Straipsnis Teisinis aiškinimas kaip teisės atpažinimas įstatymų tekstuose

Jau vien mirties bausmės panaikinimo konfliktas su visų teisės subjektų lygiateisiškumo principu ir tuo faktu, kad įstatymas saugo ne pačią žmogaus gyvybę, o tik „žmogaus teisę į gyvybę“ (teisė į gyvybę be pareigos gerbti kito asmens tokią pat teisę jau nėra teisė), rodo, jog nėra teisinių argumentų panaikinti mirties bausmę Žr. Bundesverfassung der Schweiz, S. 2. . Ar ne dėl to nė vienoje Vakarų šalyje, išskyrus Vengriją ir Lietuvą, propaguojančioje teisės viršenybę, nebuvo pavedama teismams naikinti mirties bausmę. Konstitucinis teismas nors ir nėra teismas įprasta prasme, bet jam privalomi teisiniai argumentai, nes jis sprendžia teisinę teisės aktų atitikties konstitucijai (teisei) problemą Ar „Konstitucinis Teismas“ yra teismas? Terminas „Konstitucinis Teismas“ nėra vienareikšmiškas. Konstitucinio Teismo įstatymo pirmame straipsnyje ši institucija įvardyta „teismine institucija vykdančia konstitucinį teisėtumą“. Tačiau Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji norma „teismu“ vadina tik tą instituciją, kuri vykdo teisingumą, t. y. siaurina arba likviduoja konkretaus teisės pažeidėjo teises atsižvelgiant į tai, kokias pareigas vykdyti teisiamasis buvo atsisakęs, arba atkuria konkretaus asmens pažeistas teises. Kitaip sakant, teisingumo vykdymas – tai individualus konkretaus asmens teisinio statuso reguliavimas remiantis bendrąjį reguliavimą nustatančiais teisės aktais. Todėl kyla abejonė, ar Konstitucinis Teismas bent taip, kaip jo kompetencija ir naudojimosi juo tvarka nustatyta Lietuvos Konstitucijoje ir Konstitucinio Teismo įstatyme, yra teismas? Jei jis teismas, tai jis turėtų vykdyti teisingumą – taikyti konkretiems asmenims sankcijas, o piliečiai turėtų teisę kreiptis į jį. Tačiau Konstitucinis Teismas, kaip žinoma, netaiko sankcijų, neturi apeliacijos, kasacijos, tiesiai nevykdo individualaus teisinio reguliavimo ir, svarbiausia, piliečiai neturi tiesioginio kreipimosi į jį teisės. Šiuo požiūriu Konstitucinio Teismo „teismiškumas“ neišlaiko net patikrinimo modus tollens silogizmu:1 premisa: „Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą“ (Konstitucijos 30 str. 1 d.).2 premisa: Lietuvos piliečiai jų teisių pažeidimo atveju neturi teisės kreiptis į Konstitucinį teismą – (Konstitucijos 106 str. 1 d.).Ergo: Konstitucinis Teismas nėra teismas.Bet jei neigiant šią logiką įstatymas ir „Konstitucinio Teismo doktrina“ vis dėlto „nori“ laikyti Konstitucinį Teismą teismu, tai kyla daugybė neaiškumų ir prieštaravimų. Pagal pavadinimą – jis teismas, pagal funkcijas – ne teismas, nes nevykdo teisingumo. Jo kompetencija nukreipta ne į individualų, o į bendrąjį teisinį reguliavimą, į pastarojo konstitucinę kontrolę. Jis garantuoja bendrąjį reguliavimą nustatančių teisės aktų atitiktį Konstitucijai, kad teismai, vykdydami teisingumą, remtųsi Konstitucijai neprieštaraujančiais teisės aktais, t. y. vykdytų Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo modelį. Štai žinomoje byloje dėl visos pensijos nemokėjimo dirbantiems pensininkams Konstitucinis Teismas sprendė ne konkrečiam pensininkui, o visiems pensininkams vienodai turinčio reikšmės įstatymo atitikties Konstitucijai klausimą. Net ir tais atvejais, kai Konstitucinis Teismas turi teisę tirti konkrečių pareigūnų (pvz., Prezidento) veiksmų atitikties Konstitucijai klausimą, jis nevykdo teisingumo, nes neturi teisės kaltu pripažintam pareigūnui taikyti sankcijų (tokių sankcijų taikymas – Seimo prerogatyva). Sankcijų taikymas – tai individualaus teisinio reguliavimo (teisingumo vykdymo) instrumentas. Dėl tos pačios priežasties Konstitucinis Teismas neturi teisės tikrinti, ar bendrosios kompetencijos teismas ar kitas specializuotas teismas, spręsdamas konkretaus asmens bylą, paskyrė konkrečiam teisės pažeidėjui teisingą (suderintą su teisės pažeidimo pavojingumu) sankciją, kiek šis klausimas tiesiogiai priklauso teisingumo vykdymui. Konstitucinis Teismas galėtų tikrinti, ar bendrosios kompetencijos ar kokio nors specializuoto teismo sprendimas ar nuosprendis, priimti konkrečioje byloje, atitinka Konstituciją tik tuo atveju, jei atsiradus bendrojo teisinio reguliavimo spragai teismo būtų sukurta nauja teisės norma ir teisminio precedento pagrindu būtų norima įpareigoti ir kitus teismus vadovautis šia norma, nes tokia norma jau priklausytų ne individualiojo, o bendrojo teisinio reguliavimo sričiai ir todėl potencialiai būtų priskiriama Konstitucinio Teismo jurisdikcijai.Konstitucinis Teismas savo 2006 m. birželio 6 d. nutarimu oficialiai pripažinęs save teismu, mano nuomone, apėjo du sunkius, bet šiuo atveju fundamentinius klausimus: 1) kaip Konstitucinio Teismo pripažinimas teismu dera su minėta konstitucine nuostata, atimančia iš piliečio teisę tiesiogiai kreiptis į Konstitucinį Teismą, kai tos pačios Konstitucijos 30 straipsnis, kaip sakyta, teismu vadina tik tą instituciją, į kurią pilietis turi teisę kreiptis dėl jo pažeistų teisių. Šios teisės nesuteikimo pasekmės gali būti dar skaudesnės: jei pilietis neturi teisės tiesiogiai kreiptis į Konstitucinį Teismą, tai jam atsiranda pagrindas ne tik nelaikyti Konstitucinį Teismą teismu, bet ir iš viso suabejoti, ar tą instituciją jis gali vadinti net valstybine? Juk pagal Konstitucijos 2 straipsnį valstybę kuria piliečiai (tauta). Bet jei tie patys piliečiai neturi teisės naudotis jų pačių sukurtomis institucijomis, šiuo atveju Konstituciniu Teismu, tai gal Konstitucijos 2 straipsnis blefuoja, nes valstybę kuria ne piliečiai, o kažkas kitas. Tas „kitas“ ir neleidžia piliečiams naudotis visomis valstybės institucijomis kaip ne piliečių sukurtomis; 2) Konstitucinis Teismas, priskirdamas sau funkciją be konstitucinio teisėtumo vykdyti ir „konstitucinį teisingumą“, neatsakė į kitą ne mažiau svarbų klausimą, ką jis vadina „konstitucinio teisingumo vykdymu“, kuo jo vykdomas „konstitucinis teisingumas“ skiriasi nuo įstatyme įvardytos jo funkcijos vykdyti „konstitucinį teisėtumą?“ Negavę atsakymo į šiuos klausimus turime teisę abejoti Konstitucinio Teismo „teismiškumu“. Konstitucinis Teismas, net ir suteikus piliečiams teisę kreiptis į jį, savo funkcijomis ir darbo tvarka nevirs teismu, nebent jis imtų spręsti ne tik įstatymų atitikties Konstitucijai klausimus, bet pradėtų nagrinėti ir konkrečių piliečių individualias bylas, taikyti jiems individualizuotas sankcijas, tą bylų nagrinėjimą organizuotų institucinių pakopų pagrindu ir taip prarastų savo tapatybę.Manau, teisūs tie autoriai, kurie Konstitucinį Teismą laiko ne teismu, o specialia valstybės institucija, vykdančia specialią valstybės funkciją – teisės aktų konstitucinio teisėtumo kontrolę. Taip, atrodo, šią instituciją Lietuvoje siūlė įvardyti ir pirmasis jos pirmininkas prof. J. Žilys, ir kai kurie kiti konstitucionalistai. Kadangi Konstitucinis Teismas vykdo ne individualiojo, o bendrojo teisinio reguliavimo teisėtumo kontrolę, tai būtų logiška jį priskirti ne „teismų sistemai“ (teismai užsiima individualiuoju teisiniu reguliavimu), o prie parlamento veikiančioms valstybės institucijoms, kurių misija – tikrinti parlamento priimtų teisės aktų atitiktį Konstitucijai ir taip užbaigti tų teisės aktų kokybės kūrimą konstitucinio teisėtumo požiūriu. Tai, kad „Konstitucinio Teismo nutarimai nukreipti į ateitį“, irgi liudija jo misiją garantuoti bendrojo teisinio reguliavimo konstitucinę kokybę. Po Konstitucinio Teismo sprendimų teismai jau gali vykdyti ne bet kokį, o „konstitucinį teisingumą“, t. y. taikyti įstatymus, suderintus su Konstitucijoje įtvirtintu teisingumo modeliu.Galima pagrįstai manyti, kad valstybės institucijų sistemoje Konstitucinis Teismas stovi tarp parlamento ir teismo. Čia tikroji jo vieta ir teisinis pašaukimas. Todėl, manau, nereikėtų Konstitucinio Teismo nei išaukštinti iki teismo, nei iki jo nužeminti, nes Konstitucinio Teismo misija – ne vykdyti teisingumą, o kurti sąlygas, kad bendrosios kompetencijos ir specialieji teismai vykdytų būtent konstitucinį teisingumą, t. y. būtų aprūpinti įstatymais, suderintais su Konstitucija.Pats terminas „Konstitucinis Teismas“ gal ir gali būti toliau toleruojamas (tokia yra tradicija, jis pavartotas Konstitucijoje), nederėtų tik jį vadinti teismu įprasta prasme, net ir specializuotu teismu, nes specializuoti teismai vykdo tą patį teisingumą kaip ir bendrosios kompetencijos teismai, tik kurioje nors vienoje individualaus teisinio reguliavimo srityje (pvz., darbo ginčų teismas, šeimos ginčų teismas…). Priskyrus Konstitucinį Teismą teisminei valdžiai susijauktų pati sąvoka „teismas“: teismo jau nebūtų galima sieti tik su bendrojo teisinio reguliavimo individualizavimu. Tada reikėtų sakyti, kad teisingumo vykdymas nėra specifinė teismo funkcija ir todėl teismu galima vadinti ir nevykdančias teisingumo valstybės institucijas, net ir tas, į kurias piliečiai net neturi teisės kreiptis. Šiuo atveju siekiama ne terminą priderinti prie turinio, o turinį pritempti prie termino. Visuomenė, imanti vadinti daiktus netikrais vardais, praranda realybės jausmą; jos veikimo priemonės pasidaro nebeadekvačios jų tikslams ir todėl mažiau veiksmingos siekiant tų tikslų. . Pavyzdžiui, Šveicarijos ir Vokietijos konstitucijose yra tie patys straipsniai, kuriais remiantis mūsų Konstitucinis Teismas „atrado“ mirties bausmės priešingumą Konstitucijai. Tačiau nei šveicarų, nei vokiečių teisininkai nemanė, kad remiantis šiais straipsniais būtų galima pripažinti mirties bausmę neteisėta. Todėl jie savo konstitucijose įrašė specialią normą, draudžiančią mirties bausmę. Kitose šalyse ši bausmė buvo panaikinta parlamentų priimtais įstatymais.

Mirties bausmės panaikinimas yra gailestingumo aktas – savanoriškas visuomenės atsisakymas vykdyti žudiko atžvilgiu teisingumą arba proporcingą teisingumą. Tačiau tokį gailestingumą gali rodyti tik tas, kas turi teisę atleisti antrąją santykio šalį nuo grįžtamųjų pareigų jam, nuo teisingumo vykdymo. Tokią teisę teisinėje valstybėje gali turėti tik nukentėjusysis, tauta, parlamentas ir Prezidentas. Tauta ir parlamentas tą teisę gali įgyvendinti priimdami amnestijos įstatymą (Konstitucijos 67 str. 19 punktas), o Prezidentas – išleisdamas malonės dekretą (84 str. 23 punktas). Bet tokios teisės neturi bendrosios kompetencijos teismai, vykdantys teisingumą, jos neturi ir konstitucinis teismas, sprendžiantis klausimą, ar konkretūs teisės aktai atitinka konstituciją teisės požiūriu. Net parlamento teisė išleisti amnestijos įstatymą ar Prezidento teisė priimti malonės dekretą yra ne taisyklės, o teisinių taisyklių išimtys. Jei parlamentas ir Prezidentas dažnai naudotųsi šiomis teisėmis, tai jos virstų savo priešybe – teisės veikimo (teisingumo vykdymo rezultatų) naikinimu. Vadinasi, ir minėtų institucijų kompetencija legalizuoti gailestingumą amnestijos įstatymu arba Prezidento malone yra tik tiek prasminga ir leistina, kiek neiškreipia, nesutrikdo autentiškosios teisės veikimo, nesikėsina į teisės tapatybę.

Teisė, sakėme, yra tik teisinga, bet negailestinga, nes būti gailestingai jai neleidžia jos esmė – visų teisės subjektų lygiateisiškumas, teisių ir pareigų pusiausvyra. Atitinkamai ir teismas privalo būti tik teisingas, bet negailestingas, nes gailestingumas, kaip sakyta, yra atsisakymas vykdyti teisingumą. Teismas, rodydamas gailestingumą vienai teisinio santykio šaliai, pažeistų kitos šalies teises: pavyzdžiui, atleisdamas į bėdą patekusį skolininką nuo pareigos grąžinti skolą arba grąžinti mažiau, suteiktų skolininkui privilegiją neatlyginamai savintis kreditoriaus nuosavybę.

Konstitucijos teksto aiškinimas pagrįstas ne „konstitucijos principais“, o daug fundamentalesniais teisės principais, šiuo atveju visų teisės subjektų lygiateisiškumo principu, kuris kaip tik ir yra pagrindinis teisės principas. Įtvirtintas Konstitucijoje jis tampa ir konstituciniu principu. Konstituciniai principai yra kildinami iš teisės principų, o Konstitucija – iš teisės. Todėl Konstitucija, kiek ji pagrįsta teisiniu piliečių lygiateisiškumo principu ir tiesiai nenurodo šio principo veikimo išimčių, tiek ji nesuteikia pagrindo atpažinti jos tekstuose mirties bausmės draudimo Parlamentas gali panaikinti mirties bausmę priimdamas atitinkamą įstatymą. Bet tie subjektai, kurie turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą su užklausa, ar mirties bausmę naikinantis įstatymas neprieštarauja Konstitucijai, gali įpareigoti Konstitucinį Teismą spręsti, ar mirties bausmė atitinka Konstituciją. Jei šį klausimą spręstų nešališkas Konstitucinis Teismas, matyt, tektų pripažinti, kad toks įstatymas prieštarauja Konstitucijai, nes prieštarauja, kaip sakyta, pagrindiniam jos principui: visų teisės subjektų lygiateisiškumui. Matyt, Šveicarija ir Vokietija, kaip nuoseklaus teisinio valstybingumo šalys, tai turėdamos galvoje į savo konstitucijas įrašė specialią normą (Šveicarijos Konstitucijos 10 str. 1 d., Vokietijos Pagrindinis įstatymas, 102 str.), draudžiančią mirties bausmę, kad visą šią problemą padarytų teisiškai korektišką ir aiškią. Ši Šveicarijos ir Vokietijos konstitucijų norma formuluoja konstitucinę visų teisės subjektų lygiateisiškumo principo išimtį, kuri teisinėje valstybėje, manau, ir gali būti laikoma vieninteliu teisėtu sprendimu. .

Ar visada įstatymo aiškinimui teikiamas pirmumas, kai tuo aiškinimu galima kompensuoti būtinybę keisti rašytinę teisės normą?

Siekiant didinti teisinio aiškinimo reikšmę kartais manoma, kad aiškinimas gali kompensuoti būtinybę keisti arba papildyti Konstitucijos tekstą: „Juk iš tiesų nebūtina keisti tai, ką galima išaiškinti“ Plačiau žr. Alfonsas Vaišvila, Teisinės valstybės koncepcija Lietuvoje, p. 389–435. .

Pabandykime pasinaudoti šiuo patarimu ir Konstitucijos teksto loginiu aiškinimu papildyti Konstitucijos 106 straipsnio 1 dalį, kuriame pateikiamas baigtinis sąrašas asmenų, turinčių teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą. Piliečių šiame sąraše nėra ir todėl piliečiai neturi šios teisės. Bet jei šią teisę iš piliečių atima Konstitucijos 106 straipsnio 1 dalis, tai gal šią teisę jiems gali „grąžinti“ Konstitucijos aiškinimas, besiremiantis „konstituciniais principais“, kurie irgi „sudaro Konstituciją“, juo labiau kad Konstitucinis Teismas nuolat pabrėžia, kad „Konstitucija yra vientisas įstatymas?“ Šitaip atleistume Seimą nuo būtinybės keisti arba papildyti minėtą straipsnį, kurio konstitucinę pataisą šiuo metu Seimas kaip tik ir rengia.

Pabandykime „paieškoti“ piliečio teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl įstatymų konstitucingumo suorganizuodami kai kuriuos pagrindinius Konstitucijos principus-normas į šios rūšies silogizmą:

Nors išvada, regis, akivaizdi ir pagrįsta Konstitucijos principais-normomis, Konstitucijos tekstu, net ir „teisinės valstybės principu“, bet abejoju, ar Konstitucinis Teismas priimtų tokiais argumentais pagrįstą piliečio konstitucinį skundą. Konstitucinis Teismas tikriausiai jį atmestų apeliuodamas į Konstitucijos 106 straipsnio 1 dalį, kuri piliečiui tokios teisės nesuteikia, ir į Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnį, kuris leidžia atsisakyti ištirti, ar teisės aktas atitinka Konstituciją, jei prašymas paduotas institucijos ar asmens, neturinčių teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą. Nedaug ką tikriausiai padėtų ir piliečio bandymas sustiprinti savo skundo argumentus primenant aukščiau minėtą Konstitucinio Teismo teisėjo patarimą: „nebūtina keisti tai, ką galima išaiškinti“. Taigi turime aiškią koliziją: „Konstitucijos principai“ ir „Konstitucijos dvasia“ leidžia piliečiui kreiptis į Konstitucinį Teismą, o konkretus tos pačios Konstitucijos straipsnis neleidžia. Ir šią koliziją, esant „kūrybingam Konstitucijos aiškinimui“, iki šiol laimi straipsnis – tekstinė (pažodinė) normos reikšmė, perbraukianti visas „konstitucinių principų“ ir „konstitucijos dvasios“ pretenzijas į viršenybę ir viešus šio Teismo pareiškimus apie „kūrybingą Konstitucijos taikymą“ ir draudimą „pažodžiui skaityti Konstitucijos tekstą“. Manau, ne ką čia padėtų ir nurodymas, kad „Konstitucija – vientisas įstatymas“, kad teisės viešpatavimo sąlygomis konstitucinių principų ir konstitucinės normos kolizija sprendžiama konstitucinių principų naudai: konstitucinis principas turi aukštesnę juridinę galią negu speciali konstitucinė norma.

O štai Prezidento apkaltos atveju ta pati Konstitucija aiškinama ir sprendžiama šiek tiek kitaip. Čia kolizija atsiranda tarp dviejų specialių Konstitucijos normų: 86 straipsnio, leidžiančio nušalinti Prezidentą, šiurkščiai pažeidusį Konstituciją (bet neįpareigoja – tai dispozityvi teisės norma), ir 85 straipsnio, atleidžiančio Prezidentą nuo teisinės atsakomybės už neteisėto dekreto, kontrasignuoto kitų valstybės pareigūnų, priėmimą. Teisės teorijos požiūriu ši kolizija turėtų būti sprendžiama 85 straipsnio naudai tik todėl, kad 85 straipsnis nubrėžia Konstitucijos 86 straipsniu Seimui suteiktos diskrecijos nušalinti Prezidentą ribas, be to, 86 straipsnis suformuluotas dispozityviai („Prezidentas gali būti prieš laiką nušalintas…“), o 85 straipsnis – imperatyviai („Atsakomybė už tokį dekretą tenka jį pasirašiusiam Ministrui Pirmininkui arba ministrui“). Pastarasis vienareikšmiškai uždraudžia tokiu pagrindu taikyti Prezidentui teisinę atsakomybę, nes ją perkelia kontrasignavusiam pareigūnui. Todėl Konstitucinio Teismo pripažinimas Respublikos Prezidento priimto dekreto priešingu Konstitucijai ir tuo remiantis padaryta Teismo išvada apie minėtu veiksmu Prezidento įvykdytą šiurkštų Konstitucijos pažeidimą ir priesaikos sulaužymą nesukelia Prezidentui jokių teisinių pasekmių. Konstitucijos 85 straipsnis, kaip minėta, draudžia Seimui nušalinti nuo pareigų Prezidentą, priėmusį neteisėtą, bet kitų valstybės pareigūnų kontrasignuotą dekretą. O tam, kas nelaikomas atsakingu už konkrečią veiką, negali būti taikomos ir sankcijos. Tačiau šiuo atveju Konstitucijos tekstas buvo išaiškintas ir taikytas taip, tarsi jame iš viso nebūtų 85 straipsnio.

Todėl egzistuoja teisinis pagrindas kompetentingiems subjektams kreiptis į Konstitucinį Teismą su užklausa, ar Seimo nutarimas ta savo dalimi, kurioje Prezidento nušalinimas nuo pareigų grindžiamas ir minėto dekreto priėmimu, neprieštarauja Konstitucijai (85 str.)?

Prezidento apkaltos byla atskleidė ir dar vieną teisinio teksto taikymo ir atitinkamai jo aiškinimo užslėptą problemą, kai aiškinimas ir juo grindžiamas teisės normų taikymas paneigia įstatymo negaliojimo atgaline data principą. Minėtoje apkaltos byloje Konstituciniam Teismui išaiškinus, kad taip nušalintas nuo pareigų asmuo niekada negali Lietuvai prisiekti ir dėl to neturi teisės balotiruotis į tas valstybės pareigybes, kurios reikalauja duoti priesaiką Lietuvai, tokią sankciją Konstitucinis Teismas tarsi „atranda“ Konstitucijoje, o faktiškai ją sukuria. Bet šios sankcijos taikymas jos sukūrimo metu nagrinėjamoje byloje konfliktuoja su vienu pagrindiniu teisės principu – išankstiniu teisės normų apibrėžtumu ir išleidimu (teisės viešumo principas). Tai reiškia, kad teisės norma, juo labiau nustatanti asmens teises suspenduojančias sankcijas, turi būti griežtai suformuluota dar iki tol, kol iškils reikalas ją taikyti. Asmuo, prieš imdamasis bet kurios veiklos, turi teisę aiškiai žinoti visas savo teises ir pareigas, taip pat ir tas sankcijas, kurios jam gresia už nustatytų pareigų nevykdymą. Prezidentui priimant minėtą dekretą, kuris vėliau Konstitucinio Teismo buvo pripažintas priešingu Konstitucijai Ar gali Prezidento dekretas, neprieštaraujantis Pilietybės įstatymo 16 straipsniui, gali prieštarauti Konstitucijai, jei Konstitucijai neprieštarauja to dekreto juridinis pagrindas – minėto įstatymo 16 straipsnis, suteikiantis Prezidentui diskrecijos teisę spręsti, ką laikyti „nuopelnais Lietuvai“, suteikti asmeniui Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka (juo labiau kad minėtame dekrete Lietuvos Respublikos pilietybės siekiančio asmens „nuopelnai Lietuvai“ buvo pripažinti kitu galiojusiu ir tebegaliojančiu teisės aktu – Prezidento V. Adamkaus dekretu). Pripažinti minėtą dekretą prieštaraujančiu Konstitucijai – tai pripažinti, kad Konstitucijai pirmiausia prieštarauja minėto Pilietybės įstatymo 16 straipsnis, suteikiantis Prezidentui tokią diskreciją. Bet jei dekretas Konstitucijai prieštarauja, o jį legalizuojantis įstatymas neprieštarauja, tai ši situacija suprantama tik patiems sprendėjams. , dvigubų sankcijų už „šiurkštų Konstitucijos pažeidimą“ galiojančioje Lietuvos teisėje, atitinkamai ir Konstitucijoje, nebuvo. Jei Konstitucinis Teismas aiškinimu už tą patį pažeidimą sukuria dar vieną konstitucinę sankciją, tai ta sankcija gali būti taikoma tik tiems asmenims, kurie bus nušalinti nuo pareigų apkaltos būdu tik įsigaliojus tokiam Konstitucinio Teismo nutarimui; priešingu atveju būtų pažeidžiamas įstatymų atgaline data negaliojimo principas – vienas svarbiausių teisės principų, ginančių žmogaus teises. Iš „Konstitucijos dvasios“ tokia sankcija neišplaukia jau vien dėl to, kad Konstitucija yra ne garbės kodeksas, o žmogaus teisių ir jų apsaugos dokumentas, kuris už minėtus pažeidimus numato tik vieną sankciją – nušalinimą nuo pareigų ir nieko nesako apie dvigubos sankcijos galimybę – tolesnį tokio asmens teisių suspendavimą. Todėl galima pagrįstai abejoti, ar Konstitucinis Teismas, „atrasdamas“ Konstitucijoje ar naujai sukurdamas minėtą sankciją, neviršijo savo įgaliojimų substantive ultra vires ir ar tuo nepasikėsino į konstitucinį valdžių padalijimo principą? Jei norima suspenduoti apkaltos būdu nušalinto pareigūno dalinį politinį teisnumą iki gyvos galvos, tai toks suspendavimas neturėtų būti nei atrandamas, nei sukuriamas teisiniu aiškinimu, o tik priimant atitinkamą Konstitucijos (ne įstatymo) pataisą.

Iš tiesų – Konstitucija, pernelyg plačiai ignoruojant jos tekstą, virsta tam tikra hermeneutine paslaptimi, kur tekstas ne visada tapatus pats sau, nes tada pripažįstama, kad autentiškesnė elgesio taisyklės išraiškos forma yra ne Konstitucijos tekstas, o „Konstitucijos dvasia“. Tačiau šią „dvasią“ pajusti ir joje atpažinti elgesio taisyklę leista tik Konstituciniam Teismui. Seimas tokiu atveju praranda konstitucinio teisėtumo sąmonę: jis žino, kad jo priimamas įstatymas neprieštarauja Konstitucijos tekstui, bet jis nežino, ar tas įstatymas neprieštarauja „Konstitucijos dvasiai“. Atsiradus dviem konstitucinių normų išraiškos formoms – tekstui ir „dvasiai“, galima būtų manyti, kad tauta, „referendumu priimdama Konstituciją“, nežinojo, ką ji iš tiesų priėmė: ji „priėmė“ Konstitucijos tekstą – rašytinį dokumentą ir su juo tapatino Konstituciją, bet taikant Konstituciją paaiškėja, kad tikroji Konstitucija yra ne tik ta, kurią tauta „priėmė referendumu“, bet ir ta, kurios tauta „referendumu nepriėmė“, bet kurią aiškinimu kuria Konstitucinis Teismas. Tada kyla klausimas, kiek legitimiška ta Konstitucijos dalis, kurią aiškinimu kuria Konstitucinis Teismas ir kurią jis laiko lyg ir svarbesne, nes nuolat pabrėžia, kad Konstitucijos negalima skaityti pažodžiui? Vadinasi, išeitų, kad rašytinė Konstitucija, priimta „tautos referendumu“, mažiau svarbi, mažiau autentiška už nerašytinę, bet atpažįstamą Konstitucinio Teismo aiškinimu.

„Konstitucijos dvasia“, kaip sisteminis konkretaus norminio teksto papildymas, gali būti teisėta kategorija, jei ji neprieštarauja nė vienai rašytinei Konstitucijos normai, nes „Konstitucijos dvasią“ kuria visi Konstitucijos straipsniai, o ne atskiri, interpretuotojo selektyviai pasirenkami straipsniai (tai būtų piktnaudžiavimas sistemos sudarymu). Pavyzdžiui, minėtoje Prezidento apkaltos byloje aiškinimu „Konstitucijos dvasia“ buvo atrasta minėta konstitucinė norma – sankcija, iki gyvos galvos suvaržanti apkaltos pagrindu nušalinto pareigūno kai kurias politines teises. Siekiant legalizuoti tokią normą, kyla kai kurių klausimų: 1) kodėl Konstitucijos 86 straipsnio rašytinėje normoje nustatyta konstitucinė sankcija (priesaiką sulaužiusio pareigūno pašalinimas iš pareigų) turėtų būti laikoma nepakankama ir kodėl „Konstitucijos dvasioje“ už tą patį Konstitucijos pažeidimą reikėtų ieškoti papildomos ir daug sunkesnės sankcijos, 2) ar tokios papildomos sankcijos nustatymas priklauso parlamento ar Konstitucinio Teismo kompetencijai ir 3) ar ši aiškinimu sukurta papildoma sankcija neprieštarauja Konstitucijos 2 straipsniui – nevaržo tautos suvereniteto, jei asmenį Prezidentu skiria (renka) tauta, t. y. jei rašytinė Konstitucija tik tautai paveda spręsti, ar sulaužęs priesaiką asmuo gali būti pakartotinai renkamas į tas pačias pareigas? Neatsakius į šiuos klausimus tokios sankcijos sukūrimas teisiniu aiškinimu negali būti įtikinamas.

Teisinės atsakomybės priklausomybė nuo to, kaip suprantama teisinio aiškinimo kompetencija

Jei sakoma, kad Konstitucinio Teismo nutarimai nukreipti į ateitį, tai išeitų, kad Konstitucinis Teismas aiškinimu kuria naujas Konstitucijos normas. O jeigu taip, tai tokios normos, kaip sakyta, gali būti taikomos tik toms veikoms, kurios atsiras įsigaliojus tokioms normoms. To reikalauja minėtas teisės viešumo arba jos išankstinio formulavimo ir paskelbimo principas. Įstatymas, pripažintas priešingu Konstitucijai, tada turi būti laikomas neteisėtu tik nuo Konstitucinio Teismo nutarimo, pripažinusio tokio įstatymo nekonstitucingumą, įsigaliojimo dienos. Todėl nuo tokio įstatymo nukentėję piliečiai neturi teisės reikalauti patirtos žalos atlyginimo, nes tokios žalos tiesiog „nėra“. Dirbantiems pensininkams antikonstitucinis įstatymas „nepadarė jokios žalos“ ir „negalėjo padaryti“, nes jis pripažintas antikonstituciniu tik nuo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo dienos: nuo tos dienos toks įstatymas neteisėtas, o jo socialiniai padariniai teisėti, toks įstatymas pašalinamas iš teisės sistemos, o jo socialiniai padariniai paliekami toliau galioti. Šitaip griežtai atskiriantiems įstatymą nuo jo socialinių padarinių netrukdo visa tai laikyti „teisinės valstybės principu, įtvirtintu Konstitucijoje“. Apeinant sunkius klausimus labai palengvėja teismų darbas: čia visas argumentavimo spragas kompensuoja magiškoji formulė: „sprendimas galutinis ir visiems privalomas“.

Bet jei Konstitucinis Teismas aiškinimu nesukuria naujos elgesio taisyklės, o tik ją atranda kaip jau Konstitucijoje egzistavusią implicite, tai neteisėtu pripažintas įstatymas turi būti tokiu laikomas nuo jo įsigaliojimo ar taikymo dienos ir pilietis, patyręs žalos dėl tokio įstatymo taikymo, įgyja procesinę teisę nuo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo dienos reikalauti atlyginimo žalos, padarytos Konstitucijai priešingu įstatymu. Jei pripažįstame teisinės valstybės (teisės viešpatavimo) principą konstituciniu, tai šis principas reikalauja, kad pašalinus iš teisės sistemos neteisėtą teisės aktą, turi būti pašalinami ir jo socialiniai padariniai kaip neatskiriama tokio įstatymo galiojimo socialinė realybė.

Jei norminio teksto aiškinimas padrikas, tai sunku tokį aiškinimą laikyti teisiniu, juo labiau moksliniu.

Išvados

1.Teisinių tekstų aiškinimo pagrindu besiformuojanti teismų ir ypač Konstitucinio Teismo teisėkūra naujai iškelia ir sureikšmina teisinio aiškinimo problemą ne tik kaip teorinę, bet ir kaip praktinę. Joje svarbiausia suvokti, ar gali būti teisės norminis tekstas aiškinamas „objektyviai“, o jeigu taip, tai kokie veiksniai gali tai lemti?

2. Tokiais veiksniais straipsnyje laikomi: a) nepozityvistinė teisės samprata, teisę apibrėžianti per teisingumą bei leidimų ir paliepimų vienovę, 2) teismų nepriklausomybės principas, 3) faktas, kad įstatymų tekstus aiškina teisėjas – profesionalus teisininkas, 4) draudimas teisėjauti savo paties byloje, 5) nuostata, kad teisinis aiškinimas yra ne savarankiška akcija, o sudėtinė teisės aktų taikymo dalis, todėl tikroji teisinių tekstų aiškinimo paskirtis – ne kurti naujas teisės normas, o atpažinti teisę taikomo įstatymo tekstuose. Teisės atpažinimas norminiuose tekstuose laikomas objektyvaus aiškinimo tikslu, nes teisinėje valstybėje faktiškai taikomi ne įstatymai, o teisė, turinti įstatymų pavidalą. Ne kiekvieną įstatymą teisė legalizuoja kaip savo konkrečios išraiškos, egzistavimo formą. Tai aktualizuoja būtinybę aiškiai apibrėžti teisę, ja vadovautis kuriant įstatymus ir juos aiškinant. Jei nežinome, kas yra teisė, tai nežinome ir ko ieškoti aiškinamų (taikomų) įstatymų tekstuose. Tada objektyvus norminio teksto aiškinimas iš principo yra neįmanomas.

3. Kritiškai vertinami tie teisinio aiškinimo praktikos atvejai, kuriais bandoma priskirti teisei ne tik teisingumą, bet ir gailestingumą (nustatant konstituciniuose principuose mirties bausmės priešingumą Konstitucijai arba teisingumo vykdymo atveju pripažįstant asmenį kaltu padarius nusikaltimą ir neskiriant jam bausmės). Konstitucinio Teismo bandymas „atrasti“ Konstitucijoje sankcijas, iki gyvos galvos suspenduojančias apkaltos būdu nušalinto nuo pareigų asmens politinį teisnumą, vertinamas kaip kėsinimasis į konstitucinį valdžių padalijimo principą, o tokios sankcijos taikymas ją atrandant – kaip pažeidimas teisės principo „įstatymas atgal negalioja“.

4. Viešai skelbiant konstitucinių principų viršenybę specialios normos atžvilgiu praktikoje vienu atveju teikiama viršenybė rašytinei specialiai normai, kitu atveju – „konstituciniams principams“ ar „konstitucijos dvasiai“ nenurodant šio skirtingumo pagrindų. Bandant pernelyg plačiai aiškinti Konstituciją neišvengiamai nuvertinamas Konstitucijos tekstas. Nuvertinimo mastas jau vargu ar gali būti valdomas kuo nors kitu, išskyrus pačių teisėjų teisine sąmone. Rašytinė Konstitucija tada dideliu mastu verčiama nerašytine, o tokios „transformuotos“ Konstitucijos tikruoju žinovu, o gal ir kūrėju tenka laikyti tik Konstitucinį Teismą, kurio išaiškinimai tik todėl „objektyvūs ir teisingi“, kad yra galutiniai ir neskundžiami. Tai kertasi su kontinentinės teisės tradicija, kuri pagrįsta aiškiu valdžių padalijimo principu, pagal kurį teisėkūra laikoma parlamento prerogatyva, o aiškinimu grindžiama teismų teisėkūra yra ne taisyklė, o taisyklės išimtis ir legalizuojama tais atvejais, kai tai „objektyviai būtina“. Tai yra konstatavęs ir pats Konstitucinis Teismas savo 2006 m. kovo 28 d. nutarime.

5. Nuo to, ar teisiniu aiškinimu įstatymų tekstuose nauja teisės norma atrandama ar sukuriama, priklausys, ar valstybė bus ar nebus atsakinga už Konstitucijai prieštaraujančiu įstatymu padarytą žalą savo piliečių konstitucinėms teisėms.

Literatūra

• Bundesverfassung der Schweiz, Eidgenossenschaft von 18 April 1999 (Stand am 11. Mai 2004).
• Jarašiūnas, Egidijus, „Konstitucinė justicija ir demokratija: keletas sąveikos problemų“, Jurisprudencija, 2005, t. 64 (56), p. 74–83.
• Jarašiūnas, Egidijus, « La constitution comme réalité normative suprême: quelques problèmes posent par l'analyse des nouvelles constitutions des pays de l'Europe centrale et orientale », Jurisprudencija, 2004, t. 54 (46), p. 41–50.
• Kūris, Egidijus, „Konstitucijos dvasia“, Jurisprudencija, 2002, t. 30 (22), p. 16–31.
• Larenz, Karl; Claus-Wilhelm Canaris, Methodenlehre der Rechtswissenschaft, Studienausgabe, 3 Aufl., Berlin: Springer, 1995.
• Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2002 09 25, nr. 93-4000.
• Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pavadinimo „Konstitucinis Teismas – teisminė institucija“ ir šio straipsnio 3 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 2006 m. birželio 6 d. byla nr. 12/06.
• Mikelėnas, Valentinas, „Teisės aiškinimas: teorinės ir praktinės problemos“, Justitia, 1997, nr. 1–3.
• Röhl, F. Klaus, Allgemeine Rechtslehre, 2 neu bearbeitete Auflage, Köln, Berlin, Bonn, München: C. Heymanns, 2001.
• Rüthers, Bernd; Axel Birk, Rechtstheorie: Begriff, Geltung und Anwendung des Rechts, 2 Aufl., München: Beck, 2005.
• Sinkevičius, Vytautas, „Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo jurisdikcijos ribos, Jurisprudencija, 2002, t. 30 (22), p. 132–147.
• Šimašius, Remigijus, „Teisės aiškinimas ir jo privalomumas“, Teisės problemos, 2004, nr. 2 (44), p. 8–29.
• Vaišvila, Alfonsas, Teisinės valstybės koncepcija Lietuvoje, Vilnius: Litimo, 2000.

Legal Interpretation as Identification of Law in the Texts of Statutes

Summary. This article is devoted to the review of the interpretation of legal norms, which is ideological background for judiciary to create law. Vote is given in behalf of objective interpretation of legal text. Opportunity of such a legal interpretation is associated with nonpozityvistic conception of law, which is viewed as a reason for a mutual understanding of lawyers while interpreting legal texts. Legal interpretation is defined as identification of law in the texts of statutes. In the state under the rule of law not statutes, but law, which has been expressed through statutes, is applied. This is taken as a background for a priority of logical meaning of legal texts. Some cases of Lithuanian judicial interpretation, which attribute to law not only justice, but also mercy, are assessed critically on behalf of legal personalism. Attempt of the Constitutional Court to create constitutional sanction, which suspends political capacity of a person that has been dismissed from his office by the impeachment procedure, through interpretation should be viewed as transcendence of the competence of the Constitutional Court and breach of a constitutional principle of separation of powers.

Keywords: legal interpretation, objective interpretation of legal norms, conception of law.