Straipsnis Poetinis Jono Vaitkaus teatras

Režisūroje neatsisakyta sąlygiškumo: tekstai buvo kartojami po kelis kartus, juodi ponuliai – velniai su lazdomis, Abatas – monstras, Migelis – sūnus palaidūnas, gyvųjų paveikslų mizanscenos lėmė asociacijų tęstinumą. Geležis – šaltis, teatrališkumas, astralinis kosmosas, belaikė, bevietė erdvė, išdidinti šešėliai (II veiksmo pradžia), spygliai, trikampis, kvadratas, plokštumos, vertikalios draperijos, kregždutės, lelijos – visa aplinka lūžo, smigo, kol pagaliau žiūrovas susitelkė ties klūpinčiu, be grimo, be pozos, tikromis ašaromis springstančiu V. Masalskiu.

Apibrėžiant poetinį modelį svarbu suprasti, kaip dailininkas tampa maksimaliu sceninės erdvės valdovu, kaip jo sukurti masteliai, tūriai triuškinančiai naikina kitų modelių spektakliuose lengvai prigyjančius vaizdinių, proporcijų stereotipus. Šiame teatre dailininko sugebėjimas rekonstruoti esamoje epochoje galiojančias suvokimo koncepcijas sukuria reikiamą estetinį lauką. Pavyzdžiui, J. Arčikauskas, remdamasis autentiškais įvaizdžiais ir reikšmėmis (akmuo, kryžius, trikampis, kvadratas, spyglys), sumodeliuoja amžiną, nuolat besikartojantį grožį. Šio modelio spektaklių scenografija ne tik sustiprina tempą, ji yra jungiamoji kūrinio dalis: įvairių plokštumų ar masyvių objektų judėjimo ir fiksacijos greitinimas ar lėtinimas leidžia režisieriui plėtoti sudėtingą ritmų partitūrą. J. Vaitkus, jausdamas spektaklio struktūrą, kuriamą vaizdinių teatrą paverčia tam tikromis religinėmis apeigomis, kur siužetai identifikuojami, tačiau kiekviena freska, mozaika ar altorinis paveikslas teturi tik jam vienam būdingų savybių. Poetinio modelio spektakliuose žmonės – kaukėtos, kostiumuotos būtybės – veiksmo metu lyg prieš altorių lieka visiškai natūralūs. Metaforinių, simbolinių spektaklių dramaturgijos veiksmingumą ir įtaigą lemia scenografiniai vaizdiniai. „Šiuo požiūriu įvertinant J. Vaitkaus ir J. Arčikausko bendrus spektaklius tenka kalbėti ne vien apie jų ekstremalaus vaizdingumo ar vizualumo teatrą, bet ir apie dailininko teatro visišką išsiskleidimą tik esant tokiam pat stipriam režisūriniam teatrui, ir atvirkščiai“ Ten pat, p. 80. , – rašo R. Vasinauskaitė. Šis difuzinis procesas leidžia pripažinti, kad J. Vaitkaus teatre dailininkas sukuria tai, ką režisierius jau būna sugalvojęs. Dailininko ir režisieriaus susidūrimas poetiniame teatre gali būti interpretuojamas kaip tam tikras kūrinio perkodavimas – prasmių transformacija.

Poetiniam modeliui priklausančių spektaklių kompoziciją sudaro erdviniai perėjimai (planų kaita arba įvairių planų derinimas), tuo tarpu kitų modelių kompoziciją lemia laiko kaita (epizodo ar visos scenos laikas formuojamas taip pat, kaip vidinis kūrinio laikas). Poetiniams spektakliams būdingas cikliškumas: režisierius jų temą plėtoja, papildydamas įvairiais motyvais, tačiau niekada nenukrypdamas nuo pagrindinio kūrinio ciklo. Toks principas J. Vaitkaus teatrą priartino prie sąlyginio teatro principų, tačiau sąlygiškumas, egzistuojantis ir kitų modelių spektakliuose, poetiniame teatre pasitelkiamas kompleksiškai.

J. Vaitkaus biografijoje poetiniai spektakliai atsiranda epizodiškai – tai priklauso ne vien nuo režisieriaus kūrybinių sumanymų ar nuo techninių galimybių, kurios visais atvejais privalo sustiprinti, sutirštinti poetinio teatro priemones, bet ir nuo istorinio laiko. Akivaizdu, kad šiuolaikinės visuomenės pragmatinis mąstymas daro nemažą įtaką ir J. Vaitkaus režisūrinės programos formavimui. Juk siekiant kuo tiksliau perteikti pasaulio viziją ir išreikšti savo santykį su dabartimi, kūriniai privalo nors iš dalies komunikuoti su žiūrovu. J. Vaitkus šių estetinių sąlygų nelaiko formaliomis – kurdamas sudėtingą savo spektaklių kalbą, jis visada remiasi logika, leidžiančia organiškai funkcionuoti daugybei spektaklio elementų, o tam reikia pasiruošusio suvokėjo. Režisieriui svarbu žiūrovą provokuoti vidinei laisvei, žadinti fantaziją, eiti prie tikslo „niekieno nevedamam už rankos, pačiam „įtempus dvasią“ A. Gudelis, „Savojo Čiurlionio beieškant“, p. 12. .

Poetinio modelio spektaklių kompozicija rutuliojasi nuosekliai, tik kartais per personažus įterpiamos papildomos dramaturginės situacijos – emociniai pakilimai. Poetinio modelio pavyzdžiai rodo, kad J. Vaitkus kuria savarankišką, autorinę meninę kalbą, nes pati jo teatro prigimtis yra simbolinė. Jeigu realiajame modelyje, kur svarbiausias veiksnys – žmogaus psichologinės būsenos, J. Vaitkui dailininko darbas yra daugiau ženklas, tai poetiniuose spektakliuose režisierius su dailininkų pagalba sukuria išskirtinai simbolinę erdvę, dailininkas tokiame teatre privalo būti ypač aktyvus. Tokie buvo su J. Vaitkumi dirbę scenografai J. Malinauskaitė, D. Mataitienė, J. Arčikauskas.

Poetinis J. Vaitkaus teatras išsilaisvino iš literatūriškumo, prabilo savita žanro kalba, sudarė galimybę atsiskleisti konceptualiam režisūriniam mąstymui. Mėgindamas įvairiapusiškai aprėpti žmogaus būties prasmę, naikindamas estetinius barjerus, režisierius iš abstrakcijų teatro sukūrė poetinio teatro modelį. Ir nors šiame modelyje įvairūs elementai labai kinta, transformuojasi, viskas jame virsta vieno organizmo ląstelėmis.

Dar po pirmojo J. Vaitkaus poetinio spektaklio „Svajonių piligrimas“ A. Girdzijauskaitė pažymėjo tipologinį lietuvių režisūros posūkį:

„Svajonių piligrimas“ – reikšmingas eksperimentas. Bet tai ne aklas eksperimentas, o sąmoningas ėjimas nauju, mūsuose neišbandytu keliu. […] Kai aktorius atsiveria naujai, nelauktai, pajunti jame neišsemtą aruodą, ir tada norom nenorom mintys krypsta į režisierių, sugebėjusį jame atrasti tą skirtingą skambėjimą, atvėrusį jam kūrybos džiaugsmą, uždėjusį ant jo pečių saldžią atsakomybės naštą. Audronė Girdzijauskaitė, „Mintys po premjeros“, p. 11–12.

Spustelėjus išskleisti...

Vienas iš poetinių spektaklių tikslų – sugrąžinti laisvės polėkį, kūrybos džiaugsmą. Tai tarytum savo paties kūrybos pateisinimas, nes rizikos veiksnys, kuriant šio modelio spektaklius, – didžiausias.

Literatūra

• Ališauskas, A., „A. Mickevičiaus gyvybė – jo knygos ir knygos apie jį“, Lietuvos rytas, 1998 12 22.
• Aristotelis, Poetika | Vanda Zaborskaitė (sud.), Poetika ir literatūros estetika, I dalis, Vilnius: Vaga, 1978.
• Artaud, Antonin, Teatras ir jo antrininkas, iš prancūzų kalbos vertė Donata Linčiuvienė, Vilnius: Scena, 1999.
• Bachelard, Gaston, Svajonių džiaugsmas: ugnies psichoanalizė: vanduo ir svajonės: erdvės poetika, iš prancūzų kalbos vertė Galina Baužytė-Čepinskienė, Vilnius: Vaga, 1993.
• Bajor, Alwida Antonina, Virsmas: rozmowy z Jonasem Vaitkusem, Biuro Kongresowe Urzędu Miasta Krakowa, 1991.
• Baranova, Jūratė, Filosofija ir literatūra, Vilnius: Tyto alba, 2006.
• Daujotytė, Viktorija, Esė apie poeziją ir esimą, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2001.
• Daujotytė, Viktorija, Kalba ir jos menas, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2009.
• Daujotytė, Viktorija, Literatūros filosofija, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2001.
• Daujotytė, Viktorija, Tekstas ir kūrinys, Vilnius: Kultūra, 1998.
• Dessons, Gérard, Poetikos įvadas: literatūros teorijų apžvalga, iš prancūzų kalbos vertė Nijolė Keršytė, Jūratė Žalgaitė Kaya, Vilnius: Baltos lankos, 2005.
• Eco, Umberto, Atviras kūrinys: forma ir neapibrėžtumas šiuolaikinėje poetikoje, iš italų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė, Vilnius: Tyto alba, 2004.
• Gadamer, Hans-Georg, Grožio aktualumas: menas kaip žaidimas, simbolis ir šventė, iš vokiečių kalbos vertė Giedrė Grinytė, Vilnius: Baltos lankos, 1997.
• Gedgaudas, Edmundas, „Opera kaip teatras“, Kultūros barai, 1997, nr. 3.
• Girdzijauskaitė, Audronė, „Adomo Mickevičiaus „Vėlinės“: lenkų ir lietuvių režisūrinių interpretacijų lyginamoji analizė“, Menotyra, 1999, nr. 3.
• Girdzijauskaitė, Audronė, „Mintys po premjeros“, Teatras, 1976, nr. 1.
• Goštautienė, Rūta; Lolita Jablonskienė (sud.), Pažymėtos teritorijos, Vilnius: Tyto alba, 2005.
• Greimas, Algirdas Julius, Iš arti ir toli, Vilnius: Vaga, 1991.
• Greimas, Algirdas Julius, Lietuvių mitologijos studijos, sudarė Kęstutis Nastopka, Vilnius: Baltos lankos, 2005.
• Greimas, Algirdas Julius, Semiotika: darbų rinktinė, sudarė ir iš prancūzų kalbos vertė Rolandas Pavilionis, Vilnius: Mintis, 1989.
• Gudelis, A., „Savojo Čiurlionio beieškant“, Kultūros barai, 1976, nr. 6.
• Jansonas, Egmontas, „Kovingo, mąstančio teatro beieškant“, Komjaunimo tiesa, 1978 08 18.
• Jung, Carl Gustav, Žvelgiant į pasąmonę, iš anglų kalbos vertė Jūratė Musteikytė, Vilnius: Taura, 1994.
• Kauno valstybinis akademinis dramos teatras, 1920–1990, Kaunas: Šviesa, 1990.
• Kymantaitė, K., „Bėkit, bareliai…“, Tiesa, 1975 12 27.
• Kubilius, Vytautas, Problemos ir situacijos, Vilnius: Vaga, 1990.
• Kubilius, Vytautas, XX amžiaus lietuvių lyrika, Vilnius: Vaga, 1982.
• Landsbergis, Vytautas, Geresnės muzikos troškimas, Vilnius: Vaga, 1990.
• Lehmann, Hans-Thies, Postdraminis teatras, iš vokiečių kalbos vertė Jūratė Pieslytė, Vilnius: Menų spaustuvė, 2010.
• Lozoraitis, Julius, „Kas išpažįsta O. Milašių?“, Respublika, 1996 10 14.
• Łubieński, Tomasz, „Głos z Litwy”, Teatr, 1990, nr 9.
• Macaitis, Saulius, „Sintetinių žanrų sraute“, Kultūros barai, 1988, nr. 7.
• Marcinkevičiūtė, Ramunė, „Iš lietuvių teatro režisūros istorijos: XX a. 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių teatro praktikos koordinatės“, Menotyra, 2006, nr. 4.
• Mareckaitė, Gražina, „Poeto vizija – režisieriaus konstrukcija“, Kultūros barai, 1990, nr. 7–8.
• „Piligrimas keliauja į sceną“, Literatūra ir menas, 1975 11 22.
• „Po penkerių metų“, Literatūra ir menas, 1981 09 05.
• Ricœur, Paul, Interpretacijos teorija: diskursas ir reikšmės perteklius, iš anglų kalbos vertė Rasa Kalinauskaitė, Gintautė Lidžiuvienė, Vilnius: Baltos lankos, 2000.
• Staniškytė, Jurgita, Kaitos ženklai: šiuolaikinis Lietuvos teatras tarp modernizmo ir postmodernizmo, Vilnius: Scena, 2008.
• Steiner, George, Tikrosios esatys: ar mūsų kalbėjime kas nors glūdi?, iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys, Vilnius: Aidai, 1998.
• „Teatro svajonių piligrimas“, Literatūra ir menas, 1976 07 24.
• Vasinauskaitė, Rasa, „Jono Vaitkaus ir Jono Arčikausko „figūrų“ teatras“, Menotyra, 2008, nr. 4.
• Vasinauskaitė, Rasa, „Perkūros laikas: identiteto paieškos Jono Vaitkaus ir Oskaro Koršunovo spektakliuose“ | Rūta Goštautienė, Lolita Jablonskienė (sud.), Pažymėtos teritorijos, Vilnius: Tyto alba, 2005.
• Zaborskaitė, Vanda (sud.), Poetika ir literatūros estetika, I dalis, Vilnius: Vaga, 1978.
• Žvirgždas, Manfredas, „Poetikos panorama“, Knygų aidai, 2006, nr. 3.
• Барбой, Юрий Михайлович, К теории теaтра, Санкт-Петербург: Санкт-Петербургская государственная академия театрального искусства, 2008.
• Лотман, Юрий, Структура художественного текста, Санкт-Петербург: Исскуство-СПБ, 1998.

The Poetical Theater of Jonas Vaitkus

Summary. In the article, analyzing the body of works by Lithuanian theater director Jonas Vaitkus, the poetical model of his directorial conception is distinguished. The author interprets four productions of this director (“Pilgrim of Dreams” by Eugenijus Ignatavičius and Jonas Vaitkus, “Throstle – the Green Bird” by Bronius Kutavičius and Sigitas Geda, “All Souls Day” by Adom Mickiewicz and “Migel Manara” by Oscar Milosz as well as accentuates the regularities of the directorial mode of theses productions. Their composition develops consequently, and the emotional peaks are connected with the additional dramaturgical situations. Vaitkus creates an independent poetical language, because the origin of his theater is symbolic. With the help of set designers (Janina Malinauskaitė, Dalia Mataitienė, Jonas Arčikauskas) he creates an exceptional symbolic space. Poetical theater of Vaitkus is disengaged from the descriptive means and could be considered as an independent genre with the peculiar artistic language, based on the conceptual directorial approach. The elements of this model become the cells of one artistic structure. One of the directorial aims of the poetical model is to restore the artistic freedom and joy of creation of the actor.

Keywords: contemporary theater, theater directing, postmodernism, model, poetical theater, ritual theater, symbol, metaphor.