Jau vien mirties bausmės panaikinimo konfliktas su visų teisės subjektų lygiateisiškumo principu ir tuo faktu, kad įstatymas saugo ne pačią žmogaus gyvybę, o tik „žmogaus teisę į gyvybę“ (teisė į gyvybę be pareigos gerbti kito asmens tokią pat teisę jau nėra teisė), rodo, jog nėra teisinių argumentų panaikinti mirties bausmę Žr. Bundesverfassung der Schweiz, S. 2. . Ar ne dėl to nė vienoje Vakarų šalyje, išskyrus Vengriją ir Lietuvą, propaguojančioje teisės viršenybę, nebuvo pavedama teismams naikinti mirties bausmę. Konstitucinis teismas nors ir nėra teismas įprasta prasme, bet jam privalomi teisiniai argumentai, nes jis sprendžia teisinę teisės aktų atitikties konstitucijai (teisei) problemą Ar „Konstitucinis Teismas“ yra teismas? Terminas „Konstitucinis Teismas“ nėra vienareikšmiškas. Konstitucinio Teismo įstatymo pirmame straipsnyje ši institucija įvardyta „teismine institucija vykdančia konstitucinį teisėtumą“. Tačiau Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji norma „teismu“ vadina tik tą instituciją, kuri vykdo teisingumą, t. y. siaurina arba likviduoja konkretaus teisės pažeidėjo teises atsižvelgiant į tai, kokias pareigas vykdyti teisiamasis buvo atsisakęs, arba atkuria konkretaus asmens pažeistas teises. Kitaip sakant, teisingumo vykdymas – tai individualus konkretaus asmens teisinio statuso reguliavimas remiantis bendrąjį reguliavimą nustatančiais teisės aktais. Todėl kyla abejonė, ar Konstitucinis Teismas bent taip, kaip jo kompetencija ir naudojimosi juo tvarka nustatyta Lietuvos Konstitucijoje ir Konstitucinio Teismo įstatyme, yra teismas? Jei jis teismas, tai jis turėtų vykdyti teisingumą – taikyti konkretiems asmenims sankcijas, o piliečiai turėtų teisę kreiptis į jį. Tačiau Konstitucinis Teismas, kaip žinoma, netaiko sankcijų, neturi apeliacijos, kasacijos, tiesiai nevykdo individualaus teisinio reguliavimo ir, svarbiausia, piliečiai neturi tiesioginio kreipimosi į jį teisės. Šiuo požiūriu Konstitucinio Teismo „teismiškumas“ neišlaiko net patikrinimo modus tollens silogizmu:1 premisa: „Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą“ (Konstitucijos 30 str. 1 d.).2 premisa: Lietuvos piliečiai jų teisių pažeidimo atveju neturi teisės kreiptis į Konstitucinį teismą – (Konstitucijos 106 str. 1 d.).Ergo: Konstitucinis Teismas nėra teismas.Bet jei neigiant šią logiką įstatymas ir „Konstitucinio Teismo doktrina“ vis dėlto „nori“ laikyti Konstitucinį Teismą teismu, tai kyla daugybė neaiškumų ir prieštaravimų. Pagal pavadinimą – jis teismas, pagal funkcijas – ne teismas, nes nevykdo teisingumo. Jo kompetencija nukreipta ne į individualų, o į bendrąjį teisinį reguliavimą, į pastarojo konstitucinę kontrolę. Jis garantuoja bendrąjį reguliavimą nustatančių teisės aktų atitiktį Konstitucijai, kad teismai, vykdydami teisingumą, remtųsi Konstitucijai neprieštaraujančiais teisės aktais, t. y. vykdytų Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo modelį. Štai žinomoje byloje dėl visos pensijos nemokėjimo dirbantiems pensininkams Konstitucinis Teismas sprendė ne konkrečiam pensininkui, o visiems pensininkams vienodai turinčio reikšmės įstatymo atitikties Konstitucijai klausimą. Net ir tais atvejais, kai Konstitucinis Teismas turi teisę tirti konkrečių pareigūnų (pvz., Prezidento) veiksmų atitikties Konstitucijai klausimą, jis nevykdo teisingumo, nes neturi teisės kaltu pripažintam pareigūnui taikyti sankcijų (tokių sankcijų taikymas – Seimo prerogatyva). Sankcijų taikymas – tai individualaus teisinio reguliavimo (teisingumo vykdymo) instrumentas. Dėl tos pačios priežasties Konstitucinis Teismas neturi teisės tikrinti, ar bendrosios kompetencijos teismas ar kitas specializuotas teismas, spręsdamas konkretaus asmens bylą, paskyrė konkrečiam teisės pažeidėjui teisingą (suderintą su teisės pažeidimo pavojingumu) sankciją, kiek šis klausimas tiesiogiai priklauso teisingumo vykdymui. Konstitucinis Teismas galėtų tikrinti, ar bendrosios kompetencijos ar kokio nors specializuoto teismo sprendimas ar nuosprendis, priimti konkrečioje byloje, atitinka Konstituciją tik tuo atveju, jei atsiradus bendrojo teisinio reguliavimo spragai teismo būtų sukurta nauja teisės norma ir teisminio precedento pagrindu būtų norima įpareigoti ir kitus teismus vadovautis šia norma, nes tokia norma jau priklausytų ne individualiojo, o bendrojo teisinio reguliavimo sričiai ir todėl potencialiai būtų priskiriama Konstitucinio Teismo jurisdikcijai.Konstitucinis Teismas savo 2006 m. birželio 6 d. nutarimu oficialiai pripažinęs save teismu, mano nuomone, apėjo du sunkius, bet šiuo atveju fundamentinius klausimus: 1) kaip Konstitucinio Teismo pripažinimas teismu dera su minėta konstitucine nuostata, atimančia iš piliečio teisę tiesiogiai kreiptis į Konstitucinį Teismą, kai tos pačios Konstitucijos 30 straipsnis, kaip sakyta, teismu vadina tik tą instituciją, į kurią pilietis turi teisę kreiptis dėl jo pažeistų teisių. Šios teisės nesuteikimo pasekmės gali būti dar skaudesnės: jei pilietis neturi teisės tiesiogiai kreiptis į Konstitucinį Teismą, tai jam atsiranda pagrindas ne tik nelaikyti Konstitucinį Teismą teismu, bet ir iš viso suabejoti, ar tą instituciją jis gali vadinti net valstybine? Juk pagal Konstitucijos 2 straipsnį valstybę kuria piliečiai (tauta). Bet jei tie patys piliečiai neturi teisės naudotis jų pačių sukurtomis institucijomis, šiuo atveju Konstituciniu Teismu, tai gal Konstitucijos 2 straipsnis blefuoja, nes valstybę kuria ne piliečiai, o kažkas kitas. Tas „kitas“ ir neleidžia piliečiams naudotis visomis valstybės institucijomis kaip ne piliečių sukurtomis; 2) Konstitucinis Teismas, priskirdamas sau funkciją be konstitucinio teisėtumo vykdyti ir „konstitucinį teisingumą“, neatsakė į kitą ne mažiau svarbų klausimą, ką jis vadina „konstitucinio teisingumo vykdymu“, kuo jo vykdomas „konstitucinis teisingumas“ skiriasi nuo įstatyme įvardytos jo funkcijos vykdyti „konstitucinį teisėtumą?“ Negavę atsakymo į šiuos klausimus turime teisę abejoti Konstitucinio Teismo „teismiškumu“. Konstitucinis Teismas, net ir suteikus piliečiams teisę kreiptis į jį, savo funkcijomis ir darbo tvarka nevirs teismu, nebent jis imtų spręsti ne tik įstatymų atitikties Konstitucijai klausimus, bet pradėtų nagrinėti ir konkrečių piliečių individualias bylas, taikyti jiems individualizuotas sankcijas, tą bylų nagrinėjimą organizuotų institucinių pakopų pagrindu ir taip prarastų savo tapatybę.Manau, teisūs tie autoriai, kurie Konstitucinį Teismą laiko ne teismu, o specialia valstybės institucija, vykdančia specialią valstybės funkciją – teisės aktų konstitucinio teisėtumo kontrolę. Taip, atrodo, šią instituciją Lietuvoje siūlė įvardyti ir pirmasis jos pirmininkas prof. J. Žilys, ir kai kurie kiti konstitucionalistai. Kadangi Konstitucinis Teismas vykdo ne individualiojo, o bendrojo teisinio reguliavimo teisėtumo kontrolę, tai būtų logiška jį priskirti ne „teismų sistemai“ (teismai užsiima individualiuoju teisiniu reguliavimu), o prie parlamento veikiančioms valstybės institucijoms, kurių misija – tikrinti parlamento priimtų teisės aktų atitiktį Konstitucijai ir taip užbaigti tų teisės aktų kokybės kūrimą konstitucinio teisėtumo požiūriu. Tai, kad „Konstitucinio Teismo nutarimai nukreipti į ateitį“, irgi liudija jo misiją garantuoti bendrojo teisinio reguliavimo konstitucinę kokybę. Po Konstitucinio Teismo sprendimų teismai jau gali vykdyti ne bet kokį, o „konstitucinį teisingumą“, t. y. taikyti įstatymus, suderintus su Konstitucijoje įtvirtintu teisingumo modeliu.Galima pagrįstai manyti, kad valstybės institucijų sistemoje Konstitucinis Teismas stovi tarp parlamento ir teismo. Čia tikroji jo vieta ir teisinis pašaukimas. Todėl, manau, nereikėtų Konstitucinio Teismo nei išaukštinti iki teismo, nei iki jo nužeminti, nes Konstitucinio Teismo misija – ne vykdyti teisingumą, o kurti sąlygas, kad bendrosios kompetencijos ir specialieji teismai vykdytų būtent konstitucinį teisingumą, t. y. būtų aprūpinti įstatymais, suderintais su Konstitucija.Pats terminas „Konstitucinis Teismas“ gal ir gali būti toliau toleruojamas (tokia yra tradicija, jis pavartotas Konstitucijoje), nederėtų tik jį vadinti teismu įprasta prasme, net ir specializuotu teismu, nes specializuoti teismai vykdo tą patį teisingumą kaip ir bendrosios kompetencijos teismai, tik kurioje nors vienoje individualaus teisinio reguliavimo srityje (pvz., darbo ginčų teismas, šeimos ginčų teismas…). Priskyrus Konstitucinį Teismą teisminei valdžiai susijauktų pati sąvoka „teismas“: teismo jau nebūtų galima sieti tik su bendrojo teisinio reguliavimo individualizavimu. Tada reikėtų sakyti, kad teisingumo vykdymas nėra specifinė teismo funkcija ir todėl teismu galima vadinti ir nevykdančias teisingumo valstybės institucijas, net ir tas, į kurias piliečiai net neturi teisės kreiptis. Šiuo atveju siekiama ne terminą priderinti prie turinio, o turinį pritempti prie termino. Visuomenė, imanti vadinti daiktus netikrais vardais, praranda realybės jausmą; jos veikimo priemonės pasidaro nebeadekvačios jų tikslams ir todėl mažiau veiksmingos siekiant tų tikslų. . Pavyzdžiui, Šveicarijos ir Vokietijos konstitucijose yra tie patys straipsniai, kuriais remiantis mūsų Konstitucinis Teismas „atrado“ mirties bausmės priešingumą Konstitucijai. Tačiau nei šveicarų, nei vokiečių teisininkai nemanė, kad remiantis šiais straipsniais būtų galima pripažinti mirties bausmę neteisėta. Todėl jie savo konstitucijose įrašė specialią normą, draudžiančią mirties bausmę. Kitose šalyse ši bausmė buvo panaikinta parlamentų priimtais įstatymais.