Studija Šyšos Švedkapių radiniai: įvadas į lokalinės istorijos tyrimus

Santrauka. Šyšos kaimas (vokiškai Schieß, Sziesze) yra Šilutės rajone, įsikūręs abipus Šyšos upės, ten, kur ji įteka į Atmatą. Šyša yra 5 km į PV nuo Šilutės ir 3 km į Š nuo Rusnės. Tai senas Rytų Prūsijos kaimas, kuriame 1540 m. minima buvus 16 sodybų ir 2 samdiniai. Šyša priklausė Rusnės parapijai. Reikia nepamiršti, kad tik šiais laikais mums upės be tiltų yra kliūtis. Tai liudija ir šiuolaikinis Šyšos kaimo administracinis suskirstymas: kairioji pusė priklauso Šilutės seniūnijai, o dešinioji – Kintų. Ilgus šimtmečius Šyšos upė, skirianti du kaimo krantus, atliko jungiamąją, gatvės ir kelio, funkciją. Šyšos kaimo istorija, matyt, ne mažiau sena nei Rusnės.

Pagrindiniai žodžiai: Šyša, Švedkapiai, Rusnė, radiniai, lokalinė istorija.

Turinys

1. Įvadas3
2. Radiniai Šyšoje 1929 metais7
3. 1954 metų radinių iš Šyšos kaimo Švedkapių aprašymas10
4. Turtingos ir artimos kaimynės Rusnėje13
5. Šyšos ir Rusnės papuošalų stiliaus atspindžiai tolimesnių kaimynų dirbiniuose17
1. Diržai17
2. Žiedinės segės21
3. Šyšos ir Rusnės diržų bei kartu rastų žiedinių segių chronologija25
6. Interpretacija: galimos Šyšos Švedkapių vardo ištakos, Šyšos ir panašūs Rusnės radiniai kaip gyventojų socialinės ar etninės kilmės ženklai26
1. Šyšos Švedkapių vardo tradicijos prielaidos26
2. Šyšos ir Rusnės moterų papuošalai – aprangos regionalumo / bendraeuropietiškumo, socialinės mirusiųjų kilmės ir tapatumo tyrinėjimų šaltiniai29
7. Išvados34
8. Literatūra / Šaltiniai / Santrumpos36
9. Šyša and Rusnė Finds: An Introduction to Local History Research37

Įvadas

Šyšos kaimas (vokiškai Schieß, Sziesze) yra Šilutės rajone, įsikūręs abipus Šyšos upės, ten, kur ji įteka į Atmatą. Šyša yra 5 km į PV nuo Šilutės ir 3 km į Š nuo Rusnės. Tai senas Rytų Prūsijos kaimas, kuriame 1540 m. minima buvus 16 sodybų ir 2 samdiniai. Šyša priklausė Rusnės parapijai Žr. Vasilijus Safronovas, „Šyša“, 2009. . Reikia nepamiršti, kad tik šiais laikais mums upės be tiltų yra kliūtis. Tai liudija ir šiuolaikinis Šyšos kaimo administracinis suskirstymas: kairioji pusė priklauso Šilutės seniūnijai, o dešinioji – Kintų. Ilgus šimtmečius Šyšos upė, skirianti du kaimo krantus, atliko jungiamąją, gatvės ir kelio, funkciją. Šyšos kaimo istorija, matyt, ne mažiau sena nei Rusnės. Jau Vokiečių ordino kelių aprašymuose minima nakvynės vieta prie Šyšos, tik neaišku, ar netoli žiočių Žr. Vacys Vaivada, „Dėl Šilutės apylinkių apgyvendinimo tendencijų XV–XVI a.“, p. 32. . 1648–1653 m. Klaipėdos valsčiaus žemėlapyje yra pažymėtos sodybos kairiajame krante ir smuklė dešiniajame, kuri buvo įsteigta 1615 m. Antroji smuklė Šyšoje įkurta 1641 m. Žr. Johannes Sembritzki, Arthur Bittens, Geschichte des Kreises Heydekrug, S. 71. . Juozapo Narūnavičiaus-Naronskio Klaipėdos valsčiaus žemėlapyje (apie 1670 m.) matyti septynios sodybvietės dešiniajame krante ir penkios kairiajame (1 pav.).

Šyšos Švedkapių lokalizacija yra tik iš dalies aiški, nors greičiausiai turėtume pasikliauti nuorodomis į šių senkapių, kurie 1972–1984 m. saugoti kaip vietinės reikšmės archeologijos paminklas, tuometinę lokalizaciją. Paminklų sąraše „Šyšų senkapis“ turėjo numerį AV-1387, tačiau jame jis buvo pažymėtas žvaigždute, reiškiančia, kad pokario metais objektas archeologinių ekspedicijų nebuvo lankytas Žr. Lietuvos TSR, Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas, p. 303. . Kultūros paveldo centre yra saugomas Šilutės rajono archeologijos paminklų kartografavimo ir žvalgymo darbų aktas, datuotas 1984 m. birželio 17 d., kuriame Šyšos senkapį AV-1387, vadinamą Švedkapiais, numatoma išbraukti iš archeologijos paminklų sąrašo kaip kaimo kapines. LTSR kultūros ministerijos kolegijos nutarimu nr. 135 1984 m. gruodžio 11 d. tai ir buvo padaryta. Nepaisant šio išbraukimo, 1984–1985 m. sudarant žemėlapį „Šilutės rajono Kintų J. Čiulados žuvininkystės ūkis: gamtos, istorijos ir kultūros paminklai“, 1:25 000 masteliu vaizduojamose Šyšos apylinkėse buvo pažymėta Švedkapių vieta (šifras 136sg) (2 pav., viršuje).

Mūsų straipsnio tikslas visų pirma yra paskelbti radinius iš Šyšos Švedkapių, kurie buvo nupiešti Bratkaus 1929 m. laiške, ir tuos, kurie 1954 m. buvo surasti melioratorių. Siekiame šiuos radinius pristatyti, pateikdami analogų tiek iš Nemuno deltos regiono, tiek iš Rytų Pabaltijo. Kitas uždavinys yra Šyšos Švedkapių vardo tradiciją ir ten rastas įkapes susieti su kai kuriais žinomais vietos istorijos faktais, aprangos taisyklėmis, taip pat įterpti archeologiniais laikomus radinius į lokalinės istorijos šaltinių bazę.

Radiniai Šyšoje 1929 metais

Turbūt pirmąkart profesionalius muziejininkus duomenys apie Šyšos kaime esančius Švedkapius pasiekė 1929 m. Apie tai sužinome iš šilutiškio medicinos studento H. Bratkaus „Prussia“ muziejui Karaliaučiuje 1929 m. rugpjūčio 1 d. laiško, kuris šiuo metu saugomas Berlyno priešistorės ir ankstyvosios istorijos muziejaus archyve (SMB-PK/MVF, PM-IXd 1, PM-A 1588/1) Originalus tekstas: Heydekrug d. 1. VIII. 29. An das Prussia Museum in Königsberg. Ich erlaube mir die höfliche Anfrage, ob es möglich ist, daß sich in der Nahe von Heydekrug bei dem Dorfe Szisze eine Grabstatte aus der Schwedischenzeit befinden. Der Hügel liegt am Unterlauf (links) des Flüsschens Sziesze und wird als „Schwedengrab“ bezeichnet. Man spricht aber auch von einem Pestkirchhof. Was richtig ist, kann ich nicht beurteilen. Jetzt am 17.VII.29 hat mein Bruder einen Kupfergürtel und einen Stern gefunden. Der Gürtel besteht aus 44 Gliedern und ist 80 cm lang. Es ist kein zusammenhängendes Stück, sondern besteht aus 8 Teilen. Eine Schnalle ist vorhanden. Ausserdem eine Kette die 27 cm lang ist. So mir ein Photoapparat nicht zur Verfügung steht, werde ich versuche, die Sachen zeichnerisch wiederzugeben. Ein Frage Sie nun, ob Sie die Sachen zu erworben wünschen. Hochachtungsvoll Stud med. dent. H. Bratkus. . Laiške H. Bratkus kreipiasi į „Prussia“ muziejų klausdamas, ar gali taip būti, kad netoli Šilutės, Šyšos kaime, buvo surastas švedų laikų kapas. Radavietę jis apibūdina kaip kalvą Šyšos upelio žemutinėje tėkmėje, kairėje pusėje, kuri vadinama „Švedų kapais“ (Schwedengrab) arba Maro kapinaitėmis (Pestkirchhof). 1929 m. liepos 17 d. H. Bratkaus brolis čia rado varinį diržą ir „žvaigždę“. Diržas susidėjo iš 44 narelių ir buvo 80 cm ilgio. Jis buvo sutrūkinėjęs į 8 dalis, su sagtimi. Be to, rasta 27 cm grandinėlė. Kadangi H. Bratkus fotoaparato neturėjo, tai pabandė šiuos radinius laiške nupiešti (žr. 3 pav.). Laiškas baigiamas klausimu, ar „Prussia“ muziejus norėtų šiuos radinius įsigyti. Archyvo byloje saugoma muziejaus atsakymo H. Bratkui kopija (1929 m. rugpjūčio 7 d.). Laiške prašoma atsiųsti radinius į Karaliaučių ekspertizei. Jeigu jie muziejui pasirodys vertingi, tai jis juos pasiliks ir atlygins nuostolius. Kitu atveju radinius grąžins. Atsakyti H. Bratkui į klausimą, ar aptariami kapai Šilutės apylinkėse buvo „Švedkapiai“ ar „Maro kapeliai“, muziejininkai parašė atsakyti negalintys. Tolesnis H. Bratkaus brolio radinių likimas nežinomas – neaišku, ar radiniai vis dėlto pasiekė Karaliaučių.

H. Bratkaus piešinyje, kurio vaizdą gadina iš kitos laiško popieriaus pusės persigėręs rašalas, vaizduojama segė yra iš pirmo žvilgsnio panaši į šešiakampę žvaigždinę segę, tačiau jos forma savita (3 pav.). Segės „spinduliai“ ne trikampiai, o užapvalintų žiedlapių formos, neryškius jų smaigalius pabrėžia ataugėlės. Spindulių viduryje nupiešta po tris taškus, rodančius, kad segės lapeliai ne ažūriniai. Dviguba pakraščio linija, greičiausiai, paryškina vidinės lapelio dalies įdubimus, kurie puošti taškais. Ši puošybos maniera Šyšos segę sieja su šešiakampių žvaigždinių 1-ojo varianto segių ornamentika. Tokios segės datuojamos XIV a. pabaiga–XV a. pirmąja puse Žr. Eugenijus Svetikas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės christianizacija XIV a. pab. – XV a.: archeologiniai radiniai su krikščioniškais simboliais, p. 229–231, pav. 236:1, 8, 9, 10. . Pagal formą Šyšos segė artimesnė rozetinėms segėms, tačiau šių lapeliai apskriti, be ataugėlių ir kiauraviduriai. Tarp lapelių esantys gumbeliai-taurėlapiai taip pat būdingi rozetinėms segėms. Kampuota lapelių forma pasižymi septynlapė rozetinė 2-ojo varianto segė, pagal Eugenijaus Svetiko tipologiją skiriama XV a. pirmajai pusei. Kai kurios kitų potipių rozetinės segės buvo paplitusios iki XVI a. Žr. ten pat, p. 180–193, pav. 189:1. . Galime daryti prielaidą, kad Šyšos šešialapė segė, kurios forma ir ornamentika tarsi sudaro žvaigždinės ir rozetinės segės mišinį, kilo iš XIV a. pabaigos–XVI a. pradžios kapo.

H. Bratkus laiške nupiešė ne visą sudėtinį metalinį diržą, tik išryškino didesniųjų horizontalių stačiakampių plokštelių ornamento piešinį ir diržo jungimo būdą (3 pav.). Tarp didesniųjų plokštelių driekėsi mažesnės stačiakampės vertikalios plokštelės, o visi diržo elementai jungti vielos grandelėmis, įvertomis į plokštelių kampus. Diržas pagal konstrukciją akivaizdžiai panašus į Rusnės senkapiuose prie bažnyčios moterų kapuose surastus diržus, kurie tyrinėtojo Raimondo Sprainaičio buvo datuoti XVII a. Žr. Raimondas Sprainaitis, „XVII a. Rusnės moterų papuošalai“, p. 67, pav. 1:3, 4:1. Šyšos diržo plokštelių ornamento motyvas išryškėja, apžiūrėjus panašų diržo apkalą, rastą tuose pačiuose Švedkapiuose 1954 m.

1954 metų radinių iš Šyšos kaimo Švedkapių aprašymas

Šyšos Švedkapiai kaip laidojimo paminklas Šilutės muziejininkams buvo žinomas bent jau nuo XX a. šešto dešimtmečio pradžios. Šilutės muziejuje saugoma Švedkapių nuotrauka (inv. nr. 169-F), padaryta 1953 m. spalį B. Ščeponavičiaus (4 pav.).

Tuo metu jie buvo iš dalies apaugę krūmokšniais. Šilutės melioratoriai Šyšos Švedkapiuose 1954 m. liepos 14 d. dėl nežinomų priežasčių atliko žemės darbus. Prie griaučių aptiktus radinius jie perdavė tuometinio Šilutės muziejaus direktoriaus Felikso Maksvyčio žmonai Anelei Maksvytienei, iš kurios rankų daiktai perėjo minėtam muziejui. Radiniai ir jų radimo aplinkybės perdavimo akte nr. 31, 1954 m. rugpjūčio 27 d. aprašomos trumpai: „1. žalvarinės saktys trys ir 9 geležinės vinys kartu su žmogaus kaukolių likučiais. Rasta 1954 m. liepos mėn. 14 d. Atkasė 3 kapus melioracijos valdybos darbininkai.“ Nors akte nurodomos „trys žalvarinės sagtys“, iš tikrųjų tai dvi žiedinės segės ir viena diržo užsegimo plokštelė. Visi šie dirbiniai pagaminti iš vario lydinio. Melioratoriai taip pat surinko 9 geležines vinis. Prie segių ir užsegimo plokštelės jos nebuvo saugomos, todėl čia jų negalime aprašyti.

Jos skersmuo 6,5 cm. Vidurio kiaurymės skersmuo 3,6 cm. Skardos storis 0,08 cm. Adata neišlikusi. Šeši segės lankelyje išdėstyti iškilimai-burbuliukai yra skardoje išspausti iš blogosios pusės. Jų pagrindą juosia įmušti taškai. Segės lankelis tarp burbuliukų puoštas išgraviruotu geometriniu-augaliniu ornamentu, kurį sudaro keturi kryžmai išdėstyti apskritimai, o jų viduryje – centrinis mažesnis apskritimas. Tarp didesnių apskritimų yra išraižytos keturios mažos „akutės“. Šis motyvas, nors ir susideda iš paprastų elementų, primena schematizuotą gėlės žiedą.

2. Žiedinė segė, iš vario lydinio, Šilutės muziejaus inv. nr. A 498 GK 837 (5:2 pav.). Jos skersmuo 5,6 cm. Vidurio kiaurymės skersmuo 2,6 cm. Skardos storis 0,1 cm. Šeši segės lankelyje išdėstyti iškilimai-burbuliukai yra skardoje įspausti iš blogosios pusės. Jų pagrindą juosia įmuštos mažos keturkampės duobutės. Tarp burbuliukų segės lankelis išgraviruotas augaliniu ornamentu, šiuose protarpiuose sukomponuotu iš 3–4 lapelių. Adata įverta į segės vidiniame pakraštyje iškirptą keturkampę kiaurymę.

3. Diržo plokštelė su kilpele užsegimui, iš vario lydinio, Šilutės muziejaus inv. nr. A 165 GK 838 (5:3, 4 pav.). Keturkampės plokštelės dydis 4,4 × 3,0 cm. Kilpelės plotis prie plokštelės krašto 1,2 cm. Skardos storis 0,15 cm. Plokštelėje išspaustas reljefinis ornamentas, kurį iš karto tiksliai susieti su kokiu nors aiškiu pavidalu sunku. Centre matyti tarsi veido su plaukų bangomis ovalas, virš kurio aiškiai įžiūrimas kryžius. Šį ovalą supa tarsi trigubi sparnai. Toks atvaizdas sietinas su cherubino ar amūro pavidalu, kuris labai panašiai buvo vaizduojamas karniziniuose kokliuose. Už tokios sąsajos pastebėjimą esame dėkingi LNM muziejininkei Monikai Dubinskaitei, o už gausų motyvo analogų kokliuose parinkimą ir jų chronologijos nurodymą – archeologui dr. Kęstučiui Katalynui. Šių kolegų ekspertizės padėjo identifikuoti neaiškų Šyšos plokštelės piešinį ir leido mums suprasti jo motyvą. Cherubinų-amūrų mada kokliuose atsispindi nuo XVI a. pabaigos–XVII a. Žr. Adolfas Tautavičius, „Vilniaus pilies kokliai (XVI–XVII a.)“, p. 12, pav. 18.

Šilutės muziejuje saugoma diržo plokštelė yra beveik analogiška nupieštajai šilutiškio H. Bratkaus 1929 m. rugpjūčio 1 d. laiške, pasiųstame į „Prussia“ muziejų Karaliaučiuje (SMB-PK/MVF, PM-IXd 1, PM-A 1588/1) (3 pav.). Tiktai H. Bratkaus piešinyje plokštelė yra iš diržo vidurinės dalies, t. y. tarpinė stačiakampių neornamentuotų plokštelių eilėje, todėl turi skylutes keturiuose kampuose jungiamiesiems vielos nareliams įverti. Šilutės muziejaus plokštelė inv. nr. A 165 GK 838 yra skirta užsegimui – t. y. paskutinė viename diržo gale.

1929 ir 1954 m. radiniai liudija, kad Šyšoje su vienodo tipo diržais buvo palaidoti bent du mirusieji. Taigi tokia mada sename Nemuno deltos kaime buvo neatsitiktinė. Tai byloja ir Rusnės senkapių radiniai, kuriuos aptarsime toliau.

Turtingos ir artimos kaimynės Rusnėje

Šyšos Švedkapiuose rasti diržai savo konstrukcija ir dekoro elementais labai panašūs į prabangius diržus iš Rusnės senkapio prie bažnyčios, kuriuos 1984 m. žvalgomųjų archeologinių tyrinėjimų metu atrado archeologas Raimondas Sprainaitis Žr. Raimondas Sprainaitis, Buvusi Rusnės kirchė, Šilutės raj. Žvalgomieji archeologiniai tyrimai, 1985; „Žvalgomieji archeologiniai kasinėjimai Rusnėje“, 1986. . Tyrinėtojas pagal kapuose ir jų aplinkoje rastas monetas preliminariai 26 sveikus ir šiek tiek apardytus bei 23 visiškai sunaikintus kapus datavo XVI a. pabaiga–XVIII a. Žr. Raimondas Sprainaitis, „Žvalgomieji archeologiniai kasinėjimai Rusnėje“, p. 99. Iš Rusnės senkapių turtingumu išsiskyrė moterų kapai. Ilgai netrukus po archeologinių kasinėjimų R. Sprainaitis paskelbė išskirtinius šių kapų radinius. Juos datavo XVII a. Žr. Raimondas Sprainaitis, „XVII a. Rusnės moterų papuošalai“, 1991. Sudėtiniai diržai iš vario lydinio plokštelių (kai kurios jų buvo sidabruotos) ir narelių buvo rasti net keturiuose moterų kapuose (nr. 3, 4, 14, 18), o viena diržo plokštelė aptikta atsitiktinai Žr. Raimondas Sprainaitis, Buvusi Rusnės kirchė, Šilutės raj. Žvalgomieji archeologiniai tyrimai, pieš. 1B, 2C, 4A, 5A; „XVII a. Rusnės moterų papuošalai“, pav. 1. . Po tyrinėjimų radiniai greitai pateko į restauratorių rankas, o dabar saugomi Lietuvos nacionalinio muziejaus Archeologijos skyriaus fonduose. Būtent LNM Archeologijos skyriaus kartotekoje labai kokybiškai nupiešti diržų piešiniai gerai parodo tokio tipo diržų metalinių detalių jungimo principą (žr. 6 pav.).

Visų keturių Rusnės kapų diržų didesnėse plokštelėse išspaustas vaizdas buvo labai panašus: centrinėje dalyje matyti strėlėmis perverta širdis su žiedų puokšte viršuje ir supama vainiko, o abipus jo stovi nuogos žmonių figūros su sparnais (profaniški angelai?). Tik viena atsitiktinai rasta diržo plokštelė (lauko nr. 63) buvo puošta geometriniais ir augaliniais motyvais Žr. Raimondas Sprainaitis, Buvusi Rusnės kirchė, Šilutės raj. Žvalgomieji archeologiniai tyrimai, pieš. 5:1. Įdomu, kad šios diržo plokštelės puošybos būdu labai artimos koklių raštams. Baltarusijos archeologai panašią ornamentiką ant plokštinių koklių vadina „kalstyto metalo“ puošyba. Jos kompozicijai buvo būdinga keturdalė simetrija. Tokie kokliai atsiranda XVI a. antrojoje pusėje, tačiau plačiausiai paplinta XVI a. pabaigoje–XVII a. pirmojoje pusėje (Археологiя Беларусi, c. 334, мал. 221:2, 3, 6, 9, 11). Dab. Lietuvos teritorijoje, pirmiausia, Vilniuje šio tipo koklių plitimas taip pat vyko XVI a. pabaigoje–XVII a. pradžioje (Adolfas Tautavičius, „Vilniaus pilies kokliai (XVI–XVII a.)“, p. 30, pav. 56–57). . Šyšos diržų didesnių plokštelių puošybos motyvas kitoks, tačiau tiek jų, tiek Rusnės diržų plokštelių pagrindinis štampuotas piešinys yra aprėmintas tokia pačia augalinio ornamento juostele, sudaryta iš trilapių elementų. Šilutės muziejuje saugomos Šyšos diržo plokštelės pakraštys prie kilpelės puoštas šiek tiek iškilių keturkampėlių eile. Tuo pačiu būdu puošti ir Rusnės diržų užsegimo plokštelių pakraščiai. H. Bratkaus schemiškas piešinys rodo, kad Šyšos diržas buvo jungtas tuo pačiu principu kaip Rusnės diržai: tarp plokštelių su štampuotais atvaizdais grandelėmis iš vielos buvo prijungta keletas (dažniausiai keturios) stačiakampių plokštelių, o toliau vėl dėta didesnioji plokštelė „su paveikslėliu“. H. Bratkus pavaizdavo ir horizontalų išlenktą rantelį, kurį turėjo siaurosios plokštelės. Tas pats būdinga ir Rusnės diržams. Šie akivaizdūs panašumai leidžia manyti, kad Šyšos ir Rusnės diržai yra labai artimos chronologijos ir galbūt kilę iš tų pačių juvelyro dirbtuvių. Plokštelės su piešiniu, nors ir labai panašios, nebuvo serijinis meistro darbas. Tai rodo šiek tiek skirtingi plokštelių dydžiai Rusnės kapo nr. 3 plokštelės buvo stambesnės nei kituose kapuose rastų diržų, žr. Raimondas Sprainaitis, Buvusi Rusnės kirchė, Šilutės raj. Žvalgomieji archeologiniai tyrimai, p. 38–39, pav. 3B. . Tačiau visus čia minėtus diržus sieja tas pats konstrukcinis principas ir ornamento piešinio „rėminimo“ stilius, todėl galime manyti, kad Rusnės kapai, kuriuose buvo rasti sudėtiniai diržai, savo turiniu, t. y. kitais radiniais, tinka apibūdinti tam pačiam laikotarpiui kaip ir Šyšos diržai. Rusnės papuošalų iš kapų 3, 4, 14, 18 formų kilmė turėtų padėti išaiškinti ir Šyšos radinių mįsles, todėl visų pirma svarbu atkreipti dėmesį, kokios segės buvo rastos šiuose Rusnės kapuose, nes mums rūpi nustatyti ir Šyšos segių analogus. Tiesa, negalima būti užtikrintiems, kad Šyšos segės, dabar saugomos Šilutės muziejuje, kilo iš to paties kapo kaip diržo plokštelė, nes melioratoriai atkasė trejus griaučius. Segių chronologines sąsajas su diržu, galima sakyti, verifikuoja Rusnės segės, ten rastos su diržais. Keletas pastabų apie jas.

Rusnės kapuose nr. 3, 14 buvo rastos sidabrinės paauksuotos žiedinės segės su tuščiaviduriais iškiliais burbulais ant lankelio ir dekoratyvinėmis kiaurymėmis tarp jų Žr. Raimondas Sprainaitis, Buvusi Rusnės kirchė, Šilutės raj. Žvalgomieji archeologiniai tyrimai, p. 38, 40, pieš. 1A, 3A; „XVII a. Rusnės moterų papuošalai“, p. 63, 65–66; pav. 3. (7:1 pav.).

R. Sprainaitis savo straipsnyje apie turtingus Rusnės moterų kapus, kaip sako pats jo pavadinimas, apsisprendė juos skirti XVII a., nors autoriaus pateikti segių analogai (daugiausia iš Latvijos) literatūroje datuojami plačiau – XVI–XVII a. Chronologijos klausimą spręsti nebuvo lengva, nes Rusnės kapuose, kuriuose rasta diržų, nebuvo monetų. Norėtume dar kartą pasekti R. Sprainaičio tyrimų, kurie pagal straipsnio apimtį buvo išsamūs, pėdsakais ir pateikti papildomų duomenų apie panašius radinius.

Šyšos ir Rusnės papuošalų stiliaus atspindžiai tolimesnių kaimynų dirbiniuose

Diržai

R. Sprainaitis pažymėjo, kad dabartinės Lietuvos teritorijoje Rusnės tipo sudėtiniai diržai analogų neturi, todėl jie straipsnyje plačiau neaptarti. Tačiau labai svarbi šio autoriaus nuoroda, kad diržai minimi

XVI a. vidurio Baltazaras Rusovas (gimęs 1542/1543 m.) iš tiesų savo kroniką užbaigia 1577 m. įvykiais. Baltazaro Rusovo Livonijos provincijos kronikoje, kurioje, be kitų moterų ir merginų papuošalų, minimos ir puošnios sidabrinės bei paauksuotos juostos su kapšeliais, sveriančios 30–60 lotų (1 lotas – 12,99 g). Raimondas Sprainaitis, „XVII a. Rusnės moterų papuošalai“, p. 64, išnaša 12.

Spustelėjus išskleisti...

Neįtikėtinai tikslus archeologinis šių rašytinių žinių patvirtinimas rastas prie maždaug 25 metų moters griaučių Cėsio pilies griuvėsiuose (Latvija). Moteris buvo pasipuošusi sidabriniu diržu, sudarytu iš dviejų priekinių stačiakampių plokštelių ir stambios supintos sidabrinės vielos grandinės (8 pav.).

Ieškant bendraeuropinio konteksto metaliniams moterų diržams iš Rytų Baltijos regiono, ypač svarbus yra Jörgo Harderio straipsnis apie Renesanso epochos moterų segmentinius diržus Žr. Jörg Harder, „Segmentgürtel mit mehrteiliger Anhängekombination – Ein Frauenschmuckgürtel der Renaissance“, 2010. . Toliau pateiksime svarbiausius šio darbo teiginius, pabrėždami XVI–XVII a. mados reiškinių Vokietijoje sąsajas su mūsų radiniais iš Šyšos ir Rusnės.

J. Harderis šaltinių baze pasirinko Berlyno–Brandenburgo regione (Vokietija) rastus moterų diržus, kurie vokiškai tradiciškai vadinami „Brautgürtel“ (nuotakos diržas). Jie nėra ypač dažnas radinys ir Vokietijoje. Aptariamoje srityje autorius surado 2 visai išlikusius diržus ir 24 diržų fragmentus, iš kurių tik vienas kilęs iš XVI ir XVII a. ribos kapo. Kiti fragmentai rasti lobiuose, archeologinių gyvenamųjų objektų kasinėjimų metu, taip pat parduoti aukcione. XVI–XVII a. buvo būdingi trys diržų jungimo tipai: diržai, jungti grandine (Cėsio / Kuikatsi / Mazjumprava tipas), diržai iš sunertų plokštelių (šiam tipui priklausytų Rusnės ir Šyšos diržai) ir diržai su tekstilės ir odos apsiuvais. Jiems būdingi kabučiai, o paties diržo ir kabučių segmentai pasižymi įvairove. Kartais diržai buvo jungiami iš nevienodo stiliaus dalių. J. Harderis plokšteles segmentus pagal gamybos būdą skirsto į tris variantus: I. masyvius lietus segmentus; II. kaltinės skardos segmentus, kuriuose skardelės gali būti ir graviruotos; III. kaltinės ar išlankstytos skardos segmentus su iškaltu ar presuotu dekoru, jungiamus iš dviejų plokščių (dvigubus). Pagal užkabinimo būdą Rusnės ir Šyšos diržams būtų artimiausias II varianto diržo fragmentas iš Rohrlake vietovės (Ostprognitz-Ruppin apylinkės), kuris, deja, datuojamas labai plačiai – 1570–1670 m. Žr. ten pat, S. 1–3, Abb. 6. J. Harderio tyrimų duomenimis, sidabriniai ir paauksuoti diržai buvo gaminami specializuotose auksakalio dirbtuvėse, o diržai iš vario ir žalvario lydinių – dirbtuvėse, kurių specializacija buvo platesnė. Presuoti ornamentai buvo skirti ne tik diržams, bet ir kitos paskirties apkalams. Deja, daugumos Berlyno–Brandenburgo žemės radinių aptikimo aplinkybės neleidžia tiksliau juos datuoti. Autorius, analizuodamas renesanso ornamentikos pobūdį, tyrinėdamas ikonografinę medžiagą, rašytinius duomenis, išmaniai pasitelkia lyginamuosius metodus. Pastarieji (testamentai, inventoriai, aprangos reglamentai) rodo, kad sidabrinius ir paauksuotus diržus buvo leidžiama dėvėti tik aukščiausio luomo atstovams. Taigi greičiausiai Cėsio moteris su sidabriniu diržu turėjo būti diduomenės atstovė, kurios vardą gal net būtų įmanoma nustatyti, tyrinėjant XVI a. antrosios pusės Livonijos šaltinius. Kita vertus, Rytų Prūsijoje šie reglamentai nebuvo tokie griežti – apie tai kalbėsime toliau. Bronzos ir žalvario diržų dėvėjimas Vokietijoje Vokietija čia turima omenyje kaip geografinė sąvoka, nes kaip politinis vienetas tuo laiku neegzistavo. buvo nereglamentuotas, prieinamas bet kurio luomo moterims. Įdomu, kad ir Vokietijoje prie moterų diržų buvo kabinami kapšeliai ir peilio makštys. Tai buvo būdinga ir aristokračių aprangai. To įrodymas – prabangus auksakalio Christoph’o Breny apie 1600 m. pagamintas diržas su įmantriomis makštimis, rastas lobyje Regensburge (Bavarija), o Lorenzo Straucho sutuoktinių poros portrete (1587 m.) taip pat įžvelgiamas kapšelis ir peilio makštys – didikės aprangos komponentai Žr. Jörg Harder, „Segmentgürtel mit mehrteiliger Anhängekombination – Ein Frauenschmuckgürtel der Renaissance“, S. 4–9, Abb. 16. . Taigi Cėsio moters peilis nebūtinai reiškia archajiškų baltiškų tradicijų tęsimą, o gal greičiau jų sutapimą su bendraeuropinėmis madomis. J. Harderis nurodo, kad XVII a. antrojoje pusėje daugelyje Europos regionų pasikeitė mados ir apytikriai nuo 1650 m. iš dailininkų siužetų sudėtiniai metaliniai moterų diržai išnyksta. Tą datą reikėtų sieti su tokių diržų išnykimu iš aukštosios mados, bet ją kai kuriuose kraštuose perėmė žemesniųjų sluoksnių atstovai. Būtent Austrijos Alpių regione metalinių moterų diržų mada išlieka iki XIX a. Prie XIX a. dirbinių J. Harderis priskiria ir diržą iš Schwalm vietovės Hesene, Vokietijoje, nors pažymi, kad šis diržas nėra tipiškas Heseno XIX a. tradicinei aprangai Žr. ten pat, S. 10–12, Abb. 22–24. . Dirže iš Schwalm atpažįstame vieną pagrindinių Rusnės plokštelių puošybos motyvų – strėlėmis pervertą širdį. Galbūt Schwalm diržas yra iš tiesų ankstyvesnis nei XIX a. J. Harderis, spręsdamas klausimą, ar tikrai sudėtiniai diržai buvo tik nuotakų aprangos dalis, nurodo, kad kai kurie jų puošybos motyvai yra vestuviniai. Tai meilės ir santuokos simboliai – širdys, balandžiai, susikabinusios rankos, taip pat vyro ir moters portretai Žr. ten pat, S. 12–13, Abb. 14, 24. . Šie motyvai akivaizdūs Rusnės diržų plokštelių motyve, kuriame sukomponuota širdis, besijungiančios rankos ir nuogi „pseudoangelai“, kurie greičiausiai simbolizuoja vyriškąjį ir moteriškąjį santuokos dėmenis (6 pav.). Sidabriniame dirže iš XVII a. lobio Danijoje J. Harderis tiksliau radavietės nenurodo. Diržo nuotrauka paskelbta pagal F. Lindahl veikalą (1988) apie XVII a. sidabro lobius Danijoje. moters ir vyro biustinius portretus skiria angelo (o gal cherubino / amūro?) galva, supama sparnų. Tas pats angelo / cherubino / amūro galvos su sparnais pečių ir galvos lygyje motyvas pavaizduotas suprastintame ir šiurkštokame Šyšos plokštelių piešinyje (5:3 pav.). Vilniuje, Gedimino pr. 22 sklype rastasis sidabrinis paauksuotas diržas Diržas, rastas Vilniuje, Gedimino pr. 22, yra eksponuojamas Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicijoje. iš lietų plokštelių, kurios buvo tvirtintos prie odos juostos, su aptariamais Šyšos diržais turi mažai stilistinių bendrumų, tačiau ant dėžutės formos sagties vilnietiškame dirže taip pat vaizduojamas cherubinas / angelas. Diržas tyrėjų datuotas XVI a. antrąją puse–XVII a. pirmąja puse Žr. Linas Kvizikevičius, Vilnius, Gedimino pr. nr. 20, 22, 24. 2004 m. archeologijos žvalgomieji tyrimai ir žvalgymai, p. 23–24, pav. 72–73; Linas Kvizikevičius, Saulius Sarcevičius, „Žvalgomieji tyrinėjimai A. Jakšto ir Kaštonų gatvių sankirtoje“, p. 242–243. . Taigi, vedant lietuviškas ir bendraeuropines paraleles, Šyšos ir Rusnės diržų plokštelių motyvus galima „diskvalifikuoti“ nuo biblinio iki gana romantinio ir pasaulietinio lygmens. Suprantama, krikščioniškąjį santuokos laiminimą Šyšos plokštelėse simbolizuoja kryžius, angelo (?) galvos kontūrai, o Rusnės plokštelėse, greičiausiai, sutuoktinių pora buvo paversta „angelais“.

Įdomu, kad renesansinė metalinių diržų, kaip tradicinio kostiumo sudedamosios dalies, mada (tiek vyrų, tiek moterų) paplito ir Kurše, Latvijoje. Čia tokie diržai nešioti iki XIX a., gana nedideliame kuršiškame regione Kuldygos, Ventspilio ir Alsungos apylinkėse Žr. Mirdza Slava, «Latviešu tautas tērpi», p. 54, att. 33. . Tai yra vietinės XVI–XVII a. mados palikimas. XVI a. antrojoje pusėje Rygoje buvo stipri meistrų diržų gamintojų bendruomenė. Apie ją liudija teismai su prekybininkais, kurie buvo nepatenkinti diržininkų įgyvendinama teise turėti savas parduotuves Žr. Jānis Straubergs, «Latviešu saktu kalēju amats un Rīgas latviešu rotas», p. 104. . XVIII a. istorikas Arnd 1752 m. taip aprašė latvių moterų diržus:

Die Weiber der reichen Letten in und um Riga schürzten einen maßiv silbernen Gürtel von sauberer Kettenarbeit, woran gewöhnlich ein paar Schlüssel hängen, bey ihren Solennitäten um sich, welches Stück oft 80 bis 100 Thlr. kostet, auch wol stark verguldet, mit schönen Steinen besetzt, und an Silber 4 und mehr Pfund schwer ist. Das gemeine Bauervolk träget auch dergleichen altäglich, aber nur von meßingenen Ketgen, und hat stat der Schlüssel grosse Messer daran hengen. Jānis Straubergs, «Jumpravmuižas depozits un tā īpašnieks», p. 137.

Spustelėjus išskleisti...