Straipsnis Valstiečiai liaudininkai jungtiniame antismetoninės opozicijos sąjūdyje „Ašis“ (1938–1939 m. pradžia)

Deklaracijos autoriai, iškėlę pagrindinį šūkį „Viskas Lietuvai!“, laikėsi nuostatos, kad susiskaldymas į politines partijas arba sroves, „savitarpinė lietuvių kova šią kritingą valandą nepateisinama ir pražūtinga“. Jie pasisakė už „vieningą lietuvių politinį sąjungį“, kuris turėjo būti sudarytas „savo noru dedantis visiems lietuviams į sutartinį, drausmingą sąjūdį“. Pasmerkę 12 metų trunkantį „mažos grupės tautininkų valdymą“, deklaracijoje pažymėjo, kad pasirašiusieji

čia įvairių ideologinių srovių ir buv. politinių partijų atstovai sunkioje tėvynei valandoje sutaria, jog turi būti likviduotos visos paskiros lietuvių politinės organizacijos, neišskiriant ir tautininkų sąjungos, turi būti sudarytas vieningas politinis lietuvių sąjungis, kuris remtųsi vieninga veiklos programa.

Spustelėjus išskleisti...

Bendros jos nuostatos esą jau buvo išdėstytos laikraščio Žygis nr. 1, todėl čia pateikė tik „sutartinius pagrindinius punktus“ (iš viso 12). Išeitų, kad ši deklaracija buvo bendra voldemarininkų, krikščionių demokratų ir valstiečių liaudininkų veiklos programa, nors po ja pasirašė daugiausia voldemarininkai. Deklaracijos pabaigoje prirašyta, kad šiai platformai pritaria ir Kauno bei provincijos politinių srovių – katalikų, liaudininkų ir nacionalistų – aktyvūs nariai, „tačiau jų parašai dėl suprantamų priežasčių čia nededami“. Beje, Bendro žygio nr. 2 nurodyta, kad „kiekvienos mūsų bendradarbių naujos pavardės paskelbimas reiškia naują auką tautininkų režimui“ Redakcijos paskelbta informacija, nenurodant jokio pavadinimo, 1939. . G. Rudis, pasirėmęs Z. Ivinskio dienoraščiu, taip pat pažymi, kad krikdemų vadai ir liaudininkai palaikė Bendrą žygį Žr. Gediminas Rudis, „Jungtinis antismetoninės opozicijos sąjūdis 1938–1939 metais“, p. 198. . Jeigu taip, tuomet nėra žinoma, kurie krikščionys demokratai teikė siūlymus ar pataisas po deklaracija pasirašiusiems autoriams.

Sugrįžkime prie šios deklaracijos nuostatų ir palyginkime jas su prieš porą savaičių Žygyje paskelbta programa. Matome akivaizdžius skirtumus. Štai deklaracijos 1-ame punkte, nors pradžioje reikalaujama „grąžinti tautai laisvę rinkti į savivaldybes ir Seimą tokius atstovus, kurių nori žmonių dauguma“, tuoj pat pabrėžiama, kad „negali būti grįžimo į seną frakcinę parlamentarizmo sistemą, o valdymo forma turi būti pagrįsta tautos vieningumu ir drausme“; deklaracijos 3-iame punkte pabrėžiamas pernelyg didelis lietuvių nacionalizmas tautinių mažumų atžvilgiu: „užkariauti lietuviams tinkamas pozicijas pramonėje ir prekyboje, įvedant planingą aktyvizmą tautos ūkyje“; deklaracijos 12-ame punkte išskirtinis dėmesys skiriamas Lietuvos santykiams su Vokietija. Likusieji deklaracijos punktai galbūt kiek detalesni už anksčiau išdėstytus „Ašies“ programoje, pvz., kalbama apie žemės ūkio darbininkų gyvenimo sąlygų pagerinimą, reikiamą valdininkų kompetenciją, tolerancijos išlaikymą religijoje.

Kaip reikėtų vertinti trumpai pristatytas deklaracijos nuostatas? Išskyrus 1, 3 ir galbūt 12 punktą, kitos nuostatos liaudininkams tikrai nebuvo svetimos, o kai kurios iš jų anksčiau keltos savoje spaudoje ar protesto raštuose Prezidentui ar Ministrui pirmininkui. Turint omenyje, kad liaudininkai propagavo demokratinį Seimą, labai keista, kad jie sutiko su 1-ame punkte nurodytais apribojimais; taip pat sunkiai suvokiamos liaudininkų nuolaidos (greičiausiai voldemarininkams) dėl šovinistinės politikos Lietuvos tautinių mažumų atžvilgiu. Per visą tarpukarį liaudininkų vadams bet koks tautinių mažumų diskriminavimas buvo neleistinas ir smerktinas poelgis Žr. „Žydai ir nežydai: pasikalbėjimas su buv. Respublikos Prezidentu dr. K. Griniumi“, 1939. . Kitose srityse tokių nukrypimų nuo savo ideologinių principų liaudininkai daugiau ar mažiau išvengė.

Kaip apskritai atrodė Bendras žygis? Be pirmuose puslapiuose išspausdintos minėtos deklaracijos, jame buvo skelbiama nemažai voldemarininkų vadų straipsnių, kurių absoliuti dauguma skirta A. Smetonos valdžios įvairiose srityse (pvz., žemės ūkio Žr. Vytautas Zubovas, „Žemės ūkio politikos klausimu“, 1939. ) kritikai. Tiesa, viename iš tokių straipsnių aptartas LAS ir prof. A. Voldemaro klausimas. Bene pirmą kartą pripažinta, kad naujai kuriama santvarka nebus vieno žmogaus diktatūra, kokia buvo 1927–1929 m. A. Voldemarui ėjus Lietuvos Ministro pirmininko ir užsienio reikalų ministro pareigas, tačiau kartu voldemarininkai pripažino neginčijamą A. Voldemaro autoritetą užsienio politikoje. Be jo neįsivaizduotas Lietuvos užsienio politikos tvarkymas:

Jei sąryšy su aktyvistų sąjūdžiu buvo ir tebėra minimas prof. Voldemaro vardas, tai dėl to, jog kiekvienas šiandieną turi pabrėžti, kad toji užsienio politikos orientacija, kurią prieš 8 metus tiekė prof. Voldemaras, dabar Lietuvai pasidarė būtinybė „Lietuvių aktyvistų sąjūdis ir prof. Voldemaro klausimas: ar dabartiniai aktyvistai yra voldemarininkai?“, 1939. .

Spustelėjus išskleisti...

Taip leista suprasti, kad susiklosčius palankioms aplinkybėms ir LAS paėmus valdžią, naujoje vyriausybėje prof. A. Voldemarui būtų rezervuotas užsienio reikalų ministro postas. Šį faktą patvirtina LMAVB RS F. Bortkevičienės fonde surastas voldemarininkų pareiškimas, rašytas 1939 m. vasario pradžioje Žr. Algirdas Sliesoraitis, Stasys Puodžius, Stasys Kviecinskas, Pareiškimas, 1939. . Gali būti, kad šis pareiškimas buvo nusiųstas valstiečių liaudininkų vadovybei, kai buvo aptariamas „Ašies“ planuojamos vyriausybės ar A. Voldemaro klausimas. Trumpam sugrįžkime prie Bendro žygio nr. 1 paskelbto voldemarininkų straipsnio apie A. Voldemarą: jame bene pirmą kartą įvardyta LAS projektuojamos naujos Lietuvos vizija, pagal kurią joje turėjo būti įvesta „ne pakrika demokratija, o drausminga, autoritarinė demokratija: tauta, laisvu savo noru pasiskyrusi sau vadovybę, privalo jos ilgesnį laiką griežtai, drausmingai klausyti“ „Lietuvių aktyvistų sąjūdis ir prof. Voldemaro klausimas: ar dabartiniai aktyvistai yra voldemarininkai?“, 1939. . Panašias nuostatas kitame šio laikraščio straipsnyje išdėstė gruodžio 29 d. įkurtos LAS vadovas voldemarininkas A. Sliesoraitis. LAS generalinis sekretorius nepabijojo nurodyti, kad krikščionių demokratų, valstiečių liaudininkų ir nacionalistų įkurto LAS pradas – „laisvas valdomų organų rinkimas ir drausmingumas. Sąjungos pagrindas – lietuviškumas ir valstybingumas, tikra vienybė ir laisva tautos konsolidacija“ Algirdas Sliesoraitis, „Laisvos Lietuvos naudai: gerbiamas pone redaktoriau“, Bendras žygis, 1939. . Maža to, Bendro žygio“ nr. 1 buvo išspausdintas „Lietuvių Aktyvistų Sąjungos biuletenis nr. 1“, kuriame plačiau aptartos šios organizacijos susikūrimo aplinkybės. Nekartojant G. Rudžio publikacijoje pateiktų faktų, reikėtų pažymėti, kad kuriant LAS dalyvavo apie 40 žmonių, o susirinkimui pirmininkavo J. Pajaujis, kuris slaptu balsavimu buvo išrinktas į šios naujai įkurtos organizacijos valdybą. A. Sliesoraičio įsakymu nr. 1 J. Pajaujis, kuris dėl savo dalyvavimo ir kalbos gruodžio 12 d. studentų organizuotame susirinkime Lietuvos valdžios buvo atleistas iš Prekybos instituto lektoriaus pareigų Žr. „Prekybos Instituto lekt. Dr. J. Pajaujui vis dar tebetaikomos sankcijos“, 1939; „Prekybos Instituto Studentija įteikė protesto pareiškimus Fin. Ministeriui dėl Lekt. Dr. J. Pajaujo“, 1939. , buvo paskirtas LAS Propagandos skyriaus viršininku. Krinta į akis tai, kad savo įsakymu nr. 2 generalinis sekretorius liepė sąjungos nariams sveikintis pakeliant „dešinę ranką laisvu mostu į šoną, delnu į priekį, suglaudus pirštus. Alkūnė turi būti kiek žemiau peties ir pakreipta į priekį, bet prie šono nepriglausta“ „Lietuvių Aktyvistų Sąjungos biuletenis 1 nr.“, 1939. . Tai tik patvirtina, kad LAS projektuota Lietuvos vizija ir pačios organizacijos sukarinimas gerokai prasilenkė su valstiečių liaudininkų vadovybės pozicija, bent jau viešai ne kartą deklaruota. Kartu tai reiškė, kad LAS, taip pat ir J. Pajaujis, gerokai pakrypo link kraštutinių dešiniųjų.

Antra vertus, ryšiai tarp krikdemų, liaudininkų ir voldemarininkų nenutrūko. Sausio 20 d. VSD agentūros pranešime pažymėta, kad tarp trijų opozicinių grupių susitarta atkakliai ir nepaliaujamai plėsti opozicijos sąjūdį tol, kol bus nuversta tautininkų vyriausybė. Po to turėjo būti sudaryta „koalicinė autoritetinė vyriausybė“, kurioje svarbiausi portfeliai turėjo atitekti A. Voldemarui, L. Bistrui ir M. Sleževičiui. Antraeilės ministerijos turėjo būti proporcingai paskirstytos tarp visų grupių. Krikščionys demokratai ir valstiečiai liaudininkai sutiko, kad ministru pirmininku būtų A. Voldemaras. Į klausimą, ar voldemarininkai neketino vėliau išstumti liaudininkų ir krikščionių demokratų, o valdžią pasilikti tik sau, A. Sliesoraitis atsakęs, kad tuo tarpu to nesą galima numatyti ir iki ateisiąs laikas pakeisti nusistatymą, numatyta jį vykdyti sąžiningai. Nepasitikėjimo tarp susidariusių grupių tuo tarpu nesą, taip pat nesą pagrindo manyti, kad krikščionys demokratai bei liaudininkai ketina vieni uzurpuoti valdžią ir išstumti voldemarininkus. A. Sliesoraitis pažymėjo, kad dėl plano nušalinti tautininkų valdžią susitarta ir su vokiečiais Žr. VSD agento „Žiebis“ agentūrinis pranešimas, 1939. . Kitame agentūros pranešime nurodyta, kad J. Pajaujis nori būtinai gauti vidaus reikalų ministro postą Žr. VSD agento „Jurgėla“ agentūrinis pranešimas, 1939. .

Juozo Pajaujo vaidmuo Klaipėdoje „Ašies“ veikloje

„Ašies“ istorijos Klaipėdoje negalima plačiau aptarti be iki šiol dėmesio nesulaukusios J. Pajaujo veiklos. Atskiro dėmesio vertas laikraštyje Bendro žygio nr. 1 paskelbtas J. Pajaujo straipsnis „Kodėl aš stojau aktyvion opozicijon dabartinei vyriausybei šiuo momentu“. Iš pradžių šis straipsnis buvo išspausdintas Klaipėdoje ėjusiame laikraštyje Darbininkų balsas. J. Pajaujo teigimu, „jausdamas pareigą paaiškinti visuomenei dabartinę savo politinę laikyseną“ bei neturėdamas vilties, kad straipsnį paskelbs oficiozinė spauda Klaipėdoje ar kuris kitas laikraštis Didžiojoje Lietuvoje, jis nusprendė publikaciją įteikti Bendro žygio redakcijai. Jame J. Pajaujis trumpai priminęs savo politinę praeitį pagrindinį dėmesį skyrė 1938 m., kada jam teko dalyvauti rinkimuose į Klaipėdos krašto seimelį. Kalbėdamas apie savo politines pažiūras J. Pajaujis rašė: „gimęs politinio žvaigždyno ženkle nuo savo likimo nepabėgsi“, „atgijo seno mitingieriaus dvasia, nors rėmai čia buvo siauri“. Trumpai aprašęs patirtus įspūdžius rinkimų į Klaipėdos seimelį metu bei įvertinęs Lietuvos politiką šiame krašte, J. Pajaujis priėjo išvadą, kad

skaudi patirtis Seimelio rinkimų metu ir lig šiol vedama politika – deržimordiška viduje, smulkių durstymų užsienyje, – nepalieka jokio abejingumo, kad valdančioji partija yra pasiryžusi bet kokia kaina, net ir Klaipėdos krašto netekimo kaina, išlaikyti savo rankose valdžią. Šitokio įsitikinimo priėjęs, kiekvienas doras lietuvis privalo stoti aktyvion opozicijon tokiai vyriausybei. Juo labiau turi tai daryti žmogus, pasiėmęs ant savęs atsakomybės už lietuvių darbininkų likimą Klaipėdos krašte. Juozas Pajaujis, „Kodėl aš stojau aktyvion opozicijon dabartinei vyriausybei šiuo momentu“, 1939. Turimas omenyje jo išrinkimas į Seimelį; išryškinta – M. T.

Spustelėjus išskleisti...

Ten pat pažymėta, kad ne vidaus partinė neapykanta, ne kerštas ar noras suvedinėti asmenines sąskaitas „verčia“ jį „išeiti šiandien į viešą ir aktyvią opoziciją“. Esą geriausias to įrodymas, kad jis sutikęs bendradarbiauti su buvusiais krikščionimis demokratais ir

netgi su vadinamais voldemarininkais, kai įsitikinau, jog su abiem tom grupėm galima surasti bendrą politinę platformą, neatsisakant nuo savo principų. Vien tik didelis rūpestis ir baimė, kad ši su savąja visuomene kovojanti vyriausybė nepajėgs išlaikyti Klaipėdos krašto prie Lietuvos, lygiai kaip nepajėgė atlaikyti pozicijų Vilniaus klausimu, kad ji nesugebės išsaugoti ir Lietuvos nepriklausomybės besiartinančios audros metu, verčia mane aktyviai prisidėti prie tų, kurie smarkiu tempu kovoja dėl lietuvių vienybės. Juozas Pajaujis, „Kodėl aš stojau aktyvion opozicijon dabartinei vyriausybei šiuo momentu“, p. 14.

Spustelėjus išskleisti...

Taigi J. Pajaujis buvo tvirtai apsisprendęs kartu su krikdemais, voldemarininkais ir, žinoma, liaudininkais, veikti išvien prieš A. Smetonos ir tautininkų valdymą; kartu jis rūpinosi Bendro žygio platinimu. Sausio 20 d. viename VSD agentūros pranešime nurodyta, kad laikraščio Bendras žygis platinimui ir gabenimui į Didžiąją Lietuvą vadovauja pats J. Pajaujis. Progai pasitaikius kiekvienam savo pažįstamajam, vykstančiam į Didžiąją Lietuvą, siūlo nugabenti pundą Bendro žygio ir jį išplatinti. J. Pajaujis planavo ateityje į kiekvieną Darbininko balso numerį vidun įdėti Bendrą žygį, kad prenumeratoriai kartu su Darbininkų balsu gautų ir Bendrą žygį. Jam pavyko tai padaryti, nes abiejų šių laikraščių formatas ir popierius buvo tas pats ir iš paviršiaus nieko nebuvo matyti Žr. VSD agento „Žiebis“ agentūrinis pranešimas, 1939. .

Sausio 23 d. VSD pranešime apie J. Pajaujį Žr. Agento „Žiebis“ agentūrinis pranešimas, 1939. pažymėta, kad šiomis dienomis Klaipėdos aktyvistų grupės narys J. Pajaujis su patikimu draugu kalbėjo apie aktyvistų veiklą. Paklaustas, koks dabar yra aktyvistų veikimo būdas, J. Pajaujis atsakė:

Dabar mes veikiame taip, kad valdžia tik susiprastų, t. y. duodami vyriausybei suprasti, kad ji, kol dar nevėlu, atsistatydintų. Pats faktas, kad susijungė trys pačios didžiosios politinės grupės jau tautininkų vyriausybę veikia neigiamai. Mes šitą faktą jau aiškiai matome ir kol kas susilaikome nuo aktingesnio veikimo. Mes tautininkų vyriausybei duodame suprasti, kad ji visiškai privalo valdžios vairą atiduoti į mūsų rankas. Šuo metu daryti kariško pobūdžio sukilimo nemanome, nes būtų pavojus Lietuvos valstybei. Mes darome spaudimą į tautininkų vyriausybę per Klaipėdos gubernatorių Gailių. Daugelis tų klausimų, kuriuos gubernatorius Gailius kelia Ministrų Taryboje, yra mūsų padiktuoti. Aktyvistai į gubernatorių Gailių veikia per buv. prezidentą A. Stulginskį, kuris labai dažnai į Klaipėdą atvažiuoja. Gubernatorius Gailius aktyvistų sąjūdžiui yra palankus. Krikščionys demokratai ir valstiečiai liaudininkai turi įtakos daugiau masėse, o voldemarininkai – kariuomenėje. Be kariuomenės, jeigu reikėtų ginkluota pajėga nuversti vyriausybę, susidarytų daug sunkumų. Voldemarininkai neturį aiškios savo ideologijos ir jų vadai savo siekimuose nėra tokie tvirti, kad jie galėtų šių didelių politinių grupių – valstiečių liaudininkų ir krikšč. tarpe gyventi. Mes giliai tikime, kad voldemarininkai turės ištirpti.

Spustelėjus išskleisti...

Į klausimą, kaip aktyvistai veiks ateityje, jei vyriausybė nenusileis, J. Pajaujis atsakė: „jei vyriausybė nesusipras ir „susipratimo“ politikai pasibaigus mūsų nenaudai, mes tuojau pradėsime milžinišką aktyvų veikimą. Mūsų propaganda turės ateiti į Didžią Lietuvą. Dabar tik ji yra dalina. Greit prasidės mūsų sąjungos skyrių organizavimas. Jau yra paruošti tam tikri blankai, kuriuos mūsų nariai turės užpildyti. Mes grįžti atgal negalime, bet turime pirmyn žengti. Manome tuojau leisti sieninį dienraštį“. J. Pajaujo teirautasi, kaip sekasi platinti Bendrą žygį: „Mes mūsų „Bendrą žygį“ platiname ne tik Klaipėdos krašte, bet siunčiame į D. Lietuvą ir užsienin, o ypatingai į JAV. Dalis siunčiamos literatūros Kaune papuolė į policijos rankas, bet apie 5 000 egz. pakliuvo ten, kur reikėjo. Klaipėdos krašte yra pasamdyti agentai, jie gauna į dieną po 10 Lt. ir sėkmingai platina „Bendrą žygį“. Mūsų sąjungos nariai įdeda „Bendrą žygį“ į „Darbininko balso“ ar į „Vakarus“ ir siunčia savo pažįstamiems į Didžią Lietuvą ar į JAV“. Paklaustas, kokia yra aktyvistų finansinė būklė ir iš kur jie gauna lėšų, J. Pajaujis teigė:

Mūsų sąjungos piniginiai reikalai yra geri. Daugelis neša mūsų sąskaiton stambias pinigų sumas X vardu, pav. labai stambią pinigų sumą, apie 6 000 Lt. gavome iš Kauno per atsargos generolą Daukantą. Ta pinigų suma buvo užrašyta XXX vardu. Daug yra tokių, kurie nebijo viešai aukoti, pvz., dr. L. Bistras, M. Sleževičius, A. Stulginskis ir dr. Karvelis nupirko pačioje pradžioje tos [„Vajaus“] bendrovės akcijų Turima omenyje 1938 m. gruodžio pradžioje įkurta bendrovė „Vajus“, turėjusi leisti „Ašies“ laikraštį Žygis. Apie šią bendrovę plačiau žr. Gediminas Rudis, „Jungtinis antismetoninės opozicijos sąjūdis 1938–1939 metais“, p. 196–197. . Iš to galima daryti išvadą, kad mūsų sąjūdžiui visuomenė pritaria. Be to, daug laiškų gauname iš įvairių Lietuvos vietų, kuriuose prašoma suaktyvinti mūsų veiklą.

Spustelėjus išskleisti...

J. Pajaujis skundėsi, kad komunistai kenkia aktyvistų sąjūdžiui. Nors pranešimo pabaigoje prirašyta: „su žiniomis elgtis atsargiai“, panašu, kad su daugeliu jame pateiktų faktų galima sutikti – pirmiausia dėl glaudesnių valstiečių liaudininkų ir krikščionių demokratų santykių vadinamojoje Didžiojoje Lietuvoje. 1939 m. sausio mėn. VSD apžvalgoje teigta, kad liaudininkai „veik visame kame sutaria su krikščionimis demokratais ir jų veikimui linkę pritarti“ VSD agentūros skyriaus apie politinių partijų ir organizacijų veikimą 1939 m. sausio mėn. apžvalga, 1939. . 1938 m. gruodžio 29 d. katalikų dienraštyje XX amžius buvo paskelbtas pasikalbėjimas su liaudininkų lyderiu M. Sleževičiumi (pasikalbėjimo tekstas perspausdintas ir kitos dienos Lietuvos žiniose Žr. „Apie lietuvių sugyvenimą ir bendrą darbą“, 1938. ), kuriame primintas jau įvykęs susitarimas tarp valstiečių liaudininkų ir krikščionių demokratų ir nurodyta, kad tai įvyko „nepaneigiant savo ideologinių nusistatymų“, suradus pagrindą, kuriuo sutarta „dėl Lietuvos reikalų tvarkymo ir mūsų Valstybės pagrindų stiprinimo“. Todėl, M. Sleževičiaus teigimu, spaudoje krikščionims demokratams mestas kaltinimas, kad jie susideda su bedieviais (turimi omenyje liaudininkai), yra nepelnytas, tai ne kas kita, kaip „gryna demagogija“, nes kalbama apie valstybės ir viso krašto reikalus bei gerovę Žr. „Mykolas Sleževičius apie lietuvių sugyvenimą ir bendrą darbą“, 1938. . Be to, sausio pradžioje XX amžiaus redakcijoje apsilankiusi F. Bortkevičienė tarėsi krikščionių demokratų ir valstiečių liaudininkų spaudos reikalais. Nutarta vieniems kitų nepulti, o reikalui esant, kartu pulti Lietuvos aidą. F. Bortkevičienė ateityje pažadėjo nedėti straipsnių „Iš katalikų gyvenimo“, kurie seniau (toks skyrius pirmą kartą Lietuvos žiniose įvestas 1937 m. spalį Žr. „Iš katalikų gyvenimo“, 1937. ) būdavo skelbiami kiekvieną šeštadienį ir juose buvo puolami kunigai Žr. VSD agentūros skyriaus apie politinių partijų ir organizacijų veikimą 1939 m. sausio mėn. apžvalga, 1939. . Be to, Lietuvos žinios pradėjo reklamuoti katalikų leidžiamą dienraštį XX amžius Žr. „Reklaminiame skelbime buvo nurodyta: „Tamstai rūpi politika? Žinoma! Tamsta nori turėti patikimą politinę informaciją? Žinoma! Ar Tamsta žinai, koks dienraštis tokią informaciją teikia? Ogi dienraštis „XX amžius“, 1939; „XX amžius“, 1939. , o sausio 11 d. Lietuvos žinios išspausdino interviu su vienu iš katalikų lyderių kunigu Mykolu Krupavičiumi Žr. „20 ir 10: iš pasikalbėjimo su buv. ministeriu kun. Mykolu Krupavičium“, 1939. .

Nesutarimai su voldemarininkais ir „Ašies“ veiklos pabaiga Klaipėdoje

Jau minėtame J. Pajaujo veiklą Klaipėdoje aptariančiame VSD biuletenyje paliesta ir liaudininkų pozicija LAS atžvilgiu. Pažymima, kad

nors pradžioje valstiečių liaudininkų dauguma pritarė Klaipėdos aktyvistų veiklai, tačiau paskutiniu laiku rimtesnieji varpininkai, filisteriai pradėjo nerimauti ir svarstyti, kokios gali būti iš to pasėkos.

Spustelėjus išskleisti...

Jie samprotavo, kad jeigu aktyvistams ir pavyktų su kariuomene „nušluoti valdančiuosius“, kariuomenė „valdžion pasodintų“ tuos, kuriuos norėtų, bet tik ne koalicijos kabinetą. Jei aktyvistams ir pavyktų suorganizuoti sukilimą, vis tiek Lietuvoje įsivyrautų fašizmas, o liaudininkams būtų galas. Esą „liaudininkai, prieidami prie aktyvesnių veiksmų, patys sau duobę kasa“, nes aktyvistų veikloje „jau perdėm reiškiąsis fašizmas“, Bendras žygis esąs grynai fašistinis, aktyvistų veikla tvarkoma įsakymais ir net sveikinamasi fašistiškai. Tuo tarpu studentai varpininkai pasyviai pritarė Klaipėdos aktyvistų veiklai, tarp savųjų platino Bendrą žygį Žr. VSD agentūros skyriaus apie politinių partijų ir organizacijų veikimą 1939 m. sausio mėn. apžvalga, 1939. . Tačiau M. Sleževičius (beje, jis 1931 m. vasarą Kariuomenės teisme atsisakė ginti voldemarininkus Žr. „M. Sleževičius atsisakė ginti voldemarininkus“, 1931. ) jį aplankiusiai studentų varpininkų tarybai pareiškė, kad su Klaipėdos aktyvistais valstiečiams liaudininkams yra nepakeliui, jis prie jų veiklos neprisidedąs ir patarė studentams prie jų nesidėti Žr. VSD agentūros skyriaus apie politinių partijų ir organizacijų veikimą 1939 m. sausio mėn. apžvalga, 1939. . Tai leidžia kalbėti apie liaudininkų partijos vadovybės atsiribojimą nuo ultradešiniųjų voldemarininkų. Greičiausiai tam įtakos turėjo voldemarininkų vyravimas „Ašies“ veikloje Klaipėdoje, išsiskyrusios liaudininkų ir voldemarininkų nuomonės bendros programos klausimais, taip pat ir dėl A. Voldemaro, teisingiau – dėl jo vietos „Ašies“ planuojamoje vyriausybėje. Tokį spėjimą pagrindžia LMAVB RS F. Bortkevičienės fonde surastas voldemarininkų (jį pasirašė A. Sliesoraitis, ats. majoras S. Puodžius, ats. kapitonas S. Kviecinskas) pareiškimas (šešių punktų), rašytas 1939 m. vasario 5 dieną. Tiesa, reikėtų priminti, kad sausio 30 d. Klaipėdoje buvo išleistas Bendro žygio nr. 2, kuriame vėl daugiausia buvo voldemarininkų straipsnių. Įdomu ir tai, kad, pasidavęs jų tonui, ultradešiniosios ideologijos straipsnį parašė ir J. Pajaujis. Liaupsindamas lietuvių tautą autorius kartu išreiškė nepasitenkinimą žydais („kurie iš lietuvių darbininko prakaito ir skriaudos susikrauna sau turtus ir išgabena juos užsienin arba ir patys kartu dingsta“) ir apskritai kitataučiais („nejaugi mes savo tėvynėje nemokėsime surasti darbo savo broliams, kada matome, kaip šimtai tūkstančių kitataučių sočiai gyvena ir net lėbauja mūsų žemėje“). J. Pajaujo manymu, „atgimusioji laisva Lietuva turės būti tautinė ir socialinė respublika“ Juozas Pajaujis, „Tauta ir darbininkai“, 1939. (išryškinta – M. T.). Sugrįžtant prie voldemarininkų pareiškimo, reikia pažymėti, kad nors dokumento adresatas nenurodytas, tikėtina, kad jis buvo skirtas valstiečių liaudininkų ir krikščionių demokratų vadovybei ir kad juo siekta paaiškinti savo nuomonę bendros „Ašies“ veiklos ginčijamais klausimais. Kadangi minėtas dokumentas nėra sulaukęs tyrėjų dėmesio, toliau pateikiame jį visą.

Voldemarininkų vadovybė išdėstė savo požiūrį į šiuos klausimus.

I. Paskelbtos „Bendro žygio“ I-ame n-ry deklaracijos 1-mą punktą suprantam taip: a) savivaldybių rinkimo įstatymas turi būti toks, kad rinkimuose galėtų dalyvauti visi pilnateisiai Lietuvos piliečiai; turto cenzas panaikinamas. b) Seimas privalo būti renkamas visuotiniu, lygiu ir slaptu balsavimu, duodant piliečiams teisę laisvai statyti savo kandidatus. II. Esame įsitikinę, kad Lietuvoje neprivalo būti bet kurio asmens diktatūra, o vyriausybė turi remtis tautos daugumos pareikšta valia. Tačiau partinis susiskaldymas politiniame gyvenime turi būti panaikintas ilgiems laikams, susikuriant lietuvių tautinės vienybės frontą. III. Kalbamosios deklaracijos 12-tą punktą laikome būtinu ir nemanome, kad joje būtų pasakyta kas nors per daug, negu gyvybiniai lietuvių tautos interesai šiuo momentu reikalauja. IV. Išeidami iš to manome, kad tinkamiausias asmuo šiai užsienio politikos linijai vykdyti yra prof. Voldemaras; dėl to laikome būtinu dalyku, kad būsimoje vyriausybėje prof. Voldemaras paimtų užsienio reikalų ministerio portfelį. Kadangi užsienio politika esamoje padėtyje yra svarbiausias mūsų valstybės reikalas, laikytumėm prideramu, kad užsienio reikalų ministeris būtų kartu ir ministerių pirmininkas.

Spustelėjus išskleisti...

Voldemarininkų vadovybės teigimu, „kad nesusidarytų klaidingas įspūdis, esą aktyvistų sąjūdis norįs grąžinti tokią pat valdymo sistemą, kaip 1927–1928 metais“, jie pareiškė visiškai sutinkantys, kad formuojant pirmąjį naujosios vyriausybės kabinetą ministru pirmininku,

kuriam teks perimti ir respublikos prezidento funkcijas, būtų kitas asmuo, priimtinas katalikų ir liaudininkų srovėms, o prof. Voldemaras būtų šiame kabinete užsienio reikalų ministeris ir ministerio pirmininko pavaduotojas.

Spustelėjus išskleisti...

Vadinamuoju „persiformavimo laikotarpiu“

palieka tuo tarpu galioje veikianti konstitucija ir ministeriui pirmininkui, einančiam respublikos prezidento pareigas, palieka visos tos prerogatyvos ir teisės, kurias turi dabartinis prezidentas.

Spustelėjus išskleisti...

Be to, užtikrinta, kad nacionalistų grupė nepretenduoja nė į vidaus reikalų, nė į krašto apsaugos ministrų portfelius. Kituose punktuose buvo sakoma:

V. Žinodami prof. Voldemaro nusistatymą tuo reikalu, laiduojame, kad jis pritars šiam mūsų pareiškimui. Jei tačiau tas nusistatymas pasirodytų pakitėjęs, jei prof. Voldemaras siektų asmeninės diktatūros, mes tam nepritarsime ir prieš tai kovosime. VI. Laikome, kad tvirtesnis pagrindas, negu visi rašytieji susitikimai, yra nuoširdus pasitikėjimas vienas kito žodžiu. Politinio banditizmo lietuvių savitarpio santykiuose mes nepraktikuosime patys ir netoleruosime jo iš kitų pusės. Tik tokiomis sąlygomis yra įmanomas mūsų pasiimtasis žygis – vieningo politinio lietuvių fronto sukūrimas. Algirdas Sliesoraitis, Stasys Puodžius, Stasys Kviecinskas, Pareiškimas, 1939; „Režimas braška“, 1939.

Spustelėjus išskleisti...

Kaip jau buvo rašyta, Žygyje ir Bendrame žygyje paskelbtos „Ašies“ programos ir deklaracijos atskiri punktai gerokai prasilenkė su valstiečių liaudininkų, o turint omenyje, kad pareiškime minimi ir krikščionys demokratai, – ir su jų nuostatomis. Šioms partijoms laikantis savo nuostatų, voldemarininkai pamėgino sušvelninti savąją poziciją atskirais klausimais. Iš pareiškimo matyti, kad voldemarininkai nusileido ir sutiko, kad rinkimai į savivaldybes ir Seimą vyktų demokratiniu būdu, nors dar visai neseniai jie pasisakė už tam tikrus apribojimus. Vardan vienybės voldemarininkai tiek anksčiau, tiek ir pareiškime sutiko, kad būtų panaikintos visos partijos. Dar kartą pabrėžtas numatomas A. Voldemaro vaidmuo, t. y. reikalavimas jį matyti užsienio reikalų ministro ir net Ministro pirmininko pavaduotojo poste. Antra vertus, kalbėdami apie prezidento galias ir konstituciją voldemarininkai neatsisakė diktatūrinių nuostatų, todėl vargiai tikėtina, kad tokie pareiškimo autorių patikslinimai galėjo išsklaidyti valstiečių liaudininkų ir krikdemų vadovybių abejones. Pagaliau, kiek šių partijų vadovybės galėjo būti tikros dėl pareiškimo VI punkte nurodyto teiginio, kad voldemarininkai laikysis savo duotų įsipareigojimų? Dėl šaltinių stokos nežinoma, kaip į šį pareiškimą reagavo valstiečių liaudininkų ir krikdemų vadovai, ar jie rėmė LAS ir toliau ketino bendradarbiauti su voldemarininkais? Jau minėta M. Sleževičiaus pozicija tarsi bylotų apie liaudininkų ir galbūt krikdemų atsiribojimą nuo voldemarininkų, tačiau abejonių kelia J. Pajaujo vaidmuo aptariamuoju laikotarpiu. Būdamas valstiečiu liaudininku jis ne tik neatsiribojo nuo voldemarininkų, bet aktyviai bendradarbiaudamas Kaune leidžiamose Lietuvos žiniose priklausė tų metų vasario 28 d. išleisto Bendro žygio nr. 3–4, kaip pažymėta paantraštėje, redakcinei komisijai (be jo, dar įėjo ats. mjr. S. Puodžius, dipl. teis. J. Štaupas) Žr. „Režimas braška“, 1939. . Turint omenyje, kad J. Pajaujis ir vėliau (pirmiausia 1939 m. rudenį) aktyviai reikšis liaudininkų spaudoje, mažai tikėtina, kad liaudininkų vadovybė šiam savo ne kartą išbandytam partijos nariui suteikė visišką veiklos laisvę bendraujant su voldemarininkais. Tai leidžia kalbėti apie dviprasmišką liaudininkų vadovybės poziciją. Viena vertus, jie lyg ir nusišalino nuo tolesnio bendradarbiavimo LAS ir įvykių Klaipėdoje; antra vertus, neatsiribodami nuo J. Pajaujo ir neatšaukdami jo iš „Ašies“ veiklos, taip pat leisdami įvykiams toliau rutuliotis savaime užėmė pasyvaus stebėtojo vaidmenį aptariamuose įvykiuose. Iš pirmo žvilgsnio LAS veikla nenutrūko: vasario pabaigoje išleistame paskutiniame Bendro žygio numeryje griežtai kritikuojamas A. Smetonos valdymas, kaip ir anksčiau daug dėmesio skirta „trijų besijungiančių lietuvių srovų“ bendradarbiavimui. Beje, įvadiniame straipsnyje buvo paneigtas gandas apie Klaipėdos aktyvistų skilimą bei aktyvistų sąjūdžio likvidavimą Žr. ten pat. .

Tačiau palyginus ankstesnius „Ašies“ bendradarbių išleistus leidinių Žygis ir Bendras žygis numerius su paskutiniuoju, galima įžvelgti akivaizdų skirtumą – pernelyg idealizuojama nacistinė Vokietija, net jos lyderis A. Hitleris, pasisakoma už antisemitizmo propagavimą Lietuvos ūkyje Žr. „Lietuvos ūkio politikos keliai: aktyvizmas tautos ūkyje“, 1939. . Štai Vyt. Bielskaus pasirašytame nedideliame straipsnyje Vyt. Bielskus, „Pralaimėjimų psichologija“, 1939. buvo cituojami A. Hitlerio žodžiai, iškeliantys aktyvistų veikimą bendruomenėje

(Yra žmonių, kurių negali sujaudinti ar priversti susimąstyti didžiausi ir sensacingiausi įvykiai. Tokie žmonės istorijos nedaro, ir su jais istorijos negalima daryti. Tautinėje bendruomenėje reikšmę turi tik idealistai, karštuoliai ir aktyvistai. Jiems galima dovanoti tūkstantį silpnybių, jei jie pajėgia, prireikus, tarnaudami savo idealui, paaukoti savo gyvybę. Kur tenka vadovauti, svarbu turėti pasiryžimo, drąsos ir ištvermės.).

Spustelėjus išskleisti...

Kitame didelės apimties straipsnyje, skirtame Lietuvos užsienio politikai, išskirtinis dėmesys kreipiamas į Vokietiją. Rašoma, kad „būsimoji Lietuvos vyriausybė turi atnaujinti prof. Voldemaro pradėtąjį nuoširdų bendradarbiavimą su Vokietija (išryškinta – M. T.) ekonominėje, politinėje ir kultūrinėje srityje“ „Užsienio politika lemiamoje kryžkelėje“, 1939. . Tai leidžia kalbėti apie dar labiau išaugusias voldemarininkų Apie voldemarininkų ryšius su Klaipėdos nacių lyderiais žr. Gediminas Rudis, „Augustinas Voldemaras ir voldemarininkai“, p. 22–23. bei J. Pajaujo simpatijas nacistinei Vokietijai ar net nacionalsocializmui, kurios nieko bendra neturėjo su valstiečių liaudininkų vadovybės pozicija. Beje, paskutiniame Bendro žygio nr. 3–4 įdėtas „Įspėjimas“, pasirašytas LAS vadovybės A. Sliesoraičio, J. Pajaujo ir J. Štaupo, kuriame nurodoma, kad LAS nariai turi derinti savo veiklą su bendrąja sąjungos valdybos nustatyta linija ir kad „nedrausmingumas nebus toleruojamas“. Taip pat paneigtas gandas, jog aktyvistai rengėsi dėtis prie provokacinės veiklos, kuri „nukreipta prieš valstybės integralumą“ Algirdas Sliesoraitis, Juozas Pajaujis, Jonas Štaupas, „Įspėjimas“, 1939. .

Baigiant „Ašies“ veiklos Klaipėdoje temą galima pridurti, kad išleistas paskutinis Bendro žygio numeris kartu reiškė ir keletą mėnesių veikusio triumvirato voldemarininkai – valstiečiai liaudininkai – krikščionys demokratai bei LAS iširimą Žr. Juozo Pajaujo parodymai sovietų saugumui, 1940 11 15. . Tam lemiamą įtaką turėjo liaudininkai ir krikdemai, kurie, sužinoję apie voldemarininkų užmegztus glaudžius santykius su vokiečiais Žr. Gediminas Rudis, „Jungtinis antismetoninės opozicijos sąjūdis 1938–1939 metais“, p. 212. ir nepritardami skelbiamiems straipsniams Bendrame žygyje, nusprendė nuo voldemarininkų laikytis atokiau. Galutinai bendradarbiavimas su jais nutrūks gen. J. Černiui suformavus naują vyriausybę. Nuo tada „Ašies“ valstiečių liaudininkų ir krikščionių demokratų veiklos pagrindiniu centru tapo Kaunas, kuriame, anot liaudininko Andriaus Valucko, „nuo 1938 m. pabaigos, teko turėti daug bendrų posėdžių su krikdemų veikėjais ir nebuvo klausimo, kuriuo nebūtų buvę galima susitarti“ Andrius Valuckas, „1926 metų perversmas Lietuvoje“, l. 169. . Tolesnė valstiečių liaudininkų ir krikščionių demokratų veikla Kaune būtų jau kito straipsnio tema.

Išvados

1.1938–1939 m. pradžioje Valstiečių liaudininkų partijos sutikimas su krikščionimis demokratais bei ultradešiniųjų pažiūrų voldemarininkais sudaryti jungtinį antismetoninės opozicijos sąjūdį „Ašis“ Klaipėdoje byloja apie pakitusią liaudininkų vadovybės taktiką opozicinėje veikloje ir Lietuvoje prasidėjusią gilią politinę krizę.

2. „Ašies“ veiklos laikotarpiu Klaipėdoje (1938 m. pabaigoje – 1939 m. pradžioje) valstiečių liaudininkų vadovybės vaidmuo šiuose įvykiuose iš pradžių buvo didelis: partija rėmė „Ašies“ veiklą finansiškai, su koalicijos partneriais sudarė bendrą veiklos programą, kurioje stengtasi išlaikyti savo ideologines nuostatas, bendromis jėgomis kurti planai, kaip nuversti autoritarinę valdžią Lietuvoje. Tačiau valstiečių liaudininkų vadovybės narių nebuvimas pačioje Klaipėdoje, išskyrus vienintelį Juozą Pajaujį, kuris atstovavo šios partijos pozicijoms „Ašyje“, leidžia kalbėti apie susilpnėjusias valstiečių liaudininkų pozicijas ir tuo pasinaudojusius Klaipėdoje veikusius ultradešiniųjų ideologinių pažiūrų voldemarininkų lyderius.

3. „Ašies“ veiklos laikotarpiu Klaipėdoje ten gyvenantis pagrindinis liaudininkų veikėjas Juozas Pajaujis ne tik nesugebėjo atlaikyti voldemarininkų spaudimo, tačiau jų paveiktas ir pats ėmė skelbti ultradešiniąsias nuostatas, tarp jų ir antisemitizmą. Tai matydama valstiečių liaudininkų vadovybė 1939 m. vasarį lyg ir atsiribojo nuo „Ašies“ veiklos Klaipėdoje, tačiau neatšaukė J. Pajaujo iš „Ašies“ sąjūdžio ir leido įvykiams rutuliotis savaime. Tai liudija dviprasmišką partijos poziciją „Ašies“ įvykių atžvilgiu.

Šaltiniai ir literatūra

• „20 ir 10: iš pasikalbėjimo su buv. ministeriu kun. Mykolu Krupavičium“, Lietuvos žinios, 1939, sausio 11, nr. 8, p. 5.
• Agento „Žiebis“ agentūrinis pranešimas, 1939 01 23, LCVA, f. 378, ap. 13, b. 101.
• „Apie konsolidaciją“, Lietuvos žinios, 1938, gruodžio 21, nr. 292, p. 2.
• „Apie lietuvių sugyvenimą ir bendrą darbą“, Lietuvos žinios, 1938, gruodžio 30, nr. 298, p. 6.
• Audėnas, Juozas, Paskutinis posėdis: atsiminimai, Vilnius: Mintis, 1990.
• Bielskus, Vyt., „Pralaimėjimų psichologija“, Bendras žygis, 1939, nr. 3–4, p. 70.
• „Budėkime dėl Klaipėdos!“, Žygis, 1938, nr. 1, p. 9.
• „Deklaracija „Lietuvai!“, Bendras žygis, 1939, nr. 1, p. 1–2.
• „Dėl srovių santykiavimo“, Lietuvos žinios, 1938, balandžio 12, nr. 83, p. 5.
• „Delsti daugiau negalima reikia susitarti“, Lietuvos žinios, 1938, gruodžio 19, nr. 290, p. 1.
• „Didžioj Lietuvoj „Žygiai“ uždrausti“, Lietuvos žinios, 1938, gruodžio 12, nr. 284, p. 7.
• „Į organiškosios valstybės kūrybą“, Naujoji romuva, 1936, nr. 8, p. 169–175.
• „Iš katalikų gyvenimo“, Lietuvos žinios, 1937, gruodžio 16, nr. 286, p. 8.
• „Iš katalikų gyvenimo“, Lietuvos žinios, 1938, gruodžio 3, nr. 278, p. 8.
• Janauskas, Giedrius, „Antismetoninio judėjimo Ašis bandymai įgyvendinti politinius siekius 1938–1939“, Darbai ir dienos, 2011, nr. 55, p. 9–28.
• Juozo Pajaujo parodymai sovietų saugumui, 1940 11 14, LYA, f. 3377, ap. 55, b. 63, l. 74.
• Juozo Pajaujo parodymai sovietų saugumui, 1940 11 15, LYA, f. 3377, ap. 55, b. 63, l. 66.
• „Kas pasidaro, kai viena partija valdo“, Žygis, 1938, nr. 1, p. 2.
• „Klaipėda ir aplink ją kylą sūkuriai“, Lietuvos žinios, 1938, lapkričio 17, nr. 264, p. 1.
• „Klaipėda ir interesų susikirtimas“, Lietuvos žinios, 1938, lapkričio 25, nr. 271, p. 1.
• „Klaipėda ir jos sugyvenimas“, Lietuvos žinios, 1938, lapkričio 29, nr. 274, p. 1.
• „Klaipėda ir tautybių klausimas“, Lietuvos žinios, 1938, lapkričio 22, nr. 268, p. 1.
• „Klaipėdoje turi būti tvarka: už ją atsako visa Lietuva“, Lietuvos žinios, 1938, gruodžio 17, nr. 289, p. 1.
• „Klaipėdos kraštas ir agitacinės spaudimo priemonės“, Lietuvos žinios, 1938, lapkričio 19, nr. 266, p. 1.
• „Kokia tautininkų konsolidacija“, Lietuvos žinios, 1938, gruodžio 22, nr. 293, p. 5.
• „Konfiskuotas „Žygis“, Lietuvos žinios, 1938, gruodžio 12, nr. 284, p. 7.
• Leono Bistro, Prano Dielininkaičio ir kt., kaltinamų veikimu voldemarininkų naudai, byla, LCVA, f. 378, ap. 13, b. 95, l. 1–5.
• „Liet. aidas“, Lietuvos žinios, 1938, gruodžio 23, nr. 294, p. 23.
• Lietuvis, „Ūkininkų Kražiai“, Žygis, 1938, nr. 1, p. 14.
• „Lietuvių aktyvistų sąjūdis ir prof. Voldemaro klausimas: ar dabartiniai aktyvistai yra voldemarininkai?“, Bendras žygis, 1939, nr. 1, p. 3.
• „Lietuvių Aktyvistų Sąjungos biuletenis 1 nr.“, Bendras žygis, 1939, nr. 1, p. 16.
• „Lietuvos ateities santvarkos pagrindai: dėl kurių sutaria visuomenės grupės“, Žygis, 1938, nr. 1, p. 7, 10–11.
• „Lietuvos ūkio politikos keliai: aktyvizmas tautos ūkyje“, Bendras žygis, 1939, nr. 3–4, p. 59–62.
• „M. Sleževičius atsisakė ginti voldemarininkus“, Lietuvos žinios, 1931, liepos 2, nr. 146, p. 1.
• Mačiulis, Dangiras, Valstybės kultūros politika Lietuvoje 1927–1940 metais, Vilnius: Petro ofsetas, 2005.
• Merkelis, Aleksandras, Antanas Smetona, New York: Amerikos lietuvių tautinė sąjunga, 1964.
• „Mykolas Sleževičius apie lietuvių sugyvenimą ir bendrą darbą“, XX amžius, 1938, gruodžio 29, nr. 295, p. 3.
• „Nauja era „XX amžiuje“, Lietuvos žinios, 1938, rugsėjo 14, nr. 207, p. 6.
• „Nubausti paskutinių įvykių kaltininkai“, Lietuvos žinios, 1938, gruodžio 17, nr. 289, p. 7.
• „Pagrindiniai dr. Neumano pasisakymai“, Lietuvos žinios, 1938, lapkričio 16, nr. 263, p. 10.
• Pajaujis, Juozas, „Klaipėda juda!“, Lietuvos žinios, 1938, gruodžio 2, nr. 277, p. 3, 7.
• Pajaujis, Juozas, „Klaipėda juda!“, Lietuvos žinios, 1938, gruodžio 3, nr. 278, p. 3.
• Pajaujis, Juozas, „Kodėl aš stojau aktyvion opozicijon dabartinei vyriausybei šiuo momentu“, Bendras žygis, 1939, nr. 1, p. 12–14.
• Pajaujis, Juozas, „Tauta ir darbininkai“, Bendras žygis, 1939, nr. 2, p. 44.
• „Prekybos Instituto lekt. Dr. J. Pajaujui vis dar tebetaikomos sankcijos“, Bendras žygis, 1939, nr. 2, p. 46.
• „Prekybos Instituto Studentija įteikė protesto pareiškimus Fin. Ministeriui dėl Lekt. Dr. J. Pajaujo“, Bendras žygis, 1939, nr. 2, p. 46–47.
• Redakcija, „Žygį“ pradėdami“, Žygis, 1938, nr. 1, p. 1.
• Redakcijos paskelbta informacija, nenurodant jokio pavadinimo, Bendras žygis, 1939, nr. 2, p. 27.
• „Reklaminiame skelbime buvo nurodyta: „Tamstai rūpi politika? Žinoma! Tamsta nori turėti patikimą politinę informaciją? Žinoma! Ar Tamsta žinai, koks dienraštis tokią informaciją teikia? Ogi dienraštis „XX amžius“, Lietuvos žinios, 1939, sausio 5, nr. 4, p. 7.
• „Režimas braška“, Bendras žygis, 1939, nr. 3–4, p. 1–2.
• Rimka, Albinas, „Klaipėda ir jos reikalai“, Lietuvos žinios, 1938, lapkričio 23, nr. 269, p. 3.
• Rimka, Albinas, „Klaipėda ir jos reikalai“, Lietuvos žinios, 1938, lapkričio 26, nr. 272, p. 3.
• Rudis, Gediminas, „Augustinas Voldemaras ir voldemarininkai“ | Augustinas Voldemaras, Pastabos saulėlydžio valandą, Vilnius: Mintis, 1992, p. 5–29.
• Rudis, Gediminas, „Jungtinis antismetoninės opozicijos sąjūdis 1938–1939 metais“, Lietuvos istorijos metraštis, 1996, p. 182–215.
• Sabaliūnas, Leonas, Lithuania in Crisis: Nationalism to Communism, 1939–1940, Bloomington: Indiana University, 1972.
• „Skyr. kronika“, Lietuvos žinios, 1938, gruodžio 12, nr. 284, p. 7.
• Sliesoraitis, Algirdas, „Laisvos Lietuvos naudai: gerbiamas pone redaktoriau“, Bendras žygis, 1939, nr. 1, p. 7.
• Sliesoraitis, Algirdas; Juozas Pajaujis, Jonas Štaupas, „Įspėjimas“, Bendras žygis, 1939, nr. 3–4, p. 72.
• Sliesoraitis, Algirdas; Stasys Puodžius, Stasys Kviecinskas, Pareiškimas, 1939 02 05, Klaipėda, LMAVB RS, f. 192–276, l. 7.
• „Srovių raida laiko bėgy ir gyvenimo sąlygose“, Lietuvos žinios, 1938, gruodžio 16, nr. 288, p. 1.
• „Studentija stoja aktingon politinėn kovon“, Žygis, 1938, nr. 1, p. 16.
• Svarauskas, Artūras, „Lietuvių Fronto ir Lietuvių Fronto Bičiulių ideologinės ištakos – „1936 metų generacija“ lietuviškojo autoritarizmo kontekste“, Į Laisvę, 2006, t. 154, p. 56–72.
• „Šalintinas protekcionizmas“, Žygis, 1938, nr. 1, p. 2–3.
• Tamošaitis, Mindaugas, „Pajaujis Juozas“ | Aivas Ragauskas, Mindaugas Tamošaitis (sud.), Lietuvos Respublikos Seimų I (1922–1923), II (1923–1926), III (1926–1927), IV (1936–1940) narių biografinis žodynas, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2007, p. 392–395.
• „Tautininkų vyriausybės užsienio politika“, Žygis, 1938, nr. 1, p. 4–5.
• Teisingumo ministro S. Leono raštas Švietimo ministrui, 1938 12 23, LCVA, f. 378, ap. 13, b. 96, l. 2.
• Truska, Liudas, Lietuviai ir žydai nuo XIX a. pabaigos iki 1941 m. birželio, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2005, p. 179.
• „Užsienio politika lemiamoje kryžkelėje“, Bendras žygis, 1939, nr. 3–4, p. 52.
• Valst. saug. ir kriminal. polic. Šiaulių apygardos 1938 gruodžio mėnesio politinių partijų bei organizacijų veikimo apžvalga, LCVA, f. 378, ap. 5, b. 3381, l. 11–12.
• „Valstybišku, ne siauru grupiniu mastu“, Lietuvos žinios, 1938, rugpjūčio 4, nr. 174, p. 1.
• Valuckas, Andrius, „1926 metų perversmas Lietuvoje“, Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 257–216, l. 169.
• VSD agento „Jurgėla“ agentūrinis pranešimas, 1939 02 04, LCVA, f. 378, ap. 13, b. 92, l. 41.
• VSD agento „Žiebis“ agentūrinis pranešimas, 1939 01 21, LCVA, f. 378, ap. 13, b. 92, l. 26.
• VSD agentūrinis pranešimas (agentas nenurodytas), 1939 01 20, LCVA, f. 378, ap. 13, b. 92, l. 26.
• VSD agentūros skyriaus apie politinių partijų ir organizacijų veikimą 1939 m. sausio mėn. apžvalga, LCVA, f. 378, ap. 10. b. 138.
• VSD skyriaus viršininko K. Mačiulio raštas apygardų viršininkams, 1938 12 17, LCVA, f. 378, ap. 13, b. 93, l. 3.
• VSP Kauno apygardos 1938 m. gruodžio m. apžvalga, LCVA, f. 378, ap. 5, b. 3381, l. 6.
• „XX amžius“, Lietuvos žinios, 1939, sausio 10, nr. 7, p. 6.
• Zubovas, Vytautas, „Žemės ūkio politikos klausimu“, Bendras žygis, 1939, nr. 1, p. 3–4.
• Žalys, Vytautas, Kova dėl identiteto: kodėl Lietuvai nesisekė Klaipėdoje tarp 1923–1939 m., Lüneburg: Nordostdt. Kulturwerk, 1993.
• „Žydai ir nežydai: pasikalbėjimas su buv. Respublikos Prezidentu dr. K. Griniumi“, Lietuvos žinios, 1939, kovo 3, nr. 51, p. 3.

Peasant Populists and the Joint Opposition Movement “Axis” in 1938–1939

Summary. Activities of the Lithuanian political opposition, including Peasant Populists, to the authoritarian regime of President Antanas Smetona since the ban of political parties in 1936 have been poorly studied so far. Joint activities of three ideologically different political movements – Peasant Populists, Christian Democrats and the right wing radicals “Voldemarininkai” – in this joint movement in Klaipėda is not an exception. With this in mind, the author of the article tries to analyze the role of the Lithuanian Peasant Populist Union (LPPU) in the activities of the opposition movement “Axis” in 1938–1939. The chronology of the research was determined by two core events in the Lithuanian political life: first, acceptance of the Polish ultimatum on 17 March 1938 after which both states established diplomatic relations which had been absent since October 1920 when Polish troops invaded and occupied the Lithuanian capital Vilnius, and second, the loss of Klaipėda District on 22 March 1939 when Nazi Germany annexed the only sea port of Lithuania.

The author concludes that the agreement of the LPPU leaders to join the oppositional Christian Democrats and the right wing radicals “Voldemarininkai” in 1938–1939 shows the changed tactics of the Populists in their oppositional activities, and it reflects the political crisis of the state. The role of Peasant Populists at the initial phase of this joint oppositional movement was significant: the party leadership supported it financially, contributed ideologically to the program, and, finally, supported the plan to overthrow the Lithuanian authoritarianism. On the other hand, the absence of LPPU leaders in the headquarters of “Axis” in Klaipėda (except only Juozas Pajaujis) implies that Populists’ position in this joint oppositional movement was not firm. The LPPU representative Juozas Pajaujis alone was not able to sustain the pressure of right-wing radicals and finally started promoting the ideas of radical right, among them antisemitism. Under these circumstances, the LPPU leadership dissociated from the “Axis” in February 1939, but didn’t recall Juozas Pajaujis back to Kaunas. They stayed as passive observers. These contradictions lead to the conclusion that Peasant Populists took an ambiguous position towards “Axis.”

Keywords: Peasant Populists, Christian Democrats, “Voldemarininkai,” opposition movement “Axis,” antisemitism, authoritarian regime.