Tekstui įsikūnijus mumyse, keičiamės patys, o laikui bėgant dėl to keičiasi ir teksto turinys. Žodžiams nesikeičiant, jie reiškia ne tą patį. Galiausiai, žodžiams keičiant mus, o mums – jų prasmę, vieną kartą patiriame jų tikrumą, ir čia svarbiausias vaidmuo tenka gyvenimo patyrimui. Suvokimas naujai, atpažinimas įvyksta būtent tada, kai atpažįstame patirdami. Tačiau ar galima atsakyti į klausimą, kokią įtaką šio patyrimo galimybei turėjo prieš jį įvykusi kalba (klausymas, skaitymas)? Nors kalbos kaip vienintelės patyrimo sąlygos ir negalima pripažinti, jos reikšmė nenuginčijama. Todėl G. Steinerio minimas įsiminimas ir yra toks svarbus. Vis dėlto įsiminimas nelygus įsiminimui. Įvykus at-pažinimui, žodžiai išnyra netikėtai, tarsi iš nebūties, iš užmirštų lentynų. Šie „prisiminimai“ dažnai, galbūt ir pernelyg dažnai, yra mums nepasiekiami – jie greičiau mus ištinka, nei yra prisimenami, išnyra nevalingai, greičiau patys atgiję, nei pažadinti. Šiek tiek kitoks atminties reiškinys yra toks išmokimas mintinai, kai galime kada panorėję padeklamuoti eilėraštį. Čia turime reikalą su sąmoningu, valingu išmokimu atmintinai. Tad koks įsiminimo būdas gali būti mums naudingiausias mėginant suteikti tekstui „įsigyvenantį aiškumą ir gyvybinę jėgą“? Pats G. Steineris omenyje, žinoma, turi antrąjį variantą – „susiurbimas“ susijęs su „budrios atminties saugykla“ (kursyvas mano – I. M.), tiksliu įsiminimu
. Vis dėlto mūsų tikslas nėra pats išmokimas mintinai – svarbu teksto ar pasakymo esmės suvokimas, į-gyvendinimas. Lemiamą reikšmę čia turi vienas ribojantis faktas – mūsų sąmoninga atmintis nėra beribė. Žinoma, galima pasirinkti vieną ar kelis raštus bei juos išmokti, tačiau nejaugi visas kitas knygas turėtume palikti „išoriniam, paviršutiniam vartojimui“? Vis tik nemanau, kad budrios atminties ribotumas yra vienintelė priežastis mąstyti apie du įsiminimo aspektus (išmokimą atmintinai ir mažiau suvaldomą nesąmoningą
atsiminimą). Kaip pasakytų Sokratas, išeities galbūt galima ieškoti tarpiniame variante – nei visiškai sąmoningame, nei vien intuiciniame. Paradoksalu, bet pavyzdį teikia rašto kultūros nepaliestos (ar nežymiai paliestos) sąmonės įsiminimo įpročiai. Oralumo kultūroje įsiminimas neprikaustytas prie žodžių, nemaža „atsakomybės“ paliekama nesąmoningai atminties daliai. Albertas Lordas rašo, kad oralumo kultūroje, norint įsiminti tekstus, gausiai naudojamos pasikartojančios frazės, padedančios prisiminti mintį – taigi bandoma įsidėmėti ne žodžius, bet pačią mintį, nors ją išreiškiančių žodžių išdėstymas ir padeda tai padaryti
. Tokiu būdu sąmoningai, budriai atminčiai tenka ribotas frazių kiekis, pačią esmę paliekant nesąmoningai atminčiai
. Anot N. Yamagatos, laisvą požiūrį į citavimą pastebime ir Platono tekstuose – tai atspindi įprastą būdą cituoti Homerą kasdienėse situacijose
. Juk ir senovės mokymai bei pasakojimai tapo žodis žodin tokie, nesikeičiantys ir nekeičiami tik juos užrašius – tik dėl rašto galėjo atsirasti mintis apie pažodinį, tikslų išmokimą mintinai bei žodžio, sakinio, tikslios formuluotės svarbos iškėlimas. Pažodinis įsiminimas yra rašto technologijos išradimas. Walteris Ongas pastebi, jog rašymas skiriasi nuo kalbos, nes jis nebūtinai eina tiesiai iš pasąmonės
. Būtina pažymėti, kad šiuo (pažodiniu) įsiminimo atveju jis gali ir nebūti atsakumo veiksmu. Galima išmokti mintinai eilėraštį, kuris, net ir giliai išgyventas skaitant, bus pamirštas jau kitą dieną, o gal ir iškart po nepriekaištingo padeklamavimo. Ar tai reiškia, kad „blogai išmokta“, ar kad vis dėlto, išmokti dar nereiškia „sugerti“? Galbūt teksto prieinamumas ir susilpnino mūsų atmintį, bet jis taip pat teikia galimybę šiek tiek kitokiam įsiminimui: nuolatinis grįžimas prie teksto – štai kas, mano manymu, „sužadina mus formuojančią sąveiką su tuo, ką nešiojamės širdy“
. Žinoma, procesas labai priklauso nuo skaitymo „kokybės“, tačiau nors ir nesistengiame pažodžiui įsidėmėti sakinių, „apykaita“ galima. Galbūt iškyla sunkumų, jei norime kam nors apie skaitytus dalykus papasakoti – tikriausiai niekaip negalėtume būti tokie nuoseklūs ir tikslūs, kaip, pvz., Platono perpasakotojai Puotoje. Vis dėlto, nors stipriai nukenčia minties nuoseklumas, atsižvelgiant į gebėjimą koncentruotis, turime galimybę greičiau įsidėmėti nei įsiminti tuos dalykus, kurie mums aktualiausi, kurie neišvengiamai ir nenugalimai patraukia dėmesį, verčia nuolat prisiminti ir stebėti dalyką kasdieniame gyvenime, savo patyrimuose. Linijos aiškumą aukojame dėl atkarpų ryškumo. Tokiu būdu budri atmintis neprivalo visko talpinti, o įsiminimas tampa laisvas, ne tiek valingas, kiek sąlygotas aktualumo. Reikėtų pažymėti, kad skaitymo „kokybė“, angažuotumas, pasireiškiantis dėmesio koncentracija, yra viena svarbiausių tokios pratęstos atminties vykusio veikimo galimybės sąlyga.