Straipsnis Lietuvių liaudies medinių memorialinių paminklų apsauga: pastangos ir rezultatai

Santrauka. Straipsnyje tyrinėjamos medinių memorialinių lietuvių liaudies paminklų – kryžių, koplytstulpių, stogastulpių – apsaugos problemos. Remiantis archyvine medžiaga analizuojama valstybės institucijų, atsakingų už paveldo apsaugą, organizacijų ir pavienių asmenų veikla fiksuojant ir inventorizuojant liaudies paminklus, apžvelgiama konservavimo ir restauravimo darbų praktika.

Pagrindiniai žodžiai: liaudies menas, kryžiai, koplytstulpiai, koplytėlės, liaudies skulptūra, apsauga, apskaita, konservavimas, restauravimas, Paulius Galaunė, Zita Žemaitytė.

nė viena mūsų liaudies meno šaka nėra taip paplitusi, kaip mediniai kryžiai. Devynioliktojo amžiaus pirmą pusę tų kryžių žemaičiuose tiek daug buvo, jog tarpas nuo vienas kito nebuvo didesnis, kaip kelios dešimtys metrų. Jei kitose Lietuvos dalyse ir buvo jų bent kiek mažiau, tai vis dėlto, kaip teisingai pastebėjo V. Šukevičius, jų paplitimo sritis sutampa su Lietuvos etnografine siena. Mūsų medinių kryžių gausingumą pastebėjo ir svetimšaliai; Lietuvą jie šiuo atveju pavadino „ypatinga kryžių šalimi“, „šventa Dievo žeme“. […] Reikia tik arčiau pažinti juos, ištirti jų formas ir simboliką – tuoj mūsų galvoj gimsta mistiški vaizdai, iš kurių, kaip iš didžiulės atskleistos knygos, galime skaityti lietuvio sielos gyvenimą, su visomis jos kančiomis, troškimais ir idealais. Paulius Galaunė, Lietuvių liaudies menas: jo meninių formų plėtojimosi pagrindai, p. 101.

Spustelėjus išskleisti...

Iš tiesų lietuvių liaudies mediniai memorialiniai paminklai yra savitas ir unikalus meninis reiškinys, pilnatviškiausiai įkūnijęs tautos sielą ir kūrybinį potencialą, tad kryždirbystės tradicija 2001 m. pelnytai įrašyta į UNESCO (Jungtinių tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija) Žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevrų sąrašą.

Apie lietuvių liaudies medinius memorialinius paminklus pakankamai daug rašyta. Jie tyrinėti genezės, formos, simbolikos, funkcijos ir kt. aspektais, tuo tarpu publikacijų apie jų apsaugos istorinę raidą bei problemas vis dar stokojame, todėl straipsnis ir skiriamas joms aptarti, nes šios rūšies liaudies meno paminklų išsaugojimas ir šiandien tebėra aktualus.

Lietuvių liaudies menas, ir ypač mažoji architektūra bei skulptūra, mokslininkų bei pavienių tyrėjų dėmesio sulaukė jau XIX amžiuje. Tuo metu lietuvių liaudies meną rinko ir tyrė lenkų, rusų bei vokiečių mokslininkai (M. Brenšteinas, V. Šukevičius, A. Becenbergeris ir kt.) Paminėtinos publikacijos: Wandalin Szukiewicz, Krzyże zdobne w gubernji Wileńskiej, 1903; Michał Brensztein, „Krzyże i kapliczki źmudzkie”, 1907; Fr. Krzywda-Polkowśki, „Krzyże na Litwie”, 1909. , domėjosi juo ir Lietuvos mokslo bei kultūros atstovai (E. Volteris, T. Daugirdas, P. Višinskis, kun. A. Sabaliauskas ir kt.). Intensyviau lietuvių liaudies meno rinkimu, tyrimu ir apsauga pradėta rūpintis 1907 m. įsikūrus Lietuvių dailės ir mokslo draugijoms. Pirmųjų lietuvių dailės parodų laikotarpiu (1907–1914) į šią veiklą įsitraukė naujos pajėgos – J. Basanavičius, A. Žmuidzinavičius, M. K. Čiurlionis, P. Rimša, T. Daugirdas, A. Jaroševičius ir kt. 1912 m. Lietuvių dailės draugija išleido A. Jaroševičiaus piešinių albumą „Lietuvių kryžiai“, kuriam išsamų įvadą parašė dr. J. Basanavičius.

1919 m. priėmus Valstybės archeologijos komisijos įstatymą liaudies meno apsaugos reikalais rūpinosi šios komisijos nariai, daug nuveikė ir sparčiai visame krašte besisteigiantys muziejai – M. K. Čiurlionio galerija bei Vytauto didžiojo kultūros muziejus Kaune, Šiaulių „Aušros“, Telšių „Alkos“, Biržų, Panevėžio ir kiti kraštotyros muziejai. Kasmetinių ekspedicijų metu jie surinko įspūdingus kiekius tautodailės kūrinių (daugiausia – liaudies skulptūros) ir taip išsaugojo juos nuo sunykimo.

Nepaisant muziejininkų, pavienių entuziastų ir įvairių visuomeninių organizacijų pastangų, kryžių ir liaudies skulptūros nykimo faktas jau tarpukariu buvo akivaizdus. Užtenka prisiminti žurnale „Soter“ I. Končiaus paskelbtą „Žemaičių padangės kryžių ir koplytėlių statistiką“: 1912 m. nukeliavęs Plungės – Platelių apylinkėmis 218 km jis suregistravo 730 skulptūrų, o po dvidešimties metų, 1932 m., pakartojęs ekspediciją tais pačiais keliais berado tik 348 Žr. Ignas Končius, „Žemaičių padangės kryžių ir koplytėlių statistika“, 1933. . Tik per du dešimtmečius sunyko, buvo pavogta ar kitaip prarasta daugiau kaip pusė užfiksuotų skulptūrų. Tą patį teigdavo ir kiti iš ekspedicijų grįžę dalyviai. 1920 m. Lietuvių meno kūrėjų draugija pasiuntė dailininkus K. Šimonį ir A. Galdiką rinkti bei fiksuoti liaudies meną. Pirmasis, darbavęsis Aukštaitijos kaimuose, rašė:

apskritai imant, būtinai reikia kuo greičiausiai, kuo stropiausiai rinkti liaudies meno turtą, ornamentikos ir statybos liekanas ir būtinai reikia tą darbą rimčiau organizuoti, nes už keliolikos ar net kelių metų bemaž nieko nebeliks. Kryžių yra jau dabar tik likučiai, nes dabar tokių, kaip seniau, nė vieno nebestato. […] Rinkimui būtinai reikalingas fotoaparatas, nes yra dalykėlių, kuriuos sunku nukopijuoti. Paulius Galaunė, Dailės ir kultūros baruose, p. 137.

Spustelėjus išskleisti...

A. Galdikas, dirbęs Žemaitijoje, draugijai pranešė, kad

renkamųjų tautos turtų yra labai daug. Į darbą taip įsitraukiau, kad per dieną padarau po 10–30 varstų. Nupiešiau keliolika kryžių – koplytėlių. Radau tokių brangių meno dalykėlių, apie kuriuos niekas nė nesvajojo, net švedų Nordiškas muziejus panašių neturi. Ten pat, p. 136.

Spustelėjus išskleisti...

1921 m. sausio mėnesį Kaune, draugijos patalpose, buvo surengta paroda, kurios pagrindą sudarė minėtų dailininkų surinkta medžiaga – skulptūros, tapybos pavyzdžiai, audiniai, koplytėlių, kryžių piešiniai. Nuo 1927 m. M. K. Čiurlionio galerija irgi rengė kasmetines ekspedijas:

pereitų metų tautodailės rinkimo praktika parodė, kad visų tikslingiausia rinkti tautodailę su atsakomingais tautodailės rinkime nusimanančiais žmonėmis priešakyje. Pernai darbavosi viena tokia ekspedicija dailininkui V. Bičiūnui vadovaujant. Ją sudarė (be paties V. Bičiūno) du piešėjai ir vienas fotografas. Ekspedicija piešė, registravo ir fotografavo tautodailės dalykus. […] Ekspedicija, padirbėjusi du mėnesiu, parvežė apie 800 įvairių tautodailės dalykų – originalius eksponatus, fotografijas ir piešinius […] Be eksponatų, už tą patį atlyginimą, galerija yra gavusi du dienyno rankraščiu su brangintina informacine medžiaga apie audėjus ir audėjas, dievdirbius (jų biografijas), kryždirbius, apie savumus liaudies dirbinių toj ar kitoj apylinkėj etc. […] Jau pernai galerijai buvo aišku, kad rinkimas tautodailės turi būti vienas svarbiausių, tiesiog neatidėliotinų kultūros reikalų, kurių dabar neatlikus, paskui bus per vėlu rūpintis. Lietuvoje, pagret su žemės reformos vykinimu, eina skirstymas kaimų viensėdžiais. Toks skirstymas suardo visus seniau buvusius amžiais tvorojusius liaudies kultūros židinius, kur tegali rasti liaudies dirbinių […] Keldamiesi į naujas gyvenamas vietas, žmonės nenumanydami tų, anot jų, senų „griozdų“ meninės ir muzealės vertės, sudegina senovės palaikus arba juos palieka. Per tat beveik niekur pas naujakurius nebeužtinkama beveik jokių tautodailės daiktų. Skirstymas kaimų viensėdžiais ypatingai Lietuvos pakraščiuose eina labai sparčiai ir todėl reikia skubinti rinkti tautodailės palaikus. 1928 03 27 ekspedicijos vadovo V. Bičiūno pažyma „Tautodailės rinkimas“, l. 33–34.

Spustelėjus išskleisti...

Tarpukariu vienintelė oficialiai už paveldo globą atsakinga valstybinė institucija valstybės archeologijos komisija (VAK), ruošdamasi pirmajai etnografinei ekspedicijai, 1931 m. organizavo registratorių kursus. Lietuvos universiteto ir Meno mokyklos studentams paskaitas skaitė P. Galaunė, I. Končius, P. Tarasenka, V. Švipas. Tų metų vasarą Žemaitijoje surengtoje etnografinėje ekspedicijoje dirbo 12 registratorių, suskirstytų į tris grupes, bet jie atliko tik penktadalį numatytų darbų. Daugelis objektų aprašyti paviršutiniškai, nepildyti darbo dienoraščiai. Ateityje numatyta rengti siauresnės apimties ekspedicijas su konkretesnėmis užduotimis. 1932 m. VAK pritarė ir skyrė lėšų I. Končiaus Žemaitijos kryžių bei koplytėlių tyrinėjimams, kurie buvo tęsiami ir 1933 metais. 1934 m. prie Švietimo ministerijos buvo įsteigti paminklų aprašymo ir registracijos kursai, kuriems vadovavo V. Pryšmantas, tuometinis VAK Senovės paminklų apsaugos referentūros pirmininkas. Tarpukariu kultūros paveldo objektai sistemingiau ir intensyviau registruoti tik VAK referentūros laikotarpiu (1934–1936), tačiau mediniai memorialiniai paminklai šiame darbe sudarė nedidelę dalį.

Tautodailės rinkimo, tyrinėjimo ir apsaugos idėjos išjudino visą Lietuvą. Provincijoje ėmė kurtis muziejai ir muziejėliai, kurie kaupė etnografinius reliktus. Juos steigė vietinės savivaldybės, kraštotyros draugijos, gimnazijos, pradžios mokyklos. Tai buvo plataus kultūrinio sąjūdžio pradžia. Tautodailės rinkimui siekta suteikti valstybinį mastą. Stengtasi į darbą įtraukti muziejų atstovus, provincijos mokyklų mokytojus ir mokinius, siūlyta pagalbininkus aprūpinti reikalingomis priemonėmis, skatinti piniginiu atlygiu ir dovanomis. Rinkėjams rengtos specialios instrukcijos, kuriose aiškinti jų veiklos tikslai, principai ir taisyklės Žr. Paulius Galaunė, Padėkite rinkti tautodailę, 1927; „Kaip liaudies meną rinkti“, 1931, nr. 7; nr. 8. . Tačiau ne viską buvo įmanoma suvežti į muziejus – nykstančius kryžius, koplytstulpius, stogastulpius reikėjo fiksuoti natūralioje aplinkoje, ir čia labai pagelbėjo vis dažniau naudojama fotografijos technika. I. Končiaus, o ypač A. Varno ir B. Buračo palikimas – tūkstančiai tarpukario medinių memorialinių paminklų nuotraukų – šiandien yra savarankiškų mokslinių tyrinėjimų objektas.

Lietuvių liaudies meną stengtasi populiarinti ir europiniame kontekste. Didelį pasisekimą turėjo lietuvių liaudies meno ekspozicija 1925 m. Moncos II tarptautinėje dekoratyvinio meno parodoje. Vienas energingiausių liaudies meno propaguotojų buvo M. K. Čiurlionio galerijos direktorius, VAK narys P. Galaunė. 1925 m. lietuvių tautodailę jis pristatė Italijos, 1928 m. – Latvijos spaudoje Žr. L’arte popolare in Lituania, 1925; Lietuvju tautas māksla, 1928; “Lietavas križi (krusti)”, 1928. . 1928 m. solidus Paryžiaus meno žurnalas „L’art vivant“ paskelbė išsamų šio muziejininko straipsnį, iliustruotą lietuvių liaudies skulptūros, grafikos, tapybos bei architektūros pavyzdžiais Žr. « L’art populaire Lithuanien », 1928. . Bet pirmiausia dailės istorikas rūpinosi šviesuomenės pažiūrų ugdymu ir liaudies meno vertės kėlimu savame krašte: gausino galerijos fondus, tobulino ekspozicijas, rengė laikinas liaudies kūrinių parodas. Svarbiu P. Galaunės triūso vaisiumi tapo 1930 m. Kaune pasirodžiusi mokslinė lietuvių liaudies meno studija Žr. Paulius Galaunė, Lietuvių liaudies menas: jo meninių formų plėtojimosi pagrindai, 1930. . Ne mažiau reikšmingi ir jo straipsniai periodiniuose leidiniuose, švietę bei auklėję plačią skaitytojų auditoriją, darę didelę įtaką kūrybinės inteligentijos įsitikinimams.

Tarpukariu pradėta liaudies meno rinkimo ir apsaugos kampanija turėjo ir teigiamų, ir neigiamų aspektų. Teigiama, be abejonės, buvo tai, kad suvoktas liaudies meno ir etnografinių vertybių išsaugojimo prioritetas, išplėtotas platus kultūrinis sąjūdis, surinkti išties įspūdingi kiekiai eksponatų, neigiamu laikytinas vertybių atrankos kriterijų nebuvimas bei per mažai koordinuota kraštotyros muziejų veikla. Apie tai, kad provincijos muziejuose renkama bet kas ir bet kaip, dauguma rinkinių dubliuojasi, kalbėjo VAK nariai E. Volteris, I. Končius, o P. Galaunė įžvelgė net „muziejomanijos“ pavojų Žr. E. Volterio 1929 03 23 raštas Švietimo ministrui, l. 254; Paulius Galaunė, „Muziejų steigimo klausimu“, p. 3. . Perkeliant liaudies meno kūrinius ir etnografinius daiktus į muziejus, jie netekdavo kontekstualių ryšių su autentiška aplinka, tačiau kitų apsaugos formų tarpukariu nesugebėta įgyvendinti.

Karo metais visas Lietuvos paveldas patyrė didelę netektį. Nenuostabu, kad pirmiausia rūpintasi atstatyti sugriautus miestų ir miestelių centrus ir kitus labiausiai nuniokotus paveldo objektus. Po karo paveldo apsauga organizuota pagal sovietinį modelį. Meno paminklų apsauga pavesta Meno reikalų valdybai, kurios pagrindine darbų kryptimi numatyta jų apskaita Pokario paminklų apsaugos sistema Lietuvoje buvo formuojama decentralizuotai pagal sovietinę administracinę sistemą: už dailės paveldą atsakinga Meno reikalų valdyba, už architektūros – Architektūros reikalų valdyba, už archeologijos ir istorijos – Kultūros ir švietimo įstaigų komitetas. 1953 m. jas sujungus įkurta Kultūros ministerija, jos sudėtyje suformuotas Muziejų ir kultūros paminklų skyrius. . Pirmuoju pokario dešimtmečiu dailės paveldu, taip pat ir liaudies meno paminklų būkle bei apsauga, iš esmės nesirūpinta. Meno reikalų valdybos archyve išlikę labai mažai dokumentų, teikiančių žinių apie šiuos procesus. 1956 m. parengtame projekte „Dėl Lietuvos TSR kultūros ministerijos istorijos, archeologijos ir meno paminklų apsaugos kontrolės inspekcijos organizavimo“ pateikiami tokie duomenys:

Lietuvos TSR teritorijoje yra suregistruota 4195 istorijos ir archeologijos paminklai ir 231 meno paminklas. 1955 m. yra naujai išaiškinta dar 123 istorijos ir archeologijos paminklai. Meno paminklų suregistruota tik nežymi dalis. Bendras meno paminklų skaičius, apytikriais duomenimis, siektų apie 3000 vnt. Visai nevedama apskaitos ir nevykdoma apsauga etnografinių ir liaudies architektūros paminklų, kurių priskaitoma respublikoje keli tūkstančiai. […] Daugelis archeologijos ir meno paminklų yra naikinama bei žalojama ir reikalinga efektyvi kontrolė užtikrinti jų apsaugą. Visai neturime žinių apie būklę etnografijos ir liaudies architektūros paminklų, o taip pat daugelį meno paminklų. LLMA, f. 342, ap. 1, b. 427, l. 7.

Spustelėjus išskleisti...

1961 m. pažymoje, adresuotoje SSSR Kultūros ministro pavaduotojui A. I. Kuznecovui, pranešama, kad

šiuo metu LTSR apskaitoje yra 5000 kultūros paminklų, iš jų 3500 istorijos – revoliucijos ir archeologijos, virš 600 meno ir liaudies meno paminklų, 798 architektūros paminklai. Pagal turimas žinias, respublikoje priskaičiuojamas didelis meno ir liaudies meno paminklų kiekis, vienok suregistruota jų palyginti mažai, kadangi jų registracija pradėta tik 1959 m. pabaigoje. LLMA, f. 342, ap. 1, b. 816, l. 79.

Spustelėjus išskleisti...

Nepasirašytoje 1958 m. ataskaitoje konstatuojama:

esama kultūros paminklų padėtis susidarė todėl, kad kultūros paminklų apsauga yra nuasmeninta. Paminklų apsauga pavesta ne vykdomųjų komitetų pirmininkams, bet rajonų (miestų) darbo žmonių deputatų taryboms. Nėra asmens, kuris būtų personaliai atsakingas už paminklų apsaugą ir priežiūrą. […] Kultūros paminklų inspekcijos etatai neleistinai sumažinti. 1945 m. paminklų apsaugos darbą dirbo 32 darbuotojai, šiuo metu tik 4. Esant tokiai padėčiai neįmanoma tinkamai vadovauti bei kontroliuoti kultūros paminklų apsaugai ir apskaitai. Šį darbą apsunkina ir tai, kad didelė dalis meno ir istorinių – etnografinių paminklų dar iki šiol nesuregistruota. LLMA, f. 342, ap. 1, b. 677, l. 3–4.

Spustelėjus išskleisti...

Lietuvoje meno vertybės sistemingiau pradėtos inventorinti tik apie 1960 metus. Kasmet buvo organizuojamos jungtinės žvalgomosios LTSR Kultūros ministerijos, Mokslų akademijos Istorijos instituto, Dailės muziejaus Liaudies meno skyriaus bei Dailės instituto ekspedicijos, kurių metu rinkta informacija apie liaudies meną ir menininkus, atliekama pirminė kūrinių inventorizacija ir fotofiksacija. Iniciatyvą rodė ir krašto muziejai. 1966 m. Šiaulių „Aušros“ muziejus surengė pakelės kryžių ir koplytstulpių registracijos ekspediciją po Šiaulių, Joniškio, Pakruojo, Radviliškio, Kelmės ir Raseinių rajonus. Ekspedicijos metu nuvažiuota apie 8000 km.

Daugiausia vertingų meniniu požiūriu paminklų rasta Joniškio rajone, mažiausia – Kelmės. Mat Kelmės ir Raseinių rajonai labiausiai nusiaubti kolekcionierių. Žmonės kaltina Vilniaus dailininkus, kurie, atvykę nuosavomis „Valgomis“, išgrobstė skulptūrėles. Julius Naudužas, „Ekspedicija dievuliauti“, p. 14.

Spustelėjus išskleisti...

1967 m. priėmus Kultūros paminklų apsaugos įstatymą, įsteigta Mokslinė-metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba, sudaryta iš archeologijos, architektūros, dailės ir istorijos sekcijų. Taryba, atsakinga už mokslinę tiriamąją veiklą, tapo pagrindine kultūros paminklų apskaitos koordinatore. Pirmieji valstybės saugomų dailės paminklų sąrašai Lietuvoje įteisinti labai vėlai: 1971 m. patvirtintas vietinės reikšmės dailės paminklų sąrašas (3552 pozicijos), o 1972 m. – respublikinės reikšmės (1210 pozicijų). Nemažą dalį juose sudaro liaudies menas – mažoji architektūra: kryžiai, koplytstulpiai, stogastulpiai su juose esančiomis skulptūromis ar jų grupėmis.

Pirmą kartą lietuvių liaudies medinių memorialinių paminklų būklės, apsaugos, konservavimo ir restauravimo problemos išsamiai svarstytos 1973 m. gruodžio mėnesį vykusiame Mokslinės-metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos dailės paminklų sekcijos posėdyje. Apžvalginiame pranešime Z. Žemaitytė informavo, kad

į dailės paminklų sąrašus yra įtraukta 948 objektai.

Rūšis	Respublikinės reikšmės	Vietinės reikšmės	Iš viso
1. Koplytėlių su skulptūromis	10	316	326
2. Koplytstulpių	32	223	255
3. Stogastulpių	6	89	95
4. Kryžių	31	133	164
5. Pakabinamų koplytėlių	-	74	74
6. Antkapinių paminklų su geležinėmis saulutėmis	7	27	34
Bendras skaičius	86	862	948

Paminklai stovi prie kelių, kryžkelėse, kaimų ir miestelių centruose, kapinėse, prie sodybų, kulto pastatų teritorijose. Remiantis sąrašais, mes juos pabandėme suklasifikuoti pagal geografinę situaciją ir gavome tokį vaizdą:

1. Pakelėse, kaimų laukuose, miesteliuose – 414
2. Prie sodybų – 225
3. Kapinėse – 207
4. Šventoriuose – 102.

Spustelėjus išskleisti...

Į šitą skaičių neįeina apie 200 paminklų, kurie buvo užfiksuoti 1960–1970 m. laikotarpio ekspedicijų metu, jie paliko pirminės kartotekos aiškintinų paminklų grupėje. Į sąrašą jie nepateko dėl dviejų, arba dėl vienos iš dviejų priežasčių:

1. rengiant sąrašus, nebuvo patikrinta, ar jie tebestovi,
2. liko neįtraukti dėl žemo meninio lygio, stovi jau tušti, apgrobstyti.

Ne mažiau kaip 70% visų lauke stovinčių paminklų būklė yra bloga: stulpai, sienelės, stogeliai apipuvę, ornamentai, kolonėlės sueižėję, daugelio koplytėlių nišų stiklai sudužę, skulptūrų mediena sutręšusi, aplūžusi, suskilusi, mažai teišlikę pirminės polichromijos. Ir tai nenuostabu – dar prieš karą liaudies meno tyrinėtojai rašė apie avarinę šios rūšies paminklų būklę, o nuo to laiko praėjo dar 40 metų! Dauguma liaudies paminklų statyti XIX a. antroje pusėje ar XX a. pradžioje, ir, galima sakyti, išskyrus keletą atvejų, nesulaukė iš paminklų saugotojų jokios pagalbos. Tiesa, prie didelės dalies paminklų pritvirtintos lentelės, kad tai yra valstybės saugomas paminklas. Sudarytos su saugotojais (nors dar ne pilnai) sutartys. Bet to maža. Iš tų 70% procentų apie 20% yra visiškai sunykę. […] Liaudies paminkluose yra ir kilnojamos detalės, kurios kitu atveju yra savarankiški dailės objektai – tai skulptūros. Šiuo metu lauke dar yra apie 2500 skulptūrų. Esančios lauke skulptūros padėtis taip pat apverktina […] skulptūros patenka į įvairių kolekcionierių rankas, dažnai jie neužrašo metrikos, darbai tampa anonimais ir netenka mokslinės vertės, o tai yra didelis nuostolis mūsų kultūrai. Jeigu palyginti Žemaitijos pakeles 1960–1962 m. ir dabar, tai iš pakelių 99% lauko paminklų dingę. Zitos Žemaitytės pranešimas išplėstiniame Mokslinės-metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos dailės sekcijos posėdyje 1973 m. gruodžio 3 d., autorizuotas mašinraštis, l. 9–10.

Spustelėjus išskleisti...

Šie skaičiai, kaip ir tarpukariu I. Končiaus pateikta statistika, akivaizdžiai rodė spartų ir vis progresuojantį medinių memorialinių paminklų nykimą ir vertė skubiai imtis konkrečių priemonių dar išlikusiems apsaugoti. Posėdžio metu nutarta, kad dalį memorialinių liaudies paminklų būtina išsaugoti natūralioje aplinkoje, o kitus perduoti muziejams. Suformuluoti ir kriterijai, taikytini vietose paliekamiems ir į muziejus vežtiniems paminklams. Išsaugomi natūralioje aplinkoje ir konservuojami bei restauruojami tie liaudies meno paminklai, kurie „sudaro estetišką peizažo ar urbanistinį akcentą, suaugę su aplinka kaip jos sudėtinė, reikšminga detalė; turi didelę meninę ar istorinę vertę; yra autentiškas tose apylinkėse dirbusio žymaus meistro kūrinys (pvz., V. Svirskio apie Kėdainius, A. Potockio apie Telšius, J. Danausko apie Pakruojį ir kt.)“ Ten pat, l. 11. . Į muziejus siūlyta perkelti tuos paminklus, kurie po melioracijos liko be šeimininkų, kelių kilometrų spinduliu juos supa tušti laukai. Nustačius meninę vertę, būtų imama architektūrinė dalis ir skulptūra arba tik skulptūra. Tačiau čia iškart susidurta su problema – mat daugumos muziejų fondų patalpos labai ankštos ir patalpinti jose 5–7 m aukščio objektus praktiškai neįmanoma. Realiai įvertinus padėtį konstatuota, kad

vargu ar bus galimybė atrestauruoti šimtus paminklų lauke ir šimtus paminklų suvežti į muziejus. Matyt, dalis liaudies mažosios architektūros paminklų reikėtų moksliškai inventorinti, pasirūpinti, kad jų savininkai laikas nuo laiko juos paremontuotų, taip pratęsiant jų egzistavimą, tolei kolei jie stovės… O kai juos sunaikins, poetiškai išsireiškiant „laiko dantys“ – liks foto fiksacija ir rašytinė medžiaga, kuri pasitarnaus mūsų kultūros istorijos tyrinėtojams. Ten pat, l. 14.

Spustelėjus išskleisti...

Atskirai aptartos vertingiausių medinių memorialinių paminklų kopijavimo galimybės. Manyta, kad kopijas reikėtų daryti tais atvejais, kai originalo negalima apsaugoti natūraliomis sąlygomis arba kai paminklas stovi ne nuošalioje, bet gausiai lankomoje vietoje. Siūlytos medžiagos: medis, plastmasė, gipsas.

Naudojant medį, būtų pratęsiama liaudies skulptūros tradicija, nenukrypstama nuo originalo autentikos – tai teigiamoji pusė. O neigiamosios yra šios: autentika būtų tik formali, nes sena skulptūra, paprastai, turi laiko žymes, t. y. natūralius medienos įskilimus, aptrupėjimus – kopijoje tų formų nebus, tai bus jau nauja skulptūra. Antra, tai bus taip pat mėgėjų kolekcionierių akyse masinantis objektas kaip ir originalas, nes tai taip pat meistro darbas, drožtas rankomis, ir ženklas jog tai kopija, vargu ar ją apsaugos. […] Kitos medžiagos: tai plastmasė arba gipsas. Atliedinant iš šių medžiagų, galima būtų sukurti butaforinę kopiją išgaunant medžio faktūros įspūdį ir originalo su jo visais natūraliais įskilimais formą. Ten pat, l. 15–16.

Spustelėjus išskleisti...

Svarstant kopijų darymo galimybes ir prasmingumą posėdžio dalyvių nuomonės išsiskyrė: meno istorikas J. Umbrasas pasisakė prieš bet kokias kopijas, skulptoriai J. Kėdainis ir P. Aleksandravičius teigė, kad kopijų nereikia bijoti ir išskirtiniais atvejais verta mėginti. Posėdyje analizuotos ir medinių liaudies meno paminklų konservavimo bei restauravimo galimybės. Pažymėta, kad finansinė pusė nėra bloga, kultūros ministerija kasmet gauna lėšų kultūros paminklų konservavimui ir restauravimui, tačiau jos panaudojamos neracionaliai. Medinių memorialinių liaudies meno paminklų restauruota itin mažai:

1968 m. buvo atremontuoti 3 lauko paminklai Plungės rajone; 1970 m. sudaryti darbo brėžiniai, sąmata Akmenės rajono Sablauskių k. 3 koplytstulpiams ir Panevėžio rajono Raguvos koplytstulpio su skulptūra sąmata. Akmenės rajono paminklų restauravimo darbai dar neužbaigti. 1972 ir 1973 m. į gamybos planus neįtrauktas nei vienas objektas. 1974 m. įtrauktas Mažeikių raj. Ukrinų koplytstulpis. […] Jei tokiais tempais ir ateityje restauruosim, t. y. per metus po 1 objektą, tai 10-čiai paminklų prireiktų 10 metų, o už tų 10-ies metų nebūtų jau ir visai ką restauruoti. Ten pat, l. 18.

Spustelėjus išskleisti...

Tuometinis Muziejų ir paminklų apsaugos valdybos viršininkas J. Glemža informavo apie opią restauratorių problemą, nes reikia ne vien drožėjų, bet ir chemikų, kitų specialistų, kadangi daugeliu atvejų taikytinos konservacinės, o ne restauracinės priemonės.

J. Umbrasas pabrėžė konservavimo darbų svarbą:

jei dirbs restauracinės dirbtuvės – naikins paminklus. Dirbtuvėse kadrai silpni, dirba neturintys pasiruošimo žmonės. Ten pat, l. 4.

Spustelėjus išskleisti...

Po kurio laiko LTSR Dailės muziejaus Restauracinių dirbtuvių tiriamasis sektorius parengė medienos konservavimo rekomendacijas. Nepolichromuotų liaudies meno medinių objektų konservavimo technologiją sudarė: dezinfekcija (esant vabzdžiams mediena apdorojama chlorbenzolu arba 5% dichlorbenzolo spirito tirpalu; pelėsiai ir aukštesnieji grybai naikinami formalino garais), paviršiaus valymas (atsižvelgiant į paviršiaus būklę naudojamas spirito ir vandens, vandens ir ksilolo arba spirito ir toluolo 1 : 1 mišinys), medienos stabilizacija (jeigu mediena sutrūnijusi, labai suėsta vabzdžių, byra, medienos struktūra tvirtinama geliu, pvz., polibutilmetakrilu (PBMA), pasižyminčiu didele polimerizacija). Esant polichromijai, ir medieną, ir tapybą rekomenduota tvirtinti polivinilacetatinės emulsijos (PVA) 5–15% tirpalu vandenyje Žr. „Rekomendacijos medienos konservavimui paruoštos LTSR Dailės muziejaus restauracinių dirbtuvių tiriamojo sektoriaus“, l. 252–253. . Dėl sudėtingos ir brangios technologijos stambesni paminklai – kryžiai, koplytstulpiai – konservuoti tik retais atvejais, todėl ir toliau pamažu nyko. Geriau išsilaikė stovintys prie sodybų ir turintys šeimininkus: jie rečiau būdavo apgrobstomi ir apnaikinami, dažniau paremontuojami pataisant aplūžusį stogelį, įdedant stiklus, perdažant.

Sovietmečiu mediniai memorialiniai liaudies paminklai nyko ne vien dėl objektyvių biologinių priežasčių ar destruktyvaus atmosferos poveikio. Jau pirmaisiais pokario metais aršios antireliginės propagandos sąlygomis kryžiai ir koplytėlės buvo naikinami sąmoningai ir planingai. Pirmiausiai šalinti kryžiai, stovėję miestelių aikštėse ir kitose viešose vietose, neretai ir prie šventorių. Senuosius kryžius remontuoti ar atstatyti drausta, o už naujų pastatymą žmonės buvo persekiojami, tardomi KGB. Būta ir masinių kryžių naikinimo atvejų: 1949 m. Kaune išniekinti Karo muziejaus sodelio kryžiai, 1961 m. vandališkai nusiaubtas Kryžių kalnas, 1982 m. masiškai naikinti Panų kalno Telšių rajone kryžiai. Sovietinis laikotarpis – paradoksalus metas, paženklintas kraštutinumų: viena vertus, pripažįstama, kad mediniai memorialiniai liaudies meno paminklai yra paveldosaugos objektas, vertingiausieji įrašomi į kultūros paminklų sąrašus, taip garantuojant teisinę apsaugą, kita vertus, šios rūšies paminklai viešai naikinami, o šimtmečiais puoselėtos kryždirbystės ir dievdirbystės tradicijos žlugdomos, prilyginamos antisovietinei veiklai.

1971–1972 m. patvirtinti dailės paminklų sąrašai buvo parengti skubotai Pvz., Alytaus r. Peršėkės kaimo koplyčioje buvusi beveik dviejų metrų aukščio Jono Nepomuko skulptūra 1969 01 14 surašius aktą buvo paimta į Alytaus kraštotyros muziejų (AKMGEK3133), tačiau ta pati skulptūra įtraukta ir į 1971 m. patvirtintus vietinės reikšmės dailės paminklų sąrašus kaip natūralioje aplinkoje saugomas objektas suteikiant šifrą DV 701. Tokių atvejų buvo ir daugiau. , neturint visos informacijos, todėl vėliau, po pakartotinių ekspedicijų, ne kartą buvo koreguoti: 1976, 1978, 1980, 1982, 1984, 1987 ir 1990 m. sąrašai papildyti naujais objektais, tačiau daug ir išbraukta, dažniausiai – liaudies meno paminklų. Priežasčių būta įvairių: vieni sunyko savaime, kiti dingo neaiškiomis aplinkybėmis, nemažai perduota muziejų fondams.

Atkūrus nepriklausomybę, nedelsiant pertvarkyta ir paveldosaugos sistema: 1990 m. įsteigti Kultūros paveldo apsaugos inspekcija ir Paminklotvarkos departamentas, 1991 m. įkurtas Kultūros paveldo centras, perėmęs Mokslinės-metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos funkcijas. Formuojant šalies interesus atitinkančią paveldosaugą šalia kitų neatidėliotinų darbų daug dėmesio skirta ir į sovietinius sąrašus nepatekusioms kultūros vertybėms: inspekcija ėmėsi sudarinėti laikinosios apskaitos, o departamentas – naujai išaiškinamų paminklinių objektų sąrašus. Vien Alytaus rajone į šiuos sąrašus 1993 m. įtraukti 24 kryžiai. Dauguma jų statyti XX a. I pusėje, kiti – sąjūdžio laikais, 1989–1993 metais. Seniau statytųjų būklė jau tuomet buvo avarinė, tad nekeista, kad Kultūros vertybių apsaugos departamentui 2004 m. tikrinant į įvairius sąrašus įrašytų (respublikinės ir vietinės reikšmės dailės paminklų, naujai išaiškinamų istorijos ir kultūros paminklų bei įtrauktų į laikinąją istorijos ir kultūros paminklų apskaitą) objektų būklę ir nustatant kultūrinę vertę nemažos dalies medinių memorialinių liaudies meno paminklų visai nerasta Alytaus rajone nerasti 8, Varėnos – 5, Lazdijų – 3 kryžiai, Kultūros paveldo departamento Alytaus teritorinio padalinio archyvas, 2004 m. ataskaitos, lapai nenumeruoti. .

Po 1990-ųjų keitėsi ir į sąrašus įrašytų dailės paminklų konservavimo bei restauravimo tvarka. Šiuos darbus gali atlikti tik atestuoti restauratoriai, laikydamiesi įstatymais reglamentuotos tvarkos. Valstybė kasmet skiria lėšų dailės paveldo restauravimui, tačiau didžioji jų dalis atitenka bažnytinės dailės kūriniams, tad į valstybės saugomų paminklų sąrašus įrašytų medinių memorialinių lietuvių liaudies meno paminklų, puošiančių kraštovaizdį, restauruota palyginti nedaug Minimu laikotarpiu Alytaus rajone restauruoti trys kryžiai: iš Junčionių kaimo į Pivačiūnų bažnyčios altorių perkeltas kryžius ir du kryžiai Rumbonių bažnyčios šventoriuje. .

Atkūrus nepriklausomybę, tikėjomės ryškių ir, be abejonės, pozityvesnių permainų. Atgimimo laikais nuvilnijo nauja kryžių statymo banga, atstatyti ir kai kurie sunaikintieji sovietmečiu. Viltinga šio laikmečio pradžia išryškino dvi prieštaringas kryptis: viena, šviesesnioji, byloja, kad dar neprarastas poreikis ir gebėjimai statyti klasikinių formų medinius memorialinius paminklus, antroji liudija, kad visuomenės pozicija saugant senąjį lietuvių liaudies dailės paveldą dar nepakankamai brandi, kaip nepakankamas ir valstybinės politikos dėmesys bei reali parama.

Apibendrinant straipsnyje pateiktą medžiagą aiškėja, kad per visą XX a. ir dabartiniu laikotarpiu mediniai memorialiniai liaudies meno paminklai nuolat nyksta. Negelbėjo ir jų įrašymas į valstybės saugomų paminklų sąrašus. Permąstant situaciją, atrodo, kad per šimtmetį sukaupta medinių memorialinių liaudies meno paminklų inventorizacinė medžiaga (foto negatyvai, nuotraukos, aprašai, išmatavimai) pati tapo tarsi „antriniu“ paveldu, nacionaliniu turtu, kurį būtina išsaugoti šiuolaikinėse skaitmeninėse laikmenose, nes pirmavaizdžių daugeliu atvejų nebelikę. Kita vertus, visuomet skyrėsi visuomenės bei profesionalių paveldosaugininkų požiūris į bebaigiančius sunykti memorialinius paminklus: kaimo žmonės tokius tradiciškai linkę sudeginti, paveldosaugininkai – išsaugoti. Deja, sekasi nekaip.

Paveikslai