Aptardamas spalvos problemas Ittenas nemažai dėmesio skiria senosios dailės meistrų kūrinių analizei, kur laikosi chronologiškumo, taip pat išskiria fundamentaliais, spalvotyros istorijoje lūžiniais laikomus mokslinius atradimus. Pavyzdžiui, jis susitelkia ties Newtono atradimais skyriuje Spalvos fizika (Color Physics), toliau nuosekliai pereina prie spalvų medžiagiškumo ir poveikio analizės (Color Agent and Color Effect) ir tarsi prieina prie logiškos išvados. Tačiau, patyrinėjus atidžiau, matome kad istoriniam spalvos meninės išraiškos galimybių panaudojimo pjūviui iliustruoti parenkami pavyzdžiai ir komentaras aiškiai brėžia orientalistinę liniją, o formaliai logiška išvada yra tiesiog spalvos fenomeno išaukštinimas:
Kadangi tema suvokta, dizainas turi laikytis šios pradinės apsprendžiančios koncepcijos. Jei spalva yra vedančioji (pagrindinė) išraiškos priemonė, kompozicija turi prasidėti nuo spalvos plotų, kurie diktuos linijas. Tas, kas pirma piešia linijas, o vėliau prideda spalvas, niekad nepasieks švarios, intensyvios spalvos efekto. Johannes Itten, The Art of Color: The Subjective Experience and Objective Rationale of Color, p. 20.
Kita vertus, Ittenas, ypač vėlesniuose Vorkurs aprašuose (pastebėjimuose), pats ne visada aiškiai atskirdavo turinį nuo metodo Žr. Marcel Franciscono, Walter Gropius and the Creation of the Bauhaus in Weimar: The Ideals and Artistic Theories of Its Founding Years, pp. 177–178. ir tai veikiausiai yra ne tam tikros akademinės precizikos trūkumas, bet sąmoninga pozicija, kai svarbu konceptuali visuma, o metodas yra turinio dalis. Ittenui buvo reikšminga išlaisvinti studentų kūrybines galias, tarsi iš pradžių aplenkti intelektą, kad imtų veikti intuicija, išsijudintų tie pasąmonės klodai, kur glūdi autentiškiausias, neišmoktas kūrybiškumas. Tokį tikslą sąlygojo Rytų filosofijos studijos, galbūt jis buvo susipažinęs ir su tuo metu Italijoje labai populiarios Marios Montessori pedagoginiais metodais.