Straipsnis Valstiečiai liaudininkai jungtiniame antismetoninės opozicijos sąjūdyje „Ašis“ (1938–1939 m. pradžia)

Santrauka. Straipsnyje išsamiai aptariama oficialiai uždraustos, bet realiai tebeveikusios Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos ir jos politinių partnerių Lietuvių krikščionių demokratų partijos bei voldemarininkų veikla jungtiniame antismetoninės opozicijos sąjūdyje „Ašis“. 1938–1939 m. pradžioje veikusi uždraustų minėtų partijų koalicija siekė nuversti prezidento A. Smetonos autoritarinį valdymą. Straipsnyje pirmą kartą išsamiai aptariami valstiečių liaudininkų santykiai su koalicijos partneriais, išryškinama liaudininkų lyderių veikla, partijos programinės nuostatos ir santykių su voldemarininkais nutraukimas.

Pagrindiniai žodžiai: valstiečiai liaudininkai, krikščionys demokratai, voldemarininkai, antismetoninė koalicija „Ašis“, antisemitizmas, autoritarinis valdymas.

Įvadas

Opozicinių Lietuvos politinių partijų, įskaitant Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungą (LVLS), veiklos poveikis prezidento Antano Smetonos autoritariniam valdymui po 1936 m. oficialaus jų uždarymo menkai tyrinėtas. Atskirai vertėtų išskirti lietuvių išeivijos autoriaus Leono Sabaliūno disertacijos pagrindu parengtą ir 1972 m. anglų kalba išleistą knygą apie politinę krizę Lietuvoje 1939–1940 metais. Rašant knygą, autoriui nebuvo prieinami okupuotoje Lietuvoje likę archyvai, todėl L. Sabaliūnas 4-ojo dešimtmečio pabaigos LVLS veiklą apibūdino fragmentiškai, nors valstiečius liaudininkus įvardija kaip antrąją pagal pajėgumą opozicinę politinę srovę tautininkams. Autorius pažymi, kad jie kartu su Lietuvių krikščionių demokratų partija (LKDP) kritikavo A. Smetoną dėl asmens teisių ir laisvių varžymo, pasisakė už radikalų socialinės ir žemės reformų modelio įgyvendinimą, simpatizavo planinės ekonomikos valdymo krypčiai Žr. Leonas Sabaliūnas, Lithuania in Crisis: Nationalism to Communism, 1939–1940, pp. 43–44. . Bendros su krikščionimis demokratais veiklos pradžia L. Sabaliūnas laikė 1938 m. pavasarį. Jo nuomone, 1938 m. būtent jaunoji katalikų karta (dėl savo sekuliarumo) leido sudaryti bendrą abiejų politinių jėgų veiklos strategiją. Ši veikla pasireiškė opozicinio laikraščio Žygis kontekste, kurio detalių, kaip ir bendros valstiečių liaudininkų, krikščionių demokratų ir ultradešiniųjų voldemarininkų antismetoninės koalicijos „Ašis“ veiklos, autorius plačiau neaptarė. L. Sabaliūnas neakcentavo ir apskritai nematė skirtumo tarp Žygio ir Bendro žygio, taip pat liaudininkų nutolimo nuo Bendro žygio, prie kurio leidimo ir programos daugiausia prisidėjo voldemarininkai. Aptardamas Lietuvos okupacijos pradžią autorius trumpai apžvelgia LVLS spaudą ir pabrėžia teigiamas autoritarinio režimo žlugimo nuotaikas šios partijos spaudoje 1940 m. birželį Žr. ten pat, pp. 185–187. .

Kaip išimtį galima paminėti istoriko Gedimino Rudžio straipsnį apie voldemarininkus Žr. Gediminas Rudis, „Augustinas Voldemaras ir voldemarininkai“, 1992. ir publikaciją, plačiau nušviečiančią krikščionių demokratų, valstiečių liaudininkų ir voldemarininkų antismetoninės koalicijos „Ašis“ veiklą 1938 m. pabaigoje – 1939 m. pradžioje Žr. Gediminas Rudis, „Jungtinis antismetoninės opozicijos sąjūdis 1938–1939 metais“, 1996. . Taip pat reikėtų išskirti istoriko Giedriaus Janausko neseniai paskelbtą publikaciją apie bendrus krikščionių demokratų, valstiečių liaudininkų ir voldemarininkų bandymus įgyvendinti politinius siekius 1938–1939 m. Žr. Giedrius Janauskas, „Antismetoninio judėjimo Ašis bandymai įgyvendinti politinius siekius 1938–1939“, 2011. . Turint omenyje, kad abu autoriai tik bendrais bruožais pristatė „Ašies“ veiklą, atskirai neanalizavo valstiečių liaudininkų užimtos pozicijos aptariamuoju laikotarpiu, nesirėmė gausia šios partijos dokumentine medžiaga, šiame straipsnyje siekiama išanalizuoti valstiečių liaudininkų vaidmenį „Ašies“ įvykiuose Klaipėdoje 1938–1939 m. pradžioje. Tikslui pasiekti keliami šie uždaviniai: atskleisti „Ašies“ koalicijos įtaką to meto Lietuvos politiniame gyvenime, ištirti valstiečių liaudininkų vadovybės vaidmenį „Ašyje“ tiriamuoju laikotarpiu, įvertinti valstiečių liaudininkų poziciją „Ašies“ veiklos Klaipėdoje įvykiuose.

Tyrimo chronologiją nulėmė du svarbūs to meto įvykiai Lietuvoje: 1938 m. kovo 17 d. Lenkijos ultimatumas Lietuvai, po kurio abi valstybės užmezgė diplomatinius santykius (jų nebuvo nuo 1920 m. spalio, kai lenkų kariuomenė ginklu užėmė Vilniaus kraštą); tyrimo pabaiga siejama su 1939 m. kovo 22 d., kai nacistinė Vokietija atplėšė iš Lietuvos Klaipėdos kraštą. Šie įvykiai labai papiktino lietuvių visuomenę. Po Lenkijos ultimatumo neįvykus esminėms valdžios permainoms, pradėjo formuotis trijų opozicinių partijų antismetoninė koalicija „Ašis“, o Vokietijai atėmus Klaipėdos kraštą, 1939 m. kovo pabaigoje buvo suformuota nauja vyriausybė, į kurios gretas autoritarinė valdžia įsileido po du valstiečių liaudininkų ir krikščionių demokratų atstovus.

Straipsnis parengtas pasiremiant iki šiol istorikų nepanaudotais Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskio bibliotekos Rankraščių skyriuje (LMAVB RS) saugomais dokumentais, Valstybės saugumo departamento (VSD) surinkta medžiaga apie „Ašį“, gausia to meto spauda, pirmiausia valstiečių liaudininkų ir „Ašies“ leistais periodiniais laikraščiais Žygis ir Bendras žygis, taip pat įvykių liudininkų atsiminimais.

Antismetoninės „Ašies“ sudarymo pradžia

1938 m. kovą iš Lenkijos priėmusi ultimatumą Lietuvos valdžia stengėsi visus nuraminti ir parodyti, kad iš esmės nieko neįvyko, tačiau tai tebuvo savęs raminimas. Besąlyginis Lietuvos valdžios ultimatumo priėmimas bene pirmą kartą realiai sutelkė A. Smetonos autoritariniam režimui opozicines jėgas. Tik priėmus ultimatumą krikščionių demokratų ir valstiečių liaudininkų lyderiai tarėsi dėl bendros kovos su A. Smetonos režimu ir programos parengimo. Juozo Audėno teigimu, po kurio laiko nuolat, nors ir neperiodiškai, buvo rengiami susitikimai. Nuolatiniais jų dalyviais buvo krikščionys demokratai Leonas Bistras, Pranas Dielininkaitis, Ignas Skrupskelis, Petras Karvelis, Kazys Bizauskas. Kartais pasirodydavo ir buvęs šalies prezidentas Aleksandras Stulginskis. Iš valstiečių liaudininkų pusės pasitarimuose dalyvavo Mykolas Sleževičius, Felicija Bortkevičienė, Mečislovas Mackevičius, Jonas Kardelis, Juozas Audėnas, Zigmas Toliušis, Balys Paramskas. Didesni susirinkimai vykdavo Sleževičių bute arba F. Bortkevičienės bute, šalia „Varpo“ bendrovės spaustuvės Žr. Juozas Audėnas, Paskutinis posėdis: atsiminimai, p. 101–102. .

Besiformuojančios koalicijos, pavadintos „Ašimi“, veikla tapo aktyvesnė ir labiau matoma tų metų rudenį. 1938 m. kovo pabaigoje – balandžio pradžioje dėl koalicijos pasisakydavo katalikų dienraščio XX amžius bendradarbiai, ypač polemizuodami su oficiozu Lietuvos aidu. Reaguodami į tai liaudininkai ne tik perspausdindavo pagrindines šios polemikos mintis, bet ir pritardavo katalikų reiškiamai pozicijai dėl srovių bendradarbiavimo Pvz., „Dėl srovių santykiavimo“, 1938. . Tačiau tai nereiškė, kad liaudininkai ir krikdemai iš karto surado bendrą kalbą veikdami drauge prieš autoritarinį režimą. Rugpjūčio pradžioje tarp abiejų opozicinių srovių dar buvo likę nesutarimų kai kuriais klausimais. Liaudininkai savo spaudoje pripažino, kad XX amžius dažnai rašo apie valstybingumą, pasisako prieš vienos kurios partijos ar net srovės siaurus interesus: „dažnai pasisako teisingai ir dėl to gauna ir mūsų pritarimą“, bet čia pat suabejojo, „ar tie „XX amžiaus“ bei jo žmonių srovės pasisakymai yra nuoširdūs?“ Liaudininkų manymu, bendradarbiavimas neįmanomas be lojalumo, be pripažinimo to, su kuo norima bendradarbiauti „valstybinio objektyvumo ribose“, todėl priekaištavo krikdemams, kad jie niekuomet nėra pasisakę už sąžinės laisvę. Liaudininkams buvo nepriimtini neseni įvykiai, kai Lietuvai derantis su Vatikanu dėl konkordato korektyvų, katalikiškoji visuomenė reikalavo teisių laisvai veikti jų organizacijoms. Esą toks reikalavimas yra per siauras, labai vienašališkas, „nėra valstybiškai pamatuotas“. Pasak jų, „valstybiškas klausimo statymas būtų tiktai tada, kai katalikų organizacijų klausimas sudarytų sudėtinę viso, ta prasme, klausimo, kuris, valstybiškai imant, apima visas organizacijas, visų srovių organizacijas“. Laikytasi nuostatos, kad „valstybės ir tautos pažanga bus tada sparčiausia, kai visų srovių žmonės dirbs bendrą kūrybinį darbą, o ne pavieniui sau reikalaus ir naudosis privilegijomis“ „Valstybišku, ne siauru grupiniu mastu“, p. 1. . Rugsėjo viduryje Lietuvos žinios pasidžiaugė, kad XX amžiuje prasidėjo „nauja era“: turėta omenyje šiame leidinyje įdėtas ilgas ir, liaudininkų manymu, objektyvus straipsnis apie Meksiką, kuriame teigiama, kad ten „vyksta tik… demokratinė revoliucija, kuri kraštui neša gerą, vaduoja iš didžiųjų dvarponių ir užsienio kapitalistų jungo Meksikos liaudį“. Tiesa, pripažinta, kad XX amžiuje nutylėta, kad „aukštoji dvasininkija ėjo ranka rankon su didžiausiais dvarininkais ir tuo nusipelnė liaudies neapykantą“, todėl „liaudis, netekusi kantrybės“, „suvedė sąskaitas su savo prispaudėjais ir jų padėjėjais, bet dėl to juk negalima kaltinti Meksikos liaudies ar vyriausybės“. Daroma išvada, kad pagaliau XX amžius „praregėjo“, su tuo Lietuvos žinios ir sveikino Žr. „Nauja era „XX amžiuje“, 1938. . Tačiau žinant, kad Lietuvos žiniose dar išliko skiltis „Iš katalikų gyvenimo“ Žr. „Iš katalikų gyvenimo“, 1938. , kurioje buvo kritikuojama katalikiško sparno veikla šalyje, galima spręsti, kad net ir tuo metu dar nebuvo išnykęs priešiškumas tarp valstiečių liaudininkų ir krikščionių demokratų.

Maždaug nuo lapkričio vidurio liaudininkų spaudoje vis dažniau buvo rašoma apie Klaipėdą ir ten keliamus vietos nacionalistų neramumus (pvz., viename iš straipsnių buvo plačiau aprašyti Klaipėdos krašto nacionalsocialistų vado Neumano šovinistiniai pasisakymai Žr. „Pagrindiniai dr. Neumano pasisakymai“, 1938. , išdėstytas liaudininkų požiūris į juos, aptarta įtempta padėtis šiame krašte Žr. „Klaipėda ir aplink ją kylą sūkuriai“, 1938; „Klaipėdos kraštas ir agitacinės spaudimo priemonės“, 1938; „Klaipėda ir interesų susikirtimas“, 1938; „Klaipėda ir jos sugyvenimas“, 1938. ). Pavyzdžiui, lapkričio 23 d. Lietuvos žiniose buvo išspausdintas žymaus valstiečių liaudininkų veikėjo prof. Albino Rimkos straipsnis, kuriame jis, apsilankęs Klaipėdoje, piktinosi pronacistiniais vokiečių veiksmais lietuvių atžvilgiu Žr. Albinas Rimka, „Klaipėda ir jos reikalai“, 1938; „Klaipėda ir jos reikalai“, 1938. . Kokiam tikslui autorius apsilankė Klaipėdoje, straipsnyje nepaminėta.

Gruodžio pradžioje Lietuvos žiniose aktyviai pradėjo reikštis Juozas Pajaujis. Šis valstietis liaudininkas už sukilimo prieš Lietuvos valdžią organizavimą dar 1927 m. buvo nuteistas mirties bausme, tačiau po dvejų metų jo malonės prašymą patenkinęs prezidentas A. Smetona jam bausmę dovanojo ir leido išvykti į užsienį Žr. Mindaugas Tamošaitis, „Pajaujis Juozas“, 2007. . Ketvirtajame dešimtmetyje Klaipėdoje apsigyvenęs J. Pajaujis kurį laiką dirbo Klaipėdos Prekybos instituto, kuriam vadovavo Ernestas Galvanauskas, dėstytoju.

Gruodžio 2 d. liaudininkų dienraštyje atspausdintame J. Pajaujo straipsnyje „Klaipėda juda!“ (išspausdintas per du Lietuvos žinių numerius Žr. Juozas Pajaujis, „Klaipėda juda!“, nr. 277–278. ) stipriai kritikuota Lietuvos politika Klaipėdos krašte. Autorius išskyrė išorinius ir vidinius politikos veiksnius, t. y. tuos, „kas mūsų politikos Klaipėdos krašte daryta arba apleista daryti“. J. Pajaujis pripažino, kad jeigu dėl tarptautinės politikos veiksnių Lietuva vargu ar ką ir gali pakeisti, tai dėl vidaus veiksnių ji pati yra atsakinga, nes

savo politiką Klaipėdos krašte darėme mes patys ir už padarytas klaidas patys nešame atsakomybę. O tų klaidų čia būta daug, ir darant tai, ko nereikėjo daryti, ir nedarant to, kas daryti reikėjo.

Spustelėjus išskleisti...

Nenagrinėdami visos J. Pajaujo kritikos Lietuvos valdžios politikos Klaipėdos atžvilgiu, išskirsime esminę pastabą. J. Pajaujis, kaip 4-ajame dešimtmetyje tai dažnai akcentuos valstiečių liaudininkų vadovybė, kaip pagrindinį Lietuvos vykdytos politikos Klaipėdos krašte bruožą įžvelgė pernelyg stiprią tautinę politiką, planingų veiksmų nebuvimą, nors tarptautinė konjunktūra Lietuvai buvo palanki. Todėl, J. Pajaujo teigimu, „sulietuvinti vietos gyventojų dvasios nesulietuvinome – netgi priešingai, tuo tarpu vokiečius padarėme savo priešais“ Juozas Pajaujis, „Klaipėda juda!“, nr. 277–278. . Tokios kritikos pagrįstumą patvirtina šių laikų Lietuvos istorikų tyrimai Pvz., Vytautas Žalys, Kova dėl identiteto: kodėl Lietuvai nesisekė Klaipėdoje tarp 1923–1939 m., 1993. .

Žurnalas Žygis ir valstiečiai liaudininkai

Straipsnių ciklas Klaipėdos tema liaudininkų spaudoje pasirodė neatsitiktinai. Kaip tik tada valstiečiai liaudininkai, krikščionys demokratai ir voldemarininkai sudarė antismetoninę „Ašį“ ir rengėsi Klaipėdoje išleisti šios netradicinės koalicijos laikraštį Žygis. Krinta į akis tai, kad liaudininkų spaudoje apie planuojamą Žygį ir trijų opozicinių partijų sudarytą koaliciją kurį laiką nebuvo kalbama. Gruodžio 12 d. Lietuvos žiniose buvo išspausdinta pirmoji žinutė, kurioje nurodyta, kad „kaip iš Kauno radijo žinoma“, Klaipėdoje pasirodė opozicinis laikraštis Žygis. „Valdžia uždraudė jo platinimą Didžiojoje Lietuvoje. Iš Klaipėdos pranešta, kad ir ten laikraštis konfiskuojamas“ „Didžioj Lietuvoj „Žygiai“ uždrausti“, 1938. . Kitame Lietuvos žinių numeryje išspausdintoje žinutėje nurodyta, kad „šį rytą Klaipėdoje konfiskuotas „Žygis“, nes tame laikraštyje skaudžiai įžeidžiama valstybės galva“ „Konfiskuotas „Žygis“, 1938. .

Šiame laikraštyje bene pirmą kartą viešai prabilta apie valstiečių liaudininkų, krikščionių demokratų ir voldemarininkų sudarytą „Ašį“. Pirmas ir paskutinis jo numeris išėjo tų metų gruodžio 13 dieną. Viename nepasirašytame straipsnyje pabrėžta, kad „priešingų srovių žmonės – katalikai ir liaudininkai – ne tik surado bendrą platformą, bet sutaria ir su nacionalistais aktyvistais, vadinamaisiais voldemarininkais dėl prof. Voldemaro kvietimo į bendrą darbą“ „Budėkime dėl Klaipėdos!“, 1938. . Beje, nors minėto laikraščio buvo konfiskuota 1 000 egz. (o dar kita tiek suspėta atspausdinti Žr. „Skyr. kronika“, 1938. ), pašalinus iš jo straipsnį „Ar ilgai pakęsime priespaudą“ tą patį numerį vėl leista platinti. Be šio straipsnio atspausdinta 6 000 egz. laikraščio numerių, vėliau planuota atspausdinti dar 2 000 egzempliorių. Vidaus reikalų ministrui Lietuvoje uždraudus platinti Žygį, buvo pavesta sekti, kad jis nebūtų platinamas Žr. VSD skyriaus viršininko K. Mačiulio raštas apygardų viršininkams, 1938. .

Kadangi Žygis ir 1939 m. pradžioje vietoj jo leistas laikraštis Bendras žygis (išėjo keturi numeriai) istoriografijoje yra sulaukęs dėmesio Žr. Gediminas Rudis, „Jungtinis antismetoninės opozicijos sąjūdis 1938–1939 metais“, p. 185–215. , apie juos plačiau nekalbėsime, išskyrus tuos aspektus, kurie susiję su valstiečiais liaudininkais. Kaip buvo minėta šio straipsnio įvade, pastarųjų veikla koalicijoje atskirai netyrinėta. G. Rudis taikliai pažymi, kad liaudininkų vaidmuo nėra aiškus, tiksliau – programa, įeinant į tokią gana netradicinę, pirmiausia ideologiniu požiūriu, koaliciją. Juo labiau kad liaudininkai, priešingai nei 1936 m. krikščionių demokratų jaunoji karta Turima omenyje tais metais paskelbta jaunųjų katalikų programa žr.: „Į organiškosios valstybės kūrybą“, 1936. Apie ją žr. Dangiras Mačiulis, Valstybės kultūros politika Lietuvoje 1927–1940 metais, p. 232–237; Artūras Svarauskas, „Lietuvių Fronto ir Lietuvių Fronto Bičiulių ideologinės ištakos – „1936 metų generacija“ lietuviškojo autoritarizmo kontekste“, 2006. , viešai neišdėstė savo programinių nuostatų.

Kaip ir buvo galima tikėtis, pirmajame Žygio numeryje daug vietos skirta A. Smetonos ir tautininkų valdymo kritikai, pvz., smerkiamas vienos partijos valdžios uzurpavimas Žr. „Kas pasidaro, kai viena partija valdo“, 1938. , savųjų valdininkų protekcija Žr. „Šalintinas protekcionizmas“, 1938. , tautininkų vyriausybės užsienio politika (ypač kritikuota A. Smetonos politika: prisimenant Lenkijos ultimatumą 1938 m. kovą daroma išvada, kad „Smetonos politika su Lenkija yra pilnas bankrotas“ „Tautininkų vyriausybės užsienio politika“, 1938. ).

Sprendžiant iš Žygyje išspausdintų publikacijų, pradiniame etape liaudininkai siekė panašių tikslų, kaip ir jų sąjungininkai krikščionys demokratai bei voldemarininkai. Laikraščio įvadiniame straipsnyje rašoma, kad pagrindinis tikslas – „dabartinę vyriausybę […] pakeisti nauja, veiklia ir stipria vyriausybe, besiremiančia kuo plačiausiais Lietuvos gyvenimo sluoksniais“ Redakcija, „Žygį“ pradėdami“, 1938. . Nesant kitų šaltinių, remiamasi Žygyje paskelbta „Ašies“ programa, pavadinta „Lietuvos ateities santvarkos pagrindai“. Štai keletas šios programos nuostatų:

valdžia turi būti betarpiškame ir nuolatiniame kontakte su valstybės piliečiais; valstybės piliečių pasitikėjimas patikrinamas per demokratinius rinkimus; visų piliečių lygybė prieš įstatymus, neišskiriant vienos kurios partijos;

Spustelėjus išskleisti...

valstybės gi santvarka turi būti pagrindžiama teisėtumu, tolerancija ir socialiniu teisingumu;

Spustelėjus išskleisti...

gerai organizuota bei disciplinuota kariuomenė ir kariškai paruošta visuomenė;

Spustelėjus išskleisti...

aktingu veikimu pasireiškianti partinė priklausomybė su valstybės tarnautojo pareigomis nesuderinami;

Spustelėjus išskleisti...

valstybės reikalus „tvarko valdžia“, kurios priešakyje stovi Respublikos Prezidentas, Ministrų Kabinetas, parlamentas ir teismas (su Respublikos Prezidento ir Ministro pirmininko „pareigomis nesuderinama priklausymas bet kuriai partijai ar politinei organizacijai“); Prezidentas renkamas 7 metams „visų pilnateisių Lietuvos piliečių betarpiškai“. Atsižvelgiant į siūlomą parlamento struktūrą (jį sudaro: 1) „visų piliečių visuotiniu, lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu proporcine sistema renkamas Seimas ir 2) mokslinių, kultūrinių, socialinių bei ekonominių grupių arba junginių atstovų Valstybės Taryba“), tikėtina, kad liaudininkai pasiūlė pirmąjį punktą, o antrąjį – krikščionys demokratai, jau anksčiau siūlę sudaryti Lietuvos politinės sistemos atžvilgiu netradicinį šalies parlamentą. Taip pat tikėtina, kad liaudininkai tik kompromisų būdu sutiko į programą įtraukti nuostatą, kad

kandidatus į Seimą stato socialinės bei politiškai ideologinės organizacijos ir apskritai atskiros piliečių grupės. Rinkimų sistema įvedama tokia, kad Seime būtų išvengta smulkių politinių grupių.

Spustelėjus išskleisti...

Liaudininkai be išimties pasisakė ir už demokratinius visų piliečių rinkimus, netaikant jokių apribojimų rinkimuose dalyvaujantiems kandidatams. Nekyla abejonių, kad liaudininkų iniciatyva buvo priimtos kai kurios svarbios nuostatos „Ašies“ programoje: teismų bešališkumas, plačios savivaldybių teisės, teisė laisvai išpažinti religiją („priklausyti ar nepriklausyti bet kurios ideologijos ar tikybos organizacijai“), laisvai pasirenkamas tikybos mokymas mokyklose („mokiniai nuo tikybos pamokų atleidžiami jų tėvams ar globėjams raštu apie tai pranešus mokyklos vedėjui“), civilinės metrikacijos įvedimas („bažnytiniuose metrikacijos punktuose sudarytieji aktai nekartojami savivaldybės metrikacijos punktuose ir atvirkščiai“), „žemės ūkiui kreditas, sumažinus palūkanas, turi būti kiek galint pigus ir jokiu būdu neviršyti žemės ūkio pajėgumo paimtas paskolas grąžinti“ (beje, Žygyje paskelbta publikacija apie vadinamąjį ūkininkų streiką Suvalkijoje, kurioje pasmerkta Lietuvos valdžios politika šių įvykių atžvilgiu Žr. Lietuvis, „Ūkininkų Kražiai“, 1938. ), „ypatingai skatinama higieniška ir valstybės miškus taupanti mūrinė statyba bei turimų vandens jėgos šaltinių naudojimas elektros jėgai ir šviesai gauti“ „Lietuvos ateities santvarkos pagrindai: dėl kurių sutaria visuomenės grupės“, 1938. . Beje, panašių nuostatų teisingumo, žemės ūkio ir švietimo srityje liaudininkų vadovybė laikysis 1939 m. pavasarį generolo J. Černiaus vyriausybės darbo metu parengtoje programoje.

Programoje buvo įrašyta daug liaudininkams palankių nuostatų, kurias turėjo įgyvendinti „Ašis“. Krinta į akis tai, kad programoje, žinant voldemarininkų dešinįjį kraštutinumą, nėra tokio pobūdžio nuostatų. To negalima pasakyti apie patį Žygio numerį, pvz., pristatant netinkamą Lietuvos valdžios politiką Klaipėdos krašte, straipsnyje „Budėkime dėl Klaipėdos!“ pernelyg pabrėžiami santykiai su vokiečiais. Esą

tik nauji žmonės, nesusitepusieji politikos aštrumais santykiuose su vokiečiais Klaipėdos krašte, tegali rasti bendrą kalbą ir su klaipėdiečiais vokiečiais, ir su Reicho politikais, ir jau tikriausiai gali susitarti daug palankesnėmis Lietuvai sąlygomis, negu dabartiniai tautininkai, jei net prileistume, kad ir jie didelėmis tautos aukomis gali pasiekti susitarimo su Vokietija.

Spustelėjus išskleisti...

Be to, tame pačiame straipsnyje liaupsinama prof. A. Voldemaro užsienio politika, kurią jis vykdė būdamas Lietuvos užsienio reikalų ministru prieš keletą metų Žr. „Budėkime dėl Klaipėdos!“, 1938. . Šio straipsnio toną, be abejo, lėmė nuspėjami jo autoriai voldemarininkai, pasisakę už glaudžius santykius su nacistine Vokietija. Kaip šis klausimas galėjo būti sprendžiamas, turėjo paaiškėti ateityje.

Nors bendra programa ir buvo paskelbta, tolesnis lygiavertis koalicijos partnerių bendradarbiavimas buvo sunkiai įsivaizduojamas, jo nebuvo jau „Ašies“ darbo pradžioje. Realiai jai vadovavo ne krikščionys demokratai ar valstiečiai liaudininkai, o voldemarininkai dėl pačios paprasčiausios priežasties – jų vadovybė, pvz., Algirdas Sliesoraitis, veikė pačioje Klaipėdoje, kai tuo tarpu liaudininkų pozicijoms atstovavo tik vienas J. Pajaujis, kuriam, nors ir labai stengiantis, tikriausiai buvo sunku atsispirti prieš voldemarininkų daugumą. G. Rudžio teigimu, atvykti į Klaipėdą žadėjęs M. Sleževičius taip ir nepasirodė Žr. Gediminas Rudis, „Jungtinis antismetoninės opozicijos sąjūdis 1938–1939 metais“, p. 196. . Tai gerokai susilpnino liaudininkų pozicijas, kurie ir toliau mėgino „Ašies“ koalicijoje veikti per J. Pajaujį Žr. Juozo Pajaujo parodymai sovietų saugumui, 1940 11 14. . Kaip matyti iš J. Pajaujo tardymo bylos sovietų saugume, vis dėlto 1939 m. sausį M. Sleževičius buvo atvykęs į Klaipėdą ir susitikęs su J. Pajauju liepė jam iš voldemarininkų reikalauti aiškios pozicijos dėl Lietuvos vidaus santvarkos bei duoti atsaką voldemarininkų germanofiliškoms tendencijoms, „pravedant liaudininkų partijos politiką“ Juozo Pajaujo parodymai sovietų saugumui, 1940 11 15. . Žinant, kad ir toliau Klaipėdoje liaudininkų pozicijoms atstovavo vienas J. Pajaujis, nekyla abejonių, kad M. Sleževičiaus vizitas nepakeitė liaudininkų padėties koalicijoje.

Turimi duomenys leidžia teigti, kad dar iki susitikimo su M. Sleževičiumi J. Pajaujis nevengė dėstyti į voldemarininkų panašių nuostatų. Pavyzdžiui, 1938 m. gruodžio 12 d. J. Pajaujis kartu su voldemarininkais Jonu Vokietaičiu, Leonu Prapuoleniu dalyvavo Klaipėdos studentų aktyvistų jungtinio komiteto iniciatyva surengtame renginyje Vytauto Didžiojo gimnazijoje, skirtame „pasisakyti gyvenamo politinio momento klausimais“. Jame kalbėjęs J. Pajaujis kritikavo A. Smetonos valdžią ir nurodė, kad skirtingų srovių žmonės teturi vieną tikslą:

sudaryti tautos vienybės frontą ir stiprią vyriausybę iš tokių žmonių, kurie sugebėtų išlaikyti Klaipėdos kraštą Lietuvai, susitardami pakenčiamomis sąlygomis su Vokietija (išryškinta – M. T.) „Studentija stoja aktingon politinėn kovon“, 1938. .

Spustelėjus išskleisti...

Reikia pažymėti, kad išleidus Žygį gruodžio 16 d. Lietuvos žiniose išspausdintame įvadiniame straipsnyje plačiau prabilta apie valstiečių liaudininkų ir krikščionių demokratų koaliciją. Pripažinus tų srovių pokyčius („tiktai tie dalykai, kurie sudaro objektyviąsias tiesas, negalėjo pakisti“), teigta, kad

yra labai didelių pasikeitimų ir srovių santykiuose. Daugiau subręsta, daugiau patirta […]. Reikia pripažinti, kad tame buvo ir netakto, ir perdėjimų, ir visai nereikalingų ginčų.

Spustelėjus išskleisti...

Tačiau, jeigu žmonėms įprasta klysti, tai jų pareiga „suprasti savo sociališkumą ir susiprasti. Visi mes žmonės ir visi turime gyventi drauge“, „nesutarimų priežastis“ galima išspręsti gera valia, „juo aiškiau, kad nė viena srovė neturi teisės kitai ar kitoms viešpatauti“. Viltasi, kad šių nuostatų „pakanka, kad santykiai būtų sureguliuoti pačiu kultūringiausiu būdu. O tai juk elementaru“ Pvz., „Srovių raida laiko bėgy ir gyvenimo sąlygose“, 1938. . Kitos dienos straipsnyje iškelta mintis, kad už Klaipėdą atsako visa Lietuva Žr. „Klaipėdoje turi būti tvarka: už ją atsako visa Lietuva“, 1938. , kad delsti negalima, reikia susitarti. Vėl priminta, kad „dabar liaudininkai su krikščionimis demokratais irgi sutaria“, „nes valstybės vienybei gresia pavojus“, kad per 1926 m. Seimo rinkimus tautininkai taip pat buvo susitarę su liaudininkais, dėl to pirmą kartą Lietuvos istorijoje tautininkai pateko į Seimą Žr. „Delsti daugiau negalima reikia susitarti“, 1938. . Gruodžio 19 d. straipsnyje „Delsti daugiau negalima, reikia susitarti“ dar kartą pabrėžtas liaudininkų ir krikščionių demokratų pasiektas susitarimas:

Dabar liaudininkai su krikščionimis irgi sutaria. Valstybei svarbiu, nepaprastai svarbiu metu, kokis yra dabar, tas bendradarbiavimas yra tiesiog būtinas, – ir liaudininkų žmonės su krikščionių žmonėmis sutaria. Jie atmeta visa tai, kas juos skiria, vieni supranta ir įvertina principinius kitų nusistatymus, o smulkmenas atideda arba visai atmeta. Tat, dviejų didžiausių Lietuvoj srovių, srovių, kurios kūrė Lietuvos nepriklausomybę, sutariama. „Delsti daugiau negalima reikia susitarti“, 1938.

Spustelėjus išskleisti...

Įvertindama liaudininkų spaudą gruodžio mėnesį VSD pažymėjo, kad valstiečių liaudininkų Lietuvos žinios daug rašė apie koalicijos reikalingumą ir vienybę. Be to, Lietuvos žinios rašė ir apie liaudininkų bei krikščionių demokratų susitarimą Žr. VSP Kauno apygardos 1938 m. gruodžio m. apžvalga, 1938. . Oficioze Lietuvos žiniose ir XX amžiuje skelbiama konsolidacijos tema buvo įvardyta „žalingu politikavimu“ „Apie konsolidaciją“, 1938. .

Prieš pereinant prie liaudininkų vaidmens laikraščio Bendras žygis istorijoje, negalima nepaminėti Lietuvos valdžios veiksmų „Ašies“, pirmiausia krikdemų lyderių, atžvilgiu. Teisingumo ministras Silvestras Leonas gruodžio 23 d. nutarimu

už slaptą veikimą ir kitų kurstymą nelegaliomis priemonėmis pašalinti esamą vyriausybę ir pakeisti politinę santvarką, pasirėmęs atitinkamais įstatymais, kaipo pavojingus valstybės saugumui ir trukdančius tvarką ir ramumą palaikyti, gruodžio 16 d. nubaudė: 1. V. D. Universiteto docentą Dr. Leoną Bistrą išsiųsti iš Kauno trims mėnesiams į Alytaus apskritį ir 2. V. D. Universiteto vyr. asistentą Dr. Praną Dielininkaitį išsiųsti šešiems mėnesiams į Vilkaviškio apskritį. Abu jie ten bus laikomi policijos priežiūroje. Teisingumo ministro S. Leono raštas Švietimo ministrui, 1938.

Spustelėjus išskleisti...

Informacija, vengiant pateikti išsamesnių žinių apie suimtuosius bei apskritai apie „Ašį“, buvo paskelbta ir liaudininkų spaudoje Žr. „Nubausti paskutinių įvykių kaltininkai“, 1938. . Įdomu tai, kad atskiroje L. Bistro, P. Dielininkaičio ir kt., kaltinamų veikla voldemarininkų naudai, byloje Žr. Leono Bistro, Prano Dielininkaičio ir kt., kaltinamų veikimu voldemarininkų naudai, l. 1–5. nė žodžiu nebuvo užsiminta apie valstiečių liaudininkų dalyvavimą antismetoninėje koalicijoje. Saugumas trumpai konstatavo, kad Lietuvos žinių atstovas Šiauliuose Valerijonas Knyva gruodžio 19 d. iš Klaipėdos „bagažu neįvardiniai gavęs laikraštį „Žygis“, kurį per pažįstamus ir išplatino“ Valst. saug. ir kriminal. polic. Šiaulių apygardos 1938 gruodžio mėnesio politinių partijų bei organizacijų veikimo apžvalga, 1938. .

Liaudininkai ir Bendras žygis

Krikdemų lyderių areštai sustiprino voldemarininkų pozicijas antismetoninėje koalicijoje. Tai tapo akivaizdu, kai 1939 m. vietoj Žygio Klaipėdoje buvo pradėtas leisti naujas laikraštis Bendras žygis. Nors J. Audėnas savo atsiminimuose pažymi, kad, leidžiant šį laikraštį, „Ašies“ branduolys jau nedalyvavo Žr. Juozas Audėnas, Paskutinis posėdis: atsiminimai, p. 108–109. , minėtu laikotarpiu „Ašis“ dar veikė. Anot G. Rudžio, krikščionių demokratų ir valstiečių liaudininkų dalyvavimas Bendrame žygyje „nebebuvo toks aktyvus kaip išleidžiant „Žygį“, tačiau su „Bendru žygiu“ buvo palaikomi santykiai remiant jį pinigais, straipsniais ir pagaliau jį platinant“ Gediminas Rudis, „Jungtinis antismetoninės opozicijos sąjūdis 1938–1939 metais“, p. 198. . Pirmame jo puslapyje paskelbtą deklaraciją (parašytą 1938 m. gruodžio 29 d.) pasirašė Lietuvių aktyvistų sąjungos (LAS) vadovybė: Algirdas Sliesoraitis, J. Pajaujis, Jonas Štaupas (jis atstovavo krikščionims demokratams Žr. Juozo Pajaujo parodymai sovietų saugumui, 1940 11 15; Aleksandras Merkelis, Antanas Smetona, p. 509. ), Leonas Prapuolenis, Ignas Taunys, Bronius Ziurys Žr. „Deklaracija „Lietuvai!“ 1939. . LAS branduolį sudarė voldemarininkai.