Straipsnis Nusikalstamų veikų daugeto samprata: teorinės ir praktinės problemos

Tokių atvejų praktikoje pasitaiko, nes skirtingos nusikalstamos veikos gali būti padarytos skirtingose vietose, skirtingu laiku, todėl vyksta ir skirtingi teismo procesai, kurie baigiasi keliais nuosprendžiais. Tai taip pat yra nusikalstamų veikų daugetas, nepaisant to, kad atskiruose procesuose buvo sprendžiamas klausimas dėl asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn tik už vieną nusikalstamą veiką. Taip yra todėl, kad visuose, išskyrus pirmąjį, nuosprendžiuose teismas, spręsdamas asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn klausimą už vieną veiką, yra BK 63 str. 9 d. įpareigotas subendrinti bausmes su ankstesniais nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis ir paskirti galutinę bausmę. Svarbu yra nustatyti tai, kad visos nusikalstamos veikos buvo padarytos iki pirmojo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo datos. Štai

L. J. 2002 m. rugsėjo 22–23 d. padarė nusikaltimą, numatytą BK 178 str. 2 d., o 2002 m. lapkričio 17 d. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 str. 2 d. 5, 7, 8 p. bei BK 187 str. 2 d. Visų pirma jis buvo nuteistas Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. kovo 22 d. nuosprendžiu už veikas, padarytas 2002 m. lapkričio 17 d., o vėliau Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. kovo 10 d. nuosprendžiu ir už vagystę, padarytą 2002 m. rugsėjo 22–23 d., Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu bausmės buvo subendrintos remiantis BK 63 str. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2K-14/2007.

Spustelėjus išskleisti...

3) Kai asmuo, sąlyginai atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, padaro naują nusikalstamą veiką ir jam yra naikinamas sprendimas dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės 1 – padaryta pirma nusikalstama veika; 2 – asmuo yra sąlyginai atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės už pirmąją nusikalstamą veiką; 3 – padaryta antra nusikalstama veika; 4 – naikinamas sąlyginis atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės už pirmąją nusikalstamą veiką ir asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už pirmą ir antrą nusikalstamas veikas, subendrinant bausmes pagal BK 63 str. :

Analizuojant šią situaciją iš pirmo žvilgsnio gali susidaryti įspūdis, kad joje yra ne nusikalstamų veikų daugetas, bet nusikaltimų recidyvas. Toks klaidingas įspūdis gali susidaryti dėl to, kad vėlesnė nusikalstama veika yra padaroma po to, kai jau priimtas nuosprendis už pirmąją, tad asmuo padaro naują nusikalstamą veiką po to, kai jo pirmoji nusikalstama veika jau teismo buvo įvertinta. Tačiau pirmosios veikos atveju asmeniui yra priimamas ne apkaltinamasis nuosprendis, o nuosprendis, kuriuo yra atleidžiama nuo baudžiamosios atsakomybės. Esant sąlyginiam atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės ir pažeidus atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygas (BK 38 str. 3 ir 4 d. bei BK 40 str. 7 ir 8 d.), teismas turi (gali) naikinti sprendimą, kuriuo asmuo buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir spręsti dėl šio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas. Sprendžiant tokio asmens atsakomybės klausimą akivaizdu, kad už pirmąją nusikalstamą veiką jis yra neteistas, todėl teismas priimdamas galutinį nuosprendį privalo įvertinti abi nusikalstamas veikas ir paskirti galutinę subendrintą bausmę remdamasis BK 63 str. nuostatomis. Tokį baudžiamojo įstatymo taikymą patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika septynių teisėjų kolegijos priimtoje nutartyje:

R. A. 2004 m. vasario mėnesį įvykdė vagystę (BK 178 str. 2 d.), bet buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiam asmeniui susitaikius pagal BK 38 str., 2004 m. kovo 28 R. A. vėl įvykdė vagystę (BK 178 str. 2 d.), dėl kurios jis 2005 m. gegužės 16 d. Skuodo rajono apylinkės teismo nuosprendžiu buvo nuteistas. Vėliau jis padarė dar keletą nusikalstamų veikų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aiškindamas bausmių skyrimo ir bendrinimo etapus nustatė, kad bausmes už šias dvi padarytas nusikalstamas veikas reikia bendrinti vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 ir 9 dalimis, nes šios dvi veikos tarpusavyje sudaro realiąją nusikaltimų sutaptį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus septynių teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2K-7-686/2006.

Spustelėjus išskleisti...

Taigi nusikalstamų veikų daugetas yra tada, kai kelios nusikalstamos veikos yra padaromos ne iki nuosprendžio priėmimo, o būtent iki apkaltinamojo nuosprendžio už bent vieną iš jų priėmimo.

Analizuojant šį nusikalstamų veikų daugeto požymį galima įžvelgti gana rimtą problemą atribojant nusikalstamų veikų daugetą nuo nusikaltimų recidyvo. Kyla klausimas, kaip vertinti nusikalstamą veiką, padarytą jau priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau jam dar neįsiteisėjus? – kaip nusikalstamų veikų daugetą ar kaip recidyvą? Atsakymą į šį klausimą galima rasti išsprendus teistumo pradžios momento problemą.

A. O. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. birželio 27 d. nuosprendžiu nuteistas pagal BK 178 str. 2 d. laisvės atėmimu dvejiems metams už veiką, padarytą 2004 m. vasario 20 d. Be to, jis Vilniaus apygardos teismo 2003 m. gruodžio 24 d. nuosprendžiu yra nuteistas už dvi labai sunkias (BK 249 str. 1 d., 22 str., 129 str. 1 d.), vieną (BK 253 str. 2 d.) – sunkią, dvi (1961 m. BK 146 str. 2 d., 187 str. 2 d.) – apysunkes ir vieną (BK 259 str. 1 d.) – nesunkią nusikalstamas veikas. Tačiau šis (2003 m. gruodžio 24 d.) nuosprendis buvo apskųstas ir byla Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos buvo išnagrinėta tik 2005 m. kovo 1 d. ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl nuteistojo A. O. nebuvo pakeistas. Taigi Vilniaus apygardos teismo 2003 m. gruodžio 24 d. nuosprendis įsiteisėjo tik 2005 m. kovo 1 d. A. O. naują nusikalstamą veiką padarė dar neįsiteisėjus pirmesniam nuosprendžiui ir dar nepradėję atlikti šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2K-287/2006.

Spustelėjus išskleisti...

Todėl ir kilo problema dėl bausmių bendrinimo būdo – jas bendrinti reikia remiantis BK 63 str. ar BK 64 str.? Pripažinę, kad bausmė už nusikalstamą veiką, padarytą priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, bet jam dar neįsiteisėjus, su ankstesnio nuosprendžio bausme turi būti bendrinama vadovaujantis BK 63 str. nuostatomis, prieisime prie išvados, kad tai turi būti laikoma nusikalstamų veikų daugetu. Tokiu atveju nusikalstamų veikų daugetas būtų tada, kai asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už kelias nusikalstamas veikas, padarytas iki apkaltinamojo nuosprendžio įsigaliojimo už bent vieną iš jų. Tačiau nusprendus, kad šiuo atveju bausmės turi būti bendrinamos remiantis BK 64 str., kartu būtų konstatuojama, kad tai yra recidyvas ir kad nusikalstamų veikų daugetas yra tada, kai nusikalstamos veikos padaromos iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo, o ne jo įsiteisėjimo dienos.

Minėtoje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas prieidamas prie išvados, kad „pagal du nuosprendžius paskirtos bausmės turėjo būti subendrintos vadovaujantis ne BK 64 straipsnio, bet BK 63 straipsnio nuostatomis“ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2K-287/2006. , kartu priėjo ir išvadą, kad asmuo, kuriam yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis, yra laikomas neteistu tol, kol tas nuosprendis neįsigalioja. Analogiškas sprendimas buvo priimtas ir vėlesnėje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje kasacinėje byloje Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2K-279/2007. .

Tačiau autoriaus nuomone, tokią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo poziciją šiose dviejose bylose reikėtų laikyti abejotina ir neišplaukiančia iš įstatymo. Klaidinti gali BK 97 str. formuluotė, kur teigiama, kad „turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos Respublikos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis“ LR BK 97 str. 1 d. . Tokia įstatymo formuluotė įpareigoja teismą teistu asmenį pripažinti tik tada, kai yra įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis. Tačiau tai yra siejama su baudžiamuoju procesu, numatant, kad teismas negali pripažinti asmens teistu tol, kol neįsigalioja kitas teismo apkaltinamasis nuosprendis, t. y. teismas negali priimti sprendimo kitoje byloje. Tiesiog juridinis faktas (teistumo faktas) yra pripažįstamas tik įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, tačiau tai nereiškia, kad juridinis faktas (teistumas) įvyko įsiteisėjimo dieną. Bet tai nereiškia, kad asmuo, kuris pripažintas kaltu apkaltinamuoju nuosprendžiu, yra laikomas teistu ne nuo nuosprendžio priėmimo, o nuo jo įsigaliojimo datos.

Tokiai pozicijai atstovauja ir prof. V. Piesliakas teigdamas, kad teistais asmenys „pripažįstami ir teistumas skaičiuojamas ne nuo nuosprendžio įsiteisėjimo, o nuo jo priėmimo dienos“ Vytautas Piesliakas, Lietuvos baudžiamoji teisė, kn. 2: Aplinkybės, darančios įtaką baudžiamajai atsakomybei, ir nusikalstamos veikos teisiniai padariniai, p. 433. . Taip pat šį klausimą sprendžia ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senatas 2007 m. birželio 28 d. apžvalgoje dėl teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54–64 str.). Teigiama, kad

jei nuteistasis po nuosprendžio priėmimo, bet iki jo įsiteisėjimo padaro naują nusikalstamą veiką, teismai bausmes bendrina vadovaudamiesi BK 64 straipsniu, tačiau tik po to, kai įsiteisėja ankstesnis teismo nuosprendis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2007 m. birželio 28 d. apžvalga dėl teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54–64 straipsniai). .

Spustelėjus išskleisti...

Bausmių bendrinimas vadovaujantis BK 64 str. analizuojamu atveju rodo, kad susiduriama su nusikalstamų veikų recidyvu, o ne jų daugetu. Analogiškas sprendimas siūlomas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2008 m. vasario 15 d. apžvalgoje dėl teismų praktikos taikant bausmių vykdymo atidėjimą (BK 75 ir 92 str.). Spręsdamas bausmės vykdymo atidėjimo pradžios klausimą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pastebi, kad šiuo klausimu teismų praktika yra nevienoda, bet pritaria

tokiai teismų praktikai, kai nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodoma, kad laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo termino pradžia skaičiuojama nuo nuosprendžio paskelbimo, o ne nuo jo įsiteisėjimo dienos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2007 m. birželio 28 d. apžvalga dėl teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54–64 straipsniai). .

Spustelėjus išskleisti...

Taigi naują nusikalstamą veiką, padarytą po to, kai priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo buvo atidėtas bausmės vykdymas, reikia vertinti kaip faktinį nusikalstamų veikų recidyvą, o ne jų daugetą. Ir remiantis minėta apžvalga tokiu atveju bausmės turėtų būti bendrinamos vadovaujantis BK 64 str. Todėl ir vėl teistumo pradžia reikėtų laikyti ne nuosprendžio įsigaliojimo, o jo paskelbimo datą.

Taigi akivaizdu, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra prieštaravimų – dvi pateiktos bylos neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato pateiktų apžvalgų. Tai galima paaiškinti tuo, kad šios kasacinės bylos buvo išspręstos iki 2007 m. birželio 28 d. apžvalgos dėl teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54–64 straipsniai) bei 2008 m. vasario 15 d. apžvalgos dėl teismų praktikos taikant bausmių vykdymo atidėjimą (BK 75 ir 92 straipsniai). Todėl remiantis minėtomis apžvalgomis galima teigti, kad teismai turėtų vadovautis nuostata, jog asmuo baudžiamojoje teisėje yra laikomas teistu nuo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo, o ne nuo įsigaliojimo dienos, tik sprendimą dėl ankstesnio teistumo įtakos asmens baudžiamajai atsakomybei teismas gali priimti įsigaliojus ankstesniam nuosprendžiui.

Taigi apibendrinus Lietuvos teismų praktiką ir baudžiamosios teisės moksle reiškiamas nuomones, siūlytina nusikalstamų veikų daugetą suprasti kaip teisinę situaciją, kai asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už kelias nusikalstamas veikas, padarytas iki apkaltinamojo nuosprendžio už bent vieną iš jų priėmimo.

Išvados

1.Nusikalstamų veikų daugeto instituto paskirtis yra 1) išspręsti nusikalstamų veikų kvalifikavimo problemą, atribojant nusikalstamų veikų daugetą nuo pavienės nusikalstamos veikos bei 2) išspręsti baudžiamosios atsakomybės individualizavimo problemą, priimant apkaltinamąjį nuosprendį už kelias nusikalstamas veikas.

2. Nusikalstamų veikų recidyvas neturėtų būti vertinamas kaip nusikalstamų veikų daugeto forma, o turėtų būti priskiriamas prie kaltininko asmenybės instituto.

3. Siūlytina ATPK papildyti 33(1) str., jame numatant, kad esant nusikalstamos veikos ir administracinio teisės pažeidimo idealiajai sutapčiai asmuo yra netraukiamas administracinėn atsakomybėn.

4. Siūlytina atsisakyti teorijoje nurodomo nusikalstamų veikų daugeto požymio – juridinių kliūčių patraukti baudžiamojon atsakomybėn nebuvimo kaip perteklinio ir neapibūdinančio reiškinio esmės.

5. Nusikalstamos veikos, sudarančios nusikalstamų veikų daugetą, turi būti padarytos iki apkaltinamojo nuosprendžio už bent vieną iš jų priėmimo (ne įsigaliojimo), priešingu atveju susiduriama su nusikalstamų veikų recidyvu.

6. Nusikalstamų veikų daugetą reikėtų suprasti kaip teisinę situaciją, kai asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už kelias nusikalstamas veikas, padarytas iki apkaltinamojo nuosprendžio už bent vieną iš jų priėmimo.

Literatūra

• Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Oliveira prieš Šveicariją, 1998 [žiūrėta 2009 m. rugpjūčio 18 d.].
• Klimka, Alfonsas, Nusikaltimų kvalifikavimas, Vilnius, 1970.
• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus septynių teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2K-7-686/2006.
• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2K-54/2002.
• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2K-24/2002.
• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2K-172/2003.
• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2K-287/2006.
• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2K-279/2007.
• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2K-14/2007.
• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2K-60/2008.
• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2007 m. birželio 28 d. apžvalga dėl teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54–64 straipsniai).
• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2008 m. vasario 15 d. apžvalga dėl teismų praktikos taikant bausmių vykdymo atidėjimą (BK 75 ir 92 straipsniai).
• Nevera, Andrius, „Nusikalstamų veikų daugeto formos ir jų reikšmė skiriamai bausmei“, Jurisprudencija, 2003, nr. 45 (37), p. 39–47.
• Pavilionis, Vladas; Gintaras Švedas, Armanas Abramavičius ir kt., Baudžiamoji teisė: bendroji dalis, 3-asis pataisytas ir papildytas leidimas, Vilnius: Eugrimas, 2003.
• Pavilonis, Vladas; Egidijus Bieliūnas, Nusikaltimų kvalifikavimas esant jų daugetui ir baudžiamosios teisės normų konkurencijai, Vilnius: Lietuvos TSR aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerija, 1984.
• Piesliakas, Vytautas, „Nusikaltimų daugetas ir jo baudžiamojo teisinio vertinimo probleminiai klausimai“, Kriminalinė justicija, 1996, t. 5, p. 132–142.
• Piesliakas, Vytautas, Baudžiamųjų įstatymų principinės nuostatos ir jų įgyvendinimas naujame Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse, Vilnius: Justitia, 1995.
• Piesliakas, Vytautas, Lietuvos baudžiamoji teisė, kn. 2: Aplinkybės, darančios įtaką baudžiamajai atsakomybei, ir nusikalstamos veikos teisiniai padariniai, Vilnius: Justitia, 2008.
• Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 19 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje nr. 1-776-167/2007.
• Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 14 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje nr. 1-675-771/2008.
• Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 14 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje nr. 1-612-409/2008.
• Бажанов, Марк Игоревич, Назначение наказания по совокупности преступлений и совокупности приговоров, Харьков: Издательство Харьковского юридического института, 1977.
• Караев, Тамерлан Эльмар, Повторность преступлений, Москва: Юридическая литература, 1983.
• Мальков, В. П., Совокупность преступлений: вопросы квалификации и назначения наказания, Казань: Издательство Казанского института, 1974.
• Яковлев, Александр Максимович, Совокупность преступлений по Советскому уголовному праву, Москва: Госюриздат, 1960.

The Concept of Multiple Offenses: Some Theoretical and Practical Problems

Summary. This article examines the concept of multiple offenses and explores both theoretical and practical problems. The understanding of the concept of multiple offenses is, not unanimous, and two different approaches to the concept of multiple offenses may be distinguished. The first group of scientists associates multiple offenses with the commitment of two or more criminal acts, regardless of whether the person was convicted for the previous offenses or not. The second group, which is supported by the author of the article, associates multiple offenses only with two or more criminal acts committed before the conviction for one of them. According to the common opinion of the second group of scientists, recidivism is not a form of multiple offenses and only two forms should be distinguished: crimes made by a single act (“ideal coincidence of crimes”) and crimes made by different acts (“real coincidence of crimes”). The author identifies the following attributes of the concept of multiple offenses: 1) a person is prosecuted for several offenses; 2) these offenses are committed before a conviction for making them. The author does not support the need for the third commonly known attribute of the concept of multiple offenses (an absence of legal barriers for prosecution) and proposes to define the concept of multiple offenses with reference to the two above-mentioned attributes. What is more, possible solutions to the problem which arises when criminal and administrative offenses are committed by a single act are suggested in this article. The second attribute defines that these two or more offenses should be committed before a conviction for making them. This can be done in three ways: 1) when several criminal acts are made before the conviction for one of them for which a person is held liable under one sentence; 2) when several criminal acts are made before the conviction for one of them but the person who committed these crimes is held liable under several sentences; 3) when a person who was conditionally exempted from criminal liability commits a new crime and is held liable for both offenses under one sentence. The final problem discussed in this article is the lack of unanimous court practice in defining the concept of multiple offenses. In some cases of the Supreme Court of Lithuania a person is held convicted after the sentence was announced, and in other cases a person is held convicted after the sentence has come into effect. Therefore, it is complicated to separate when multiple offenses were made and when recidivism took place. In the opinion of the author, a person should be held convicted after the sentence was announced. Finally, the author suggests defining multiple offenses as a situation when a person is held liable for several crimes which were committed before a conviction for one of them.

Keywords: criminal law, multiple offenses, coincidence of criminal acts, criminal recidivism, conviction.