Studija Kalendorinių švenčių diskursas sovietinėje Lietuvos periodikoje 1945–1990 metais

Santrauka. Studiją sudaro dvi dalys. Pirmojoje dalyje nagrinėjamas kalendorinių švenčių diskursas Lietuvoje 1945–1964 m. Siekiama išsiaiškinti šio diskurso specifiką spaudoje, aptarti ją nulėmusias priežastis bei diskurso poveikį realioms švenčių tradicijoms. Atskirai aptariamos to meto periodikoje dažniausiai minėtos metinės šventės, išskiriamos atskiros šių kalendorinių švenčių diskurso siužetinės linijos, apibūdinami kalendorinių švenčių vaizdavimo spaudoje 1945–1953 m. ir 1953–1964 m. ypatumai. Antrojoje studijos dalyje nagrinėjamas kalendorinių švenčių diskursas Lietuvos spaudoje 1964–1990 m. pradžioje. Aptariama šio diskurso specifika, ją nulėmusios priežastys, diskurso poveikis realioms švenčių tradicijoms. Atskirai apibūdinamos to meto periodikoje dažniausiai minėtos metinės šventės, išskiriamos atskiros šių kalendorinių švenčių diskurso siužetinės linijos, apibūdinami kalendorinių švenčių vaizdavimo spaudoje 1964–1985 m. ir 1985–1990 m. pradžioje ypatumai. Tyrimo metodai – turinio analizė, sisteminimas, interpretavimas.

Pagrindiniai žodžiai: sovietmetis, kalendorinės šventės, metinės šventės, sovietinė Lietuvos periodika, Tiesa, švenčių diskursas.

Turinys

1. I dalis: 1945–1964 metai3
1. Įvadas3
2. Bendri kalendorinių metų diskurso bruožai 1945–1953 m. spaudoje6
3. Konkrečių metinių švenčių vaizdavimas 1945–1953 m. spaudoje11
4. Bendri kalendorinių švenčių diskurso bruožai 1953–1964 m.25
5. Konkrečių metinių švenčių diskursas 1953–1964 m. spaudoje27
6. Išvados33
2. II dalis: 1964–1990 metai35
1. Įvadas35
2. Bendri diskurso bruožai 1964–1985 m. pr. spaudoje36
3. Konkrečių metinių švenčių vaizdavimas 1964–1985 m. pr. spaudoje39
4. Bendri diskurso bruožai 1985–1990 m. pr. spaudoje52
5. Konkrečių metinių švenčių vaizdavimas 1985–1990 m. pr. spaudoje55
6. Išvados65
3. Santrumpos / Šaltiniai / Literatūra66
4. The Discourse of Annual Festivals in Lithuanian Periodicals During the Soviet Times, 1945–199067

I dalis: 1945–1964 metai

Įvadas

Kiekvieno istorinio laikotarpio specifinės politinės, ideologinės aplinkybės vienaip ar kitaip veikia kultūrinius ir etninius tapatumus, visą kasdienę žmonių gyvenseną, taip pat ir kalendorinių metų struktūravimą, metinių švenčių tradicijas. Šios tradicijos atsispindi žiniasklaidoje, drauge žiniasklaidos yra formuojamos.

Lietuvos kalendorinių švenčių atspindžiai periodinėje žiniasklaidoje bei žiniasklaidos įtaka kalendorinių švenčių ypatumų formavimuisi iki šiol nedaug tyrinėta Šios studijos autorė yra nagrinėjusi XIX–XX a. pradžios lietuvių periodikos (žr. Dalia Senvaitytė, „Kalendorinių švenčių reprezentacija lietuviškoje periodinėje spaudoje XIX–XX a. pr.“, 2013), taip pat tarpukario Lietuvos periodikos švenčių diskursą (žr. Dalia Senvaitytė, „Kalendorinių švenčių diskursas tarpukario Lietuvos periodikoje“, 2013). Užgavėnių vaizdavimą tarpukario lietuviškoje spaudoje aptarė E. Aleknaitė (žr. Eglė Aleknaitė, „Užgavėnių gaivinimas ir įpaveldinimas tarpukario Lietuvoje: spaudos publikacijų apžvalga“, 2011). Kai kuriuos lietuvių kalendorinių švenčių vaizdavimo aspektus spaudoje magistriniame darbe palietė G. Dusevičiūtė (žr. Gintarė Dusevičiūtė, Kalendorinių švenčių tradicijos sampratų kaita Lietuvoje XX–XXI a. pr., 2012). . Šiuo darbu siekiama šiek tiek užpildyti šią spragą: studijoje analizuojamas specifinis viešas kalendorinių metų ir švenčių diskursas sovietmečiu.

Paties laikotarpio analizei studijoje atskiro dėmesio neskiriama: skirtingų kraštų, disciplinų atstovai sovietmetį nagrinėjo labai daug ir įvairiapusiškai. Ne išimtis ir Lietuvoje atlikti bei atliekami sovietinio laikotarpio tyrimai Tyrimai daugiausia skirti istoriniams, politiniams, socialiniams ar specifiniams kultūriniams sovietmečio aspektams nagrinėti (pvz., kolektyvinė monografija Lietuva 1940–1990 m. (žr. Arvydas Anušauskas (red.), Lietuva 1940–1990: okupuotos Lietuvos istorija, 2007), dokumentų rinkinys Lietuvos kultūra sovietinės ideologijos nelaisvėje (žr. Juozapas Romualdas Bagušauskas, Arūnas Streikus (sud.), Lietuvos kultūra sovietinės ideologijos nelaisvėje, 1940–1990: dokumentų rinkinys, 2005), V. Ivanausko (žr. Vilius Ivanauskas, Lietuviškoji nomenklatūra biurokratinėje sistemoje: tarp stagnacijos ir dinamikos (1970–1988), 2008; “The Projection of the “Blossoming of the Nation” among the Lithuanian Cultural Elite during the Soviet Period,” 2010; “Soviet-Period Achievements in Lithuania and their Interpretations: A Look at the National Aspects from the Perspective of Evaluating Nomenclature Activity,” 2009), A. Švedo (žr. Aurimas Švedas, Matricos nelaisvėje: sovietmečio lietuvių istoriografija (1944–1985), 2009; „Asmenybės sovietmečio Lietuvos istorijos politikos lauke: elgsenos strategijos ir galimybės išlikti“, 2011), M. Pociaus (žr. Mindaugas Pocius, „Sovietų režimo nacionalinės politikos bruožai Lietuvoje 1944–1953 m.“, 2010), A. Streikaus (žr. Arūnas Streikus, „Antireliginė propaganda Lietuvoje 1944–1970 metais“, Lietuvos istorijos studijos, 2004; „Ideologinė cenzūra Lietuvoje 1956–1989 m.“, 2004; „Sovietų režimo pastangos pakeisti Lietuvos gyventojų tautinį tapatumą“, 2007) ir kt. darbai). . Organizuotos ir organizuojamos specialios konferencijos, seminarai, leidžiami kolektyviniai ir individualūs tam tikrus laikmečio aspektus nagrinėjantys leidiniai. Vis dėlto daugeliu rakursų šie tyrimai nėra visapusiški ir baigtiniai, daug klausimų tebelieka neatsakytų, tarp jų ir metų restruktūrizacijos įtaka lietuvių kalendorinėms šventėms bei jų tradiciškumo sampratoms.

Kalendorinių metų restruktūrizacijos sovietinėje ir posovietinėje erdvėje tyrimus XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje analizavo įvairių kraštų istorikai, politologai, etnologai, kitų disciplinų atstovai Ne kartą sovietinei ir posovietinei ritualinių metų restruktūrizacijos analizei buvo skirtas dėmesys SIEF, ICESS organizuojamose konferencijose ir kt. Posovietinėse užsienio šalyse atlikti tyrimai padeda geriau suprasti sovietinio laikotarpio švenčių sampratos ir kaitos procesus Lietuvoje. . Kalendorinės šventės, sovietmečiu švęstos Lietuvoje, taip pat sulaukė nemažai tyrėjų dėmesio Jau pačiu sovietmečiu naujai sukurtas tradicijas bandė pagrįsti to meto ideologai (pvz., Petras Pečiūra, Religinių švenčių ir apeigų esmė: medžiaga lektoriui, 1964; Pavasario šventė: scenarijus ir metodiniai patarimai, kaip ruošti šventę, 1967). Senąsias liaudies tradicijas su naujais sovietiniais papročiais (pastarųjų naudai) privalėjo lyginti ir visi sovietmečiu etninę kultūrą tyrinėję mokslininkai. Ideologiškai nesankcionuoti sovietmečio švenčių tyrimai galėjo būti pradėti tik po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo 1990 m. . Vis dėlto bendro kompleksinio tyrimo, apimančio sovietinio laikotarpio metines šventes Lietuvoje, kol kas nėra. Šis darbas taip pat nepretenduoja visapusiškai užpildyti šią tuštumą: siekiama pateikti bendrą vaizdinį, kaip kalendoriniai metai ir jų kaita atrodė oficialiame sovietmečio viešajame diskurse, kurį šiame darbe reprezentuoja to meto periodiniai spaudos leidiniai. Pristatomas tyrimas yra bendro kompleksinio tyrimo, skirto kalendorinių švenčių diskurso kaitos Lietuvos spaudoje atskirais istoriniais periodais analizei, dalis. Tokio pobūdžio tyrimas, autorės žiniomis, iki šiol nėra atliktas.

Šiame darbe norima aptarti, kaip keitėsi metinių švenčių ir išskirtinių metinių dienų vaizdavimas periodinėje spaudoje skirtingais sovietinio laikotarpio periodais, atskleisti naujų švenčių įvedimo ir ankstesnių populiarių švenčių išstūmimo iš viešosios erdvės motyvus, apibūdinti pagrindines diskurso apie metines šventes linijas, aptarti, kokie ankstesni lietuvių tradicinių švenčių elementai buvo perimti ir pritaikyti priimant „iš aukščiau nuleistas“ bendras sovietines šventes, kokie lietuvių „liaudies“ kultūros elementai šiame diskurse buvo panaudoti ir specifiškai transformuoti, nustatyti, kurie šiandien „tradiciškais lietuviškais“ laikomi kalendorinių švenčių papročiai, simboliai buvo sukurti ar specifiškai suformuoti sovietinėje erdvėje Darbas yra LMT remiamo projekto „Kalendorinių švenčių (re-)konstrukcijų santykio su lietuvių tapatumu tyrimai“ dalis ir siejasi su kitų laikotarpių kalendorinių švenčių prezentacijos lietuvių spaudoje tyrimais. .

Teoriniu požiūriu spaudos diskurso analizei artimiausios Stuart Hall kultūros studijų įžvalgos, teigiančios, kad žiniasklaida funkcionuoja palaikydama dominuojančią ideologiją, pateikia vyraujantį to meto diskursą, nulemiantį specifines įvykių interpretacijas. Kita vertus, dar svarbiau tai, kad sovietiniu laikotarpiu spaudoje buvo įmanomas tik vienui vienintelis sovietinę ideologiją teigiantis diskursas. Tikimasi, kad šio diskurso sąlygotų kalendorinių švenčių prezentacijos spaudoje analizė tolesniuose kalendorinių švenčių tyrimuose leis patikslinti „iš viršaus“ nuleisto elgesio modelio (šiuo atveju – švenčių šventimo) įtaką realiam žmonių elgesiui.

Darbe taikyta tikslinė šaltinių atranka. Kalendorinių švenčių prezentacijos sovietmečio Lietuvoje analizei pasirinktas oficialus LKP CK, LTSR AT ir LTSR Ministrų Tarybos organas – dienraštis Tiesa Kaip LKP laikraštis Tiesa leista dar nuo 1917 m. (tiek Rusijoje, tiek Lietuvoje), tačiau jos tiražas buvo nedidelis. Ilgą laiką (t. y. 1940–1970 m.) vyriausiuoju Tiesos redaktoriumi buvo aktyvus sovietinis ideologas, LKP veikėjas Genrikas Zimanas, 1971–1987 m. – Albertas Laurinčiukas (žr. Genovaitė Burneikienė, Dalia Dirvonaitė, Juozapas Vytas Urbonas (sud.), Žurnalistikos enciklopedija, p. 574). Nuo 1944 m. Tiesa išsiskyrė operatyviu reagavimu į TSRS naujai priimamus įsakymus, joje greitai buvo perspausdinami Pravdos – svarbiausio TSRS dienraščio – pagrindiniai straipsniai. , peržiūrėti visi jo numeriai. Surinkta atitinkama medžiaga sisteminta atsižvelgiant į sąlyginius istorinius-politinius-socialinius sovietinio laikotarpio periodus Lietuvoje po sovietų reokupacijos 1944 m.:

1. 1945–1953 m. – stalinistinis laikotarpis Lietuvoje, kaip ir kitose Baltijos šalyse, stalinistinis laikotarpis įsigalėjo vėliau ir kitokiomis politinėmis aplinkybėmis nei anksčiau prijungtose respublikose, tuomet, kai stalinizmas jau buvo visiškai susiformavęs, t. y. po Antrojo pasaulinio karo. , ankstyvasis sovietmetis Lietuvoje;
2. 1953–1964 m. – vadinamasis „atšilimo“ laikotarpis, prasidėjęs po Stalino mirties ir siejamas su TSRS AT generalinio sekretoriaus postą užėmusiu Nikita Chruščiovu N. Chruščiovas įsitvirtino valdžioje pamažu, maždaug iki 1958 m. Bene didžiausią įtaką po Stalino mirties iki tol TSRS turėjo L. Berija. ;
3. 1964–1985 m. – vadinamasis „sąstingio“ laikotarpis, dar vadintas „brandžiojo socializmo“ laikotarpiu; periodas siejamas su TSRS AT generalinio sekretoriaus vietą užėmusiu Leonidu Brežnevu (1964–1982 m.) ir dėl to dar kartais vadinamas „brežneviniais laikais“; vėliau šis laikotarpis kelerius metus tęsėsi šioje valdžios pozicijoje būnant Jurijui Andropovui (1982–1984 m.) Pastarasis mėgino koreguoti L. Brežnevo „liniją“, tačiau dėl trumpo buvimo TSRS aukščiausiame poste jo politikos pokyčiai nebuvo itin ryškūs. bei Konstantinui Černenkai (1984–1985 m.);
4. 1985–1990 m. – vėlyvasis sovietmetis, „perestroika“; bandymai reformuoti sovietinę sistemą; tuo metu formalus TSRS lyderis buvo Michailas Gorbačiovas.

Studiją sudaro dvi atskiros dalys. Šioje studijos dalyje nagrinėjamas kalendorinių švenčių diskursas pirmuoju ir antruoju paminėtu sovietiniu laikotarpiu Lietuvoje.

Bendri kalendorinių metų diskurso bruožai 1945–1953 m. spaudoje

Sovietmečiu kalendoriniai metai patyrė daug formalių struktūrinių pokyčių Rusijoje jie prasidėjo nuo pat sovietinio laikotarpio pradžios ir, atsižvelgiant į ideologines priežastis, nuolat vyko. Pvz., 1929 m. Rusijoje CK institualizavo dvi naujas visaliaudines šventes: Industrializacijos dieną bei Derliaus ir kolektyvizacijos dieną, iš oficialiai švenčiamų dienų sąrašo galutinai buvo pašalintos religinės šventės (iki tol dar buvo švenčiamos Kalėdos ir Kristaus krikštas). . Naujai konstruojami kalendoriniai metai, kaip ir visa to meto kultūra, turėjo atspindėti ir atspindėjo sovietinę ideologiją, grindė sovietinę pasaulėžiūrą. Naujų sovietinių švenčių vaizdavimas spaudoje turėjo aktyviai prisidėti prie sovietinės ideologijos propagandos, padėti įgyvendinti didelį ideologinį, socialinį, kultūrinį, ekonominį, politinį projektą. Viešajam diskursui formuoti bei kontroliuoti buvo skiriamos didžiulės lėšos ir specialus represinis aparatas Lietuvos kultūrinis gyvenimas buvo visiškai priklausomas nuo valdžios institucijų. Jį kontroliavo specialus kontrolės mechanizmas, kuriame itin didelis vaidmuo priklausė Maskvos komunistų valdomam LKP(b) CK, padedamam KGB, bei LKP(b) CK sekretoriui, kuris buvo atsakingas už ideologiją (žr. Juozapas Romualdas Bagušauskas, Arūnas Streikus (sud.), Lietuvos kultūra sovietinės ideologijos nelaisvėje, 1940–1990: dokumentų rinkinys, p. 13). Iki 1948 m. šias pareigas ėjo K. Preikštas, vėliau jį pakeitė V. Niunka. Abu entuziastingai vykdė iš Maskvos inspiruojamas ideologines kampanijas. Svarbų vaidmenį atliko ir speciali Agitacijos ir propagandos brigada. .

Iš esmės sovietinį laiką struktūravo penkmečiai ir metiniai planai, o to meto ritualų struktūroje itin ryškiai išsiskyrė dvi metinės atskaitos šventės – Internacionalo dienos, švęstos gegužės 1–2 dienomis, bei Didžiosios spalio revoliucijos metinių minėjimai, vykę lapkričio 7–8 dienomis. Visoje Sovietų Sąjungoje palaipsniui buvo patvirtintos privalomos šios metinės šventės bei atmintinos dienos: sausio 1 d. – Naujieji metai, sausio 22 d. – Pirmosios rusų revoliucijos ir V. I. Lenino minėjimo diena, vasario 2 d. – Tarybinės Armijos diena, kovo 8 d. – Tarptautinė darbininkių diena; gegužės 9 d. – Pergalės prie fašistinę Vokietiją diena, rugsėjo 3 d. – Pergalės prieš imperialistinę Japoniją diena; gruodžio 5 d. – TSRS konstitucijos diena. Šis sovietinis šventinis kalendorius, intensyviai adaptuojamas ir okupuotoje Lietuvoje, turėjo skleisti bendrą to meto ideologiją. Tai ryškiai atsispindi tuometinėje Lietuvos spaudoje.

Bet koks to meto viešas, taip pat ir kalendorinių metų, diskursas buvo atskirtas nuo tikrų gyvenimo aplinkybių: viena vyko realiame gyvenime, apie kitus dalykus buvo kalbama viešai. Vienas svarbiausių pasirinktų taktinių propagandos skleidimo būdų buvo tas, kad viskas, kas buvo susiję su sovietine sritimi, turėjo būti vaizduojama ir buvo vaizduojama tik iš itin palankios sovietinei sistemai pusės, o apie realius tuo metu Lietuvoje ir pasaulyje vykstančius dalykus (kurie nebuvo palankūs sovietinės propagandos kuriamam įvaizdžiui) buvo nuspręsta nekalbėti. Atitinkama tikslinė vienareikšmiškai kryptinga informacija buvo pateikiama patoso stiliumi. Teigiamų faktų tiesioginė paskirtis buvo nukreipti visuomenės dėmesį nuo to, kas aplinkui vyko iš tikrųjų. O jeigu spaudoje retkarčiais ir buvo užsimenama apie vis dar pasitaikančius sunkumus, jie turėjo reikšti kovą su demaskuotinais vidaus (t. y. „buržuazinių nacionalistų“) ar išorės priešais (t. y. sovietinei sistemai priešingomis kapitalistinėmis jėgomis).

Beje, toks numatytas sovietinės propagandos tikslingumas ir ypatumai buvo aiškiai apibrėžiami ir pačioje spaudoje: specialiuose straipsniuose nurodoma „kelti spaudos vaidmenį socialistinėse lenktynėse“, teigiama, kad „mokslo-švietimo žinių skleidimas – svarbus ideologinio auklėjimo baras“, sovietiniams propagandistams nurodoma „stiprinti spaudos ryšį su masėmis“ Šios citatos paimtos iš 1948 m. Tiesos numerių. ir pan. Tiesoje nuolat perspausdinami Pravdos 1940–1949 m. vyriausiuoju Pravdos redaktoriumi buvo P. N. Pospelovas, 1949–1950 m. – M. A. Suslovas, 1951–1952 m. – L. F. Iligiovas. pagrindiniai straipsniai, kuriuose buvo rašoma, kad itin svarbu „padaryti politinių ir mokslinių žinių propagandą dar labiau kovinga, puolančia, veiklia“ Tiesa, 1948 m. sausio 29 d. , „plėsti mokslo populiarinimo darbą gyventojų tarpe“, „tikrinti mokslo idėjinį turinį“ Tiesa, 1948 m. kovo 18 d. , nurodoma „lyginti praeitį su dabartimi“ „Bolševikinis propagandininkas“, Tiesa, 1948 m. gruodžio 7 d. ir t. t. Įgyvendinti naują sovietinę ideologiją skatintos visos kultūros ir švietimo įstaigos, kurios, kaip teigta nagrinėtoje spaudoje, turėjo suvaidinti svarbų vaidmenį „naujos tarybinės kultūros kūrime“ Pvz., straipsniai „Daugiau dėmesio kultūros namams“, Tiesa, 1947 m. vasario 18 d.; „Kultūros ir švietimo įstaigos – Tarybų kultūros židiniai“, Tiesa, 1948 m. kovo 25 d. ir kt. . Iš visų kultūros, švietimo, mokslo, meno asmenų reikalauta šlovinti okupacinį režimą ir jo atneštą santvarką.

Greta stengtasi kuo greičiau „ištrinti“ senąją kultūrinę tradiciją ir „parašyti“ naują istoriją. Nepaisant formalios ideologinės sovietmečio orientacijos į utopinę komunistinę ateitį, norėta parodyti, kad socialistinė sistema yra istoriškai dėsninga. Remiantis Lenino suformuluota idėja apie dvi kultūras – buržuazinę ir demokratinę, visa naujai konstruojama istorija buvo suskirstyta į istoriją „iki Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos“ ir istoriją „po Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos“. Ikisocialistinė praeitis turėjo būti vaizduojama negatyviai ir priešpriešinama pozityviai socialistinei istorijai ir esačiai. Atitinkamai pagal Rusijos sovietų ideologų nurodytą planą lietuvių istorikai taip pat turėjo kalbėti apie negatyvią senąją Lietuvos istoriją (išskyrus apie jos neva visada draugiškus santykius su Rusija) bei apie vien teigiamus dalykus Lietuvai tapus „tarybine valstybe“ ir „įstojus“ į Sovietų Sąjungą; pastarieji tą ir darė Vieni tai darė, bijodami realių represijų, kiti – siekdami užsitikrinti geresnę asmeninę padėtį, dar kiti – iš grynai ideologinių paskatų ir t. t. . Dėl visų ikisovietinio laikotarpio „negerovių“ buvo kaltinami aukštesni visuomenės luomai, feodalinė ir buržuazinė santvarka, o džiaugtasi klasių kova ir darbo žmonių bei komunistų partijos pergale, su tuo susijusiu darbo žmonių „išlaisvinimu“, pastovia rusų pagalba Lietuvai, Rusijos kultūros teigiama įtaka Lietuvos kultūrai ir pan.

Siekiant atskiras Sovietų Sąjungos tautas „sulipdyti“ į vieną „didingą rusų naciją“, pasitelktos įvairios politinės strategijos. Viena jų – formalus ir netgi demonstratyvus nacionalinių kultūrų koegzistavimo Sovietų Sąjungoje pabrėžimas siekiant sunaikinti tautinį turinį palaipsniui, kuriam laikui paliekant tik „tautinę formą“. Pavyzdžiui, LKP CK kreipimesi teigiama, kad „sėkmingai vystosi lietuviškoji kultūra, nacionalinė savo forma, socialistinė savo turiniu“ Tiesa, 1947 m. vasario 12 d. Beje, šis lozungas, kalbant apie nacionalines kultūras Sovietų Sąjungos sudėtyje, nuolat eksplikuojamas ir vėliau. Antai straipsnyje „Socialistinė savo turiniu, nacionalinė savo forma TSRS tautų kultūra“ rašoma, kad „įvykdyta didžiausia istorijoje, nematyta kultūrinė revoliucija įvykdyta mūsų šalyje…“, „mirštančio kapitalizmo apologetai – visokie nacionaliniai kosmopolitai plepa apie „pasaulinę“, apie „bendrąją žmonių kultūrą“, bet bendroji žmonių kultūra gali vystytis tik derindamasi su nacionalinės kultūros raida… Remdamiesi didžiosios rusų tautos pagalba, rusų kultūros lobynu, jie [TSRS tautos] iškėlė į nematytą aukštį savas nacionalines kultūras….“ (Tiesa, 1949 m. birželio 1 d.). . Viešai demonstruojamas „tautiškumas“ turėjo slėpti realią rusifikaciją. „Tauta“ imta vadinta „liaudimi“, o „liaudies kultūros“ samprata susieta tik su valstietišku etniškumu. Kaip pažymėjo R. Čepaitienė, nors valdžia stengėsi parodyti daug dėmesio liaudies tradicijai ir papročiams, iš tiesų, pasitelkusi sovietinę etnografiją, skatino galvoti, kad paprotys kaip tradicija jau yra miręs arba netrukus neišvengiamai mirs Žr. Rasa Čepaitienė, „Sovietinės kultūros šaltiniai: tarp futurizmo ir paseizmo“, p. 99. .

Kita aktyvi lietuvių nacionalinio savitumo naikinimo strategija buvo kova su krikščionybe ir religija apskritai. Stengtasi publikuoti kuo daugiau tekstų, parodančių, kad krikščionybė yra blogis Pvz., straipsnis „Į griežtą kovą prieš nacionalistinės-klerikalinės ideologijos skleidėjus mokyklose“, Tiesa, 1948 m. kovo 12 d.; per kelis Tiesos numerius 1948 m. publikuotas J. Žiugždos straipsnis „Reakcinė katalikų dvasininkija – amžinas lietuvių tautos priešas“ ir kt. . Būtent kovai su religija visų pirma ir pasitelktos naujos įvestos metinės šventės, kurios, tikėta, turėjo padėti atskirti žmones nuo jiems įprasto religinio kultūrinio identiteto ir sukurti jiems naują, bendrą sovietinio žmogaus identitetą Paradoksalu, kad palaipsniui tai paskatino lietuvius atsigręžti į ikikrikščionišką tradiciją, į „pagonybę“, ją sieti su savo nacionaliniu tapatumu. .

Dėl minėtų priežasčių ankstyvuoju sovietiniu laikotarpiu diskursas spaudoje, susijęs su kalendorinių švenčių vaizdavimu Lietuvoje, buvo visiškai pakeistas. Populiariausios šventės – Kalėdos bei Velykos, kurioms tarpukario spaudoje buvo skiriama daugiausia dėmesio, buvo tarsi visai „pamirštos“. Kaip tam tikra išimtis (ir šioks toks ikisovietinio laikmečio diskurso tęstinumas) buvo palikta krikščioniško turinio neturėjusi Naujųjų metų šventė Naujieji metai pagal europietiškas tradicijas (t. y. sausio 1 d.) Rusijoje palaipsniui pradėti švęsti valdant Petrui I. Jo įsakymu Naujieji metai pradėti švęsti ne nuo pasaulio sukūrimo, bet nuo Kristaus gimimo. Sovietiniu laikotarpiu Rusijoje šios šventės tradicija (atsisakius krikščioniškų švenčių) liko. 1935 m. TSRS AT sprendimu buvo organizuota pompastiška eglutės šventė vaikams. 1937 m. jos šventimas išplėstas po visą Sąjungą – buvo siunčiami „seniai šalčiai“ su dovanomis. 1945 m. gruodžio 23 d. TSRS AT nurodymu šventė paskelbta šventine ir nedarbo diena. , kuri tapo reikšminga atsvara vienai reikšmingiausių tradicinių kalendorinių švenčių – Kalėdoms. Naujieji metai ženklino oficialaus kalendoriaus pradžią, tačiau ankstyvojo sovietmečio metų struktūroje nebuvo itin svarbūs.

Visų naujai suformuotų Sovietų Sąjungos švenčių forma ir eiga, taip pat ir jų vaizdavimas spaudoje iš esmės buvo vienodi. Šventės data, atsižvelgiant į istorinį ir politinį jos reikšmingumą, buvo nustatoma „iš aukščiau“, o jos šventimo pradžia įteisinama viešai paskelbtu įsakymu (pvz., TSR ginkluotųjų pajėgų ministras – „Pergalės šventei pažymėti įsakau: Šiandien, gegužės 9-ąją saliutuoti mūsų tėvynės sostinėje Maskvoje, sąjunginių respublikų sostinėse […]“) TSR ginkluotųjų pajėgų Ministro įsakymas, Tiesa, 1946 m. gegužės 9 d. ; pati šventė susiejama su kokiu nors tikru ar menamu „sovietiniam asmeniui“ svarbiu precedentu praeityje ir pateikiama kaip tradiciškai euforiškai minima ar minėtina.

Konkrečių metinių švenčių vaizdavimas 1945–1953 m. spaudoje

Naujųjų metų proga sausio 1 d. laikraščių paantraštėse buvo publikuojami sveikinimo šūkiai „Su Naujaisiais metais, draugai!“ Tiesa, 1947 m. sausio 1 d., 1948 m. sausio 1 d., 1949 m. sausio 1 d. ir kt. , straipsniai, kuriuose buvo apžvelgiami praėję metai, giriamasi sovietinio laikotarpio pasiekimais, kalbama apie tai, kaip buvo blogai iki sovietmečio Pvz., „Naujų metų angoje“, Tiesa, 1946 m. sausio 1 d.; „Naujas pergales 1948 metams“, Tiesa, 1947 m. sausio 1 d.; „Į naujus metus“, „Tai pasiekta 1948 metais“, Tiesa, 1949 m. sausio 1 d. ir kt. . Siekiant iškelti sovietinės santvarkos pranašumą, Sovietų Lietuvos ir visos Sąjungos ekonominė situacija buvo lyginama su kapitalistinių šalių padėtimi pastarųjų nenaudai. Publikuotuose grožinės literatūros tekstuose vaizduota sunki ikisovietinio laikotarpio gyventojų padėtis, kuri esą iškart pagerėjo po lemtingojo sovietų santvarkos „atėjimo“ į Lietuvą Pvz., P. Cvirka, „Naujųjų Metų tostas“, Tiesa, 1947 m.; B. Dauguvietis, „Naujų metų tostas“, K. Korsakas, „Ant naujų metų ribos“, Tiesa, 1948 m. sausio 1 d. ir kt. . Kai kada ateinantiems metams skirti straipsniai buvo skelbiami ir Naujųjų metų išvakarėse Pvz., „Naujų metų prieangyje“, Tiesa, 1947 m. gruodžio 31 d. . Naujametiniuose numeriuose spausdintos ir tam tikros specifinės su Naujaisiais metais susijusios nuotraukos: jose dažniausia vaizduota papuošta eglutė ir prie jos besilinksminantys vaikai, kai kada ir baltu chalatu apsirėdęs senis šaltis Pvz., Tiesa, 1947 m. sausio 1 d., 1948 m. sausio 1 d. ir kt. ar „darbo žmonių“ šeima, prie šventiškai papuoštos eglutės leidžianti laiką namuose Žr. Tiesa, 1948 m. sausio 1 d. , taip pat paveikslėliai, kuriuose pavaizduoti lietuvių tautiniais rūbais pasipuošę žmonės, nešantys vėliavas su Stalino atvaizdu Žr. ten pat. ir t. t. Šias nuotraukas neretai lydėjo informacija apie organizuotus Naujųjų metų renginius, koncertus. Tarpukario Lietuvoje populiarių šventinių reklamų šio meto leidiniuose nelieka. Vienui vieno Tiesos numerio pabaigoje buvo išspausdintas reklaminis skelbimas: „Skubėkite nusipirkti žaislų eglutei“ ir nurodyti parduotuvių adresai Žr. Tiesa, 1948 m. gruodžio 14 d. .

Kitų ikisovietinio laikotarpio spaudoje vyravusių kalendorinių švenčių pristatymo sovietmečio spaudoje nebelieka apskritai, daugiausia dėmesio skiriama naujai įvestoms sovietinėms šventėms.

Naujos sovietinės šventės iš karto pradėtos vaizduoti taip, tarsi jų šventimas būtų savaime suprantamas dalykas. Artėjant vienai ar kitai sovietinei šventei žmonės iš anksto buvo skatinami jai ruoštis vis geriau ir geriau dirbdami. Atitinkamai publikuoti straipsniai, pateikiantys „įrodymus“, kad buvo įgyvendintas pasiryžimas dirbti geriau. Šventinei dienai priartėjus, pasirodydavo publikacijų, kuriose būdavo primenama šventės esmė, prasmė, jos istorinės atsiradimo sąlygos. Šventei praėjus, būdavo gana smulkiai aprašoma Maskvoje ir Lietuvoje, atskiruose jos miestuose ir miesteliuose vykusių šventinių renginių eiga. Visos didžiosios sovietų šventės buvo pradedamos svarbių valdžios atstovų kalbomis, kuriomis reikšta padėka komunistų partijai ir jos lyderiui draugui Stalinui.

Gegužės pirmosios ir Spalio socialistinės revoliucijos metinių minėjimo šventės spaudoje buvo pristatomos itin išskirtinai. Apie jas buvo kalbama beveik nuo metų pradžios, su šiomis datomis sieti svarbiausi ūkio darbai. Likus mėnesiui (ar daugiau laiko) iki minimos datos, visi gyventojai privalėjo šventei „teikti dovanas“, kurios paprastai buvo pasižadėjimai dirbti daugiau ir našiau, kad būtų viršytos praeito mėnesio ar metų nustatytos normos.

Spaudoje pristatant gegužės 1 d. nuolat pabrėžtas šventės globališkumas, tarptautiškumas, viso pasaulio visuomenės darbininkų solidarizacija. Buvo leidžiama suprasti, kad gegužės 1 d. savo ištakomis siejasi su darbininkų organizuotais streikais XIX a. pabaigoje Gegužės pirmoji siejama su 1886 m. gegužės 1 d. streiku Čikagoje (JAV), kuriam paminėti 1889 m. Prancūzijoje vykęs II internacionalo kongresas pasiūlė kasmet tą dieną rengti streikus. Gegužės 1 d. tapo klasinės kovos simboliu. Nuo 1917 m. Rusijoje diena paminima masinėmis demonstracijomis su lozungais „Visa valdžia sovietams“, „Šalin ministrus-kapitalistus“ ir pan. 1925 m. Lietuvos Respublikos priimtame „Švenčių ir poilsio įstatyme“ (paskelbtame Vyriausybės žiniose 1925 m. vasario 2 d.) buvo numatyta, kad gegužės 1 d. valstybės ir vietų savivaldybės įstaigose laikoma nedarbo diena; šito atsisakyta tik pakoreguotame 1930 m. „Švenčių ir poilsio įstatyme“, paskelbtame Vyriausybės žiniose 1930 m. gegužės 14 d. Tarpukario Lietuvos spaudoje pasitaikydavo informacijos apie gegužės 1 d. rengtus ar planuotus rengti streikus Lietuvoje ar užsienio šalyse. Nors komunistinių ir kai kurių kitų kairiųjų partijų pažymima įvairiose šalyse, realiai masine švente gegužės 1 d. tapo tik TSRS. .

Gegužės 1 d. pažymėjimui kryptingai buvo ruošiamasi nuo pavasario pradžios – tą atspindi spaudos straipsniai, pasirodydavę prasidėjus ankstyvam pavasariui. Ateinančiai šventei skirti savo darbus, sėkmingai šia proga pasirengti sėjai, plėsti socialinį lenktyniavimą darbe buvo skatinama praktiškai kiekviename laikraščio numeryje (pvz., „Plėskime socialistines lenktynes Gegužės Pirmosios ir Pergalės dienos garbei“ Tiesa, 1946 m. balandžio 20 d. , „Į Stachanovinę sargybą gegužės pirmosios garbei“ Tiesa, 1948 m. kovo 28 d. , „Gegužės pirmosios garbei dvigubai ir trigubai našiau“ Tiesa, 1948 m. balandžio 2 d. ir t. t.). Varžymasis formaliai apimdavo ne tik žemės ūkį, pramonę, į „socialistinį lenktyniavimą“ buvo įtrauktos ir mokslo bei švietimo įstaigos, įvairios kitos organizacijos. Artėjant Gegužės pirmajai, spaudoje pasirodydavo ir atitinkami straipsniai, pristatantys, kas gero artėjančios šventės proga jau yra nuveikta pramonės, žemės ūkio srityje ar kitur (pvz., „Gegužės Pirmosios ir Pergalės Dienos garbei“ Tiesa, 1948 m. balandžio 24 d. ir kt.). Galima daryti prielaidą, kad šios šventės akcentavimu siekta nukreipti žmonių dėmesį nuo tradicinių pavasario švenčių, susijusių su ūkio darbų pradžia, taip pat ir nuo simbolinio krikščioniško pavasario riboženklio – Velykų. Juk krikščioniškos šventės vienaip ar kitaip siejosi su lietuvių tautiniu tapatumu. Naikinant prasmines pavasario šventės sąsajas su krikščionybe buvo naikinamas ir lietuvių tapatumas.

Prieš kelias dienas iki Gegužės 1-osios spaudoje buvo publikuojami ir VKP(b) CK parengti šūkiai, skirti besiartinančiai šventei. Neretai jie užimdavo visą pirmą Tiesos laikraščio puslapį Šių lozungų kiekis svyravo apie 50. . Toliau šie šūkiai buvo eksplikuojami iki pat šventės bei jos metu kaip laikraščio pavadinimo paantraštės ar šventei skirtų straipsnių pavadinimai, pvz., „Tegyvuoja Gegužės Pirmoji – visų šalių darbo žmonių, kovos pajėgų apžiūros diena!“, „Sveikiname broliškąsias slavų tautas, visiems laikams išvaduotas iš vokiškųjų pavergėjų jungo!“ Tiesa, 1948 m., balandžio 23 d. , „Tegyvuoja didžioji bolševikų partija, Lenino-Stalino partija, užgrūdintas kovose tarybinės liaudies avangardas, mūsų pergalių įkvėpėjas ir organizatorius!“ Tiesa, 1948 m. balandžio 27 d. .

Šventiniuose spaudos numeriuose pirmame puslapyje visada publikuota didelė Stalino nuotrauka bei progai pritaikyti įsakymai Juose daug proginių lozungų, skirtų sveikinti raudonarmiečius, raudonlaiviečius, seržantus ir kitus asmenis, susijusius su kariuomene, taip pat Sovietų Sąjungos darbo žmones ir pan. (Tiesa, 1946 m. gegužės 1 d. ir kt.). . Laikraščio antraštes lydėjo šventiniai šūkiai: „Tegyvuoja Gegužės Pirmoji“ Tiesa, 1946 m. gegužės 1 d. ir pan. , „Tegyvuoja didžioji bolševikų partija, Lenino-Stalino partija“ Tiesa, 1949 m. balandžio 24 d. , „Tegyvuoja Gegužės Pirmoji – pasaulio darbo žmonių kovinių jėgų apžiūros diena, visų šalių darbininkų brolybės diena“ Tiesa, 1949 m. gegužės 1 d. ir t. t. Buvo publikuojami švente ir sovietiniu gyvenimu besidžiaugiantys redakcijos darbuotojų šventiniai straipsniai Pvz., J. Mešio „Šventei“, Tiesa, 1946 m. gegužės 1 d.; K. Preikšto „Didžioji šventė“, Tiesa, 1948 m. gegužės 1 d. ir kt. , proginiai eilėraščiai Pvz., V. Valsiūnienės „Gegužės pirmoji“, Tiesa, 1946 m. gegužės 1 d.; A. Churgino „Gegužės pirmoji“, A. Jonyno „Tegyvuoja gegužės pirmoji“, Tiesa, 1949 m. gegužės 1 d. ir kt. , dideli informaciniai straipsniai apie gegužės pirmosios šventei skirtus renginius Žr. „Iškilmingas posėdis Vilniuje, skirtas gegužės pirmosios dienai“, Tiesa, 1946 m. gegužės 1 d. ir pan. (48) Pvz., R. Šarmaitis, „Didžiųjų kovų ir pergalės šventė: iš gegužės pirmosios minėjimo Lietuvoje istorijos“, Tiesa, 1946 m. gegužės 1 d. Rašoma, jog ši diena, dalyvaujant apie šimtą „labiau susipratusių darbininkų“, pirmąkart pažymėta Vilniuje 1892 m. Pabrėžiama, kad pirmąkart laisvai gegužės 1-oji švęsta tik tarybinėje Lietuvoje 1941 m. . Siekta parodyti, kad ši šventė turi senas tradicijas Lietuvoje ir nėra įvestas naujadaras Pvz., R. Šarmaitis, „Didžiųjų kovų ir pergalės šventė: iš gegužės pirmosios minėjimo Lietuvoje istorijos“, Tiesa, 1946 m. gegužės 1 d. Rašoma, jog ši diena, dalyvaujant apie šimtą „labiau susipratusių darbininkų“, pirmąkart pažymėta Vilniuje 1892 m. Pabrėžiama, kad pirmąkart laisvai gegužės 1-oji švęsta tik tarybinėje Lietuvoje 1941 m. .

Praėjus Gegužės pirmosios šventei, laikraščiuose buvo publikuojami straipsniai apie vykusius jai skirtus renginius: „1946 metų Gegužės Pirmoji“, „Šventiniai Maskvos įgulos kariuomenės paradai“, „Maskvos darbo žmonių Gegužės Pirmosios demonstracija“, „Gegužės Pirmosios paradas ir darbo žmonių demonstracija Vilniuje“ Tiesa, 1946 m. gegužės 1 d. ir kt. Greta švenčių Maskvoje ir Vilniuje pristatymo, švenčių metu sakytų kalbų publikavimo buvo pateikiami ir straipsneliai, pristatantys Gegužės pirmosios šventimą atskirose Lietuvos vietovėse (dažniausia publikuoti po viena didele antrašte – pvz., „Visa Tarybų Lietuva minėjo Gegužės pirmąją“) Tiesa, 1946 m. gegužės 4 d. , trumpi informaciniai straipsneliai apie tai, kad gegužės pirmoji švęsta užsienyje (Lenkijoje, Bulgarijoje, Vengrijoje ir kt.) Žr. Tiesa, 1946 m. gegužės 4 d., gegužės 5 d., gegužės 7 d. ir kt. .

Visų šių straipsnių tonas, kaip minėta, itin džiaugsmingas, demonstratyviai rodoma, kad renginiai tryško šventine nuotaika, akcentuojama, kad šventes žmonės šventė labai ir labai entuziastingai. Tikriausiai tikėtasi, kad toks šventės vaizdavimas skatins „darbo žmonių“ norą realiai švęsti šią šventę.

Pergalės prieš fašistinę Vokietiją diena – gegužės 9 d. – buvo švenčiama praėjus tik savaitei po gegužės pirmosios, todėl dažnai buvo pastarosios užgožiama, minima bendrame gegužės švenčių kontekste. Be abejo, šventei priartėjus, jai buvo skiriamas specifinis dėmesys. Žmonės raginti ir šią dieną paminėti darbais (pvz., „Darbais pažymėsime didžiąją Pergalės dieną“) Tiesa, 1946 m. gegužės 7 d. , minimi jau atlikti darbai Straipsnis „Pergalės diena“, straipsniai su antrašte „Didvyriškoji tarybinė liaudis žengia iš pergalės į pergalę“, Tiesa, 1949 m. gegužės 8 d. ir kt. , publikuojami Lietuvos KP(b) CK nurodymai dėl būsimų Pergalės dienos renginių Pvz., 1946 m. nurodoma visur pravesti masinius mitingus (Tiesa, 1946 m. gegužės 7 d.). . Gegužės 9-ąją vėl buvo publikuojama didelė Stalino nuotrauka, TSRS Ginkluotųjų Pajėgų Ministro įsakymai – iš esmės lozunginiai sveikinimai su „Pergalės prieš vokiškąjį fašizmą švente“ Tiesa, 1946 m. gegužės 9 d. , džiaugsmingu tonu parašyti šventei pritaikyti straipsniai Pvz., „Tegyvuoja Pergalės šventė“, Tiesa, 1946 m. gegužės 4 d.; „Didžioji tarybinės liaudies pergalė“, „Nugalėjome mūšio lauke, nugalėsime ir darbe“, Tiesa, 1948 m. gegužės 9 d. , eilėraščiai Pvz., V. Reimeris, „Kario pasakojimas“, Tiesa, 1946 m. gegužės 4 d. , kreipimaisi-sveikinimai „Draugui Stalinui“ Pvz., Tiesa, 1946 m. gegužės 4 d. Šiuos sveikinimus pasirašydavo LTSR AR prezidiumo pirmininkas J. Paleckis, LTSR MT pirmininkas M. Gedvilas, LKP(b) CK Sekretorius A. Sniečkus ir t. t. Panašius atitinkamus kreipimusis „Draugui Stalinui“ džiaugdamiesi švente pasirašydavo ir įvairūs darbo žmonių kolektyvai (Tiesa, 1946 m. gegužės 11 d. ir kt.). ir t. t. Praėjus šventei, kituose laikraščio numeriuose dar buvo rašoma apie Maskvoje ir Vilniuje vykusius šventinius renginius Pvz., „Maskva švenčia pergalės dieną“, „Pergalės šventė Vilniuje“, Tiesa, 1946 m. gegužės 11 d. ir t. t. .

Stalino laikais Sovietų Sąjungoje buvo švenčiama ir antroji pergalės diena – pergalės prieš imperialistinę Japoniją šventė, kuri buvo pažymima rugsėjo 3 dieną. Jos metu spaudoje publikuoti Stalino – TSRS Ginkluotųjų Pajėgų Ministro (vėliau pasivadinusio TSRS Ministrų Tarybos Pirmininku ir Tarybų Sąjungos Generalisimu) įsakymai dėl šios šventės, atitinkami straipsniai Pvz., straipsnis „Japonijos sutriuškinimo metinės“, Tiesa, 1946, rugsėjo 3 d. .

Didžiausia metine sovietinių kalendorinių metų rudens švente, kaip minėta, buvo lapkričio 7–8 dienos, skirtos Didžiosios spalio socialistinės revoliucijos metinėms pažymėti Po Rusijos „išlaisvinimo“ iš buržuazinės visuomenės santvarkos 1917 m. spalio 23-iąją ši data buvo integruota į Sovietinės Rusijos, o vėliau ir į visos Sovietų Sąjungos šventinių dienų kalendorių. . Šios šventės svarbą rodo ir tai, jog apie ją ir jai skirtus darbus buvo kalbama beveik nuo metų pradžios. Prieš pažymint šias metines, iš anksto, kaip ir prieš Gegužės 1 d., intensyviai publikuojamuose straipsniuose raginama darbais, lenktyniavimu prisidėti prie „Didžiosios Spalio šventės“ Pvz., straipsnis „Geriausia dovana Didžiojo Spalio šventei“, Tiesa, 1946 m. spalio 2 d. ir pan. . Beje, straipsniai pavadinimu „Metinį planą – iki lapkričio 7 d.“ (ar labai panašiu) pasirodydavo laikraščiuose dar pavasarį. Atitinkamai laikraščiuose raportuota, kaip sėkmingai sekėsi įvykdyti metinį planą (visų pirma grūdų paruošų) Žr. Tiesa, 1947 m., 1948 ir kt. , pranešta apie sėkmingą tokių darbų vykdymą iš atskirų apylinkių, atskiros leidinio vietos buvo skirtos „garbės lentoms“ su nuotraukomis tų, kurie įvykdė darbo uždavinius „virš plano“ ir pan.

Prieš šventę buvo publikuojami VKP(b) CK parengti, šventei pritaikyti ir naudotini lozungai (pvz., „Mobilizuokime visas jėgas į kovą dėl grūdų ir pieno paruošų užbaigimo Didžiosios Spalio šventės garbei“, „Iškovokime teisę pirmųjų tarpe raportuoti draugui Stalinui apie grūdų paruošų plano įvykdymą“, „Daugiau raudonųjų gurguolių su grūdais Tėvynei“ Tiesa, 1946 m. spalio 22 d. , „Su Lenino vėliava, Stalino vadovaujami – pirmyn į komunizmą“ Tiesa, 1947 m. lapkričio 2 d. , „Tegyvuoja didžioji bolševikų partija, Lenino-Stalino partija, mūšiuose užgrūdintas tarybinės liaudies avangardas, mūsų pergalių įkvėpėjas ir organizatorius“ Tiesa, 1948 m. lapkričio 2 d. ir pan.). Spalio revoliucijos metinių proga iš anksto buvo publikuojami tarybinę santvarką šlovinantys straipsniai, pvz., „Tarybinė santvarka – mūsų galios šaltinis“ Tiesa, 1947 m. lapkričio 5 d. , „Didžiąją šventę sutinkant“, A. Sniečkaus straipsnis „Lietuvių tauta broliškoje TSRS tautų šeimoje“ Tiesa, 1947 m. lapkričio 6 d. , laiškai „TSRS Ministrų Tarybos Pirmininkui Draugui J. V. Stalinui“ Tiesa, 1947 m. lapkričio 5 d. , proginiai eilėraščiai Pvz., K. Korsakas, „Spalio diena“, Tiesa, 1947 m. lapkričio 6 d. ir pan. Šios šventės akcentavimas sąlyginai gali reikšti ir tai, kad norėta sukurti bendrą sovietinę šventę, kuri turėjo išstumti vietines Sąjungos tautų rudens – derliaus nuėmimo – ir kitas šventes.

Šūkiai buvo publikuojami ir pačios šventinės dienos laikraščio numeriuose (pvz., „Tegyvuoja Didžiosios Spalio Socialistinės revoliucijos 29-osios metinės. Tegyvuoja tarybinės liaudies vadas – didysis Stalinas“, „Su Lenino vėliava, Stalino vadovaujami – pirmyn į naują tarybinės Tėvynės suklestėjimą, į pilnutinę komunizmo pergalę mūsų šalyje“ Tiesa, 1946 m. lapkričio 7 d. ir t. t.), taip pat ir didelė Stalino nuotrauka pirmame laikraščio puslapyje, atitinkamos sovietinę sistemą šlovinančios publikacijos Pvz., straipsnis „Didžiosios Spalio Socialistinės revoliucijos 29-osios metinės“, kuriame publikuojamas A. A. Ždanovo pranešimas iškilmingame Maskvos tarybos posėdyje 1946 m. lapkričio 6 d.; straipsnis „Iškilmingas posėdis Vilniuje, lapkričio 6-tą dieną, skirtas Didžiosios Spalio Socialistinės revoliucijos 29-osioms metinėms paminėti“; J. Paleckio straipsnis „Spalio revoliucija ir lietuvių tauta“, Tiesa, 1946 m. lapkričio 7 d.; straipsniai „Tegyvuoja didžioji Tarybų Sąjunga – patikima taikos ir saugumo, tautų laisvės ir nepriklausomybės tvirtovė“, „Didžiosios šventės išvakarėse“, straipsniai su antrašte „Su Didžiąją spalio vėliava: kas buvo nieks, tas tapo viskuo“, Tiesa, 1948 m. lapkričio 6 d. ir t. t. .

Praėjus šioms šventinėms dienoms, buvo publikuojami straipsniai apie įvykusius šventei skirtus renginius (pvz., straipsniai „Karinis paradas ir darbo žmonių demonstracija Raudonojoje aikštėje“, „Karinis paradas ir darbo žmonių demonstracija Vilniuje“), jų metu aukštas pareigas Rusijoje ir Lietuvoje ėjusių komunistų kalbos, atitinkamos nuotraukos iš karinio ir darbo žmonių parado (beje, lietuvių „darbo liaudį“ iliustruodavo lietuvių tautiniais kostiumais apsirengę dalyviai), gausybė įvairių sveikinimų, skirtų „TSRS Ministrų Tarybos Pirmininkui Draugui J. V. Stalinui“ Tiesa, 1946 m. lapkričio 10 d., 1947 m., lapkričio 10 d., 1948 m. lapkričio 11 d., 1949 m. lapkričio 7 d. ir kt. , straipsniai „Visa šalis iškilmingai minėjo Didžiosios Spalio Socialistinės revoliucijos 30-ąsias metines. Tarybinė liaudis dar kartą pademonstravo savo begalinį atsidavimą ir meilę bolševikų partijai, tarybinei vyriausybei, didžiajam Stalinui“, „Iškilmingas posėdis Didžiajame teatre Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos trisdešimtmečio garbei“, „Kariuomenės paradas ir darbo žmonių demonstracija Vilniuje“ Tiesa, 1947 m. lapkričio 10 d. , „Šlovė Tarybų Sąjungos Didvyriams ir Socialistinio darbo Didvyriams – geriausiems mūsų Tėvynės sūnums ir dukroms“, „Nenugalimoji komunizmo vėliava“ Tiesa, 1949 m. lapkričio 6 d. , „Spalio iškilmės Maskvoje“, „Paradas ir darbo demonstracija Vilniuje“, „Didžiosios Spalio Socialistinės revoliucijos 32 metų minėjimas Tarybų Lietuvos miestuose ir kaimuose“ Tiesa, 1949 m. lapkričio 10 d. ir kt.

Nemažai dėmesio to meto spaudoje buvo skiriama dar vienai sovietinei šventei – Stalino konstitucijos metinėms gruodžio 5 d. pažymėti. Šia proga publikuoti socializmą ir Staliną šlovinantys šūkiai, pvz., „Tegyvuoja socializmo šalies konstitucijos kūrėjas – didysis Stalinas“, atitinkami straipsniai (pvz., „Gaivinanti Stalino konstitucijos jėga“, „Stalino konstitucija – mūsų šviesios ateities laidas“ „Šiandien visos liaudies šventė – Stalino Konstitucijos diena“, „Stalino Konstitucijos dienos minėjimas Vilniuje“ Tiesa, 1947 m. gruodžio 5 d. ir t. t.), proginiai eilėraščiai Pvz., J. Šimkus, „Stalino konstitucijai“, Tiesa, 1946 m. gruodžio 5 d. .

Išskirtinis dėmesys buvo teikiamas ir sausio 21 dienai – Lenino mirties metinių paminėjimams. Tos dienos laikraščių numeriuose buvo publikuojami su minėtina diena susiję straipsniai (pvz., „Stalinas – tai Leninas šiandien“, „Lenino keliu, Stalino vadovaujami“, „Lenino muziejuje“) Tiesa, 1947 m. sausio 21 d. . Pošventinės dienos numeriuose buvo pristatomi vykę progai pažymėti skirti renginiai (pvz., straipsniai „Iškilmingas gedulo posėdis Vilniuje“ Tiesa, 1947 m. sausio 22 d. , „Visos Tarybų šalies darbo žmonės iškilmingai paminėjo didžiojo bolševikų partijos ir Tarybų valstybės kūrėjo V. I. Lenino mirties 25-ąsias metines“ ir pan.).

Vasario mėnesį spaudoje atsispindėjo ir nuo 1947 m. Sovietų Sąjungoje pažymima Tarybinės Armijos diena. Atitinkamai tos dienos Tiesos numeriuose publikuotos Stalino nuotraukos, progai pritaikyti šūkiai (pvz., „Tegyvuoja Tarybinės Armijos 29-osios metinės. Tegyvuoja tarybinės liaudies vadas didysis Stalinas“ Tiesa, 1974 m. vasario 23 d. , „Tegyvuoja Tarybinė Armija, trisdešimt metų budriai saugojanti socialistinės šalies laimėjimus“ Tiesa, 1948 m. vasario 22 d. ir pan.), straipsniai „Tarybinė Armija, Armija išvaduotoja“, „Didžioji Tarybinės Valstybės Armija“, „Diena Tarybinės Armijos Centriniuose namuose“ Tiesa, 1947 m. vasario 23 d. , „Šiandien Tarybų šalis pažymi savo Ginkluotųjų Pajėgų 31 metines“, „Didvyriškoji tarybinė armija“ Tiesa, 1949 m. vasario 23 d. ir kt. Kitos dienos numeriuose atitinkamai buvo publikuojami straipsniai apie progai paminėti skirtus renginius, pavyzdžiui, „Tarybų Lietuvos darbo žmonės su pakilimu minėjo 29-ąsias Tarybinės Armijos metines“ Tiesa, 1947 m. vasario 25 d. .