Straipsnis Transcendavimo judesys Europoje ir naujoji mąstymo paradigma

Jeigu vėl perbėgtume Vakarų mąstymo istoriją, jos vyksmą filosofijoje bei visuomenės organizavimosi procesuose, galėtume be vargo konstatuoti, kad jos protagonistai – Platonas ir Aristotelis, Plotinas ir Tomas Akvinietis, modernieji ir postmodernieji mąstytojai – buvo ne tik transcendencijos proceso puoselėtojai, bet ir ideologijos aukos. Visų jų filosofijos buvo paverstos uždaromis sistemomis, vadovėlinėmis schemomis jeigu ne jų pačių, tai jų mokinių Ypač charakteringas yra Tomo Akviniečio atvejis. Stengdamasis savo mintį išdėstyti kuo sistematiškiau, tuo jis jai pačiai labiausiai ir pakenkė: jo tekstuose ratio, atrodo, visiškai užgožia giliausias jo intuicijas (intellectus), į kurias turėtų vesti. Bent jau jo mokiniams pastarosios tapo visiškai neprieinamos. Jau XIII a. pabaigoje tomistinės mokyklos atstovai (Gillesde Rome) atmetė mokytojo actusessendi ir distinctio realis sąvokas, o vėlesnės tomistų kartos (Cajetan, Suarez) iš Akviniečio filosofijos nulipdys tipišką uždarą sistemą, kitų moderniųjų sistemų kūrėjų akyse tapusią pajuokos objektu. Modernioji scholastika taip elgsis su visais antikos ir viduramžių mąstytojais (žr. Géry Prouvost, Thomas d’Aquin et les thomismes, 1996). . Kartu su filosofija, Vakarų visuomenė daug dažniau organizuodavosi pagal uždaros, ideologinės visuomenės modelį. Apie tai liudija ne vien praeities totalitarizmai, bet ir iš liberaliosios demokratijos bei kapitalistinės laisvos rinkos, iš dabarties vartotojiškumo principo kylanti sociumo tvarka, kurioje kur kas svarbesnę vietą už mąstymą užima protų manipuliacija. Netgi krikščionybė, davusi žmonijai žmogaus kaip asmens sampratą, istorijos raidoje nuolat pavirsdavo ideologine schema, tampančia uždaros visuomenės modeliuotojų įrankiu. Todėl moderniaisiais laikais prasidėjusi pasaulio kolonizacija, transportavusi Europos kultūrą ir taip pasaulyje įdiegianti trans-polėkį, reiškėsi ir kaip brutali kitoniškumą naikinanti jėga. Tačiau pats ryškiausias transcendavimo, veikiančio ratio lygmeniu, neautentiškumo pavyzdys yra iš moderniojo mokslo atsiradusi technika. Technologijų vystymasis gali priminti transcendavimą – juk nuolat sukuriami nauji mechanizmai – tačiau atidesnis žvilgsnis pastebės, kad vis naujesnės technologijos atneša griežtai tą patį rezultatą – gamtos ir žmogaus įkalinimą kokio nors kiekybinio efektyvumo, dažniausiai pinigų kiekio, kasdienio komfortabilumo arba vienadienių emocijų patenkinimo, siekyje.

Transcendencija, ratio režime istoriškai veikianti kaip uzurpacinis mechanizmas, susilaukė daugybės pačių Europos mąstytojų interpretacijų. Galima paminėti Heideggerio mąstymą apie Vakarų metafizikos raidą, kaip „būties užmiršimo“ istoriją: iš esmės Heideggeris atskleidžia palaipsnį žmogaus proto užsidarymą savo racionalume, o kartu – užsisklendimą nuo savo paties tikrovės, esančios tiesiog būties ir būtybės vieta Žr. Martin Heidegger, Nietzsche II, 1961. . Pasitelkdamas analitinį metodą Popperis Vakarų filosofijos, taip pat kultūros ir politinės visuomenės, istorijos vyksmą parodo kaip užvaldytą determinizmo idėjos: pasirodžiusi Platono tekstuose, ši proto idėja tapo pačios istorijos ratio, reikalaujančia iš anksto determinuoti tikrovės vyksmą tam tikrais dėsniais ir draudžiančia bet kokį šių dėsnių trikdį Žr. Karl Raimund Popper, Atviroji visuomenė ir jos priešai, 1998; taip pat Istoricizmo skurdas, 1992. . Visoms šioms interpretacijoms yra būdingas bendras požiūris: žmogaus ratio ne tik protauja, įimdamas tikrovę (transcendencija), jis dar ir uždaro tikrovę koncepte (transcendencijos neautentiškumas). Būtent tokia yra Vakarų tradicijoje vyraujanti mąstymo paradigma.

3. Naujoji mąstymo paradigma: transcendavimo judesys į gylį (intus legere)

Ideologija, manipuliacija, technika – visi šie tradicinės racionalaus mąstymo paradigmos rezultatai, kaip ir visos uždaros sistemos, netenkina žmogaus proto. Tarsi jo gelmėse, Bergsono žodžiais tariant, nuolat skambėtų balsas: „Tai neįmanoma!“ „Plačiai priimtų idėjų, akivaizdžių tezių, laikomų moksliškais, tvirtinimų akivaizdoje intuicija kužda filosofui į ausį šį žodį: neįmanoma. Tai neįmanoma, net jeigu faktai ir samprotavimai atrodytų kviečia tave manyti, kad tai įmanoma, realu ir tikra. Tai neįmanoma, nes tam tikra patirtis, galbūt sumišusi ir vis dėlto lemiama, tau kalba per mane [intuiciją], ir ji nėra sutaikoma su brukamais faktais ir jų aiškinimais, todėl šie faktai yra ne tokie ir šie aiškinimai klaidingi. Ši neigianti intuicija yra ypatinga galia! Ir kaip galėjo nutikti, kad filosofijos istorikai nekreipė į ją dėmesio?“ (Henri Bergson, L’intuition philosophique, p. 4). Žinoma, galima dar ir dar kartą bandyti sugrąžinti transcendencijai jos autentiškumą, liekant tradicinėje paradigmoje, tarsi pranašams plėtoti kritiką ir savikritiką, kaip tai darė visi didieji Europos mąstytojai nuo Sokrato iki Levino. Tik ar nauja kritika nevirs nauja sistema, kaip jau buvo įvykę šimtus kartų? Jeigu nauja sistema sukeltų tik proto nepasitenkinimą, galima būtų bandyti ir vėl. Bet mūsų laikais vykęs ir tebevykstantis technologijų siautėjimas – masinės žudynės Aušvice, Gulage ir visur kitur, pasaulinis gamtos niokojimas, neregėto masto protų manipuliacijos esą laisvės (demokratijos) sąlygomis – verčia prabilti apie mirtiną pavojų ir apie radikalesnio žingsnio būtinybę. Reikia keisti mąstymo paradigmą. Būtent tai turėjo omenyje Heideggeris, savo pranešime Technikos klausimas techniką interpretuodamas kaip tam tikrą būties skleidimosi būdo – mąstymo kaip ratio paradigmos – galutinę fazę, įvedusią žmoniją į radikalaus pavojaus būseną, ir pabaigoje cituodamas Hiolderlyną:

Bet kur pavojus, ten atsiranda ir tai, kas gelbsti. Martin Heidegger, Rinktiniai raštai, p. 242.

Spustelėjus išskleisti...

Tai, kas gelbsti, – tai naujas žmogaus santykis su būtimi, naujas būties reiškimasis. Savo ruožtu, nepriklausomai nuo Heideggerio, naująją mąstymo paradigmą mes suvokiame taip: transcendavimas turi keisti kryptį, eiti ne į plotį, bet į gylį.

Ši nauja mąstymo paradigma reiškia naują santykį tarp racionalumo ir intuityvumo. Vakarų tradicijoje vyravo racionalumo primatas intuityvumo atžvilgiu. Dėl to transcendencija filosofijoje, sociumo organizavime, netgi religijoje ir kitose žmogaus egzistencijos išraiškose nuolat prarasdavo autentiškumą ir tik naujų pastangų dėka jį vėl atgaudavo: peržengdamas ribą, kiekvienas ratio aktas baigdavosi uždaros sistemos suformavimu, ir prireikdavo stipraus intuicijos impulso, kad sistema sugriūtų arba atsivertų. Šiandieninė žmogaus ir pasaulio situacija rodo, kad toks mąstymo funkcionavimo būdas nėra patenkinamas, nes nėra pajėgus išspręsti technologizuotos globalizacijos sąlygomis susikaupusių politinių, ekologinių ir dvasinių problemų. Racionalumo primatas intuicijos atžvilgiu, kaip viena iš žmogaus būties galimybių, išsisėmė. Nuo šiol intuityvumas turi įgauti primatą racionalumo atžvilgiu: ratio turi tapti intuicijos įrankiu, o ne slopintoju. „XXI amžius bus dvasinis arba jo visai nebus“ – šis André Malraux tvirtinimas, skirtingomis aplinkybėmis ištartas įvairiomis formomis Komentuodamas šią frazę, A. Malraux teigė savo raštų vertėjui į japonų kalbą: „Jeigu ateinančiame amžiuje iš tiesų įvyks dvasinė revoliucija, […] tai šis dvasingumas kils iš kažko, ką mes tik nujaučiame, bet nepažįstame, panašiai kaip XVIII a. žmonės nujautė elektros atsiradimą, žvelgdami į žaibą“ (André Malraux, Cahierde l’Herne, p. 396‒399). A. Frossardo liudijimu, Malraux jam yra sakęs: „XXI amžius bus mistinis arba jo visai nebus“ (« Malraux: Spirituel Ou Religieux? », 2005). , yra taikli įžvalga.

Intuityvumas, pranokstantis racionalumą, Vakarų filosofinėje tradicijoje buvo užgožtas, bet nepamirštas. Platonas, Aristotelis kalbėjo apie nous, skirdami šią proto formą nuo logos – filosofinė tradicija išsaugojo šį skyrimą. Geriausią sintezę ji bus įgavusi Tomo Akviniečio tekstuose, kuriuose randame intellectus ir ratio skyrimą Žr. Thomae de Aquino, Summa theologica, pars I, qu. 79; Quaestiones disputatae de veritate, qu. 15. . Diskursyvųjį protą (ratio) iš žmogaus sąmonės gelmių maitina intellectus, intuityvi pagava, kuri, iš vienos pusės, dalyvauja Dievo gyvenime Žr. ten pat; taip pat akvinietiškąją intellectus kaip capax Dei sąvoką Thomae de Aquino, Summa theologica, pars III, qu. 6, a. 2. , o iš kitos, „skaito daiktus iš vidaus“, intus legere „Žodis intellectus [intelligentia] reiškia tam tikrą pažinimo intymumą: atlikti intellectus aktą – tai lyg „skaityti iš vidaus“ (Thomae de Aquino, Summa theologica, pars I–II, qu. 8, a. 1). . Telieka tik apgailestauti, kad Tomas Akvinietis turėjo įprotį apie paprastus dalykus mažai ir kalbėti, tarsi jie būtų nebylaus suvokimo, dvasinio žingsnio, o ne plataus diskurso reikalas. Dėl šios priežasties Akviniečio raštai jo pasekėjų buvo suvokiami tik per sistematizuojančio ratio prizmę, dažniausiai net nepastebint juose veikiančios „dvasios“ – intus legere Antai Cajetanas, rašydamas vėlesniais amžiais kanoniniu laikomą Tomo Akviniečio Teologinės Sumos komentarą, apie intellectus ir ratio skyrimą pasako tik tiek: „Viskas čia aišku“ (Omnia sunt clara) (žr. Thomas Aquinas, Summa theologica, p. 84, pars I, 58 klausimo komentaras). Tik XX amžiuje tomistai apie mokytojo raštus pradėjo kalbėti kitaip, kaip antai J. Maritain: „Tomizmui esminis reikalas yra visa tai, kas atrodo kaip konstruktas ir sistema, griežtai subordinuoti intelektinio akto vidujiškumui ir gyvybiniam judesiui: [kalbėdami apie Tomo Akviniečio filosofiją] kalbame ne apie sistemą, artefactum, o apie gyvą organizmą“ (Jacques Maritain, Distinguer pour unir ou les degrés du savoir, p. xv). . Kitaip yra Mokytojo Eckharto tekstuose – čia stengiamasi sąmoningai likti intellectus (inwendig lesen) lygmenyje, nors diskursyviomis priemonėmis (ratio) išreikšti tai, kas ten patiriama, yra sunku. Vis dėlto šis sąmoningumas, pasireiškiantis kaip Gelassenheit, „leisti būti“ esiniams, kokie jie yra, yra nuoroda į naująją mąstymo paradigmą. Heideggeris perims Eckharto intuiciją, kalbėdamas apie ypatingą „romumą“, autentišką Dasein laikyseną būties ir esinių akivaizdoje Žr. Martin Heidegger, Gelassenheit, 1959. Apie Heideggerio ir Mokytojo Eckharto mąstymų ryšį žr. Philippe Capelle-Dumont, Filosofija ir teologija Martino Heideggerio mąstyme, p. 241‒245. . Transcendentalumas čia krypsta ne į plotį, ne į būties pažinimą ar žavėjimąsi ja, galiausiai ją užvaldant ir pavergiant, bet į gylį, anapus subjekto–objekto skyrimo, pasaulį tiesiog patiriant savyje, save pasaulyje. Apie šią naują nuostatą, naują mąstymą, Heideggeris kalba ne kaip apie dar vieną teorinę struktūrą, bet kaip apie tam tikrą vidinę praktiką, „mąstymo veiksmą“, tikrąją žmogaus veiksmo prasmę „Veiksmo prigimtį iki šiol mes [Vakarų tradicija – P. A.] apmąstėme nepakankamai aiškiai. Veiksmas buvo suprantamas tik kaip kokio nors rezultato pasiekimas. Jo tikrumas buvo vertinamas pagal jo naudą. Tačiau veiksmo esmė yra subrandinimas (Vollbringen). Subrandinti reiškia: atskleisti kieno nors esmės pilnatvę, nukreipti šios esmės link, producere (išvesti į priekį, palydėti). Todėl iš tikrųjų subrandinama tik tai, kas jau yra. O tai, kas „yra“ pirmiau visko, yra būtis. Mąstymas subrandina būties sąlytį su žmogaus esme. Šito sąlyčio jis nei pagamina, nei sukuria. Mąstymas grąžina būčiai jį kaip tai, kas būties yra padovanota pačiam mąstymui“ (Martin Heidegger, „Laiškas apie humanizmą“, p. 224). . Nenuostabu, kad paskutiniajame savo mąstymo laikotarpyje Heideggeris ėmė krypti link Rytų išminties, kaip ypatingo pašnekovo Žr. Martin Heidegger, „Iš Japono ir klausinėjančiojo pašnekesio apie kalbą“, 1992. . Atrodo, kad Rytų išmintis, ypač dzenbudizmo versijoje, bus išsaugojusi tai, link ko aplinkkeliais keliavo Europa – transcendencijos ėjimą į gylį Tačiau budizmas pažino savus aplinkkelius ir klystkelius, kurių išvengė Europa. Jeigu naujoji mąstymo paradigma gali kai ką paimti iš Rytų, tai nereiškia Rytų tradicijos visumos perėmimo, ypač tai nereiškia neigimo to, ką europietiškoji tradicija turi vertingo naujosios mąstymo paradigmos akivaizdoje. . T. D. Suzuki, pristatydamas Vakarų kultūros žmogui dzenbudizmo tradiciją, taip pat akcentavo jo sąsajas su Mokytojo Eckharto mąstymu Žr. Daisetz Teitaro Suzuki, Derniers écrits au bord du vide, 2010. . O kalbėdamas apie budistiškąją proto sampratą, jis tiesiog pažodžiui (tai, žinoma, tik iškalbingas sutapimas) perima Tomo Akviniečio intellectus ir ratio skyrimą:

Yra svarbu skirti prajna ir vijnana. Pažinimą galima suskirstyti į dvi kategorijas: intuityvusis pažinimas, prajna, ir diskursyvusis pažinimas, vijnana. Ten pat, p. 71–72.

Spustelėjus išskleisti...

Suzuki nurodo būtent prajna, intuityviąją pagavą, kaip mąstymo vietą, kurioje išnyksta objekto–subjekto skirtis ir kurioje „pasirodo mūsų būties prigimtis“ Daisetz Teitaro Suzuki, Essais sur le bouddhisme zen, p. 11. . Tiesioginis Suzuki pašnekovas Vakaruose, K. G. Jungas, apie žymiojo Rytų intelektualo teigiamo nušvitimo, link kurio iš lėto krypsta žmonija, bazinę struktūrą atsiliepė kaip apie sąmonės ir pasąmonės atskyrimo išnykimą, kuriam įvykus žmogus visiškai išgyja Žr. Carl Gustav Jung, “Preface,“ 1964. .

Stipriausiai XX amžiuje naująją mąstymo paradigmą, mąstymo kryptį į gylį, yra apibūdinęs H. Bergsonas. Tai – jo intuicijos, turinčios primatą diskursyviojo ratio atžvilgiu, samprata. Visa Bergsono kūryba yra skirta išryškinti spontanišką, t. y. netikėtą kaip pati gyvybė ir tikrovė, intuicijos vyksmą bet kurioje žmogiškosios egzistencijos dimensijoje, nuo meno iki politikos, protą (ratio) paverčiant būtina, bet subordinuota intuicijai galia Apie naujosios mąstymo paradigmos nuojautą pačioje filosofijoje H. Bergsonas kalbėjo jau prieš 100 metų. Štai kaip jis pradeda 1911 m. balandžio 10 d. Bulonės filosofijos kongrese skaitytą pranešimą, pavadintą Filosofinė intuicija: „Man atrodo, kad šiuo metu metafizika ieško būdų, kaip tapti paprastesnei ir priartėti prie gyvenimo [arba gyvybės, la vie – P. A.]. Manau, kad ji teisi ir kad mes turime dirbti šia kryptimi. […] Negalima leisti, kad žodinės išraiškos komplikacijos užgožtų dvasios paprastumą. Jeigu žvelgiama tik į gražiai suformuluotas doktrinas, į sintezes, kurios, kaip mums atrodo, perteikia ankstesnių filosofijų išvadas ir visą mūsų sukauptą pažinimą, yra rizikuojama nepastebėti to, kas filosofiniame mąstyme kyla iš esmės spontaniškai“ (Henri Bergson, L’intuition philosophique, p. 1). . Galima klausti, ar E. Levinas, paskutiniame savo mąstymo etape prabildamas apie „ne intencionalią“ sąmonę (conscience non intentionnelle) Žr. Levinas, Emmanuel, Éthique comme philosophie première, p. 89. , savo ruožtu, neturėjo omenyje būtinybės mąstymui įeiti į tą paprastumo vietą, iš kurios kyla visa, ir kurios netekus, visa tampa ratio idėjų auka „Mes klausiame, ar mąstymas, nuo pirmosios filosofijos kaip ontologijos laikų suvokiamas kaip žinojimas, neišsėmė savo kaip mąstymo galimybių ir ar anapus žinojimo ir jo vykdomo būties užvaldymo nekyla naujos išminties poreikis“ (ten pat, p. 77). . Galima klausti, ar J. Derrida neturėjo omenyje to paties, gyvenimo pabaigoje mąstymą traktuodamas kaip „maldavimus ir ašaras“, skirtus perkeisti iki nihilizmo lygmens dekonstruotą konceptualią tikrovę tuo, kas tikrovėje yra „neįmanoma“, ir taip atverti joje sakralumo dimensiją, „religiją be religijos“ Jacques Derrida, « Circonfession: cinquante-neuf périodes et périphrases », p. 146–147; « Donner la mort », p. 52–53. . Pagaliau, negalime neprisiminti kai kurių fenomenologijos atrastų kelių, kad ir A. Mickūno atvertos galimybės vakariečio mąstymui priartėti prie jau minėto dzenbudizmo Žr. Algis Mickūnas, Per fenomenologiją į dzenbudizmą, 2012. . Visa tai yra bandymai nurodyti į proto žaismų kontekste atsiveriančią neįtikėtinai turtingą ir paprastą erdvę – į naująją mąstymo paradigmą.

Išvados

1.Transcendavimo judesys sudaro europietiškumo esmę. Substancijos ribų peržengimo fenomenas yra kritiškumo ir kūrybos variklis, kuris veikia visuose europiečio egzistencijos laukuose – filosofijoje, moksle, kultūroje, religijoje, politikoje. Tačiau transcendavimo procesas gali veikti įvairiu būdu ir lemti įvairias mąstymo paradigmas.

2. Senoji europietiškojo mąstymo paradigma – racionalumas – šiandien jau išsėmė savąsias galimybes, kadangi yra nepajėgi išspręsti dėl globalios technologizacijos kylančių pasaulinių problemų etinėje, politinėje, ekologinėje plotmėje.

3. Naujoji mąstymo paradigma reiškia naują intelektualumo sampratą, naują racionalumo ir intuityvumo konfigūraciją. Tai – transcendavimo krypties pakeitimas: vietoj to, kad tikrovė būtų įimama į žmogaus sąmonę pagal subjekto–objekto dichotomijos dėsnius, ji yra suvokiama tarsi iš jos vidaus, intus legere, kur diskursyvusis pažinimas išliktų būtinu, tačiau subordinuotu procesu.

Literatūra

• Aleksandravičius, Povilas, „Aristoteliškoji juslinės substancijos samprata ir individo problema“, Socialinių mokslų studijos, 2012, t. 4, nr. 2, p. 503–516.
• Aleksandravičius, Povilas, „Žmogaus tapatumo ontologija: tarp substancijos ir asmens“ | Morkūnienė, Jūratė (sud.), Individo tapatumas: tarp tradicijos ir inovacijų, Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2012, p. 189–274.
• Apel, Karl Otto, Éthique de la discussion, Paris: Cerf, 1994.
• Aquinas, Thomas, Summa theologica, Romae: editione Leo XIII, 1889.
• Aquino, Thomae de, „Prologus“ | Thomae de Aquino, In symbolum apostolorum, Romae: Taurini, 1954.
• Aquino, Thomae de, In librum Aristotelis De anima, Roma–Paris: Commissio Leonina–Cerf, 1996.
• Aquino, Thomae de, In symbolum apostolorum, Romae: Taurini, 1954.
• Aquino, Thomae de, Quaestiones disputatae de veritate, Roma: Editori di San Tommaso, 1975.
• Aquino, Thomae de, Summa theologica, Parisiis: Apud Ludovicum Vivčs, 1871.
• Aristote, Métaphysique, Paris: Vrin, 1991.
• Aristotelis, Rinktiniai raštai, sudarė Antanas Rybelis, iš senosios graikų kalbos vertė Jonas Dumčius, Marcelinas Ročka, Vosylius Sezemanas, Vilnius: Mintis, 1990.
• Bergson, Henri, L’intuition philosophique, Paris: PUF, 2011.
• Bergson, Henri, Les deux sources de la morale et de la religion, Paris: PUF, 2008.
• Bonaventūra, Sielos vadovas į Dievą, iš lotynų kalbos vertė Darius Alekna, Vilnius: Aidai, 2009.
• Brague, Rémi, Ekscentriškoji Europos tapatybė, iš prancūzų kalbos vertė Regina Matuzevičiūtė, Kristina Kazakevičiūtė, Vilnius: Aidai, 2001.
• Brague, Rémi, Europe, voiero maine, Paris: Critérion, 1999.
• Bremond, André, Le dilemme aristotélicien, Paris: Beauchesne, 1933.
• Capelle-Dumont, Philippe, Filosofija ir teologija Martino Heideggerio mąstyme, iš prancūzų kalbos vertė Povilas Aleksandravičius, Vilnius: Aidai, 2010.
• Derrida, Jacques, « Circonfession: cinquante-neuf périodes et périphrases » | Jacques Derrida, Jacques Derrida, Paris: Seuil, 1991.
• Derrida, Jacques, « Donner la mort » | Jean-Michel Rabaté; Michael Wetzel; Jacques Derrida, L’éthique du don: Jacques Derrida et la pensée du don, Paris: Métailié-Transition, 1992.
• Genzelis, Bronius (sud.), Filosofijos istorijos chrestomatija: Antika, Vilnius: Mintis, 1977.
• Genzelis, Bronius (sud.), Filosofijos istorijos chrestomatija: XIX ir XX amžių Vakarų Europos ir Amerikos filosofija, Vilnius: Mintis, 1974.
• Heidegger, Martin, „Iš Japono ir klausinėjančiojo pašnekesio apie kalbą“ | Martin Heidegger, Rinktiniai raštai, sudarė ir iš vokiečių kalbos vertė Arvydas Šliogeris, Vilnius: Mintis, 1992, p. 363–407.
• Heidegger, Martin, „Laiškas apie humanizmą“, iš vokiečių kalbos vertė Arvydas Šliogeris | Bronislovas Kuzmickas (sud.), Gėrio kontūrai, Vilnius: Mintis, 1989.
• Heidegger, Martin, Gelassenheit, Pfullingen: Neske, 1959.
• Heidegger, Martin, Gesamtausgabe, Bd. 22: Die Grundbegriffe der Antiken Philosophie, Frankfurt-am-Main: Klostermann, 1993.
• Heidegger, Martin, Nietzsche II, Pfullingen: Neske, 1961.
• Heidegger, Martin, Phänomenologische Interpretationen zu Aristoteles: Anzeige der hermeneutischen Situation, Paris: TER, 1991.
• Heidegger, Martin, Rinktiniai raštai, sudarė ir iš vokiečių kalbos vertė Arvydas Šliogeris, Vilnius: Mintis, 1992.
• Jung, Carl Gustav, “Preface“ | Suzuki, Daisetz Teitaro, Introduction to Zen Buddhism, New York: Grove Press, 1964, pp. ix–xxix.
• Levinas, Emmanuel, Éthique comme philosophie première, Paris: Rivages poches, 1998.
• Malraux, André, Cahierde l’Herne, Paris: Herne, 1982.
• « Malraux: Spirituel Ou Religieux? », Guichet du Savoir, 28/10/2005.
• Maritain, Jacques, Distinguer pour unir ou les degrés du savoir, Paris: Descellée de Brouwer, 1932.
• Mattéi, Jean-François, Le procès de l’Europe, Paris: PUF, 2011.
• Merleau-Ponty, Maurice, Phénoménologie de la perception, Paris: Gallimard, 1989.
• Mickūnas, Algis, Per fenomenologiją į dzenbudizmą, Vilnius: Baltos lankos, 2012.
• Morin, Edgar, Penser l’Europe, Paris: Gallimard, 1990.
• Morkūnienė, Jūratė (sud.), Individo tapatumas: tarp tradicijos ir inovacijų, Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2012.
• Patočka, Jan, Platon et l’Europe, Paris: Verdier, 1983.
• Platonas, Valstybė, iš senosios graikų kalbos vertė Jonas Dumčius, Vilnius: Mintis, 1981.
• Popper, Karl Raimund, Atviroji visuomenė ir jos priešai, iš anglų kalbos vertė Arvydas Šliogeris, Vilnius: Pradai, 1998.
• Popper, Karl Raimund, Istoricizmo skurdas, iš anglų kalbos vertė Raimonda Murmokaitė, Vilnius: Mintis, 1992.
• Prouvost, Géry, Thomas d’Aquin et les thomismes, Paris: Cerf, 1996.
• Ricœur, Paul, Egzistencija ir hermeneutika: Interpretacijų konfliktas, iš prancūzų kalbos vertė Arūnas Sverdiolas, Vilnius: Baltos lankos, 2001.
• Ricœur, Paul, Être, essence et substance chez Platon et Aristote, Paris: Seuil, 2011.
• Ricœur, Paul, Soi-même comme un autre, Paris: Seuil, 1990.
• Rosemann, Philipp W., Omnes ens est aliquid: introduction à la lecture du « système » philosophique de saint Thomas d’Aquin, Paris-Louvain: Peeters, 1996.


• Suzuki, Daisetz Teitaro, Derniers écrits au bord du vide, Paris: Albin Michel, 2010.
• Suzuki, Daisetz Teitaro, Essais sur le bouddhisme zen, Paris: Albin Michel, 2003.
• Suzuki, Daisetz Teitaro, Introduction to Zen Buddhism, New York: Grove Press, 1964.
• Šliogeris, Arvydas, Transcendencijos tyla, Vilnius: Margi raštai, 2011.
• Zurfluh, Anselm, Un monde contre le changement, une culture au cœur des Alpes, Uri en Suisse, Paris: Economica, 1993.

The Movement of Transcending in Europe and New Reasoning Paradigm

Summary. This article defines the process of transcending and reveals its role in the European context from Ancient Greece to the present day. In all of the spheres of human existence – philosophy, culture, science and religion included – this process manifested itself as a drive for criticism and creativity, forming the very essence of being European. The fundamental role played by Christianity in consolidation of transcendence was also revealed: the notion of a human being as a person arose from Jewish-Christian theology that regards human being, the image of God as an essentially relative substance and that is why it is always forced to transcend the hitherto boundaries to be oneself. However, the transcendence can operate in different ways as well as result in different reasoning paradigms. Until the present day, the rational reasoning paradigm was dominant in Europe. Rationality means “breaking away” (Jan Patočka) from mythological reasoning and hence consolidation of reliance on logic, one’s own autonomy, criticism and creativity in one’s relation to reality. However, rationality can easily turn into “rationalization” (Edgar Morin) of reality, i.e. its enclosure in a certain conceptual system or ideology. It is claimed that this particular unauthentic and dangerous version of rationality was dominant until the present day, as evidenced by the triumph of globalized technology that also brought deadly problems for itself in the fields of ethics, politics and ecology. The old, purely rational reasoning paradigm has exhausted itself. Today, a new type of paradigm becomes imminent, meaning a new perception of intellectuality, as well as new configuration of rationality and intuition. This is a change of the way transcendence works: instead of accepting reality in human consciousness according to dichotomy principles of subject–object, it is perceived as if from within itself, intus legere, where discursive cognition stays essential but subordinate process. This new paradigm of reasoning reveals itself in the texts of philosophers, such as Henri Bergson and Martin Heidegger, and brings out a particular resonance with some branches of the Eastern philosophy.

Keywords: movement of transcending, reasoning paradigm, Christianity, rationality, intuition, Europe.