Konferencija Tauta, kultūra, tapatybė: apie kuriamąsias ir ardomąsias įvairoves

Kitas klausimas apie patarles. Manau labai tinkamas ir įdomus būdas jose ieškoti nacionalinės etikos principų. Tačiau patarlėms nėra būdingas toks sisteminis nuoseklumas, kokio būtų galima tikėtis iš rišlaus teksto. Todėl, pavyzdžiui, patarlė apie darbą „darbas ne vilkas, į mišką nepabėgs“ gali būti suprantama ne kaip skirtingos etikos liudijimas, bet kaip ironiška ar autoironiška ištara, potekstėje tik patvirtinanti darbo vertę ir pašiepianti tinginius. Ar būtų galima aptikti kinų kultūroje autoironiškų patarlių, priežodžių, anekdotų ar jų interpretacijų? Ar kinai juokauja panašiai į mus, ar kaip nors kitaip?

Kai ilgai nebūni Lietuvoje, momentais pasidaro sunku ką nors teigti apie lietuvišką žmogų, apie tai, kas rūpi lietuviams, ir kokia yra ta lietuviška išmintis. Tai suvokdamas, vienu metu pagalvojau, kad jei remčiausi patarlėmis, o taip pat lietuviška literatūra, palengvinčiau savo pastangas sakyti ką nors labiau apibrėžto apie lietuviškumą. Tačiau, kaip jau paminėjote, kalbant apie patarles – problema ta, kad joms nėra būdingas sisteminis nuoseklumas.

Čia vėl įdomus Konfucijaus pavyzdys. Mano supratimu, jis savotiškai paėmė tai, kas jau ir taip buvo tuometinėje kultūroje dažnai ne visai sisteminiu būdu kaip patarlės ar neįsisąmoninti etikos principai, ir susistemino į savotiško Mokymo pavidalą, o taip pat savo gyvenimu ir pavyzdžiu parodė kelią, kur tos „patarlės“ galėtų vesti. Man atrodo toje patarlėje „darbas ne vilkas, į mišką nepabėgs“ yra galimi abu skirtingi požiūriai. Ji gali būti vartojama žmonių, kurie baidosi darbo, ir, priešingai, kaip paminėjote, autoironiškai. Ar yra kinų kultūroje panašių patarlių? Sunku dabar iš karto parinkti konkretų pavyzdį.

Bet jei jau pradėjome lyginti lietuviškas patarles su kiniškomis, gal bus įdomu tai, kad kinų kalboje daug didesnį vaidmenį atlieka ne patarlės, o cheng yu 成语, tam tikros specifinės idiomos, kurių jų kultūroje tiesiog apstu. Viena idioma dažniausiai susideda iš keturių garsų – hieroglifų, ir labai dažnai yra svarbu žinoti kontekstą arba pasakojimą, iš kurio idioma kilo. Nes vien tik iš tų keturių garsų, nežinant konteksto, galima ir nesuprasti, ką ta idioma iš tiesų reiškia. Lyginant su lietuviškomis patarlėmis, įdomu tai, kad lietuviškos patarlės dažniausiai neturi to istorinio konteksto arba pasakojimo. Tiesiog yra kažkoks išlikęs sakinys vienas sau ir tiek.

O kiniškų idiomų atveju yra kitaip. Pavyzdžiui, labai paplitusi idioma ba miao zhu zhang 拔苗助长. Pažodžiui reiškia „traukti daigus [kad] padėti [jiems] augti“. Turbūt būtų labai sunku surasti kiniškai kalbantį žmogų, kuris šios idiomos nežinotų. Tačiau ši idioma (kaip ir dauguma kitų) turi labai konkretų kontekstą ir kilmę. Ji kilo iš konfucianisto Mencijaus (372–289 pr. Kr.) pasakojimo-alegorijos apie kvailą karalystės Song žmogų, kuris rankomis traukė ūglius, kad greičiau užaugtų, o tie nuvyto. Mencijus ši pasakojimą taip pat sieja su „vidinės energijos“ puoselėjimu, taip mįslingai sakydamas, kad dauguma žmonių pasaulyje yra kaip tas Song kvailys. Jie arba traukia ūglius rankomis, taip juos sugadindami, arba apskritai nieko nedaro, neprižiūrėdami savo daržo ir neravėdami piktžolių.

Tai šios idiomos atveju yra įdomūs supratimo-žinojimo lygmenys. Yra žmonių, kurie žino nedaug – tik pagrindinę šios idiomos esmę. Yra tokių, kurie žino, kad ji susijusi su kvailio iš Song alegorija. Na yra dar ir tų, kurie žino, kad šiai idiomai daugiau nei du tūkstančiai metų, ir kad siekia Mencijų. Galima „kapstytis“ dar giliau ir klausti, ką Mencijus turėjo omenyje sakydamas, kad dauguma žmonių pasaulyje yra kaip tas Song? Ir kaip tai susiję su „vidine energija“?

Taigi kinai praktiškai negali gyventi be cheng yu. Cheng yu labai dažnai leidžia trumpai ir tiksliai išreikšti tam tikrą būseną, situaciją, supratimą, patyrimą, bet jos nėra panašios į lietuviškas patarles. Kitaip tariant, lietuvių kalboje nėra cheng yu atitikmens. Yra kinų kalboje ir to, ką galėtume lyginti su patarlėmis, bet tai nėra taip dažnai vartojama ir neturi tiek prasmės, kiek turi cheng yu. Ar cheng yu vartojamos autoironiškai? Turbūt retai.

Ar kinai juokauja panašiai į mus, ar kaip nors kitaip? Geras kinų juokavimo pavyzdys būtų taip vadinamas cross-talking arba xiang sheng 相声. Tai labai panašu į populiarius rusų humoristus, tokius kaip Chazanovas ar kitus, ar kad ir kai kuriuos lietuvių profesionalius šmaikštautojus. Tačiau xiang sheng dažniausiai yra ne vieno bet būtent dviejų žmonių pokalbis (nors gali būti ir vieno, ir kelių), trykštantis sąmoju ir subtiliu jumoru. Dažniausiai jis būna kupinas įvairiausių aliuzijų ir kultūrinių užuominų, taip pat jis būna nukreiptas į kasdienes realijas. Norint, kad būtų juokinga, reikia visas tas aliuzijas ir užuominas žinoti ir „pagauti“. Įdomu, kad xiang sheng kinams yra kaip profesija. Žmonės daug metų treniruojasi, kaip profesionaliai ant scenos šmaikštauti ir kalbėti. Pasitelkiama mokytojo sąvoka: siekdamas tapti geru xiang sheng juokautoju, turi mokytis pas gerą xiang sheng mokytoją, darantį tai dešimtmečius.

2002 metais, būdamas studentas ir tik pradėdamas „mikčioti“ kiniškai, su kitais keturiais studentais patekau į grupę, kuri turėjo per Kinijos televiziją suvaidinti vieną iš tokių kalbamų humoreskų. Penki užsieniečiai studentai vaidino širdį, inkstus, kepenis, plaučius ir skrandį. Širdis kalbėjo daugiausia, dėl to ją vaidino studentas iš Belgijos, kuris kinų kalbos tuo metu mokėsi ketvirtus metus, pats vaidinau inkstą, kadangi ten kalbėti reikėjo mažiausiai ir mano kino kalbos stažas tuo metu buvo trumpiausias. Mums paskyrė xiang sheng profesionalą, šioje srityje dirbusį jau keturiasdešimtį metų. Pamenu, tris dienas iš eilės jis mane mokino ištarti vieną ir tą patį žodį wo die’r le, Pekino tarme reiškiantį „aš išeinu“, bet su kinams labai juokinga potekste. Nuo to, kaip ištarsiu ta frazę, priklausė, ar kinams bus juokinga, ar ne.

Taigi manau, kad šis xiang sheng eksperimentas labai tinka mūsų „juokavimo“ klausimo nagrinėjimui. Viena vertus, tai, ką darėme, galėtų būti sulyginta su lietuvių ar rusų aktoriais humoristais. Kita vertus, lietuviai, ko gero, juokautų apie kitus dalykus ir kitokiame kontekste. Vaidinome tuos penkis žmogaus kūno organus, kadangi kinams tai susiję su jų medicinos ir žmogaus kūno samprata. Kūno organai turi tam tikrą simbolinę reikšmę, yra naudojami įvairiausiuose pasakymuose. Pavyzdžiui, wo de xiao xin gan’r pažodžiui reiškia „mano kepenėlės“ ir posakį galima sakyti mylimajai, bet tik su tam tikrais niuansais. Tie visi organai skundėsi šeimininkui dėl jo prasto gyvenimo būdo, ir visi sakė, kad jį ketina palikti, nes nebegali tverti. Kinams tai be galo juokinga ir suprantama. Plius, kaip sužinojau, buvo ir užslėpta potekstė: spektaklėliu netiesiogiai kritikavome tuometinius kinų valdžios valdininkus ir korupciją. Bet apie tai tiesiogiai nei vieno žodžio, kalbėta tik apie tam tikrus organus. Lietuvių kalba, neturint tokio „medicininio“ konteksto, integruoto į kasdienę kalbą, ko gero, būtų sunku sukurti tokio pobūdžio vaidinimą-humoreską, o kinams tai – juokinga ir linksma.

Taip, netiesioginiu būdu pamėginau atsakyti į klausimą apie juokavimo skirtingumą. Būtų galima dar tęsti, bet atsakymas jau ir taip, ko gero, pernelyg ilgas. Ačiū už įdomius klausimus ir atsiliepimą apie mano tekstą.

Nepaprastai įdomu. Labai ačiū už atsakymus, linkiu, kad jūsų pastabūs palyginimai kuo greičiau sugultų į knygą, kuri, neabejoju, daug geriau atliks kultūrinio tarpininko vaidmenį už visą mūsų diplomatinį korpusą. Man kyla daug klausimų, ypač apie muziką ir džiaugsmą, bet gal pratęsime kita proga, o šiuokart dėkoju! Daugiau klausimų neturiu.

Skaitant pranešimą, buvo malonu prisiminti kelionę į Kiniją, trumpą susitikimą su jumis ir savą patirtį kitose kultūroje, kuri iš tikrųjų nesutampa su jokiais išankstiniais vaizdiniais. Svetur atsiveria naujos savasties pojūčių ir vertinimų perspektyvos. Ir kyla keisčiausios lyginimo pagundos. Tad jūsų nuoširdus patirties apmąstymas, man regis, yra natūralus minties kelias, nesuvaržytas mokslinėmis metodologijomis.

Stebėdama kinų kultūrą, galvojau apie tai, kad lietuvių kultūroje yra sandų, kurių tarytum nepavyksta išryškinti, remiantis vien į vakarietiškas kategorijas ir mąstymo tradiciją. Rodėsi, kad galbūt kažkuo artima kinų kultūrai yra mūsų gamtinė pasaulėjauta, prasmės suvokimas ir net kai kurios patirtys. Vaikščiodama po muziejus, grožėdamasi kinų tradicinės tapybos ar kaligrafijos kūriniais, mąsčiau apie tai, kad Lietuvos dailės ir kultūros istorija įterpiama į Vakarų Europos stilių ir judėjimų struktūras, kurios, kaip ir dabartiniai diskursai, išryškina tik bendrus vizualinės komunikacijos kodus, estetines ar stilistines savybes. Kažkas savita tarytum lieka anapus jų… Tačiau tai tik nuojautos, kurias būtų sudėtinga išplėtoti į kokią nors sistemingą analizę.

Pastaruoju metu komparatyvistai, pvz., prancūzų filosofas, sinologas François Jullienas, yra suabejoję racionaliomis lyginimo galimybėmis. Ir pripažinę, kad euristinis tyrimas išryškina kultūrų daugialypumą ir tuos aspektus, kurių neatskleidžia lyginamieji mokslo darbai. Kalbėdamas apie konfucianizmą, jūs ieškote sąsajų su lietuvių prigimtinės kultūros nuostatomis, kurios neturi vieno autoriaus, tačiau pasižymi tokiomis pat giliomis dvasinėmis vertybėmis ir filosofinėmis įžvalgomis. Tikriausiai kiekviena kultūra turi vertybių vienovę (išreikštą skirtingomis formomis), kuri pasižymi ir heterogeniškumu, ir tam tikru universalumu. Jūsų įžvalgos atveria galimybę šią įvairovę ir vienovę apmąstyti ne jau nusistovėjusiose struktūrose.

Kaip jūs manote, ar laisvesnis euristinis mąstymas galėtų atverti naujas tyrimų galimybes, kurios galbūt skatintų aptikti ne kultūrinius skirtumus ar apibrėžti tapatybių ribas, o tiesiog išplėstų mūsų mąstymo lauką ir tuo pačiu skatintų ieškoti ryšio ar tarpusavio supratimo? Ar tai gali sustiprinti grėsmę panirti į visišką reliatyvizmą?

Jūsų komentarai ir klausimas man paliko labai gerą įspūdį, kartu įžiebdami naujų įžvalgų ir pamąstymų. Visiškai pritariu tam, ką rašėte.

Odeta Žukauskienė:

Tačiau tai tik nuojautos Kursyvas citatose – Juliaus Vaitkevičiaus. , kurias būtų sudėtinga išplėtoti į kokią nors sistemingą analizę.
[…]
Lietuvos dailės ir kultūros istorija įterpiama į Vakarų Europos stilių ir judėjimų struktūras, kurios, kaip ir dabartiniai diskursai, išryškina tik bendrus vizualinės komunikacijos kodus, estetines ar stilistines savybes. Kažkas savita tarytum lieka anapus jų…

Spustelėjus išskleisti...

Matote, kaip įdomiai parašėte: „tačiau tai tik nuojautos“. Regis, kad mano atsakymas savotiškai glūdi paslėptas šiame jūsų dviejų žodžių komentare. Tas komentaras iš tiesų yra tam tikra mums visiems būdinga paslėptos formos savikritika ir netikėjimas savo vidine patirtimi. Dar panašiai paminėjote: „Kažkas savita tarytum lieka anapus jų…“ Ir taip pat nedrąsiai įterpėte „Tarytum“. Ar nėra taip, kad būtent šiose nuojautose, kuriomis taip nedrąsiai dalinamės, ir glūdi mūsų stiprybė? O ką turi omenyje Sokratas, kartodamas „pažink save“, daoistai nukreipiantys žmogų į jo vidų, ar Konfucijus, pastoviai susiedamas doro ir vidujai išlavinto žmogaus įvaizdį su gebėjimu pažinti ir valdyti savo jausmus, taigi tuo pačiu ir pojūčius bei nuojautas? Juk iš vidaus ateinančios nuojautos, tie vidiniai sunkiai sugaunami ir žodžiais neįvardijami signalai gali būti daug labiau susiję su tuo, kas iš tiesų esame, nei išoriškai primestos standartizuotos kategorijos.

Galbūt gilinimosi į reiškinius pagrindas glūdi būtent šiose „nuojautose“ ir pajautime, kad tai, kas savita lieka anapus žodžių ir įprastinių racionalių metodologijų. Tačiau visuomenė yra mus išauklėjusi taip, kad netikime ir nevertiname to, ką jaučiame, nujaučiame, pajaučiame, pajuntame, išmąstome, atsigręždami į save. Tikime tik tuo, kas gali būti tiksliai racionaliai išreikšta žodžiais. Jeigu patirtis į žodžius lengvai neįvelkama, jeigu dalykai yra vidiniai, o ne išoriniai, automatiškai bijome, kad tai bus subjektyvu, nevertiname to, nežinome, kaip į tai gilintis, kaip tuo pasikliauti, kaip tai patikimai pažinti. Ir kaip tas Petras – vietoj to, kad „eitume vandeniu“, pradedame skęsti.

Kad suteiktumėte šioms nuojautoms ir to, kas savita, pajautimui solidesnį akademinį pobūdį, kaip apeliaciją į sistemingumą pavartojote intelektualų žodį „euristinis“, o taip pat pasišaukėte į pagalbą François Jullien’ą, tarsi svarus žodis ir žymus autoritetas turėtų galią patvirtinti tas sunkiai išreiškiamas vidines nuojautas apie žodžiais nesugaunamą savitumą. Bet juk jūsų nuojautų ir gilesnio savitumo pajautimo taiklumas nepriklauso nuo šių žodžių ir autoriteto.

Kaip apibrėžiamas „euristinis metodas“? Tai būdas spręsti problemas, mokytis, ir atrasti naujus dalykus, remiantis praktiniu metodu, kuris nebūtinai yra optimaliausias, tačiau yra pakankamas, siekiant konkrečių tikslų. Ten, kur optimalus sprendimas yra neįmanomas arba nepraktiškas, euristika labai puikiai pasitarnauja. Į euristinį metodą gali būti įtraukiami „elgesio taisyklė“ (angl. rule of thumb), išlavintas spėjimas (angl. educated guess), intuityvus sprendimas (angl. intuitive judgment) ar netgi sveikas protas (angl. common sense).

Tai po šio savo „įsivažiavimo“ trumpai turbūt sakyčiau „taip“. Taip, „laisvesnis euristinis mąstymas“ gali atverti naujas tyrimų galimybes. Tačiau man atrodo, kad problema yra daug gilesnė. Humanitarinė moksluomenė vis dar išimtinai remiasi racionalia, logika ir žodžiais paremta metodika. Kitaip tariant, manome, kad tai, kas išoriška, regima, išreikšta žodžiais – vien tik tai yra tikra, ir būtent tai laikome vertinimo etalonu visų tyrinėjamų reiškinių atžvilgiu. Tai, kas neišoriška, neregima, negali būti lengvai išreikšta žodžiais, nelaikoma svarbiu dalyku, ir priskiriama negrindžiamos nerealios vaizduotės sferai.

O tai varžo mąstymą ir siaurina tyrimų galimybes. Manau, kad suvokimas, jog nuojautos yra svarbios, jog vidinius pojūčius galima sustiprinti, jog tam tikro savitumo pajautimas yra nepaprastai svarbus. Būtent šie dalykai gali atverti tas naujas tyrimų galimybes ir padėti ieškoti tarpkultūrinių ryšių ir tarpusavio supratimo. Reliatyvizmo grėsmės nejaučiu, nes manau, kad net ir labai skirtingų žmonių giliausios subjektyvios nuojautos ir intuicijos tam tikru būdu labai smarkiai rezonuoja ir viena kitą papildo. Paprastumo dėlei tai galima vadinti „laisvesniu euristiniu mąstymu“, bet reikia suprasti, kad į tą mąstymo sąvoką būtų įtraukiama daugelis kitų „savęs pažinimo“ disciplinų: mokymasis viduje nutilti, įsiklausyti į save ir kitą, skirti nuolatinį dėmesį ne tik išorei, bet ir vidui, sugebėti nutildyti vidinį triukšmą ir, Mencijaus žodžiais, diena iš dienos „kaupti neaprėpiamą vidinę jėgą“ Mencijus 2A:2, Acmuller.net. .

Ačiū už labai už įdomius komentarus ir tikslingus klausimus, mano atsakymas toks darbinis ir greitas, tarsi neapdorota žaliava. Esant galimybei, šią laisvesnio euristinio mąstymo temą būtų įdomu pratęsti, tikslinti ir gilinti.

Ačiū, daugiau klausimų neturiu.

Tautėti ir įvairėti: glausta disciplinuojančios istoriografijos kritika

Santrauka. Pranešime aptariami modernios lietuvių tautos ir jai atstovavusios kultūros klostymosi procesai bei juos komentuojanti istoriografinė tradicija, paremta išimtinai „valstietiškos tautos“ prielaida. Siekiama parodyti, kad šios tradicijos kuriamus istoriografinius vaizdinius veikė ilgai dominavę ideologiniai pasakojimai, imanentiški tiriamajai pastangai. Formuluojamos ir kritiškai komentuojamos prielaidos, kuriomis remiantis minėta istoriografija grindžia bajorijos ir lietuvybės sąjūdžio santykius. Argumentuojamos tyrimų prieigos, siekiančios minėtiems santykiams suteikti konceptualiai naujus pavidalus, siūlomi atitinkami sąvokiniai instrumentai, ryškinantys bajorišką indėlį modernios lietuvių tautos genezėje. Remiamasi prielaida, kad į klausimą, kas yra „ankstyvoji moderni lietuvybė“, vis dar neatsakyta ar atsakyta nepatenkinamai, redukuojant jos turinius į istoriškai laimėjusį projektą, tarsi visos kitos pastangos būtų nereikšmingos ir neatspindėtų tam tikrų tuometės visuomenės grupių pažiūrų.

Pagrindiniai žodžiai: moderni lietuvių kultūra, bajorija, lenkakalbė lietuvių kultūra, dominuojanti istoriografija, daugiakryptė tyrimų perspektyva, etnolingvistinės prieigos kritika.

Suprantama, tai ne tiek šio pranešimo tikslas, kiek problemos iškėlimas, formuluojamas išskiriant toli gražu ne visus reikšmingus minėtų santykių aspektus. Pranešimo tikslu vadintinas minėtų kultūrinių tradicijų santykio suprobleminimas, atsisakymas vienareikšmiškai pritarti įsigalėjusiai nuomonei apie modernios lietuviškos kultūros steigtį bei įtvirtinimą, remiantis lenkiškosios ir lenkakalbės tradicijos atmetimu, kurį autorius siūlo vadinti Didžiąja skirtimi Žinoma, neišvengiamai kyla klausimas, ką vadiname Didžiąja skirtimi. Šiuo terminu galima vadinti tam tikrus istorinius kultūrinius procesus, suponuojant pastarųjų objektyvumą ir nekvestionuotiną galią formuoti istorines ir kultūrines tapatybes. Kita vertus, galima minėtu terminu apibūdinti dominuojančią mūsų tiriamosios istoriografijos tradiciją, priskiriant pastarajai tam tikrą kryptingumą, a priori apsprendžiantį tyrimų objekto turinius. Tai bandymas kelti klausimą: kokiu mastu Didžioji skirtis yra pasirinkto laikmečio realija, o kokiu – vėlesniam tiriamajam žvilgsniui imanentiška orientacija, sumenkinanti vienus ir išryškinanti kitus kultūrinių procesų aspektus? Kokiu mastu pastaroji orientacija sietina su specifiniais lietuvybės ideologijos poreikiais? Daugiau apie Didžiąją skirtį: Stanislavas Mostauskis, „Didžioji skirtis ir kiti lietuviškosios tapatybės disonansai“, 2016. . Remiamasi prielaida, kad, greta neabejotino atmetimo judesio, būta kitų reikšmingų sąveikos aspektų, kurie nesulaukė tinkamo tyrėjų dėmesio.

Taip apibūdinamas tyriamas laukas labai platus, todėl tenka jį siaurinti išskiriant vieną šių kultūrų sąveikos segmentą ir suprobleminant jį luominės perspektyvos požiūriu. Kitaip tariant, lietuviakalbės ir lenkakalbės tradicijos santykis bus skleidžiamas bandant apibūdinti Lietuvos aukštosios (bajoriškos) kultūros vaidmenį modernios lietuvių kultūros klostymosi procese. Ir būtent šiame kontekste bus siūloma pastebėti bent kai kuriuos lenkakalbės lietuvių kultūros požymius. Akivaizdu, kad tyrimo prielaidų ir problemų formulavimas oponuoja tam tikroms įsigalėjusioms nuostatoms ir suteikia pranešimui poleminį pobūdį. Tai šalutinis, bet beveik neišvengiamas efektas.

Suprantama, probleminis yra ne tik tokių tradicijų santykis, bet ir jų priskyrimas lietuvių, ne vien Lietuvos kultūrai Laikomasi tradicinės nuostatos: lietuvių kultūra yra Lietuvos kultūra (jos dalis), tačiau Lietuvos kultūra nebūtinai yra lietuvių kultūra. Minėta nuostata tik koreguojama a) tam tikru mastu išplečiant lietuvybės arealą aukštosios nelietuviakalbės kultūros sąskaita; b) tuo pačiu judesiu neneigiant pastarosios galimybių atstovauti nelietuvių kultūrai. Suprantama, „dvigubo atstovavimo“ koncepcija taip pat reikalauja gilesnių tyrimų, neišvengiamų atsisakius kalbinės skirties garantuojamo aiškumo ir nepageidaujamo vienpusiškumo. . Priskyrimas, neišvengiamai keliantis naujas tipologines ir sąvokines problemas: kokiais kriterijais remiantis grindžiamas minėtų kultūrinių tradicijų giminingumas, kokiais terminais tas giminingumas nusakomas, išsaugant jų „negalutinį tapatumą“? Akivaizdu, kol kas neturime ne tik visiems priimtino šių giluminių sąsajų apibūdinimo, bet ir tinkamų sąvokinių instrumentų, kurie atskleistų šių fenomenų savitumą ar tinkamomis proporcijomis perteiktų jų skirtingumo bei giminystės ryšį. Kas tai? Procesai, sąjūdžiai, tradicijos, subkultūros? Pranešime naudojami kultūrų ar tradicijų terminai yra darbiniai ir ne visai atitinka jiems keliamus reikalavimus. Ne mažiau sudėtingas yra tokių terminų suderinamumas metalygiu: kaip lenkakalbė (išskirta jos dalis) ir lietuviakalbė tradicija apjungiama lietuvių kultūros terminu? Kokiu modeliu remiantis galima aiškinti jų santykius? Tai skirtingi to paties proceso etapai, ar skirtingų procesų suartėjimas? Tokius ir kitus klausimus galima dauginti rodos be galo be krašto, tačiau kitaip ir negali būti, kai atveriamas nelabai „išdirbtas“ tyrimų laukas.

Pranešime pateikiamos mintys plėtojamos tarsi dviem lygiais: a) aptariant modernios lietuvių tautos ir jai atstovavusios kultūros klostymosi metu vykusius procesus bei b) permąstant vėlesnių požiūrių pateiktas minėtų procesų interpretacijas. Kitaip tariant, aptariamas šaltiniuose išskirtas minėtų procesų atspindys ir kritiškai reflektuojama Kritiškai apmąstyti, vadinasi, apnuoginti pasirinktų šiuolaikinio istorinio pasakojimo momentų dviprasmiškumą, parodyti jo netolygumą ir vidines prieštaras, kurios nutylimos ar tiesiog nepastebimos. paskutinių dešimtmečių istoriografinė tradicija, pateikta išgrynintu ir apibendrintu pavidalu Pastarąjį teiginį derėtų tikslinti. Kritiškai permąstoma dominuojanti istoriografinė tradicija, paremta išimtinai „valstietiškos tautos“ prielaida, tačiau remiamasi ir siekiama plėtoti alternatyvios ar koreguojančios koncepcijos šalininkų požiūrį, modernios lietuvių tautos genezėje įžvelgiantį kiek žymesnę bajorišką dedamąją. . Kita vertus, pranešimas siūlo ne tik nusistovėjusių požiūrių kritiką, bet ir tam tikras jų alternatyvas, jas grindžiančius argumentus. Būtent šios alternatyvos ir argumentai, autoriaus nuomone, sudaro pranešimo svorio centrą. Todėl jame atsisakyta sąlygiškai saugaus kelio nagrinėti vieno ar kelių pasirinktų autoriaus pažiūras ir jas atspindinčius tekstus. Toks kelias paprastai garantuoja, kad tiriamas idėjas ir tyrimų išvadas siejanti argumentacijos grandinė skaitytojui yra pakankamai akivaizdi. Čia pateikiami svarstymai sąmoningai pakelti į apibendrinimų ir (ar) kone programinių teiginių lygį, tarsi slepiant sąsajas su pirminiais šaltiniais bei interpretaciniais tekstais. Kitaip tariant, keliami klausimai ir siūlomi atsakymai įvilkti į spekuliatyvių apmąstymų drabužį, dažnai nedemonstruojant tiesioginės konkrečių tekstų analizės, nors, suprantama, tokios „spekuliacijos“ nėra įmanomos be įdirbio tiriant šaltinius ir su jais siejamą istoriografiją.

Būtina pridurti, kad toks kone „tezinis“ dėstymo būdas pareikalavo gausių komentarų, beveik savarankiško minties lygmens, apaugusio (papildžiusio) it šakos medį pagrindinę pasakojimo giją. Todėl išnašos pranešime yra ne duoklė formaliems reikalavimams, bet svarbus informacinis lygmuo, reikalaujantis ne mažesnio dėmesio nei pagrindinis tekstas.

Pranešimas tęsia prieš metus „@teityje“ publikuotų tyrimų temą Žr. Stanislavas Mostauskis, „Didžioji skirtis ir kiti lietuviškosios tapatybės disonansai“, 2016. .

∗∗∗​

Moderni lietuvių tauta ir jai atstovaujanti kultūra yra valstietijos pagrindu išsirutuliojęs projektas, atmetęs bajorišką dedamąją. Įvairios šio teiginio versijos lietuviškoje istoriografijoje pateikiamos tarsi savaime suprantamo ir tolesnių diskusijų nereikalaujančio fakto apibūdinimas. Ar tikrai taip? Ar tikrai bajorijos ir valstietijos indėlis į tautos ir kultūros klostymosi procesą nusakomas iškeliant vienos ir atmetant kitos socialinės grupės įnašą? Suprantama, valstietija tuometėje Lietuvoje sudarė absoliučią asmens laisvę gavusių piliečių daugumą, vadinasi, kiekybiniu požiūriu neabejotinai sudarė statistinį būsimos tautos pagrindą. Bet kaip interpretuoti deklaruojamą bajorijos skyrimą nuo besikuriančios tautos? Kokiais „skirties turiniais“ mes apdovanojame su bajoriška kilme siejamą visuomenės grupę? Kuo motyvuojame ir kokią prasmę suteikiame tokiam skyrimo judesiui? Bandydami atsakyti į šiuos ir kitus klausimus kartu galėsime atidžiau panagrinėti, kokiu mastu pagrįstas teiginys apie bajorijos atsiribojimą ar nedalyvavimą lietuvių tautoje.

Gal bajorijos (atsi)skyrimas suvoktinas kaip atsisakymas dalyvauti lietuvybės sąjūdyje, kitaip tariant, prilyginamas aktyvaus palaikymo stokai? Ar tiesiog kaip lietuvybės programos neatitinkančios tapatybės puoselėjimas, neišvengiamai vedantis prie tokio palaikymo stokos? O gal tapatinamas su nenoru atsisakyti luominių ir turtinių privilegijų, pažeidžiančių valstietijos interesus? Ar kaip lietuvybės sąjūdžiui priešpriešinamų politinių (kultūrinių) orientacijų palaikymas? Į visus šiuos klausimus dominuojanti paskutinių dešimtmečių istoriografijos kryptis atsako taip, skiriasi tik vienų ar kitų aspektų sureikšminimas: negausi bajorijos dalis valdė reikšmingą valstybėje esančio turto dalį ir nenorėjo atsisakyti jo teikiamų privilegijų, nors žymi valstietijos dalis buvo bežemiai ar mažažemiai; bajorija buvo nutautėjusi, pirmiausia polonizuota, todėl vien etnolingvistiniu požiūriu ji netapatintina su lietuvių tauta; bajorija nenorėjo atsisakyti savo „netikros“ tapatybės, todėl rinkosi jai palankiausią etnopolitinę orientaciją; vadinasi, ji neišvengiamai stojo lietuvybės sąjūdžio konkurentų pusėn. Visus šiuos taip paprastai galima apibendrinti vienu teiginiu: bet kokia bajorijos atstovų pagalba (indėlis) į lietuvybės sąjūdį vertintinas kaip reikšmingo poveikio neturėjusios išimtys, nepaneigiančios esminės tezės: bajorija Lietuvoje buvo nuo tautos atskilusi šaka, nepadariusi žymesnės įtakos tos tautos kūrimosi procesams Tradiciškai orientuota istoriografija bajorijai nepriskyrė pozityviai reikšmingo vaidmens lietuvybės sąjūdyje; kita vertus, ji bajorijai suteikė neabejotinai svarbią, bet negatyvią rolę – būti svetimu, Kitu, nuo kurio atsispiriant ir kurį atmetant, kūrėsi moderni lietuvių tauta. . Būtent ši tezė yra atskaitos taškas pranešime plėtojamai polemikai.

Nėra sunku remtis prielaida apie bajorijos „nedalyvavimą“ lietuvių tautoje, kai negausi, bet aktyvi bajorijos dalis viešai deklaravo savo nepritarimą jam, o dar negausesnė, bet aktyviai dalyvavimą palaikiusi dalis vengė deklaruoti savo bajorišką kilmę ir mentalitetą (ypač vėlyvajame lietuvybės sąjūdžio etape, kai lietuvybę puoselėjančiame diskurse įsitvirtino „nebajoriškos tautos“ programinės versijos, o bajoriškumas buvo bemaž sutapatintas su moderniu prolenkiškumu). Tačiau nėra paprasta „atsisakiusiems dalyvauti“ priskirti gausiausią, bet mažiausiai resursų turėjusią bajorijos grupę, nes identifikuotų jos nuostatų viešinimas buvo gan epizodiškas ir nebūtinai reprezentatyvus visai grupei Neatmetu galimybės, kad šios bajorijos grupės pažiūros yra identifikuotos naudojant specifinius tyrimų instrumentus ir publikuotos, tiesiog man nepavyko jų aptikti, neminint nuolat kartojamų stereotipizuotų nuostatų, priskiriamų visam bajorijos luomui. Čia iškalbingas ne tik vienos bajorijos grupės pažiūrų tapatinimas su visų bajorijos grupių pažiūromis, bet ir pats atsisakymas jas diferencijuoti. Ar ne todėl istoriografijoje nuolat susiduriame su keistu reiškiniu: kalbama apie visą bajoriją, bet naudojamas tik vienos grupės – dvarininkų (žemvaldžių) – terminas; arba atvirkščiai, kalbama tik apie dvarininkus, bet jie vadinami viso luomo vardu. Tokie rodos nereikšmingi netikslumai kuria reikšmingas prielaidas, stereotipizuojant ir nepateisinamai suvienodinant luomo požiūrių įvairovę. . Tiksliau, priskirti yra paprasta, ir tai nuolat darė tradicinė istoriografija, nors dėl nurodytų priežasčių jai nebuvo lengva argumentuoti tokį priskyrimą. Būtent ši grupė, autoriaus nuomone, nepagrįstai, tarsi savaime priskiriama „nedalyvaujantiems“, nepelnytai ignoruojant jos indėlį į besikuriančios tautos gyvenimą.

Aptardama bajorijos ir lietuvybės sąjūdžio santykius mūsų tradicinė istoriografija Primenu, kad tradicinės, dominuojančios, išimtinai „valstietiškos tautos“ koncepciją palaikančios istoriografijos terminai, taip pat dominuojančio istorinio pasakojimo sąvoka pranešime vartojami kaip sinonimai, priešpriešinami E. Aleksandravičiaus, R. Miknio, Z. Medišauskienės ir kai kurių kitų autorių bandymams įtvirtinti tą koncepciją koreguojančias versijas. Pastarosios čia neaptariamos ir minimos labai epizodiškai kitose pranešimo dalyse, nors kaip idėjinis užnugaris šmėžuoja tarp eilučių. remiasi bent keliomis nebyliomis ir paprastai nereflektuojamomis prielaidomis. Pabandykime jas įvardyti ir pakomentuoti.

1. Bajorijos indėlis į lietuvybės sąjūdį ribojamas ir matuojamas kiekybine jame dalyvavusių bajorų išraiška Dauguma tai teigiančių autorių remiasi paprasta „proporcine logika“: jei lietuvybės sąjūdyje tiesiogiai dalyvavo ar viešai jį rėmė nedaug bajorų kilmės žmonių, vadinasi, bajorų įtaka sąjūdžiui nebuvo reikšminga; apibūdinimu nedaug bajorų paprastai norima pasakyti žymiai mažiau nei valstiečių kilmės atstovų. Kyla pagrįsta abejonė, verčianti klausti: o koks proporcinis bajorų ir nebajorų kilmės dalyvių santykis būtų tolygus reikšmingo bajorijos indėlio į lietuvybę pripažinimui? Suprantama, statistinė valstiečių dauguma Lietuvoje neleidžia tikėtis dalyvavimo lygiomis dalimis. Ar tai tolygu pripažinimui, kad pakanka 5–10 procentų bajorų kilmės žmonių lietuvybės sąjūdyje (maždaug tokią Lietuvos visuomenės dalį tuo metu sudarė bajorai – žr. Egidijus Aleksandravičius, Antanas Kulakauskas, Carų valdžioje: XIX amžiaus Lietuva, p. 232–233), norint patvirtinti indėlio reikšmingumą? Tokiu atveju aktyviai sąjūdyje dalyvavusių bajorų buvo netgi daugiau. O jei reikalaujama, kad minėtam pripažinimui būtinas didesnis indėlis, kad bajorų turėjo dalyvauti daugiau – kokiais argumentais grindžiamas minėtas daugiau? Ir kiek daugiau? Šiais klausimais siekiama sukelti pagrįstą abejonę statistinių argumentų funkcionalumu vertinant bajorijos indėlio (dalyvavimo) mastą, lyginant su kitų luomų atstovais. Pavyzdžiui, R. Miknio pateiktame LDP narių sąraše bent penktadalis individų yra bajorų kilmės, neskaičiuojant tų, kurių kilme abejojama. (Žr. Rimantas Miknys, Lietuvos demokratų partija 1902–1915 metais, p. 179–180). Tai mažai, ar pakankamai? . Kitos tarpluominės sąveikos formos (pavadinkime jas „nefizinėmis“) tiesiog nepastebimos. Bajoriško mentaliteto vertybių (nuostatų) perėmimas ir reartikuliacija, pritaikant lietuvybės poreikiams netiriamas arba nesiejamas su bajorybės poveikiu. Net neformuluojamas klausimas, ar bajorija lietuvybės sąjūdyje nedalyvavo netiesiogiai, „tiekiant“ tam tikras mentalines nuostatas Pavyzdžiui, tradicinė bajorijos pareiga ir privilegija – rūpintis, šviesti ir vadovauti žemesniems luomams – transformavosi į inteligentijai priskiriamas tautos žadintojų ir vedlių funkcijas. ; autoriaus nuomone, tai beveik nežvalgytas tyrimo laukas, žadantis ne vieną atradimą Būtent bajoriškas mentalitetas išugdė tam tikras vertybines nuostatas, kurios vėliau peržengė aukštųjų luomų ribas ir tapo visuotine nuosavybe. Prisiminkime bajorų svarstymus ir siūlymus prieš suteikiant valstiečiams asmens laisvę – tai buvo valstietijos „subajorinimo“ programa, numatanti konkrečių teisių perdavimą jų neturėjusiam luomui. (Žr. Zita Medišauskienė, „Luomas, kuris suvokė savo likimą. Bajorai ir dvarininkai“, p. 92–93). Suprantama, paprastai ši slinktis vyko ne taip akivaizdžiai, ne tiesioginiais, bet reartikuliuotais pavidalais, neišvengiamai paslepiant perimamų vertybių kilmę. Pavyzdžiui, atskiros tautos, nepriklausomos valstybės, pareigos tėvynei idėjos savo kilme neabejotinai bajoriškos; tačiau valstietiško luomo emancipacija ir siekis virsti politiniu subjektu pareikalavo šias idėjas pritaikyti savo reikmėms. .

2. Bajorų ir valstiečių proporcinis santykis lietuvybės sąjūdyje nustatomas remiantis deklaruota kilme; nebandoma tikrinti, ar dalis valstiečiais pasiskelbusių asmenų anksčiau nepriklausė bajorijai. Kitaip tariant, ne tik netiriama, bet net neformuluojama deklasuotos bajorijos vaidmens problema; neklausiama, ar miestiečiais ir valstiečiais paversti bajorai nors kokiu mastu įsijungė į lietuvybės sąjūdį. Viena vertus, būtent deklasuota bajorija ekonominėmis galimybėmis ir gyvenimo būdu buvo arčiausiai „trečio luomo“ atstovų Svarbu šio „artumo“ neskubėti versti tapatumo santykiu; luomų suartėjimo procesas nebuvo trumpalaikis ir nesibaigė juridiškai panaikinus luominius skirtumus ar suteikus skirtingų luomų atstovams sąlyginę turtinę lygybę. Istorinė kolektyvinė atmintis kinta lėtai; jos išpuoselėtos mentaliteto formos ilgai išlieka gyvybingos net pasikeitusiame kontekste, kai jas palaikančios aplinkybės seniai neaktualios. Aptariama visuomeninių grupių skirtis nenusakoma vien išoriškai regimais statuso ženklais, kuriuos neturtas galėjo lengvai ištrinti. Pirmiausia tai mentaliteto arba plačiai suvokiamų kolektyvinės ir individualios savivokos formų skirtis, lemianti skirtingus požiūrius ir elgsenas tomis pačiomis sąlygomis. Mūsų istoriografijoje kartais dar kartojama naivoka nuomonė apie „plikbajorius“, kurie tik „šoble ir unoru“ skiriasi nuo valstiečių, kitaip tariant, nesiskiria niekuo, išskyrus nepagrįstą pretenzingumą. Tai, tikėtina, yra valstietiško mentaliteto išugdyta nuostata, luominius skirtumus redukuojanti į ekonominių galių atotrūkį. Jei tokio atotrūkio nėra, vadinasi, nėra ir skirtumų. Kitaip tariant, valstietiškos sąmonės požiūriu bajoriją nusako ne dažnai nepastebimi mentaliteto skirtumai, bet aiškiai matomi turto ir socialinio statuso ženklai. Posakyje minimą bajorišką kardą galima vadinti įakivaizdintu luominio statuso simboliu; tačiau „luominės garbės“ savivoka priskirtina mentaliteto savitumui, kurio valstietiška sąmonė nevertino arba tiesiog ignoravo. Beje, būtent minėtas „valstietiškas požiūris“ inspiravo nuostatą bajorais vadinti ne visus luomo atstovus, o tik sąlygiškai negausią, bet turtiniu požiūriu ir kitais socialiniais ženklais išsiskiriančią grupę. Todėl neretai bajorijai kaip luomui priskiriamas atsisakymas dalyvauti lietuvybės sąjūdyje iš tiesų išreiškė turtingiausios ar viešumoje aktyviai besireiškiančios luomo grupės pozicijas. Pavyzdžiui, demokratų partijos (LDP) kreipimesi į bajorus vartojamas dvarininkų terminas, aiškiai identifikuojantis būtent tokią grupę; ir būtent tai grupei siunčiami grasinimai, kurie bus realizuoti, jei partijos prašymas bus atmestas. Suprantama, kad adresato pasirinkimą apsprendžia prašymo pobūdis – prie partijos siūlomos veiklos prisidėti finansiniais administraciniais ištekliais. Išteklių neturinti bajorija veikti išvien tiesiog nekviečiama, ir jai jokie grasinimai neadresuojami. Žr. [Lietuvos demokratų partija], „Žodelis į Lietuvos Dvarininkus“, p. 12. ; kita vertus, bajoriškos tradicijos atmintis šios grupės sąmonėje tebebuvo gyva, todėl bent hipotetiškai jos atstovai galėjo suvaidinti svarbų vaidmenį, adaptuojant bajoriškas vertybes naujame kontekste.