Konferencija Tauta, kultūra, tapatybė: apie kuriamąsias ir ardomąsias įvairoves

Todėl nenuostabu, kad paskutiniais dešimtmečiais atkuriama kone išimtinai mūrinė dvarų architektūra; su menkomis išimtimis ji statyta XIX amžiuje, carizmo epochoje ir atspindėjo tik pačios turtingiausios bei negausiausios krašto diduomenės kultūrinę aplinką. Mūrinė dvarų architektūra „patogesnė“ pertvarkant ją naujoms reikmėms ir neabejotinai efektyvesnė tų reikmių požiūriu. Tuo tarpu istorinio paveldo požiūriu su LDK tradicijomis ir plačiosiomis bajorijos masėmis glaudžiau susijusi medinių dvarelių architektūra visą paskutinį amžių nyko ir sėkmingai tebenyksta po 1990 metų. Palyginimui: XX amžiaus pradžioje dabartinės Lietuvos teritorijoje buvo apie 200 mūrinių ir 3500 medinių dvarų dvarelių. Geriau neklauskite, kiek jų liko dabar, ir kokia išlikusiųjų būklė. Teiginiai „avarinė būklė“, „kelia pavojų aplinkiniams“ ir „neverta restauruoti, pigiau pastatyti naują“, „deja, nėra lėšų“ – šie teiginiai it laidotuvių maršas būtent šiandien lydi daugelio medinių provincijos dvarelių nykimą. Ar įsteigėme ir puoselėjame, tarkime, bajorišką Rumšiškių muziejinio komplekso analogą? Kuris parodytų, jog XIX amžiaus pabaigos stambaus ar vidutinio valstiečio sodyba ir tipiškas bajorkaimio dvarelis turėjo daugiau bendrumų nei skirtumų, ir įakivaizdino šių visuomeninių grupių giminingumą tam tikrame materialios kultūros lauke? Žinoma, skirtinguose regionuose stambaus ar vidutinio valstiečio ūkiai buvo labai skirtingi – kaip ir medinė bajorkaimių architektūra.

Bet nesileiskime į detales. Atsakymas aiškus, o esminis klausimas yra kitas. Kodėl pasirinkti tokie, o ne kiti finansavimo prioritetai, kodėl vykdoma tokia, o ne kitokia paveldo išsaugojimo regionuose politika? Atsakymų į šiuos klausimus nerasime regionų plėtros planuose, bent jau ne tiesiogiai. Paveldo politiką diktuoja nacionalinės kultūros savivoka ir ją grindžianti ideologija, kone nesąmoningų prielaidų pavidalu pertvarkanti istorines vietas į reikalingas, mažiau reikalingas ir „ai, nieko tokio, jei ir nugrius“. Lėšų paveldui, žinoma, trūko ir trūks visada – bet turimos lėšos skirstomos remiantis tam tikrais kriterijais, ir būtent juos grindžianti motyvacija turėtų būti kritiškai apmąstyta.

Kodėl šiandien reikalingi bajoriškos kultūros tyrimai? Jau vien todėl, kad su šia kultūra susijęs paveldas nyksta būtent šiandien, ir mums būtinas kritinis diskursas, palaikantis tam tikrų mūsų istorijos elementų išsaugojimą. Tačiau tai nėra atsakymas į jūsų klausimą, nebent įvadas į tokį atsakymą.

Odeta Žukauskienė:

Neretai išryškinama iškilių asmenybių (pvz., Šatrijos Raganos, Žemaitės ir kitų) bajoriška kilmė, jų tapatybės virsmai ir svarbus vaidmuo kuriant modernųjį lietuviškumą. Po truputį kinta istoriografiniai vertinimai, atskleidžiantys iš bajorijos kilusių veikėjų pasirinkimą eiti modernaus lietuviškumo linkme, tvirtas politines ir kultūrines laikysenas tautiniame sąjūdyje.

Spustelėjus išskleisti...

Taip, lietuvybės sąjūdžiui nusipelniusių asmenų bajoriška kilmė šiandieną nėra slepiama ar neaptariama. Problema nesietina su bandymais nutylėti elementarią faktografiją. Problema yra bajoriškos kilmės fakto subordinavimas specifinėms etnolingistinės ideologijos reikmėms. Nesvarbu, nutylimas ar pripažįstamas bajorakilmis inteligentas; svarbu, ar šis pripažinimas tapatinamas su bajoriško mentaliteto arba kultūros poveikiu lietuvybei ir to poveikio refleksijomis. Atsakymas, nepaisant tam tikrų išlygų, yra paprastas – ne, netapatinamas. Mūsų tradicinė istoriografija lietuvybei dirbusių bajorų kultūrinį indėlį nusavino gan iškalbingu būdu: a) buvo vienaip ar kitaip parodytas išsinėrimas iš bajoriškų vertybių it nereikalingos odos, tačiau b) rimčiau nesvarstyta tų vertybių kaitos į naują kokybę galimybė, išsaugant bajoriško mentaliteto tęstinumą. Iš esmės oficialus istorinis pasakojimas tebekalba apie bajorų kilmės asmenis, a) sugebėjusius dirbti lietuvybei, nepaisant bajoriškos praeities ar tiesiog ištrynusius tokią praeitį; b) ne tik pasirinkusius būti su valstiečiais, bet kone tapusius jais. Ir atvirkščiai, jei buvo kalbama apie valstiečių kilmės inteligentą, jo luominio mentaliteto tęstinumas pelnytai ir nepelnytai buvo pabrėžiamas, vengiant pastebėti bet kokią bajoriškų vertybių infekciją.

Jūs teisi, istoriografiniai vertinimai kinta labai pamažu, bet tai menkiausia iš problemų. Puiku, kad jie kinta. Problema regima kitur: kad šie pokyčiai bent kol kas nėra pajėgūs pertvarkyti pamatinių konceptualių nuostatų bajorijos luomo ir jos vaidmens atžvilgiu; kad šios nuostatos aptariamų procesų kontekste veikiau užtamsina nei padeda atverti tarpluominių kultūrų sąveikas. Kitaip tariant, mes vis dar tikime, kad savo šaknimis esame valstiečių tauta, kažkokiu stebuklingu būdu sodžiaus kultūrą pavertę profesionalia kultūra, išradę dailę, operą, istorinį romaną, ir šiame virsme bajorijos arba aukštosios kultūros įtaka buvo pirmiausia įveikos reikalaujanti blogybė. Suprantama, konkretūs tyrimai gali demonstruoti ir demonstruoja tokios nuostatos absurdiškumą, tačiau jų poveikis bendram istoriografiniam kontekstui, švelniai tariant, ribotas.

Tiesa, tikrai atsirado nemažai darbų, skirtų bajorų kilmės asmenų tapatybiniams virsmams reflektuoti. Tik norėčiau pridurti, kad absoliuti tų darbų dauguma skirta pilietinės ir politinės tapatybės pokyčiams, o štai kultūrinės bajorų tapatybės kaita istoriografijoje beveik neatstovaujama ar atstovaujama iškreiptais, pilietinei tapatybei subordinuotais pavidalais. O konceptualiai bajoriškos kultūros poveikis lietuvybei tiesiog neapmąstytas: arba nekritiškai pritariama tradicinei „atmetimo“ koncepcijai; arba sutinkama su prielaida, kad valstiečių luomo emancipacija plėtojosi lygiuojantis į bajorišką aukštųjų luomų kultūrą, bet konkretesnių modelių nepateikiama ar bent man nepavyko jų aptikti.

Odeta Žukauskienė:

Tą pareigą vykdė inteligentija, kuri transformavo bajorišką ir valstietišką tradiciją.

Spustelėjus išskleisti...

Tikrai taip, abu luomai aptariamu metu išgyveno milžiniškus pokyčius, ir būtent inteligentas tapo reikšmingu tų pokyčių operatoriumi. Deja, tuomečio inteligento institutas neatsirado iš nieko, ir jo atotrūkis nuo konkrečių luomų neatsiejamas nuo luominių pažiūrų virsmo. Ar našu interpretuoti inteligento propaguojamas vertybes be sąveikos su luominiu kontekstu? Tarsi demokratinėmis vadinamos vertybės ilgą laiką nefunkcionavo vieno luomo aprėptyje, ne visai šiuolaikiniu pavidalu, žinoma? Net jei svarbūs tik inteligentų inspiruoti pokyčiai, negalime nesigilinti į tuos pokyčius inspiravusių luominių nuostatų sklaidą – kaip kitaip pajėgsime suprasti tų pokyčių turinį? Pateiksiu konkretų pavyzdį. Mano nuomone, demokratines pažiūras propagavęs inteligento institutas buvo reartikuliuota bajoro pozicijų versija, priskyrusi sau paternalistinį gebėjimą žinoti, ko reikia plačiosioms masėms ir pareigą vadovauti, siekiant tą žinojimą paversti tikrove. Veikti vadovaujantis inteligento kodeksu, vadinasi, tęsti bajorų luomo vykdytas funkcijas, suprantama, reartikuliuotas atliepiant naujo konteksto poreikius.

Gal svarbu naujai kelti klausimą, kas buvo tuometis inteligentas, neužstringant išeivio iš valstiečių formuluotėje? Tektų atsakyti, ar išeivis iš valstiečių buvo valstietiškos kultūros atstovas, ar tapatinosi, bent tam tikru mastu, su naujai įgytomis aukštosios kultūros vertybėmis, kurios, nori nenori, nebuvo valstietiškos? Ar nekeista, kad mes niekada neklausiame apie inteligentus, išeivius iš valstiečių, kurie galėjo atstovauti ir atstovavo bajoriškai kultūrai, reartikuliuotai, žinoma? Niekaip nereflektuojame modernių valstiečių inteligentų, kurie save vadino naująja bajorija? Šie klausimai iliustruoja bent kelis probleminius inteligento figūros taškus – ir kartu nenorą sutikti su jūsų nuomone, kad jo veiklai apibūdinti nėra svarbios luominio mentaliteto šaknys.

Odeta Žukauskienė:

Sarmatizmo idėjomis paremta regioninė bajoriškumo samprata, kuri lėmė priespaudą, socialinę ir kultūrinę stagnaciją XVIII a., ir kuri atgimė XIX a. lenkų romantizmo sąjūdyje, tikrai negalėjo būti įkvėpimo šaltinis modernėjančiai lietuvių tautai.

Spustelėjus išskleisti...

Ar tikrai Vilnijos romantizmo sąjūdyje, kurio neskubėčiau vadinti vien lenkų romantizmu, atgimė tik jūsų minimo sarmatizmo idėjos, teigusios besiklostančiai moderniai lietuvybei nesuprantamus ir nepriimtinus turinius? Ar tikrai pastaroji tame romantizme negalėjo rasti įkvėpimo šaltinių? Jei jums pritarčiau, nelengva būtų paaiškinti pirmųjų lietuvių inteligentų kone pamaldų santykį su Adamo Mickewicziaus ar kitų lenkakalbių autorių literatūrine kūryba. Negalėčiau paaiškinti nuolat kartotą reikalavimą Józefo Ignacy’jaus Kraszewskio „Vitolio raudą“ paversti biblija kiekvienam lietuviui. O kur dar tiesioginė ir netiesioginė įtaka ankstyviesiems mūsų rašytojams ir poetams? O neoromantizmas lietuvių dailėje? Nedrįstu spręsti apie visą modernėjančią tautą, bet kai kurie ankstyvojo lietuvybės etapo atstovai savo raštuose visiškai aiškiai išsakė savo požiūrį – jų siūlytame tautinės kultūros panteone lenkakalbiai romantizmo autoriai, pirmiausia, žinoma, Mickewiczius, užėmė bene svarbiausias pozicijas.

Be to, būtent Vilnijos romantikų kūryboje itin paveikiais pavidalais iškilo istorinės „kunigaikščių Lietuvos“ vizijos, ir būtent jos, mano nuomone, reikšmingai pasitarnavo modernėjančios lietuvybės judėjimui, siūlydamos įtaigius sumitintos praeities vaizdinius. Ne gerokai vėlesnis sarmatizmas, bet viduramžiška „kunigaikščių Lietuva“ tapo didžiavimosi ir įkvėpimo šaltiniu modernėjančiai lietuvių kultūrai. Suromantinti senovės vaizdiniai plačiai išplito tiek verbalinės, tiek vizualinės kultūros laukuose ir neabejotinai suvaidino svarbų vaidmenį konsoliduojant lietuviakalbes grupes į modernią tautą.

Odeta Žukauskienė:

Manau, kad kuriant modernią Lietuvą svarbiausia buvo ne luominė priklausomybė, o moralinė, pilietinė ir kultūrinė pareiga ugdyti demokratiškomis nuostatomis grįstą bendrumą.

Spustelėjus išskleisti...

Jūs teisi; pačiu bendriausiu požiūriu buvo svarbi ne vertybių ar nuostatų kilmė, o jų taikymas, to taikymo rezultatai. Ypač to meto žmonėms. Ir mums, tiesioginiams jų palikuonims. Neabejotinai svarbu, kad luominė visuomenės sankloda persitvarkė į demokratinę – kas galėtų tai neigti? Tačiau šiandien kultivuojamai politinei ir kultūros istorijai ne tas pats, kokia minėtų nuostatų kilmė, kokios jų sąveikos ir kokie tų sąveikų rezultatai. Šios disciplinos gan pedantiškos, ir nenori tenkintis vien „makro“ žvilgsniu į praeitį. Tada pradedama užduoti tikslinančius klausimus. Kuris luomas puoselėjo politinės atminties ir politinės atsakomybės nuostatas, vėliau tapusias visų luomų nuosavybe? Kuris skleidė pilietinės ir kultūrinės pareigos vertybes, taip pat virtusias universaliomis? Kaip šios vertybės migravo į kitus luomus ir kaip migruodamos kito? Kaip luomų santykius atspindėjo aukštosios ir žemosios kultūros skirtis? Kaip slinktis į demokratinę visuomenę palaipsniui veikė minėtą skirtį? Kuris luomas puoselėjo profesionalią aukštąją kultūrą? Pastaroji ar žemųjų sluoksnių kultūra labiau paveikė demokratėjančios modernios kultūros klostymąsi? Ir taip toliau, ir panašiai.

Jūs visiškai teisi, svarbi ne luominė priklausomybė, o visų ir kiekvieno luomo konkrečiai siūlytų nuostatų bei vertybių indėlis į modernios visuomenės arba jos kultūros sanklodas. Luominės kilmės klausimas svarbus tik tiek, kiek leidžia atpažinti ir apibūdinti tokių indėlių turinius. Visiškai nesvarbu, tai buvo bajorai, valstiečiai ar ateiviai – svarbu, kokiu mastu jų išugdytos vertybės paveikė tuos turinius, iš kurių išaugo vėlesnė, mus brandinusi tikrovė. Svarbus net ne luomo pavadinimas, o tai, ką jis perdavė mums, ką iš jo paveldėjome. Trumpai tariant, bajoriško poveikio lietuvybei permąstymas svarbus ne dėl iracionalaus poreikio nepelnytai herojizuoti išnaudotojų luomą, bet dėl to luomo indėlio į mūsų bendras modernios tapatybės šaknis.

Tai ir yra atsakymas į jūsų klausimą: bajorybės poveikio tyrimai tam tikru mastu yra mūsų modernios tapatybės ištakų tyrimai. O kodėl svarbu tai reflektuoti šiandien? Nes nūdienos problemos niekuomet nepriklauso tik dabarčiai; ir kokia stipri bebūtų pagunda jas suvesti į šiuolaikinio konteksto iššūkius, praeitis niekada galutinai mūsų nepaleidžia iš savo nagų. Ar verta kartotis, kodėl mes nuolat užklausiame savo istoriją, siekdami susitvarkyti su dabarties problemomis ar atverdami ateities perspektyvas?

Taip, galbūt bajorijos likimo problematika svarbi suvokiant lietuvių inteligentijos formavimosi kelią. Ir galbūt vaisingesnis būtų konkrečių pavyzdžių tyrimas, galintis atskleisti skirtingas bajorijos luomo laikysenas ir virsmus.

Vis dėlto žvelgiant iš bendresnio mokslinio požiūrio, derėtų prisiminti fundamentalius sociologų Pierre’o Bourdieu ir Norberto Eliaso kilmingųjų luomo tyrimus, vedančius prie šių konceptualių išvadų: būtent ekonominis kapitalas bajorijai suteikė prieigą prie socialinio ir simbolinio kapitalo, kuris buvo grįstas ne intelektiniu, o praktiniu žinojimu (pranc. sens pratique), ryšių, prestižo stiprinimu ir nauda: svarbiausia buvo paveldėtą ir išpuoselėtą „šarmą“, „charizmą“, „maną“ panaudoti pripažinimui ir reikšmei stiprinti, t. y. išsiskirti ir įteisinti savo statusą įvairiais būdais, tarp jų mecenatyste – parama mokslui, menui ir kultūrai. Todėl besiformuojantis intelektualinis elitas turėjo distancijuotis nuo šio luomo.

Kita vertus, sociologai parodė, kaip šį išskirtinumo principą, privilegijas, prestižą perėmė ir įsisavino valstybinė biurokratija, o dabar jomis puikiai naudojasi „naujasis elitas“, kuris stiprina socialinę diferenciaciją ir atskirtį, pradedant nuo „elitinių“ mokyklų ir baigiant iškilmingais parodų atidarymais VIP atstovams. Šia prasme, tenka sutikti, kad istorija turi tęstinumą.

Tačiau mano antrasis klausimas, į kurį jūs iš dalies atsakėte, susijęs su mentalitetu. Ar, jūsų požiūriu, bajorijos ryškesnio vaidmens išryškinimas gali keisti, koreguoti lietuvių mentaliteto sampratą? Ar taip suteiktų jam daugiau europinių bruožų?

Jūsų naujas klausimas ir komentarai leido aiškiau suprasti ankstesnio klausimo potekstę: man derėjo išgirsti jūsų tartą derinį privilegijuotas luomas. Rodos, netiesiogiai klausėte, ar dėmesys bajorijai netaps šiuolaikinį vadinamąjį elitą palaikančiu argumentu, ar neprisidės, tegul nesąmoningai, prie tokio elito puoselėjamos „VIP ideologijos“. Esu tikras, supratote, mano tikslai kur kas kuklesni: kalbėjau apie mūsų istorijos (pirmiausia kultūros istorijos) žvilgsnį į konkretų praeities segmentą ir tą žvilgsnį grindžiančių prielaidų nepakankamumą. Jei teisingai supratau, rėmėtės prielaida, kad praeitis yra galimas tapatinimosi arba inspiracijos šaltinis nūdienai; o privilegijuotas luomas, socialinė atgyvena, anot jūsų, tam vaidmeniui atrodė visiškai netinkama. Tad kam visai tai, tarsi klausėte manęs. Tikiuosi, į šį paslėptą klausimą taip pat atsakiau.

Odeta Žukauskienė:

Ir galbūt vaisingesnis būtų konkrečių pavyzdžių tyrimas, galintis atskleisti skirtingas bajorijos luomo laikysenas ir virsmus.

Spustelėjus išskleisti...

Sutinku su jumis; konkrečių pavyzdžių tyrimas nebūtinai yra vaisingesnis, bet potencialiai akivaizdesnis ir bent šiuo požiūriu paveikesnis. Turimos medžiagos būtų pakakę ne vienos asmenybės kultūrinės ir (ar) pilietinės tapatybės virsmams apibūdinti; tačiau mano tikslas buvo pakilti virš asmenybių ir tokių procesų aptarimą pakylėti į konceptualesnį lygį pasitelkiant nūdienos istoriografinės pastangos kritiką – nes būtent tą pastangą ribojančios prielaidos verčia minėtus praeities procesus vertinti iškreiptai. Pavyko ar nepavyko, palieku spręsti jums ir kitiems skaitytojams.

Odeta Žukauskienė:

[B]ūtent ekonominis kapitalas bajorijai suteikė prieigą prie socialinio ir simbolinio kapitalo, kuris buvo grįstas ne intelektiniu, o praktiniu žinojimu (pranc. sens pratique) […]

Spustelėjus išskleisti...

Be abejo, jūs teisi; pirmiausia ekonominiai resursai garantavo privilegijuotą aukštųjų luomų padėtį; būtent jie generavo svarbų (ne vienintelį, žinomą) privilegijų ir prabangos produktą – laisvalaikį, kurio erdvėje žymia dalimi skleidėsi kitos jų valdomos galios formos, įskaitant simbolinį kapitalą. Kultivuoti specifinius verbalinio ir neverbalinio bendravimo ritualus, tarkime, šokio, asistavimo, koketavimo, kostiumo ir aksesuarų rinkimosi arba nešiojimo gebėjimus ir t. t. arba užsiimti intelektualia veikla – visa tai buvo įmanoma tik valdant tam tikrus resursus, kurie didžiajai visuomenės daliai buvo nepasiekiami.

Be abejo, intelektualumas nebuvo visuotinė tokių luomų atstovų savybė; paplitimu jūsų minimas „praktinis žinojimas“ neabejotinai jį lenkė. Kita vertus, neskubėčiau aukštiesiems luomams priskiriamą praktinį žinojimą priešpriešinti intelektiniam žinojimui, tiksliau, tos priešpriešos neabsoliutinčiau. Intelektualai nebuvo aukštuosius luomus sudaranti dauguma; intelektualumas nebuvo jų privilegijas įtvirtinanti savybė, tačiau pirmiausia jie buvo būtent aukštųjų luomų atstovai. Ne todėl, kad šiuose luomuose gimė daugiau gabių vaikų, bet todėl, kad ankstesnės švietimo sistemos aptarnavo pirmiausia aukštuosius luomus, ir tik jų atstovai turėjo pakankamai lėšų savo vaikams užtikrinti išsilavinimą. Ir turėjo pakankamai laisvalaikio, kad galėtų tą išsilavinimą kultivuoti konkrečiais pavidalais. Vakarietiškos civilizacijos intelektualai ilgą laiką priklausė aukštiesiems sluoksniams arba buvo privilegijuoti tų sluoksnių aptarnautojai; šiuo požiūriu jūsų minimas elito ir intelektualų supriešinimas yra gana jaunas, ir sietinas su trečiųjų luomų iškilimu arba kokybiškai nauju švietimo prieinamumu.

Suprantama, nebuvo ir nėra sociumo be sąlyginai negausių visuomenės grupių, valdančių galias, akivaizdžiai pranokstančias tos visuomenės nario turimą statistinį galios vidurkį. Šiuo požiūriu de facto lygybės paprasčiausiai nėra; tegalime diskutuoti apie netolygų tokių galių pasiskirstymą, apie jų asimetrijos dydį, apie socialinės atskirties ir susipriešinimo mastus. Anksčiau minėtas luominės visuomenės pokytis į demokratinę nepašalino galios asimetrijos, nors tikrai sumažino jos paskirstymo disproporcijas, suteikė daugiau instrumentų daryti įtaką galią turinčioms grupėms. Tarpukario, arba Antroji, respublika šiuo požiūriu buvo žingsnis pirmyn, tačiau net didžiausias naivuolis to netapatino su galios grupių įveika. Taip, naujieji bajorai pasivadino kitais vardais ir persirengė naujais kostiumais, taip, genealogines legitimacijas jie pakeitė partiniais liftais ir tautos valia, tačiau tai nekeitė pamatinio fakto – jie tapo naujos kartos galios operatoriais ir neišvengiamai perėmė ambivalentišką tos pozicijos naštą. Matyt, suprantamas jūsų kone instinktyvus pasipriešinimas – ne bajorijos vardui, ne, bet su juo siejamoms privilegijoms ir jas grindžiančiai galios pozicijai; šiandieną tas pozicijas užėmę tautos geriausieji mums teikia daug smagios ir pamokančios patirties. Juk jie dirba dėl mūsų – turėtume nepamiršti džiaugtis ir būti dėkingi.

Jei jau prakalbome apie nūdienos elitui būdingą savęs viešinimą, apie išskirtinius ritualus ar ženklus, apie specifines mentaliteto formas, kurias nori nenori ugdo valdoma galia, ir kurios reiškiasi per tuos ženklus – taip, tam tikrų sąsajų su istoriniu privilegijų demonstravimu neabejotinai esama, nes jas užtikrina ne tik individualios savybės, padedančios prasimušti „į viršų“, bet ir objektyvus privilegijuotų pozicijų panašumas. Žinoma, nebūtina nūdienos elito atstovui užsakinėti žiedą su herbu ir signatūra, ar svečiams matomiausioje namų vietoje įrėminti bajoriškas šaknis įrodantį genealoginį medį – nors ir to netrūksta. Nūdienos elitas turi savus išskirtinumo ženklus, sukalibruotus atliepiant ne itin įmantrius naujo žiūrovo lūkesčius. Kai Kauno miesto meras su vieninteliu Lietuvoje automobiliu pozuoja ant ką tik baigto statyti tilto per Nemuną – per nacionalinį transliuotoją jis siunčia būtent tokius ženklus. Kai internetinis portalas praneša, jog tas pats meras tiesiogiai ar netiesiogiai įsigijo restauruotiną pilaitę arba dvarelį netoli Nemuno, siunčiamos žinios turinys labai panašus. Galima būtų žaisti verbalizuojant žinios turinį – bet gal tiek to. Bent jau tiltas stovi, ir bus kam griūvančiu paveldu pasirūpinti. Tiesa, dar bus ką į prezidentus išrinkti.

Odeta Žukauskienė:

Todėl besiformuojantis intelektualinis elitas turėjo distancijuotis nuo šio luomo.

Spustelėjus išskleisti...

Keletas žodžių apie elitui oponuojantį intelektualą. Žinoma, dėl suprantamų priežasčių dabartinis mūsų elitas jungia ne vien intelektualus; jūsų minėto praktinio žinojimo formos dominuoja ir šiandieną, ir būtent jos reikšminga dalimi apibrėžia nūdienos elito galias. Man įdomesnė kita šio reikalo pusė: ar aršiai ir nesutaikomai elitą kritikuojantys intelektualai yra nuo galios asimetrijos kenčiančių visuomenės grupių atstovai? Apčiuopiamų materialinių resursų požiūriu – galbūt, tačiau kitų galios dedamųjų požiūriu, siejamų su jūsų minimu simboliniu kapitalu – anaiptol nebūtinai.

Būtent intelektualų grupės, madingos, įtakingos, regimos, cituojamos, tapo galios institutu, savo būtinumą grindžiančiu kitų galios grupių kritika arba demaskavimu. Toks jau tas pomarksistinis pasaulis. Elitui priešpriešinama intelektualų kritikos pastanga nėra pakibusi beorėje erdvėje, tai galios santykių dalis, kuri savuosius resursus, savąjį simbolinį kapitalą augina kritiniu dėmesiu kitoms galios grupėms. Greta tiesioginio turinio, kritinė pastanga generuoja ne mažiau stiprų, nors ne tokį akivaizdų efektą – kritikuojantį simboliškai sulygina su kritikuojamu objektu. Nesvarbu, kad šio efekto sutelktą galią apibūdina ne tradiciniai ekonominių resursų požymiai – pripažinta intelektuali pastanga dažnai yra ne mažiau paveiki nei kiti galios svertai. Ir prancūzakalbiai intelektualai, neabejotinai madingi ir nuolat cituojami, yra kone chrestomatinis tokios galios veikimo pavyzdys.

Ar jų pozicija neturi tam tikros (sisteminės, ne individualios) veidmainystės požymių? Akivaizdu, jie sau priskiria teisę kritikuoti arba demaskuoti, akivaizdu, kad ši teisė pripažįstama. Valdydami ją, versdami atsižvelgti į savo siunčiamą žinią, intelektualai tampa specifiniu kritikuojamo elito segmentu. Suprantama, taip yra ne todėl, kad jie veidmainiai ar blogi žmonės; o todėl, kad pati Sistema funkcionuoja tokiu specifiniu būdu: kritika generuoja galią, tampančią realiai veikiančiu instrumentu. Turėti teisę kritikuoti elitą, vadinasi, priklausyti elitui, vadinasi, svaigintis pozicija, leidžiančia tam tikru mastu diktuoti savo valią elitui.

Dar daugiau, priešpriešą elitui deklaruojantys intelektualai, savo kritine pastanga paradoksaliai sutvirtina elito veiksmus, nes būtent kritika leidžia elitui atsinaujinti vadovaujantis intelektualų skelbiamais imperatyvais; būtent kritika leidžia įvaldyti retoriką bei kitas kaukes, kurių reikalauja intelektualūs visažiniai, paslepiant tai, kas tokių reikalavimų neatitinka. Trumpai tariant, nūdienos (ir vakar dienos) europinis elitas save įteisina tik tuo atveju, jei toleruoja viešą kritiką iš autoritetą turinčių intelektualų – tai viena kitą palaikančios galios dedamosios.

Odeta Žukauskienė:

Ar, jūsų požiūriu, bajorijos ryškesnio vaidmens išryškinimas gali keisti, koreguoti lietuvių mentaliteto sampratą? Ar taip suteiktų jam daugiau europinių bruožų?

Spustelėjus išskleisti...

Nesu tikras, ar gerai suprantu jūsų klausimą. Klausiate apie nūdienos lietuvišką mentalitetą ir jo europinimo prielaidas, ar apie mentaliteto sampratą ir tos sampratos sueuropinimą? Teks atsakyti į abu klausimus.

1. Intelektinė mokslinė pastanga, vykdoma viešo, bet ne itin viešinamo projekto rėmuose, neturi galios apčiuopiamai veikti tos srities mokslinį diskursą, arba tas poveikis labai ribotas; paveikti su tuo diskursu susijusį istorinį pasakojimą, funkcionuojantį jau ne racionalios refleksijos, bet tikėjimo ir pasitikėjimo lauke, dar sunkiau; daryti įtaką mentalitetui, aprėpiančiam tiek slankius, tiek itin archetipiškus mūsų tapatybės bruožus – misija beveik neįmanoma. Jei intelektinė pastanga paveiktų istorinį pasakojimą, kuris tam tikru mastu gebėtų inspiruoti mentaliteto pokyčius, jei jei… Trumpai tariant, skeptiškai vertinu intelektinės pastangos galimybes inspiruoti mentaliteto pokyčius, bent jau trumpuoju laikotarpiu; ypač, kai tos pastangos autorius nesistengia įsilieti į vadinamąją „nuomonių formuotojų“ grupę ir atsisako žaisti masiniam vartotojui skirtoje lygoje. Bet mesti akmenuką į kurią nors akį galima. Gal pavyks pataikyti į tą, reikiamą?

2. Na, o mentaliteto samprata funkcionuoja įvairiuose intelektualios pastangos laukuose, tad galimybės tyrimais veikti jos pokyčius neabejotinai didesnės; kitas klausimas, kokio kalibro ir kokybės ta pastanga, kokia jos lyginamoji galia ir pan. Ar gali minėtą mentaliteto sampratą veikti bajorybės tyrimai? Teoriškai gali, bet praktiškai – nelabai; bent jau ne šiuo metu dominuojančių bajorybės tyrimų pavidalu, pagrįstų pirmiausia negatyvaus vertinimo ir atmetimo prielaidomis. Jei pavyktų pakeisti ar bent pakoreguoti šias prielaidas, parodyti pozityvias bajorybės fenomeno puses, jų įtaką mūsų modernios tapatybės šaknims – tada mentaliteto sampratos pokyčių tikimybė neabejotinai išaugtų. Ar gali tie tyrimai „stumti“ minėtą sampratą europinimo keliu? Atsakymas tas pats – nūdienos pavidalu negali. Bet pasistengus įmanoma rasti paralelių su kitų šalių (pvz., Čekijos, Vengrijos, Lenkijos) pripažįstamu ir plačiai reflektuojamu bajorijos indėliu į tų tautinių bendrijų modernėjimo procesus. Galima būtų dirbti ir kitomis kryptimis, kurios parodytų tam tikrų tapatybinių virsmų panašumą ar giminingumą skirtingose rytų arba vidurio Europos regionuose. Tai būtų keli iš daugelio galimų būdų europinti mūsų mentaliteto sampratą pasitelkus bajorybės tyrimus.

Ir dar vienas niuansas. Aš kiek suabejočiau pačia istoriografinės pastangos prievole žvelgti į praeitį taip, kad to žvilgsnio efektai būtų naudingi europinimo reikmėms. Ar tikrai istoriko pareiga žengti koja kojon su tam tikrais ideologiniais reikalavimais? Be to, kol neaiškus europinimo turinys, nenoriu vienprasmiškai jam pritarti, nors akivaizdu, kad tam tikrų vertybių mums trūksta, o kai kurių galėtume ir atsisakyti. Kita vertus, europinimo procesai gan sparčiai vyksta intelektualų neatsiklausus ar nepaisant jų nuomonės. Ir kol sugebėsiu paaiškinti, kodėl mūsų nuomonė šiuo klausimu išskirtinai svari, atsiras dar vienas šalį paliekantis europinių juodadarbių tūkstantis, nieko apie tą nuomonę negirdėjęs. Ir girdėti nenorintis.

Ačiū, daugiau klausimų neturiu.

Skaityti – lyg riešutauti. Žėk, lazdynas! Įsiropščiu, raškau, nekantrauju: „šitas – kietas, įdomaus rauplėto kevalo, bus smalsu praskelti“. Įpusėju, riešutais užpildau kairiąją kišenę, tačiau – kad mane kur devynios! – imu dvejoti pačia riešuto sąvoka. Dar valandėlė ir nebesu tikras, ar mano kišenėje tarp riešutų nėra mandarinų, o ir tas lazdynas, kuriame tabaluoju kojomis, ar tik nebus bananų palmė iš priekio, o iš nugaros – serbentų krūmas?

Logikoje, nurodant ir apibūdinant objektus, mokoma skirti sąvokos dingstį ir imtį (angl. intention ir extension). Sąvokos dingstimi mąstoma sąvokos esmė (termino apibrėžimas). Sąvokos imtimi mąstomas sąvoką atitinkančio objekto kūnas, fiziniai arba metafiziniai tikrovės rėžiai, kuriuose objektas reiškiasi ir už kurių nustoja būti. Skirtis padeda įsisąmoninti mąstymo polinkį nejučiomis pereiti nuo vienos sąvokos prie kitos, sutapus sąvokų imtims – minkyti ir maišyti tai, kas viename kūne. Pavyzdžiui, brolio, vyro ir tėvo sąvokos, dingstimi būdamos skirtingos, imtimi gali sutapti: X’o brolio kūnas kartu yra Y’o vyro ir Z’o tėvo kūnas. Dingstys – trys, imtis – viena. Taip randasi sąlygos kaityti skirtingas dingstis toje pačioje imtyje. Pora gyvenimiškų pavyzdžių:

1. Žiniasklaidoje dažnai skaitome apie vyrų smurtą prieš moteris. Paprastai tokiais atvejais teturima galvoje stipresnio smurtas prieš silpnesnį. Kitaip tariant, imties požiūriu mąstomas vyriškas kūnas, o dingsties – vyras ir stipresnis, antrąją tyčia ar netyčia pakeičiant pirmąją. Rezultatas – painiava. Jei šnekama apie vyro smurtą prieš moterį, smurtas turi būti 1) vyriškas (morfologiniu požiūriu toks, kokį lemia smurtautojo vyriškoji lytis) ir 2) nukreiptas prieš auką tiek, kiek ji yra moteriškos lyties. Ar vyrai gali smurtauti prieš moteris? Taip, gali, bet taip elgiasi rečiau. Dažniau smurtauja prieš silpnesnį. Ir moterys taip smurtauja. Lytinio pobūdžio smurtas moterims dargi būdingesnis nei vyrams („spirk į kiaušus“ atitikmens moters atžvilgiu vyrai net neturi). Iš raumens, o ne iš lyties daugiausiai smurto visuomenėje, įskaitant buitinį, todėl ir protu telktis derėtų į galių, o ne lyčių santykį.