Kaip nei pantomimos teatre, kuriame visiškai eliminuotas verbalinis instrumentalumas, dramos spektakliuose verbalinis dėmuo negali ir neturi išnykti. Tačiau vizualinis spektaklio „piešinys“, literatūros teksto interpretavimas bei kūnų, scenos daiktų (objektų) autonomiško ženkliškumo įveiksminimas yra įdomi, labai dažnai ir originali teatrinė perspektyva. Akcentuojant kūnų ir scenos daiktų semiotizavimą galima paminėti režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklius, kuriuose kuriamas originalus ir jaudinantis režisūrinis tekstas. Šio režisieriaus spektakliuose scenos daiktai (fortepijonas ir jo dalys, ledas, ugnis, taurės, skardos lakštas, akmenys, pagaliai) tampa aktyviais veikėjais. Jiems suteikiamas lygiaverčių veikėjų statusas, įveiksminamas ženkliškumas, kuriantis vizualiai ir emociškai stulbinamą reginį. Nors E. Nekrošiaus spektakliuose įveiksminamas kūno tekstas, kuriantis ženklus, metaforas, tačiau pastebimas akivaizdesnis įprastų (paprastų) daiktų semiotizavimas. Spektaklyje „Kvadratas“ (Vilniaus Jaunimo teatras, 1980 m.) – viename ankstyvesnių režisūrinių darbų – atsisakoma literatūrinio teksto autoriteto, vizualiai konstruojamas kūnų, daiktų prasminis laukas atveria metaforinio teatro gelmes. Šiame spektaklyje tyla iškalbingesnė už žodžių tuštumą, svarbu ne tai, kas pasakoma, bet kaip personažai elgiasi, mezgamos intersubjektyvios kūnų komunikacijos ne tik su kitais kūnais, bet ir su multifunkciniais daiktais. Teatrologė Ramunė Marcinkevičiūtė, aptardama šį Nekrošiaus spektaklį, pažymi: „mažas cukraus gabaliukas lietuvių režisūroje įvykdė perversmą teatrinės kalbos ženklų sistemoje“
. Šiame spektaklyje veikiantys kvadratiniai cukraus gabaliukai tampa ženklu – metafora, įprasminančia laiką, laukimą, slenkančių dienų tėkmę. Šis cukrus – saugomas personažo. Jis būties ženklas, kuris galiausiai padovanojamas mylimajai kaip saldus prisirišimas, savo laiko atidavimas Jai (akt. Dalia Overaitė). Spektaklyje „Faustas“ (2006 m.) kūno kalba atskleidžiamos personažų charakteristikos. Fausto (akt. Vladas Bagdonas) rimta veido mimika, tvirta laikysena žymi ryžtingumą, jo charakteryje glūdinčią aroganciją ir megalomaniją. Faustas santūriai žavisi Margarita, susižavėjimas išreiškiamas ne ekspresyviais, dinamiškais, bet pasyviais, lėtais ir „pamatuotais“ judesiais. Tad Faustą galima priskirti pastovumo, statiškai sričiai, jis išlaiko rimtį, savo atliekamais veiksmais artimas ne chaotiškumui, bet susitvardymo, brandos sričiai (apoloniškajam pradui). O Margarita (akt. Elžbieta Latėnaitė) itin dinamiška ir aktyvi, ją galima priskirti gamtos sričiai (dionisiškajam pradui), kurioje vyrauja nenuspėjamumas ir spontaniškumas, pastebimas ir jos elgesyje. Margaritos infantilumas išreiškiamas jos judesiais, ypač džiaugsmingu ir žaismingu krykštavimu, pasikartojančiais sukiniais, vaikiškai energingais rankų mostais. Fizinis, emocinis Fausto ir Margaritos suartėjimas taip pat išreiškiamas įveiksminant metaforas konstruojančią kūno kalbą. Intymus fizinis kūnų susidūrimas kuriamas naudojant jėgą, įtampą, spaudimą. Margarita spaudžia prie savęs Faustą, apkabina ir stipriai glaudžiasi prie jo kojų, kol galiausiai Faustas įaktyvinamas, ir jis taip pat stipriai glaudžia Margaritą prie savęs. Šie kūniški veiksmai tampa jų meilės ir lytinio akto metonimija (perkėlimu). Spektaklyje „Faustas“ taip pat atskleidžiamas ir daugiaplanis scenos daiktų ženkliškas metaforiškumas. Tokios scenos daiktų ir aktoriaus kūno interakcijos atskleidžia, kad metafora gimsta integracijos kontekste, jos sukūrimui būtinas aktoriaus ir daikto santykis
. Vienoje iš daugelio spektaklio „Faustas“ mizanscenų reprezentuojama Margarita ir veidrodžiai. Šioje mizanscenoje atskleidžiamas oralinis Margaritos ir veidrodžių santykis: mergina glaudžia veidrodžius prie lūpų ir imituoja kandimo veiksmą. Šiame spektaklyje veidrodžiai tampa brangenybių, aukso metafora. Paprastai sintagma Margarita gėrisi auksu, kuris priskiriamas tradicinei turto paradigmai, papildoma kitu elementu – veidrodžiu, susietu su kita paradigma. Tokiu būdu transformuojamos teminės vertės, atsiranda dviprasmiškumas. Galima pažymėti, kad sintagmai Margarita gėrisi ir paradigmos elementui auksui suteikiamos papildomos prasmės. Tradicinės atspindžio, iškraipymo, dūžio konotacijos, kurios siejamos su veidrodžiais, įgyja ir naujų reikšmių. Veidrodžio gabalai tampa auksu, brangenybėmis, kurios gali atspindėti žmogaus turtinę, socialinę padėtį ir klasę. Sudaužyti veidrodžio gabalai taip pat kuria aliuzijas į iškraipymą, reprezentuoja latentinį vaizduojamos realybės pasaulį, kuris atsiskleidžia tik per aliuzijas, neadekvatų įprastų, kasdienių daiktų naudojimą ir transpoziciją. Skilusių veidrodžių naudojimas tampa šizofreniškos, chaotiškos ir nedarnios dvasinės būsenos išraiška. Šiuo atveju įžvelgiame, kad veidrodis – brangenybės – ne tik atskleidžia jas dovanojančiojo padėtį, bet taip pat ir nedorą jų gavimo būdą (juk brangenybes Faustui duoda Mefistofelis (akt. Salvijus Trepulis)). Faustas šiomis brangenybėmis siekia įgyti jaunos merginos palankumą. O Margarita jas nedvejodama priima. Tad taip sukuriamas nuokrypis nuo tradicinės normos: kukli, dorovinga mergina, kuriai priskiriamos šios vertybės, nepriims šių brangenybių. Tačiau Margarita ne tik jas priima, bet ir džiaugiasi dovanomis. Nors Faustas ir akcentuoja neregėtą merginos kuklumą, šiuos teiginius paneigia Margaritos veiksmai: ji nedviprasmiškai išreiškia susižavėjimą brangenybėmis. Galima pažymėti, kad aptartoje mizanscenoje „metaforinė transpozicija įvykdoma praplėtus įprastą paradigmą, iš kurios renkamasi, kažkuo netikėtu ir nauju“
. Šiame spektaklyje taip pat galima pastebėti Rogerio Wescotto apibrėžiamą komunikatyvių kūno triukšmų (strepistics, griežimas dantimis, trepsėjimas kojomis, švilpimas, plojimas rankomis), t. y. akustinės personažų komunikacijos, tendenciją
. Spektaklyje „Faustas“ reprezentuojami tokie triukšmai kaip švilpimas, krykštavimas, leitmotyviškai pasikartojantys iškvėpimai, arklio žvengimo imitacija, trumpi ir beprasmiai Fausto jaustukai „aha“, dūsavimai, šnopavimai, trepsėjimai, spygavimai, chaotiškas klegesys.