Daugiausia kolegų, ko gero, yra nutapęs Karatajus: Gudaičio (1958), Bogdano (1968), Kazio Morkūno (1967), Jono Kuzminskio (1970–1971), Aloyzo Stasiulevičiaus (1962), Gedimino Jokūbonio (1982), architektų brolių Algimanto ir Vytauto Nasvyčių (1976), menotyrininkų Veronikos ir Stasio Budrių (1964) ir daugelio kitų portretus. Šio reiškinio priežastys negali būti vien pragmatinės, nors dalis portretų buvo užsakyti. Pavyzdžiui, Leopoldas Surgailis pagal užsakymą tapė žmonos grafikės Aspazijos Surgailienės portretų Žr. ten pat, p. 326. . Tačiau tai nepaaiškina staiga šoktelėjusios dailininkų portretų kiekybės.
Greičiausiai vienas kito vaizdavimas dailininkams pasitarnavo kaip kompensacinis mechanizmas praradus savarankišką būdą rodyti savo atvaizdą: medijuotą, perkeltą į meno sferą, pageidaujamu būdu idealizuotą, rodantį išskirtinę vietą visuomenėje ir istorijoje. Regis, kad tokiuose portretuose labiausiai skleidėsi renesanso ir akademiko įvaizdžių poveikis. Kitaip tariant, dailininkų vienas kito portretai tapo autoportreto pakaitalu, apsaugančiu nuo „dekadentiško“ poelgio ir pavojingų konotacijų bei vis dar veikiančios schemos, kur figūruoja dailininko ego, kolegiška (savi)refleksija. Galų gale ir tokio para-autoportreto atlikėjui vaizduojant kolegą yra daug lengviau su juo tapatintis, nei, pavyzdžiui, su grubiu darbininku ar raumeningu sportininku.