Straipsnis Veidrodžiai be interjerų: kišeniniai, rankiniai ir pastatomi veidrodėliai, šukės

Santrauka. Straipsnis skirtas veidrodžių, nesusietų su interjeru arba baldais, istorijai Lietuvoje. Tyrimo objektas – kišeniniai, rankiniai, pastatomi veidrodžiai bei šukės – sudaro mažųjų veidrodžių grupę, kurią vienija sąlyginai nedideli (palyginti su interjerus dekoruojančiais veidrodžiais) išmatavimai ir aiškiai apibrėžta asmens tualeto paskirtis. Aptariama veidrodžių grupė yra sudaryta pasirinkus atmetimo principą – jai priskirti veidrodžiai, kurie nėra integruota interjero dalis, nėra įmontuoti į baldus – apsunkina tiek paties objekto analizę, tiek ir šaltinių bei literatūros paiešką. Chronologinės tyrimo ribos – nuo XIV a., kuriuo datuojami seniausi tiesiogiai su veidrodžiais susiję archeologiniai radiniai, iki XX a. I pusės, kai įsigalėjo masinė, industrinė gamyba. Straipsnio tikslas – iš fragmentiškos medžiagos susidaryti kuo išsamesnį vaizdą apie mažuosius veidrodžius Lietuvoje, jų naudojimą, nešiojimą, formų ir funkcijų kitimą. Straipsnyje svarbu aptarti ir socialinį temos aspektą – tekste „išnyra“ veidrodėlių savininkų asmenybės, kurių lytis, socialinis ir finansinis statusas padeda įkontekstinti veidrodėlius ir jų naudojimo praktikas.

Pagrindiniai žodžiai: kasdienybės istorija, kišeniniai veidrodėliai, rankiniai veidrodėliai, aprangos istorija, tualetas, higienos istorija, veidrodžių šukės.

Apie mažuosius veidrodžius galima rasti keletą skirtingų sričių tyrėjų straipsnių, adresuotų konkretiems pavieniams objektams: archeologo Vito Valatkos straipsnis „Seniausi veidrodžiai Lietuvoje“ Žr. Vitas Valatka, „Seniausi veidrodžiai Lietuvoje“, p. 59. , pristatantis kapavietėje rastus du veidrodėlius, išeivių spaudoje aprašyta tarpukariu Kauno veidrodžių fabrike „Reflex“ gaminta kišeninių veidrodėlių serija Žr. Raimundas Marius Lapas, „Lituanica“ ir komercija“, 2013. . Atskira straipsnių grupė – Vilniaus žemutinės pilies archeologiniais tyrinėjimais paremti straipsniai, pristatantys medines veidrodžių dėžutes ir rėmus Žr. Irena Kaminskaitė, „XIII–XVII a. mediniai dirbiniai Vilniaus žemutinėje pilyje“, 2007; „Asmens higiena“, 2010; Rūtilė Pukienė, „Vilniaus žemutinė pilies XIII–XVI a. radinių medienos rūšys“, 2009. bei rusų ir vokiečių archeologų tyrimai apie XIV–XV a. veidrodėlių dėžutes Žr. Елена Александровна Рыбина, «Зеркала в средневековой Руси (проблема атрибуции, публикация оправ с изображениями)», 1993; Ingeborg Krueger, „Glasspiegel im Mittelalter II: neue Funde und neue Fragen“, 1995. . Archeologinių tyrinėjimų ataskaitose pateikta nepublikuota medžiaga apie pavienius stiklinius veidrodėlius, rastus XVII a. įkapėse Žr. Vitas Valatka, Skėrių kaimo Švedkapis: archeologinių tyrinėjimų ataskaita, 1972; Justina Ramanauskienė, Archeologiniai tyrimai Vilniuje, Naujamiestyje (urbanistikos paminklo UV – 69 teritorijoje), Mindaugo g. 27, 27A: ataskaita, 2010. .

Iki šiol veidrodžių tema vertingiausia prancūzų meno istorikės Sabine Melchior-Bonnet monografija „Veidrodžio istorija“ Žr. Sabine Melchior-Bonnet, Veidrodžio istorija, 2005. , kuri, deja, atskirai neaptaria mažųjų veidrodėlių – jie fragmentiškai minimi bendrame veidrodžių istorijos kontekste. Antrasis vertingas užsienio autoriaus darbas šia tema – įvadinis katalogo tekstas, įvairiais aspektais aptariantis XVIII–XIX a. veidrodžius Amerikoje Žr. Elisabeth Donaghy Garrett, “Looking glasses in America: 1700–1850,” 1992. . Iš Lietuvos tyrėjų darbų reikėtų paminėti Kazio Strazdo monografiją „Lietuvos stiklas nuo seniausių laikų iki 1940 metų“ Žr. Kazys Strazdas, Lietuvos stiklas: nuo seniausių laikų iki 1940 metų, 1992. , kurioje veidrodžiai pateikiami kaip vieni iš stiklo dirbinių. Iki šiol tai daugiausia dėmesio veidrodžiams skyręs tyrimas Lietuvoje.

Reikėtų pabrėžti, kad šis tekstas, pasakojantis apie stiklinius veidrodžius, aplenkia jų metalinius pirmtakus, tai pasakytina ir apie visą veidrodžių istorijos tyrimą Lietuvoje. Priežasčių gali būti ne viena, bet svariausia iš jų – neturime išlikusių metalinių veidrodžių pavyzdžių. Lietuvos archeologai nė vieno metalinio radinio nėra identifikavę kaip veidrodžio, jų nepavyko rasti ir muziejų fonduose. Išimtį sudaro Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus M. Žilinsko galerijoje taikomosios dailės nuolatinėje ekspozicijoje esantys trys bronziniai rankiniai veidrodėliai iš Kinijos. Tačiau šių eksponatų neaptarsime, nes jie nebuvo Lietuvoje naudoti daiktai, o į galerijos ekspoziciją pateko iš privačios Aleksandro Račkaus kolekcijos. Žinoma, išlieka tikimybė, kad šaltiniuose minimi veidrodėliai, kurių medžiagiškumas nedetalizuotas, gali būti ir metaliniai:

Maži plieno veidrodėliai labai populiarūs. Jie perkami mugėse arba pas galanterininką. Sabine Melchior-Bonnet, Veidrodžio istorija, p. 30.

Spustelėjus išskleisti...

Tačiau pastaroji citata kalba apie XVI–XVIII a. Prancūzijos realijas, ir, šiuo metu neturėdami papildomų įrodymų apie metalinių veidrodžių naudojimą Lietuvoje, visus minimus veidrodžius laikysime stiklo dirbiniais.

Tiriant mažųjų veidrodžių istoriją tenka remtis skirtingomis kasdienybės istorijos sritimis, pateikti netiesioginių šaltinių duomenis. Tai lemia fragmentišką ir chronologiškai kiek netolygų pasakojimo būdą, tačiau leidžia parodyti iki šiol menkai aptartus veidrodžių panaudojimo aspektus.

Veidrodėlių vieta mados istorijoje

Viena iš kasdienybės istorijos sričių – aprangos ir mados istorija, kurioje nešiojamas veidrodėlis buvo ne tik tualetinis reikmuo, bet atliko ir dailaus aksesuaro vaidmenį. Derinami prie damos ar vyro aprangos veidrodžiai iš dalies buvo dekoratyvus reprezentatyvaus kostiumo elementas – aksesuaras. Veidrodžiais ar, tiksliau, veidrodiniais paviršiais buvo dekoruojami drabužiai, papuošalai bei aksesuarai, kaip antai vėduoklė, šukos Žr. Marija Matušakaitė, Apranga XVI–XVIII a. Lietuvoje, p. 219; Ingeborg Krueger, „Glasspiegel im Mittelalter II: neue Funde und neue Fragen“, S. 245–246. . Vis dėlto svarbiausia jo funkcija – atspindėti asmenį – neturi tiesioginio ryšio su apranga. Dėl šios priežasties kostiumo istorijos kontekste veidrodžiai minimi retai.

Sekant Europos kostiumo istoriją galima pasakyti, kaip aprangos raida keitė veidrodžių nešiojimo principus. Rūta Guzevičiūtė, Europos kostiumo raidai skyrusi monografiją Žr. Rūta Guzevičiūtė, Europos kostiumo tūkstantmetis (X–XX a.), 2001. , fiksuoja kelias smulkių daiktų nešiojimo pozicijas. Pirmoji – pakabinimas ant juosmenį juosiančios grandinės bei diržo:

Sunki auksinė grandinė juosia liemenį ir kabo priekyje, – tai vis dar ta pati „ikikišeninių“ rūbų konstrukcija, prie kurios tvirtinamas flakonėlis su ambra, stručių plunksnų vėduoklė, kurios spalva priderinta prie tualeto. Buvo pradėti gaminti ir svogūnų formos laikrodžiai, puošti brangakmeniais bei inkrustacijomis ir tvirtinami prie diržo plačiomis plokščiomis grandinėlėmis. Be to, prie diržų ir grandinės buvo tvirtinami medaus pripildyti flakonai – blusgaudžiai […]. Be kitko, prie diržo kabojo necessaire su ruge, pomada, pudra arba nedidelės sidabro ar dramblio kaulo dėžutės su „musytėmis“ iš juodos taftos, pleistro. Ten pat, p. 115.

Spustelėjus išskleisti...

Greitai prilipdyti musytę vienoje ar kitoje vietoje buvo taip pat įprasta, kaip šiuolaikinei moteriai pasipudruoti nosį. Ten pat.

Spustelėjus išskleisti...

Antroji pozicija atsirado XVII a. kartu su vyriško kostiumo naujove – kišenėmis. Pirmasis europiečio rūbas su kišenėmis buvo prancūziškas justaucorps (pranc. slystantis, prigludęs prie kūno) – „trumpo palto arba ilgo švarko prototipas“ Ten pat, p. 122. . Kartu su veidrodėliais kišenėse laikyta nosinės, akiniai, tabokinės. Tiesa, Lietuvoje šio rūbo vyrai nenešiojo, tačiau pats kišenės, kaip aprangos elemento, principas kartojosi – Marija Matušakaitė mini laikrodžius, nešiotus „žipono“ kišenėlėje bei kelnių kišenėse Žr. Marija Matušakaitė, Apranga XVI–XVIII a. Lietuvoje, p. 263. . Nuo šios aprangos detalės kilo kišeninių veidrodžių pavadinimas. Sunku pasakyti, kada šis terminas imtas taikyti plačiau, – juo įvardijami visi maži kaip aprangos aksesuaras nešiojami veidrodžiai.

Trečioji smulkių daiktų nešiojimo pozicija – įvairių tipų moteriškos rankinės. Rankinės kildinamos iš rankdarbiams skirtų dekoruotų maišelių:

Rankose moterys dažniausia nešiojosi nedidelį skėtį nuo saulės ir ant ilgos šilkinės virvelės – siuvinėtą kapšiuką, vadinamą ridicule. Rašoma, kad rankinukai ridicule atsirado todėl, kad tiesios siauros suknelės iš plonų permatomų audinių neturėjo kišenių, o rankdarbius ar įvairias tualetines smulkmenas reikėjo kaip nors nešiotis. Čia pamirštama, kad jau rokoke rankinukai pompadour, tiesa, kiek didesni ir skirti rankdarbiams, buvo gana plačiai paplitę. Patsai pavadinimas, ridicule (pr. juokingas), matyt, todėl ir atsiradęs, kad šie rankinukai buvo juokingai maži. Rūta Guzevičiūtė, Europos kostiumo tūkstantmetis (X–XX a.), p. 184.

Spustelėjus išskleisti...

Taigi, pirmosiose rankinėse nešioti ne tik rankdarbiai, bet ir tualeto reikmenys, tikėtina, ir veidrodžiai. Vieni pirmųjų lietuviškų rankinių variantų – XVIII a. LDK moterų nešioti prie diržo pritvirtinti, gėlėmis siuvinėti krepšeliai, pasak Matušakaitės, papildantys tualetą Žr. Marija Matušakaitė, Apranga XVI–XVIII a. Lietuvoje, p. 333. . Tyrėja nemini, ką moterys nešiodavosi šiuose krepšeliuose, bet smulkūs tualeto reikmenys yra vienas iš įtikimų variantų. Prie veidrodžių, kaip tualetinių reikmenų, šiame tekste sugrįšime vėliau ir išsamiau juos paanalizuosime.

Ankstyvųjų kišeninių veidrodžių forma ir konstrukcija

Deja, aptartuose aprangos istorijos tyrimuose nedetalizuota, kokios buvo nešiojamų veidrodėlių – aksesuarų formos. Ši situacija atskleidžia tyrimo keblumą – apie mažųjų veidrodėlių formas, medžiagiškumą ankstyvieji rašytiniai šaltiniai nesuteikia išsamesnės informacijos, dažniausiai apsiribojama vien paminint veidrodėlį. Šią spragą užpildo Melchior-Bonnet teiginys, kad kišeniniai veidrodžiai buvo laikomi apvaliose arba kvadratinėse dėžutėse iš dramblio kaulo arba medžio (juodmedžio, kriaušės medžio), kurios grandinėlėmis prikabinamos prie diržo Žr. Sabine Melchior-Bonnet, Veidrodžio istorija, p. 31. . Kad šio tipo veidrodžiai nešioti ir Lietuvoje, patvirtina archeologiniai tyrinėjimai.

Iki šiol ankstyviausi archeologiniai radiniai, tiesiogiai susieti su veidrodžiais, yra medinių veidrodžių dėžučių dalys, rastos Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje (1–2 pav.).

Metalinės veidrodžių dėžutės sudarytos iš dviejų dalių – apatinės, kurios vidinėje pusėje įstatomas stiklinis (dažniausiai randami alavo amalgamos pėdsakai) veidrodėlis, ir viršutinės, atliekančios dangtelio funkciją. Abi dėžutės dalis jungia metalinė grandinėlė, perverta per dirbinio krašte esančias metalines kilpeles. Alternatyva kilpelei, o galbūt ir gaminio vėlesnio taisymo rezultatas, – skylutės. Medinėse dėžutėse skylutės yra dirbinio centre ir kraštuose. Kraštinės skylutės skirtos pervėrimui (remiantis metalinių dėželių analogais), taip dvi dėžučių dalys turėjo jungtis tarpusavyje. Centrinės skylutės paskirtis iki šiol nėra aiški – Lietuvos ir Vokietijos tyrinėtojai kelia prielaidą, kad tai rankenos arba sutvirtinimo vieta Žr. Irena Kaminskaitė, „XIII–XVII a. mediniai dirbiniai Vilniaus žemutinėje pilyje“, p. 226; Ingeborg Krueger, „Glasspiegel im Mittelalter II: neue Funde und neue Fragen“, 1995. . Rankenos versiją galime interpretuoti dvejopai: vienu atveju – tai rankinio veidrodžio rankena, todėl pats veidrodis turėtų būti didesnio skersmens ir skirtųsi jo nešiojimo principai. Tokia versija galima, pasak Melchior-Bonnet, net ir ankstyvieji rankiniai veidrodėliai turėjo medinius arba medžiaginius dangtelius, apsaugančius jų veidrodinį paviršių Žr. Sabine Melchior-Bonnet, Veidrodžio istorija, p. 32. . Antroji interpretacija – tai dėžutės viršutinės dalies rankena, ja atidaromas dirbinys. Nuspręsti, kuri versija teisinga, yra sudėtinga – tarp Lietuvoje rastų dirbinių nėra dėžutės, kurios abi – viršutinė ir apatinė – dalys būtų išlikusios. Vientisos veidrodėlio dėžutės pavyzdžių matome Ingeborg Krueger straipsnio iliustracijose Žr. Ingeborg Krueger, „Glasspiegel im Mittelalter II: neue Funde und neue Fragen“, 1995. .

Medinių dėžučių fragmentai nėra vieninteliai su veidrodžiais susiję archeologiniai radiniai Lietuvoje. XVII a. datuotose kapavietėse rasti stikliniai veidrodėliai ir jų fragmentai papildo archeologinių veidrodžių grupę. Valatkos 1972 m. Skėrių kapinyne Žr. Vitas Valatka, Skėrių kaimo Švedkapis: archeologinių tyrinėjimų ataskaita, 1972. aptikti du apskritimo formos veidrodėliai (3 pav.) ilgą laiką, iki medinių dėžučių atradimo Vilniaus žemutinės pilies kasinėjimuose, laikyti ankstyviausiais veidrodžiais Lietuvoje Žr. Vitas Valatka, „Seniausi veidrodžiai Lietuvoje“, p. 56. .

Sunku atsakyti, ar kapavietėse rasti neįrėminti veidrodėliai (dėl organinės kilmės rėmai galėjo suirti) buvo nešiojami kaip aprangos dalis. Įkapes sudaro dviejų tipų radiniai: mirusiojo apranga su papuošalais bei atskirai nuo drabužių sudėti daiktai: ginklai, darbo įrankiai, buitiniai rakandai, socialinį ir ekonominį statusą reprezentuojantys daiktai. Veidrodis galėtų patekti į abi grupes, tačiau labiau tikėtina jo priskyrimas antrajai – išryškinant tualetinę arba higieninę funkcijas. Šios funkcijos sudaro pagrindą likusioms kasdienybės istorijos sritims: tualetui ir higienai, kurių kontekste aptarsime mažuosius veidrodžius.

Tualeto veidrodžiai

Tualetas (pranc. toilette), kurio viena pirminių reikšmių yra moters reprezentacinė apranga, skirta dėvėti viešumoje, arba, pasak „Dailės žodyno“, vientisas moters drabužių ansamblis Žr. Jolita Mulevičiūtė (sud.), Dailės žodynas, p. 431. , yra tapatus aprangai ir disciplinos atžvilgiu – kostiumo istorijai. Kita vertus, šis terminas apima daug platesnę sampratą – jis taikomas ir rengimosi etapui, todėl įtraukia persirengimui skirtus baldus (tualetinį stalelį arba komodą), išvaizdos priežiūros reikmenis, veiksmus: šukavimąsi, kosmetiką, parfumeriją.

Tualetinė paskirtis – universaliausia veidrodžio funkcija Išimtį sudaro išskirtinai reprezentacijai skirti interjero veidrodžiai, dažniausiai patalpinami tualetui nepatogiose vietose – virš židinių, virš sofų. , todėl ją atliko įvairių tipų veidrodžiai: tiek mažieji rankiniai, tiek ir didieji, pakabinti ant prieškambarių sienų arba pastatyti buduaruose bei miegamuosiuose (psichė). Visi jie gali būti įvardijami vienu terminu – tualeto veidrodis. Reikėtų pridurti, kad tualeto veidrodis skiriasi nuo tualetinio veidrodėlio (ang. dressing-glass) – pastaroji sąvoka plačiau aptarta ankstesniame autorės straipsnyje Žr. Indrė Užuotaitė, „Istoriniai veidrodžiai Lietuvoje“, p. 135–136. . Melchior-Bonett tualetiniu veidrodžiu įvardija kiek konkretesnį tipą:

Tualetiniai veidrodžiai daug didesni už kišeninius, primena savo antikinius pirmtakus. Jie turi medinį, dramblio kaulo arba sidabro kotą, nudailintą atitinkamai pagal kainą, ir dangtelį iš medžio ar audinio, kuris poliruotą paviršių apsaugo nuo oksidacijos ir įdrėskimų […]. O kartais jie pritvirtinami ant nukaltos kojelės, vadinamos „freilina“ arba „liokajumi“, todėl gali stovėti ant baldų, o jei dar turi ašį, gali ir sukiotis. Sabine Melchior-Bonnet, Veidrodžio istorija, p. 32.

Spustelėjus išskleisti...

Kaip pabrėžia Melchior-Bonett, tokių veidrodžių gausu viduramžių ikonografijoje Gausi viduramžių ikonografija pateikta “Medieval and Renaissance Material Culture.” , tačiau Lietuvoje archeologinė medžiaga tokių dirbinių pavyzdžių nepateikia. Daug vėlesnes veidrodžių ant kojelės versijas galime rasti XX a. ikonografijoje, pavyzdžiui, 1930 m. Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodos katalogo Žr. 1930 Vytauto Didžiojo metų Lietuvos žemės ūkio ir pramonės paroda Kaune: birželio m. 18–22 d., 1930. reklamoje (4 pav.). Jame vaizduojamas veidrodėlis su aukšta, grakščia kojele, stovintis ant tualetinio stalelio ir atliekantis grimo veidrodžio funkciją.

Šiame straipsnyje, kaip jau minėta, aptariami mažieji veidrodėliai, nesusieti su baldais ar interjeru. Prie mažųjų tualeto veidrodžių priskirsime ir trumpiems dirstelėjimams skirtus veidrodėlius, kurie atlieka tą pačią funkciją kaip ir nešiojami veidrodėliai, tačiau nėra priderinti bei pritvirtinti prie kostiumo ar aksesuarų. Pavyzdžiui, prekyvietėse naudoti veidrodėliai, leisdavę pirkėjams įsitikinti perkamo daikto, dažniausiai papuošalo ar galvos apdangalo, tinkamumu:

Apdriskę, su lapsardokais pardavėjai rodo joms visa, ką tik turi, o jos kiekvieną skarelę supasi ant galvos ar ant pečių ir su tam tikru pasitenkinimu žiūrisi į mažą skarda aptaisytą veidrodėlį. Liudvikas Adomas Jucevičius, Raštai, p. 377.

Spustelėjus išskleisti...

Taigi, į tualetinę funkciją orientuoti veidrodžiai nebuvo „pririšti“ prie aprangos ar interjero – juos lengva perkelti iš vienos patalpos į kitą, iš privačios erdvės į viešąją. Tas pats principas galioja ir ilgesnėse kelionėse.

Josephas Frankas, apsigyvenęs Vilniuje 1804 m., atsiminimuose iš kelionės į Lietuvą minėjo lenkų „magnatus“, kurie keliaudami veždavosi ne tik savo virėjus, maisto produktus ir stalo įrankius, bet ir visą miegamojo inventorių:

Pusdieniu anksčiau pasirodo lovų, kilimų, drabužių, virtuvės rykų, maisto, vynų, porterių, likerių prikrauti furgonai ir brikos. Tarnai viską paruošia karčiamose (tam tikros smuklės, kur mažai kambarių su neišdaužytais langų stiklais), kad atvykę šeimininkai rastų valgio ir paruoštą gultą, jie pastato lovas, išdėlioja tualeto reikmenis taip, kad patalpa kuo labiau panašėtų į ponų būstą. Gausiai viską iškvėpina. Josephas Frankas, Vilnius XIX amžiuje: atsiminimai, p. 44.

Spustelėjus išskleisti...

Frankas tokį paprotį aiškina karčiamų skurdumu, apie kurį nuolat pasikartojanti informacija mus pasiekia dar iš XVIII a. II pusės užsieniečių bei vietinių keliautojų atsiminimų ir kelionės dienoraščių. Pavyzdžiu galėtų būti anglų keliautojo Williamo Coxe atsiminimuose minimas pokalbis su lenkų „džentelmenu“ apie keliavimo po Lietuvą aplinkybes ir ypatumus Žr. Mindaugas Balkus, Vytautas Budvytis, „Lietuvos didžiosios kunigaikštystės vaizdai XVIII a.“, p. 309. .

Daiktai ne tik pasiimami į keliones, bet ir įsigyjami jų metu. Ne išimtis buvo ir veidrodžiai. Pavyzdžiui, grafo Butlerio kelionės dienoraštyje minima, kad 1780 m. Niurnberge pirkta skrybėlė, kilimėlis ir veidrodis (len. zwierciadło). Šis įrašas itin lakoniškas: neįvardinta nei veidrodžio dydis, nei rėmo medžiaga. Visa informacija, kurią suteikia dienoraštis, pirkinių kaina – iš viso kainavo 14 lenkiškų auksinų ir 6 grašius Žr. Arvydas Pacevičius (sud.), Butlerio kelionės į Italiją ir Vokietiją 1779–1790 metais dienoraštis, p. 417. . Šimtmečiu anksčiau Jonas Kazimieras Vaišnoravičius aprašė savo kelionę po Europą, trukusią nuo 1667 iki 1669 metų. Kelionė buvo edukacinė – dvasininkas lydėjo kunigaikštį Ostrogiškį, kuris, kaip tuo metu buvo įprasta jauniems didikams, susipažino su svetimais kraštais, jų architektūra, papročiais, užmezgė vertingų pažinčių. Visa tai lakoniškai kelionės dienoraštyje aprašinėjo Vaišnoravičius, fiksavęs ir kelionės išlaidas, – tokia informacija mums itin vertinga, nes atspindi kilmingų keliautojų poreikius bei skonį. Šis šaltinis įrodo, kad jau XVII a. kelionėse pirkti veidrodžius buvo gana dažna praktika – per trejus metus trukusią kelionę iš viso įsigyti septyni veidrodžiai. Šeši iš jų pirkti Amsterdame 1667 m. birželio mėn.: juodmedžio rėmų veidrodis už 45 florinus, du juodmedžio rėmų veidrodžiai už 15 florinų ir du veidrodžiai už 12 florinų Žr. Kazimieras Jonas Vaišnoravičius, Kelionė po Europą su jaunuoju kunigaikščiu Ostrogiškiu: 1667–1669 metų dienoraštis, p. 98. . Iš versto teksto neaišku, ar paskutiniai veidrodžiai taip pat buvo su juodmedžio rėmais, – gali būti, kad dėl paprastesnės ir pigesnės medienos jų rėmų medžiagiškumas nedetalizuotas. 1668 m. liepos mėn. dienoraštyje minimas Paryžiuje pirktas veidrodis su krištoliniais rėmais, kainavęs 286 florinus Žr. ten pat, p. 179. . Jei pastarąjį pirkinį sulygintume su „sidabriniu laikrodžiu“, kainavusiu 30 florinų Žr. ten pat, p. 182. , nekiltų abejonių, kad toks veidrodis buvo itin prabangus pirkinys. Sekdami dienoraščiu sužinome, kad po dviejų dienų veidrodis kartu su keletu kitų daiktų buvo supakuotas ir perduotas pažįstamai damai, veikiausiai išsiruošusiai į kelionę:

Perdaviau JM maršalo žmonai tris paketus: du su knygomis, trečią, nedidelį – su sabalais, plunksnomis, įvairiomis smulkmenomis, veidrodžiu. Ten pat, p. 179.

Spustelėjus išskleisti...

Nors veidrodis įvardintas individualiai, nepriskiriant jo smulkmenoms, tačiau jis turėjo tilpti, pasak autoriaus, į nedidelį paketą, vadinasi, ir jo išmatavimai negalėjo būti dideli. Prielaidas apie mažuosius tualeto veidrodžius galime kelti ir lygindami Amsterdame pirktų veidrodžių kainas – pigesni nuo brangesnių galėjo skirtis ne / ne tik kokybe, bet ir išmatavimais.

Labai besiskiriančias Amsterdame ir Paryžiuje Vaišnoravičiaus pirktų veidrodžių kainas galime paaiškinti medžiagų ir jų kokybės skirtumu, ypač su krištoliniais rėmais, bei vertime vartojamomis sąvokomis – „nusipirkau“ bei „nupirkau“. Jos atskleidžia, kieno poreikiams buvo pirkti daiktai – kunigaikščio ar jį lydinčio dvasininko. Iš to galima kelti prielaidą, kad dvasininkas negalėjo sau leisti tokios prabangos, kaip kilmingas jaunuolis. Kita vertus, lieka neaišku, kodėl dvasininkui reikėjo šešių veidrodžių. Atsakymas galėtų būti Melchior-Bonnet pastaba apie XVII a. smarkiai išaugusį veidrodžių kiekį: iki 1630 m. veidrodį turėjo 5 iš 286 paryžiečių šeimų, o nuo 1650 m. – dvi iš trijų, be to, veidrodis namuose nebebuvo vienetinis daiktas Žr. Sabine Melchior-Bonnet, Veidrodžio istorija, p. 36–37. . Nors Paryžiaus praktikos negalime pritaikyti tuometiniams Lietuvos miestams, tačiau keliautojo, XVII a. II pusėje po Europą lydinčio didiką, atveju tokia statistika įtikinama.

Veidrodis kaip higienos priemonė

Tualetas, kuris, kaip jau minėta, apima šukuosenos tvarkymą, kosmetiką, parfumeriją, yra glaudžiai susijęs su kūno higiena. Trumpai aptarsime šios funkcijos veidrodžius. Veidrodis reikalingas tam, kad prausdamasis ir atlikdamas kitas higienos procedūras (pagal laikmečio papročius ir higienos sampratą) žmogus galėtų matyti savo atvaizdą, dažniausiai veido. Taigi, veidrodis siejasi su veido ir galvos srities higienos procedūromis. Higienos istorijoje veidrodis minimas greta kitų reikmenų: šukų, dantų šepetėlių, ausų ir dantų krapštukų Žr. Irena Kaminskaitė, „Asmens higiena“, 2010. . Kaip ir aprangos istorija, higienai naudoti veidrodžiai lietuviškoje istoriografijoje ir rašytiniuose šaltiniuose paliko nežymų „pėdsaką“. Išimtį sudaro memorialinė literatūra, kurioje užfiksuoti negausūs pastebėjimai apie asmens švaros procedūras. Vienas iš informatyviausių šaltinių – Merkelio Račkausko, Žemaitijos inteligento, jaunystės atsiminimai iš Šiaulių, vaizdingai nupasakojantys Lietuvos žmones pačioje XX a. pradžioje. Vienas jų – skolinimu su palūkanomis vertęsis ponas Jamontas:

Jamontas savo sėdėjimą prie lango pradėdavo dviem veiksmais, pasikartojančiais kas antrą dieną: vieną rytą skutosi prie lango, žiūrėdamas į veidrodį, kurį laikė Karusia, o kitos dienos rytą tuo pat metu tvarkė gausius savo raudono veido spuogus, kartais ir iššokusius ant akių miežius, dviem pirštais vienos rankos ištempęs odą, o dviem kitos išspausdamas pūlius, kuriuos paskui ilgai žiūrinėjo, prikišęs pirštus prie akių, ir kišo Karusiai pažiūrėti. Kiekvienas tų Jamonto veiksmų vykdavo punktualiai tuo pačiu laiku. Mano šeimininkams Stšigockiams šie Jamonto veiksmai atstodavo kalendorių ir laikrodį, kurių neturėjo […]. Trečias, jau ne toks punktualus Jamonto veiksmas, vykdavo po anų dviejų: irgi žiūrėdamas į veidrodį šukavosi plaukus ir suko ūsus; užsukęs į viršų, prispausdavo tinkleliu, kurio galus iš užpakalio užrišdavo Karusia, visų šitų manipuliacijų metu stovėjusi užpakaly su rankšluosčiu ant peties. Merkelis Račkauskas, Užrašai: Dvidešimt metų (1885–1905) Žemaitijos užkampy, p. 74–75.

Spustelėjus išskleisti...

Aptartu atveju viešas higienos procedūrų atlikimas buvo aplinkinių toleruojamas ar net priimtinas veiksmas, o nepalankus pasakotojo tonas, regis, kritikavo ne tiek manieras, kiek patį Jamonto asmenį, tiksliau, jo pragyvenimo šaltinį – „lupikavimą“. Ona Tiškevičiūtė Potocka, gyvenusi šimtmečiu anksčiau nei Račkauskas, pateikė panašaus elgesio pavyzdį: nespėjus svečiams palikti pietų stalo, kunigaikščiui buvo atneštas dubuo, dantų šepetukas bei veidrodis, ir nemandagaus žmogaus reputaciją turėjęs namų šeimininkas ėmė valytis dantis Žr. Anna Potocka, Pamiętniki: tłumaczyła J. A. z przedmową Piotra Chmielowskiego, s. 62. . Toks elgesys aplinkinių įvertintas kaip itin netaktiškas ir neatitinkantis etiketo normų. Šias istorijas skiria ne vien metų tarpas, bet ir jų dalyvių kilmė – tiek pasakotojų, tiek „pagrindinių personažų“, tiek ir aplinkinių stebėtojų. Taigi, etiketo taisyklės (ir higienos procedūrų privatumas) priklausė nuo socialinio sluoksnio.