Studija Netitnaginių uolienų apdirbimo technologijos ir dirbinių gamyba finaliniame paleolite–mezolite Lietuvoje

Skalūnas lengvai skyla plokštelėmis, dėl to netinka įrankiams, kuriais dirbant smūgiuojama (muštukams, plaktukams, kirveliams), gaminti. Vis dėlto iš itin tankaus skalūno, ypač Šiaurės Europos ir Šiaurės Rusijos kraštuose, buvo gaminama daug skalūninių kirvelių, antgalių, peilių/durklų Egidijus Šatavičius, asmeninė konsultacija. . Iš šios uolienos paprastai gaminamos šlifavimo plokštės, šlifuotuvai, galąstuvai ir pan.

Lietuvos paviršiuje yra randama riedulių, nuotrupų, apvalainukų, sudarytų iš skalūno.

Skalūno būna įvairių spalvų, jos priklauso nuo mineralinės uolienos sudėties.

Dolomitas (dolomititas) – iš dolomito mineralo sudaryta karbonatų grupės nuosėdinė, kartais – hidroterminės kilmės uoliena (14 pav.).

Ši uoliena susidaro nusėdant kalcio ir magnio karbonatams padidėjusio druskingumo vandens telkiniuose. Dolomitas yra tanki, dažnai poringa, akyta uoliena. Dažniausios priemaišos – kalcitas, anhidritas, molis ir kt. Dolomitas palaipsniui virsta klintimi, nes dolomito mineralas lengvai keičia kalcitą. Pagal virtimo klintimi lygį skiriami atskiri dolomito pavadinimai: klintingasis, klintinis dolomitas ir dolomitinė klintis. Anhidrito priemaišų turintis dolomitas įvardijamas kaip anhidritinis. Molingas dolomitas gali būti vadinamas dolomitinguoju mergeliu ar tiesiog domeritu.

Dolomitas slūgso sluoksniais ir tarpsluoksniais. Lietuvoje dolomitas kasamas šiaurės vakaruose, Skaistgirio, Klovainių ir Petrašiūnų telkiniuose Žr. Viktoras Kemėšis, Augustinas Linčius, Juozas Paškevičius, Enciklopedinis geologijos terminų žodynas, p. 103. .

Lietuvoje randamas dolomitas ypač lengvai skyla, skilimas neprognozuojamas, todėl faktiškai ši uoliena nėra tinkama duriamiesiems, pjaunamiesiems įrankiams gaminti (straipsnio autorė bandė skaldyti dolomitą Petrašiūnų kasyklose). Galbūt ši žaliava būtų naudinga dirbiniams šlifuoti.

Dolomito spalvos šviesios: balta, pilkšva, gelsva, rausva.

Porfyras – bendras uolienų, turinčių porfyrinę struktūrą, pavadinimas. Tokios uolienos pagrindinėje masėje yra stambių intarpų–idiomorfinių kristalų (fenokristalų). Jie gali būti ir tokios pačios, ir kitokios sudėties, nei pagrindinė masė. Porfyras susidaro iš stingstančios magmos nedideliame Žemės plutos gylyje, arba stingstant lavai Žemės paviršiuje. Uolienos tekstūra fluidinė. Pagal fenokristalų mineralus skiriama daug porfyro atmainų, pavyzdžiui: amfibolitinis, kvarcinis, ortoklazinis ir t. t. Pagal petrografinę sudėtįporfyrai skirstomi įgranitinius gneisinius, diabazinius ir pan. Žr. ten pat, apr. nr. 2799.

Lietuvoje porfyro randama riedulių, apvalainukų pavidalo. Taip pat jo aptinkama kristaliniame pamate.

Porfyro tinkamumas skaldyti ir šlifuoti priklauso nuo jo mineralinės sudėties, tačiau faktiškai turėtų būti galima jį įvairiai apdirbti.

Porfyrui būdingos spalvos – pilka, geltona, rožinė, įvairių atspalvių ruda.

Uolienų pasirinkimas

Aptarus kiekvienos uolienos petrografines savybes galima analizuoti, kokiais kriterijais remiantis žaliava buvo pasirenkama. Akmens amžiaus žmogus uolienas suprato visai kitaip, nei šių dienų geologai, tačiau jas skirti, prognozuoti skalumą, lūžį, patvarumą ir kitas savybes sugebėjo labai gerai.

Uolienų, kurias finaliniame paleolite–mezolite žmogus rinkosi skaldyti ir gaminti įrankiams, aptinkama Lietuvos paviršiuje riedulių, apvalainukų pavidalo. Turėtų būti tam tikrų zoniškumų, kur kiekviena uolienos rūšis aptinkama dažniausiai. Tai ypač ryšku kalbant apie titnago žaliavą. Vis dėlto, pasak geologų, netitnaginių uolienų gargždo galima aptikti visuose mūsų šalies regionuose. Lietuvos paviršių uolienų gabaliukais nuklojo paskutinis ledynas, atnešęs daugumą jų net iš Skandinavijos pusiasalio ir Karelijos. Taigi uolienų pasirinkimas akmens amžiuje turėjęs būti didelis. Tačiau rasti kokybiškų, tinkamo dydžio riedulių vis dėlto nebuvo lengva. Užsienio archeologai sprendžia galimus atstumus, kuriuos nueidavo žmogus, kad atsineštų reikalingų uolienų. Lietuvos atžvilgiu tokie tyrimai kol kas negalimi ir galbūt net nebūtini. Peržiūrėjus netitnaginių uolienų radinių kolekcijas gyvenvietėse neatrodo, kad šios uolienos būtų pernelyg vertintos ir specialiai jų ieškota. Matyt, tai buvo rieduliai, atsinešti jų radus pakeliui į medžioklę ir panašiai, t. y. vaikštant po aplinkines teritorijas kitais tikslais. Uolienos buvo veikiausiai renkamos tuo metų laiku, kai nebūta sniego ir stipraus įšalo, ledo vandens telkinių pakrantėse. Gali būti, kad neretai uolienų apvalainukai rinkti iš vandens, nes po vandeniu geriau matyti jų rūšis.

Archeologai ir geologai iki šiol yra nustatę keletą egzotinių netitnaginių uolienų rūšių, naudotų (ar atsineštų jau dirbinių pavidalo) neolito ir vėlesniais laikotarpiais Žr. Algirdas Gaigalas, „Akmeninių kirvukų ir kitų akmens įrankių petrografinė sudėtis ir medžiagos šaltiniai“, p. 25–26. . To pasakyti apie ankstesnius laikotarpius negalėtume. Vienintelė išimtis galėjo būti riolitinis piroklastas, aptinkamas Žeimenos pakrančių gyvenvietėse, tačiau šios uolienos radinių kiekis rodo, kad tai buvo apylinkėse randama žaliava.

Pasienių-1 gyvenvietėje E. Šatavičius mini buvus nemažai kvarcito riedulių, todėl daroma išvada, kad toli šios uolienos ieškoti nereikėjo. O smiltainio žaliava turėjo būti atsineštinė, nes gyvenvietės ribose rasta tik skaldytinių ir ruošinių Žr. Egidijus Šatavičius, „Vėlyvoji Svidrų kultūra“, p. 4. . Šis modelis galėtų būti teisingas, tačiau neaišku, kodėl tai neatsispindi pačiose uolienų radinių kolekcijose: smiltainis, kaip atsineštinė (santykinai deficitinė) uoliena, teoriškai turėtų būti sunaudojama ekonomiškai. To tikrai negalima pasakyti apžiūrėjus smiltainio skaldytinius. Taigi peršasi išvada, kad ši uoliena taip pat buvo rasta gyvenvietės ribose ar netoli jos, specialiai neieškant. Tai atitiktų J. Féblot-Augustins apibūdintą „vidinį modelį“ (angl. Internal Mode), kai bendruomenė uolienas renkasi iš apylinkių arba gauna mainais iš kaimynų, nedėdama didesnių pastangų žaliavai gauti Žr. Jeffrey P. Brantingham, “A Neutral Model of Stone Raw Material Procurement,” p. 489. . O titnago uoliena Pasienių 1 gyvenvietėje naudojama ekonomiškiau. Pagal skaldytinių sunaudojimo lygį atrodytų, kad šios žaliavos tikrai trūko, tačiau skaldymo atliekos ir dirbiniai – stambūs. Tai būtų galima paaiškinti priešingu modeliu, nei buvo taikytas netitnaginėms uolienoms įsisavinti. Dėl titnago žaliavos žmonės specialiai eidavo gerokai ilgesnį kelią iki skaldyklų ir atsinešdavo tik gerų stambių ruošinių bei pasiruoštų kokybiškų skaldytinių. Žinoma, tokie titnago žaliavos ruošiniai galėjo keliauti ir mainų-prekybos keliais, žmonėms pernelyg toli nenueinant nuo savo gyvenviečių.

Atskirai reikėtų aptarti ir medžioklės vietas. Kartais sunku atskirti, ar aptiktas objektas yra gyvenvietė, ar tiesiog medžioklės aukos išdorojimo stovyklavietė. Tokioje vietoje buvo vykdoma visokeriopa veikla – nuo uolienų skaldymo įrankiams gaminti iki mėsos gabalų susipjaustymo. Su uolienų apdirbimu tokioje stovyklavietėje sietini trys modeliai: 1) žaliava yra atsineštinė, įrankiai gaminami medžioklės stovykloje, 2) žaliavos yra susirandama medžioklės stovyklos ribose, 3) į medžioklės stovyklą atsinešami jau pasigaminti įrankiai, kurių pritrūkus iš vietinės žaliavos bus pasigamintas vienas kitas papildomas dirbinys. Ar žaliava susirasta vietoje, ar atsineštas jau pasiruoštas skaldytinis / ruošiniai, rodo artefaktų aversinės pusės. Jei didelę dalį ruošinių sudaro nuoskalos su natūralaus uolienos paviršiaus negatyvais, galima įtarti, kad uoliena buvo susirasta netoliese (tokį principą siūlo P. Jeffrey Brantingham). Šią teoriją galima taikyti ir uolienų žaliavos pasisavinimo ekonomikai gyvenvietėse atkurti. Todėl ir šiame tyrime buvo žiūrima, kiek artefaktų averse turi natūralaus uolienos paviršiaus negatyvų. Analizė parodė, kad iš tiesų tai nebuvo retas atvejis. Taigi tai patvirtina „vidinį“, netolimų apylinkių ribas apimantį žaliavos įsisavinimo modelį, kuris būtų taikytinas Pasienių 1, Neravų 1, Sudotos 2, Rėkučių 3 gyvenvietėms.

Dar vienas aspektas – būtinybė pasirinkti uolieną. Prireikus atlikti tam tikrą veiksmą (pvz., skutimo), reikėdavo įrankio. Jei tokio įrankio greta neturėta, reikėjo jį pasigaminti. įrankis greitai gaminamas iš titnago. Tačiau jeigu šios žaliavos aplinkui nėra, renkamasi kita uoliena arba mediena. Vis dėlto iš medžio įrankį gamintis yra gerokai sunkiau, nei iš uolienos, nes pačiam medžiui apdirbti gali reikėti uolieninio įrankio. Taigi tam tikromis sąlygomis netitnaginės uolienos galėdavo būti žaliava, pasirenkama kaip pirma tarp visų alternatyvių medžiagų.

Apibendrinant galima pasakyti, kad gyvenvietėse netitnaginių uolienų ir titnago įsisavinimo ekonomika skyrėsi. O laikinose stovyklavietėse uolienų pasirinkimą įrankiams gaminti rekonstruoti sunku: ko gero, būtų galima išskirti net po keletą interpretacijų kiekvienai iš jų.

Netitnaginių uolienų radiniai

Lietuvos finalinio paleolito–mezolito archeologinėje medžiagoje buvo identifikuota 1 514 radinių. Duomenų statistiką iliustruoja diagramos (1–5).

Beveik 94 proc. radinių sudaro įvairaus pobūdžio ruošiniai, likusi dalis – dirbiniai. Statistiškai toks radinių santykis nesiskiria nuo įprasto titnaginių radinių ruošinių ir dirbinių santykio. Lietuvos archeologijoje daugiau dėmesio iki šiol skirta aiškiems, dideliems netitnaginių uolienų dirbiniams (pavyzdžiui, šlifavimo plokštėms). O Vakarų Europoje tokio tipo artefaktai jau kuris laikas užmiršti, analizuojami vien smulkūs ruošiniai ir dirbinėliai Žr. Lotte Eigeland, “Terminology and Methodology in Non-Flint Raw Material Studies – from Multiplicity to Unity: Introduction,” 2009. .

Įvairuoja titnago ir kitų uolienų radinių kiekių santykis kiekvienoje gyvenvietėje. Vizualiai įvertinus archeologinę kiekvienos gyvenvietės medžiagą, nekilo abejonių, kad titnago žaliava buvo ne deficitinė. Išankstinė nuomonė, jog visų gyvenviečių radinių komplektuose smiltainio ir kvarcito uolienų ruošiniai kiekybiškai turėtų sudaryti daugumą kitų netitnaginių uolienų atžvilgiu, nepasitvirtino. Kai kuriose gyvenvietėse (Šaltaliūnės 1, Sudotos 4) vyravo riolitinio piroklasto uolienos ruošiniai.

Daugiausia radinių rasta Pasienių 1 (645 vnt.), Sudotos 2 (359 vnt.), Sudotos 4 (134 vnt.) gyvenvietėse. Kiek mažiau aptikta Rėkučių 3 (103 vnt.), Neravų 1 (102 vnt.), Šaltaliūnės 1 (53 vnt.) archeologiniuose rinkiniuose. Kituose objektuose buvo identifikuota mažiau nei po 30 radinių. Šie radinių kiekiai anaiptol nerodo netitnaginių uolienų įsisavinimo lygio. Taip pat tai beveik nepriklauso nuo vykdytų tyrimų gyvenvietėse apimties – kartais ir tyrinėjant visai mažą plotą buvo aptikta santykinai daug radinių, dirbinių. Tokie duomenys gali būti tiesioginis gyvenvietės kasinėjimuose taikomos tyrimų metodikos rodiklis. Nors pastaraisiais dešimtmečiais kasinėjimų metu jau stengtasi pastebėti netitnaginių uolienų radinius, kartais archeologai surinkdavo ir inventorindavo radinių, kurie nėra artefaktai. Jei būtų vykdyti platesni, kruopštesni gyvenviečių tyrinėjimai, realus netitnaginių uolienų radinių kiekis turėtų būti tik didesnis.

Ruošinių tipų pasiskirstymas statistiškai taip pat mažai skirtųsi nuo įprasto titnaginiam inventoriui. Ruošinių daugumą sudaro nuoskalos (91 proc.), skelčių gerokai mažiau (5 proc.), apvalainukų ir riedulių (titnago inventoriuje tai atitiktų žaliavos gargždą) kiekis minimalus (kiek daugiau nei 3 proc.), mažiausiai identifikuota skaldytinių (< 1 proc.). Šie duomenys rodo, kad vis dėlto buvo renkami ne vien aiškūs, dideli radiniai, remiantis vien antriniu apdirbimu ar radinio forma. Kruopščiai fiksuoti ir visai maži ruošiniai, svarbūs norint analizuoti uolienų skaldymo technologijas.

Išanalizavus naudotų uolienų spektrą visose gyvenvietėse paaiškėjo, kad ikineolitiniu laikotarpiu buvo žinoma gerokai daugiau uolienų rūšių, nei manyta iki šiol. Daugiausia radinių rasta iš kvarcito (26 proc.) ir smiltainio (33 proc.), nors šių uolienų potipiai įvairuoja. Santykinai didelę dalį sudaro riolitinio piroklasto (15 proc.) ir diabazo-bazalto (10 proc.) radiniai. Granitas, skalūnas, porfyras, porfyritas ir gneisas buvo apdirbami kiek rečiau. Aptikta pavienių kitų uolienų rūšių (gabro, aleurolito, dolomito, kvarco, riolito) radinių.

Daugelyje gyvenviečių (pvz., Karaviškės 6) aptinkami ir kartais net inventorinti granito nuoskalos-trupiniai netraktuotini kaip uolienų skaldymo rezultatai. Tai veikiau keramikos priemaišoms reikalingo grūsto granito liekanos. Taip pat aptikta inventorintų artefaktais nelaikytinų mažų akmenukų (Drenių 1, Upėtų 1).

Atskirą diskusiją keltų riolitinio piroklasto ruošinių gausa. Pasak prof. G. Motuzos, tokia uoliena Lietuvoje visiškai nebūdinga. Piroklastų aptinkama tik labai tamsios spalvos, ledyno atvilktų iš dabartinės Švedijos teritorijos. Šviesus riolitinis piroklastas galėtų būti būdingas tik, pavyzdžiui, Karpatų regionui, kur buvo potencialios sąlygos tokiai uolienai susidaryti Gediminas Motuza, asmeninė informacija. . Šie geologų duomenys kėlė mintį apie importinės uolienos rūšies atradimą, tačiau piroklasto buvo aptikta net penkiose gyvenvietėse: Pasienių 1, Šaltaliūnės 1, Sudotos 2, Sudotos 4, Rėkučių 2 ir Pakretuonės 4. Šios uolienos paplitimo regionas – Žeimenos kairioji pakrantė, R–PR Lietuva. Tai Nemuno ledyno pakraščio zona, tad piroklastas gali būti ir paskutinio ledyno, ir ankstesnių šio krašto geomorfologijai turėjusių įtakos procesų liekana. Žeimenos krantuose įsikūrusių žmonių gyvenvietės iki šiol buvo datuojamos preliminariai panašiu laikotarpiu. Netitnaginių uolienų radiniai galėtų padėti tiriant akmens amžiaus gyvenviečių chronologiją: būtent riolitinio piroklasto panaudojimas šiose gretimose gyvenvietėse gali įrodyti jų vienalaikiškumą, o to nebūtų galima pasakyti vien atlikus titnaginio inventoriaus analizę ar remiantis stratigrafiniais duomenimis.

Netitnaginių uolienų dirbiniai

Lietuvos finalinio paleolito–mezolito laikotarpiais datuojamų gyvenviečių archeologinėje medžiagoje netitnaginių uolienų dirbinių daugumą sudaro šlifavimo įrankiai, taip pat rasta muštukų ir kitokios paskirties dirbinių (5 diagr.).

Šlifavimo įrankiai

Šiai grupei priskirtos įvairaus dydžio šlifavimo plokštės ir šlifuotuvai.

Šlifavimo plokščių ir plokštelių fragmentai sudaro 46 proc. dirbinių (15 pav., a, b).

Nesuskilusių plokščių aptikta tik Ažutakio 1 ir Verbiškės 1 gyvenvietėse (15 pav., a). Beveik visos plokštės gamintos iš smiltainio nuoskalų, nuskėlus horizontalia šiai uolienai būdinga skilimo kryptimi. Šlifavimui naudotos viena arba dvi plokštės pusės. Paviršiaus utilizacija įvairaus lygio. Makroskopinė plokščių apžiūra nesuteikia galimybės nustatyti šlifuotų medžiagų rūšį, tačiau veikiausiai uolienos gludintos viena į kitą, taip pat gludintas medis, kaulas, ragas ir kt. Šlifuojant kietą medžiagą gludinimo plokštėje bematant susidaro įduba, todėl būtų galima preliminariai teigti, kad plokštės su tokia negilia įduba buvo skirtos kitoms uolienoms arba rago dirbiniams gludinti (ragas yra kiečiausia iš apdirbamų organinių medžiagų Žr. Ruth Tringham, Glenn Cooper, George Odell, Barbara Voytek, Anne Whitman, “Experimentation in the Formation of Edge Damage: A New Approach to Lithic Analysis,” 1974. ). Tačiau tokia įduba gali susidaryti ir šlifuojant minkštesnes medžiagas, jei pati plokštė yra naudojama ilgą laiką viena kryptimi.

Ypač gili įduba rodo trintį tarp dviejų kietų medžiagų (uolienų), tačiau tai jau dažniausiai esti trintuvės, trinamosios girnos, kurios paprastai turi dvi uolienines dalis: pagrindą ir trintuvą. Šiuo atveju trintuvo nusizulinusio paviršiaus santykinis plotas bus didesnis už paprasto šlifuotuvo, nes trinant, grūdant trintis veikia ir šonines trintuvo dalis. Lietuvoje trintuvės (girnos) paprastai yra laikomos žemdirbių kultūrų įrankiu, skirtu grūdams ar keramikos priemaišoms grūsti. Tačiau grūsti ar sutrinti galima įvairiausias augalines ir kitokias medžiagas (pvz., riešutus ar vaistažoles). Europoje yra rasta tokios paskirties vėlyvojo paleolito trintuvų Žr. Anna Revedin et al., “Thirty Thousand-year-old Evidence of Plant Food Processing,” 2010. , taigi tokie ankstyvi įrankiai galėjo būti naudoti ir Lietuvoje.

Aptariamu laikotarpiu buvo masiškai gaminami ir šlifuojami kaulo, rago, medžio dirbiniai, tad šlifavimo plokščių gyvenvietėse turėtų būti randama daug, turėjo būti ir tam tikros šios veiklos zonos. Tačiau tokių plokščių ir jų fragmentų yra randama palyginti retai. Galbūt archeologiniai tyrimai buvo vykdomi ne tose vietose, kur būtų galima aptikti šlifavimo veiklos zonų: jos galėjo būti, pavyzdžiui, greta vandens telkinio, toliau nuo pačios gyvenvietės.

Šlifavimo plokštėms gaminti daugiausia naudotas smiltainis (69 proc.), retkarčiais smulkiagrūdis-vidutingrūdis granitas (8 proc.), bazaltas (8 proc.), diabazas (6 proc.).

Šlifuotuvų buvo aptikta kone kiekvienoje analizuotoje gyvenvietėje (14 proc. visų dirbinių). Šie įrankiai, turintys gludinimo žymių, galėjo būti naudoti dvejopai: a) rankoje laikant šlifuotuvą ir juo gludinant daiktą iš reikiamų pusių; b) daiktą zulinant į šlifuotuvo paviršių (kaitaliojant reikiamu šlifavimui kampu). Šlifuotuvas galėjo būti įrankis daiktų paviršiams zulinti, kraštinėms aštrinti arba trinti kokias nors kitas medžiagas padėjus ant pagrindo. Pastaruoju atveju tai būtų trintuvas, o šalia jo teoriškai turėtų būti rasta šlifavimo plokštė – pagrindas trynimui. Tokių galimų trynimo įrankių komplektą sudarančių radinių buvo rasta Ažutakio 1, Sudotos 2, Rėkučių 2, Karaviškių 6 ir Verbiškių 1 gyvenvietėse. Taigi šlifuotuvų funkcija galėjo būti viena iš šių arba dvejopa: įrankių gludinimas (paviršiaus ar ašmenų) ir medžiagų trynimas. Šlifuotuvų utilizacijos lygmuo įvairuoja, tai susiję su šlifuotų medžiagų kietumu, įrankio naudojimo trukme.

Šlifuojama galėjo būti įvairiomis kryptimis: linijine kryptimi nenutrūkstamai (pirmyn–atgal), ratu nenutrūkstamai, viena kryptimi atskirais judesiais (tik pirmyn). Tokios pačios kryptys buvo taikomos ir šlifavimo plokštėms. Kartais šlifavimo kryptį galima identifikuoti net makroanalizės metu, tačiau tiksliau tai nustatyti galima tik apžiūrėjus radinio paviršių pro mikroskopą.

Rasti keli smiltainio šlifuotuvai su įduba (Sudotos 2, Verbiškės 1 gyv.). Sudotos 2 toks šlifuotuvas naudotas ilgai, per visą dirbinio ilgį susidariusi stambi U formos įduba. Galbūt šis dirbinys buvo naudojamas ne vien gludinimui, bet ir tiesinimui. Verbiškių šlifuotuvas kitoks. Vienoje jo pusėje yra šlifavimo utilizacija, kitoje – 15 mm ilgio V formos įkartėlė, kuri galėjo būti įkirsta atsitiktinai aštriu įrankiu ar ariant, arba padaryta norint pašlifuoti medinį ar kaulinį daiktą (pvz., kaulinę ylą). Įkartėlė negili, neorientuota specialiai išilgai dirbinio, tai rodytų trumpą, galbūt vienkartinį panaudojimą.

Muštukai

Analizuojamų gyvenviečių archeologinėje medžiagoje buvo aptikta 13 muštukų (sudaro 10 proc. visų įrankių): 5 vnt. Sudotos 2 gyvenvietėje, po 2 vnt. Neravų 1, Karaviškės 6 ir Titno 1A objektuose, po 1 vnt. Kabelių 2 ir Šaltaliūnės 1 gyvenvietėse (16 pav.).

Muštukai rodo, kad gyvenvietėje skaldytas titnagas ar kitos uolienos. Paprastai šie radiniai atpažįstami iš utilizacijos požymių viename ar abiejuose apvalainuko galuose – nuo smūgiavimo paviršius darosi šiurkštus, suskilinėja, tai matyti plika akimi. Naudoti skirtingų uolienų vidutinio dydžio ar dideli apvalainukai, retai – rieduliai. Atlikus daug eksperimentų su įvairių uolienų ir skaldomų medžiagų rūšimis pastebėta, kad utilizacijos pobūdis skiriasi Žr. Elin Hansen, Lotte Eigeland, “The Rock that Rocks the Rock: An Experimental Study With Hammerstones,” 2009. . Granito ir smiltainio muštukai yra vieni nepatvariausių, jie susinaudoja labai greitai. Pavyzdžiui, Titno 1A titnago kasykloje rasti du smiltainio muštukai, kurie neabejotinai buvo naudoti trumpai. Žmonės, atėję į kasyklą, prisiskaldė titnago ruošinių ir juos kartu su muštukais užkasė – tarsi paslėpė.

Žemės paviršiuje galima aptikti paties įvairiausio gargždo, taip pat tvirto kvarcito, tačiau Lietuvoje randama palyginti trapių smiltainio ir granito muštukų. Tai rodo, kad muštukai buvo pasirenkami atsitiktinai, neketinant naudoti įrankio ilgą laiką.

Muštukas turi kiek apvalesnį galą, kuriuo smūgiuojama skaldant. Retušavimui reikalingi smulkesni, smailesni apvalainukai. Muštuku į skaldinį smūgiuojama užsimojus puslankiu, tiesiai į jo paviršių arba per tarpininką. Utilizacija susidaro smailiausioje muštuko paviršiaus dalyje. Smūgio stiprumas priklauso nuo žmogaus jėgos ir skaldymo įgūdžių, o ne nuo muštuko formos, medžiagos ar dydžio. Kaulinių-raginių muštukų iš aptariamo laikotarpio Lietuvoje nėra išlikę, o uolienų muštukai, be abejonės, buvo naudojami.

Muštukų vidutinis ilgis siekia 75 mm, plotis – 58 mm, storis – 44 mm. Dažniausiai muštukai yra ovalo ar trapecijos užapvalintais kampais formos skerspjūvio, jų utilizacija matyti abiejuose galuose. Naudoti vidutingrūdžio-stambiagrūdžio granito (62 proc.) ir smiltainio (38 proc.) apvalainukai. Karaviškės 6 gyvenvietėje aptikti muštukai kiek pašlifuoti, taigi galėjo būti panaudoti ir kaip šlifuotuvai. Sudotos 2 gyvenvietėje aptiktas muštukas su išskilimais ne tik galuose, bet ir šonuose. Taigi arba juo buvo smūgiuojama plaktuko principu įvairiomis kryptimis, arba šie išskilimai apgaulingi, natūralūs. Kai kurių muštukų utilizacija labai menka.

Kitose šalyse randama netipiškų ornamentuotų (pvz., Vestegaard 6 (Svinesund) gyv.) ir labai mažų, iki 5 cm ilgio, muštukų (pvz., Deimern, Kr. Soltau 1 gyv.) Žr. Wolfgang Taute, „Die Stielspitzen-Gruppen im nördlichen Mitteleuropa: Ein Beitrag zur Kenntnis des späten Altsteinzeit“, 1968. , kuriuos sunkiau identifikuoti. Muštuko ornamentavimas rodo, kad įrankis buvo pasirinktas atidžiai, ilgai tarnavo ir priklausė vienam skaldytojui Žr. Elin Hansen, Lotte Eigeland, “The Rock that Rocks the Rock: An Experimental Study With Hammerstones,” 2009. .

Kiti radiniai

Kitokių radinių grupę sudaro kirveliai, dantyti gremžtai (?), apskaldyti apvalainukai ir rieduliai.

Po vieną bazalto kirvelį rasta Sudotos 2 ir Pasienių 1 gyvenvietėse. Sudotos 2 gyvenvietėje rasto kirvelio išlikęs tik pašlifuotų ašmenų fragmentas. Šis kirvelis datuotinas vėlyvojo mezolito–ankstyvojo neolito riba.

Pasienių 1 gyvenvietėje rastas įtveriamasis kirvelis (97 × 56 × 27 mm) yra netaisyklingo ovalo skerspjūvio, gamintas pagal pailgo apvalainuko formą, pentis ir ašmenis suformavus dvipusiu apskaldymu. Jis suskilęs į dvi dalis. Šis kirvelis datuojamas ankstyvuoju mezolitu.

Dantytieji dirbiniai – gremžtai (?) rasti keli ir labai panašūs. Tai nuoskalos, kurių proksimalinės dalies šone yra suformuoti dantukai. Pirmoji interpretacija, jog tai siauri ankstesnių nuskėlimų nuo skaldytinio negatyvai, buvo atmesta atidžiau apžiūrėjus radinius. Verbiškės 1 gyv. aptiktas dirbinys turi suformuotus 5–6 vienodo pločio dantukus (17 pav.).

Apskaldytų apvalainukų ir riedulių aptikta santykinai nemažai. Tokie radiniai galėjo būti atsinešta žaliava įrankiams gaminti arba tiesiogiai naudoti įvairioms reikmėms. E. Šatavičius pateikia hipotezę, kad uolienos galėjo būti skaldomos stengiantis išmokti skaldymo technologijos įmantrybių taupant titnago žaliavą Egidijus Šatavičius, asmeninė informacija. . Apskaldyti apvalainukai galėjo būti ir nagingo žmogaus uolienos skalumo patikros rezultatas. Nuskėlus porą nuoskalų rieduliukas galėjo pasirodyti netinkamas. Šių radinių grupei būtų galima priskirti ir Sudotos 2 gyvenvietėje rastą apskaldytą smiltainio apvalainuką (čipingo tipo) (18 pav.), kuris buvo, be abejonės, kryptingai skaldomas, tačiau nebuvo iki galo suformuota skaldytiniui būdinga forma.