Indijoje situacija yra analogiška, terminas „žydas“ buvo vartojamas perjoratyvine prasme apibūdinant tiesioginius politinius priešininkus – musulmonus, taip vadino hindai, o brahmanus – neliečiamieji. Tačiau esminis skirtumas yra tas, jog turbūt unikaliausias Indijos žydų istorijos aspektas yra jokios diskriminacijos ir religinės hindų daugumos nebuvimas. Indų toleranciją lėmė hindų religinės nuostatos, legitimuojančios plačią kultūrinę ir religinę įvairovę, nors tuo pat metu ir eliminuojančios galimybę pereiti iš vienos sociokultūrinės grupės į kitą. Dauguma hindų bendruomenės narių istorijos raidoje sukūrė tolerantišką atmosferą žydų diasporai ir nemažai iškilių žydų turėjo aukštas pareigas valstybinėse struktūrose, kariuomenėje ir versle tiek britų kolonijiniu laikotarpiu, tiek ir atgavus nepriklausomybę. Protestantiškų misijų sklaida britų Indijoje buvo esminis veiksnys, formavęs indišką žydų percepciją. Vėlyvuoju britų kolonijiniu laikotarpiu indų diskursai apie žydus skleidėsi platesniame krikščionybės ir Vakarų santykio su Indija kontekste, pradedant protestantų misionierių polemika apie krikščionybės išskirtinumą. Hindų reformatoriai žydų tematiką naudojo konstruodami Indijos ir/arba hindų tolerantiškumo sampratą ir apskritai naujosios Indijos tapatybės viziją. Antisemitizmo apraiškos Indijoje siejamos pirmiausia su pačių britų valdininkų pozicija Indijoje (pavyzdžiui, masonų ložės) ir su radikalių islamistinių grupuočių, tokių kaip Lashkar-e- Toiba, retorika, teigiančia, jog žydai ir hindai yra islamo priešai. Tik Bagdado žydų bendruomenė atvirai tapatino savo interesus su britų kolonistų interesais ir demonstravo savo lojalumą imperijai siekdama europietiško teisinio statuso. Ir būtent tik ši žydų bendruomenė palaikė sionistines idėjas, rėmė jas tapatindamasi su pasaulio žydais.