Straipsnis Rytų europiečio sindromas šiuolaikinės (e)migracijos naratyvuose

Santrauka. Straipsnis grindžiamas imagologijos teorija ir autoritetingiausio nūdienos imagologijos teoretiko Joepo Leersseno nuostatomis tiriant, kaip keturiuose rytų europiečių emigrantų romanuose – latvio Vilio Lacyčio „Strojka su vaizdu į Londoną“ (2010), bulgaro Aleko Popovo „Misija Londone“ (2012), lietuvių Aleksandros Fominos „Mes vakar buvom saloje“ (2011) ir Zitos Čepaitės „Londono vėjas“ (2013) – atsispindi sovietinio mentaliteto įrėžiai ir recidyvai. Bandoma apčiuopti, su kuo rytų europietis emigrantas tapatinasi (jo savivaizdis) ir kaip jį suvokia Vakarų Europos šalių atstovai (hetero įvaizdis). Panaši sąmonės struktūra ir motyvaciniai mechanizmai leidžia identifikuoti bendrą rytų europiečio sutelktinį tipą (angl. stock type). Pasitvirtina straipsnio pradžioje iškelta prielaida, kad per penkiasdešimt okupacijos metų individo sąmonė tampa smarkiai indoktrinuota, o į gilumines dimensijas įsišaknijęs pokomunistinis paveldas yra atsparus ir ilgaamžis. Jis reiškiasi ne tik išorinėje įgūdžių ir įpročių, bet ir pasaulėžiūros, moralės, elgesio motyvacijos plotmėje.

Pagrindiniai žodžiai: imagologija, rytų europietis, savivaizdis, hetero įvaizdis, sovietinis mentalitetas, migracijos literatūra, emigracijos literatūra, romanas.

Įvadas į imagologijos kontekstus

Tikslinga pradėti nuo literatūros imagologijos siūlomų teorinių metodologinių tyrimo pagrindų, kuriais remsis tolesnė šio straipsnio analizė. Imagologijos konceptas bus vartojamas dvejopa prasme – ir kaip analitinis modelis, ir kaip bendrasis šiuolaikinis galios įrankis, manipuliacijos principas vartotojų visuomenėje. Straipsnio literatūrologinio tyrimo apibrėžtims pravarti modernioji imagologijos atmaina, atstovaujama Amsterdamo universiteto profesoriaus Joepo Leersseno, o imagologiją kaip imitacinio, surogatinio pasaulėvaizdžio doktriną konceptualizuoti padeda du darbai – čekų rašytojo Milano Kunderos romanas „Nemirtingumas“ (1990, lietuvių k. 2003) ir Leonido Donskio kultūros filosofijos etiudų knyga „Pilietinė visuomenė ir jos priešai“ (2004). Moderni tauta imagologų suprantama kaip grupė, kurią intersubjektyviai sieja bendra identifikacija, nulemta bendro kultūros ir istorinio tęstinumo jausmo Žr. Joep Leerssen, “Nation, Ethnie, People,” p. 379. . Čia norėtųsi problemiškai klausti – kiek turi trukti tas „bendras“ istorinis ir kultūrinis tęstinumas, kad būtų laikomas pakankamu bendros identifikacijos pagrindu? Ar penkiasdešimt metų sovietinės okupacijos gali pažeisti tradicinę tapatybės struktūrą ir įsteigti naują jos variantą, kuris taptų bendru identifikacijos pamatu? Straipsnyje keliama hipotezė, kad sovietmečiu susiformavę pasaulėžiūros, elgsenos, moralės, įpročių, psichologinių reakcijų mechanizmai darė įtaką sąmoningumo slinktims, kurios esmingai paveikė posovietinių šalių savivaizdį (sau priskiriamas autocharakteristikas) ir hetero įvaizdžius (kitų mums priskiriamas charakterio ypatybes). Ar tai sudaro prielaidas vertinti Rytų Europos – posocialistinio bloko ir posovietines šalis – kaip simbolinį visetą, vienijamą panašaus identiteto požymių komplekso?

Čekų rašytojas ir disidentas Kundera buvo pirmasis, įvedęs neologizmą „imagologija“ į grožinę kūrybą ir naudojęs jį naujam sisteminiam nūdienos reiškiniui apibrėžti. Knygoje „Nemirtingumas“ rašytojas atskleidė idėjinį virsmą nuo politinės ideologijos prie naujojo šiuolaikinių vartotojiškų visuomenių valdžios ir žiniasklaidos įrankio – imagologijos, t. y. įvaizdžių darybos, mados ir reklamos diktato, viešųjų ryšių produkcijos, pseudomitokūros. Pirminis vaizdas, autonomiška tikrovė populiariosios kultūros epochoje ir stiliaus terpėje nebetenka prasmės, juos išstumia reprezentacija, konstrukcinis, fasadinis įvaizdis. Šiuolaikiniame pasaulyje svarbi darosi ne pati esmė, o jos atributas, išorinis lukštas, ne buvimas, o jį pavaduojantis atrodymas:

Te filosofai mums įrodinėja, kad nesvarbu, ką kiti apie mus mano, o svarbu, kas mes esame. Bet filosofai nieko nesupranta. Kol gyvename tarp žmonių, esame tokie, kokiais mus žmonės laiko. Milan Kundera, Nemirtingumas, p. 143.

Spustelėjus išskleisti...

Ši mintis atliepia literatūros mokslininkų imagologų pasiūlytą tezę, kad šiuolaikinėje daugiakultūrėje visuomenėje yra svarbus nebe identitetas, o identifikacija, t. y. ne tai, kas tu esi, o tai, su kuo pasirenki tapatintis Žr. Joep Leerssen, “History and Method,” p. 27. . Tai tik funkcija, sufabrikuota kaukė, projektuojama ne vien aplinkos ir nematomų profesionalų (žiniasklaidos, kamerų, fotoobjektyvų), bet ir paties individo pastangomis. Imagologų sistemos yra trivialios ir kaičios, tačiau galingos savo plačiais užmojais nepastebimai įsiskverbti ir užvaldyti individo sąmonę:

Imagologai kuria idealų ir antiidealų sistemas, kurios greitai pakeičiamos naujomis sistemomis, tačiau vis dėlto veikia mūsų elgesį, mūsų politines pažiūras ir estetinį skonį, kilimų spalvas ir knygų pasirinkimą ne mažiau, nei anksčiau veikdavo ideologų sistemos. Milan Kundera, Nemirtingumas, p. 131.

Spustelėjus išskleisti...

Imagologijos eroje beveik visa kasdienybė patenka į imagologų galios sferą bei veiklos lauką ir pajungiama jų realybės konstravimo logikai. Ideologinio poveikio priemonės virsta imagologinėmis.

Leonidas Donskis pasiremdamas Kunderos įžvalgomis pratęsia diskusiją apie visagalę šiuolaikinę imagologiją, vadindamas dabarties imagologus „užkerėtojais, užkalbėtojais ir vaizdakaliais“ Leonidas Donskis, Pilietinė visuomenė ir jos priešai: autoritetas, tiesa ir viešoji erdvė XXI amžiaus Lietuvoje, p. 89. . Imagologija – ypač aktuali prieiga posovietinės tikrovės specifikai užčiuopti, nes sovietijoje išėjome gerą imagologinę mokyklą su mokytojais iš Rusijos. Donskis įveda efektyvų imagologinį principą į lietuviškąjį galios ir tapatybės kontekstą, kuriam būdinga iškreipta autoriteto samprata ir pakrikusios vertybinės orientacijos. Kultūros kritikas susieja skirtingas politines santvarkas, išryškina priežastinį paveldėtų mentalinių segmentų ryšį:

Lietuviškoji imagologija būtų neįsivaizduojama be to, ką aš pavadinčiau sovietinio ir postsovietinio cinizmo kultūra. Ši kultūra iš karto atmeta visas kalbas apie idealus ir vertybes kaip fikcijas. Tai – nemarus marksizmo paveldas, didelės išliekamosios vertės dovana postmodernistiniam ir postkomunistiniam pasauliui. Ten pat, p. 86.

Spustelėjus išskleisti...

Manipuliacijos, deformuotas mentalitetas ir sufabrikuota tiesa, ateinantys iš sovietinės praktikos, iki šiol būdingi mūsų viešojo diskurso elementai.

Daugelis teoretikų pabrėžia, kad grožinė (ar publicistinė) literatūra kaip viešojo diskurso forma yra reprezentatyvi duomenų bazė, vienas iš universaliausių ir optimaliausių šaltinių įvaizdžiams atpažinti, o ypač tam pasitarnauja (e)migracijos naratyvai Žr. Vytautas Martinkus, „Įvadas“, p. 10. . Dalis šiuolaikinių emigrantų gimę (dažnai – ir gyvenę) sovietmečiu, o jaunajai kartai mentalinis palikimas buvo perduotas netiesiogiai, kaip foninė įtaiga, todėl ne vienoje iš tirtų literatūros reprezentacijų ryškėja baltų išeivio kaip posovietinio personažo problema emigracijoje.

Šio straipsnio analizės medžiaga pasirinktos keturios skirtingų šalių autorių knygos: latvio Vilio Lacyčio „Strojka su vaizdu į Londoną“ (2010), lietuvių autorių Aleksandros Fominos „Mes vakar buvom saloje“ (2011) ir Zitos Čepaitės „Londono vėjas“ (2013) bei į latvių kalbą išverstas bulgarų rašytojo Aleko Popovo romanas „Misija Londone“ (2012). Pastarasis pasitelkiamas greta baltų emigracijos tekstų kaip itin reprezentatyvus pavyzdys iš Rytų Europos, apibendrinantis pokomunistinės erdvės situaciją ir lemtį. Visų romanų veiksmo aikštelė – Londonas, o akistata su Vakarų pasauliu artikuliuojama per britiškąją prizmę.

Sovietinė intoksikacija: bezpredelo filosofija

Sovietų okupacija įnešė į daugelio Centrinės ir Rytų Europos tautų identiteto diskursą nemažą rusų socialistinio laikotarpio (anti)kultūros indėlį. Skaitydami šiuolaikinių emigrantų literatūrą, Leersseno žodžiais tariant, „mėgaujamės literatūros galia tipizuoti tam tikrus charakterius, dažnai humoristine forma“ Joep Leerssen, “Character (Moral),” p. 285. . Susiduriame su sutelktiniu tipu (angl. stock type) rytų europietis, kuris kaip ir kiti Leersseno išskirti koncentriniai moraliniai tipai, pvz., „pagyrūnas senas kareivis“, „pasipūtęs jaunas dendis“ ar „kvaila blondinė“, apima tam tikrą šabloninių reikšmių repertuarą. Kalbėdamas apie lietuvių tautos moralinę ir dvasinę degradaciją, etikos profesorius Jonas Balčius vadina komunistinės moralės išugdytą subjektą homo sovieticus lituanensis – etnotipu, patyrusiu „totalinę dorovinę perversiją“ ir dvasinį genocidą. Pasak kultūrologo, tai

prototipas žmogaus be tėvynės, tautybės, religijos, praeities ir ateities, kurio faktinė egzistencija daugeliu atvejų reiškė tik girtuoklystę, valkatavimą milžiniškose imperijos teritorinėse ribose, valstybės turto švaistymą ir vogimą, asocialumą ir amoralumą tiek visuomenėje, tiek šeimoje, tiek ir buityje Jonas Balčius, Dorovinio lietuvių identiteto prigimtis ir prasmė, p. 326. .

Spustelėjus išskleisti...

Šis moralinis tipas, kaip ir kiti prieš tai išvardytieji, nėra neutralus – iš karto įvedamas vertinamasis aspektas, susijęs su išimtinai neigiamomis dispozicijomis. Kaip matysime, negatyvus vertinimas būdingas ir kitų soclagerio šalių bei posovietinių tautų savivaizdžiui, ir vakariečių mums priskiriamiems hetero įvaizdžiams. Per pusšimtį okupacijos metų, kol rusų totalitarizmas siekė kultūriškai asimiliuoti baltų etnosą, buvo (ne)sąmoningai perimtos moralinės ir socialinės konvencijos, elgesio, savivertės, nacionalinės priskirties ir paskirties modeliai, kurie persekioja Rytų ir Vidurio Europos Vidurio ir Rytų Europos emigraciją kaip bendrą reiškinį tiria ir lietuvių sociologų komanda kolektyvinėje monografijoje Egidijus Barcevičius, Dovilė Žvalionytė (sud.), Užburtas ratas? Lietuvos gyventojų grįžtamoji ir pakartotinė migracija, 2012. Kadangi straipsnyje remiamasi imagologijos siūloma koncepcine nuostata, kad tarp socialinio fakto ir literatūros naratyvo egzistuoja cirkuliacinis ryšys, toks regioninis tyrimo pobūdis, pasirinktas sociologų, irgi gali būti argumentas mūsų kotekstualizuotai analizei. tautų atstovus ir naujojoje emigracijoje.

Kartais emigruojama stengiantis pabėgti nuo sovietinės praeities slogučio, eliminuoti neigiamas implikacijas, tačiau – paradoksalu – santykyje su Vakarų Europos kultūra sovietiškumas tik dar labiau išryškėja kaip atvirkštinis, priešingą perspektyvą nurodantis atspindys, kuris imagologijos teorijoje vadinamas inversiniu įvaizdžiu (angl. counter image). Iš esmės giliausią posovietinio mąstymo įtaigą ir vertybių devalvaciją atspindi jau pats nenutrūkstamos emigracijos iš posovietinių šalių faktas – išvykstama siekiant greitai praturtėti (nes ilgą laiką teko skursti, buvo atimta teisė į privačią nuosavybę), pasijusti demokratišku individualistiniu savo likimo lėmėju (nes buvo planingai ir nuosekliai naikinama žmogaus valia ir savarankiškumas, diegiamas kolektyvizmas), pamatyti pasaulio (nes buvome už geležinės uždangos).

Emigracija kaip masiškai išplitęs tariamos sėkmės mitas taip pat priskirtinas šiuolaikinės imagologijos sričiai – žiniasklaidoje kuriamos legendos apie idealų darbą, svaiginančią karjerą, lengvus pinigus užsienyje, kurios stimuliuoja emigranto kaip herojaus vaizdinį. Priešingas – emigranto kaip tautos atskalūno ir antiherojaus mitas funkcionuoja menkiau ir dažniausiai arba specialistų – demografų, sociologų, ekonomistų – tyrimuose, arba tautinių idealų puoselėtojų pasisakymuose. Laisviesiems Vakarams posovietinėje vaizduotėje stereotipiškai priskiriama gausybės imagerija – jie suvokiami it materialinės gerovės ir neribotos saviraiškos meka, o sykiu ir simbolinės galios pažadas. Pasak amerikiečių sociologo, urbanisto Richardo Floridos, „visuotinė išmintis sako, kad žmonės dirba dėl pinigų, ir jie vyks ten, kur geriausios finansinės galimybės ir patikimiausia finansinio saugumo injekcija“ Richard Florida, The Rise of the Creative Class, Revisited, p. 68. . Kai kurios literatūrinės reprezentacijos irgi paliudija, kad siekiama įtvirtinti simbolinę galią per turtą ir pinigus. Žinoma, apibendrinimus reikėtų daryti atsargiai, nes emigruoja įvairių socialinių sluoksnių ir profesijų žmonės, bet straipsnyje remsimės išimtinai literatūrine raiška ir įvaizdžiais, kurie, savo ruožtu, dažnai išreiškia socialines reikšmes, vertes ir įsitikinimus.

Istoriko ir kultūrologo Virginijaus Savukyno teigimu,

atgavus laisvę buvo galima greitai įgyti turtą (kokiomis priemonėmis, tai jau kitas klausimas), savo turtą buvo galima demonstruoti, rodyti viešai, o lygios visuomenės vaizdinį pakeitė visuomenės, kuri orientuota į pinigais išmatuojamą sėkmę, vaizdinys Virginijus Savukynas, „Laisvės slenksčiai: pobaudžiavinės ir posovietinės jausenos Lietuvoje“, 43. .

Spustelėjus išskleisti...

Su tokiomis komunistinio supratimo liekanomis išvažiuoja ir jomis vadovaujasi ir šiuolaikiniai emigrantai. Posovietiniams piliečiams neegzistuoja jokios vertybinės nuostatos: padorumo ar sąžinės stabdžiai, moralės kriterijai ir garbės kodeksai. Juos apibūdina, Donskio žodžiais tariant,

bet kokios moralės ir nuspėjamo socialinio žaidimo taisyklių atmetimas, kuriam rusai turi nusikalę neišverčiamą ir nepakeičiamą terminą „bezpredel“ (t. y. visiškas ribų nesilaikymas ir taisyklių atmetimas). Ši pozicija apskritai nepalieka vietos sentimentams ir siūlo naudoti visus įmanomus metodus tikslui pasiekti. Leonidas Donskis, Pilietinė visuomenė ir jos priešai: autoritetas, tiesa ir viešoji erdvė XXI amžiaus Lietuvoje, p. 87.

Spustelėjus išskleisti...

Čepaitės „Londono vėjas“ eksponuoja rytų europiečio imageriją ir paliudija, kad posovietinis mentalitetas, jo įtvirtinti sąmonės turiniai, elgesio motyvacijos, įpročiai, įgūdžiai ir veikimo būdai kartu su lietuvių (e)migrantais persikelia į Londoną. Ir pasakotojos, ir pagrindinės veikėjos Godos atminty gausiai iškylantys sovietmečio ir atgimimo pradžios vaizdai yra toji terpė, kurioje išvešėjo dabartinis negatyvusis lietuvio amplua: amoralus, agresyvus, suktas, linkęs į aferas. Vertingiausias klodas romane – apnuogintos nelegalaus verslo šaknys, homo postsovieticus nešvaraus pelno mokslai, įgyti namie ir perkelti į Britaniją. Buvę komjaunimo lyderiai, nomenklatūrininkų sūneliai, prekeiviai ginklais, metalais, valiuta, ikonomis nešvaraus biznio įgūdžius toliau sėkmingai diegia pasaulio sostinėse. Godai nemalonią asociaciją kelia žodis „suveikti“ (t. y. nelegaliai gauti, sukombinuoti):

Tą kadaise tokį reikšmingą žodį Goda jau spėjo pamiršti. „Panašu, kad buvę sovietmečio „suveikėjai“ urmu persikraustė į Londoną“, – nelinksmai šyptelėjo ji. Zita Čepaitė, Londono vėjas, p. 172 (toliau cituojant tekste nurodoma pavardė ir puslapis).

Spustelėjus išskleisti...

Nelegalaus verslo stūmoklis Londone Ruslanas buvo Vilniaus Šiaurės miestelyje tarnavusio sovietinio karininko sūnus, genetinis mišrūnas (motina iš Dagestano, tėvas – pusiau moldavas, pusiau ukrainietis), bet šeima tapatinosi su rusais, o pirmaisiais nepriklausomybės metais praturtėjo iš prekybos sovietinės armijos ginkluote, kol tėvas ir brolis buvo nužudyti. Londone Ruslanas pasijunta „pasaulio piliečiu“, afišuoja netramdomą veiksmų laisvę („vienas įmones uždarydavo, kitas įkurdavo, vienas sujungdavo, kitas išskaidydavo“), kontrabandą laiko verslo rūšimi: „Daugiau rizikos, bet labiau apsimoka“ (Čepaitė, p. 77). Ruslano partnerystė (taip vadino savo sėbrus) apraizgė Rytų Europą:

kadaise įskiepyta vienybė neišsisklaidė kaipo dūmas – ji persikūnijo į kitokį, ne teritorijos, o bendrų reikalų ir panašaus suvokimo, kaip jie turi būti tvarkomi, vienijamą darinį. Naš adres – nie dom i nie ulica dvasia persikėlė į Londoną (Čepaitė, p. 127).

Spustelėjus išskleisti...

Panašią moralinio kodekso perkėlimo situaciją stebime ir Popovo romane, tik šiuo atveju ji dar groteskiškesnė, nes kūrinio personažai – ne eiliniai perėjūnai ar komersantai, o diplomatai, atvykę dirbti į Bulgarijos ambasadą. Pokomunistinis gyvenimo būdas radikaliai pakeitęs jų sąmonę ir pasaulėžiūrą: jie vadovaujasi principu, kad „tikslas pateisina priemones – reikalui esant net perlipimą per lavonus“ Aleka Popovs, Misija Londonā, p. 172 (toliau cituojant tekste nurodoma pavardė ir puslapis). , o vienas į kitą žvelgia „su pavydu ir įtarimais, kaimyno pasiekimus linkę laikyti savo pačių nesėkme ir atvirkščiai“ (Popovas, p. 105). Jie tebesusiję su rusų mafija, suka nelegalų verslą – ambasados virėjas perpardavinėja be akcizo gautas ambasados cigaretes, o susidėjęs su neaiškaus plauko bendrais pavagia iš Ričmondo parko 45 žieduotas antis, kurias ketina parduoti kinų restoranui. Realizuojamas iš sovietmečio paveldėtas požiūris, kad menką uždarbį galima kompensuoti bendro turto vogimu.

Kolektyvinės nuosavybės dvasia išauklėtam posovietiniam piliečiui būdingas nežabotas voliuntaristinės laisvės suvokimas („viskas leista“, „viskas mūsų“), todėl jis jaučiasi galįs kėsintis į privatinę nuosavybę. Rašytojai įvaizdina neatsakingą vulgaris tipažą, kuris be skrupulų pažeidžia civilizuotos valstybės normas ir propaguoja nebaudžiamumą: „aš buvau gimęs Rytų Europoje ir britų tvarka manęs nejaudino“ Vilis Lācītis, Strojka ar skatu uz Londonu, p. 42 (toliau cituojant tekste nurodoma pavardė ir puslapis). . Gilūs netolimos praeities mentaliteto įrėžiai rytų europiečio savimonėje liudija, kad nacionalinio charakterio fondas stipriai pažeistas:

Esu iš kartos, kuri gali perkasinėti stroikos šiukšles kur nors Sorbonoje ar Kembridže, tai mūsų vidinio išsilavinimo lygio nebepakeis. Mūsų pirma, instinktyvi reakcija vis dar yra Ko tau iš manęs reikia? (Lacytis, p. 62)

Spustelėjus išskleisti...

Nepaisant sovietmečiu viešai deklaruoto šūkio, kad „žmogus žmogui – bičiulis, draugas, brolis“, tokiu šiurkščiu atsiribojimu reiškiasi komunikacijos, atjautos, nenoro padėti, bendrauti, autentiškos bendruomeniškos dvasios stoka.

Svaiginimasis alkoholiu, narkotikais (neretai ir jų gamyba), muštynės, kontrabanda, žmogžudystės ir kalėjimas yra būdingos emigracinės literatūros temos, su neesminėmis išimtimis randamos visuose analizuojamuose kūriniuose. Šie pavyzdžiai liudija padarytą ilgalaikę žalą tautos tapatybės moralei ir integralumui, o ypač nepalankiam jos vaizdiniui užsienyje.

Rytų europietis kaip tapatumo dimensija

Nuvertėjęs savivaizdis

Savukynas straipsnyje „Laisvės slenksčiai: pobaudžiavinės ir posovietinės jausenos Lietuvoje“ lyginimo keliu paremia teiginį, kad lietuviams istoriškai būdinga nuolanki eksploatuojamojo laikysena, šeimininko ir autoriteto siekis, t. y. noras kam nors tarnauti ir nuo ko nors priklausyti. Baudžiavos laikais egzistavo viskuo pasirūpinančio pono, bajoro poreikis, o sovietijoje – Centro poreikis. Emigracijoje sukurti grožiniai tekstai neretai irgi pagrindžia prielaidą, kad rytų europiečiams būdingas menkavertiškumo kompleksas ir baudžiavinė ideologija:

Instinktas būti engiamu, visus įtarinėjančiu rytų europiečiu, gastarbeiteriu ir nelegalu manyje buvo kietas kaip uola, jis tūnojo mano sielos pačioje šerdyje (Lacytis, p. 51).

Spustelėjus išskleisti...

Emigrantai iš Rytų Europos nevengia vergiško darbo, išnaudojimo, sutinka dirbti už mažesnį atlygį nei vietiniai, dirba viršvalandžius, savaitgaliais ir naktimis. Materialinis stimulas verčia keliaklupsčiauti, nuolaidžiauti, ištverti visus pažeminimus:

darbdaviai, kaip juos įspėjo draugai, labiau mėgsta teigiamus žodžius ir suklūsta išgirdę no. Taip, pone. Kaip pageidausite, pone. Pabūsiu kelias minutes idiotu, jei taip norite, juk jūs mėgstate lopus labiau nei gudruolius, ar ne, pone? Aleksandra Fomina, Mes vakar buvom saloje, p. 180 (toliau cituojant tekste nurodoma pavardė ir puslapis).

Spustelėjus išskleisti...

Lietuvių išeivijos instituto vadovas, profesorius, istorikas Egidijus Aleksandravičius posovietinės emigracijos reiškinį apibendrindamas konstatuoja, kad „naujasis išeivis taip ir nepasijaučia laisvu žmogumi“ Egidijus Aleksandravičius, Karklo diegas: Lietuvių pasaulio istorija, p. 605. .

Socialines grupes iš Rytų Europos vienija bendros patirtys, minties stereotipai, jos jaučiasi artimesnės ir interesų, ir socialinės hierarchijos požiūriu. Rytų europiečio tapatumas, skleidžiamas analizuojamų romanų tekstuose, pagrįstas ne tik bendros kolektyvinės atminties ir panašių istorinių išgyvenimų, bet ir lingvistiniu pagrindu. Fominos romane kaip svarbus socialinės santalkos ir identifikacijos veiksnys, užtvirtinantis bendrystės jausmą, funkcionuoja rusų kalba – „paskutinių sovietinių vaikų“ kartos atstovė Ūla čiauška rusiškai su bendradarbe Tania iš Ukrainos ir jaučiasi saistoma su ja ypatingų simbolinių ryšių. Taip pat ir imagologijos praktikai pripažįsta, kad individai ar jų grupės, su kuriais vienija kalba ir bendra socialinė atmintis, gali būti laikomi Kitu tik sąlygiškai, tik tam tikru lygmeniu Žr. Menno Spiering, Englishness: Foreigners and Images of National Identity in postwar literature, p. 58. . Bendras (po)sovietinis tapatumas apibrėžia ir latvių autoriaus Vilio Lacyčio romano „Strojka su vaizdu į Londoną“ personažus, atvykusius dirbti į Londono statybas iš Rytų Europos. Veikėjai patiria mažesnį psichologinį slenkstį bendraudami su panašios patirties dalininkais.

„Savųjų“ atpažinimo ženklu gali pasitarnauti net menkas lingvistinis signalas. Kalbinės terpės vienijantis poveikis itin efektyvus žemosios leksikos lygmeniu. Bare akimirksniu reaguojama į rusišką keiksmažodį – atsisukę vyrukai

galėjo būti ir ukrainiečiai, baltarusiai, čečėnai ar estai – kas tik nori iš buvusios Sovietų Sąjungos. Arba lenkai, čekai ir net serbai, nes rusų keiksmažodžių sklaidos laukas buvo gerokai didesnis negu Sovietų Sąjunga vadinta teritorija ir daug tvaresnis, negu prieš dvidešimt metų žlugusi valstybė. (Čepaitė, p. 50)

Spustelėjus išskleisti...

Nors visi vienodai reaguoja į rusų kalbos jungtį, tarp rytų europiečių emigrantų irgi galima justi simbolinę hierarchiją bei socialinę gradaciją: rumunai, bulgarai, ukrainiečiai, baltarusiai ir kt. emigrantai iš šalių, dar neįgijusių lygiaverčio statuso Europos Sąjungoje, jaučia pagarbą baltams ir su jais skaitosi, nes gali turėti asmeninės naudos: „Iš lietuvių galima nusipirkti visus dokumentus, jei bogu, viską, ko reikia“ (Lacytis, p. 14). Iš kitos pusės, lietuviams tokia nelegalių komersantų šlovė irgi nedaro garbės. Vilis Lacytis konstatuoja, kad „baltai lyderiavo išgyvenimo kovoje“ (Lacytis, p. 86), nes simbolinio pranašumo prieš kitas Rytų bloko šalis jiems suteikė ankstesnis Baltijos šalių įstojimas į Europos Sąjungą, užtikrintinesnė situacija darbo rinkoje ir anglų kalbos žinios („visi lietuviai daugiau ar mažiau kalbėjo angliškai“ (Lacytis, p. 97).

Emigracijoje stebimas imagologinis asmenybės išsiskaidymas, žmogiškųjų proporcijų deformacija. Tuo pačiu vardu, tuo pačiu pasu formaliai gali naudotis mažiausiai po tris žmones – tikrasis paso savininkas, turintis oficialų leidimą dirbti, ir dar bent du nelegalai. Fizine prasme subjektai trys, o mentaliniu požiūriu asmenybė pasidalija, suskyla, ir vienam individui lieka tik trečdalis jo asmens. Ukrainietis Ženia nusiperka lietuvišką pasą. Jis netapatus sau ne tik naująja pavarde (Audis Šmigiavičius), bet ir veidu, ir lingvistiniu autizmu, nes nuotrauka vogtame lietuviškame pase nė iš tolo neprimena jo tikrosios išvaizdos, o lietuvių kalbos žinios irgi nulinės. Jo asmenybės neadekvatumą ir simuliacinę sulipdytą „prigimtį“ nurodo vartojami apibūdinimai „dirbtinis Šmigiavičius“, „Ženiavičius“. Susitikus su lietuviais, įvyksta dialogas:

– Labas, is kurio miesto esi?
– A?
What’s your name?
Audis.
Where are you from?
A?
Tы откудa?
Из Мoсквы. (Lacytis, p. 87)

Spustelėjus išskleisti...

Ukrainietis nurodo Maskvą kaip savo kilmės vietą automatiškai, nesąmoningai, nors, kaip vėliau paaiškėja, iš tiesų SSRS sostinėje nė karto nėra buvęs ir su ja neturi jokių genealoginių ryšių. Maskva iššoka iš kolektyvinės sovietmečio atminties kaip Centras, nuolatos linksniuota imperijos sostinė (Maskvos galia, Maskvos laikas), iš kurios ėjo valdžios diktatas, todėl yra tapusi kondensuotu įvaizdžiu ir apibendrinančiu „burtažodžiu“.

Nuvertinantis hetero įvaizdis

Ne tik rytų europiečių autocharakteristikos rodo liguistą polinkį tapatintis su Rusija. Užsieniečiams identifikuojant baltų išeivius svetimoje erdvėje, į pirmąjį planą irgi dažniausiai iškyla ne jų nacionalinė priklausomybė (lietuvis, latvis) ir ne etninės charakteristikos, o politiškai konotuotas regioninis spaudas rytų europietis, į kurio apibrėžimą automatiškai įeina tokie komponentai kaip žemesnė kilmė, pažeista savigarba, amoralumas, juodadarbio statusas etc. Kitaip tariant, požiūrį į konkrečią tautą emigracijoje visų pirma formuoja ne nacionaliniai argumentai ir ne konkretūs žmonės, su kuriais susiduriama, o užsieniečių turimas išankstinių nuostatų ir prielaidų rinkinys, susijęs su įsivaizduojamais „kolektyvinio“ rytų europiečio bruožais. Rytų europietis – tam tikras socialinis tipas su visu atitinkamų įvaizdžių repertuaru, elgesio šablonais, neturintis gero vardo ir reputacijos.

Popovo romane pristatomas hetero įvaizdis tebeliudija homo sovieticus ypatybes: įvairių pokomunistinių šalių atstovai, įskaitant lietuvius ir latvius, vienareikšmiškai ir įkyriai identifikuojami su rusais. Bulgarė Katja iš akcento palaikoma ruse:

– Akcentas, – jis atsainiai mostelėjo ranka, – ar esat rusė? – Ne, bulgarė. – Tai neturi reikšmės. (Popovas, p. 69)

Spustelėjus išskleisti...

Rusija užsieniečiams vis dar išlieka patogia visos buvusios Sovietų Sąjungos metonimija, ir Vakarų Europos piliečiai nesivargina (o ir nemato reikalo) skirstyti Rytų bloko emigrantus į atskiras etnines tautybes:

Latvija, Lietuva ar Ukraina buvo vienas ir tas pats – Rusija, ir akivaizdu, kad legenda apie šnapsą geriančius rusus, kurie dalinasi miestus su lokiais, defoltu būdavo priskiriama ir visiems iš buvusios Sąjungos teritorijos. (Lacytis, p. 94)

Jis nekentė tų tipiškų turistinių aiškinimų, žeminančių klausimų: o Lietuva – tai ne tas pats, kas Rusija? Ką jūs sakote, net turite savo kalbą? Nepanašią į rusų, negali būti. (Fomina, p. 262)

Spustelėjus išskleisti...

Analogiškų įvaizdžių gausą lemia ne literatūrinis perimamumas, o jų socialinė cirkuliacija emigracijos šalyse ir dažna kartotė – į tekstus jie „nurašomi“ nuo realybės. Įkyriai pasikartojanti rusiškumo tipologija leidžia tyrėjui identifikuoti svetimtaučių turimas socialinių charakteristikų klišes.

Nacionalinis priskyrimas yra emociškai pažeidžiamas dalykas, todėl natūralu, kad emigrantai užsigauna tapatinami su tuo, nuo ko linkę atsiriboti, į tokius pareiškimus reaguoja audringai, stengdamiesi ginti savo etniškumą ir suniekintą savivertę, bet jiems nelabai sekasi. Popovo romane neišnykusi simbiotinė priklausomybė Rusijos imperijai pabrėžta per ikoninį Londono rūsyje įkurto bulgarų restorano įvaizdį:

Bulgarų restoranui buvo lemta amžinai likti matrioškos pilve kaip šunkeliuose užgyventam bevardžiam embrionui, kuris ir gimti bijo, ir sykiu veržiasi lauk, kol galiausiai pajunta įtemptą bambagyslę, per kurią plūsta gyvybės syvai (Popovas, p. 39).

Spustelėjus išskleisti...

Panaudojant rusiškumo kvintesencija laikomą matrioškos principą ir įsčių paradigmą, per bambagyslės ir pilvo įvaizdžius gerai nusakoma bulgarų ekonominė, mentalinė, socialinė (ir net savotiškai genetinė) priklausomybė nuo „motinos“ Rusijos ir atsiskyrimo nuo jos iliuziškumas. Didžiosios Britanijos piliečiai „visur jaučiasi šeimininkai. Kaip rusai“; britams „yra lengviau nudažyti visą tą žemėlapio kampą raudonai ir per visą plotį užrašyti „Russia“ (Fomina, p. 305, 214). Britus sieja imperinė patirtis ir visagalio šeimininko mąstymas. Airiai baltams atrodo žymiai simpatiškesni, nes jų tauta mažesnė ir istoriškai mus sieja panašus pajungtojo likimas, o britai suvokiami kaip „imperinis išorinis priešas“ (Lacytis, p. 57).

Geriausiu atveju vietiniai žiūri į emigrantus kaip į tuščią vietą, blogiausiu – atvirai demonstruoja ir deklaruoja savo panieką ir pranašumą. Emigrantai iš Rytų Europos laikomi „aborigenais“, „kriminaliniais elementais“, anglų požiūriu jie yra „šūdo vietoje“ (Fomina, p. 245, 234). Lacyčio romane latviai pavaizduoti hierarchiškai žemesnėje pakopoje net už afroamerikiečius – pagrindinis personažas (autoriaus alter ego vardu Vilis) įsidarbina pas juodaodį iš Ganos; pamatę latvius, besiknisančius po konteinerius, smaginasi vietiniai afrikiečiai reperiai, vairuojantys prabangų sportinį automobilį. Įvairios amžiaus, socialinės, rasinės ir tautinės grupės, gyvenančios Londone ilgiau ir laikančios save britais, šaiposi iš rytų europiečių ir laiko juos nevisaverčiais:

čia lenkai ir lietuviai, ir apskritai visi žmonės iš Rytų Europos laikomi „trečiaisiais broliais“ – britai nesupranta, kaip žmogus gali šitaip ardytis vien tik tam, kad jam už tai sumokėtų. Visokiausius šūdinus darbus dirbti, gyventi bet kur ir neturėti nieko, kas jam teiktų malonumą. (Fomina, p. 158)

Spustelėjus išskleisti...

Kalbant apie (po)sovietinį mentalitetą, negalima apeiti lyties aspekto. Rytų europietei moteriai dažnai primetama stereotipinė laisvo elgesio, lengvai prieinamos moters reputacija. Lietuviai ir latviai užsienyje irgi tampa viso regiono neigiamo moterų įvaizdžio aukomis.

Jūs tapot Vakarų pastumdėliais. Aptarnaujančiu personalu. […] Duok doleriuką, parodysiu putytę – štai ir visa jūsų filosofija. Ar tau labai patinka rodyti putytę kiekvienam praeiviui? (Popovas, p. 295)

Spustelėjus išskleisti...

Literatūros naratyvai liudija skaudžiai dviprasmišką rytų europiečio socialinę neatitiktį, nulemtą sovietinio režimo ekonominės stagnacijos ir posovietinio skurdo – juodus darbus užsienyje dirbantys ir antrarūšiais laikomi latviai dvasinį vakuumą užpildo vakarais intelektualiai diskutuodami su ukrainiečiais broliais Krasko, kurie „istorikai pagal išsilavinimą, mistikai pagal dvasios struktūrą, intelektualai iš prigimties, statybininkai pagal profesiją“ (Lacytis, p. 32). Taigi susiduriame su emigrantais iš Rytų Europos, kurių atliekamas fizinis darbas dažnai visiškai neadekvatus tikrajam jų išsilavinimui, intelektiniams gebėjimams ir prigimčiai Pats knygos „Strojka su vaizdu į Londoną“ autorius Vilis Lacytis yra baigęs antropologijos studijas Oksfordo universitete. . Šiuo atveju jų vidinė savastis problemiškai skaidosi, poliarizuojasi, neatitinka jiems iš šalies primetamos identifikacijos: jie automatiškai įtraukiami į bendrąjį rytų europiečio apibrėžimą kaip iš tos geografinės vietovės ir istorinės situacijos kilę subjektai. Susiduriame su supaprastintu, neindividualizuotu hetero įvaizdžiu, pagal kurio logiką kiekvienas rytų europietis yra ne asmenybė, o tik beveidės amorfiškos posovietinių individų masės dalis.

Imagemos potencialas emigracijoje

Vytautas Kavolis apibendrina tautos paveldėtas kamienines charakterio konsteliacijas, panaudodamas metaforišką „apsauginio kiauto“ hipotezę Žr. Vytautas Kavolis, „Lietuviai, komunizmas ir tautinis charakteris“, p. 326. . Šis apibūdinimas yra dvipolis – viena vertus, gali reikšti atsparumą, kita vertus, bailumą, izoliuotumą, nenorėjimą savarankiškai ko nors imtis. Imagologijos terminais tariant, tai būtų imagemos – ambivalentiški ir poliariški nacionalinį charakterį nusakantys įvaizdžiai. Pasak Leersseno, gilioje semantinėje imagemos struktūroje glūdi binarinė opozicija, kurią lemia verčių ambivalencija, panaši į Jano veidą (angl. Janus-faced ambivalence). Tam tikrame kontekste dominuoja tik viena veido pusė, o kita lieka kaip potencialas, kuris gali būti aktyvuotas reikiamoje situacijoje. Imagemos gali būti sudarytos iš skirtingų, dažnai net priešingų įvaizdžių Žr. Joep Leerssen, “Image,” p. 344. . Tokias imagemų poras sudarytų rytų europiečių bailumas / patikimumas; nusižeminimas / kantrumas etc. Individualizmas posovietinėje mąstysenoje gali būti interpretuojamas kaip egoizmas, asmeninis savanaudiškumas, tačiau Lacyčio romano latviai tokį požiūrį paneigia – prieraišiai padeda saviškiams ir dalijasi paskutiniais svarais, net vienas kito nepažinodami. Pakankama motyvacija, kad kitas tautietis yra patekęs į bėdą.