Režisūroje neatsisakyta sąlygiškumo: tekstai buvo kartojami po kelis kartus, juodi ponuliai – velniai su lazdomis, Abatas – monstras, Migelis – sūnus palaidūnas, gyvųjų paveikslų mizanscenos lėmė asociacijų tęstinumą. Geležis – šaltis, teatrališkumas, astralinis kosmosas, belaikė, bevietė erdvė, išdidinti šešėliai (II veiksmo pradžia), spygliai, trikampis, kvadratas, plokštumos, vertikalios draperijos, kregždutės, lelijos – visa aplinka lūžo, smigo, kol pagaliau žiūrovas susitelkė ties klūpinčiu, be grimo, be pozos, tikromis ašaromis springstančiu V. Masalskiu.
Apibrėžiant poetinį modelį svarbu suprasti, kaip dailininkas tampa maksimaliu sceninės erdvės valdovu, kaip jo sukurti masteliai, tūriai triuškinančiai naikina kitų modelių spektakliuose lengvai prigyjančius vaizdinių, proporcijų stereotipus. Šiame teatre dailininko sugebėjimas rekonstruoti esamoje epochoje galiojančias suvokimo koncepcijas sukuria reikiamą estetinį lauką. Pavyzdžiui, J. Arčikauskas, remdamasis autentiškais įvaizdžiais ir reikšmėmis (akmuo, kryžius, trikampis, kvadratas, spyglys), sumodeliuoja amžiną, nuolat besikartojantį grožį. Šio modelio spektaklių scenografija ne tik sustiprina tempą, ji yra jungiamoji kūrinio dalis: įvairių plokštumų ar masyvių objektų judėjimo ir fiksacijos greitinimas ar lėtinimas leidžia režisieriui plėtoti sudėtingą ritmų partitūrą. J. Vaitkus, jausdamas spektaklio struktūrą, kuriamą vaizdinių teatrą paverčia tam tikromis religinėmis apeigomis, kur siužetai identifikuojami, tačiau kiekviena freska, mozaika ar altorinis paveikslas teturi tik jam vienam būdingų savybių. Poetinio modelio spektakliuose žmonės – kaukėtos, kostiumuotos būtybės – veiksmo metu lyg prieš altorių lieka visiškai natūralūs. Metaforinių, simbolinių spektaklių dramaturgijos veiksmingumą ir įtaigą lemia scenografiniai vaizdiniai. „Šiuo požiūriu įvertinant J. Vaitkaus ir J. Arčikausko bendrus spektaklius tenka kalbėti ne vien apie jų ekstremalaus vaizdingumo ar vizualumo teatrą, bet ir apie dailininko teatro visišką išsiskleidimą tik esant tokiam pat stipriam režisūriniam teatrui, ir atvirkščiai“ Ten pat, p. 80. , – rašo R. Vasinauskaitė. Šis difuzinis procesas leidžia pripažinti, kad J. Vaitkaus teatre dailininkas sukuria tai, ką režisierius jau būna sugalvojęs. Dailininko ir režisieriaus susidūrimas poetiniame teatre gali būti interpretuojamas kaip tam tikras kūrinio perkodavimas – prasmių transformacija.