Besiformuojančios koalicijos, pavadintos „Ašimi“, veikla tapo aktyvesnė ir labiau matoma tų metų rudenį. 1938 m. kovo pabaigoje – balandžio pradžioje dėl koalicijos pasisakydavo katalikų dienraščio XX amžius bendradarbiai, ypač polemizuodami su oficiozu Lietuvos aidu. Reaguodami į tai liaudininkai ne tik perspausdindavo pagrindines šios polemikos mintis, bet ir pritardavo katalikų reiškiamai pozicijai dėl srovių bendradarbiavimo
. Tačiau tai nereiškė, kad liaudininkai ir krikdemai iš karto surado bendrą kalbą veikdami drauge prieš autoritarinį režimą. Rugpjūčio pradžioje tarp abiejų opozicinių srovių dar buvo likę nesutarimų kai kuriais klausimais. Liaudininkai savo spaudoje pripažino, kad XX amžius dažnai rašo apie valstybingumą, pasisako prieš vienos kurios partijos ar net srovės siaurus interesus: „dažnai pasisako teisingai ir dėl to gauna ir mūsų pritarimą“, bet čia pat suabejojo, „ar tie „XX amžiaus“ bei jo žmonių srovės pasisakymai yra nuoširdūs?“ Liaudininkų manymu, bendradarbiavimas neįmanomas be lojalumo, be pripažinimo to, su kuo norima bendradarbiauti „valstybinio objektyvumo ribose“, todėl priekaištavo krikdemams, kad jie niekuomet nėra pasisakę už sąžinės laisvę. Liaudininkams buvo nepriimtini neseni įvykiai, kai Lietuvai derantis su Vatikanu dėl konkordato korektyvų, katalikiškoji visuomenė reikalavo teisių laisvai veikti jų organizacijoms. Esą toks reikalavimas yra per siauras, labai vienašališkas, „nėra valstybiškai pamatuotas“. Pasak jų, „valstybiškas klausimo statymas būtų tiktai tada, kai katalikų organizacijų klausimas sudarytų sudėtinę viso, ta prasme, klausimo, kuris, valstybiškai imant, apima visas organizacijas, visų srovių organizacijas“. Laikytasi nuostatos, kad „valstybės ir tautos pažanga bus tada sparčiausia, kai visų srovių žmonės dirbs bendrą kūrybinį darbą, o ne pavieniui sau reikalaus ir naudosis privilegijomis“
. Rugsėjo viduryje Lietuvos žinios pasidžiaugė, kad XX amžiuje prasidėjo „nauja era“: turėta omenyje šiame leidinyje įdėtas ilgas ir, liaudininkų manymu, objektyvus straipsnis apie Meksiką, kuriame teigiama, kad ten „vyksta tik… demokratinė revoliucija, kuri kraštui neša gerą, vaduoja iš didžiųjų dvarponių ir užsienio kapitalistų jungo Meksikos liaudį“. Tiesa, pripažinta, kad XX amžiuje nutylėta, kad „aukštoji dvasininkija ėjo ranka rankon su didžiausiais dvarininkais ir tuo nusipelnė liaudies neapykantą“, todėl „liaudis, netekusi kantrybės“, „suvedė sąskaitas su savo prispaudėjais ir jų padėjėjais, bet dėl to juk negalima kaltinti Meksikos liaudies ar vyriausybės“. Daroma išvada, kad pagaliau XX amžius „praregėjo“, su tuo Lietuvos žinios ir sveikino
. Tačiau žinant, kad Lietuvos žiniose dar išliko skiltis „Iš katalikų gyvenimo“
, kurioje buvo kritikuojama katalikiško sparno veikla šalyje, galima spręsti, kad net ir tuo metu dar nebuvo išnykęs priešiškumas tarp valstiečių liaudininkų ir krikščionių demokratų.