Jeigu vėl perbėgtume Vakarų mąstymo istoriją, jos vyksmą filosofijoje bei visuomenės organizavimosi procesuose, galėtume be vargo konstatuoti, kad jos protagonistai – Platonas ir Aristotelis, Plotinas ir Tomas Akvinietis, modernieji ir postmodernieji mąstytojai – buvo ne tik transcendencijos proceso puoselėtojai, bet ir ideologijos aukos. Visų jų filosofijos buvo paverstos uždaromis sistemomis, vadovėlinėmis schemomis jeigu ne jų pačių, tai jų mokinių Ypač charakteringas yra Tomo Akviniečio atvejis. Stengdamasis savo mintį išdėstyti kuo sistematiškiau, tuo jis jai pačiai labiausiai ir pakenkė: jo tekstuose ratio, atrodo, visiškai užgožia giliausias jo intuicijas (intellectus), į kurias turėtų vesti. Bent jau jo mokiniams pastarosios tapo visiškai neprieinamos. Jau XIII a. pabaigoje tomistinės mokyklos atstovai (Gillesde Rome) atmetė mokytojo actusessendi ir distinctio realis sąvokas, o vėlesnės tomistų kartos (Cajetan, Suarez) iš Akviniečio filosofijos nulipdys tipišką uždarą sistemą, kitų moderniųjų sistemų kūrėjų akyse tapusią pajuokos objektu. Modernioji scholastika taip elgsis su visais antikos ir viduramžių mąstytojais (žr. Géry Prouvost, Thomas d’Aquin et les thomismes, 1996). . Kartu su filosofija, Vakarų visuomenė daug dažniau organizuodavosi pagal uždaros, ideologinės visuomenės modelį. Apie tai liudija ne vien praeities totalitarizmai, bet ir iš liberaliosios demokratijos bei kapitalistinės laisvos rinkos, iš dabarties vartotojiškumo principo kylanti sociumo tvarka, kurioje kur kas svarbesnę vietą už mąstymą užima protų manipuliacija. Netgi krikščionybė, davusi žmonijai žmogaus kaip asmens sampratą, istorijos raidoje nuolat pavirsdavo ideologine schema, tampančia uždaros visuomenės modeliuotojų įrankiu. Todėl moderniaisiais laikais prasidėjusi pasaulio kolonizacija, transportavusi Europos kultūrą ir taip pasaulyje įdiegianti trans-polėkį, reiškėsi ir kaip brutali kitoniškumą naikinanti jėga. Tačiau pats ryškiausias transcendavimo, veikiančio ratio lygmeniu, neautentiškumo pavyzdys yra iš moderniojo mokslo atsiradusi technika. Technologijų vystymasis gali priminti transcendavimą – juk nuolat sukuriami nauji mechanizmai – tačiau atidesnis žvilgsnis pastebės, kad vis naujesnės technologijos atneša griežtai tą patį rezultatą – gamtos ir žmogaus įkalinimą kokio nors kiekybinio efektyvumo, dažniausiai pinigų kiekio, kasdienio komfortabilumo arba vienadienių emocijų patenkinimo, siekyje.