Straipsnis Žydų (savi)reprezentacija ir recepcija kolonijinėje Indijoje

Santrauka. Straipsnyje analizuojamas indų diskursas apie žydus, kurie yra viena mažiausių Indijos bendruomenių. Indiškoji žydų reprezentacija kontekstualizuojama platesniame Indijos kultūrinės, politinės ir religinės istorijos kontekste. Tuo tikslu pasitelkiami reprezentacinių tyrimų ir tarpdisciplininio diskurso analizės metodologiniai instrumentai. Siekiama atsakyti į klausimus: kokia buvo žydų „kitoniškumo“ Indijoje samprata ir ar vyko jų asimiliavimas? Kaip europinė antisemitizmo retorika veikė žydų vertinimą Indijoje? Koks buvo indų atsakas į sionistinę ideologiją? Straipsnis grindžiamas kolonijinio laikotarpio šaltiniais, Indijos religinių reformatorių ir išsivadavimo sąjūdžio lyderių (Dayananda Saraswatis, Swamis Vivekananda, Mahatma Gandhis ir kt.), formavusių naująją Indijos tapatybę, tekstais bei žydų bendruomenių šaltiniais, taip pat ir šiuolaikinės kritinės literatūros analize.

Pagrindiniai žodžiai: Indija, žydai, tapatybė, (savi)reprezentacija, recepcija, sionizmas, antisemitizmas.

Izraelis yra mano širdyje, tačiau Indija – mano kraujas. Aš labiau jaučiu savo indiškumą, nei įsisąmoninu savo žydiškumą. Rabinas Ezekielas Isaacas Malekaras, Indijos žydų bendruomenės pirmininkas, New Delhis.

Spustelėjus išskleisti...

Istoriškai žvelgiant Indija buvo prieglobstis įvairių tikėjimų ir religijų atstovams – zoroastriečiams, sufijams, žydams, bahajams – visiems ji istorijos vingiuose suteikė apsaugą, globą, galimybę integruotis į visuomenę, garantavo lygias socialines teises siekti profesijos, eiti vadovaujančias pareigas ir tapti visateisiais Indijos piliečiais. Kai Vidurinės Azijos užkariautojai atnešė islamą, o Vakarų kolonizatoriai – krikščionybę, indai stengėsi prisiderinti prie naujų sociokultūrinių aplinkybių išsaugodami pliuralistinę atmosferą. Keli pastarieji dešimtmečiai liudija ir sklandžią tibetiečių budistinės diasporos integraciją Indijoje.

Istorinis ekskursas

Žydų istorija Indijoje siekia seniausius laikus. Legendos byloja, kad karalių Hiramo ir Saliamono laivai buvo pasiekę Indiją, nes, pasak Biblijos, jie atgabeno aukso, sidabro, dramblio kaulo, beždžionių ir povų (1 Karalių 10). Visa tai tradicinės indiškos prekės, ypač povai. Įdomu ir tai, jog hebrajiškas povo pavadinimas „tukkiyyim“ yra kildinamas iš dravidų kalbų. Esteros knygoje (apie II a. pr. Kr.) minimi žydai, Ahasvero imperijoje pasklidę nuo Hodu iki Kušo Hodu, hebrajų kalboje nusako Indiją, o Kušas – Etiopiją. Talmudinėje ir midrašų literatūroje minimi gausūs Indijos kilmės produktai: augalai, gyvūnai, kvepalai, tekstilė, brangakmeniai ir pan. Indijos pirklių karavanai irgi siekdavo Palestinos ribas gabendami prieskonius, balzamą ir kvapiuosius sakus (mirą) Žr. Robert Eric Frykenberg, Christianity in India: From Beginnings to the Present, p. 102–103. .

Pirmieji žydai Indijos subkontinente apsigyveno prieš du tūkstančius metų bėgdami nuo persekiojimų Galilėjoje. Kai kurie iš jų atvyko po antrosios šventyklos sunaikinimo 70 metais ir 136 m. Manoma, kad ir legendinis apaštalas Tomas keliavo į Indiją skleisti evangeliją pirmiausia tarp čia įsikūrusių žydų Apie ankstyvosios apaštalo Tomo bendruomenės istoriškumą Indijoje žr. Fr. Herman D’Souza, In the Steps of St. Thomas. . Vėliau, slėpdamiesi nuo krikščionių persekiojimų ir antisemitinių suvaržymų, į Indiją iš Olandijos ir Ispanijos kėlėsi žydai sefardai. XVI ir XVII amžiais žydų migracija iš Persijos, Afganistano ir Khorasano (Centrinė Azija) padėjo susiformuoti žydų bendruomenėms Šiaurės Indijoje ir Kašmyre. XVII ir XVIII amžiais žydų naujakuriai keliavo iš Artimųjų Rytų, Irako ir Šiaurės Afrikos. Žydai kūrėsi įvairiose vietovėse – pradedant Kašmyru Indijos šiaurėje iki Kočino pietuose, Kalkutos rytuose ir Bombėjaus vakaruose. XVIII a. pabaigoje Bombėjuje buvo didžiausia Indijoje žydų bendruomenė Apie ankstyvąją žydų istoriją Indijoje daugiau žr. Nathan Katz, The Last Jews of Cochin: Jewish Identity in Hindu India. . Dabar visoje Indijoje likę tik apie 5 tūkstančiai žydų. Dauguma jų XX a. be kokio nors politinio spaudimo, o grynai dėl ekonominių priežasčių emigravo į Izraelį, Britaniją, JAV ir Australiją. Išvykdami jie paliko turtingą palikimą – sinagogas, viešas įstaigas, raštiją ir tėvynės nostalgiją. Tik dvi sinagogos šiuo metu atviros negausiai pagyvenusių 60 žydų bendruomenei Kalkutoje. Paradesi sinagoga Kočine (Keralos valstija) yra seniausia iš išlikusių šalyje sinagogų, pastatyta 1567 m. ir įtraukta į nacionalinių vertybių sąrašą. Gausiausia dabartiniu metu žydų koncentracija yra Bombėjaus priemiestyje Thane, tačiau čia išlikęs tik menkas buvusios gyvybingos bendruomenės atspindys, apie 4 tūkstančiai narių.

Indijos žydai nesudaro vieningos bendruomenės ir yra susiskaidę į atskiras grupes. Kiekviena bendruomenė skirtingais keliais atvyko į Indiją, turi savą istoriją, veikiančias sinagogas, kultūrinę atmintį ir papročius. Trys pagrindinės žydų bendruomenės yra šios: marathi kalbą vartojanti Bene Israel („Izraelio vaikai“) bendruomenė, kuri save laiko pirmųjų žydų atvykėlių prieš 2 tūkstančius metų palikuonimis, Kočino (Cochin) žydai Pietų Indijoje, Keralos valstijoje, ir XVIII a. pabaigoje iš Irako, Sirijos, Jemeno dėl religinio persekiojimo atvykę vadinamieji Bagdado (arba Jehudi) žydai, įsikūrę daugiausia Bombėjuje ir Kolkatoje. Žinomos dar trys mažesnės bendruomenės: tai XX a. pradžioje nuo Europos antisemitizmo bėgę žydai aškenaziai; Bene Ephraim – telugu kalba šnekanti grupelė, esanti Rytų Andhra Pradešo valstijoje, ir Rytų Indijoje Manipure įsikūrusi Bnei Menashe bendruomenė, kuri save laiko viena iš dešimties po Babilono nelaisvės (VIII a. pr. Kr.) išnykusių žydų genčių.

Be to, kiekvienoje bendruomenėje esama atskirų sluoksnių. Pirmosios trys bendruomenės palaiko tam tikrą socialinį ir religinį tarpusavio ryšį, tačiau dažniausiai vieni kitus laiko pašaliečiais (outsiders). Tarp Bene Israel ir Bagdado žydų tvyrojo įtampa, kurios šaknys etnokultūrinės: Bagdado žydai, nors ir atvykę iš arabiškojo regiono, buvo ortodoksalesni, besivadovaujantys košeriniais ir vedybiniais (levirato) Žydų paprotinė teisė, pagal kurią žmona, tapusi našle, privalėjo tekėti už vyro brolio ar giminių, kad neišeitų iš šeimos. Sūnus, pradėtas našlės ir buvusio vyro brolio, perimdavo mirusiojo vardą, vaidmenį ir tęsdavo giminę. įstatymais. O Bene Israelio bendruomenė, patyrusi didesnę hindų kultūros įtaką, buvo kur kas sekuliaresnė, nors laikėsi kai kurių priesakų, kaip antai, šabo ar apipjaustymo, tačiau siekdami neįžeisti hindų, nevalgė jautienos. Todėl vedybos tarp šių bendruomenių narių tradiciškai buvo draudžiamos, statomos atskiros sinagogos, atskiriamos kapinės. Bagdado žydų ortodoksalumas pasireiškė ne tik siekiu atversti į tikėjimą hindų brahmanus, bet ir tuo, kad jie nevalgė Bene Israel žydų paruošto maisto, neįskaičiavo jų į minimalų maldos dešimtuką (minyan). Neatsitiktinai Bene Israel bendruomenė Bagdado žydus vadino pasipūtusiais brahmanais, iš aukšto žvelgiančiais į žemesnes kastas Žr. Yulia Egorova, Jews and India: Perceptions and Image, p. 86. .

Viena tokio santykio priežasčių yra ta, kad Bagdado žydai, būdami verslesni ir turtingesni bei siekdami užimti aukštesnę padėtį kolonijinėje britų administracijoje, norėjo parodyti britams, jog jie nepalaiko ryšio su suhindėjusiais, t. y. už juos žemesniais Bene Israel žydais. Būtent Bagdado žydai glaudžiai bendradarbiavo su britais, buvo jų tarpininkai ir finansinėse, ir karinėse imperijos struktūrose. Kita vertus, ir Bene Israel žydai, apeliuodami į savo bendruomenės senumą, aktyviai kolaboravo su britų imperija bei armija, tarnavo Indijos britų daliniuose. Tad konflikto ir įtampų priežastis buvo ne tiek Bagdado žydų deklaruojamas Bene Israel bendruomenės netyras žydiškumas, o ekonominės galios ir politinės įtakos interesai.

Analogiškai susiskaldžiusi buvo ir pietinė, Kočino žydų bendruomenė, kurioje tvyrojo įtampa tarp vadinamųjų „juodųjų“ (senųjų), Malabari ir „baltųjų“ (naujųjų), Paradesi žydų sluoksnių. Pastarieji, matyt, irgi siekdami palankesnio dar iki britų tame regione prekybą kontroliavusių olandų ir portugalų kolonistų dėmesio, pirmuosius, privilegijuotus, kaltino religiniu ir etniniu netyrumu. Visai Kočino bendruomenei buvo būdingas ortodoksalumas ir ištikimybė religiniams judaizmo papročiams bei apeigoms, nors kai kurie hindų papročiai – vedybos, aprangos ir išorės ženklų kodai – buvo adaptuoti.

Tačiau nuo XX a. vidurio įvairios žydų bendruomenės pradėjo glaudžiau bendrauti ir viena kitą pripažinti. Pradėjo kartu melstis, lankytis vieni kitų sinagogose ir pasitaikė net keli mišrių vedybų atvejai. Bendruomenių tarpusavio santykiams poveikį darė ne tik ištikimybės religiniams judaizmo priesakams lygmuo, bet ir hindų kastų sistema, pasak kurios, kiekvienas, nepriklausantis keturių luomų (varna) sistemai, yra traktuojamas kaip neliečiamasis (candala, dalit). Taigi teoriškai ir visi ne hindai bei vakariečiai automatiškai patenka į šią kategoriją. Tačiau tikrovėje situacija buvo kitokia – skirtingų religijų atstovai turėjo kitokį statusą. Tad, pavyzdžiui, Bene Israel bendruomenė, kurios nariai vertėsi aliejaus spaudimu, turėjo statusą, atitinkantį hindų kastą Somvar teli, kuri irgi vertėsi aliejaus gamyba ir buvo priskirtina šūdrų luomui. Tad nors ir vertinami ortodoksalių hindų kaip neliečiamieji, žydai turėjo galimybę užimti aukštesnę luominę-kastinę padėtį. Kočino žydai turėjo aukštesnį statusą, stambią nuosavybę, kai kurias aristokratų teises (pavyzdžiui, laikyti dramblius, naudoti palankinus), netgi turėjo tarnus, kurie gatvėje pranešdavo neliečiamiesiems, kad šie trauktųsi iš kelio.

Kaip taikliai pažymi tyrinėtojas Nathanas Katzas, būtent religinė hindų aplinka, kiekvienai visuomenės grupei suteikianti fiksuotą padėtį, ir įgalino žydų akultūraciją be asimiliavimo, kurioje jie sugebėjo integruoti žydišką ir indišką tapatybes Žr. Nathan Katz (ed.), Studies of Indian Jewish Identities. . Kita vertus, ir su musulmonais žydai Indijoje neturėjo jokių tarpusavio konfliktų, netgi šalį kelis amžius valdant musulmonų dinastijoms. Iš kitų religinių Indijos grupių, artimiausių žydams, tiek Bene Israel, tiek ir Bagdado bendruomenės išskirdavo parsus, su kuriais atvirai solidarizavosi ir palaikė glaudžius verslo ryšius. Tačiau žinomi tik keli pavieniai atsivertimo į judaizmą atvejai, kada žydų šeimose laikomi vergai priimdavo savo šeimininkų tikėjimą ir tokiu būdu tapdavo laisvi.

Žydų Reprezentavimas Britų Indijoje

1772 m. Rytų Indijos kompanija pradeda kontroliuoti Bengaliją ir privati įmonė transformuojasi į kolonijinę galią. Besiformuojanti ano meto britiška indomanija Indijoje ieško žmonijos civilizacijos ištakų, pasigirsta net teiginių, jog senosios hindų doktrinos kadaise pasiekė Egiptą ir taip tapo žinomos pačiam Mozei Žr. Thomas Trautmann, Aryans in British India. . Tuo metu evangelistinės Vakarų misijos Indijoje kritikuoja brahmanų tironiją, o brahmanizmą vaizduoja kaip „absoliučios priespaudos sistemą“ (tėvas William Ward). Kaip teigia Susan Bayly, toks brahmanų vaizdavimas buvo tiesiogiai grindžiamas populiariu protestantišku katalikų bažnyčios Europoje vaizdiniu, nuo kurios pavergtuosius išvadavo reformaciją Žr. Susan Bayly, “Caste and Race in the Colonial Ethnography of India,” p. 177. . Dažniausiai žydų tema pasirodo krikščionių misionierių tekstuose, lyginančiuose žydų ir hindų papročius. Toks palyginimas buvo įprasta misionierių taikyta evangelizavimo taktika. Tipiškas pavyzdys yra anglikonų misionierius C. T. E. Rhenius, dirbęs Pietų Indijoje 1813 m. Rhenius teigia, jog išskirtinė hindų religinių praktikų stabmeldystė yra panaši į žydų, brahmanai yra Indijos fariziejai, o kastų sistema turi daug bendra su žydų socialine ir gentine stratifikacija Žr. Carl Theophilus Ewald Rhenius, Memoir of the Rev. C. T. E. Rhenius, p. 172–173. . Todėl jis siūlo evangelizavimo veiklą Indijoje plėtoti apaštalo Pauliaus pasiūlytais darbo su žydais metodais. Kai kurie misionieriai įžvelgia sąsajas tarp Senojo Testamento ir hindų religinių tekstų, ypač istorinių-mitinių padavimų Puranų, kurias laiko žydų penkiaknygės ištakomis. Dar kiti manė, kad brahmanai pasižymi „žydiškomis“ savybėmis ir galbūt yra prarastoji Izraelio gentis.

Itin dėmesio susilaukė ir Europoje tvyrojusi krikščioniška polemika, kad dar talmudinėje eroje rabinai ištrynė kristologinius Senojo Testamento skyrius, bylojančius apie mesianistinę Kristaus misiją. Tokių „švarių“ tekstų buvo pradėta ieškoti tarp senųjų žydų bendruomenių, anksčiau įsikūrusių tolimesniuose nuo krikščioniškos Europos pasaulio regionuose, ir neturėjusių motyvų naikinti tokius tekstus, ką, pavyzdžiui, tarp Kaifengo žydų Kinijoje XVII a. darė jėzuitų misionierius Matteo Ricci Daugiau apie žydų bendruomenių santykį su kinais ir misionieriais Kinijoje žr. Michael Pollak, Mandarins, Jews and Missionaries: The Jewish Experience in the Chinese Empire; Jonathan Goldstein, The Jews of China: Historical and Comparative Perspectives, Vol. I. . XVIII a. senąją Kočino žydų bendruomenę aptikę protestantų misionieriai (pavyzdžiui, Claudius Buchananas) ir pas juos puolė ieškoti senųjų, pilnų Toros rankraščių, deja, kaip ir buvo galima tikėtis, nesėkmingai. Nors kiek vėliau analogišką argumentavimą krikščionių ir hindų polemikoje pasitelkė pastarieji, teigdami, kad Dievo vienatinio sūnaus pasirodymas nėra išpranašautas Senajame Testamente.

Tad protestantiškų misijų sklaida britų Indijoje buvo esminis veiksnys, formavęs indišką žydų percepciją, nes būtent per juos indai susipažino su Biblija, kuri tapo pagrindiniu žinių apie žydus šaltiniu. Tokiu būdu krikščionių misionierių tekstai atsispindi XIX–XX amžių hindų reformatorių ir socioreliginiuose, apologetiniuose Indijos nacionalistų diskursuose. Vienas pirmųjų Indijos reformatorių, siekęs išgryninti „tyrą“ vedų teizmą, išvaduoti jį nuo stabų ir „išsigimusių apeigų“, buvo Ramas Mohanas Royus (1772–1833), kuris teigė, kad Kristus buvo azijietis ir krikščionybės ištakos glūdi judaizme. Tad, pasak jo, krikščionybė niekuo nėra aukštesnė už tyrą vedų kultūrą, nes ir jos esmė – grynasis monoteizmas.

Kiek vėliau ir kitas žymus hinduizmo reformatorius Swamis Vivekananda (1863–1902) nuolat pabrėžia, kad hindai ir žydai turi daug bendra, nes „iš jų radosi visos pasaulio religijos“, abi tradicijos „grindžiamos apreiškimu“, „abi laikosi religinės dietos“ ir „nesiekia atversti kitų“ Complete Works of Swami Vivekananda, Vol. I: 386; II: 362; III: 455; V: 496. . Hinduizmą su judaizmu sieja ir keli negatyvūs bendri bruožai: formalus atnašavimas, religinės galios uzurpavimas, brahmanų ir rabinų savanaudiškumas. Be to, žydai „niekada nebuvo filosofiškai išprususi rasė: jie nepasižymėjo nei indišku mąstymo subtilumu, nei ypatingomis, indams būdingomis psichinėmis galiomis“ (Vol. VIII: 95). Panašu, kad Vivekananda, skelbęs visų religijų vienybę, simpatijų judaizmui nejautė. Jis teigė, kad Senojo Testamento dievas Jehova yra žiaurus ir negailestingas (II: 106), žydai patys yra stabmeldžiai, nors jų dievas sėdi arkoje ir smerkia visus kitus stabus, išskyrus žydų (Vol. II: 378; Vol. III: 218). Žydai brutaliai nugalėjo kaimynines tautas iškeldami savo dievą aukščiau visų kitų, o ir Kristaus nukryžiavimas įkūnijo žydų tikėjimą į išganymą bei žmogiškų aukų neišvengiamybę (VII: 72).

Savo garsiąją sveikinimo kalbą Pasaulio religijų parlamente Čikagoje 1893 m. Vivekananda pradeda didžiuodamasis, kad priklauso tolerantiškiausiai pasaulio religinei kultūrai, kuri kadaise priglaudė žydus: „Aš didžiuojuosi galėdamas jums pasakyti, kad mes priglaudėme prie savo krūtinės tyriausius izraeliečių palikuonis, kurie atkeliavo į Pietų Indiją ieškodami prieglobsčio būtent tais metais, kai Romos tironija į šipulius suniokojo jų šventyklą“ (Vol. I: 3).

Taigi panašu, kad apeliuodamas į judaizmą, Swamis Vivekananda turėjo du apologetinius tikslus: pirmiausia savo krikščioniškiems oponentams parodyti, jog pozityvūs judaizmo elementai genetiškai ir tipologiškai yra azijietiškos religinės kultūros atspindys, todėl žydai ir hindai turi tas pačias bendras šaknis. O būdamas įsitikinęs, jog vakariečiai yra dvasiniu požiūriu žemesni už hindus, bandė parodyti, kad krikščioniškos religinės kultūros ydingi elementai yra perimti iš to paties ortodoksalaus judaizmo.

Kito įtakingo reformacinio sąjūdžio Arya Samaj įkūrėjas Dayananda Saraswatis (1824–1883), irgi siekdamas išvalyti hinduizmą nuo vėlesnių politeizmo, stabmeldystės, formalaus ritualizmo apnašų, teigė, kad visos dvasinės tiesos glūdi Vedose ir kituose hindų šventraščiuose. Pasak jo, tiek judaizmas, tiek ir krikščionybė yra iracionalūs, prietarų kupini tikėjimai. Kitaip nei Vivekananda, Saraswatis neieško religinio universalizmo ir žydų nesieja su arijais, bet juos aiškiai identifikuoja kaip „vakariečius“, o Jehovą irgi vadina „žiauriu, kerštingu ir neteisingu dievu“ Dayananda Saraswati, Satyaprakasha, p. 465–465. . Panašiai, kaip Vivekananda bei Saraswatis, mąstė ir vienas pirmųjų sistemiškų hindų tautinės savimonės formuotojų Bankimchandra Chattopadhyaya (1838–1894). Teigdamas, kad Vakarai sėkmingiau plėtojo materialistinius gamtos mokslus, dievo ir žmogaus dvasinės esmės pažinimą jis regi Indijos religinėje istorijoje. Krikščioniškas politeizmo smerkimas yra menkos kultūros ir silpnaprotiškumo požymis, būtent iš jo kyla visas blogis. Tačiau šis prietaras yra perimtas iš judaizmo, nes „žydai yra fanatiška, primityvios kultūros rasė ir labai gaila, kad toks judaistinis ribotumas iki šiol valdo visą krikščionišką pasaulį“ Jogeshchandra C. Bagal (ed.), Bankim Rachanavali: The Collected Works of Bankim Chandra Chattopadhyaya, p. 262. . Neigdamas Vakarų mokslininkų ir krikščionių misionierių teiginius apie hindų politeizmą, B. Chattopadhyaya tvirtina, jog pati krikščionybė su jos Trejybės samprata, angelų ir šventųjų kultu yra ne kas kita kaip politeizmas, o tai teigia ir musulmonai. Kita vertus, „storžieviški ir barbariški žydai buvo nepalenkiami monoteistai, o didžiai civilizuoti graikai buvo politeistai“ Ten pat, p. 154. . Tokiu būdu krikščioniško nepakantumo hindams (ir kitoms religijoms) šaknys glūdi judaistinėje praeityje. Nors tai nereiškia, kad jis buvo priešiškai nusiteikęs žydų atžvilgiu, veikiau priešingai: jis palaikė Europos žydus ir piktinosi krikščionišku antisemitizmu.

Žydų tematika įvairiuose kontekstuose aptinkama ir garsaus Indijos nacionalinio išsivadavimo lyderio Mohandaso K. Gandhi (1869–1948) tekstuose. Dar gyvendamas Afrikoje jis suartėjo su vietinės žydų bendruomenės gyvenimu, susipažino ir palaikė artimus ryšius su keliais žydais, kurie tapo jo vidinio rato draugais: būsimuoju savo bendražygiu, iš Žemaičių Naumiesčio kilusiu žydu Hermannu Kallenbachu (1871–1945) Žr. Shimon Lev, Soulmates – The Story of Mahatma Gandhi and Hermann Kallenbach. , jo asmenine sekretore Sonia Schlesin bei tolstojininku Henry’iu Polaku. Būtent tuo metu susiformavo M. Gandhi judaizmo samprata, kaip teigia šio jo gyvenimo laikotarpio tyrėjas Gideonas Shimoni knygoje Gandhi, satyagraha ir žydai: Indijos politiką Izraelio atžvilgiu formuojantis veiksnys Gideon Shimoni, Gandhi, Satyagraha and the Jews: A Formative Factor in India’s Policy towards Israel. . Neatsitiktinai jis teigė, jog indų padėtis Pietų Afrikoje yra identiška žydų padėčiai, jei ne blogesnė. Žydų bendruomenių patirtimi jis dažnai rėmėsi kalbėdamas apie įvairius Indijos socialinio gyvenimo aspektus. Žavėdamasis žydų bendruomenių ištikimybe savo kultūrai ir tarpusavio pagalba, to kvietė mokytis ir savo bendražygius indus. Skatindamas puoselėti Indijos vietines kalbas ir dialektus, kaip pavyzdį rodė Europos žydus, išsaugojusius jidiš kalbą ir į ją verčiančius tekstus iš kitų kalbų Žr. Mohandas K. Gandhi, The Collected Works of Mahatma Gandhi, Vol. 13, p. 336. . Žydai yra tarp turtingiausių pasaulio žmonių, tai liudija jų gebėjimą panaudoti pinigus ir materialines vertybes, ko irgi reikėtų iš jų mokytis indams. Indišką tapatybę suvokdamas kaip daugiatautę ir multireliginę, Gandhis teigė, jog ne hindai, o visi indai turi būti lyginami su žydais, nes tiek vieni, tiek ir kiti turi tam tikrą kultūrinės lemties ir nacionalinio charakterio panašumą: „visų nuostabiausia yra tai, kad indai, kaip ir Biblijos tauta, nepaisant šimtmečius trukusios priespaudos ir pančių, yra nesužlugdomi“ Cit. iš: Margaret Chaterjee, Gandhi and His Jewish Friends, p. 29. .

Žydų tema vėl pasirodo ir Gandhi kritikuojamos neliečiamųjų sistemos kontekste. Savo pokalbyje su katalikų kunigu 1947 m., pabrėždamas, kad Indija privalo panaikinti neliečiamųjų žeminimą ir pačią kastų sistemą, atkreipia dėmesį į tai, jog europiečiai irgi turi savo neliečiamuosius – žydus, ir panaudoja šią temą Europos religinės netolerancijos kritikai:

Europoje žydai buvo neliečiamieji, suvaryti į getus, kuriuose gyvenimas buvo kur kas skurdesnis nei Indijos neliečiamųjų kvartaluose. Sąlygos, kokiose yra atsidūrę Indijos neliečiamieji, yra iš tiesų sunkios, tačiau tai, ką mes žinome apie getus, pavyzdžiui, iš Israelio Zangwillio tekstų, …tiesiog sustingdo kraują. Tokie dalykai niekada nebūtų įvykę Indijoje dėl joje puoselėjamos neprievartos principo. Mohandas K. Gandhi, The Collected Works of Mahatma Gandhi, Vol. 64, p. 421.

Spustelėjus išskleisti...

Kita vertus, Gandhis teigia, kad žydai save laikė išrinktąja tauta ir šalino iš savo bendrijos kitataučius, analogiškai ir indai didžiuodamiesi save vadino civilizuotais arijais ir tuo pačiu metu nuo savęs atstūmė neliečiamuosius. Tačiau vėliau žydus imta diskriminuoti, o į arogantiškus indus iš aukšto ėmė žvelgti baltieji kolonistai Žr. Mohandas K. Gandhi, Autobiography: The Story of My Experiments with Truth, p. 264. . Tad pasisakydamas prieš bet kokias diskriminacijos formas – etninę, religinę ar socialinę, Gandhis stengiasi atkreipti dėmesį į tai, kad engiamieji pirmiausia savyje turėtų ieškoti priežasčių ir ydų nulėmusių jų esamą padėtį.

Taigi vėlyvuoju britų kolonijiniu laikotarpiu indų diskursai apie žydus skleidėsi platesniame krikščionybės ir Vakarų santykio su Indija kontekste, pradedant protestantų misionierių polemika apie krikščionybės išskirtinumą. Hindų reformatoriai perėmė krikščionių misionierių retoriką ir argumentavimą skatinami priešingų apologetinių intencijų – parodyti hinduizmo unikalumą. Besiformuojantis Indijos išsivadavimo sąjūdis krikščionybės priešiškumo hinduizmui ištakas kildino iš judaizmo, nors kiti, kaip kad M. Gandhis, daugeliu atžvilgių žydų bendruomeniškumą ir jų etninį bei religinį atsparumą kėlė kaip pavyzdį indams ir hindams. Žydų temą hindų reformatoriai naudojo ir konstruodami Indijos ir (ar) hindų tolerantiškumo sampratą ir apskritai Indijos tapatybės viziją.

Antisemitizmas ir sionizmas Indijoje

XIX a. pradžioje Europoje pradėjo formuotis kokybiškai naujas prieš žydus nukreiptas sąjūdis, sietinas su buržuazinėmis revoliucijomis, pakeitusiomis tradicines socialines struktūras ir ekonominę sanklodą. Pats terminas „antisemitizmas“ buvo nukaltas XIX a. antroje pusėje Vokietijoje ekonominės ir struktūrinės krizės metu, sparčiai žengiant nuo agrarinės į industrinę visuomenę, ir pradėtas vartoti kaip politinės ideologijos instrumentas. Pasaulinės žydų konspiracijos tema ypač paplito po Pirmojo pasaulinio karo. Kaip teigia istorikas G. C. Lebzelteris, Britų imperijoje antisemitai žydus laikė antiimperinių intrigų organizatoriais ir ypač Indijos regione Žr. Gisela C. Lebzelter, Political Anti-Semitism in England 1918–1939, p. 20. . 1930 m. diskusija apie žydų vaidmenį Britų imperijoje sustiprėjo, kai du žydai buvo paskirti į aukštas pareigas Indijoje: Edwinas Montagu – Britų valstybės sekretoriumi Indijos reikalams, o lordas Readingas – Indijos vicekaraliumi. Jų pareigas ir vykdomas teisines reformas, atveriančias kelią indams didesniam ir efektyvesniam reprezentavimui kolonijinio valdymo institucijose, britų šovinistai ir antisemitai suvokė kaip grėsmę imperijos pamatams. Indų išsivadavimo sąjūdžio veikėjai – priešingai, šį faktą vertino labai pozityviai, teigė, jog antisemitizmas ir antiindiškos nuostatos turi tas pačias šaknis, o žydai britų administracijos valdininkai, jausdami savo rytietiškas ištakas, sugebės kur kas jautriau spręsti iškylančias politines ir socialines Indijos problemas Šį įvykį ir žydų bendruomenių socialinius santykius kolonijiniais britų laikais Indijoje detaliai analizuoja Joan G. Roland, The Jews Communities of India: Identity in a Colonial Era. .

Tačiau turbūt labiausiai indai domėjosi žydų persekiojimu nacistinėje tarpukario Vokietijoje. Indijos nacionalinis kongresas, jo lyderiai J. Nehru, M. Gandhis ir kiti atvirai spaudoje piktinosi žydų pogromais ir smerkė nacizmą. J. Nehru pažymi, kad indai puikiai supranta, kokia sunki žydų padėtis Europoje, nes ir patys tebėra persekiojami britų kolonizuotoje Indijoje. M. Gandhis savo straipsnyje „Jei aš būčiau Vokietijos žydas“ (1938 m.) persekiojamiems žydams siūlė nebėgti iš Vokietijos, bet kovoti prieš nacizmą, vadovautis jo satyagrahos (neprievartinio pasipriešinimo) metodu. Kitas kongreso narys, atstovaujantis radikaliajam sparnui, Subhas Chandra Bose (1897–1945) siūlė, nepaisant nieko, siekti pagalbos iš Vokietijos kovojant už Indijos nepriklausomybę. Berlyne jo pastangomis netgi buvo įkurtas „Indijos laisvės biuras“, kuris užsiėmė antibritiška propaganda ir indų pabėgėlių verbavimu į trečiojo reicho indų diviziją Freies Indien Legion. Gerai žinoma, jog daugelyje savo kalbų ir knygoje Mein Kampf A. Hitleris niekinamai pasisakė apie Indijos nacionalistus ir apskritai apie Indiją. 1934 m. atvykęs į Vokietiją, S. Ch. Bose įteikė vadovybei memorandumą ir prašė sustabdyti antiindišką propagandą Vokietijos spaudoje. Šiame memorandume Bose pažymi, jog rengiami įstatymai, nukreipti prieš žydus, juoduosius ir kitas rases, sukėlė nepasitenkinimą tarp indų, nes priimti jie įtvirtintų ir indų rasinį menkumą Žr. Tilak Raj Sareen, Subhas Chandra Bose and Nazi Germany, p. 402. Žr. taip pat Milan Hauner, India and Axis Strategy: Germany, Japan and Indian Nationalists in the Second World War. . Nepritardamas nacistinei ideologijai ir jau tapęs Indijos Nacionalinio Kongreso prezidentu, jis 1938 m. po garsiojo Krištolinės nakties (Kristallnacht) pogromo pasmerkia rasistinę nacių politiką ir vykdomą žydų persekiojimą. Tuo metu keli kiti Indijos tautininkai radikalai (Hindu Mahasabha sparnas), pavyzdžiui, V. D. Savarkaras ar M. S. Golwalkaras, keldami Indijos tautiškumo klausimą, musulmonus vadina Indijos žydais, apeliuodami į jų rasinį „svetimumą“ grynakraujams Vokietijos arijams / Indijos hindams.

Apskritai nacių propagandiniai bandymai nuteikti indus prieš žydus pačioje Indijoje nedavė faktiškai jokių rezultatų, bet priešingai, sulaukdavo Indijos lyderių, jaunimo, studentų organizacijų pasipriešinimo ir protestų – tai liudija ir ano meto Indijos žydų bendruomenių spauda Žr. Yulia Egorova, Jews and India: Perceptions and Image, p. 43–44. . Tai, ko gero, buvo esminė priežastis, kodėl, prasidėjus žydų persekiojimams Europoje, šie, be kitų emigracijos krypčių, rinkosi ir Indiją. Statistika byloja, jog tarp 1930 m. ir 1943 m. iš Europos į Indiją emigravo daugiau nei 1200 žydų nepaisant britų vyriausybės suformuotų imigracijos kliūčių Apie šią paskutinę žydų migracijos į Indiją bangą žr. Anil Bhatti, Johannes H. Voigt (eds), Jewish Exile in India, 1933–1945. . Apeliuodami į ekonominę pragmatiką ir humanizmą, indai atjautė persekiojamus žydus, kurie, turėdami dažniausiai gerą išsilavinimą, nesunkiai susirasdavo darbą ir pastogę. Pavyzdžiui, M. B. Santas dienraštyje Bombay Chronicle rašo, jog žydų imigracija į Indiją yra naudinga paties indams. Kaip įrodymą jis mini senąją Indijos žydų bendruomenę, kuri „pademonstravo, jog žydai yra taikinga, įstatymams paklusni rasė, kurie neturi musulmonams būdingo žiaurumo ir religinio fanatiškumo“ Bombay Chronicle, 1938 (August 13), 7. . O A. Einšteinui prabilus apie emigraciją, Kalkutos universitetas vienas pirmųjų pasiūlė jam darbą. Žinoma, tarp indų egzistavo ir priešinga nuomonė. Kaip savo straipsnyje laikraštyje Modern Review of Calcuttateigia kažkoks Dr. Sudhindra Bose,

norėdami išsaugoti savo tautą ir savo laisvę, indai privalo sustabdyti žydų imigraciją. […] Žydai nesugebės asimiliuotis Indijoje, nes jų rasinio išskirtinumo mitas toks pat stiprus kaip ir nacių. Modern Review of Calcutta, 1939 (July), 5.

Spustelėjus išskleisti...

Straipsnio autorius dar priduria, jog britų administracinėse struktūrose tarnavo ir Indijos nacionaliniam išsivadavimui visapusiškai priešinosi ne vienas žydas.

Užmegzti ryšius ir bendradarbiavimą su indų išsivadavimo lyderiais stengėsi ir XX a. pradžioje besiformuojantis sionistinis sąjūdis, kuris siekė palaikymo iš Indijos žydų bendruomenių. Tačiau kyla klausimas: kaip sionizmą vertino Indijos lyderiai? Ar Indijos spaudoje žydai buvo tapatinami su sionizmu?

1930 m. Indijos Nacionalinis Kongresas paskelbė kelias rezoliucijas, palaikančias Palestinos arabus ir smerkiančias Britanijos politiką Palestinos atžvilgiu ir kviečiančias žydus „nesileisti būti išnaudojami britų imperialistų“ Nagoji Vasudev Rajkumar (ed.), The Background of India’s Foreign Policy, p. 55. . Įdomu yra tai, jog 1885 m. sukuriant Indijos Nacionalinį Kongresą, ankstyvojoje jo veikloje aktyviai dalyvauja ir indų masonai: Dadabhai Naoroji, Pherozeshah Mehta, Badruddin Tyabji, Narayan Chandavarkar, W. C. Bonnerjee, Rash Behari Ghosh ir kiti. Laikotarpiu nuo Nacionalinio Kongreso įkūrimo iki 1917 m. beveik pusė jo prezidentų buvo masonai. Priminsiu, kad vienas iš britų imperijos statytojų buvo masonija, suformavusi pirmąsias bendruomenines struktūras imperijos priešakyje. Vienas stipriausių argumentų, legitimuojančių kolonijinę Britanijos veiklą, buvo grindžiamas įsitikinimu, kad britai yra sekuliari krikščioniška nacija su racionalia ir pragmatiška morale, tad jos pareiga – padėti prietaruose paskendusiems indams žengti pažangos keliu. XIX a. antroje pusėje britams tapo aišku, jog jų imperija Indijoje negali būti konsoliduojama vienos religijos pagrindu, nes jau tuomet krikščionybės misionieriška veikla patyrė fiasco. Tad britų kolonijiniams valdininkams būtent masonija pasirodė tinkamiausia institucija, pateikianti vieningą ideologiją, pranokstančią rasinius ir religinius skirtumus ir formuojančią ištikimybę ritualistinei monarchijai.

Kai XIX a. pabaigoje britų masonai pradėjo priimti į savo gretas kolonizuotų regionų gyventojus, tai buvo motyvuota įsitikinimo, kad vietinio elito dalyvavimas ložių veikloje sustiprins imperijos galią ir stabilumą. Pirmuoju oficialiu indų masonu tapo musulmonas Umdat-ul-Umaras, 1775 m. priimtas į Madraso „Tobulo Vieningumo“ ložę (Perfect Unanimity), vėliau jis tapo Karnatakos valdovu (nawab) Žr. E. G. Walker, “250 Years of Freemasonry in India,” p. 176. . Priimant antrąjį Indijos masoną, irgi musulmoną, Meer Bundeh Ali Khaną 1812 m. į „Laivyno ložę“ (Marine Lodge No. 232) Kalkutoje, dalis britų brolių atsisakė dalyvauti jo iniciacijoje, sakydami, jog neprivalo būti „kartu su netikėliu turkų žydu“ Ten pat, p. 177. . Taigi pirmieji indų masonai buvo musulmonai, nors ir jų priėmimas kėlė daug įtampos ir ginčų brolijoje, akivaizdžiai kvestionuojant universalistines Anglijos masonijos deklaracijas. O Indija buvo pirmasis ne Vakarų kultūros regionas, iškėlęs aktualią religinę nekrikščionių priėmimo į masonų ložes problemą. Kontinentinėje Europoje pirmoji šalis, kurioje buvo išbandyti universalios masoniškos brolybės principai, buvo Vokietija, kur tik po intensyvių debatų nuo 1780 m. pradedama pavienius žydus priimti į masonus. Tačiau 1840 m. Didžioji Prūsijos Ložė išleidžia nutarimą, jog masonija skirta tik krikščionims, o žydams joje ne vieta. Nors indai, kitaip nei žydai Vokietijoje, nebuvo etninė mažuma savo šalyje, tačiau, nebūdami teisiškai visaverčiai savo šalies piliečiai, turėjo panašų diskriminacinį statusą tarp Indijos masonų Plačiau apie žydų ir masonų santykius Europoje žr. Jacob Katz, Jews and Freemasons in Europe 1723–1939. Apie masoniją kolonijinėje Indijoje žr. Audrius Beinorius, „Laisvoji mūrininkija kolonijinėje Indijoje: religinis, kultūrinis ir imperinis aspektai“, p. 29–44. .

Tačiau grįžkime prie Palestinos klausimo. Pats M. Gandhis 1938 m. išdėstė savo nuostatą: Palestina priklauso arabams ir žydai neturi jokios teisės į šią teritoriją. 1929 m. britų įkurtos sionistinės Žydų Agentūros (The Jewish Agency) atsiųstas į Indiją užmegzti kontaktų su indų intelektualais, sanskritologas Dr. Immanuelis Olsvangeris 1936 m. du kartus susitiko su J. Nehru, kuris jam pabrėžė, jog supranta žydų pastangas po skausmingų persekiojimų Europoje gręžtis į Palestiną, tačiau pasisako prieš visas imperializmo ir terorizmo formas, o sionizmas yra žydų kapitalistų inspiruotas ir britų prižiūrimas sąjūdis Žr. Jawaharlal Nehru, Glimpses of World History, p.762–767, taip pat žr. Joan G. Roland, The Jewish Communities of India, p. 193. . Žydų naujakurių laimėjimais žavėjosi ir Rabindranathas Tagorė, kurį ne sykį sionistai kvietė aplankyti Palestiną ir kuris manė, jog iš žydų agrarinių sugebėjimų indai galėtų pasimokyti, kaip plėtoti žemės ūkį savo šalyje. Kelerius metus R. Tagorės universitete Šantiniketane gyveno iš Lietuvos kilusi Schlomith Flaum, kuri vėliau Palestinoje įkūrė mokyklą, grindžiamą Tagorės edukacinėmis idėjomis. Kalbėdamas apie žydų kūrimąsi Palestinoje, 1930 m. Tagorė pranašavo:

Sionizmą aš suvokiu tokia pat prasme, kaip ir mano didis draugas Einšteinas. Aš vertinu žydų nacionalizmą kaip pastangą išsaugoti ir praturtinti žydų kultūrą ir tradiciją. Nūdienos pasaulyje šiai programai reikalingi namai…. Tačiau Palestina tai gali suteikti tik tuomet, jei žydai į savo ekonominę ir politinę programą įtrauks ir arabus. Aš įsivaizduoju Palestinos bendrabūvį, kuriame arabai gyvena savo religinį gyvenimą, o žydai atgaivina savo iškilią kultūrą, tačiau drauge gyvena kaip vieningas politinis ir ekonominis darinys. Krishna Dutta, Andrew Robinson (eds), Selected Letters of Rabindranath Tagore, p. 483.

Spustelėjus išskleisti...

Praėjus daugiau kaip aštuoniasdešimt metų po šių žodžių galime teigti, kad Tagorės vizija nebuvo įgyvendinta, tačiau tokie jo pareiškimai liudija, jog jis nebuvo nusiteikęs prieš žydų kūrimąsi Palestinoje, bet, kaip ir kiti Indijos išsivadavimo lyderiai – M. Gandhis ar J. Nehru, nepalaikė vienašališko radikalaus sionizmo pozicijų. Kur kas priešiškiau sionizmo atžvilgiu buvo nusiteikę Indijos musulmonai, kurie, pavyzdžiui, Abdulas Sitaras Chairas, britus ir hindus vadino „žydais“, būtent islamo priešais. Nesuklysime sakydami, jog būtent Palestinos įvykiai paskatino Indijos musulmonų antisemitizmą, kuris ankstesniais amžiais neturėjo prielaidų ir kuris savo ruožtu buvo nukreiptas ir į Europoje nacių persekiojamus žydus.

Galime teigti, jog Vakarų antisemitinė, tarptautinio žydų sąmokslo retorika neprigijo Indijos regione ir viešame politiniame jos lyderių diskurse; tik pavieniai hindų bei musulmonų radikalai sąvoką „žydai“ pejoratyvine prasme kaip opozicinį konstruktą vartojo tarpusavio polemikoje. Sionizmo tematika Indijoje buvo neatsiejama nuo imperinės, manipuliacinės britų politikos kritikos, o jų iniciatyvos Palestinoje buvo vertinamos kaip kolonializmo sklaida ir intervencija į Azijos reikalus. Kai 1918 m. sionistų iniciatyva sukuriama „Visos Indijos Izraeliečių Lyga“ (All-India Israelite League), vadovaujama Bene Israel bendruomenės lyderių, ir įvyksta jos suvažiavimas Karačyje (dab. Pakistanas), kai kurie iš jos organizatorių aktyviai dalyvauja ir Indijos išsivadavimo sąjūdyje bei kviečia polemizuoti apie britų valdymo padėtį ir ateitį. Tuo metu Kalkutos Bagdado žydai britų administracijai deklaravo, jog rasiniu požiūriu jie yra europiečiai ir privalo turėti Indijoje tokias pat teises kaip ir kiti europiečiai. O Kočino žydai glaudžiausiai save siejo su indų kultūra ir nesidomėjo kokiomis nors išskirtinėmis teisėmis ar privilegijomis. Visa tai dar kartą patvirtina žydų bendruomenių Indijoje nevienalytiškumą.

Išvados

Rašydamas apie žydų reprezentavimą Europoje, Sanderis Gilmanas teigia, jog per visą XX a. sąvoka „žydas“ galėjo būti taikoma faktiškai bet kam siekiant stigmatizuoti religiniu, politiniu ar etniniu pagrindu Žr. Sander Gilman, Jew’s Body, p. 6. . Kalbėdama apie žydų vaizdinį Kinijoje Xun Zhou pademonstravo, jog egzistuoja tiesioginės paralelės tarp europietiško ir kiniško „žydų“ įvaizdžio konstruktų:

Tai yra pinigų, apsukrumo, šykštumo simbolis, kuris gali reprezentuoti ir skurdą, pasitikėjimą, širdingumą. […] Reprezentuodamas individualumą, jis taip pat reprezentavo ir kolektyviškumą. Viena vertus, jis simbolizuoja tradiciją, kita vertus, apeliuoja į modernybę. Xun Zhou, Chinese Perceptions of the ’Jews’ and Judaism: A History of the Youtai, p. 3–4.

Spustelėjus išskleisti...