Greta šio kankinio be vargo atpažįstame Švč. Mergelės Marijos Sužieduotinį šv. Juozapą. Lyginant jo figūrą su prieš tai aptartomis, išryškėja akivaizdus skirtumas. Pirmosios dvi figūros nutapytos gana statiškai, sustingusios, o šv. Juozapo figūra veržli, gyvybinga, ekspresyviai perteikta kūno plastika. Šventojo rankų plaštakos atviros, ir pagrindinis atributas, leidžiantis jį įvardyti Juozapu, t. y. baltų lelijų šakelė, kažkaip laikosi pati Popiežius Pijus IX 1870 m. paskelbė šv. Juozapą Katalikų Bažnyčios globėju, o popiežius Leonas XIII 1889 m. pripažino jį esant sektinu pavyzdžiu kitiems tėvams. žr. Laima Šinkūnaitė, „Šv. Juozapas: kultas ir ikonografija“, p. 32. . Tai būdingas dailininko Rossio požiūris į atributus. Taip pat dar gali būti „Žydinti šv. Juozapo lazda“. Lietuvoje šio šventojo kulto populiarumą atskleidžia ir jam dedikuotų bažnyčių gausa (daugiau nei 20 šventovių).
Čia, apėję ratą, vėl susitinkame su šv. Stanislovu, kuriuo ir užsibaigia apatinis kupolo ratas. Šiame rate vienur kitur įkomponuotos antraplanės ir trečiaplanės figūros, pavyzdžiui, esanti už šv. Juozapo Sužieduotinio kairėje pusėje ir žvelgianti priešinga kryptimi suteikia apatiniam šventųjų ratui įvairovės, gelmės ir ekspresijos.