Straipsnis „Faidonas“: filosofavimas kaip „antrasis plaukimas“

Vadinasi, atrodo, jog, mirčiai užpuolus žmogų, kas jame yra mirtinga, miršta, o kas nemirtinga, pasprunka nuo mirties ir pasitraukia bei išsikelia sveika ir nenykstama. Ten pat, 106e.

Taigi, visiškai aišku: […] siela yra nemirtinga ir nežūstanti, ir mūsų sielos tikrai bus pas Hadą. Ten pat, 106e–107a.

Spustelėjus išskleisti...

Teisingumas pas Hadą, arba etinės elgsenos prasmingumo prielaidos

Šioje vietoje Faidone vykstantis pokalbis jau galėtų ir baigtis, nes, sušvelnintai perfrazuojant žinomą patarlę, ir avys nuramintos, ir vilkas pasotintas. Faidoniškojo Sokrato pašnekovams ir su jais besitapatinantiems dialogo skaitytojams jau turėtų būti numalšintas nerimas dėl galimos sielos žūties ir įžiebta graži pomirtinio gyvenimo viltis, o į gilesnius filosofavimo vandenis kartu su Platonu brendantiems jo sekėjams atverta galimybė, persiimant „vertikaliojo“ pažinimo strategija ir susitelkiant nuo kūno atribotame filosofavimo subjekte – sieloje, mėginti pasiekti pačią būtį. Tačiau, matyt, visai neatsitiktinai paskutinėje išvadoje faidoniškasis Sokratas pamini Hadą, kuris bent jau stilistiškai provokuoja galimybę pokalbį pratęsti. Tokios provokacijos ženklai pastebimi ir Sokrato pašnekovų poziciją vainikuojančioje Simijo abejonėje.

Bet ir aš […] nematau, kodėl nepasitikėti tuo, kas išdėstyta. Tačiau tai, ką svarstome, taip didinga, o žmogaus galimybės man atrodo tokios menkos, jog esu priverstas pasilaikyti abejonę dėl to, kas buvo išdėstyta. Ten pat, 107a–b.

Spustelėjus išskleisti...

Jam kur kas dalykiškiau pritaria savo reziumuojančioje išvadoje faidoniškasis Sokratas:

Tu, Simijau, ne tik čia teisus, […] bet ir anose pirminėse prielaidose [τάς γε ὑποθέσεις τὰς πρώτας], tegu jos jus ir įtikino, reikia ieškoti didesnio aiškumo. Jeigu kaip reikiant jas ištirsite, tikiu, kad seksite svarstymo keliu [ἀκολουθήσετε τῷ λόγῳ], kiek žmogus tegali juo sekti. O jei ir tai pasidarys aišku, nieko daugiau nebeieškosite. Ten pat, 107b.

Spustelėjus išskleisti...

Nors Platonas teikia prioritetą (teoriniams) svarstymams ir net primygtinai ragina vien šiuo keliu eiti, tačiau jau Faidone jis priverstas konstatuoti teorinio mąstymo ribotumą asimiliuojant (tikėjimu pamatuotas) svarstymų pirmines prielaidas. Vėliau Politėjoje jis jau nurodys teorinio mąstymo pažintinę ribą, o čia, regis, visiško pažinimo viltis jame dar rusena, todėl jau kitame dialoge – Puotoje jis mėgins taip sunorminti „vertikaliojo“ pažinimo strategiją, kad ji nukreiptų tiesiai į etinio mąstymo sritį.

Bet nepamirškime Hado! Juk ne šiaip sau Sokratas jį pamini. Pasirodo, sielos nemirtingumas ne tokia jau ir dovana žmogui.

(J)ei siela nemirtinga, jai juk reikia priežiūros ne tik šiam laikui, kai vyksta tai, ką mes vadiname gyvenimu, bet ir visam laikui. Štai čia, rodos, ir esama didžiulio pavojaus tam, kas ja nesirūpina. Mat jeigu mirtis reikštų visa ko nusikratymą, tai būtų tikras laimikis niekšams: mirdami jie nusikratytų ne vien kūno, bet ir savo niekšystės kartu su siela. Bet iš tiesų, kadangi paaiškėjo, jog siela yra nemirtinga, tad tikriausiai nėra jokio kito prieglobsčio nuo blogybių, nei kito išganymo, kaip tapti kuo geriausiu ir protingiausiu [οὐδὲ σωτηρία πλὴν τοῦ ὡς βελτίστην τε καὶ φρονιμωτάτην γενέσθαι]. Ten pat, 107c–d.

Spustelėjus išskleisti...

Nors skaitant Faidoną į akis pirmiausia krenta nominaliai dominuojanti sielos nemirtingumo tema, o įsigilinus į tos temos rutuliojimo būdą, viršų pradeda imti ontognoseologinė problematika, tačiau dialogo pabaiga labai nedviprasmiškai nurodo, kad visi tie svarstymai buvo valdomi etinio intereso. Nors paskutinėje Faidono citatoje rūpestis sielos gerumu nurodomas kaip optimaliausia žmogui elgsenos strategija tuo atveju, jei siela yra nemirtinga, tačiau šių dalykų santykis, matyt, yra atvirkštinis, t. y. sokratiškasis imperatyvas numato sielos nemirtingumą kaip vieną iš savo teorinių prielaidų. Kitaip tariant, Faidoną, matyt, reikėtų traktuoti kaip mėginimą suteorinti sokratiškąjį imperatyvą, raginantį pasirūpinti sielos gerumu. O tai numato, viena vertus, būtinumą teoriškai identifikuoti subjektą, kuriam šis imperatyvas taikomas bei, antra vertus, rekonstruoti imperatyvo teorines prielaidas, darančias etinę elgseną prasmingą. Argi ne tai daro Platonas vadinamuosiuose sielos nemirtingumo įrodymuose? Argi jis teoriškai negrynina tradicinio sielos vaizdinio, pamatuodamas jį teoriniam mąstymui nuosava neregimų esybių sritimi? Kuo gali virsti taip gryninama siela, kuri tradiciškai traktuojama kaip gyvastį teikiantis arba išjudinantis pradas? Matyt, teoriniam mąstymui gimininga esybe, pavyzdžiui, teorinio mąstymo anonimišku vykdytoju arba, atsižvelgiant į teorinį mąstymą tiesiogiai angažuojančią vertybę, teorinio pažinimo subjektu. Tačiau ir taip modifikuotai sielai pamatiniu siekiu lieka dorybė. Tad kokiu keliu siela kaip mąstantis (pažinimo) subjektas galėtų tikėtis pelnyti dorybę? Matyt, tik tuo, kuris įmanomas mąstymo subjektui, t. y. mąstančio pažinimo veiksmais? Ar neliudija šios permainos Platono modifikuotas sokratiškasis imperatyvas, kuriame greta gerumo siekio tarsi visai nekaltai atsiduria ir protingumo siekis?

Kaip gali Platonas ir pats taip susipainioti, ir paskesnę filosofavimo tradiciją supainioti? Regis, atsakymas slypi ten pat: Platonas mąsto ne taip, kaip mes, ne analitiškai. O sinoptiniu požiūriu veiksmai (ἔργα) ir svarstymai (λόγοι) arba, formuluojant labiau apibendrintai, veikla (πρᾶξις) ir kalbėjimas (λέξις) supanašėja. Kaip aksiologiniame sielos nemirtingumo įrodyme konstatuoja pats Platonas, ir viena, ir kita eksploatuoja atvaizdus arba, apibendrintai formuluojant, (jusliškąją) vaizduotę. Tačiau ne tik svarstymai yra mąstymas. Jei su veiksmais sietinas, neva vien juslišką sielą numanantis sofistiškasis žmogus yra matas (μέρος) ir, vadinasi, sprendžia, tai spręsti tegali tik kaip vertybiškai angažuotas mąstymas, t. y. valia. Išeitų, kad filosofiškai, t. y. teoriškai, žvelgiant, veiksmai (formaliai) nesiskiria nuo svarstymų. Negana to, sinoptinis mąstymas yra dar ir ontologizuojantis mąstymas, todėl ne tik veiksmai tikroviški, bet ir svarstymai Platonui nėra kokia nors virtuali veikla. Žvelgiant iš „vertikaliojo“ pažinimo strategijoje ryškėjančių neregimų esybių perspektyvos, svarstymai netgi teikia didesnio tikroviškumo viltį, nes juose operuojama tobulesnėmis esybėmis. Ne veltui vėliau Politėjoje Platonas retoriškai klaus:

Ar galima ką nors padaryti taip, kaip nusakyta žodžiais? O gal jau pačia savo prigimtimi (daiktiškasis) įkūnijimas yra toliau nuo tikrovės negu (mąstantis) kalbėjimas, nors daugelis mano kitaip [ἆρ᾽ οἷόν τέ τι πραχθῆναι ὡς λέγεται, ἢ φύσιν ἔχει πρᾶξιν λέξεως ἧττον ἀληθείας ἐφάπτεσθαι, κἂν εἰ μή τῳ δοκεῖ]? Platonas, Valstybė, 473a.

Spustelėjus išskleisti...

Tačiau Faidone Platonas taip toli dar nežengia. Kasdieniškiems Sokrato pašnekovams kur kas didesnį nerimą kelia mintis, kad nemirtingai sielai „reikia priežiūros ne tik šiam laikui, kai vyksta tai, ką mes vadiname gyvenimu, bet ir visam laikui“. Ši mintis rūpestį sielos kokybe ištęsia iki pat amžinybės ir priverčia nuogąstauti dėl galimo atpildo už veiksmus šiame gyvenime. Tiesa, toks nuogąstavimas yra prasmingas tik tuo atveju, jei Hade, kitaip negu čia gyvenime, visiškai neduota išsisukti nuo teisingumo teismo. Todėl norom nenorom tenka faidoniškajam Sokratui ir apie Hadą paporinti. Tačiau svarstymais Hadas nepasiekiamas, ir Faidone fragmentiškai nužymėta pažinimo strategija tiesiogiai pasinaudoti neišeina. Į Hadą veda antikos rapsodų ir poetų pramintas mito kelias, todėl tenka ir Platonui įsileist į ištęsta pasakaitės sekimą (πάλαι μηκύνω τὸν μῦθον) Platonas, Faidonas, 114d. . Tačiau tai visiškai netrukdo į laisvai perfrazuotus tradicinius vaizdinius tarsi nepastebimai įterpti kai kuriuos svarbius akcentus, kurie išryškėjo ligtoliniuose svarstymuose. Mat nustačius pažintiškai modifikuotos sielos ryšį su anapusiška neregimųjų esybių sritimi, visai pamatuota būtų tarti, kad ir tradiciniai vaizdiniai apie sielą ir jos kelionę į anapusišką Hadą savita kalba pasakoja apie tuos pačius dalykus. Regis, tam tikrai pritartų Hėrakleitas, kuriam jau kilo įtarimas, kad jo išmąstyta žosmė (λόγος), ko gero, sietina su tradiciniu Dzeuso įvaizdžiu: „(v)iena išmintinga vienui viena ir nenori, ir nori Dzeuso vardu vadintis“ Hermann Diels, Die Fragmente der Vorsokratiker, 22 B32. . Galbūt ir Platonas, kuris jau akivaizdžiai taikė į parmenidiškąją būtį, taip pat sau tyliai stebėjosi: viena tikra, vienui viena ir nenori, ir nori Hado vardu vadintis? Kad ir kaip būtų, faidoniškasis Sokratas surengia savo pašnekovams savotišką virtualią ekskursiją pas Hadą, o pakoregavus sielos vaizdinį, tikrai sunku nepataisyti tradiciniuose pasakojimuose kai kurių siela pamatuotų detalių.

Štai Aischilo Telefas teigia, kad „paprastas kelias veda pas Hadą“ Platonas, Faidonas, 108a. . O Sokratui

tas takas neatrodo nei paprastas, nei vienintelis. Kitaip nereikėtų palydovų: niekas, reikia manyti, niekur nenuklystų, jei būtų vienintelis kelias. Bet, atrodo, jog iš tikro jis turi gausybę atšakų ir kryžkelių. Ten pat.

Spustelėjus išskleisti...

Ir, regis, todėl Sokratui taip atrodo, kad jis visgi žvelgia į Hadą „vertikaliojo“ pažinimo strategijos požiūriu. Vadovaujantis šiuo požiūriu, kiekviena (mąstoma) pati ta esybė kreipia iš kasdienio mąstymo lauko į jo anapusybę, tai yra, matyt, teoriškai modifikuoto Hado link, o tos esybės, be to, dar logiškai tarpusavyje persipynę. Kaip čia tarp tų gausybės (logiškai) susipynusių takų takelių nesusipainioti? Be vedlio čia niekaip. Ar ne todėl paskesnėje Puotoje ir pasitelkiamas vedlys Erotas, kad „teisingiausią kelią“ į būties pavidalą įgaunančią anapusybę nurodytų?

Tačiau svarbiausia ištęstame pasakojime yra nustatyti tai, kas, kasdieniškai žvelgiant, labai jau įtartiną sokratiškąjį raginimą pirmiau negu kasdieniais reikalais pasirūpinti sielos gerumu paverstų nesvarstomu ir neatšaukiamu imperatyvu. O tam pasirodo ne tiek daug ir tereikia. Visiškai gana, kad Hade būtų teisingai teisiama. Todėl „(k)ai mirusieji atvyksta į tą vietą, kur kiekvieną nuveda jo daimonas, juos pirmiausia teisia: ir tuos, kurie gyveno gražiai ir dievobaimingai, ir tuos, kurie ne“ Ten pat, 113d. . Teismo sprendimai numato ir bausmes, ir paskatinimus, juk nelygu kas ko nusipelnė. Ir čia paaiškėja, kodėl Platonas nepatingėjo Hado kraštovaizdį taip detaliai aprašyti. Mat labai jau nevienodi žmonės savo dorybėmis ir niekšybėmis, ir tikrai būtų neteisinga, jei bausmių ir paskatinimų būtų tik keletas. Šiaip ar taip, Hado teisingumas pamatuotas jo (vertybiškai hierarchizuota) daugiasluoksne topologija, kuri numato čia atsidūrusioms sieloms daugybę galimybių ir bausmėms atlikti, ir paskatinimais pasimėgauti Žr. ten pat, 109a–115c. . Ne taip jau sunku nuspėti, kokių sielų laukia gražiausias atpildas.

Na, o tie, kurių gyvenimas pripažįstamas nepaprastai dievobaimingu, išvaduoti iš šių vietų Žemėje ir tarsi paleisti iš kalėjimų nueina aukštyn į tyrą buveinę ir apsigyvena žemės paviršiuje. Tie iš jų, kurie pakankamai apsivalė filosofija, toliau gyvena visai be kūno ir nueina į dar gražesnes buveines, nei šitos – aprašyti jas nelengva, ir laiko dabar nepakaktų. Štai kodėl […] reikia daryti visa, idant gyvenime turėtum dorybės ir pažinimo – juk laimėjimas nuostabus ir viltis didžiulė. Ten pat, 114b–d.

Spustelėjus išskleisti...

Vietoj išvadų

Faidoniškasis Sokratas nemulkina savo pašnekovų ir, užbaigdamas savo pasakojimą, pripažįsta, „jog teigti, kad yra būtent taip, kaip aš pasakojau, protingam žmogui nedera“ Ten pat, 114d. . O tai, ką jis sako paskui, dar kartą primena mums paskališkąsias lažybas:

bet, kad taip arba kaip nors panašiai yra su mūsų sielomis ir jų buveinėmis, jei paaiškėjo sielą esant nemirtingą, – šitai teigti, man regis, dera, ir verta bandyti laimę, manant, kad taip ir yra. Juk tai gražus išmėginimas, ir reikia save kerėti tokiais dalykais. Ten pat, 114b–d.

Spustelėjus išskleisti...

Nes kuo virstų žmogus – antikos ar nūdienos, jei jis, gyvendamas kasdienį gyvenimą – skalsesnį ar skurdesnį gyvenimą dėl išgyvenimo, nepasišviestų ta Sokrato taip gražiai nupasakota gyvenimo prasmės viltimi? Kuo taptų jis, jei retkartėmis nepakeltų galvos ir nepasigrožėtų žvaigždėmis naktiniame dangaus skliaute ir moraliniu įstatymu amžinybe dvelkiančiame sielos skliaute? Ne dažnas skaitė Platono dialogus, o ir retas žino jau gerokai vėliau I. Kanto suformuluotus praktinio proto postulatus, tačiau kiekvienas, kuris renkasi etišką sprendimą kasdienėje situacijoje, visada provokuojančioje naudos galimybę, taigi toks žmogus, pats to nenumanydamas, įsiterpia į Faidone vykstantį įstabų pokalbį. Kilnumo gestai nutinka banalioje kasdienybėje, tačiau jie aidi Platono užrašytoje pakilioje etiškumo simfonijoje, net jei jos ir negirdi tas, kuris atlieka kilnų gestą.

Literatūra

• Hėrakleitas, Fragmentai, iš senosios graikų kalbos vertė Mantas Adomėnas, Vilnius: Baltos lankos, 1995.
• Hermann Diels, Die Fragmente der Vorsokratiker, Bd. I–III, hrsg. von Walter Kranz, Berlin: Weidmannsche Buchhandlung, 1951–1952.
• Plato, Phaedo | Plato, Platonis Opera, ed. John Burnet, Oxford: Oxford University Press, 1903.
• Plato, Republic | Plato, Platonis Opera, ed. John Burnet, Oxford: Oxford University Press, 1903.
• Platonas, Faidonas, iš senosios graikų kalbos vertė Naglis Kardelis, Vilnius: Aidai, 1999.
• Platonas, Valstybė, iš senosios graikų kalbos vertė Jonas Dumčius, Vilnius: Pradai, 2000.
• Tatjana Aleknienė, Sielos dermės: filosofinės graikų etikos apybraiža, Vilnius: Aidai, 1999.

Phaedo: Philosophizing as “Second Voyage”

Summary. This article continues my analysis and interpretation of Phaedo’s arguments for the soul’s immortality. However, the article begins with the analysis of a counterargument, i.e. with the analysis of Platonic criticism of the view that the soul is a harmony. While the criticism stands in disarray with the overall context of the dialogue, it is assumed that Plato’s tries to discredit an aspect of the traditional concept of the soul, which is not consistent with his concept of the soul as the subject of ethical thinking. It shown in the analysis of the ontological argument for the soul’s immortality that Plato takes into account a new cognitive pattern of the previously modified subject of philosophizing and identifies ontological entities which are alternative to those that are supposed by the ontology of daily thinking. The new ontological items – invisible entities – are then used as underlying assumptions of the axiological argument for the soul’s immortality. It is supposed that the main goal of this argument is to shape the new way of philosophizing that is presupposed by the modified concept of the soul. Plato criticizes a previous spontaneous or uncontrolled way of philosophizing and offers an alternative to it – the so called “second voyage,” which presumes the possibility of managing the direction of thinking by way of a conscious choice of initial assumptions and by the consequent logical reasoning of their conclusions. It is demonstrated that the “second voyage” or “vertical” cognitive strategy exploits mathematical thinking skills and that it should be treated as a way to isolate philosophizing from the contents of daily thinking and as the way to concentrate on the formal aspect of philosophizing, namely, on theoretical thinking. Whereas Phaedo ends with Plato’s rephrased myth about Hades, the article concludes with the consideration of the ethical intentions of the dialogue. It is shown that inevitable court procedure and the hierarchical topology of Hades are the guarantees of Justice, which in turn is one of the obligatory assumptions of ethical behavior.

Keywords: subject of thinking, body, the soul, harmony, “second voyage,” first assumptions, Hades.