Straipsnis Filosofinė kalba kaip meno kūrinys

Santrauka. Straipsnyje aptariamos patyrimo išraiškos galimybės filosofinėje kalboje, kurios poveikis atskleidžiamas lyginant ją su meno kūriniu remiantis kai kuriais meninės patirties bruožais. Apibūnami ir analizuojami požymiai, leidžiantys kalbą įvardyti kaip „svarią“ ir priešpriešinti ją tuščiai kalbai. Remiantis George’u Steineriu, kalba kaip kūrinys priešpriešinama komentarui; teksto ar kalbos įsiminimas pateikiamas kaip interpretacijos, taigi ir „svarios“ kalbos, sąlyga. Vis dėlto, analizuojant G. Steinerio siūlomos budrios atminties charakteristikas bei oralumo kultūrai būdingą įsiminimo mechaniką, aprašytą Walterio Ongo ir Alberto Lordo darbuose, kvestionuojamas įsiminimo pobūdis. Siūloma, kad nesąmoningas atminties pobūdis galėtų būti efektyviai išnaudojamas stimuliuojant gyvą žodžių ir patirties apsikeitimą, šitaip padedant atskleisti jų prasmę. Kitas svarbus nagrinėjamas aspektas yra pasakojimo ir dialogo plotmė. Kalba kaip pasakojimas traktuojamas ne kaip tiesioginis patirties perdavimas, bet kaip jos sėja. Kalba kaip dialogas siejama su patyrimo kūrimu kalbėjimo akimirką, turinčiu didelės įtakos dalyko suvokimui, ir toliau susiejama su etika. Trumpai tariant, šio darbo tema galėtų būti apibūdinta klausimu: „Kaip įmanoma pasakyti daugiau nei žodžius?“.

Pagrindiniai žodžiai: kalba, patyrimas, kūrinys, komentaras, interpretacija, įsiminimas, pasakojimas, dialogas.

Įžanga

Išsilavinusią žmonijos dalį kasdien atakuoja milijonai spausdintų, transliuotų, filmuotų žodžių apie knygas, kurių ji niekada neatsivers, apie muziką, kurios ji negirdės, apie dailės kūrinius, kurių neregės jos akys. Eteris užplūstas nepaliaujamo estetinio komentavimo gausmo, spontaniškų vertinimų, mažmeninių bylojimų nuo kalno. George Steiner, Tikrosios esatys: ar mūsų kalbėjime kas nors glūdi?, p. 26.

Spustelėjus išskleisti...

Šis pastebėjimas prašosi pritaikomas ir filosofinėms kalboms. Publikacijose ir konferencijų pranešimuose neretai vyrauja komentarai – „antrinis miestas“, tekstai ir kalbos, asmeniškai ne itin jaudinantys klausytojus ir patį autorių, rašomi dėl rašymo. Viena tokio reiškinio priežasčių G. Steineris laiko žurnalistinę šio amžiaus dvasią, kuriai iš tiesų nėra nieko reikšmingo, nes viskas vienodos svarbos, kuriai reikia įdomumo ir naujumo Žr. ten pat, p. 30. . Pradėjus rašyti, be abejo, rizikuojama tapti dar vienu komentatoriumi. Vis dėlto angažuotas žvilgsnis į komentaro ir originalios kalbos perskyrą bei paieška atsakymo į klausimą, kaip kalbėti, kad tai nebūtų tuščia, yra vienintelis sąžiningas atsakas į problemą.

Norint pagrįsti „svarios“ (priešingos tuščiai) kalbos galimybę, atskleisti būdą, kuriuo per kalbą galima perteikti patyrimą, pastebėti tokios kalbos savybes ir įgyvendinimo sąlygas, šiame straipsnyje-apmąstyme mėginama atskleisti filosofinės kalbos veikimą lyginant jį su meno kūrinio poveikiu.

Meno kūrinio poveikis

Norint atrasti panašumo tarp kalbos ir meno, pirma pravartu įvardyti meninio patyrimo aspektus, kuriuos norima susieti su kalbos veikimu. Meno kūrinio patyrimą apibūdinkime lygindami su grožio patirtimi: šitoks patyrimas yra labai konkretus, ateinantis per savitą ir konkretų, šiuo laiko momentu esantį daiktą ar reiškinį. Galima sakyti: „man patinka kaštonai“, bet jei grožio išgyvenimas patiriamas – tai tik žiūrint į konkretų žiedą, medį, esant būtent šiam apšvietimui, kvėpuojant būtent šią akimirką. Tai – tiesos, pilnatvės, tikrovės pasireiškimo per konkrečią materialią formą paslaptis. Menas yra įrankis atskleisti ir perduoti kitiems tokį (arba kitokį, žinoma) patyrimą. Meno kūrinyje yra tai, ką galime pavadinti kažkas daugiau – patirtis, išgyvenimas, jausmas, įžvalga ir visa tai, ko nepavyksta įvardyti. Menininko veiksmas lydimas troškimo „įrašyti“ (nutapyti, sukurti filmą, spektaklį, muzikos kūrinį) tam tikrą patyrimą, sukelti jį kituose žmonėse. Tokiu atveju koncertas yra patiriamas ir išeinama iš jo ne šiaip geros nuotaikos, bet su išgyvenimu, kurį stengiamasi kuo ilgiau išlaikyti savyje palikus šventinę vietą, perkelti į kasdienybę, į įprastą erdvę. Būtent tai sudaro meno kūrinio esmę ir į koncertą einama patyrimo. Kita vertus, ar visada meno kūrinyje yra ko ieškoti? Gerai įgudusiu tapytoju ar pianistu žavimasi ir tada, kai jis „nieko nenori pasakyti“ – užburia pats amato tobulumas, pati technika (meistriškumas) yra graži (kaip ir „gražiai“ žaidžia krepšininkas). „Techninis“ menas noriai priimamas ir gaminamas, todėl sunku atskirti, kur menas, o kur jo imitacija. Žinoma, su tokiu meno apibrėžimu nesutiktų daugelis šiuolaikinių menininkų, menotyrininkų ir meno vartotojų, nes meno kūrinio kriterijus nėra patyrimo buvimas – šiuolaikinėje kultūroje menu vadinama daug kas. Nepaisant to, kadangi šiame darbe nagrinėjama ne meno apibrėžimo problematika, o tik naudojamasi kai kurių kūrinių veikimo pobūdžiu (dėl pernelyg plačios šiuolaikinės meno sampratos neišvengiamai tenka kalbėti tik apie tam tikros minėtos rūšies meno kūrinius), giliau šis klausimas nebus nagrinėjamas. Verčiau, pasinaudojus tam tikrą konkretų patyrimą teikiančio ir šia prasme „tuščio“ meno priešprieša, mėginti apibūdinti ir kalbas bei patyrinėti, ar filosofija galėtų iš to turėti naudos.

Pirmoji sąlyga: patyrimas

Mėginkime nustatyti, ar kalbos (kalbos sąvoką čia vartoju turėdama omenyje ne gebėjimą, o kūrinį) poveikis gali būti lyginamas su meno kūrinio poveikiu, t. y. turime įvertinti kalbos gebėjimą perteikti / sukelti patyrimą. Tarkime, esama tam tikro turinio, kurį norime perduoti kitam. Idealiu atveju turinys turėtų būti perduotas visiškai nepakitęs; kad tai įvyktų, svarbu, kad komunikacinis „kanalas“ jo nekeistų, nuo savęs nieko nepridėtų. Tai akivaizdu, kai informacija labai paprasta, paviršutiniška patirties požiūriu – pvz., norint pranešti, kiek dabar valandų. Tokiu atveju svarbu tinkamos kalbėjimo sąlygos (triukšmo nebuvimas ir pan.). Ar teisingas turinys bus perduotas, priklauso tik nuo „kanalo švarumo“. Sudėtingiau tampa norint perteikti gilesnius sielos išgyvenimus, patyrimus ar jausmus. Meno kūrinio ar kalbos apie gilesnius patyrimus atveju, pati išraiška kažką prideda prie turinio. Menininkas nutapo daugiau nei norėjo ar planavo, tikras kūrinio poveikis taip ir lieka iki galo nesuvoktas. Kalbėtojas pasako žymiai daugiau nei suvokia ar ketina. Aiškiai tai atskleidžia psichoanalizė – patyręs analitikas tikruosius žmogaus ketinimus ar mintis perpranta pacientui apie juos tiesiogiai visiškai nekalbant, sprendžia iš kalbėtojui nepastebimų jo paties žodžių. Subtiliau ir neįsisąmonindamas kiekvienas klausytojas „trečiąja ausimi“ „girdi“ daugiau, nei yra sakoma. Taigi meno kūrinyje ar kalboje atsiranda tam tikras prasmės perteklius, kuris nekalbant glūdi neatskleistas. Tikriausiai šis „daugiau“ ir yra aktyviausia, produktyviausia ir paveikiausia kalbėjimo esmė, tačiau kaip tik šį daugiau ir sunkiausia apčiuopti ir įvardyti. Galima nujausti, kad jo šaltinis yra patirtyje ir „gilesniuose sielos sluoksniuose“.

Skirtingo gilumo turinys ir lemia, ar yra prasmė kalbėti, net jei abu žmonės jau turi patyrimą, apie kurį kalbama. Jeigu abu pašnekovai jau žino, kad yra pusė vienuoliktos, prasmės pasakyti šią informaciją garsiai nėra. Tačiau kalbant apie gilesnius patyrimus, turint omenyje tą prasmės perteklių, kuris atsiranda tik išraiškoje, prasmė kalbėti lieka.

Tad išryškėja, kad kalbos ir patyrimo santykis nėra nekintantis ir priklausantis ką nors perteikti ar netgi nuo kalbėtojo nuoširdumo. Vienas esminių elementų, lemiančių, ar adekvatu kalbos veikimą lyginti su menu, yra patyrimo „gylis“, nuo kurio priklauso, ar kalboje esama paveikaus prasmės pertekliaus. Tolimesniuose samprotavimuose apie kalbą ir jos veikimą vertėtų apsiriboti tam tikra grupe kalbų – tokiomis filosofinėmis kalbomis, kurias galima lyginti su menine patirtimi dėl tam tikro patyrimo egzistavimo kalbėtojo sieloje. Tokį patyrimą trumpai apibrėšime kaip nevisiškai paviršutinišką (informacija) ir ne per daug „gilų“ (susijusį su neišreiškiamos tikrovės patirtimi). Kitaip tariant, norėdami pasakyti „tikrą“ kalbą, būsime asmeniškai išgyvenę filosofinį patyrimą, kurį (ne apie kurį) ir norime kalbėti.

Kalbos virtualumas

Filosofinio kalbėjimo „meninio pobūdžio“ veikimas yra įkvepianti ir guodžianti mintis. Vis dėlto dar reikia nuodugniau įsigyventi į klausimą, kas yra žodis, ir mėginti suvokti, kas visgi yra tai, ką pavadinome „kalbos kaip meno veikimu“.

Akivaizdu, jog žodis „lapas“ nėra lapas, kad jis „nei žalias, nei raudonas“, nei šioks, nei anoks. Jeigu norėčiau kam nors tiksliai perduoti lapo, kurį matau, apibūdinimą, kad kito sąmonėje atsirastų tikslus to konkretaus lapo vaizdas, kas būtų tikrovės atitikimas, tobulas perdavimas, tai kalba neįmanoma to padaryti. Didžiausia problema yra netgi ne žodžių ar vaizduotės trūkumas, bet nuolatinis tikro daikto kitimas. Regis, kalba yra didžiulė abstrakcija, nė vienu atveju neatitinkanti konkrečios tikrovės, nekalbant jau apie žodžio ir daikto skirtumą.

Atidžiai pažvelgus darosi aišku, kad kalba nėra „tikra“ to konkretaus atitikimo gyvenamai tikrovei prasme. Bet koks įvardijimas kuria – tačiau daro tai kalbiniame pasaulyje. Lapas nėra „lapas“, jis tik taip vadinamas. Jokio daikto ar patyrimo neįmanoma į kalbą „įdėti“ ir perduoti kitam kaip daikto, nes patyrimas, buvimas yra tiesiog ne kalbinis, ne mąstymo dalykas. Tai suvokdami galime numanyti, ką Terry Eagletonas turėjo omenyje sakydamas, kad reikšmė yra

tarsi nuolatinis esaties ir kartu nesaties mirgėjimas. Teksto skaitymas – tai veikiau šio nuolatinio mirgėjimo proceso sekimas, o ne vėrinio karoliukų skaičiavimas. Ten pat, p. 118.

Spustelėjus išskleisti...

Tad kaip žodžiai, neturintys nieko bendra su tikru daiktu, gali mums kažką esmingo perteikti?

Vėlgi, bet koks sprendimas ar išvada priklauso kalbiniam pasauliui. Pripažinkime, kad patyrimas per kalbą tam tikra prasme yra virtualus. Šioje plotmėje kalba turi galią perkeisti, tiksliau, kaip ir meno kūrinys, ji kviečia keistis, yra veiklos užuomazga: „susidūrimas su estetine plotme, kaip ir tam tikri religiniųbei metafizinių potyrių būdai, yra giliausiai „įsismelkiantis“, labiausiai performuojantis raginimas, prieinamas žmogaus patirčiai“ Ten pat, p. 134. . Tokiu būdu žodžių dėliojimas į sakinius, pasakojimus ar tiesiog – kalbėjimą – sukelia tai, ko žodžiuose nėra ir būti negali – tai liudija nenuginčijami patyrimai. Atsisakant nusiteikimo, kad kalba atitinka empiriką, žodis išlaisvinamas, jis vėl įgyja savo magiškas galias Žr. ten pat, p. 95. . Taigi virtualumas yra savybė, dėl kurios kalbos veikimą galima lyginti su meno kūrinio – paveikslo, muzikos kūrinio, filmo, spektaklio – poveikiu.

Komentaras ir kūrinys

Aptarėme, kokiu būdu galime lyginti filosofinę kalbą su meno kūriniu, o kalbos patyrimą atsargiai pavadinome virtualiu. Pagal analogiją su meno kūriniu, kuriame kažkas slypi, ir tuo, kas gali būti pavadinta „techniniu“ menu, išryškinkime ir kalbas, skirdami kūrinį ir komentarą.

Akademinis-žurnalistinis diskursas vertina naujoviškumą ir sugebėjimą skatinti diskusijas. Kaip pastebi G. Steineris, naujumo vertinimas į humanitarinius mokslus perimamas iš tiksliųjų mokslų. Pastaruosiuose šis kriterijus pasiteisina, nes vis daugiau rezultatų pasiekiama dėl kolektyvinio ir kumuliatyvaus darbo, kadangi tikslieji mokslai pagrįsti tyrimais ir rezultatais. Humanitarinėje srityje svarbiausias yra įžvelgimo procesas, kuris „nėra kumuliatyvus bei save koreguojantis“ Ten pat, p. 38. . Penkiolika nuomonių neprilygsta vienai įžvalgai. Pirmas komentarą ir kūrinį skiriantis požymis yra (komentaro) naujumas ir (kūrinio) originalumas. Originalumas, nors iš esmės ir būdamas naujumo antiteze Žr. ten pat, p. 30. – svarbiausi klausimai visada lieka tie patys – keistai savyje turi ir naujumą (kaip sufleruoja įprastinis, kasdienis šio žodžio vartojimas – originalu tai, kas atrodo nauja, netikėta). Iš tiesų originalume naujumo esama, tik jis kyla iš autentiško pirminių, pamatinių klausimų suvokimo ar įžvalgos. Ši įžvalga neišvengiamai įgauna naują, netikėtą išraišką būtent dėl to, kad savitai, kaip kiekvienam žmogui būdingas savitumas, išgyvenamas „senas kaip pasaulis“ troškimas, klausimas, ilgesys, patyrimas. Vis dėlto, išraiškoje pasireiškiantis originalumo naujumas, nors ir įkūnija kalbos turinį ir todėl būtų neadekvatu vadinti jį vien forma, kyla iš beformio patyrimo, yra tik išraiška. Prisiminkime, kaip žymiausiems mąstytojams nuolat prireikdavo naujų sąvokų ar kalbėjimo būdų. Suvokimui, tikrai įžvalgai nėra tinkamų žodžių. Nors jokie žodžiai negalės pasakyti to, kas yra, įprastomis tapusios frazės, sąvokos yra tuo labiau nepriimtinos. Vieną kartą pavartoti, palikus Aš-Tu santykį ir tariant Aš-Tai, žodžiai nieko nebeatitinka ir veikia patys kaip atskiros esybės. Todėl žymūs mąstytojai ir privalėjo neišvengiamai kalbėti nesuprantamomis, dar nevartotomis sąvokomis arba vartoti jas savaip, naujai – o tiksliau, originaliai. O žurnalistinis dėmesys svarbiausiems klausimams baigiasi paviršutiniškumu, kur valdo įspūdis ir vien išraiškos naujumas, nepasistūmėjant link paslapties – tokį kalbėjimą, G. Steinerio pavyzdžiu, vadiname komentavimu Tai nereiškia, kad negalima iš tikrųjų komentuoti, t. y. reaguoti į kūrinį. Apie pageidautiną komentavimą šiame straipsnyje kalbama kaip apie interpretaciją. .

Kiek akademiniame gyvenime yra atsakumo, patirto žinojimo, sunku būtų pamatuoti, bet atskirti racionalumui kalbos plotmėje vergaujantį diskursą nuo tikrumo kalbos dažniausiai įmanoma. Filosofiniame gyvenime, rodos, lyg ir neturėtų vyrauti tuščios kalbos, juk filosofija atvirai teigia besistengianti atsakyti į esminius klausimus. Vis dėlto ir čia netrūksta mokslo imitavimo, besaikio publikavimo apie. Tad kaip net ir šiame tiesos mylėtojų prieglobstyje viršų ima „antrinis miestas“?

Mes geidžiame būti atleisti nuo tiesioginio susidūrimo su „tikrąja esatimi“ arba „tikrąja tos esaties nesatimi“ […] – nuo to, ką mums turi primesti atsakus estetinės srities patyrimas. Siekiame imuniteto, kurį teikia netiesioginis santykis. George Steiner, Tikrosios esatys: ar mūsų kalbėjime kas nors glūdi?, p. 41.

Spustelėjus išskleisti...

Regis, veikia ir troškimas pažinti tiesą, ir jos baimė, nenoras. Kadangi nuo kai kurių klausimų pabėgti neįmanoma, akademinis diskursas, būdamas palankus ir tuo, kad mokslo įvaizdis padaro jį rimtą, taigi kuria tikrumo ir prasmingumo iliuziją, leidžia nusiraminti per ieškojimo regimybę. Žinoma, tokiu klastingumu negalima kaltinti viso akademinio gyvenimo ir kalbų. Svarbiau atskleisti tuščių ir apsibrėžta prasme „meniškų“ kalbų skirtumą, nei vertinti jų kiekybę. Mėginant atidžiau pažvelgti į komentarą išryškėja dar vienas požymis, leidžiantis skirti kalbėjimą kaip kūrinį nuo kalbėjimo apie – tai patyrimas, asmeninis suinteresuotumas, kuris kalbėtojui leidžia remtis ne tik kitomis kalbomis, bet ir patyrimu bei stebėjimu, ir iš šio suinteresuotumo, suvokimo ir įžvalgos kylantis originalumas, kurio naujumas yra tik šalutinis požymis, o ne tikslas. Tik tokiu atveju savo tekstą galima vadinti kūriniu, ką ne be reikalo daro, pvz., Saulenė Pučiliauskaitė straipsnyje Kantas ir vaikų kambarys Žr. Saulenė Pučiliauskaitė, „Kantas ir vaikų kambarys“, 2006. . Tiksliuosiuose moksluose griežtai vengtinas subjekto, tyrėjo kaip asmens vaidmuo, filosofijoje tampa viena svarbiausių gero rezultato (t. y. svarios kalbos) sąlygų. Kritinį metodą humanitariniuose moksluose papildyti estetiniu siūlantis Angelo Caranfa pastebi, kad aiškinimas ir žinių objektyvumas linkę užgožti perkeičiančią ar kūrybiškąją asmeninio žinojimo galią Žr. Angelo Caranfa, “Voices of Silence in Pedagogy: Art, Writing and Self-Encounter,” 2006. . Kaip rašo Michael Polanyi, „toks žinojimas yra visiškai neefektyvus, nebent jis yra vidinis, neišreiškiamas (tacit), tai yra, nebent … jame paprasčiausiai gyvenama“ Ten pat. . Dalintis su kitu žmogumi ar jam perteikti (kiek tai įmanoma) galiu tik tai, ką tikrai turiu. Asmeninis suinteresuotumas / nusišalinimas bei iš laikysenos kylantys padariniai leidžia skirti komentavimą (t. y. tuščią kalbėjimą) nuo kalbos, kurioje kažkas glūdi. Šiuos kalbėjimo būdus galima apibūdinti taip: kalbėti kažką ir kalbėti apie kažką (komentuoti). Vis dėlto, kaip tai atrodo praktiškai? Ar norėdami kalbėti kitam patyrimą, turėtume kalbėti ne apie jį?

Interpretacija

Galima pastebėti, kad tiek reakcija į meno kūrinį ar filosofinę kalbą (interpretacija), tiek kartais (dažniausiai?) pats meno kūrinys (ar filosofinė kalba), remiantis įvardytais požymiais gali būti priskirti komentarui ar kūriniui.

Vertėtų išryškinti, kaip komentaras (kaip reakcija į kitą kūrinį) galėtų virsti ne tik tuščiu plepėjimu, o tikra interpretacija. G. Steineris siūlo prisiminti, kokia yra tikroji hermeneutikos, arba interpretavimo, prasmė. Meno kūrinį (filosofinę kalbą), užuot komentavus, reikėtų interpretuoti atsakaus suvokimo, aktyvaus įsigilinimo“ veiksmu.

Interpretuotojas – tai prasmių šifruotojas ir perteikėjas […] vykdytojas, „įveiksminantis“ savo turimą medžiagą, idant suteiktų jai suprantamą gyvenimą. George Steiner, Tikrosios esatys: ar mūsų kalbėjime kas nors glūdi?, p. 11.

Spustelėjus išskleisti...

Išryškėja, kad mene tikriausias interpretuotojas (garbingas komentatorius) yra atlikėjas – aktorius, šokėjas, smuikininkas. Savo veiksmu jis ir vertina, ir kritikuoja kūrinį, tuo pačiu įgyvendindamas jį ir per savo išgyvenimą perteikdamas jo esmę, padarydamas jį pasiekiamą kitų patirčiai. Šiuo aspektu menas tampa visiems bendras dalykas: kad kūrinį suprastų kitas žmogus, turi būti naudojamos suprantamos (bendros) priemonės, t. y. išraiška, bet ir bendražmogiškas turinys, galimas patirti bet kuriam žmogui. Hansas-Georgas Gadameris, kalbėdamas apie meną, teigia: „jis kalba apie tai, kas bendra“ Hans-Georg Gadamer, Grožio aktualuma: menas kaip žaidimas, simbolis ir šventė, p. 17. . Kita vertus, kad „autentiškas suvokimo potyris“ įvyktų, reikalingas tikras interpretuotojas, vertėjas, prasmių pernešėjas ir toks pat klausytojo/žiūrovo atvirumas, pasirengimas priimti, „rizikingas angažavimasis“ prasmės patyrimui. Taip atsiranda bendra, ne akims skirta, dar viena „erdvės“ dimensija, kurioje tampa įmanoma intersubjektyvi patirtis. Tokiu būdu menas, pasitelkdamas medžiagines priemones, perteikia nemedžiaginius dalykus.

Ieškome, ar filosofinė kalba savo meniškumu, t. y. sugebėjimu perteikti nekalbinius dalykus, negali būti tolygi meno kūriniams? Pats G. Steineris pritaria, kad taip gali būti Penktame knygos Tikrosios esatys: ar mūsų kalbėjime kas nors glūdi? skyriuje G. Steineris išvardija nemažai išgyvento komentavimo, prilygstančio kūriniui, pavyzdžių. . Meno ir filosofijos bendrumą pastebi ir A. Caranfa:

Bet koks skirtumas tarp kalbos, filosofijos ir meno išblunka, kadangi visi trys yra nematomo matomame, nežinomo žinomame ir tylos diskurse pasireiškimas. Angelo Caranfa, “Voices of Silence in Pedagogy: Art, Writing and Self-Encounter,” 2006.

Spustelėjus išskleisti...

Remiantis samprotavimais apie komentaro ir kūrinio skirtumus, filosofinė kalba gali prilygti tikram meno kūriniui, pvz., paveikslui, tada, kai ne apibūdina paveikslą, t. y. kalba apie, bet kalba kažką, t. y. meno būdu perteikia kitam tai, ko jis (skaitytojas / klausytojas) iki galo negali įvardyti, perpasakoti. Nors galime įvardyti tam tikrus kriterijus, pagal kuriuos atskiriame tikrą kalbą nuo plepėjimo, kaip įvyksta tokia kalba yra tokia pati paslaptis, kaip ir muzikos kūrinio modus operandi. G. Steineris klausia: „ką gali kalba, kad ir kaip sumaniai vartojama, pasakyti apie tapybos, skulptūros, muzikinės struktūros fenomenologiją?“ George Steiner, Tikrosios esatys: ar mūsų kalbėjime kas nors glūdi?, p. 19. . Autoriui klausimas apie kalbos sugebėjimą ką nors prasminga pasakyti apie muzikos esmę ir prigimtį yra esminis. Muzika geriausiai iliustruoja perskyrą tarp „racionalaus loginio pobūdžio konceptualizacijos ir kitų vidinės patirties būdų“, t. y. suprantamumo ir mąstymo bei išgyvenimo kategorijų, neprieinamų tokiam supratimui Žr. ten pat, p. 21. . G. Steineris teigia, kad „kalba, bylodama apie muziką, esti luoša“ Ten pat, p. 22. , pasak jo, „net žiauroka priešpriešinti komunikatyvų muzikos sodrumą tuštiems žodžių apsisukimams“ Ten pat, p. 23. . Tačiau tai galioja tol, kol kalba bando kažką pasakyti apie muzikos (ar kitą) kūrinį. Šiuo darbu mėginame parodyti, kad savarankiška ji pati gali tapti meno kūriniu, perteikiančiu tai, kas nežodiška. Tikras komentaras, priešingai tik komentarui, yra interpretacija giliausia žodžio prasme. Norėdamas iš tikrųjų pakomentuoti kitą to vertą tekstą, filosofas turėtų komentuoti kūriniu.

Įsiminimas kaip atlikimas

Grįžkime prie klausimo, kaip turėtų atrodyti kalbėjimas kažką, užuot kalbėjus apie. Jei žodžius lygintume su meno priemone (pianinu ar dažais ir teptuku), sakinius – su naudojama palete, kompozicija, forma, kas yra kalbos atlikimas, interpretacija? Kaip skaityti ir klausyti, kad gebėtume kalbą atlikti kaip kūrinį? Kaip reaguoti, atsakyti į svarią kalbą? Muzikos kūrinio atlikimo atitikmuo kalboje, pasak G. Steinerio, yra išmokimas mintinai – taip skaitytojas tampa „pajaustos prasmės vykdytoju“.

Išmokti mintinai – vadinasi, suteikti tekstui arba muzikai įsigyvenantį aiškumą ir gyvybinę jėgą. Ten pat.

Spustelėjus išskleisti...

Be abejo, minties nešiojimas savyje padaro įmanomą suvokimą naujai, kaip taikliai pavadina G. Steineris, at-pažinimą. Jis įžvelgia, kad įsiminimas

sužadina mus formuojančią sąveiką su tuo, ką nešiojamės širdy. Mums keičiantis, kinta ir persmelkiantis internalizuotas eilėraščio arba sonatos turinys. Ten pat, p. 13.

Spustelėjus išskleisti...

Pasakojimas ir dialogas

Kaip minėta, kadangi kalba nėra perteikiami dalykai, jos veikimas panašus į sėklytę, kuri auga skaitančiame ar besiklausančiame žmoguje ir gali virsti dalyko patyrimu, kitaip tariant, at-pažinimu. Kaip teigia šv. Augustinas, „žodžiai yra pakankamai veiksmingi, kad, primindami dalykus, padėtų mums juos įsivaizduoti, tačiau nepakankamai veiksmingi, kad atskleisdami dalykus, leistų mums juos pažinti“ John Durham Peters, Kalbėjimas vėjams: komunikacijos idėjos istorija, p. 87. . Taip veikia pasakojančios, kažką teigiančios kalbos. Vis dėlto, patyrimo sėja yra vienas iš kalbos aspektų; esti ir kitas būdas žadinti kitame žmoguje patyrimą – tai su juo kalbėtis. Pokalbis nuo kalbos kaip sėklytės įvaizdžio skiriasi tuo, kad patyrimas kuriamas pačiame kalbėjime, kalbėjimo situacijoje. Dialogo plotmėje, kreipimesi ir atsakyme dar labiau nei pasakojančioje kalboje aktualiai veikia vieno žmogaus laikysena kito atžvilgiu, kuri pastaruoju atveju pasireiškia netiesiogiai – kaip rūpestis kitu, jo laiko branginimas pasiryžtant at-sakingai kalbėti ar kita. Dialogo situacijoje patiriama kita asmenybė per vieno žmogaus reakciją į kitą ir neišvengiamai tampama aktyviai dalyvaujančiu kalbiniame patyrime. Taigi situacijos patyrimas yra gerokai intensyvesnis nei pasakojimo atveju. Jei pasakojimą apibūdinome kaip sėklytę, iš kurios gali išaugti apkalbėto dalyko patyrimas, tai dialogiškumą galime palyginti su dirvos purenimu – norimas perteikti kalbos turinys pasiekia kitą būdu, kuris, sakytume, suaktyvina patirties aspektą. Dialogiškumas kalboje yra santykio pasireiškimas, o juk „santykis yra dirva, kurioje auga Buvimas“ Henry D. McHenry, Jr., “Education as Encounter: Buber’s Pragmatic Ontology,” 1997. . Aiškumo dėlei galima skirti pasakojimo kaip sėklytės ir dialogo kaip gryno kreipinio aspektus. J. D. Petersas savo knygoje Kalbėjimas vėjams siekia supriešinti dialogą ir skleidimą (pasakojimą) kaip dvi Europos minties kontekste istoriškai įsitvirtinusias komunikacijos teorijas Žr. John Durham Peters. Kalbėjimas vėjams: komunikacijos idėjos istorija, p. 48. , tačiau bent turint omenyje konkrečias kalbas, dialogas ir pasakojimas gali ir nebūti vienas kitą redukuojančiomis priešybėmis, jei žvelgiame į juos kaip į skirtingus aspektus, daugiau ar mažiau besireiškiančius kiekvienoje kalboje. Grafiškai kalba galėtų būti pavaizduota kaip stačiakampis plokštumoje, o pasakojimas ir dialogas (kreipinys) kaip du kalbos parametrai:

Vis dėlto, ar dialoge, kreipinyje vykstantis patyrimas ir yra pradžioje įvardytasis kažkas daugiau, glūdintis svarioje kalboje? Kiek pasakojime yra kreipinio, tiek kalbą jaučiame kaip „gilią“? Visgi nedrįsčiau taip teigti, mat pasakojimas, kiek jis kalba kažką, o ne apie, taip pat yra svari kalba. Net jei dialogo situaciją patyrimo atžvilgiu laikytume siekiamybe ir vertesniu laiku nei pasakojimą, pastarasis išlieka vertingas ir savaime, ir kaip pagrindas bendrauti. Kaip pastebi Henry D. McHenry, Jr., M. Buberio terminais diskutuodamas susitikimo reikšmę švietime, Tai-žodžiai gali tikrai atgyti tarp mūsų – t. y. mes galime mokytis – tik tada, kai jie (Tai-žodžiai ir Tai-pasaulis) tampa mūsų susitikimo vienas su kitu galimybe Žr. Henry D. McHenry, Jr., “Education as Encounter: Buber’s Pragmatic Ontology,” 1997. . Todėl nėra siekiamybės pasakojimą pakeisti dialogu – greičiau praturtinti.

Nieko nuostabaus, kad neturime su kuo sutapatinti neapibrėžtos kažko daugiau sąvokos, juk kalbame apie kalbos kaip meno veikimą. Vis dėlto galima nujausti, kad dialogas, jo buvimas ar nebuvimas, taip pat ir jo pobūdis yra labai reikšmingas. Negalime iš kalbos proceso atimti žmogiškumo, tarsi tirtume neutralų reiškinį vien techniniais parametrais. Kreipimasis į kitą, to kreipinio motyvacija, taip pat kaip ir at-sakingas kalbėjimas bei klausymas yra etikos klausimas. Pasak G. Steinerio, „atsakomingas atsakas, atsakantis atsakumas suvokimo procesą paverčia doroviniu veiksmu“ George Steiner, Tikrosios esatys: ar mūsų kalbėjime kas nors glūdi?, p. 87. . Vadinasi, supratimas, kaip ir sugebėjimas pasakyti svarią kalbą, priklauso ir nuo santykio su kitu, nuo laikysenos klausytojo / kalbėtojo atžvilgiu. J. D. Petersas šį santykį apibūdina kaip erosą ir agapę: pirmąjį sieja su dialogu (Sokrato kalbėjimas), o antrąjį su skleidimu (Jėzaus kalbėjimas):

Faidras kviečia intymiai meilei, kurios abipusė tėkmė sujungia mylintįjį ir mylimąjį; o sėjėjo parabolė reikalauja skleisti tokią meilę, kuri būtų vienodai maloninga visiems. John Durham Peters. Kalbėjimas vėjams: komunikacijos idėjos istorija, p. 47.

Spustelėjus išskleisti...

Išvados

Filosofinė kalba, nebūdama nei visiškai paviršutiniška, nei pretenduojanti išreikšti galutinę (neišreiškiamą) tiesą, pagrįstai gali būti lyginama su meno kūrinio poveikiu ir gali efektyviai išnaudoti estetines priemones kalbos suprantamumui palengvinti bei intensyvinti patirtinį jos pobūdį.

Vienas iš kalbos atlikimo įrankių yra įsiminimas. Įsidėmėjimas, sąlygojamas asmeninio angažuotumo bei nuolatinis grįžimas prie teksto „sužadina mus formuojančią sąveiką su tuo, ką nešiojamės širdy“ – tokiu būdu auginant kalbos pasėtą patyrimo sėklą. Gyvenimo ir savo patyrimų stebėjimas yra neatsiejama kalbos atlikimo dalis.

Patyrimas yra būtina kalbėjimo dalyką sąlyga, jei norima kalbėti kažką, o ne apie. Kalba prilygsta meno kūrinio atlikimui gebėjimu kurti virtualų patyrimą pasakojimu ir dialogu. Pasakojanti kalba, arba vartojant J. D. Peterso terminą, skleidimas, veikia kaip patyrimo sėkla. Kaip kitas kalbos aspektas veikia dialogiškumas, kuriantis patyrimą ir situaciją jau kalbėjimo metu.

Dialogas, kaip priešprieša pasakojimui, angažuotumas, kaip priešprieša atsiribojimui, verčia ieškoti „trečio kriterijaus“ – kodėl kalba įgauna svorį, kai vyrauja dialogas? Tenka atsigręžti į dialogiškumo (bei angažuotumo) priežastį – asmenybę ir laikyseną kito atžvilgiu. Kalbėtojas, prisiimantis at-sakomybę ir besikreipiantis į kitą žmogų su išgyventa tiesa, patirtu suvokimu, o gal tik ieškantis kartu – tačiau besikreipdamas, atlieka etinį judesį. Ir atvirkščiai – kiekviena kito ištara yra kreipinys į mus, reikalaujantis atsako veiksmo, įsiklausymo, girdėjimo. Šis įsiklausymas, atsakymas taip pat yra etinis veiksmas. Kiekviena kalbėjimo situacija yra sakymas Aš-Tu arba Aš-Tai; net ir pats formaliausias susitikimas yra atsakumo arba abejingumo pasirinkimas. Ir J. D. Petersas siūlo, jog „reikėtų kelti ne klausimą: „Ar mūsų tarpusavio komunikacija galima?“, o klausimą: „Ar mes galime mylėti vienas kitą ir būti teisingi bei gailestingi vienas kitam?“ Ten pat, p. 334. Abu šie klausimai glaudžiai susiję, o svarios kalbos pagrindo klausimo pratęsimas yra etikoje.

Reikia pažymėti, kad šiame darbe aprašomas kalbos veikimas pagal analogiją su meno kūrinio veikimu, tam tikras kalbos ir patyrimo santykis neapima visos kalbos dėsnių įvairovės ir nepretenduoja atskleisti kalbos reiškinį visiškai ir išsamiai. Šiame darbe užduoti klausimai kreipia į tikrai filosofinį klausimą (ir kyla iš jo), kaip pasakytų Sokratas – kalbos prigimties klausimą, yra jo įžanga.

Literatūra

• Caranfa, Angelo, “Voices of Silence in Pedagogy: Art, Writing and Self-Encounter,” Journal of Philosophy of Education, 2006, vol. 40, no. 1.
• Freud, Sigmund, Anapus malonumo principo, vertė Antanas Gailius, Vilnius: Vyturys, 1999.
• Gadamer, Hans-Georg, Grožio aktualumas: Menas kaip žaidimas, simbolis ir šventė, Vilnius: Baltos lankos, 1997.
• Yamagata, Naoko, “Plato, Memory, and Performance,” Oral Tradition, 2005, 20/1, p. 111–129.
• Lord, Albert B., “Characteristics of Orality,” Oral Tradition, 1987, 2/1, p. 54–72.
• McHenry, Henry D., Jr., “Education as Encounter: Buber’s Pragmatic Ontology,” Educational Theory, Summer 1997, vol. 47, no. 3.
• Ong, Walter J., Orality and Literacy: The Technologizing of the Word, Routledge, 2002.
• Peters, John Durham, Kalbėjimas vėjams: komunikacijos idėjos istorija, iš anglų kalbos vertė Patricija Droblytė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004.
• Pučiliauskaitė, Saulenė, „Kantas ir vaikų kambarys“, Logos, 2006, nr. 45.
• Steiner, George, Tikrosios esatys: ar mūsų kalbėjime kas nors glūdi?, vertė Laimantas Jonušys, Vilnius: Aidai, 1998.

Philosophical Talk as an Artwork

Summary. This article deals with a possibility to express experience through language in a philosophical talk. Effect of a philosophical talk is revealed through the analogy of an impact of artwork. Aspects of an artistic experience are given as a basis for application of the same mechanism when thinking about a philosophical talk. Dimensions of a „weighty“ talk as opposed to an empty one are described and analyzed. A talk as creation is opposed to a mere comment referring to George Steiner; memorization of a text or a talk is put as a condition for true interpretation and hence a „weighty“ talk. However, character of memorizing is questioned in analysis of G. Steiner’s suggested vigilant memory and patterns of memorization in oral culture, discussed by Walter Ong and Albert Lord. It is suggested that unconscious aspect of our memory could be effectively used in stimulating a vivid interaction between words and experience, thus helping to reveal their meaning. Another aspect important for the topic is dimension of narrative and dialogue. Talking as narration is considered not as a direct transfer of experience, but as a seed for it. Talking as dialogue is related to creating experience in the moment of talking, also having a great effect on perception of the issue and is further related to the question of ethics. On the whole, the topic of this work could be described with a question: „how is it possible to say more than words?“.

Keywords: language, experience, artwork, comment, interpretation, memorization, narrative, dialog.