Vis dėlto keltinas probleminis klausimas, ar toks skirtumas negalėtų būti laikomas laikinuoju? Pagal 24-ąjį VAS Žr. 24-asis verslo apskaitos standartas „Pelno mokestis“, patvirtintas Lietuvos Respublikos apskaitos instituto standartų tarybos 2004 m. spalio 13 d. nutarimu nr. 7 (su pakeitimais ir papildymais), Valstybės žinios, 2004, nr. 180-6695, II skyrius „Pagrindinės sąvokos“. laikinieji skirtumai – tai turto ar įsipareigojimo balansinės vertės ir jo mokesčio bazės skirtumai, kurie gali būti apmokestinamieji ir įskaitomieji laikinieji skirtumai. Tokie skirtumai, atsiradę vieną mokestinį (apskaitinį) laikotarpį, vėlesniais laikotarpiais išnyksta. Kaip nagrinėta, pagal PMĮ 401 straipsnį vėliau nuo išmokamų dividendų gali atsirasti prievolė mokėti pelno mokestį, todėl, nors finansinėje apskaitoje užfiksuotos pajamos ir neapmokestinamos, vėliau jas išmokant dividendais, toks paskirstytasis pelnas apsimokestina, o tai lyg ir suponuotų, jog atsiranda apmokestinamasis laikinasis skirtumas, t. y. laikinasis skirtumas, dėl kurio būsimaisiais ataskaitiniais laikotarpiais apmokestinamasis pelnas bus didesnis už apskaitinį Žr. ten pat. . Tačiau neapmokestinta pajamų suma paprastai neturi sutapti ir nesutampa su dividendų suma, išmokama akcininkams fiziniams asmenims, nuo kurios skaičiuojamas pelno mokestis pagal PMĮ 401 straipsnį Nesutampa dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, kad dalis akcininkų yra ne fiziniai asmenys, o vienetai; dėl skirstomo pelno apribojimo suformuojant rezervus ir t. t. , todėl dalis apskaitinių ir neapmokestinamųjų pajamų lieka nuolatiniu skirtumu, o kitą dalį teoriškai būtų galima vadinti laikinąja. Pavyzdžiui, vieneto apmokestinamasis pelnas 2012 metais buvo 200 000 litų, 2013 metais akcininkams fiziniams asmenims paskirstyta 50 000 litų. Dėl PMĮ 12 straipsnio 15 punkte įtvirtintos lengvatos vienetas apmokestinamąjį pelną sumažino 10 proc. (t. y. 20 000 litų), todėl nuo 5 000 litų (50 000 x 10 proc.) išmokamų dividendų sumos turi būti mokamas pelno mokestis. Tačiau turto vertės padidėjimo už akcijų perleidimą suma buvo 20 000 litų, o ne 5 000 litų. Laikiniesiems skirtumams būdinga, jog vėlesniais laikotarpiais jie išnyksta, pavyzdžiui, ilgalaikio turto nusidėvėjimo arba amortizacijos sąnaudos pagal PMĮ ir finansinę apskaitą reglamentuojančias nuostatas taikant skirtingus metodus, o pateiktame pavyzdyje dalis skirtumo išlieka. Be to, PMĮ 401 straipsnis lemia dividendų apmokestinimą, o ne vėlesnį mokestinį laikotarpį pačių neapmokestinamųjų pajamų pripažinimą apmokestinamosiomis. Šiuo atveju vėlesnį mokestinį laikotarpį ne didėja pats apmokestinamasis pelnas apskaitinio atžvilgiu, o tiesiog apmokestinami dividendai, gauti paskirstant šį pelną. Todėl suponuotina, kad vis dėlto analizuojamas skirtumas laikytinas nuolatiniu, nes PMĮ 401 straipsnis lemia mokestinės prievolės atsiradimą ne dėl paties didėjančio apmokestinamojo pelno, o dėl dividendų išmokėjimo akcininkams fiziniams asmenims.