Studija Sofijos Kymantaitės sąlytis su simbolizmo ir kitų naujų meno krypčių estetika Krokuvoje

Santrauka. Studija skirta M. K. Čiurlionio bendražygės Sofijos Kymantaitės Krokuvoje klausytų meno istorijos paskaitų rekonstrukcijai. Pagrindinį dėmesį sutelksime į ginčą dėl Arnoldo Böcklino (o kartu ir visos simbolizmo dailės) recepcijos A. Baranieckio Moterų Aukštuosiuose Kursuose. Remdamiesi įvairių šaltinių kompleksine analize, aiškinsimės, koks buvo Kymantaitės estetinės kompetencijos lygmuo ir pagrindinių dominusių estetinių problemų laukas, jai baigiant pirmuosius studijų metus Krokuvoje. Konkretūs 1904−1907 m. Krokuvos meninio gyvenimo įvykiai leidžia daryti prielaidą, kad su naujųjų meno srovių kūriniais ji susipažino ir tiesiogiai parodose. Šios estetinės patirtys turėjo didelės įtakos jos meninio skonio formavimuisi, galėjo tapti pokalbių su Čiurlioniu temomis. Tai tik fragmentas didesnės rekonstrukcijos, kuria rūpi atkurti, kaip Krokuvoje sklandžiusios estetinės idėjos galėjo paveikti šios ankstyvojo lietuvių modernizmo žadintojos interesų lauko formavimąsi.

Pagrindiniai žodžiai: estetinė mintis Lietuvoje, Sofija Kymantaitė, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Arnold Böcklin, Jacek Malczewski, simbolizmo estetika, Adriano Baranieckio moterų aukštieji kursai.

Turinys

1. Įvadiniai pastebėjimai3
2. Meno istorijos paskaitos Aukštuosiuose moterų kursuose5
3. Ginčas „dėl Böcklino“11
4. Böcklinas ir „Jaunoji Lietuva“29
5. Baigiamosios pastabos32
6. Archyvų santrumpos / Literatūra39
7. Sofija Kymantaitė’s Contact with Symbolist and Other Early Modernist Aesthetics in Cracow40

Įvadiniai pastebėjimai

Kalbant apie Mikalojaus Konstantino Čiurlionio vėlyvąjį kūrybos laikotarpį, jam gyvenant Lietuvoje ir Peterburge, Sofija Kymantaitė, 1908 m. sausį tapusi Čiurlioniene, ilgai suvokta kaip pasyvi idealizuota romantinės epistolikos adresatė. Be abejo, Čiurlionio laiškai jai (kitiems menininkas retai ir berašė Tai matyti pirmajame M. K. Čiurlionio laiškų ir straipsnių leidime (Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Apie muziką ir dailę, 1960). ) tapo neįkainojamu jo buvimo Peterburge metraščiu, tačiau, kadangi mus pasiekė ne abipusė korespondencija, yra susidaręs klaidingas įspūdis, kad poroje nebūta lygiaverčio intelektualinio bendravimo. Skelbiant pirmąjį „Laiškų Sofijai“ leidimą (1973), cenzūra visiškai išėmė Vytauto Landsbergio parengtą straipsnį „Konstantinas ir Sofija Čiurlioniai“, kuriame pirmąkart Sofija pristatyta kaip lygiavertė menininko pašnekovė, prabilta apie šios poros bendrus kūrybinius sumanymus Tokiomis aplinkybėmis reikšmingą kompensuojamąjį gestą atliko Aleksandro Žirgulio straipsnis (Aleksandras Žirgulys, „Tarp sena ir nauja“, p. 32−40, vėliau perspausdintas knygoje Aleksandras Žirgulys, Literatūros keliuose, p. 121−160.) . Nors šį straipsnį buvo galima perskaityti vėliau išėjusiame V. Landsbergio apybraižų rinkinyje „Vainikas Čiurlioniui“ (1982), poros dialogo interpretacijos Lietuvoje buvo labiau žinomos iš teatro pastatymų (lietuvių kinas nesiėmė plėtoti Čiurlionių poros kūrybinio bendradarbiavimo temos, o kaip šią temą nepreciziškai interpretavo britų kinematografas, būtų atskira kalba). Antras, kontekstualia medžiaga V. Landsbergio daug papildytas ir kadaise išmesto, dabar pakoreguoto, straipsnio lydimas „Laiškų Sofijai“ leidimas išėjo tik 2011 metais. Per tą ilgą laikotarpį Čiurlionienės-Kymantaitės kultūrinės veiklos recepcijoje įvyko pasikeitimų.

Šalia supaprastintą Čiurlionienės literatūrinio palikimo vaizdą pateikusio jos „Rinktinių raštų“ tritomio (1956), nuo 1986 m. imta leisti išsamesnė jos „Raštų“ serija, iki šiol dar vis nebaigta (2013 m. rugpjūtį išleistas 7 tomas). Didžiausias postūmis suvokiant Čiurlionienės-Kymantaitės vaidmenį lietuvių estetikos raidoje tapo XX a. paskutinio dešimtmečio politinė situacija. Jau anksčiau šiai asmenybei dėmesingas Ramutis Karmalavičius išleido monografiją „Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė. Epocha, idealai, kūryba“ (1992), kurioje, be kita ko, įvardijo jos nuopelnus transliuojant į Lietuvą ankstyvojo modernizmo idėjas bei pateikė supratimą, kaip susiformavo bendri su Čiurlioniu jų dviejų meniniai idealai. Čiurlionienės-Kymantaitės jaunystės tekstų svarba, projektų su Čiurlioniu bendrumas akcentuoti nuo 1987 m. Vilniaus universitete pradėtose skaityti Viktorijos Daujotytės Žr. Viktorija Daujotytė, „Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė – visuomenės ir meno kritikė“, p. 126−135. , 1992-aisiais šioje Alma mater viešėjusio Vytauto Kavolio Žr. Vytautas Kavolis, Moterys ir vyrai lietuvių kultūroje, 1992. paskaitose. 1987 m., sudarinėdama „Lietuvių eilėraščio proza“ antologiją, V. Daujotytė įtraukė Čiurlionio ir Čiurlionienės-Kymantaitės impresijas Žr. Viktorija Daujotytė, „Neeiliuotas eilėraštis“, p. 24. . Artėjant XX−XXI a. ribai, Čiurlionių kūrybinis dialogas ėmė dominti jaunesnės kartos akademinio rato tyrinėtojus (Aušrą Jurgutienę Žr. Aušra Jurgutienė, Naujasis romantizmas – iš pasiilgimo: lietuvių neoromantizmo pradininkų estetinė mintis, 1998 (šio mokslinio darbo įžvalgos labai reikšmingos, norint suvokti Čiurlionienės kaip naujojo romantizmo ideologės nuopelnus mūsų kultūrai). , Mindaugą Kvietkauską Žr. Mindaugas Kvietkauskas, Vilniaus literatūrų kontrapunktai: ankstyvasis modernizmas (1904–1914), p. 197−208. , Rasą Andriušytę-Žukienę Žr. Rasa Andriušytė-Žukienė, „Dviese kūrybos pasaulyje: dailininkas M. K. Čiurlionis ir rašytoja S. Čiurlionienė-Kymantaitė“, p. 45−53. , Ramunę, Bleizgienę Žr. Ramunė Bleizgienė, „Viešojoje erdvėje įsitvirtinusios moters galimybės: Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės kūryba ir meno kritika“, p. 300−328. ir kt.). Šiame kontekste jos asmenybei keliose televizijos laidose „Laiko ženklai“ skyrė dėmesio Liudvika Pociūnienė. Vilniaus universiteto lyčių studijų centras 2011 m. surengė konferenciją „M. K. Čiurlionis ir S. Čiurlionienė-Kymantaitė“, kurioje dalis prelegentų lietė poros idėjų sąlyčio klausimus. Neseniai pasirodžiusioje, ko gero, pirmoje išsamesnėje Čiurlionienės asmenybės prezentacijoje užsienio (lenkų) kalba, R. Andriušytė-Žukienė akcentavo, kad iki šiol nebuvo detaliau aptarta, kiek lenkų intelektualinės įtakos tiesiogiai ar netiesiogiai patyrė S. Kymantaitė ir M. K. Čiurlionis, kurie XX a. pradžioje buvo stipriai susiję su Varšuvos (1897−1906) ir Krokuvos (1904−1907) kultūrine aplinka Žr. Rasa Andriušytė-Žukienė, “Individually and Collectively in the Creation: The Symbolist Ideals of Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Sofija Kymantaitė and Stanisław Wyspiański Creation,” p. 267−278 (268). . Ji teigė, kad Krokuvos meninis pasaulis buvo lemiamas Kymantaitei formuojantis kaip rašytojai ir net darė prielaidą, kad S. Kymantaitė perteikė nemažai simbolistinių ir modernistinių Krokuvos idealų Čiurlioniui Žr. ten pat, p. 270. .

Norint šiuos teiginius patikrinti, būtina susipažinti su Kymantaitės studijų Krokuvoje dokumentika. Visiškai aišku, kad dar nepakankamai esame suvokę, kaip vaizduojamąjį meną traktavo Kymantaitė tuo metu, kai apsilankymą iš Krokuvos Vilniuje (1906 m. gruodžio pabaigoje) derino su Pirmosios lietuvių dailės parodos atidarymu, kai, jau grįžusi į Vilnių po studijų, rašė straipsnius apie Antrąją lietuvių dailės parodą, kokiomis plastinės išraiškos temomis galėjo kalbėtis, bičiuliaudamasi su Čiurlioniu. Turint supratimą apie Kymantaitės pažintinį akiratį, lengviau suvokti, ką iš „Lietuvoje“ (1910) skelbtų idėjų ji formulavo, veikiama Krokuvos aplinkos, o ką – atspindėdama sutuoktinio pažiūras, kuriomis jis dalijosi su žmona. Taigi šiame straipsnyje aptarsime tik vieną aspektą – ką apie naujų krypčių meno, o ypač simbolizmo, tapybą Kymantaitė galėjo nutuokti baigiantis pirmiesiems studijų metams Krokuvoje. Tai tik fragmentas didesnės rekonstrukcijos, kuria rūpi atkurti, kaip Krokuvoje sklandžiusios estetinės idėjos galėjo paveikti šios ankstyvojo lietuvių modernizmo žadintojos interesų lauko formavimąsi.

Meno istorijos paskaitos Aukštuosiuose moterų kursuose

Krokuvos svarba S. Kymantaitės asmenybės raidai nėra perdėta. Pasiryžusi siekti medikės išsilavinimo, studijuodama šiame mieste, ji ryžtingai pasuko literatės, humanitarės keliu, pakeitė pozityvistinę tarnavimo tėvynei sampratą modernesnėmis kultūrinio tautinio atgimimo gairėmis, Krokuvoje debiutavo kaip literatūros tyrėja ir neoromantinės, simbolistinės poetikos kūrinėlių autorė Iki tol Pragiedrulio slapyvardžiu Vaižgantas buvo atidavęs skelbti vieną grožinį jos vaizdelį „Palangos jūra“, p. 116−117. . „Rūtos“ draugijoje 1905 m. balandį Kymantaitė parengė ir skaitė lenkų kalba pirmą viešą pranešimą apie Maironį, šios kalbos medžiagą įtraukė į pirmą išsamesnę savo publikaciją „Vienužis-Maironis-Vaičaitis“ („Vilniaus žinios“), kurią rašė tebestudijuodama Jogailaičių universitete Žr. Zofija Kymantaitė, „Vienužis-Maironis-Vaičaitis“, Vilniaus žinios, 1906, gruod. 20 (1907 saus. 2 – gruod. 22 (1907, saus. 4), nr. 284–286. Tuo pat metu grįžusi atostogų iš studijų ji recenzavo „Vilniaus kanklių“ draugijos vakare atliktus komiškus sceninius vaizdelius Petkevičaitės-Bitės ir Žemaitės „Kaip išmano, taip save gano“ ir Vaižganto „Nepadėjus nėr ko kasti“ (Zofija Kymantaitė, „Įspūdžiai iš lietuvių vakaro“, p. 2.). . Grožinės literatūros bandymus paskelbė pirmame literatūriniame almanache lietuvių kalba „Gabija“, o paskui įsijungė į viešą polemiką su Jakštu dėl dekadentizmo, pirmąkart mūsų spaudoje pateikdama šį reiškinį ne kaip stilistinę kryptį, ir tokiu būdu atsiedama nuo simbolizmo.

Aptariant tokias pozicijas formavusius veiksnius, akademinėje literatūroje pelnytai aptartas Juozapo Albino Herbačiausko vaidmuo. Šis, anot Juozo Keliuočio, „labai judrios inteligencijos […] idealistas“ Pasikalbėjimas su J. A. Herbačiausku, p. 265. , plėtęs savo akiratį Michaliko cukrainės bohemos šurmuly, o universiteto paskaitas lankęs veikiausiai nelegaliai, iki 1907 m. jau buvo parašęs dvi knygeles (lenkų kalba), rengė trečią knygą, jau lietuvių kalba, ‒ „Erškėčių vainikas“ (1908), aktyviai dalyvavo „Slavų klubo“ diskusijose, buvo lietuvių draugijos „Rūta“ įkūrimo iniciatorius ir vienas idėjinių vadų, almanacho „Gabija“ sudarytojas (gerokai vėluojantį, bet didėjantį dėmesį šiam lietuvių kultūros modernintojui atspindi 2007 m. išleistos net dvi savarankiškos monografijos Žr. Eugenija Vaitkevičiūtė, Žinomas nežinomas Juozapas Albinas Herbačiauskas: J. A. Herbačiausko gyvenimo ir kūrybos pėdsakais, 2007; Vaiva Narušienė, Józef Albin Herbaczewski, pisarz polsko-litewski, 2007. ). Kymantaitė pripažino jo asmenybės ir telkto kultūrinio sambūrio svarbą, Krokuvos teatro įtaką, lavinant supratimą apie gerą dramaturgiją, sceninės kultūros estetinį skonį. Tačiau savo atsiminimuose, rašytuose priešokiais tarp ilgų ligos paūmėjimo periodų, nutylėjo jau tada ryškėjusį didelį savo susidomėjimą vizualiniu menu: per tris studijų metus nebuvo nė vieno akademinio pusmečio, kur klausomų disciplinų sąraše nefigūruotų meno istorijos kursas.

1904 m. rudenį atvykusi į Krokuvą devyniolikmetė S. Kymantaitė lygiagrečiai pasirinko studijas Aukštuosiuose Moterų Kursuose bei Jogailaičių universitete. Jos „Atsiminimuose“ skaitome:

Užsirašiau į universitetą laisva klausytoja ir priedu į Baraneckio kursus – į humanitarinį skyrių. Tai buvo 2-jų metų kursai, kur geri žinovai dėstė istoriją, literatūrą, pedagogiją. Buvo tai kaip ir aukštesnis mokslas mergaitėms, baigusioms Varšuvos pensijas. Man buvo ne pro šalį tą bendrą suglaustą kursą pasiklausyti, taigi literatūrinius dalykus klausiau čia, o filosofinius universitete ir mokiaus lotynų kalbos. Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, Raštai, t. 3, p. 279.

Spustelėjus išskleisti...

Pirmaisiais metais Jogailaičių universitete jos klausytų paskaitų sąrašo neturime dėl archyvuose trūkstamos Filosofijos fakulteto studentų dokumentacijos. Tačiau žinomos tikslios paskaitos iš 1905−1907 m. universitete išklausytų keliasdešimties jos pasirinktų filosofijos, sociologijos, psichologijos, pedagogikos, literatūros bei meno istorijos kursų. Tikslesni pirmųjų, 1904−1905, studijų metų duomenys išliko Baranieckio kursų archyve: tą akademinį laikotarpį Kymantaitė lankė XIX a. lenkų literatūros, visuotinės literatūros, krašto ir meno istorijos paskaitas Žr. LVAK, sign. 29/486/3, lapas 163. . Pastarosios bus šio straipsnio tyrinėjimo objektas.

Aukštieji Moterų Kursai buvo pirmoji gimnazijos ugdymo standartus pranokstanti merginų mokykla Lenkijoje, 1868 m. įkurta gydytojo iš Podolės apylinkių Adriano Baranieckio, kurio tėvas Tomaszas Baranieckis baigė medicinos studijas Vilniaus universitete. Kursai buvo atidaryti prie Baranieckio asmeninėmis lėšomis surinkto ir miestui padovanoto Technikos ir pramonės muziejaus, kuris vykdė ne tik šviečiamąją, ugdomąją veiklą (buvo skaitomos viešos paskaitos, organizuojamos dailiųjų amatų dirbtuvės, kaupiama biblioteka: ji 1905 m. pasidarys prieinama miesto skaitytojams), bet organizavo taikomųjų menų parodas, dalyvavo leidybinėje veikloje ir kt. Įkūrėjas siekė, kad merginos iš Rusijos, kur buvo daug menkesnės jų lavinimosi galimybės, galėtų be egzaminų būti priimtos į šią pusiau universitetinį išsilavinimą teikiančią įstaigą: nė viena berniukų gimnazija (jau nekalbant apie mergaičių) anuometinėje Lenkijos teritorijoje nesiūlė tokios išsamios ugdymo programos Žr. Janina Kras, Wyższe kursy dla kobiet im. A. Baranieckiego w Krakowie 1868–1924, s. 59. . Kaip plačiai žinomi buvo šie Kursai, liudija ir tai, kad M. K. Čiurlionis laiške Halinai Wolman S. Kymantaitę pristatė kaip šios mokyklos absolventę (kažkodėl nutylint studijų universitete faktą) Žr. 1907 m. gruodžio pradžios M. K. Čiurlionio laiškas H. Wolman, p. 51−54. . Veikiamas Johno Ruskino (1819–1900) idėjų Žr. Janina Kras, Wyższe kursy dla kobiet im. A. Baranieckiego w Krakowie 1868–1924, s. 13. , mokyklos įkūrėjas šalia Gamtos ir Literatūros skyrių įsteigė Meno skyrių, kuriame mokyta ne tik taikomojo meno pagrindų: bemaž dvidešimt metų (1875−1894) Tarp dėstytų dalykų buvo ir „mokslas apie stilius“, žr. LVAK, sign. 29/486/39 (Baranieckio kursų 1898-1907 m. įvairūs dokumentai), [1904−1905 m.] Marijos Zborowskos-Gołkowskos laiškas nr. 317. šiam skyriui vadovavo Janas Matejka, čia savo tapytojos kelią pradėjo pasaulinio pripažinimo sulaukusi Olga Boznańska (1866–1895).

Meno istorija neįėjo į Habsburgų valdomos Galicijos autonominės respublikos, kuriai priklausė Krokuva, vidurinių mokyklų ugdymo programą, tad šios disciplinos paskaitos Baranieckio Moterų Aukštuosiuose Kursuose buvo naujas dalykas. Be abejonės, S. Kymantaitė tokio kurso nebuvo girdėjusi nė rusiškoje Rygos mergaičių septynmetėje gimnazijoje. 1898−1905 m. meno istoriją kursuose dėsčiusio Michało Żmigrodzkio atsiliepimu, nereta merginų atvykdavo į kursus neskirdama stulpo nuo kolonos, o pirmųjų mokslo metų pabaigoje jau turėdavo atsiskaityti iš senovės Rytų bei klasikinio meno ryškiausių reiškinių Žr. LVAK, sign. 29/486/39, 1904 m. lapkr. 11 d. Żmigrodzkio laiškas Krokuvos miesto tarybos edukacinei sekcijai, l. 1093–1096. . Kymantaitė šį meno istorijos tarpsnį turėjo „prašokti“, nes iškart buvo priimta į antrą Literatūros skyriaus kursą ir abu pusmečius minėtas paskaitas lankė po 2 valandas per savaitę. Tikėtina, kad atėjo į studijas, nusimanydama apie dailę gal kiek daugiau už Petrą Rimšą, kurio toliausiai siekianti ambicija, išvykstant iš gimto sodžiaus, buvo tapti bažnytinių skulptūrų ir altorių dekoracijų drožėju Žr. Juozas Rimantas, Petras Rimša pasakoja, p. 42. . Ji, šiaip ar taip, be kleboniškos aplinkos, kurioje net Čiurlionio „Raigardo“ triptikas glumins dėdytę Vincą Jarulaitį, buvo pagyvenusi Palangoje bei Sidoriškio dvarelyje kultūringų Bugailų, Buterlevičių šeimų aplinkoje. Tačiau iš esmės, atsižvelgiant ir į mokymosi Peterburge bei Rygoje įspūdžius, akivaizdžiau lavėjo nuovoka apie literatūros keliamus klausimus. Turint galvoje Benedicto Andersono aptartąjį spaudos fenomeną Žr. Benedict Anderson, Įsivaizduojamos bendruomenės: apmąstymai apie nacionalizmo kilmę ir plitimą, 1991. , reikėtų pridurti, kad raidžių surinkimas spausdinimo įranga nebuvo techniškai sudėtingas, skirtingai nei vaizdų reprodukavimas. O Krokuvoje viena po kitos įsikūrusios meno draugijos, be kitų įsipareigojimų, rūpinosi lenkų dailininkų darbų platinimu per spaudą, 1897−1900 m. leistas pirmas Lenkijoje grynai literatūros ir meno žurnalas „Życie“, aukštesne poligrafija ir meniškumo kriterijais pasižymėjo 1901−1907 m. iš Varšuvos prenumeruotieji „Chimeros“ sąsiuviniai: 1904 m. gruodį Lenkų taikomosios dailės draugijos surengtoje parodoje „Chimera“ pripažinta geriausiu leidiniu, o geriausia spaustuve ‒ Jogailaičių universiteto Žr. Aleksander Wojciechowski (red.), Polskie życie artystyczne w latach 1890–1914, s. 74. („Chimeros“ apdovanojimas parodoje buvo ir paskatinimo gestas: mat 1903-aisiais dėl lėšų stokos neišėjo nė vienas šio kultūros periodinio leidinio numeris – N. G.) . Krokuvos centre nuo pat pirmųjų XX a. metų buvo atvertos modernios Meno rūmų (Palac Sztuki) erdvės, Nacionalinio muziejaus fondą ėmė papildyti ne tik XIX a. lenkų realistų ar istorinės mokyklos tapytojų darbai, 1905 m. atsidarė galerija „Ars“, kurioje galima buvo įsigyti ir Jaunosios Lenkijos menininkų darbų. Neatsitiktinai aptariamu laikotarpiu čia veržėsi mokytis nemažai jaunuolių iš Lietuvos. Eugenijus Šalkauskis Kazanės Dailės mokykloje studijavusį Vytautą Bičiūną įtikinėjo:

Pasisakau besąlygiškai už Krokuvą. […] Krokuva yra netoli „Vakarų“, turi tris dideles paveikslų galerijas, neskaitant daugybės meno kūrinių, išsklaidytų po bažnyčias ir kiekviename žingsnyje; Krokuvos akademijoje profesoriai – geriausios lenkų pajėgos; pačioje pašonėje Tatrai su milijonu temų eskizams; […] vos per keliolika valandų galima pasiekti Vieną. […] Krokuva yra lenkų kultūros smegenys, menininkų ir rašytojų sostinė. Krokuvoje geriausias meniniu požiūriu lenkų teatras. […] Tau, kaip lietuviui, Kazanė ir Krokuva yra svetimos, bet kaip dailininkui – nėra pasirinkimo. Tik Krokuva. Eugenijaus Šalkauskio 1912.VII.11 laiškas Vytautui Bičiūnui, VUB RS, F. 1 – F. 262, laiškas nr. 3, p. 9 (versta iš lenkų kalbos − N. G.).

Spustelėjus išskleisti...

Ginčas „dėl Böcklino“

Kaip tik vasarą prieš 1904/05 mokslo metus Baranieckio kursuose vyko daug įtampos sukėlęs meno istorijos dėstymo paskirstymas dviem asmenims. Iki tol meno istoriją penkerius metus dėstė Michałas Żmigrodzkis (1848−1919). Tai buvo dėstomo dalyko entuziastas, anuo metu rašęs disertaciją iš senovės meno ir archeologijos, aistringas etnografas, grafų Branickių bibliotekos Beskido Suchoje kuratorius, aktyvus lygių moterų teisių šalininkas (organizacijų Londone „Women Progressive Society“ (1893−1894), „International Women’s Union“ (1893–1897) vicepirmininkas). 1899−1901 m. dėstytojas paskelbė 730 puslapių meno istorijos apybraižą („Krotki zarys historii sztuki“, Kraków). Nuo tada studenčių prašydavo, kad, užuot rašius konspektus, ateiti į paskaitą iš anksto perskaičius iš knygos konkretų poskyrį. Antraisiais mokymo metais jau pirmajame pusmetyje pereita prie XIX a. meno, aptariant romantizmo krypties autorius, o nuo antrojo vidurio susitelkta į XIX a. paskutiniojo ketvirčio meno reiškinius − impresionizmą, simbolizmą, Secesiją bei įvairių tautų (belgų, lenkų, čekų, rusų, vengrų, italų, ispanų, skandinavų, suomių, serbų, bulgarų, rumunų, graikų, amerikiečių) meno ypatumus. Kursas buvo baigiamas supažindinant su XX a. pr. anglų dailės mokykla Žr. Kursa wyższe dla kobiet imienia ś. p. Dra Adr. Baranieckiego: sprawa prof. M. Żmigrodzkiego dana na sąd Świetnej Rady Miasta Krakowa, s. 2−5. . Tačiau naujojo meno atžvilgiu dėstytojo turėta itin kritiško požiūrio, kas puikiai matyti minėtame vadovėlyje.

Żmigrodzkio požiūriu, meno paskirtis – daugeliui suprantamu būdu stiprinti visuomenės etosą. Naujojo meno atstovų, tokių kaip Arnoldo Böcklino, Franzo von Stucko, Maxo Klingerio ir kt., kūryboje jis įžvelgė atsiribojimą nuo visuomenės kilninimo vaidmens, nutolimą nuo natūralių formų, spalvų, nuo realistinių siužetų, pasinėrimą į liguistas fantazijas, turinio keistumą, ekscentriškumą. („Šiandieniniams fantazuotojams visuomenė nevaidino jokio vaidmens, ji stovi nustebusi, neretai išgąsdinta baidyklių, apie kokiais net nesapnavome, vaizdo.“ Michał Żmigrodzki, Krótki zarys historii sztuki, s. 348. ) Autorius teigė, kad fantazuotojų atsiribojimas nuo visuomenės kyla iš jos poreikių ir lūkesčių nesupratimo, „dėl menininkų literatūrinio išsilavinimo žemo lygio“ Ten pat, s. 348−349. , dėl to, kad į Meno akademijas priimami jaunuoliai, neturintys vidurinio išsilavinimo Žr. ten pat, s. 372. . Vadovėlio autorius vizualinį meną vaizdavosi tarnaujantį literatūrai, suprastai pirmiausia kaip lenkiškumą puoselėjančios istorinės atminties gaivintojai. (Lenkų meno atnaujintojai kaip tik siekė atsiriboti nuo istorinių temų interpretavimo, ėmė domėtis nebe natūralistiniais vaizdavimo būdais.) Mitologinės vaizduotės įsigalėjimą Żmigrodzkis laikė esant pavojingą visuomenės tautinėms aspiracijoms, sveikai mąstysenai, pareigos saistomai moralei. „Baidyklės“ esą gimsta iš minties vakuumo ir puikybės Žr. ten pat, s. 350. , jų vaizdiniai sukeliami hašišo Žr. ten pat, s. 359. . Fantazuotojų kūryba nutraukiamas tradicijos perimamumas mene. Anot jo, nuo Böcklino prasidėjęs daugiausia vokiečių mene žalčių, sirenų, satyrų ir kentaurų kultas. Kartu su keistenybių zoologija, įsigalėjusia nuo 1900 m. parodų Miunchene ir Paryžiuje, mene iškilusi anarchijos epocha. Aukščiau minėtieji menininkai jau reikalauja teksto, aiškinančio jų darbus: dar Böcklinas be to apsieitų, bet jau nei Stuckas, nei Klingeris, nė juolab Jensas Ferdinandas Willumsenas – ne Žr. ten pat, s. 351. . (Kad suprastume, koks artimas Willumseno plastinės kalbos simbolizmas nuotaikos peizažui, lyginant su Čiurlionio, kuris savo darbų kritike kviesdavosi Kymantaitę, simbolizmu, čia pateiksime palyginimui dviejų darbų reprodukcijas.)

Vadovėlio „Trumpa meno istorijos apybraiža“ autoriui buvo nesuprantamos meno kritikoje pasigirdusios subjektyvistinės pozicijos, tarkim, meno kritiko Stanisławo Witkiewicziaus pastaba apie tai, kad dailininkas jokios objektyvios istorinės tiesos neatskleidžia: tai visada – interpretacija. Istoriniais kostiumais, daiktais, archeologinėmis detalėmis tik kuriama istorinės tiesos iliuzija Žr. Stanisław Witkiewicz, Sztuka i krytyka u nas, s. 20. . Kontrargumentuodamas jis klausė, ar būtų didelis nuostolis vokiečių visuomenei, jei nebūtų atsiradęs joje Böcklinas, žvelgdamas iš savo patriotinių perspektyvų teigė sunkiai įsivaizduojąs, kiek lenkų tauta būtų praradusi, jei Janas Matejko savo mokytoju būtų turėjęs tokį Böckliną Žr. Michał Żmigrodzki, Krótki zarys historii sztuki, s. 459. . Jo supratimu, viena Franzo Defreggerio (1835−1921) Katerina, besimaudanti tvenkinyje, tautai daugiau nusipelnė nei visos Böcklino sirenos kartu paėmus, jis pranašavo, kad šio menininko hibridiškas figūras ateities visuomenė išmesianti į žmonijos paliegėlių paraštes Žr. ten pat, s. 356. (ši „pranašystė“ skamba šiurpokai, prisiminus, kad nacių valdomoje Vokietijoje 1937 m. išties bus surengta vadinamoji „degeneratyvaus meno paroda“).

Żmigrodzkis priklausė tai konservatyviai lenkų visuomenės daliai, kuriai vizualinis menas turėjo žadinti tautos garbingos praeities vaizduotę (kitaip tariant, palaikė Matejkos istorizmo mokyklos siekius). Didesnėje nei reglamentas leido Żmigrodzkio dėstymo programoje, kurios dalį, lietusią Lenkiją, jis skaitė neatlygintinai Už keturiolikos valandų užsiėmimus neprašė jokio mokesčio. LVAK, sign. 29/486/39, 1904 m. spalio 23 d. Żmigrodzkio raštas Krokuvos miesto tarybos edukacinei sekcijai, l. 1069–1074. , galima pastebėti, kad akcentuoti du dalykai: etnografinis bei religinis, aristokratų mecenuotas, menas. Sykiu Żmigrodzkis pripažino, kad „nepriklausomos“ lenkų tapybos reiškinys yra vėlyvas. Būdamas aktyvus Istorinio paveldo mylėtojų draugijos narys Istorinio paminklo statusą įgavę pastatai Krokuvoje uoliai konservuoti, konservavimo darbų įgaliojimai suteikti daugeliui įstaigų: draugijai „Sztuka“, Krokuvos miesto ir apylinkių gražinimo draugijai, Krokuvos istorijos ir paminklų mylėtojų draugijai, Dailės bičiulių draugijai, Taikomosios dailės draugijai, 1890 m. įsikūrė Vakarų Galicijos konservatorių santalka. Nė vienas Lenkijos miestas XIX a. negalėjo pasigirti tokiu savos istorijos tyrinėjimų įdirbiu (Tomasz Weiss, Legenda i prawda Zielonego Balonika, s. 53, 51−52). , jis išsikovojo galimybę nuo 1904−05 m. antro pusmečio Baranieckio mokykloje dėstyti istorinių kultūros objektų apžvalgai skirtą kursą 20 valandų trukmės kursas, kuris vadinosi „Apie istorinį meno paveldą ir lenkų nacionalinius paminklus“, aprėpė meną Lenkijos teritorijoje nuo paleolito iki XIX a., ir jį turėjo papildyti 16 išvykų po 2 valandas (viso – 52 valandų). Dėstytojas siekė, kad į jį įsirašytų ir antrakursės. 1904/05 m. II pusmetį su antrakursėmis Żmigrodzkis planavo aplankyti Kazimiero rajoną, Vavelio katedrą, Mergelės Marijos, Šv. Onos, Reformatų, Šv. Florijono, Pranciškonų, Dominikonų bažnyčias, paveikslų galeriją Czartoryskių muziejuje, Nacionalinį muziejų, su abiem kursais – Vavelio pilį, katedros požemius, Mogilos arba Tynieco ansamblius, Norbertinių vienuolyną, Kosciuškos kalvą, Jogailaičių biblioteką. Żmigrodzkio teigimu, išvykos buvusios labai populiarios – į abiejų metų studentėms skirtas ekskursijas susirinkdavo ne mažiau keturiasdešimties dalyvių, net tada, kai tekdavo keltis 6 valandą ryto, o grįžus 9 valandą į kursų patalpas, su dėstytoju tęsti užsiėmimą auditorijoje. Kai kurios iš moksleivių, per 3 valandas neturėjusios galimybės pasistiprinti, užkandžiaudavo iš pasuolės (LVAK, sign. 29/486/39, 1905 m. sausio 25 d. raštas nr. 96, l. 1053−1055 ir 1904 m. spalio 16 d. Żmigrodzkio laiškas Rostafińskiui, l. 1097−1104). Po metų dėstytojas pasiekė, kad šio kurso egzaminas būtų įtrauktas į literatūros skyriaus moksleivėms privalomų egzaminų sąrašą (Ten pat, M. Żmigrodzkio sudarytas egzaminų ir paskaitų planas, l. 315−317). . Dėl to, kad sureikšmindavo savo užsiėmimus, dėstytojas yra konfliktavęs su kolegomis: taip susipyko su Lucjanu Rydeliu, ignoravusiu Żmigrodzkio prašymą pradėti ir užbaigti savo visuotinės literatūros paskaitą pusvalandžiu anksčiau, kad moksleivės galėtų sutartu laiku ateiti į jo vestą ekskursiją po Mergelės Marijos bažnyčią. Żmigrodzkis niekaip nesutiko, „kad dėl Ibseno būtų užmiršta Piastų ir Jogailaičių katedra“ Kursa wyższe dla kobiet imienia ś. p. Dra Adr. Baranieckiego: sprawa prof. M. Żmigrodzkiego dana na sąd Świetnej Rady Miasta Kraków, s. 9. .

Šis dėstytojas nevertino plastinės kalbos eksperimentų − ar tai būtų „perversiškas natūralizmas“, ar simbolizmas. Jokia spalvinė ar tapymo metodika (kaip impresionizmas, pointilizmas, bešešėlis menas) nepadėsianti, jei dailininkai yra obskurantai, nesidomi praeities kultūra. Taip esą todėl, kad įkvėpimo šaltiniu yra tapusi širdis, kurios patirtys vieną dieną išsisemia Žr. Michał Żmigrodzki, Krótki zarys historii sztuki, s. 373. . Secesijos, kaip grožio, tapusio kapitalizmo preke, jis atvirai netoleravo Žr. Kursa wyższe dla kobiet imienia ś. p. Dra Adr. Baranieckiego: sprawa prof. M. Żmigrodzkiego dana na sąd Świetnej Rady Miasta Kraków, s. 27. , neigiamai vertino japonizmo, kuriuo esą vokiečiai jau prieš 20 m. „persirgo“, įtaką dailėje. Iš esmės visą mitologinę vaizduotę jis priskyrė dekadentiniams reiškiniams. Apie vieną iš Miunchene eksponuotų darbų rašė:

Burtininkės skraido, lakioja virš jų vampyrai ir vampyrės, moterys ir ne tik susiveja į vieną kamuolį, ir visa tai naktį, o perkūnai trenkia, o žaibai akis drasko, o muzika ausis plėšo, o šunys pragariškai staugia… na! Ir ko daugiau reikia? Yra nuotaika, judėjimas, laužomos rankos ir kojos, o visa apgaubta ugninio arba pragariškai vaivorykštinio kolorito […] Ir tai menas?… Vestalei liepta išvalyti kloakas. Dievas ją siunčia į žemę, kad gyvendama šventovėje Jam tarnautų šventa ir nesutepta, o menininkai liepia jai tarnauti paleistuvyste. Michał Żmigrodzki, Krótki zarys historii sztuki, s. 361−362.

Spustelėjus išskleisti...

Taigi Żmigrodzkio būta ne tik eurocentriko, bet ir konservatyvių pažiūrų, reakcingo meno istoriko, atmetusio romantizmo išplėtotą fantastinę vaizduotę, meno ir gamtos santykį traktavusio Baumgarteno ir jo kartos kategorijomis – panašios pozicijos Lietuvoje laikėsi Adomas Jakštas, kurio požiūriui vėliau oponuos Kymantaitė. Be to, jam labai rūpėjo moralinė meno pusė: panašiai, kaip Rusijoje Levas Tolstojus, sakėsi nepripažįstąs estetikos, atsietos nuo etikos Žr. Kursa wyższe dla kobiet imienia ś. p. Dra Adr. Baranieckiego: sprawa prof. M. Żmigrodzkiego dana na sąd Świetnej Rady Miasta Krakowa, s. 21. .

1904 m. birželio 27 d. Żmigrodzkis gavo mokyklos komiteto vardu parašytą direktoriaus Rostafińskio laišką, kuriame išsakytas priekaištas dėl dėstytojo „kraštutinai vienpusiškos laikysenos naujausiojo meno atžvilgiu“. Pasak jo, tarp laisviau mąstančių moksleivių esama nuomonės, kad dėstytojas pernelyg apkrauna antrarūše informacija, vadovaujasi senomis pažiūromis – mažina aptartinų meno reiškinių horizontą, kurį aktualizavo pažangūs lenkų meno kritikai, kaip Stanisławas Witkiewiczius, nepripažįsta naujų srovių tapyboje ir tokių figūrų kaip, pvz., Böcklinas. Żmigrodzkio ribotumą šiuolaikinio meno atžvilgiu liudijanti ir jo išleista paskaitų konspekto trečia dalis, skirta XIX a., todėl komitetas priėmė nutarimą 1904/05 mokslo metais patikėti II kurso meno istorijos paskaitas kitam specialistui Žr. LVAK, sign. 29/486/39, Baranieckio kursų 1898–1907 m. įvairūs dokumentai, p. 1049−1129. . Laiške Baranieckio kursų literatūros skyriaus kuratoriui Aloyzy’ui Szarłowskiui Żmigrodzkis atsikirto:

Lojalu yra sviesti įspėjimą visuotinės meno istorijos profesoriui už tai, kad per mažai kalbėjo apie Böckliną, kai kitiems leista net neužsiminti apie pirmos svarbos tautinius dalykus. Kursa wyższe dla kobiet imienia ś. p. Dra Adr. Baranieckiego: sprawa prof. M. Żmigrodzkiego dana na sąd Świetnej Rady Miasta Kraków, s. 20.

Spustelėjus išskleisti...

Asmuo, kuriam patikėta dėstyti antrakursėms „literatėms“ LVAK, sign. 29/486/39, 1904 m. spalio 15 d. Krokuvos miesto Tarybos Švietimo skyriaus raštas, patvirtinantis 1904/05 m. Baranieckio kursų pedagogų sąrašą ir jų dėstomus dalykus (Krokuvos magistrato dokumentacijoje nr. 69420/904 / IV; archyvo lapų numeracija – 79−80). , taigi ir S. Kymantaitei, meno istoriją, buvo Konstantas Maria Górskis (1862−1909) Konstanty’as Marianas Górskis, kilęs iš Varšuvos vaivadijos (Wola Pękoszewska dvaro), buvo Krokuvos (dviejų metų teisės studijos) bei Berlyno universitetų auklėtinis. Krokuvoje šalia privalomų disciplinų, klausė meno istorijos bei filosofijos paskatas, Berlyno universitete apsisprendė studijuoti literatūrą. Tarp jo dėstytojų buvo filologijos profesorius Hermanas Grimmas, filologas eruditas Aleksandras Bruckneris, kurio interesų laukas aprėpė, be kita ko, lietuvių kalbos studijas, Jaunosios Lenkijos judėjimą ir kt. (prieš Brucknerio etnografinę lietuviškumo traktuotę griežtai pasisakė J. A. Herbačiauskas „Slavų klube“), romanų kalbų specialistas Adolfas Tobleris, šiuolaikinio meno raidą jam dėstė Karlas Frey’us, o antikinio – klasikinės archeologijos profesorius Ernstas Curtiusas, būsimo Vokietijos princo Frydricho III mokytojas. Doktorantūros egzaminus pasirinko iš romanų filologijos ir meno istorijos (Irena Szypowska, „Wielki łuk”, s. 73). , vienas kritiškiausių Żmigrodzkio vadovėlio „Trumpa meno istorija“ recenzentų Recenzija saugoma JB RS, sign, 7682 IV, k. 179–190. . Tikėtina, kad 1900 m. jo paskelbta recencija formavo ir kursų direktoriaus Rostafińskio bei Miesto tarybos komiteto, sprendusio pasikeitimus mokykloje, nuomonę, atsispindėjusią Kursų direktoriaus laiške.

1904−05 m. meno istorijos dėstytojo pareigas pradėjęs eiti Górskis Baranieckio kursuose nebuvo naujokas, čia jis jau buvo dėstęs prieš Żmigrodzkiui ateinant 1892/93−1897/98 m., Jano Mateikos pakviestas. Metais anksčiau (1891 m.) tas pats Mateika pakvietė Górskį dėstyti meno ir architektūros istoriją Krokuvos Dailės mokykloje. Tuo laikotarpiu jaunas dėstytojas rašė straipsnius apie kitų šalių bei lenkų tapybą. 1896−1899 m., deleguotas Krokuvos Mokslų akademijos į Paryžių organizuoti ten šios institucijos filialo (stacja naukowa) prie Lenkų bibliotekos Paryžiuje, jis nutraukė pedagoginę praktiką. Po komandiruotės į Paryžių jis grįžo ir į Dailės Akademiją, kur 1905−1908 m. docento teisėmis dėstė meno ir architektūros istoriją bei dailės stilių istoriją 1908 m. vasario 17 d. Górskio paskaitas, o t. p. „mokslą apie stilius“ perėmė Adamas Łada-Cybulskis, o nuo 1911−12 m. meno istorijos docento pareigos patikėtos Lucjanui Rydeliui, kurias jis dėstė iki savo mirties 1918 m. (Józef Edward Dutkiewicz, Jadwiga Jeleniewska-Ślesińska, Władysław Ślesiński (oprac.), Materiały do dziejów Akademii Sztuk pięknych w Krakowie 1895–1939, s. 116). beveik iki mirties (mirė 1909 m.). Kaip didelis eruditas ir lengvai mintį reiškiantis žmogus, buvo mėgstamas studentų. Tarp Górskio paskaitas girdėjusių klausytojų iš Lietuvos reikėtų paminėti Stanisławą Jarockį Žr. JB RS, Sign, 7677 II, Górskio paskaitų sąsiuvinis [1892], k. 91 b. S. Jarocki (1871−1944) 1891−1894 m. studijavo Krokuvos Meno mokykloje pas Janą Matejką, kur ir klausė 1892 m. Górskio meno istorijos paskaitų, prieš tai lankė Varšuvoje Wojcecho Gersono piešimo klases. Po studijų Paryžiuje, Miunchene, Romoje 1898 m. apsigyveno Vilniuje, kur dėstė tapybą Trutnevo Piešimo mokykloje. Nuo 1900 m. konservavo Katedros šv. Kazimiero koplyčios freskas. Dalyvavo „Zachętos“, Krywulto parodose Varšuvoje, Vilniuje, Lvove Zakopanėje, Romoje (1897), Venecijoje (1932). 1908 m. kovą Vilniuje vykusioje lenkų dailės parodoje buvo gerai įvertintas vietinio rusų periodinio leidinio recenzento (Виленьский вестник, 1908, nr. 1484 / Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Laiškai Sofijai, p. 92, V. Landsbergio komentaras (1). Nuo 1931 m. buvo Vilniaus plastinio meno draugijos narys. Tapė daugiausia peizažus, aliejiniais dažais arba pastelėmis. Išleido turistinį vadovėlį „Okolice Wilna“ (1925). , Kazimierą Ulianskį, galbūt Igną Šlapelį, Petrą Rimšą Krokuvos meno akademijoje Meno istorija nuo 1896 m. dėstyta, kaip privalomas dalykas piešimo, tapybos ir skulptūros klasių IV ir V kurso studentams. Taip pat nuo Matejkos laikų nuo II kurso dėstytas „mokslas apie stilius“ (Józef Edward Dutkiewicz, Jadwiga Jeleniewska-Ślesińska, Władysław Ślesiński (oprac.), Materiały do dziejów Akademii Sztuk pięknych w Krakowie 1895–1939, s. 115). Šlapelis ir Rimša šioje Akademijoje mokėsi viso labo po du semestrus, tačiau skirtingais mokslo metais, tad nežinia, ar buvo laikomi „antrakursiais“, kuriems privalu klausytis mokslo apie stilius. , keletą mėnesių jo paskaitų dar galėjo klausytis J. Vienožinskis Žr. Dalia Ramonienė, Justinas Vienožinskis, p. 39. (Autorės spėjimas nėra labai pagrįstas dėl ankstesniame komentare išdėstytų priežasčių: Vienožinskis tuo metu dar nebuvo antrakursis – N. G.) . Górskis lankydavosi ne tik profesoriaus Rostafińskio, bet ir Jogailaičių universiteto meno istorijos katedros profesoriaus, ilgamečio Estetikų ratelio pirmininko Mariano Sokołowskio organizuotuose literatūriniuose salonuose Žr. 1896 saus. 10 d. Górskio laiškas K. Tetmajeriui, LMAB (PAN ir PAU) bibliotekos RS, sign. 4660, t. I, k. 52. .

Rašydamas vadovėlio „Trumpa meno istorijos apybraiža“ recenziją Saugoma BJ RS, sign. 7682 IV, k. 179–190. , Górskis pastebėjo tuo metu buvusią didelę spragą lenkų pedagoginėje literatūroje apie meno istoriją: nuo jau pasenusios Jogailaičių universiteto meno istorijos profesoriaus Jozefo Łepkowskio knygos Menas. Istorijos apybraiža Žr. Józef Łepkowski, Sztuka: zarys jej dziejów zarazem podręcznik dla uczących się i przewodnik dla podróżujących, 1872. lenkų kalba neturėta kitos, kuri apimtų visą bendrąją meno istoriją Žr. BJ RS, sign. 7682 IV, k. 190. . Jis konstatavo pribrendusį poreikį parengti užsienio kalba leistos gausios literatūros apie meną sintezę, tačiau Żmigrodzkio vadovėlis tokio lūkesčio nepateisinęs, nes, vertindamas amžininkų kūrybą autorius vadovavosi apriorinėmis nuostatomis, „pasenusios estetikos prietarais“ Ten pat, k. 180. , dvasinga retorika pateikė savo įsivaizdavimus apie meną taip, lyg tai būtų amžinos tiesos Žr. ten pat, k. 190. . Górskis kritikavo, kad Żmigrodzkis subjektyvizmo ir individualizmo sąvokas suplakė į viena. Jis teigė pats negalįs sau įsivaizduoti tikro menininko, kuris nebūtų subjektyvus – nuo Fra Angelico, Botticellio, Mantegnos, Leonardo da Vinci, Michelangelo, Dürerio, Halso, Rembrandto, Velasquezo iki Matejkos ar Böcklino Žr. Ten pat, k. 183. . Jis siūlė pasiskaityti ką tik pasirodžiusią Heinricho Wolfflino studiją „Klasikinis menas“, kurioje daug kalbėta menininkų stilistinio individualumo klausimu Žr. Heinrich Wolfflin, Die klassische Kunst, 1899 (BJ RS, sign. 7682 IV, k. 184). . Kaip „mokslo apie stilių“ dėstytojas Górskis, be abejonės, buvo gerai susipažinęs su Wolfflino stiliaus teorijomis.

Ne itin aiškiai recenzijoje išsakytą Górskio požiūrį į naująjį meną iš dalies perteikia jo apžvalginis straipsnis, parašytas recenzuojant 1894 m. vykusią Visuotinę lenkų meno parodą Lvove ir atskira knyga paskelbtas dar Kymantaitei būnant Krokuvoje, 1907 m. Žr. Ze sztuki polskiej, 1907 (knygelė susidėjo iš dviejų straipsnių, vienas kurių – M. Sokołowskio tekstas apie J. Matejkos tapybą). (apskritai ši paroda buvo vienas pirmųjų ryškių valstybingumą praradusios tautos konsolidacijos per meną reiškinių Lenkijos XIX a. kultūros istorijoje: joje dalyvavo menininkai iš austriškos, vokiškos ir rusiškos Lenkijos dalių). Šiame straipsnyje, apžvelgiančiame 1887−1894 m. meno raidą, Górskis kėlė lenkams tikslą „pasiekti Vakarų aukštumas“ Konstanty Maria Górski, Polska sztuka współczesna 1887–1894 na wystawie krajowej we Lwowie, s. 5. , taip aktualų Kymantaitei ir Herbačiauskui. Tarp galinčių atstovauti lenkams anuometiniame Europos tapybos kontekste paminėjo Witoldą Przuszkowskį, Jozefą Chełmońskį, Jaceką Malczewskį, Leoną Wyczołkowskį, Władysławą Podkowińskį, Olgą Boznańską, kurių ypač trys pastarieji išsiskyrė naujomis plastinės kalbos paieškomis. Górskis konstatavo, kad po Matejkos praktiškai negrįžtama prie istorinių siužetų tapybos.

Górskis buvo vienas pirmųjų lenkų meno kritikoje, taip išsamiai aptarusių prancūzų impresionizmą Viena iš svarbių ankstyvųjų viešų polemikų impresionizmo tema vyko 1892 m. sausį–vasarį „Kurier Warszawski“ puslapiuose tarp Stanisławo Witkiewicziaus ir Czesławo Jankowskio (Aleksander Wojciechowski (red.), Polskie życie artystyczne w latach 1890–1914, s. 17). , kurį apibūdino kaip „nemąstantį vaizdavimą“: čia esą nesekama gamta, bet perteikiama bendra atmosfera. Impresionistų matymą jis laikė plastinės kalbos spalvinės sampratos naujove, prilygstančia Renesanse imtiems taikyti linijiniams perspektyvos, trimačio modeliavimo atradimams. XIX a. pabaigos lenkų tapyboje, kurią laikė peizažo ir portreto žanro suklestėjimo laiku, šis meno kritikas akcentavo impresionistiškai vaizdavusius plastikus. Jis laikė, kad impresionizmo apraiškas lenkų dailėje vėlino Miuncheno mokyklos įtaka Miuncheno dailės akademijoje, įkurtoje 1808 m., mokėsi daug lenkų tapytojų: Olga Boznańska, Henryk Siemiradzki, Juliusz ir Wojciech Kossakai, Arturas Grottgeris, Włodzimierzas Tetmajeris, Julianas Fałatas, Adamas Chmielowskis (vėliau tapęs broliu Albertu), Stanisławas Witkiewiczius, Aleksandras ir Maksimilianas Gierymskiai, Jozefas Chelmońskis, Janas Matejka). . Pruszkowskį (ypač vertinusį Böcklino kūrybą) laikė bene pirmuoju, įvedusiu lenkų tapyboje plein-air’o naujoves Witoldas Pruszkowkis tapė liaudies legendų, tikėjimų, pasakų motyvais. Jo darbai neprarado naratyvumo, buvo įkvėpti Słowackio, Krasińskio mistinių kūrinių simbolikos (Irena Kossowska, Łukasz Kossowski, Malarstwo Polskie: Symbolizm i Młoda Polska, s. 17). . Matyt, Górskiui imponavo nuotaikos peizažas, jis rašė, kad „[k]iekvienas tikras meno kūrinys yra tam tikro laipsnio simbolis“ Konstanty Maria Górski, Polska sztuka współczesna 1887–1894 na wystawie krajowej we Lwowie, s. 44. .