių tai šaliai išvaduoti. […] Anglai apsisprendė atiduoti šias tris Baltijos valstybes Sovietų Sąjungai, jei ši kada nors paprašytų, bet ji net nesivargino. Raudonieji nematė reikalo prašyti. Jei partizanai būtų buvę paukščiai, vienas jų būtų tūptelėjęs ant šakos Jaltoje, kur Ruzveltas leido Stalinui pasilaikyti Baltijos valstybes tuo atveju, jei elgsis neatkreipdamas pasaulio visuomenės dėmesio. O dėl Ukrainos, kurioje partizanų judėjimas buvo kur kas didesnis ir stipresnis, Ruzveltas nemanė, kad ją apskritai verta minėti. Ten pat, p. 62–63.

Nerijus Brazauskas · 2015-02-04

Šiuose sakiniuose galima įžvelgti istoriko Timothy Snyderio stilių ir tai, kad Šileika suvokia istoriją kaip dabartį, o tai „praktinės praeities“ samprata. White’as ją skolinasi iš politikos filosofo Michaelo Oakeshotto, kuris teigia, kad žmonės renkasi ne istorinę, o „praktinę praeitį“, su kuria jie susiduria kasdieniame gyvenime, spręsdami praktines problemas dabarties situacijoje. Plėtodamas šią koncepciją, White’as formuluoja:

Mes kreipiamės į atminties, sapnų, fantazijų, patyrimų ir vaizduotės praktinę praeitį, kai susiduriame su klausimu: ‚Ką aš (ar mes) turėčiau daryti?‘. Istorinė praeitis čia negali mums padėti, nes daugiausia ji gali mums pasakyti, ką žmonės kituose laikuose, vietose ir aplinkybėse darė jų situacijoje tuo metu ir toje vietoje. Hayden White, The Practical Past, p. 10.

Būtent todėl Pogrindyje itin svarbus viso partizanų karo apibendrinimas, nors ir didžia dalimi tai padaroma vaizduojant Luko ar Lukšos istoriją. Tačiau Vakarų skaitytojui ši istorija yra fikcija, jam nežinoma istorinė praeitis. Sajausko romane taip pat dominuoja istorinės realijos, kurios apima ne tik partizaninį karą, bet ir trėmimus, stribų veiklą ir netgi Atgimimo laikotarpį. Tačiau tos realijos yra tik referentiniai ženklai skaitytojui, kuris juos gali arba atpažinti, arba neatpažinti:

Tuo metu miškelyje prie kaimo ilsėjosi partizanų būrys. Jūra, Klajūnas ir Naikintuvas miegojo, o Negras skaitinėjo seną laikraštį. Justinas Sajauskas, Neužmirštami Suvalkijos vardai, p. 215.

Skaitytojas, atpažįstantis partizanų slapyvardžius, aktyvins istorinę atmintį, tačiau nežinantis rezistentų manys, kad tai fikcija. Sajauskas atsisako istorijos, nes jam svarbiausia yra žmogaus reakcijos, veiksmai, sprendimai istorinėse situacijose.

Nerijus Brazauskas · 2015-02-04

Kodėl istorija aptartuose romanuose nereflektuojama? Lietuvių romanistai nekelia tokių klausimų, kuriuos Grahamo Swifto Vandenų žemėje (1983) užduoda mokiniai. Istorija juose dažniausiai tebėra suvokiama kaip aiški, tęstinė, pozityvistinė, todėl kelti klausimus apie ją iš dalies imasi tik Četrauskas, Šileika, Sajauskas. Ir tai padaroma pasitelkus tropus, suvokiant, kad

[į]siužetinti realius įvykius kaip specifinės rūšies istoriją (ar kaip specifinių rūšių istorijų mišinį) yra tropizuoti tuos įvykius. Taip yra, kadangi istorijos nėra gyventos; čia nėra tokio dalyko kaip tikra istorija. Istorijos yra papasakotos ar užrašytos, o ne rastos. Hayden White, Figural Realism: Studies in the Mimesis Effect, p. 9.

Taigi istorijos yra fikcijos, o jos gali būti tikros, kaip parodo White’as ir minėti lietuvių romanistai, tik metaforiška prasme. Kita vertus, tokia istorijos „neapmąstymo“ situacija suponuoja, kad galbūt romanistai dėmesį sutelkė į istorijos interpretaciją.

Nerijus Brazauskas · 2015-02-04

Istorijos interpretacija: tarp pasakojimo ir praeities reprezentacijos

White’as, implicitiškai remdamasis Claude’o Levi-Strauss’o ir Northropo Frye’aus idėjomis, teigia, kad

istorikai interpretuoja jų medžiagą dviem būdais: pasirinkdami siužeto struktūrą, kuri suteikia jų naratyvui atpažinimo formą, ir pasirinkdami aiškinimo paradigmą, kuri jų argumentams duoda specifinę formą, atramą ir artikuliacijos būdą. Kartais teigiama, kad abu šie pasirinkimai yra trečiojo būdo produktai – daug svarbesnio, interpretuojančio, – moralinio ar ideologinio sprendimo. Hayden White, Tropics of Discourse: Essays in Cultural Criticism, p. 67.

Taip postmoderniai parodoma, kad istorikai ne tik „objektyviai“ dirba su istoriniais faktais, archyvais ir dokumentais, bet postuluojama, kad istoriko darbas iš esmės yra diskursyvinė praktika. White’o požiūriu, istorija kaip praeities reprezentacija visada turi ideologinę implikaciją, o „[i]nterpretacija į istoriografiją patenka mažiausiai trimis būdais: estetiniu (naratyvinės strategijos pasirinkimas), epistemologiniu (aiškinimo paradigmos pasirinkimas) ir etiniu (strategijos pasirinkimas, kai duotos reprezentacijos ideologinė implikacija gali būti panaudota dabartinių socialinių problemų supratimui) Žr. ten pat, p. 69–70. Įdomu tai, kad Metaistorijos skyriuje „Istorijos poetika“ tie būdai susieti jau ne su interpretavimu, o su aiškinimu, pažymint: „Aš vadinu šiuos būdus: (1) aiškinimas įsiužetinimu, (2) aiškinimas argumentavimu ir (3) aiškinimas ideologine implikacija“ (Hayden White, Metahistory: The Historical Imagination in Nineteenth-Century Europe, p. 7). Regime White’o mąstymo pokytį, kai interpretavimas pakeičiamas aiškinimu. Tačiau, kaip yra pastebėjęs Vytautas Žemgulis, „White’as istorinį tekstą greičiau interpretuoja, nei analizuoja“ (Vytautas Žemgulis, „Istorinis pasakojimas kaip naratologinės analizės objektas“, p. 57). . Pasiskolinkime šiuos būdus, kuriuos, beje, White’as išplečia dar keturiais tipais ir paradigmomis, ir pabandykime pažvelgti į juos kaip į istorijos interpretacijos romanuose būdus.

Nerijus Brazauskas · 2015-02-04

Naratyvinei strategijai, kaip aiškina White’as, svarbiausia yra siužetas, o pastarasis „reiškia santykių struktūrą, pagal kurią pasakojimo įvykiams yra suteikiama prasmė, identifikuojant juos kaip integruotos visumos dalis“ Hayden White, The Content of the Form: Narrative Discourse and Historical Representation, p. 9. . Ši strategija būdinga Venclovo, Jasaičio, Sajausko romanams, kuriuose istoriniai faktai ir kontekstai sudėliojami į pasakojimą, kuriame svarbiausia – ne pačių įvykių interpretacija, o jų meninio vaizdo kūrimas. Venclovo romane dvylika apaštalų ir išdavikas Edvardas Biluckas, kuris pavadinamas Judu, plečia interpretacijos ribas. Partizanams istoriškai svarbus religijos diskursas čia panaudojamas išgalvotų įvykių pasakojimui. Atsiranda palyginimas:

Simonas ėmė kalbėti apie tai, kad kovotojų už Lietuvą kraujas nenueis perniek, kad jį galima lyginti su Kristaus krauju, kad verta aukotis, nes tik šitaip įsiviešpataus meilės karalystė ir Lietuva bus atpirkta laisvei, gal dar ir ne tuoj, bet kada nors ateityje. Petras Venclovas, Kartybių taurė – iki dugno, p. 299.

Beje, apaštalus, kaip ir romano pavadinimą, Venclovas perima iš Jono Mikelinsko romano Nors nešvietė laimėjimo viltis (1994).

Nerijus Brazauskas · 2015-02-04

Jasaitis interpretuoja kasdienį partizanų gyvenimą, kuriam daugiausiai dėmesio atsiminimuose skyrė Ramanauskas-Vanagas. Tuo tarpu romane svarbus partizano, negalinčio nužudyti žmogaus (priešo), vaizdinys. Vėlgi reikšmingiausia ne abstrakti partizanų istorija, o intertekstai, kurie panaudojami kuriant partizaninio karo vaizdinį. Ištraukos iš partizanų laikraščių ir dainų yra įvykių tikrumo įrodymas, tačiau romanistas laikosi „objektyvios“ XIX a. istorijos sampratos:

Žuvusius suskaičiuos istorikai. Už jų visų mirtį bus vienas didžiausias atpildas – laisvė […]. Juozas Jasaitis, Per sutemas, p. 135.

Išeitų, kad suskaičiuodami istorikai nustatys tiesą, tačiau White’as parodė, kad istorikai dirba tik su ta tiesa, kuri yra anapus jų. Be to, jis atskleidė, kad istorijos žinios visada yra fragmentiškos ir dalinės.

Nerijus Brazauskas · 2015-02-04

Sajausko romanas rodytų, kad autorius mano, jog meninė tiesa gali nuvesti skaitytoją prie istorinės tiesos, todėl jis sukuria pasakojimą, kurio struktūrines dalis sudaro: a) konkreti istorija, b) istorijos dalyviai; c) pagrindinis įvykis; d) komentaras.

„Raišupys. Putriškių Rimskis buvo tarp čekistų, puolusių Karčiauskų sodybą 1947-aisiais. Po pusės amžiaus buvęs stribas vėl sukiojosi Raišupyje – dalyvavo pagerbiant žuvusiuosius. Justinas Sajauskas, Neužmirštami Suvalkijos vardai, p. 30.

Svarbiausia šiame pasakojime yra pabaiga, kurią tikslingiausia vadinti komentaru, skatinančiu patį skaitytoją padaryti išvadas. Dažniausiai pasakojimuose naudojama ironija, groteskas, metonimija, nutylėjimas, paradoksai, o šios stiliaus figūros ir yra ta meninė tikrovė, kurioje implicitiškai įrašyta istorinė tikrovė. Antai:

Kalniškė. Pušelė ruošiasi mūšiui: nužiūri tvirtesnę eglę ir įsikelia į ją du lengvuosius kulkosvaidžius. Jeigu vienas užsikirstų…

Kulkosvaidžiai neužsikirto. Šovinių, kuriuos nuo žemės padavinėjo draugai, taip pat užteko. Visam likusiam gyvenimui. Ten pat, p. 148.

Nerijus Brazauskas · 2015-02-04

Kuo šis aprašymas skiriasi nuo istorikų faktų?

Gegužės 16–17 d. Alytaus aps. Simno vls. (dabar – Lazdijų r. sav.) Kalniškės miške vyko vienas didžiausių lietuvių rezistencijos istorijoje mūšių. Apie 100–120 partizanų, vadovaujami Jono Neifaltos-Lakūno, kovėsi apsupti kelis kartus gausesnių NKVD kariuomenės 220-ojo pasienio pulko pajėgų ir išsiveržė iš apsupties. NKVD pajėgų nuostoliai – keli šimtai nukautųjų ir sužeistųjų. Žuvo daugiau kaip 40 (pasak operatyvinių dokumentų – 62) partizanų. Iš jų žinomi: Adomas Alesius, Petras Austrevičius-Kurtas, Jonas Ažukas, Jurgis Balčiūnas-Ugnis, […] Albina Neifaltienė-Pušelė, Bronius Onuškevičius, Aleksandras Padimanskas-Šarūnas, Juozas Pajaujis-Sietynas […]. „Kalniškės mūšis“, 2015.

Rašytojas naudoja tropus, kurie byloja estetinę strategiją, o istorikai – faktus, kurie nurodo epistemologinę strategiją. Pirmoji dar gali nuvesti skaitytoją prie istorijos diskurso, tačiau antroji niekada nenukreips skaitytojo prie meno diskurso.

Nerijus Brazauskas · 2015-02-04

Ir Venclovas, ir Jasaitis, ir Sajauskas menines fikcijas projektuoja į ateitį, todėl čia atsiranda etinė strategija, eksplikuojanti moralinį ir ideologinį matmenį, kuris literatūros kūrinyje užkerta kelią istorijos interpretacijai. Pastaroji atsiranda Četrausko romane, nes jis sukurtas reflektuojant istorinį partizanų vadą, kuris iš esmė nėra „tikras“. Žalias Velnias sukuriamas pasakojime, bet jis menkai papasakotas istorijoje. Četrauskas renkasi epistemologinę paradigmą, aiškindamas, kodėl Žalias Velnias yra mažai žinomas, neįsitvirtinęs kolektyvinėje atmintyje, nepaisant to, kad partizanai

klausė jo kaip kokio generolo, nors iš tiesų buvo tik viršila, ištisa divizija kovėsi ne bratokų pusėje, o prieš juos, siutino bratokus, varė juos į neviltį, vertė niekais jų mobilizavimo, duoklių rinkimo, žmonių ir jų turto surašymo planus Teodoras Četrauskas, Tarsi gyventa, p. 43. .

Tačiau istorijos interpretacija gimsta ne tada, kai vaizduojamas Žalias Velnias, bet tada, kai aprašoma visa Žalgirio šalis, naujieji Pilėnai. Interpretaciją sukuria metafora, ironija ir groteskas, o labiausiai tai, kad nėra moralinių ir ideologinių implikacijų. Tokiu būdu Četrauskas kuria partizanų Lietuvą kaip referentą į istorinį diskursą, ir taip per tropus priartėja prie naratyvizuotos istorijos, t. y. prie istorinės realybės.

Nerijus Brazauskas · 2015-02-04

Ivaškevičiaus Žali rodytų, kad autorius renkasi ir estetinę, ir etinę strategijas. Kaip žinia, personažas Jonas Žemaitis vyksta nužudyti kito Žemaičio, išdaviko, kitaip sakant, sukuriamas literatūrinis pasakojimas, kurio metu interpretuojamas ne meninis, bet istorinis Žemaitis. Pirmasis kariauja karą dėl Elenos, tačiau visa tai perteikiama tokia įvykių seka, kuri būdinga istoriniam Žemaičiui. Inga Vijaikytė tai yra pavadinusi istoriografine metafikcija, bet su šiuo apibūdinimu nesutikčiau, nes romane nėra nei istoriografijos (plg. Johno Fowleso romanus), nei teorinio diskurso. Tiesa, autorė parodo, „kaip kuriama Ivaškevičiaus romano Žali postmoderni istorijos fikcija“ Inga Vijaikytė, „Žmogiškosios istorijos fikcija šių laikų žemėje“, p. 104. .

Iš tiesų Ivaškevičius akcentuoja istorinio fakto ir fikcijos problemą, kuri ir leidžia sukurti istorijos interpretaciją. O kartu kelia naratyvumo klausimą, nes

neabejotinai naratyvumas faktiniame pasakojime ir galbūt fiktyviame pasakojime yra artimai susijęs, jeigu tai nėra jo funkcija, su impulsu moralizuoti tikrovę, t. y. identifikuoti ją su socialine sistema, kuri yra bet kokio moralumo, kokį mes galime įsivaizduoti, šaltinis Hayden White, The Content of the Form: Narrative Discourse and Historical Representation, p. 14. .

Nerijus Brazauskas · 2015-02-04

Žemaičio ir Elenos bei Pieninės santykiai yra išgalvoti, tačiau inspiruojantys moralinę dimensiją, bet ši funkcionuoja tik išmonės kontekste. Todėl ir vertinimuose nėra vietos istorinei tikrovei. Žali rodo, kaip susikerta autoriaus, teksto ir skaitytojo intencijos. Autorius kūrė meninę fikciją, tekstas į šią fikciją įtraukė istorinę realybę, o skaitytojai į jį įvedė istoriją. Tai atsitiko, nes romanas palietė ne tik moralę, bet ir ideologiją, o „[i]deologijos teorija yra pateikusi keturias galimybes: anarchizmą, konservatizmą, radikalizmą ir liberalizmą“ Hayden White, Tropics of Discourse: Essays in Cultural Criticism, p. 70. . Skirtingų ideologijų atstovai diametraliai priešingai perskaitė romaną istorijos kodu, tai apibendrinta Manfredo Žvirgždo straipsnyje „Mūšis dėl žalios spalvos“, kuris neatsitiktinai baigiamas taip:

Ir dar: menas, kitaip nei melas, nėra šlykštus, o toks, kokį mes jį sukuriame. Manfredas Žvirgždas, „Mūšis dėl žalios spalvos“, p. 267.

Akivaizdu, kad pasipiktinę romano skaitytojai Žalius aiškino, o ne juos interpretavo. Galime sakyti, kad autoriaus ir skaitytojo intencijos nesutapo. Todėl Ivaškevičiui liko tik konstatuoti:

Romano vertinimai manęs nenuvylė, jie mane apstulbino. […] Mokėti skaityti apskritai ir mokėti skaityti grožines knygas taip pat kartais nėra tas pats. Sigitas Parulskis, „Buvo poetinė Lietuva, tapo prozinė: rašytojas Marius Ivaškevičius atsako į Sigito Parulskio klausimus“, p. 3.

Nerijus Brazauskas · 2015-02-04

Ideologija veikia socialinėje tikrovėje, o pastaroji leidžia funkcionuoti ir istorijai. Tarsi tai suvokdamas Šileika interpretuoja ne tiek partizanų diskursą, kiek Lukšos naratyvą ir Vakarų visuomenės istorinį žinojimą apie partizaninį karą Lietuvoje.

Rašydamas šį romaną aš rėmiausi Lukšos gyvenimo istorija, bet čia nėra jo gyvenimo pasakojimas. Jo meilės istorija buvo dar romantiškesnė nei čia aprašytoji. Nepaisant daugybės skirtumų, kurdamas romano protagonisto vardą negalėjau atsispirti paprastai anagramai ‚Lukša‘. Antanas Šileika, Pogrindis, p. 283–284.

Ši citata primena Ivaškevičiaus „Įžangą“, ir tai, kad autorius panaudojo Lukšos pavardę kaip istorinės tikrovės referentą. Tačiau pastarasis jau yra interpretuojamas, nors ir aktualizuojant istoriniam romanui būdingas istorines datas bei faktus. Ar pakeitę Luką į Lukšą gautume tą patį? Akivaizdu, kad ne, nes autorius vaizdavo tuos gyvenimo momentus, kurie yra „balti“. Šileika juos sukūrė, nes pats Lukša-Daumantas atsiminimuose apie gyvenimą Vakaruose nekalba.

Nerijus Brazauskas · 2015-02-04

Kitaip romane yra su istorinių įvykių interpretacijomis. Pavyzdžiui, Lukša-Daumantas rašė apie partizano Mažvydo ir Pušelės sužadėtuves Marijampolėje 1947-aisiais. Šileika Luko ir Elenos sužieduotuves perkelia į 1946 metus, tačiau pagrindiniai istorinio naratyvo įvykiai išlaikomi, pakinta tik detalės. Romane skaitome:

Prieš prasidedant vakarėliui, Elena sugirdė Lukui stiklinę aliejaus, kad jo skrandis atlaikytų alkoholį Antanas Šileika, Pogrindis, 2012, p. 13. ;

memuaruose:

Paskutiniam ‚palaiminimui‘ šeimininkė sugirdė ‚sužadėtiniui‘ apie puslitrį ištirpdytų taukų, kurie turėjo suteikti imunitetą prieš alkoholį. Juozas Daumantas, Partizanai, p. 252–253.

Šileika tik iš dalies interpretuoja Lukšos pateiktą istoriją, kuri taip pat nėra istorinis dokumentas. Jau Lukša-Daumantas sukūrė istorinį diskursą, kuris pasakoja, o Šileika, kaip ir Landsbergis 1966 metais parašytoje dramoje Penki stulpai turgaus aikštėje, jį interpretuoja. Kaip ir Četrauskas, Šileika, subtiliai panaudodamas ironiją ir groteską, rodo ne tik mentalinius Luko nuotykius Paryžiuje (barščių virimas grįžus iš restorano), bet ir pokario istorijos sampratą, kurią gerai nusakytų karo po karo pavadinimas.

Nerijus Brazauskas · 2015-02-04

Kita vertus, ši meninė fikcija skaitytojui pristato ir lietuvių tautos istoriją, ir žydų:

Iš pradžių Žydų pušyne nebeliko žydų, o vėliau neliko ir paties pušyno. Antanas Šileika, Pogrindis, p. 282.

Taip kartojimo figūra pasakomas istorinis faktas, turintis sužadinti skaitytojo žinojimą. Regis, tokiu būdu Šileika apeliuoja į numanomą skaitytojo nežinojimą, kurį yra atskleidęs Robertas van Vorenas knygoje Neįsisavinta praeitis. Holokaustas Lietuvoje (2011). Minėtu epizodu baigdamas romaną Šileika implikuoja Holokausto suvokimo Lietuvoje klausimą. Kai jis iškeliamas literatūros kūrinyje, skaitytojas jį gali ir praleisti, gali palaikyti fiktyvia istorija. White’as teigė, kad tai,

kas skiria ‚istorinę‘ istoriją nuo ‚fikcinės‘ istorijos, yra visų pirma veikiau jų turinys nei forma. Istorinių istorijų turinys yra daugiau realūs įvykiai, įvykiai, kurie tikrai atsitiko, nei įsivaizduojami įvykiai, įvykiai, išgalvoti naratoriaus. Tai implikuoja, kad forma, kurioje istoriniai įvykiai pristato save būsimam naratoriui, veikiau yra rasta nei sukonstruota. Hayden White, The Content of the Form: Narrative Discourse and Historical Representation, p. 27.

Akivaizdu, kad visi minėti romanistai aktualizuoja meninę formą, išgalvoja įvykius ir personažus, tačiau tai padaroma implicitiškai apmąstant istorijos diskursą. Tai, kad romanistai renkasi tuos pačius vardus, datas, įvykius, dar nereiškia, kad jie apeliuoja į istoriją; jie kuria pasakojimą (ir net ne istorinį), nes jie pasakoja, o istorikai reprezentuoja istorinę realybę. Taigi rašytojai pasakoja, o istorikai naratyvizuoja istoriją, kuri, kaip parodė White’as, Vakaruose visada buvo konstrukcija ir vertybė.