Ką interpretuoja Šileika: savo sukurtų personažų ar istorinių asmenybių istorijas? Autoriaus intencija buvo perkurti Juozo Lukšos-Daumanto istoriją, tačiau socialiniai rėmai verčia skaityti šią istoriją istorinio diskurso kontekste. Šileika, priešingai nei Ivaškevičius, nekuria pavyzdinio skaitytojo. Skaitytojui galimai žinomi istoriniai faktai ir teksto siūlomos prasmės yra pernelyg glaudžiai susijusios. O čia dar atsiranda empirinis skaitytojas – pati Nijolė Bražėnaitė-Lukšienė-Paronetto, kuri romane įžvelgia ne tik neteisingus faktus ir aplinkybes, bet ir neteisingą jų interpretaciją Plačiau žr. Nijolė Bražėnaitė-Lukšienė-Paronetto, „Dar vienas „istorinis“ romanas“, 2013. . Taip susiduria autobiografinė atmintis ir Šileikos interpretuota kolektyvinė bei istorinė atmintys. Jų sandūra parodytų, kad Eco buvo teisus, sakydamas, jog tada,
kai tekstas yra kuriamas ne vienam adresatui, bet skaitytojų bendruomenei – autorius žino, kad jis ar ji bus interpretuojamas ne pagal jo ar jos intencijas, bet pagal sudėtingą sąveikų strategiją, kuri taip pat apima skaitytojus kartu su jų kalbos kaip socialinės saugyklos kompetencija. Umberto Eco, “Between Author and Text,” p. 67.
Tokiu būdu Lukšos-Daumanto žmonos interpretacija ištrina ribas tarp fikcijos ir fakto, tarp autobiografinės atminties ir istorinės atminties.