Naratorius / personažas komunikuoja su skaitytoju – ketvirtoji metaliteratūriškumo strategija
Ji labiausiai išplėtota modernistiniuose romanuose, bet jos pradžią galėtume atsekti jau minėtame Sterne’o romane. Kita vertus, šią strategiją mėgo ir XX a. postmodernistai. Alfredo Doblino romano „Berlynas Aleksandro aikštė: Franco Biberkopfo gyvenimo istorija“ (1929) naratorius nuolat kreipiasi į skaitytoją, paaiškina jam Biberkopfo minčių ir elgesio priežastis, užmezga ryšį su skaitytoju vartodamas įvardį mes. „Tačiau tas mūsų Francas Biberkopfas neeilinis žmogus“, – sako naratorius Alfred Doblin, Berlynas. Aleksandro aikštė: Franco Biberkopfo gyvenimo istorija, p. 41. . Įvardis „mūsų“ įtraukia skaitytoją į romano meninį pasaulį, kuriame ne tik pasakojama Biberkopfo istorija, bet ir įvedama romano rašymo refleksija. Ji pradedama jau romano įvadiniame žodyje (Doblinas nerašo jokios paantraštės tekstui, esančiam knygos pradžioje), kuriame įvardijami trys likimo smūgiai, kuriuos patiria buvęs cementininkas ir krovikas Francas Biberkopfas. Tačiau autoriui svarbiausia ne kas, o kaip, todėl jis kuria intrigą ir sako: „Bet prieš galutinai nutraukiant visus saitus su gyvenimu, jam, dabar nesakysiu kaip, staiga tarsi atsiveria akys“ Ten pat, p. 5. . Kaip ir kodėl jos atsiveria, skaitytojas gali sužinoti, tik perskaitęs visą romaną. Šio proceso metu skaitytojas susiduria su trumpomis informacijomis, lydinčiomis devynias knygas, kurios yra metakomentarai. Jais skaitytojas sudominamas, tarsi pasakoma, į ką jis turėtų atkreipti dėmesį skaitydamas tolimesnį tekstą. Metapastabos randamos visame tekste, jos rodo pavyzdinio skaitytojo kūrimą. Skaitytojui teigiama, kad viskas, kas parašyta šioje knygoje apie Franco Biberkopfo likimą, „yra teisinga, ir ją reikia du, tris kartus perskaityti ir gerai įsidėmėti, tada suvoksite jos tiesą ir turėsite naudos“ Ten pat, p. 400. . Romanistas sako, kad tai buvo ne istorija, o „savotiškas aiškinimosi procesas“ Ten pat, p. 434. . Pastarasis apima ne tik gyvenimą ir mirtį, bet ir meną, intertekstus bei skaitytojo darbą. Doblinas postuluoja poziciją, kad romaną kuria gyvenimas (šią idėją vėliau perėmė Camus), todėl Biberkopfo istorija parodo žmogų gyvenime ir gyvenimą žmoguje. Tuo tarpu skaitytojui lieka suprasti, kodėl „nereikia taip labai imti į širdį nei gyvenimo, nei mirties. Viską galima pasilengvinti“ Ten pat, p. 376. . Metaliteratūriškumas šiame romane yra panaudojamas skaitymo intrigos kūrimui, o „[r]omanas įvairiais lygmenimis pristato mums problemas: žmogaus versus miesto, tvarkos versus chaoso, nepriklausomybės versus solidarumo“ Theodore Ziolkowski, Dimensions of the Modern Novel: German Texts and European Contexts, p. 116. .