Studija Apie pirmąsias konstitucijas ir jų reikšmę

Santrauka. Studijoje nagrinėjamos XVIII a. pabaigos rašytinės konstitucijos (JAV 1787 m., Lenkijos ir Lietuvos bei Prancūzijos – 1791 m.), žyminčios konstitucionalizmo eros pradžią. Tai vadinamojo pirmojo konstitucijų raidos etapo (pirmosios bangos) konstitucijos, padėjusios pamatus tolesniam konstitucionalizmo įtvirtinimui pasaulyje. Šiose konstitucijose įtvirtintas valdžių padalijimo, asmens teisinio statuso modelis tapo pavyzdžiu konstitucinės demokratijos siekiančioms šalims. Kiekviena šių konstitucijų, nepaisant visų bendrumų, yra originali teisinio reguliavimo sistema. Kiekvienos jų likimas specifinis. 1787 m. JAV Konstitucija galioja iki šiol ir daro tiesioginę įtaka konstitucionalizmo praktikai pasaulyje, o 1791 m. Lenkijos ir Lietuvos bei Prancūzijos konstitucijos galiojo trumpai, jų įtaka šiuolaikiniam konstituciniam procesui netiesioginė – kaip istorinio pavyzdžio arba per vėlesnį konstitucinį reguliavimą, patyrusį jų įtaką. 1787 m. JAV ir 1791 m. Prancūzijos konstitucijų poveikis globalus, o 1791 m. Lenkijos ir Lietuvos valstybės Valdymo įstatymo reikšmė daugiau regioninė. Lyginant pirmuosius konstitucinius aktus su šiuolaikinėmis konstitucijomis matyti, kad nuo XVIII a. konstitucijos samprata liko ta pati (tiksliau, ji tapo dar aiškesnė): konstitucija – aukščiausios galios aktas, ribojantis valdžią ir saugantis asmens teises. Pirmosiose konstitucijose randame daugumą modernių konstitucijų institutų arba jų užuomazgas. Pirmosios konstitucijos – vertinga patirtis, į kurią ypač pravartu nuolatos atsigręžti konstitucinės demokratijos keliu neseniai pasukusioms šalims.

Pagrindiniai žodžiai: rašytinė konstitucija, konstitucinio reguliavimo raida, valdžios ribojimas, valdžių padalijimas, žmogaus teisės.

Turinys

1. Įvadas3
2. 1. Apie konstitucinio reguliavimo raidos etapus ir jiems būdingus konstitucinio reguliavimo modelius6
3. 2. Trys konstitucinės eros pradžios pirmeiviai12
4. 3. Ikikonstitucinio įdirbio reikšmė15
5. 4. Pirmosios konstitucijos ir visuomenės gyvenimo lūžiai26
6. 5. Kas ir kieno vardu kūrė pirmąsias konstitucijas?29
7. 6. Konstitucijų preambulėse įtvirtinti konstitucinio reguliavimo tikslai32
8. 7. Konstitucijų kaip teisinių dokumentų struktūra35
9. 8. Valdžių padalijimas pirmosiose konstitucijose37
10. 9. Asmens teisės apsaugos klausimai pirmosiose konstitucijose44
11. 10. Konstitucijų peržiūros galimybės48
12. 11. Pirmųjų konstitucijų reikšmė bei paveldas50
13. Išvados57
14. Literatūra58
15. About the First Constitutions and Their Significance59

Įvadas

Konstitucinės sistemos stiprinimo problemos – viena iš mūsų šalies, tik XX a. pabaigoje pakartotinai „atradusios“ konstitucinę demokratiją, aktualijų. Ieškodami bendro gyvenimo problemų teisinių sprendimų neturėtume pamiršti ir konstitucionalizmo pasaulyje patirties, tiek istorinės, tiek šių dienų. Žinoma, tokios patirties panaudojimas prasmingas, kai ji „derinama su sava valstybės ir teisės kūrybos patirtimi, sukaupta per visą jos egzistavimo laikotarpį“ Stasys Stačiokas, „Europos konstitucijų eros pradžia Lietuvoje“, p. 71. . Visais atvejais pravartu pažvelgti ir į tolimą praeitį. Kitaip teisinė tikrovė bus suvokiama itin paviršutiniškai, siūlomi sprendimai panašės labiau į „jaunųjų demokratijų“ siekį kuo greičiau įgyti pripažintus „demokratijos patentus“ Brigitte Vincent, « Le poids inégal du passé dans les régimes constitutionnels d’Europe centrale et orientale », p. 107. , o ne apgalvotą optimalių sprendimų paiešką.

Pirmosios rašytinės konstitucijos XVIII a. pabaigoje žymi konstitucionalizmo priešistorės Žr. Egidijus Jarašiūnas, „Konstitucionalizmo priešistorė: ištakos ar pirmavaizdis?“, 2009. pabaigą ir įžengimą į modernių konstitucijų epochą. Šios epochos pirmeivės – trys konstitucijos (1787 m. JAV, 1791 m. rugsėjo 3 d. Prancūzijos ir 1791 m. gegužės 3 d. Lenkijos ir Lietuvos valstybės) praskynė kelią prigimtinių teisių, valdžių padalijimo įtvirtinimui aukščiausios galios teisės akte. Pirmeiviams paprastai tenka sunkiausi išbandymai, jie negali remtis ankstesne patirtimi. Jų sėkmės ir nesėkmės vėliau lemia ne vieną ateities pasirinkimą. Ir ne tik savo šalyje.

Nuo pirmosios konstitucijos, priimtos Jungtinėse Amerikos Valstijose 1787 m., iki XXI a. pradžios konstitucijų, konstitucinis reguliavimas kito: iš pradžių konstitucijose daugiausia dėmesio buvo skiriama valstybės valdžios organizavimui ir veiklai ir tik užsimenama apie kai kurias asmenines ir politines teises ir laisves, o naujausiose konstitucijose vis didesnė reikšmė tenka socialinių, ekonominių, kultūrinių teisių ir laisvių apsaugai. Konstitucinės kontrolės institutas pavertė konstituciją tikru teisinio gyvenimo centru, saistančiu visas teisinio reguliavimo sritis. Kartu pažymėtina, kad tokios evoliucijos pagrindai padėti jau pirmose konstitucijose. Jų nuostatose rasime įtvirtintas pagrindines konstitucionalizmo kategorijas ir doktrinas. Tiesa, dabar jos atrodo pernelyg lakoniškos, ne iki galo apgalvotos, nestokojančios teisinės technikos trūkumų. Tai apskritai visų procesų, taip pat konstitucinio, pradininkų būdingi bruožai.

Per daugiau kaip du šimtmečius konstitucinio reguliavimo, ribojančio valdžią ir ginančio asmens teises, idėja užkariavo pasaulį. Pasaulio šalių konstitucinių sistemų istorijoje išryškėja bendri dėsningumai, patvirtinamas institutų gyvybingumas (ar pasirinkto modelio praktinio įtvirtinimo problemiškumas). Kelio į šiuolaikinę konstituciją (šiuolaikinė konstitucija – abstrakcija, apimanti daugelį šių dienų konstitucinės tikrovės reiškimosi atvejų) pradžia – pirmosios konstitucijos.

Pažinti konstitucionalizmo kelio pradžios ypatumus ir dėsningumus būtina norint suprasti dabartinę konstitucinę tikrovę. Visų trijų pirmųjų konstitucijų likimas labai skirtingas. JAV Konstitucija gyvuoja jau trečias šimtmetis, o Prancūzijos bei Lenkijos ir Lietuvos valstybės pirmosios konstitucinės sistemos buvo trumpalaikės. Tačiau visų įtaka tolesnei konstitucionalizmo raidai didžiulė. JAV Konstitucija tokį poveikį daro tiesiogiai iki šiol, o kitų jos amžininkių poveikis jaučiamas tik per idėjas ar vėlesnį konstitucinį reguliavimą. Tačiau visais atvejais poveikis jaučiamas.

Rašytinių konstitucijų laikams nuo pat jų pradžios nestinga dramatiškumo, sukrėtimų, netgi laikinų konstitucionalizmo pralaimėjimų. Tačiau jau pirmųjų konstitucijų suformuota kryptis aiški – teisės (jos tikriausioji išraiška yra pati konstitucija) viršenybė, valdžios ribojimas, piliečių teisių apsaugos užtikrinimas. Tą kryptį patvirtina konstitucinės minties ir praktikos istorija. Todėl prasmingas konstitucionalizmo epochos pradžios pirmųjų konstitucijų lyginamasis tyrimas.

1. Apie konstitucinio reguliavimo raidos etapus ir jiems būdingus konstitucinio reguliavimo modelius

Iš pradžių pagal konstituciją tvarkomo visuomenės gyvenimo idėja buvo tik teorinė doktrina, telkusi žmones įtvirtinti šį idealą. XVIII a. pabaigoje, priėmus pirmąsias rašytines konstitucijas, prasideda naujas – praktinio idėjos įgyvendinimo – laikmetis. Tai konstitucinių laikų pradžia.

Konstitucija, kaip rašytinis pagrindinis įstatymas, svarbiausias demokratijos įtvirtinimo institutas, subrandintas kovos su absoliutizmu, atgyvenusia feodaline santvarka epochoje. Pirmoji rašytinė konstitucija, galiojanti iki šiol, yra Jungtinių Amerikos Valstijų Konstitucija, priimta 1787 m. Jos amžininkės yra pirmosios konstitucijos Europoje – 1791 m. gegužės 3 d. Lenkijos ir Lietuvos valstybės ir 1791 m. rugsėjo 3 d. Prancūzijos konstitucijos. Pirmosios rašytinės konstitucijos išreiškė tos epochos demokratinių jėgų siekius, įtvirtino tautos suvereniteto, valdžių padalijimo ir pusiausvyros, piliečių teisių apsaugos idėjas. Tai demokratinio visuomenės santykių pertvarkymo konstitucijos, tapusios pavyzdžiu būsimų konstitucijų kūrėjams.

Konstitucinio reguliavimo įtvirtinimo raidai pasaulyje būdingos tam tikros „bangos“, t. y. laikotarpiai, kai konstitucijos idėjos vedamos visuomenės imasi itin aktyvios konstitucinės kūrybos viename ar kitame pasaulio regione. Teisinėje literatūroje skiriami keli konstitucionalizmo įtvirtinimo etapai arba „konstitucijų bangos“. Jos siejamos su konstitucinio reguliavimo kiekybiniais ir kokybiniais pokyčiais.

Pirmasis konstitucijų raidos etapas apima laikotarpį nuo pirmųjų konstitucijų pasirodymo XVIII a. pabaigoje iki Pirmojo pasaulinio karo. Šiam etapui būdinga tai, kad konstitucinis procesas iš esmės palietė tik Europą ir Šiaurės Ameriką. Konstitucinio reguliavimo objektas buvo iš esmės tik valstybės valdžios organizacijos klausimai. Asmens ir valstybės santykių srityje konstitucijoje įtvirtintos tik kai kurios pilietinės ir politinės teisės bei laisvės. Šio laikotarpio konstitucijų pavyzdžiais, be minėtų 1787 m. JAV, 1791 m. Lenkijos ir Lietuvos bei Prancūzijos konstitucijų, galėtų būti 1814 m. Norvegijos, 1831 m. Belgijos, 1868 m. Liuksemburgo, 1874 m. Šveicarijos, 1887 m. Olandijos, 1871 m. Vokietijos, 1889 m. Japonijos, 1911 m. Portugalijos ir kitos konstitucijos. 1811 m. buvo priimta pirmoji Lotynų Amerikos šalies – Venesuelos Konstitucija. Azijoje konstitucinio reguliavimo pradininkės buvo Japonija (1888 m.), Kinija (1912 m.) ir Iranas (1906 m.). Afrikoje pirmenybės laurai priklauso Liberijai (ji savo Konstituciją, nusikopijavusi nuo Jungtinių Amerikos Valstijų, priėmė dar 1847 m.).

Antrasis konstitucijų raidos etapas apima laikotarpį nuo Pirmojo iki Antrojo pasaulinio karo (tarpukario konstitucijos). Konstitucijas priima naujai atsiradusios ar atkurtos Vidurio ir Rytų Europos valstybės, keletas Afrikos ir Azijos šalių (kolonijų konstitucijos). Išaugus valstybės ekonominiam ir socialiniam vaidmeniui, konstitucijose reguliuojamos naujos socialinių santykių sritys. Šiuo laikotarpiu buvo priimtos 1919 m. Vokietijos (vadinamoji Veimaro) Konstitucija, 1920 m. Austrijos ir Čekoslovakijos konstitucijos, taip pat kitų šalių konstitucijos. Prie tarpukario demokratinių konstitucijų grupės priskirtos ir 1920 m. liepos 15 d. priimta Estijos Respublikos Konstitucija, 1922 m. vasario 15 d. priimta Latvijos Respublikos Konstitucija, taip pat 1922 m. rugpjūčio 1 d. priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija. Šiose konstitucijose buvo skelbiama, kad šios šalys yra demokratinės respublikos, kuriose aukščiausioji valdžia priklauso tautai. Konstitucijoje buvo įtvirtintos gana plačios piliečių teisės: lygybė įstatymui, asmens ir būsto neliečiamybė, susivienijimų, susirinkimų, sąžinės, žodžio laisvė, teisė į privačią nuosavybę ir kt. Konstitucinė demokratija buvo dar itin trapi, ne vienoje šalyje ją greitai pakeitė autoritarinis valdymas. Pažymėtina, kad kai kur tokie santvarkos pakitimai maskuoti naujais konstituciniais aktais. Negana to, demokratiškai skambančiais konstituciniais tekstais buvo dangstomas ir komunistinis totalitarizmas Sovietų Sąjungoje.

Trečiasis konstitucijų raidos etapas žymi laikotarpį po Antrojo pasaulinio karo iki aštuntojo–devintojo XX a. dešimtmečio. Konstitucinis procesas įgauna globalų mastą. Sugriuvus kolonijinei sistemai pasaulyje atsiranda daugiau kaip šimtas naujų valstybių. Demokratinių valstybių konstitucijose vis didesnę reikšmę įgauna žmogaus teisių ir laisvių apsaugos institutas, platėja konstitucinio reguliavimo objektas (konstitucijose įtvirtinamos socialinės-ekonominės teisės, net teisinėje literatūroje imta vartoti sąvoką „socialinė konstitucija“ ir t. t.). Tipiškais šio laikotarpio konstitucijų pavyzdžiais galima laikyti 1947 m. Italijos Konstituciją, 1947 m. Japonijos Konstituciją, 1949 m. VFR Pagrindinį Įstatymą, 1946 m. ir 1958 m. Prancūzijos, 1975 m. Graikijos, 1976 m. Portugalijos, 1978 m. Ispanijos konstitucijas. Konstitucija, kaip pripažinta demokratijos įtvirtinimo išraiška, ir toliau nevengė dangstytis autoritariniai bei totalitariniai režimai, nors „nominalaus konstitucionalizmo“ praktika savo esme prieštaravo konstitucinės demokratijos reikalavimams. XX a. antrosios pusės konstitucinių procesų tyrinėtojai akcentuoja išryškėjusias naujas konstitucionalizmo tendencijas: pačių konstitucijų, kaip pamatinių aktų, konsolidacija, vis didėjanti konstitucinės teisės socializacija, konstitucinio reguliavimo demokratizacija, taip pat prasidėjusi nacionalinės teisės konstitucionalizacija Žr. Egidijus Kūris, „Konstitucija, konstitucinė doktrina ir Konstitucinio Teismo diskrecija“, p. 9−10. .

Ketvirtoji konstitucionalizmo įtvirtinimo banga buvo „nulemta komunistinių sistemų žlugimo“ Genoveva Vrabie, « La révision de la constitution roumaine-impératif accepté », p. 273. . XX a. devintojo dešimtmečio pabaiga – naujo konstitucijų raidos etapo pradžia. Totalitarinių režimų žlugimas Vidurio ir Rytų Europoje, socialistinės stovyklos subyrėjimas, Šaltojo karo pabaiga – įvykiai, lėmę naujų konstitucijų rengimą ir priėmimą. „Jaunosios demokratijos“ savo ateitį įsivaizdavo kaip konstitucinę demokratiją. Kaip pažymi P. Häberle, Vidurio ir Rytų Europos demokratizavimas „pasaulio mastu skelbia prasidėjusią konstitucinės valstybės valandą (Weltstunde des Verfassungsstaates)“ Peter Häberle, „Verfassungsentwicklungen in Osteuropa – aus der Sicht der Rechtsphilosophie und der Verfassungslehre“, 1992; Europäische Rechtskultur, S. 101−104 (šis šaltinis nurodomas pagal nuorodą J. Gerkratho veikale L’émergence d’un droit constitutionnel pour L’Europe : modes de formation et sources d’inspiration de la constitution des communautés et de l’Union européenne, p. 50). . Pažymėtina, kad per palyginti trumpą laikotarpį buvo priimta beveik 100 naujų konstitucijų, kurios atspindi įvykusius pasikeitimus ir naujus visuomenės gyvenimo prioritetus, išaugusią bendrą žmogiškųjų vertybių reikšmę. XX a. pabaigoje imta kalbėti apie konstitucionalizmo pergalę. 1991 m. Bulgarijos, Rumunijos, Slovėnijos, 1992 m. Lietuvos, Estijos, Čekijos, Slovakijos konstitucijos, 1997 m. Lenkijos konstitucijos atspindi šio laikotarpio konstitucinio reguliavimo specifiką.

Konstitucijų raida – daugelio veiksnių nulemtas procesas. Turime pažymėti ir tai, kad pirmesnės konstitucijų bangos darė įtaką vėlesnėms: taip pirmosios bangos patirtis perimta kuriant antrosios ir vėlesnių bangų konstitucijas, antrosios, trečiosios ir vėlesnių bangų konstitucijų ir t. t. Pasirenkant konstitucinius sprendimus vertingas visokios patirties žinojimas. Paprastai perimama veiksmingai funkcionuojančių konstitucinių demokratijų patirtis; perimami tokių sistemų modeliai arba pagrindiniai elementai. Kita vertus, sėkmingi tik kūrybiški kitų patirties panaudojimai, kai jie papildomi savų realijų pažinimu ir naujų teisinės minties pasiekimų taikymu.

Minėtas konstitucijų raidos bangas arba etapus, atspindinčius visuomenės ir valstybės evoliuciją, geriausiai apibūdina sektinais pavyzdžiais tapusios konstitucijos. Dviejų šimtų metų konstitucionalizmo įtvirtinimo praktikos istorijoje viršūnių, kurių reikšmingumas visuotinai pripažintas, ne tiek ir daug Žr. Egidijus Jarašiūnas, „Nuo pirmosios iki naujausių konstitucijų: keletas minčių apie konstitucinio reguliavimo raidą“, p. 18. . Iš pirmosios bangos (dar vadinamų liberaliosiomis) konstitucijų veik visuotinai išskiriamos pirmosios trys konstitucijos. Pabrėžiama 1787 m. JAV Konstitucijos, seniausios pasaulyje rašytinės Konstitucijos, reikšmė, joje įtvirtintas griežtas valdžios padalijimo modelis, šio akto pataisos, įtvirtinusios asmens teises, didžiulį autoritetą šiam teisiniam tekstui suteikusi JAV Aukščiausiojo Teismo jurisprudencija. 1791 m. Prancūzijos ir Lenkijos ir Lietuvos valstybės konstituciniai aktai gali būti apibūdinami kaip […] revoliucijų, nutraukiančių ryšį su praeitimi, kūrinys“ Pantelis A. Ravdas, « Inflation constitutionnelle et constitutions laconiques : l’étendue de la question », p. 145. . Šių aktų kūrėjų pasirinkti sprendimai – ne vien lokalinės reikšmės. Panašiai analizuojant antros bangos konstitucijas akys dažniausiai krypsta į Vokietijos 1919 m. Veimaro Konstituciją, „socialinės“ konstitucijos pavyzdį. Trečiosios bangos konstitucijos idealus ryškiausiai įkūnija Vokietijos 1949 m. Pagrindinis įstatymas, 1958 m. Prancūzijos V Respublikos Konstitucija, Ispanijos 1978 m. Konstitucija (pastaroji, pasak Ph. Lauvaux, yra geriausias klasikinio ir šiuolaikinio europietiškojo konstitucionalizmo modelių sintezės pavyzdys Žr. Philippe Lauvaux, « Existe-t-il un modèle constitutionnel européen? », p. 54. ).

Visos minėtos konstitucijos – orientyrai, į kuriuos atsižvelgiant buvo formuojamos kitų valstybių konstitucinės sistemos. 1787 m. JAV, 1791 m. Prancūzijos ir Lenkijos ir Lietuvos valstybės konstitucijose įtvirtintas reguliavimas tapo konstitucinės santvarkos įtvirtinimo chrestomatiniu, taigi visuotinai pripažintu, etalonu. Būtent šiuo aspektu jos darė (daro) įtaką naujų konstitucijų kūrėjams. Pirmųjų konstitucijų kūrėjų drąsa, jų nuoširdus tikėjimas, kad konstitucinio akto priėmimams padės įtvirtinti teisingesnę visuomenės santvarkos formą, laikoma konstitucinio idealizmo raiškos pavyzdžiais. Kita vertus, be idealizmo jokie didieji darbai visuomenės labui nepadaromi.

2. Trys konstitucinės eros pradžios pirmeiviai

Grįžkime prie pirmojo konstitucijų raidos etapo, apimančio konstitucionalizmo idėjų įtvirtinimo pradžią kai kuriose Amerikos ir Europos šalyse. Konstitucinės eros pradžią žymi pirmosios konstitucijos: 1787 m. Jungtinių Amerikos Valstijų Konstitucija (The Constitution of the United States America), 1791 m. gegužės 3 d. Abiejų Tautų Respublikos (Lenkijos ir Lietuvos valstybės) Konstitucija, pavadinta Valdymo įstatymu (Ustawa Rządowa), 1791 m. rugsėjo 3 d. Prancūzijos Konstitucija (Constitution française). Šios konstitucijos kartu su kiek anksčiau priimtomis deklaracijomis (JAV 1776 m. Nepriklausomybės deklaracija, 1789 m. Prancūzijos Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija) pradėjo konstitucionalizmo praktinio įtvirtinimo epochą.

Taigi, jos žymi naujos epochos pradžią. Tuo metu dar nedaug valstybių buvo pasirengusios pereiti į konstitucinę santvarką. Stebina, kad beveik vienu metu trijose skirtingose pasaulio vietose buvusių valstybių visuomenės ėmėsi konstitucinės kūrybos. Tuo labiau, kad jos buvo tokios skirtingos. Vienoje pusėje Atlanto – feodalizmo pančių siekianti atsikratyti Prancūzijos visuomenė, kitoje – laisvi Šiaurės Amerikos valstijų kolonistai, o į rytus nuo Europos vidurio – siekianti modernizacijos bajoriškoji Abiejų Tautų Respublika. Nevienodos socialinės struktūros, nevienoda valdžios organizacija, nevienodas materialinio išsivystymo lygis. Gal tik Apšvietos laikų dvasią perėmusius visuomenės sluoksnius vienija idėja, kad tik teisingas visuomenės sutvarkymas laiduoja esminius bendro gyvenimo pokyčius. Idėjų cirkuliacijos fakto (suvokiant anų laikų komunikacijos galimybes) nereikia įrodinėti. Rašytinės konstitucijos idėja jau plačiai žinoma.

To meto konstitucinės doktrinos vertinant iš šių dienų pozicijų gali atrodyti kiek naivokos, tačiau tų laikų šviesuoliai nuoširdžiai tikėjo, jog į ypatinga tvarka tautos atstovų priimtą dokumentą surašius valdžios įgaliojimus ir piliečių teises bus užtikrintas jų laikymasis, nes visada kilus ginčui bus galima nurodyti šio dokumento konkrečią nuostatą. Svarbiausių bendro gyvenimo taisyklių fiksavimas raštu – pirmoji teisių apsaugos garantija. Žinoma, tai tik pirmas konstitucinio mechanizmo „užvedimo“ žingsnis. Apie iš tikrųjų veikiančią konstitucinę sistemą galima kalbėti tik tuomet, kai teisinio akto reikalavimai virsta teisiniais santykiais, kai pažeistas teises galima ginti nepriklausomuose teismuose. Tačiau be pirmojo žingsnio nebūna kitų.

Pirmosios konstitucijos buvo iš esmės tik valstybės valdžios organizaciją apibrėžiantys aktai. Tikėta, kad tokiu konstituciniu reguliavimu, nustatant valdžios institucijų funkcijas ir įgaliojimų ribas, piliečiai bus apsaugoti nuo valstybės kišimosi į asmens gyvenimą. Asmens teisių deklaravimas laikytas papildoma jų apsaugos garantija.

JAV 1787 m. Konstitucijos priėmimas – pirmasis konstitucionalizmo įsitvirtinimo valstybės gyvenime bandymas. Naujosios JAV politinės organizacijos kūrėjams didžiausią įtaką darė kelios – rašytinės konstitucijos kaip svarbiausio šalies akto, valdžių padalijimu grindžiamo valdymo ir federacinės valstybės sandaros – idėjos. Priimant 1787 m. JAV Konstituciją šios idėjos buvo realizuotos. Respublikinis valdymas, racionalus kompetencijos tarp federacijos ir valstijų paskirstymas, griežtas valdžių padalijimo modelis – JAV konstitucinio modelio bruožai. Kiek vėliau priimtas Teisių bilis įtvirtino būtiniausių asmens teisių katalogą.

Prancūzijos 1791 m. Konstitucijos kūrėjams tautos suverenitetas ir atstovaujamasis valdymas „Konstitucija – tai atstovavimas“ (Stéphane Rials, « Constitutionnalisme, souveraineté et représentation », p. 69). – naujos santvarkos pamatas. Valstybės organizacija buvo grindžiama tautos suverenitetu, kuris buvo skelbiamas vientisu, nedalomu ir neatimamu, neperduodamu jokiam organui ar asmeniui, pagal valdžių padalijimo principą buvo formuojamos valdžios institucijos, Konstitucijoje buvo išplėtota 1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos asmens teisių sistema.

Lenkijos ir Lietuvos 1791 m. Konstitucijos kūrėjų mintys buvo nukreiptos į valdžių padalijimą, konstitucinės monarchijos įtvirtinimą, luominės darnos bei vieningos valstybės idėjų įtvirtinimą.

Pirmųjų trijų konstitucijų teisinių sprendimų siekiai iš esmės tie patys, nors patys reguliavimo modeliai ir skiriasi. Pasirodė, kad konstitucinė santvarka tinka tiek respublikai, tiek monarchijai, kad pagal konstituciją galima tiek federacinė valstybės sandara, tiek unitarinė ir pan.

3. Ikikonstitucinio įdirbio reikšmė

XVIII a. pabaigos JAV, Prancūzija, Lenkijos ir Lietuvos valstybė (Abiejų Tautų Respublika) – trys šalys, kurias lygindami rastume daugybę visokiausių socialinės, ekonominės, politinės raidos skirtumų. Ir visuomenės struktūros netapačios. Tiesa, visos išgyvena dramatiškus transformacijų, lūžio metus. Vienos šalies lyderiai tikisi iškilusias visuomenės gyvenimo problemas išspręsti sukurdami naują valstybę, kitos – ją iš esmės modernizuodamos, trečios – siekia bet kokia kaina išsaugoti valstybingumą. Visų dėmesys krypsta į valstybės sutvarkymą. Pasirinktas konstitucinis sutvarkymo būdas. Kodėl nutarta visuomenės politinę organizaciją grįsti konstitucija, kuri nustatytų valstybės valdžios įgaliojimus ir jų ribas, kodėl manyta, kad toks aktas geriausiai gali apsaugoti piliečių ir tautos teises?

Nėra santvarkos, net tiesiogiai kilusios iš revoliucijos, kuri neturėtų ištakų praeityje. Jean-Louis Quermonne, Les régimes politiques occidentaux, p. 27.

Spustelėjus išskleisti...

Valdžios ribojimo idėjų bei praktikos pavyzdžių rasime kiekvienos iš minėtų šalių istorijoje. Ypač reikšminga Apšvietos epochos idėjinio įdirbio įtaka. Ši epocha – minties revoliucijų metas. Ūkio, socialinio gyvenimo pertvarkos žengė iš paskos. Žodžiu, galima kalbėti apie didžiulį perversmą visose žmonijos gyvenimo srityse.

Svarbiausias tos epochos pasiekimas buvo politinės santvarkos kaita, modernios politinės visuomenės atsiradimas, absoliutizmo reformos ir jo žlugimas, revoliucijos ir respublikinio valdymo įtvirtinimas. Mečislovas Jučas, „Gegužės 3 d. Konstitucijai“, p. 7.

Spustelėjus išskleisti...

Konstitucionalizmo raida neįsivaizduojama be teisinio įdirbio. Pirmiausia – teisinė mintis. Tai prigimtinės teisės mokykla, visuomenės sutarties idėja, valdžių padalijimo teorija, tautos suvereniteto koncepcija, racionalizmas, liberalizmas ir egalitarizmas Žr. Bogusław Banaszak, Prawo konstytucyjne, s. 52−54. .

JAV 1787 m. Konstitucijos priėmimo istorija neatsiejama nuo britų kolonijų Šiaurės Amerikos rytų pakrantėje išsivadavimo bei naujos valstybės atsiradimo istorijos. Naujos valstybės atsiradimas glaudžiai susijęs ir su konstitucionalizmo idėjų įgyvendinimu politikoje. Konstitucinę mintį formavo keli šaltiniai.

Pirmiausia, britų valdžios ribojimo tradicija, nerašytinės konstitucijos koncepcija. Tiek rašytiniai dokumentai (1215 m. Magna Charta, 1297 m. The Great Charter of the Liberties of England and the Liberties of the Forest, 1297 m. Statute concerning Tallage, 1627 m. The Petition of Right, 1670 m. ir 1679 m. Habeas Corpus Acts, 1687 m. The Bill of Rights, 1700 m. The Act of Settlement, 1706 m. The Act of Union with Scotland) Žr. Rett R. Ludwikowski, William F. Fox, The Beginning of the Constitutional Era: A Bicentennial Comparative Analysis of the First Modern Constitutions, p. 14. , tiek teismų kuriama bendroji teisė, tiek valstybinio gyvenimo papročiai formavo tai, kas vėliau buvo vadinama nerašytine britų konstitucija. Ši patirtis darė įtaką ir buvusių kolonijų sprendimams.

Negalima nepaminėti ir pačių britų kolonijų Šiaurės Amerikoje, iš kurių kilo JAV, patirties. Kolonijose, siekiant apsisaugoti nuo savivalės, karaliaus prekybos bendrovėms suteiktose chartijose buvo nustatyta, kad kolonijų teritorijose turi būti paisoma teisių ir laisvių, kuriomis naudojasi britų valdiniai. Tokios kolonijų chartijos iš esmės buvo susitarimai tarp karaliaus ir akcininkų. Laisves, privilegijas ir imunitetus skelbė 1606 m. Virdžinijos, 1629 m. Masačiusetso įlankos chartijos. Panašaus turinio buvo ir Merilendo 1632 m., Meno 1639 m., Konektikuto 1662 m., Rod Ailendo 1663 m., Karolinos 1663 m. ir 1665 m. chartijos. Dar vienas žingsnis šia linkme – 1641 m. Masačiusetse priimtas Body of Liberties (Laisvių sąvadas) ar kiek vėlesnis 1648 m. Laws and Liberties (Įstatymai ir laisvės), taip pat 1701 m. Pensilvanijos privilegijų chartija ir kt. Kolonistai Šiaurės Amerikoje pasirašydavo Plantation Contracts, kuriose įsipareigodavo sukurti bendruomenę, joje organizuoti valdžią ir jai paklusti. Kolonistų priimti Plantation Covenants, kuriais bandyta reguliuoti politinius santykius kolonijose, – irgi svarbūs konstitucionalizmo raidai.

XVIII a. septintajame dešimtmetyje išryškėja metropolijos ir jos kolonijų Šiaurės Amerikos rytų pakrantėje prieštaravimai. Parlamentas Londone priima įstatymą, įpareigojantį kolonistus mokėti mokesčius. Šie protestuoja, remdamiesi tuo, kad jų atstovų nėra parlamente. Teigiama, kad Karūnos valdiniams mokesčiai gali būti nustatyti tik tuo atveju, jeigu yra jų atstovų sutikimas. Gindamas kolonistų interesus Masačiusetso kolonistų susirinkimas 1768 m. skelbia, kad nuosavybės teisė yra „prigimtinė konstitucinė teisė“ ir ji bus pažeista neteisėtu mokesčių nustatymu. Pažymint Londono valdžios priemones vartojamas terminas „antikonstitucinis“. Konstitucinis žodynas tampa kovos už kolonistų teises būtinu elementu.

1776 m. liepos 4 d. priimta Nepriklausomybės deklaracija, patvirtinanti tautos teisę pakeisti valdžios formą, jei ši paneigia žmogaus teises, kai jos paskirtis – jas laiduoti Regime, kad kolonijų atstovai vadovaujasi J. Locke’o koncepcija. Pagal garsųjį anglų mąstytoją (1688 m. liberalios revoliucijos teoretiką) žmonės, atsisakę gyventi gamtinėje būklėje, susijungė ir įkūrė valdžią, kurios vienintelis tikslas – geriau apsaugoti jų laisvę ir jų nuosavybę („Antrasis traktatas apie pilietinę valdžią“, 1690 m.). . JAV Nepriklausomybės deklaracijoje skelbiami ir kiti konstitucinės teisės raidos požiūriu reikšmingi principai. Kontinentinis kongresas 1776 m. rekomendavo buvusioms kolonijoms nustatyti naujas valdymo formas, jei tai būtina. Po kelių dienų buvo priimta kita rezoliucija, kurioje buvo skelbiama respublikinė visų kolonijų valdymo forma. Pirmąją respublikinio pobūdžio konstituciją 1776 m. birželio 29 d. priėmė Virdžinija, liepos 2 d. − Naujasis Džersis, rugsėjo 20 d. − Delavaras, rugsėjo 28 d. − Pensilvanija, lapkričio 9 d. − Merilendas, gruodžio 18 d. − Šiaurės Karolina. 1776 m. sausio mėn. Naujasis Hampšyras, o kovo mėn. Pietų Karolina priėmė laikinąsias konstitucijas. 1777 m. vasario mėn. priimta Džordžijos, balandžio mėn. – Niujorko, liepos mėn. − Vermonto konstitucijos. 1778 m. kovo mėn. Konstituciją priėmė Pietų Karolina. Masačiusetsas dar 1775 m. atkūrė savo 1691 m. chartiją kaip laikinąją revoliucinę konstituciją. Konektikutas ir Rod Ailendas ir toliau vadovavosi savo 1662 m. ir 1663 m. chartijomis, pašalinę nuostatas, kuriose buvo minima karaliaus valdžia. Daugelis šių konstitucijų (Virdžinijos, Merilendo, Delavaro, Š. Karolinos, Vermonto, Pensilvanijos), taip pat vėlesnės Masačiusetso (1780 m.) ir Naujojo Hampšyro (1784 m.) prasidėjo piliečių teisių deklaracija. Kitų valstijų konstitucijose nebuvo specialių deklaracijų, garantuojančių piliečių teises ir laisves. Taigi ir turinio, ir struktūros konstitucinis modelis jau parengtas (konstitucijas turi sudaryti bill of rights ir frame of government), t. y. nuostatos apie prigimtines teises ir valdžios struktūrų sistemą).

1777 m. Kontinentinis kongresas priima valstijas jungiantį aktą – Articles of Confederation and Perpetual Union (Konfederacijos ir amžinos sąjungos straipsnius). Šie Konfederacijos straipsniai – tik vienas žingsnis link bendros konstitucijos. Įkurta silpna 13 valstijų konfederacija, iškilus vidaus politikos sunkumams, nepajėgia veiksmingai spręsti bendrų reikalų. Tai verčia galvoti apie geresnį bendrų valstijų reikalų sutvarkymą. Filadelfijos konventas nebeišvengiamas.

Prancūzijos patirtis kitokia. Tai absoliutinės monarchijos ir valdžios ribojimo idėjų priešpriešos patirtis. Norint sugriauti Ancien Régime T. y. santvarką iki Didžiosios Prancūzijos revoliucijos laikų, įvardijamą senuoju režimu. reikės daug daugiau pastangų, nei Amerikoje išsivaduoti iš britų valdymo. Laukia daug didesnis pertvarkų mastas.

Nuo XVI a. Prancūzijoje dedami absoliutinės monarchijos doktrinos pagrindai. Tokioje valstybėje visa aukščiausioji valdžia priklauso monarchui. Kita vertus, buvo keliamas priešpriešinis klausimas: ar neribota valdžia valstybėje nevirsta savivale? Absoliutizmas nuolatos susiduria su pasipriešinimu. Teisinių idėjų ir praktikos lygiu taip pat.

Viduramžių legistai ir politikai buvo suformavę konstitucionalistinę doktriną, pagal kurią karalius turi paklusti įvairiems principams ir nėra virš įstatymų. Olivier Beaud, « L’histoire du concept de Constitution en France : de la Constitution politique à la Constitution comme statut juridique de l’Etat », 2009.

Spustelėjus išskleisti...