Dar kartą pabrėžtinai atribodamas du mąstymo klodus, kuriuos taip nesunku supainioti dėl to, kad abu nusakomi ta pačia kalba ir dėl to, kad tie patys vardai nurodo į dvejopus dalykus, Sokratas formuluoja vien neregimųjų esybių sričiai galiojančią lemą ir, ja remdamasis, be vargo dar kartą pagrindžia sielą esant nemirtinga. Toji lema skelbia: „priešybė niekada netaps savo priešybe“1. Jei siela yra tai, kas kūnui suteikia gyvybę, o mirtis yra priešinga gyvybei, tai „siela niekuomet nepriims priešybės to, ką ji visuomet suteikia“2. Tai, kas nepriima mirties, vadinama nemirtinga, todėl ir nepriimanti mirties „siela yra kažkas nemirtinga“3. Nors nuosekliai logiškai mąstant tokia išvada yra visiškai pakankama ir, rodos, nenumato jokių išlygų, tačiau kasdieniški Sokrato pašnekovai dar nėra tikri, ar siela nežus mirčiai užpuolus kūną. Todėl Sokratas stiprina įrodymą papildoma išvada. Juk visai nedaug pastangų tereikia norint suprasti, kad nemirtingumo savybė apima ir nežuvimo savybę. Todėl „(j)ei tai, kas nemirtinga, kartu ir nežūstama, negali būti, kad siela žūtų mirčiai užpuolus“4.