Straipsnis Orientalistinių idėjų poveikis Itteno spalvos teorijai

Aptardamas spalvos problemas Ittenas nemažai dėmesio skiria senosios dailės meistrų kūrinių analizei, kur laikosi chronologiškumo, taip pat išskiria fundamentaliais, spalvotyros istorijoje lūžiniais laikomus mokslinius atradimus. Pavyzdžiui, jis susitelkia ties Newtono atradimais skyriuje Spalvos fizika (Color Physics), toliau nuosekliai pereina prie spalvų medžiagiškumo ir poveikio analizės (Color Agent and Color Effect) ir tarsi prieina prie logiškos išvados. Tačiau, patyrinėjus atidžiau, matome kad istoriniam spalvos meninės išraiškos galimybių panaudojimo pjūviui iliustruoti parenkami pavyzdžiai ir komentaras aiškiai brėžia orientalistinę liniją, o formaliai logiška išvada yra tiesiog spalvos fenomeno išaukštinimas:

Kadangi tema suvokta, dizainas turi laikytis šios pradinės apsprendžiančios koncepcijos. Jei spalva yra vedančioji (pagrindinė) išraiškos priemonė, kompozicija turi prasidėti nuo spalvos plotų, kurie diktuos linijas. Tas, kas pirma piešia linijas, o vėliau prideda spalvas, niekad nepasieks švarios, intensyvios spalvos efekto. Johannes Itten, The Art of Color: The Subjective Experience and Objective Rationale of Color, p. 20.

Spustelėjus išskleisti...

Kita vertus, Ittenas, ypač vėlesniuose Vorkurs aprašuose (pastebėjimuose), pats ne visada aiškiai atskirdavo turinį nuo metodo Žr. Marcel Franciscono, Walter Gropius and the Creation of the Bauhaus in Weimar: The Ideals and Artistic Theories of Its Founding Years, pp. 177–178. ir tai veikiausiai yra ne tam tikros akademinės precizikos trūkumas, bet sąmoninga pozicija, kai svarbu konceptuali visuma, o metodas yra turinio dalis. Ittenui buvo reikšminga išlaisvinti studentų kūrybines galias, tarsi iš pradžių aplenkti intelektą, kad imtų veikti intuicija, išsijudintų tie pasąmonės klodai, kur glūdi autentiškiausias, neišmoktas kūrybiškumas. Tokį tikslą sąlygojo Rytų filosofijos studijos, galbūt jis buvo susipažinęs ir su tuo metu Italijoje labai populiarios Marios Montessori pedagoginiais metodais.

Nors Itteno Rytų kraštams būdingos filosofijos ir estetikos tarsi primygtinis piršimas sulaukdavo nemažai kritikos, tačiau vėliau mokslininkai pripažino, kad, „orientalizmas Bauhauze taip pat turėjo pedagoginę vertę“ Marcel Franciscono, Walter Gropius and the Creation of the Bauhaus in Weimar: The Ideals and Artistic Theories of Its Founding Years, p. 193. . Itteno filosofinės nuostatos aptariamos lyginant su įtakingiausiais Rytų filosofais, pavyzdžiui, Vokietijoje tarpukaryje didžiulį susidomėjimą sukėlusia natūralumą, asmenybės ryšį su gamtos pasauliu, estetinę būties interpretaciją aukštinančia daoizmo filosofija, anot kurios pagrindėjo Zhuangzi, verta branginti tai, kas mumyse, ir atsiriboti nuo to, kas ne mūsų, kas išorėje, nes dažnai žinios tampa prakeikimu. Ši pozicija, kad svarbiausia prigimtinis, ikipatyriminis autentiško kūrybiškumo šaltinis, o išmokti, intelektui prieinami dalykai yra antraeiliai, galintys tapti našta menininkui – tai kertinė Itteno spalvos teorijos ašis.

Jo teorijos schema sudaryta remiantis kontrasto principu, kurio reikšmę, anot Itteno, pastebėjo Goethe, Bezoldas, Chevreulis bei Holzelis. Nors Chevreulis 1839 metais paskyrė atskirą darbą kontrastui – De la Loi du Contraste Simultané des Couleurs, Itteno nuomone, trūko sistematiško ir praktiško (paremto pratimais) supažindinimo su spalvos kontrasto specialiaisiais efektais ir pavyzdžių aptarimo). Būtent spalvos kontrastų tyrimą jis laiko esmine savo dėstyto kurso dalimi Žr. Johannes Itten, The Art of Color: The Subjective Experience and Objective Rationale of Color, p. 36. . Ittenas skiria septynių rūšių kontrastus: atspalvio, šviesotamsos, šaltos–šiltos spalvos, papildomų spalvų, sinchroninį, sodrumo ir išplėstinį (spalvų ploto) kontrastą.

Viena vertus, Itteno schemos spalvų skirstymai labai lakoniški, pvz., jo spalvų ratas susideda tik iš dvylikos spalvų. Apskritimo viduryje yra trikampio forma, padalinta į tris dalis – pagrindines geltoną, mėlyną, raudoną spalvas, aplink ją šešiakampio formą sudarančios žalia, oranžinė ir violetinė ir toliau iš šių susidedantis dvylikos spalvų ratas. Taigi matome pagrindines geometrines formas ir tris garsiąsias Bauhauzo spalvas centre. Itteno manymu, koloristas tik gaištų laiką kurdamas 24 ar 100 spalvų ratus, juk dailininkas be pagalbos vis tiek negalėtų prisiminti, pavyzdžiui, spalvos nr. 83 iš šimto tonų sistemos Žr. Johannes Itten, The Art of Color: The Subjective Experience and Objective Rationale of Color, p. 34. . Atrodytų, tokia lakoniška maniera sudėliota ir kiti esminiai akcentai: trys būdingi menininkų tipai, skiriami pagal požiūrį į spalvos problemas – epigonai, kurie komponuoja spalvas sekdami mokytojais ar patinkančiais pavyzdžiais ir neturi individualios spalvų paletės; originalai – tie, kurie remiasi tik subjektyvia, asmenine spalvine schema, nepriklausomai nuo kūrinio temos pasikeitimo; trečias tipas yra rečiausias – universalai, kurių spalvos paletė priklauso nuo tapomo objekto, o jų subjektyviosios spalvos gali apimti visą spalvų ratą, jie dažnai būna aukšto intelekto, galintys suvokti įvairiapusę filosofiją Žr. ten pat, p. 30. . Taip pat Ittenas išskiria trejopas spalvinės estetikos prieigas ar kryptis – impresija (vizualumas), ekspresija (emocionalumas), konstrukcija (simboliškumas).

Kiekvienas menininkas pasirenka aspektą, kurį nori pabrėžti, tačiau

simbolizmas be vizualinės precizikos ir emocinės jėgos bus tik anemišku formalizmu; vizualiai įspūdingas efektas be simbolinės reikšmės ir emocinės jėgos bus banalus imituojantis natūralizmas; emocinis efektas be konstruktyvaus simbolinio turinio ar vizualinio poveikio bus nuvertintas iki plokščios sentimentalios ekspresijos. Johannes Itten, The Art of Color: The Subjective Experience and Objective Rationale of Color, p. 17.

Spustelėjus išskleisti...

Nors spalvos aspektų sudėtinės schemos tarsi aiškios ir paprastos, Itteno pastabos aiškiai parodo, kad formos lakoniškumas slepia komplikuotą, daugiasluoksnį turinį, iš kurio aiškėja, jog Itteno spalvos teorija apima beveik visus įmanomus kūrybinio proceso aspektus: ne tik formalius dalykus, kaip kad kompozicija, forma, etc., bet ir tokius „globalius“ fenomenus, kaip etika, kalba, istorija, kultūra ar net gelmių psichologija, nagrinėjanti sąmonės ir pasąmonės sąryšį.

Tokį visuminį požiūrį, daugiapakopę spalvos fenomeno analizę galima iliustruoti pavyzdžiu, kai aptardamas vieną iš septynių kontrastų tipų, šaltos – šiltos spalvos kontrastą, Ittenas įveda dar aštuonias verbalines struktūras, priešingų terminų poras (šešėlis–saulė, permatomas–aklinas, raminantis–stimuliuojantis, retas–tankus, erdvus–žemiškas, arti–toli, lengva–sunku, šlapia–sausa) kurios, pasak jo, yra įvairūs įspūdžiai, atspindintys šaltos–šiltos spalvos kontrasto universalumą Žr. ten pat, p. 65. . Tokie ir panašūs atvejai, kai kontrastų tipai persidengia, vienas kuris aiškinamas pasitelkiant kitą, įtraukiama plastika, perspektyva, spalvos fenomeno suvokimas, galimi jo simbolikos išaiškinimai ir tarpusavio santykis yra artimi Rytų kraštų meno estetikos tradicijai, kai pati paprasčiausia forma gali būti suprasta kaip tam tikras estetinis universumas, kuriuo išreiškiama pasaulio sandara, metafizinė yin ir yang pradų pusiausvyra.

Rytų estetiniais principais Ittenas remiasi ir kalbėdamas apie šviesotamsą: jis ne kartą akcentuoja, kad tokiu atveju kontrastas yra dominuojantis, šį poliariškumą vadina fundamentalios reikšmės žmogaus gyvenime ir gamtoje apskritai (nature generally) Žr. Johannes Itten, The Art of Color: The Subjective Experience and Objective Rationale of Color, p. 46. . Šiam svarbiausiam principui aptarti Ittenas pasitelkia kinų ir japonų tapybos pavyzdžius pabrėždamas, kad dauguma Europos ir Azijos meno paremta grynu šviesotamsos kontrastu, tačiau Rytų kraštų tušo tapyba yra išskirtinis pavyzdys. Ittenui būdinga, kaip ir šiuo atveju, išsamiai aptariant didaus kinų peizažo tapybos meistro čan estetikos šalininko Liang K’ai tapybą, tuo pat metu kalbėti ne tik apie formalius aspektus (pvz., spalvų dėmes), bet apimti spalvos semantiką, ritmiką, kūrybos proceso metodus. Jis mini meditaciją, dvasinį susikaupimą ir kūnišką atsipalaidavimą, būdingą čanbudizmo estetikos ir meno tradicijai, atskleidžia svarbiausius čan ir iš jos išsirutuliojusias dzen estetikos kategorijų subtilybes, pavyzdžiui, aiškina, kodėl kinų ir japonų vienuoliai, geriausiai įvaldę juodą ir baltą spalvas, yra kontrasto meistrai: „jie neužsiima meditacija tam, kad taptų didžiais tapytojais; jie teptuko pagalba panyra į meditaciją“ Ten pat, p. 49. . Ši Itteno pastaba yra akivaizdi aliuzija į vieną iš septynių dzen estetikos kategorijų intencionalų Natūralumą Žr. Shinʼichi Hisamatsu, Zen and the Fine Arts, p. 32. .

Itteno spalvos teorija sukonstruota lyginant objektyvų ir subjektyvų spalvų suvokimą. Tai, ką Ittenas vėliau pavadina subjektyviu tembru, jis atranda eksperimentuodamas su studentais, kai šie jo paskirstytus harmoningų spalvų derinius pavadina „prieštaringais ir nemaloniais“. Tuomet Ittenas paprašo kiekvieno sukurti harmoningų spalvų derinių ir stebėdamasis suvokia, jog kiekvieno spalvų harmonijos koncepcija yra kitokia. Taip 1928 metais eksperimentuodamas menininkas suformuoja vieną iš kertinių savo spalvinės teorijos atramos taškų, o vėliau tai papildo tolimesniais eksperimentais bei dokumentacija:

kiekvieno individo kaip harmoningos sukurtos spalvų kombinacijos, čia reprezentuoja individualią subjektyvią nuomonę. Tai yra subjektyvi spalva. Johannes Itten, The Art of Color: The Subjective Experience and Objective Rationale of Color, p. 24.

Spustelėjus išskleisti...

Itteno nuomone, meno edukacijoje svarbios dvi problemos: plėtoti ir stiprinti mokinio individualius gabumus ir išmokyti pagrindinių objektyvių formos ir spalvos taisyklių, papildant gamtos studijavimu, kur, vėlgi, svarbu lavinti individualų kūrybiškumą.

Tačiau kiekvienam studentui reikia universalių spalvinių principų pagrindo, patinka jam tai ar ne. Tai paskatins natūralius kūrybinius polinkius ir įkvėps naujus spalvinius ieškojimus. Ten pat, p. 26.

Spustelėjus išskleisti...

Jei subjektyvūs spalviniai tonai išreiškia asmenybės vidujybę, Itteno manymu, pagal jų kombinacijas galime numanyti autoriaus mintis, jausmus ir veiksmus. Tęsdamas įvairius spalvinius eksperimentus kartu su studentais jis sakosi pastebėjęs, kad virš individualaus skonio esąs „aukštesnis sprendimas“ žmoguje, kuris atskiria, kas tikrai turi esminę vertę, o kas yra tik sentimentalūs prietarai. Šio aukštesnio sprendimo buvimą įrodo spalvų grupavimo eksperimentai pagal keturis gamtos sezonus. Ittenas pirmasis panaudojo šį skirstymo būdą, vėliau tapusį ypač populiariu kosmetikos, mados, grožio industrijoje. „Verta pastebėti – rašo jis, –

kad nors aš uoliai prašiausi įvairių nuomonių apie savo parinktų spalvų atitikimą gamtos sezonams, dar nesutikau nė vieno, kuris būtų suklydęs identifikuodamas vieną ar kitą sezoną. Johannes Itten, The Art of Color: The Subjective Experience and Objective Rationale of Color, p. 30.

Spustelėjus išskleisti...

Tai jam įrodo tam tikro bendrinio sprendimo galimybės egzistavimą, kuri neabejotinai priklauso intelekto sferai.

Taigi, spalvos fenomeno esmės apmąstymuose Ittenas stengiasi vengti vienašališkumo ir atverti kuo platesnes spalvos galimybes. Skirtingų spalvos fenomeno pradų pažinimas apsaugo nuo pavojaus, kad spalvinė dailininko paletė bus parinkta remiantis vien tik autoriaus skoniu. Jei spalvotyros srityje galime rasti visuotinai galiojančias taisykles, Itteno nuomone, mūsų pareiga jas tirti.

Aptardamas subjektyvų ir įvesdamas objektyvų spalvos fenomeno pradą Ittenas tarsi brėžia du skirtingų krypčių tyrimo vektorius. Viena vertus, sprendžiant iš parenkamų citatų, meno kūrinių pavyzdžių jam akivaizdžiai artimesnis intuityvistinis, subjektyvus požiūris į spalvos suvokimą, kita vertus, mėgindamas likti nešališkas, Ittenas argumentuoja ir priešingą požiūrį, taip savo teoriją išplėsdamas ir papildydamas potemėmis, naujais sluoksniais bei neretai prieštaringomis įžvalgomis. Pavyzdžiui, skyriuje, Spalvų konstrukcijos teorija (Theory of Color Design) jis aptaria skirtingų menininkų kūrybines prieigas. Pamini Paulį Cézanne’ą kaip besiremiantį logiką, ir jam priešpriešina Henri Matisse’ą ir Auguste’ą Rodiną, kurių požiūriu argumentuoja „išvadą“: „Bet koks apskaičiuotas planas, tuomet nebus lemiantis faktorius. Intuityvus jausmas yra pranašesnis, vedantis į iracionalumo ir metafizikos sferą ww […]“ Johannes Itten, The Art of Color: The Subjective Experience and Objective Rationale of Color, p. 32. Šio skyriaus konstrukcija tipiška Itteno mąstymo būdui, kai savo požiūrį jis stiprina jam artimų menininkų pastebėjimais ir pateikia norimą išvadą taip, lyg ji būtų logiškai argumentuota. Ittenas pasitelkia aiškią, neva racionalią formą ir ją „užpildo“ subjektyviu turiniu. Būdingas modelis yra toks: Ittenas spalvos fenomeno teoriją išskleidžia trumpais skyreliais, kai pagrindinė problema (kuris nors spalvos aspektas) ir tyrimo klausimas pateikiamas pavyzdžiais, kuriais stiprinamas ir argumentas, skyrelio gale pats virstąs įrodymu. Taip skyriuje Spalvų konstrukcijos teorija sužaidžiama Rainerio Maria Rilke’s ir Rodino dialogu, kuriame rašytojas klausia skulptoriaus, kaip šis, nuo pačios projekto pradžios, apibūdintų kūrybinį procesą. Rodinas jam atsako, esą pradžioje pajunta intensyvų jausmą, kuris laipsniškai tampa vis konkretesniu ir priverčia suteikti jam plastinę formą. Tada pradedama planuoti ir konstruoti ir, kai jau artėjama prie projekto įvykdymo, dar kartą atsiduodama jausmui, kuris gali paskatinti pakeisti planą Žr. ten pat. . Ši citata ir panašus Matisse’o pavyzdys tampa Itteno argumentuote, kad racionalus planas kūrybiniame procese yra antraeilis dalykas.

Kita vertus, remdamasis iki tol buvusiais tyrimais, Ittenas praplečia, pagilina ir savaip perinterpretuoja beveik visus spalvos fenomeno aspektus. Pavyzdžiui, garsiąją spalvų žvaigždę sukuria remdamasis Ph. Otto Runge’s spalvos teorija, iš kurios „pasiskolina“ sferos modelį kaip patogiausią įvairių spalvos savybių perteikimui. Itteno spalvų žvaigždė yra sfera plokštumoje, pavaizduota taip, kad būtų visiškai matoma, nes, autoriaus žodžiais tariant, „negalime čia atkurti trijų dimensijų spalvos sferos (rutulio)“ Johannes Itten, The Art of Color: The Subjective Experience and Objective Rationale of Color, p. 114. . Ittenas pasiūlo savo spalvos fenomeno suvokimo modelį, tačiau, kaip būdinga Rytų kraštų filosofinėms, etetinėms teorijoms, nepateikia griežtai vienareikšmio atsakymo į nei vieną iš pateiktų klausimų. Rašydamas apie objektyviąsias spalvas išskiria tik patį principą – jų skirstymą pagal sezonus, pripažindamas, kad tuo pačiu čia įmanoma begalė variacijų. Spalvų harmoniją supranta kaip temų sklaidą sistematiškam spalvų tarpusavio santykiui, kuris gali pasitarnauti kaip bazė kompozicijai. Ittenas dažnai pabrėžia spalvos reikšmę ir pateikia šį fenomeną kaip pagrindinį kūrybiniame procese. Geometrines formas, kuriomis iliustruoja visas spalvos schemas, Ittenas pasirinko ne todėl, kad šios asocijuojasi su matematiškai tiksliomis ar racionaliomis formomis, kaip šios dažniausiai suprantamos kalbant apie kubizmą, bet greičiausiai todėl, kad būdamas Rytų žinovu suvokė jas kaip „istoriškai ir konceptualiai pirmines meninėje kūryboje“ Marcel Franciscono, Walter Gropius and the Creation of the Bauhaus in Weimar: The Ideals and Artistic Theories of Its Founding Years, p. 219. . Jo spalvos teorijos forma, modelis bei kertiniai autoriai, kuriais remiamasi, atspindi Itteno susižavėjimą Rytų estetika, japonų, kinų tušo tapybos išmanymą, domėjimąsi dzen, budizmo bei mazdeizmo filosofija.

Pagrindinės išvados

Glaustai skirtingais aspektais aptarę įvairių Rytų tautų filosofijos, religijos, estetikos, meno idėjų poveikį Itteno spalvos teorijai ir reziumuodami išsakytas mintis, galime teigti, kad, pirma, menininkas, netgi lyginant su jo kolegomis Bauhauze Kandinskiu ir Klee buvo nepalyginamai stipriau jų paveiktas. Šios idėjos tapo ne tik jo spalvų teorijos, tačiau ir neatsiejama šio originalaus teoretiko ir dailininko pasaulėžiūros, gyvenimo filosofijos, estetikos, pedagoginės sistemos ir meno praktikos dalimi.

Antra, spalvos fenomenas Itteno teorijoje suprantamas kaip pagrindinis universalus, sintetinis, jungiantis kitus dailininko meninės kūrybos proceso elementus principas. Viena vertus, spalva jo koncepcijoje analizuojama tarsi iš vidaus – išskleidžiami jos įvairiapusiai santykiai ne tik su visais pagrindiniais meninio proceso aspektais (kompozicija, planais, forma etc.), bet ir meninėmis praktikomis, dizaino bei tapybos dėstymo metodologija. Kita vertus, spalvos fenomenas čia gvildenamas tarsi iš išorės ir kartu kompleksiškai: estetiniu, etiniu, filosofiniu, psichologiniu, psichofiziologiniu kultūriniu ir kitais aspektais.

Ir galiausiai, objektyviai vertinant originali ir gilų rėžį spalvotyroje palikusi Itteno sukurta spalvos teorija, kurią, kaip dėstyto kurso apie spalvą ir formą dalį, perėmė dizaino krypties mokyklos visame pasaulyje, yra iššūkis racionalistinei, logocentristiniu, binariniu mąstymu grįstai, vakarietiškai estetikos tradicijai. Spalvos fenomeno suvokimo strategija, kuri mus (Europos, taip pat ir Lietuvos aukštąsias mokyklas) pasiekė per Bauhauzo dizaino mokyklą, yra paremta intuityvistine ir orientuota į individualumą bei vidinį pasaulį, Rytų kraštų filosofine, estetine, meno tradicija, čan, dzen estetika ir mazdeizmo pasaulėžiūra.

Literatūra

• Ackermann, Ute, “Body Concepts of the Modernists at the Bauhaus” | Jeannine Fiedler, Peter Feierabend (Hg.), Bauhaus, Königswinter: Tandem Verlag, 2006.
• Andrijauskas, Antanas, „Orientalistika ir komparatyvistinės studijos“ | Antanas Andrijauskas (sud.), Kultūrologija, t. 7: Rytai–Vakarai: komparatyvistinės studijos II, Vilnius: Kultūros ir meno instituto leidykla, 2001, p. 12–168.
• Bergdoll, Barry; Leah Dickerman, Bauhaus 1919–1933: Workshops for Modernity, New York: The Museum of Modern Art, 2009.
• Fiedler, Jeannine; Peter Feierabend (Hg.), Bauhaus, Königswinter: Tandem Verlag, 2006.
• Franciscono, Marcel, Walter Gropius and the Creation of the Bauhaus in Weimar: The Ideals and Artistic Theories of Its Founding Years, Urbana: University of Illinois Press, 1971.
• Ha’nish, Otoman Zar-Adusht, Mazdaznan maistu rankvedis: virti ir nevirti maistai ka valgyti ir kaip, vertė Antanas Karalius, Seattle (WA): Mazdaznan draugai Dievo, 1911.
• Ha’nish, Otoman Zar-Adusht, Mazdaznan, Health and Breath Culture, London: Open Editions, Stanley Picker Gallery, 2012.
• Hisamatsu, Shinʼichi, Zen and the Fine Arts, Tokyo: Kodasha International, 1982.
• Itten, Johannes, Design and Form – The Basic Course at the Bauhaus, New York: Reinhod Publishing Corporation, 1964.
• Itten, Johannes, Mein Vorkurs am Bauhaus: Gestaltung und Formenlehre, Ravensburg: Otto Mayer Verlag, 1963.
• Itten, Johannes, The Art of Color: The Subjective Experience and Objective Rationale of Color, New York: John Willey & Sons, 1973.
• Klee, Paul, Briefe an die Familie 1893–1940, Bd. 2, Köln: Dumont, 1979.
• Neumann, Eckhard (ed.), Bauhaus and Bauhaus People: Personal Opinions and Recollections of Former Bauhaus Members and Their, translated by Eva Richter, Alba Lorman, New York: Van Nostrand Reinhold Company, 1970.
• Иттен, Иоханнес, Искусство формы: мои форкурс в Баухаузе и других школах, перевод с немецкого и предисловие Людмилы Монаховой, Москва: Дмитрий Аронов, 2001.

The Impact of Oriental Ideas on Itten’s Theory of Color

Summary. The article focuses on the theory of color developed by one of the most influential figures of Bauhaus school of design – Swiss painter Johannes Itten. Without his theory of color it is hard to imagine the abstract trends and developments which took place in the 20th century in the fields of design aesthetics, painting, and analysis of color. The ambitious and colorful J. Itten openly challenged the rational vision of Bauhaus aesthetics at the time propagated by architect leaders of the school. J. Itten’s theory of color is rooted in the Eastern philosophy and Oriental aesthetic principles: the tradition of Vedic texts, Buddhism, Zen, Chan, and most notably, Mazdeism, which he admired, practiced and even applied when teaching at Bauhaus. As a result of his efforts, Bauhaus school developed non traditional and at the time unusual (but currently ubiquitous) methodology of teaching where the psychological analysis of the creative phenomena is supplemented by the oriental definition of corporeality and the theory of color is approached from two directly opposite points of view – the mathematical and analytic method of schema as well as the intuitive and emotional approach that is linked to the subconscious.

Keywords: Johannes Itten, theory of color, Orientalism, Mazdeism, Chan, Zen, aesthetics, Veda, design.