Norminio teksto aiškinimas – judėjimas nuo vieno kraštutinumo prie kito
Neturint aiškios laikmetį atitinkančios teisės sampratos kyla problemų, susijusių su pernelyg pasyviu arba pernelyg aktyviu galiojančių įstatymų aiškinimu ir taikymu.
1. „Įstatymo raidės“ absoliutinimo tendencija. Dėl vyravusio klasikinio teisinio pozityvizmo, tapatinusio teisę su įstatymu, teismai buvo konceptualiai veikiami absoliutinti rašytinį įstatymų tekstą (nes už norminio teksto juk nieko „nėra“). Tai darė teisinę sistemą nemobilią, nepajėgią operatyviai pritaikyti teisinį reguliavimą prie sparčios socialinio gyvenimo dinamikos ir besikeičiančių žmogaus teisių apsaugos poreikių. Atitinkamai ir teisės sampratos poreikis teismuose buvo minimalus, minimalus čia turėjo būti ir poreikis teisės mokslo, tokią teisės sampratą formuluojančio ir ją grindžiančio. Negalima sakyti, kad ši tendencija – praeities reikalas. Klasikinis tokios ištikimybės „įstatymo raidei“ pavyzdys gali būti 2007 06 18 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimtas sprendimas, panaikinęs Kelių policijos nutarimus skirti vairuotojams baudas dėl greičio viršijimo, kad greičio matuokliai „Berkut R“, kuriais buvo fiksuotas greičio viršijimas, nebuvo įregistruotas Ryšių reguliavimo tarnyboje Žr. Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo interneto svetainė, bylos nr. N-575-1679-09. . Čia nekeltas šių greičio matuoklių kokybės klausimas – jų pajėgumas tiksliai fiksuoti greičio laipsnį – teisės pažeidimo faktą; užteko paties formalaus fakto – tinkamos registracijos nebuvimo, kad Kelių policijos sprendimus, priimtus remiantis šių greičio matuoklių rodmenimis, būtų galima pripažinti neteisėtais, o teisės pažeidėjus – neįvykdžiusiais jiems inkriminuojamo teisės pažeidimo.