Straipsnis Žiemgalos etninės ribos

Santrauka. žiemgalių gyventa teritorija per amžius kito. Literatūroje įsigalėjusi nuomonė, kad pietinis Žiemgalos pakraštys – Mūšos upė. Ištyrus į pietus nuo Mūšos esančius kapinynus paaiškėjo, kad žiemgaliai gyveno labiau į pietus nutolusiuose plotuose. Žiemgalos teritoriją reikėtų brėžti atsižvelgiant į chronologinį laikotarpį – V–VII a. žiemgaliai gyveno arčiau Rygos įlankos, jos pietinė riba buvo Mūšos upė, VIII–XII a. jie apgyvendino žemes į pietus nuo Mūšos. Tiek dabartinėje Lietuvos, tiek ir Latvijos teritorijoje žiemgalių gyventi plotai yra vienodi.

Pagrindiniai žodžiai: Žiemgala, Mūša, Lielupės baseinas, etninės ribos.

Įvadas

Genčių gyventos teritorijos, jų ribos ir kaita amžiams bėgant yra viena baltų etninės problematikos sričių, su pertraukomis tiriamų jau gerą šimtmetį. XX a. pirmojoje pusėje baltų genčių gyventus plotus išskyrė ir jų užimamų žemių žemėlapį sudarė Marija Alseikaitė Žr. Marija Alseikaitė, „Baltai priešistoriniais laikais“, p. 40, žemėl. nr. 1. . Po trisdešimties metų Adolfas Tautavičius kartografavo laidojimo paminklus ir kartu apibrėžė baltų genčių etnines ribas, nusakė esminius genčių kultūrų bruožus Žr. Rimantienė, Rimutė (red.), Lietuvos TSR archeologijos atlasas, kn. 3: I–XIII a. pilkapynai ir senkapiai, p. 5–18. . Panašus, tik labiau apibendrinantis A. Tautavičiaus darbas apie baltų gentis pasirodė 1980 m. Rygoje išleistame baltų tautų etnogenezės tyrimams skirtame leidinyje Žr. Адолфас Таутавичюс, «Балтские племена на территории Литвы в I тысячелетии н. э.», с. 80–88. . 1987 m. išėjusiame leidinyje apie lietuvių etnogenezę šalia kitų etnogenezės temų gvildenamos ir baltų genčių, jų užimamų teritorijų, esminių kultūros bruožų problemos Žr. Regina Volkaitė-Kulikauskienė (red.), Lietuvių etnogenezė, 1987. .

2003 m. pasirodžiusiame leidinyje Lietuva iki Mindaugo, pasitelkus pastarųjų metų tyrimų duomenis, dar kartą grįžtama prie baltų etnoso susidarymo, užimamų teritorijų ir jų išskirtinės kultūros klausimų Žr. Eugenijus Jovaiša, Adomas Butrimas (sud.), Lietuva iki Mindaugo, 2003. . Lietuvos istorijos instituto leidžiamoje daugiatomėje Lietuvos istorijoje baltų kultūroms ir jau išsikristalizavusioms gentims skirtas visas atskiras tomas Žr. Gintautas Zabiela (red.), Lietuvos istorija, t. 2: Geležies amžius, 2007. .

Šalia visą baltų etnosą apimančių tyrimų buvo ir yra atskirų baltų kultūrų ir genčių problematikos tyrimų, kuriuose gilinamasi į konkretaus etnoso susidarymo, užimamos teritorijos ir kultūros klausimus. Čia reikėtų paminėti ir tris konferencijas, skirtas išsiskyrusioms baltų gentims: 1981 m. Vilniuje vykusią 2-ąją Baltų etnogenezės konferenciją, kurioje daugelis pranešimų buvo skirti atskiroms baltų gentims ir jų tarpusavio ryšiams Žr. Регина Волкайте-Куликаускене (ред.), Проблемы этногенеза и этнической истории балтов, 1985. ; 1991 m. Palangoje vykusią konferenciją, aptarusią vakarų baltus ir jų rytines ribas Žr. Regina Volkaitė-Kulikauskienė (red.), Vakarų baltai: etnogenezė ir etninė istorija, 1997. ; 1979 m. Vilniuje vykusį simpoziumą, kuriame taip pat susitelkta į atskirų baltų genčių problematiką Žr. Regina Volkaitė-Kulikauskienė (red.), Iš lietuvių etnogenezės, 1981. . Šios trys konferencijos ir simpoziumas tarsi apibendrino XX a. 6-ojo, 7-ojo ir 9-ojo dešimtmečių darbus. Kita konferencija, skirta baltų etnogenezės problemoms, įvyko tik po dvidešimties metų Žr. Iš baltų etninės istorijos, 2011. . Belieka apgailestauti, kad šiandieną daugelis Lietuvos archeologų, pasidavusių naujos mados įtakai, dirba ūkiskaitos, vėlyvųjų viduramžių bei naujųjų laikų archeologijos srityse Žr. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2010 metais, 2011. .

Šio straipsnio tikslas – patikslinti žiemgalių užimamų teritorijų ribas, pasekti jų kaitą amžiams bėgant, išskirti pietinę, pietrytinę ir pietvakarinę ribas bei atskleisti šios problemos kaitą istoriografijoje. Straipsnio objektas – žiemgalių gyventos teritorijos ribos; uždaviniai: išanalizuoti latvių ir lietuvių literatūroje nurodomas Žiemgalos ribas bei pateiktus žemėlapius, išnagrinėti naujausius archeologinių tyrimų duomenis, juos palyginti su literatūroje esamais ir, jais remiantis, patikslinti genties teritoriją. Metodai: aprašomasis, analitinis, palyginamasis.

Žiemgala ir jos gyventojais susidomėta jau nuo XIX a. pabaigos. Tiek Lietuvos, tiek ir Latvijos kalbininkai, istorikai ir archeologai bandė įminti žiemgalių vardo kilmę, tarmės giminingumą dabartinėms lietuvių ir latvių kalboms, siekė nustatyti XIII a. įvykių raidą vykstant kovoms su Livonijos ordinu, gilinosi į žiemgalių kultūros bruožus, skelbė jų paliktų paminklų tyrimų duomenis. Taigi literatūros šiais klausimais yra gana nemažai. Ji, beje, apžvelgta ir žiemgalių genčiai skirtoje monografijoje Žr. Ilona Vaškevičiūtė, Žiemgaliai V–XII amžiuje, 2004. bei knygoje, kurioje žiemgalių genties priešistorę tyrė Lietuvos ir Latvijos mokslininkai Žr. Zemgaļi senatnē / Žiemgaliai senovėje, 2003. . Paskelbta ir darbų, konkrečiai susijusių su šio straipsnio tematika Žr. Ilona Vaškevičiūtė, „Pietinės Žiemgalos ribos“, 1999; „Pasvalio žemės senovė“, 2002; “Par Zemgales dienvidu robežu”, 2002. .

Žiemgalių kultūros bruožai

Žiemgalių gentis išsiskyrė apie V a. po Kr. iš Šiaurės Lietuvos bei Pietų Latvijos pilkapių su akmenų vainikais kultūrinės srities (1 pav.). Ši kultūra, vieningai tyrėjų pripažįstama pagrindiniu žiemgalių kultūros komponentu, apėmė kur kas didesnį arealą nei jos vienos iš paveldėtojų – žiemgalių apgyventos žemės. Tai bene didžiausią teritoriją užimanti baltų kultūra romėnų laikotarpiu. Šiandieną suskaičiuojama per 130 pilkapynų, išsidėsčiusių nuo Kuršo aukštumos rytinės dalies vakaruose ir Latgalos aukštumos rytuose, nuo Rygos įlankos šiaurėje ir Jūros aukštupio, Dubysos vidurupio pietuose ir Nevėžio bei Šventosios aukštupių pietryčiuose.

Šios kultūros tyrėjai dabar jau beveik vieningai sutaria, kad ši kultūra čia susiformavo pirmaisiais amžiais po Kr. didesnei daliai gyventojų atėjus iš Vakarų baltų kultūrinės srities Žr. Eugenijus Jovaiša, „Senasis geležies amžius: paminklai ir kultūros“, p. 55. . Tą rodo ir pilkapių plitimo kryptis iš vakarų į rytus, ir paprotys laidoti mirusiuosius pilkapiuose bei įkapių tęstinumas.

Jau IV–V a. minėto arealo viduryje (2 pav.), Lielupės baseino ribose, išryškėjo žiemgalių gentinis-etninis išskirtinumas: daugiau mirusiųjų pilkapyje (palyginti su būsimais žemaičiais), atsiranda „žiemgališkų“ įkapių – peiliukų lenktomis nugarėlėmis, kaplių, daugiau randama ylų. Vėlesniais, jau „žiemgališkais“, laikais tos įkapės taps tarsi etniniu skiriamuoju žiemgalių bruožu, o surastos ir kaimyninėse gentyse rodo ryšius su žiemgaliais ir jų įtaką pastariesiems.

V a. antrojoje pusėje vakariniame kultūros pakraštyje, o VI a. pradžioje rytinėje jos dalyje nebelaidojama pilkapiuose – laidojama greta jų individualiuose kapuose, kuriuos archeologai pavadino plokštiniais kapais. Šiandieną galime įvardyti keliolika paminklų – tiesioginių pereinamojo laikotarpio „liudytojų“: Dargužiai, Diržiai, Jauneikiai, Karpiškiai, Kybartiškė, Kurmaičiai–Linksmėnai, Linkaičiai, Meldiniai, Paliečiai, Sakališkės, Drengerai–Čunkanai, Grinertai, Priedišai, Rusišai–Debešai, Ziedonskola. Taigi nuo V a. antrosios pusės iki pat XIII a. visoje minėtoje teritorijoje egzistavo tik plokštiniai kapinynai, inhumacijos paprotys ir tik tam regionui būdingas įkapių kompleksas ar paskiri radiniai.

Be chronologijos ir pagrindinių kultūros elementų, vienas svarbiausių yra kultūros paplitimo klausimas. Šiame darbe, kaip jau minėta, jis bus aptariamas istoriografiniu aspektu.

Žiemgalos ribos Latvijos mokslininkų darbuose

XIX a. pabaigoje vokiečių kilmės tyrėjas, gyvenęs ir dirbęs Duobelėje (dab. Latvija), Augustas Bielensteinas, knygoje Die Grenzen des Lettischen Volksstammes und der Lettischen Sprache (4, žemėl. nr. 7) pirmasis ėmėsi atsakyti į keletą sudėtingų istorinės geografijos klausimų. Autorius, remdamasis Henriku Latviu, XII–XIV a. aktais ir kitais rašytiniais šaltiniais, bandė išsiaiškinti ir žiemgalių gyventus plotus. Tam tikslui jis stengėsi identifikuoti dokumentuose randamus ir metraštininkų minimus vietovardžius, juos susieti su konkrečia vietove ir iš jų sprendė, kurie plotai buvo gyvenami vienos ar kitos genties. Autorius išvardija žiemgalių žemes, pamini pilis jose, o kartais ir jų valdovų vardus, tačiau apie pietinę Žiemgalą žinojo nedaug. Nurodydamas vakarines ir pietines Žiemgalos ribas autorius pamini tik vieną kitą paribio vietovę. Vakarinę žiemgalių ribą su kuršiais autorius veda iki Vadaksties ir Agluonos upelių santakos, pietinė riba su žemaičiais ir lietuviais, autoriaus manymu, ėjusi miškais piečiau Sidabrės (dab. Joniškio r.) ir Meškuičių (kiek piečiau, autorius nenurodo, tik pažymi, kad jų gyventi plotai pietuose turėjo ribotis su Šiaulių ir Upytės žemėmis, kuriose jau gyvenę lietuviai). Pietryčiuose žiemgalių gyventų plotų riba ėjusi nuo Bauskės link Panevėžio Mūšos upe, nuo sėlių gyventų plotų juos skyrusi miškų juosta. Šiaurėje žiemgaliai turėję siekti Rygos įlanką ties Lielupės žiotimis, nes ir kronikininkai (H. Latvis) mini buvus žiemgalių uostą (3 pav.).

Įdomus ir dėmesio vertas A. Bielensteino požiūris į žiemgalius. Jis buvo įsitikinęs, kad žiemgaliai yra latvių gentis. Autoriaus teigimu, kaip lietuvius sudaro aukštaičiai ir žemaičiai, taip ir latviai susideda iš žiemgalių (žemutinių latvių) ir latgalių (latvių). A. Bielensteinas XIX a. pabaigoje apytiksliai nurodė ir Žiemgalos ribas. Neaiškiausia buvo autoriui rytinė riba su sėliais. Lieka pridurti, kad rytinė Žiemgalos riba dėl tyrinėtų paminklų stokos liko nenustatyta dar šimtmetį, ir tik XXI a. pradžioje pasirodė šiai problemai skirtas darbas Žr. Ilona Vaškevičiūtė, „Pasvalio žemės senovė“, 2002. . Kitos šio tyrėjo nurodytos Žiemgalos ribos visiškai sutampa su ta riba, kurioje išsidėstę žiemgališki paminklai. Jo išvadoms žiemgalių gyventų plotų atžvilgiu pritarė visi vėliau Latvijoje dirbę istorikai ir archeologai.

1926 m. Rygoje išleistos knygos Latvijos archeologija Žr. Latvijas archaioloģija, 1926. skyriuje „Vėlyvasis geležies amžius“ aprašytos baltų gentys, gyvenusios Latvijos teritorijoje. Žiemgalių gyventas plotas nurodytas iš esmės remiantis A. Bielensteinu: Lielulupės baseinas šiaurėje siekė Rygos įlanką, o pietuose – Mūšą, rytuose riba ėjusi Dauguvos upe (pateiktame žemėlapyje žiemgaliai nesiekė upės), vakaruose žiemgalių riba ėjo Ežerės upe (4 pav., 1).

Pažymėti ir pagrindiniai Žiemgalos centrai – Mežuotnė ir Tervetė, nurodyti ir uostai Rygos įlankoje. Užsimenama ir apie šiaurinės Žiemgalos piliakalnius, kurie, išskyrus du anksčiau minėtus, yra žemių paribyje. Knygoje bene pirmą kartą aptarti ir būdingiausi žiemgalių kultūros bruožai – paprotys mirusiuosius laidoti nedegintus, ginklų ir darbo įrankių gausumas kapuose, paminėtos būdingiausios papuošalų grupės, žiemgalių ir kaimynų latgalių, sėlių bei žemaičių kultūrų panašumas, o remiantis K. Būgos tyrimais, ir žiemgalių bei latgalių kalbų panašumas.

1938 m. Rygoje išleista Latvijos istorija Žr. Latviešu vesture, 1938. , redaguota Francio Balodžio. Šiame veikale ypač daug vietos skiriama atskirų baltų genčių istorijai. Jau romėnų laikotarpio žemėlapyje yra sužymėtos baltų gentys. Šiame žemėlapyje nurodyta, kad I–IV a. po Kr. žiemgaliai gyvenę kiek didesnėje teritorijoje nei bet kada. Šiaurėje jų gyventi plotai siekia Rygos įlanką, tačiau užima daug platesnį pajūrio ruožą. Vakarine riba nurodoma Ežerė ir Vadakstis, o rytuose žiemgalių gyventa teritorija pereina Dauguvą ir apima dalį dešiniojo jos kranto. Pietryčių kryptimi jiems skiriama visa sėlių gyventa teritorija. Mus ypač dominanti pietinė žiemgalių gyventų plotų riba nurodoma tradiciškai – Mūša (4 pav., 2). F. Balodžio nuomone, pirmaisiais amžiais po Kr. žiemgaliai šiaurės rytuose išstūmė suomių-ugrų gentis ir ten apsigyveno Žr. ten pat, lpp. 86–87. . Taigi žiemgaliai gyvenę Cesio, Rygos, Jelgavos, Tukumo apylinkėse, Lielupės lygumose ir vakarinėje Vidžemės dalyje. Profesoriaus nuomone, to meto žiemgalių kultūroje jaučiama vakarų baltų kultūros įtaka, vėliau pamažu sustiprėjusi Rytų Lietuvos kultūrinė įtaka (antkaklės viela apvyniotais galais su kilpelėmis, profiliuoti smeigtukai, įmoviniai kirviai, kapliai, segės su emaliu). F. Balodžio manymu, Žiemgalos kultūra buvusi ypač artima latgaliams Žr. ten pat, lpp. 106. .

V–IX a. po Kr. žiemgalių gyventi plotai buvę mažesni. Vakarinis pakraštys lieka nepakitęs, pietuose gyventų plotų riba kaip ir anksčiau nurodoma Mūša, tik teritorija kiek labiau išplėsta į vakarus ir rytus – apima vakarinę Biržų rajono dalį. Šiaurėje žiemgaliai ir toliau siekė Rygos įlanką, tačiau gerokai siauresniu pajūrio ruožu nei pirmaisiais amžiais po Kristaus. Jų užimami plotai šiaurės rytuose taip pat mažesni – nebesiekia Dauguvos, o už jos jau ne žiemgalių, o latgalių gyventi plotai, kurie tęsėsi iki Rygos įlankos (4 pav., 3).

1974 m. išleistoje knygoje apie Latvijos archeologiją yra du žemėlapiai, kuriuose pažymėti V–IX ir X–XII a. paminklai Žr. Latvijas PSR arheoloģija, lpp. 134, 177. . Žemėlapiai apima tik Latvijos teritoriją, taigi pietinės Žiemgalos ribos paliekamos už žemėlapio rėmų. Žiemgalių paminklai, o kartu ir teritorija – Lielupės baseine esančiose žemėse. Žiemgalių rytinė riba – Lielupės ir Nemunėlio (Mėmelės) dešinysis krantas iki Iecavos upės. Paminklai nesiekė Dauguvos, o šiaurinė riba – Rygos įlankos. Lyginant šį žemėlapį su A. Bielensteino, F. Balodžio, H. Moros ir kitų sudarytais, žiemgaliams paliekamas gerokai mažesnis plotas.

Iš Latvijos archeologų XX a. paskutiniais dešimtmečiais daugiausia dėmesio Žiemgalos žemėms ir kultūrai skyrė Maris Atgazis. Didžiausias jo straipsnis šiuo klausimu paskelbtas etninei istorijai skirtame straipsnių rinkinyje Žr. Марис К. Атгазис, «Вопросы этнической истории земгалов», с. 89–101. . Pateikęs plačią istoriografiją ir apžvelgęs tyrimų eigą, autorius žiemgalius taip pat kildina iš Šiaurės Lietuvos ir Pietų Latvijos pilkapių su akmenų vainikais kultūros, nurodydamas, jog šiaurėje ši sritis siekė Lielstraupę, vakaruose – Zantę ir Ežerę, o ribos su Latgala dar nėra aiškios (5 pav., 1).

2001 m. Rygoje išleista Latvijos istorija nuo seniausiųjų laikų Žr. Latvijas senākā vēsture (9. g. t. pr. Kr. – 1200. g.), 2001. . Nors joje daugiausia dėmesio skiriama bendroms temos, tačiau neapeinami ir mums rūpimi klausimai. Kaip žiemgalių gyventa teritorija nurodomas Latvijos vidurys ir Vidurio Lietuvos šiaurinė dalis, paminimi žinomi žiemgalių laidojimo paminklai dabartinėje Latvijos teritorijoje Žr. ten pat, lpp. 279. .

Nemažas ir estų archeologo Hario Moros indėlis į baltų etnogenezės tyrimus. Aptardamas ankstyvąjį feodalizmą Latvijoje jis kalba ir apie Žiemgalos ribas IX–XII a. Žr. Harri Moora, Pirmatnējā kopiens iekārta un agrā feodalā sabiedziba Latvijas PSR teritorija, 1952. . Jo nuomone, šiuo laikotarpiu žiemgalių teritorija sumažėja ir sutampa su 1938 m. F. Balodžio nurodyta. Šiaurėje žiemgaliai ir toliau siekia Rygos įlanką, tačiau jau siauresniu ruožu, nes iš abiejų pusių prie žiemgalių šliejasi lybių gyventi plotai, vakaruose jų žemių taip pat kiek mažiau, rytuose jos siekia Dauguvos upę, pietryčiuose žiemgaliai ribojasi su sėliais. Pietinė riba nenurodoma (autorius nemini Lietuvos teritorijos). H. Mora pažymi, kad vakaruose žiemgaliai neturėjo tiesioginio kontakto su kuršiais, nes tarp šių genčių buvusi plati negyvenama miškų juosta. Pateiktame žemėlapyje matome, kad XIII a. Žiemgala užėmė beveik tą pačią teritoriją kaip ir X a., tik pažymėta ir pietinė jos riba, kuri tradiciškai vedama Mūšos upe. Autoriaus teigimu, riba tarp žiemgalių ir žemaičių ėjusi mišku, dešiniuoju Mūšos krantu. Palyginę H. Moros išvestą pietinę ribą su A. Bielensteino, pamatysime, kad pastarasis ją nukelia kiek toliau į pietus (žiemgaliai, A. Bielensteino nuomone, siekė Meškuičius) (5 pav., 2).

Žiemgalos ribos Lietuvos mokslininkų darbuose

Pirmojoje Jono Puzino parašytoje mokslinėje Lietuvos archeologijos apžvalgoje „Naujausių proistorinių tyrinėjimų duomenys“ Žr. Jonas Puzinas, „Naujausių proistorinių tyrinėjimų duomenys“, 1938. autorius Mūšos baseine išskyrė ir Žiemgalos teritoriją, aiškiai pažymėdamas jos pietinę ribą: Akmenė–Šiauliai–Rozalimas–Pumpėnai–Biržai. J. Puzino nurodytos ribos beveik tiksliai atitinka šiuo metu esamas (6 pav., 1).

Marija Alseikaitė savo darbe „Baltai priešistoriniais laikais“ Žr. Marija Alseikaitė, „Baltai priešistoriniais laikais“, 1944. bene pirmą kartą literatūroje taip plačiai aiškina baltų kilmės teoriją, aptaria atskiras gentis ir nurodo jų gyventas teritorijas. Autorė pažymi, kad jau IV–V a. po Kr. iš bendro rytinių baltų kamieno išsiskyrė žiemgalių gentis. Jos ribos (6 pav., 2) pietuose tęsėsi iki Šiaulių ir Upytės žemių, šiaurėje apėmė Lielupės baseiną iki Rygos įlankos, šiaurės rytuose siekė Dauguvą. Lietuvoje autorė žiemgaliams priskyrė plotus net iki Tauragnų–Svėdasų. Vakarinė žiemgalių gyventos teritorijos riba, t. y. riba su kuršiais, visai nenurodyta. Matyt, tuo metu išvesti šią ribą dėl tyrinėtų paminklų stokos buvo sudėtinga. Jos pažiūros šiuo klausimu ne visai sutampa su J. Puzino. Autorė žiemgaliams priskyrė daug didesnius plotus, ypač pietryčiuose, nepelnytai prijungdama ir nemažą dalį sėlių gyventų žemių.

Svarbus žingsnis į priekį tiriant baltų genčių etninę istoriją buvo Lietuvos archeologijos atlasų pasirodymas Žr. Adolfas Tautavičius (red.), Lietuvos TSR archeologijos atlasas, kn. 2: Piliakalniai, 1975; Rimutė Rimantienė (red.), Lietuvos TSR archeologijos atlasas, kn. 3: I–XIII a. pilkapynai ir senkapiai, 1977; Adolfas Tautavičius (red.), Lietuvos TSR archeologijos atlasas, kn. 4: I–XIII a. radiniai, 1978. . Kartografavus žinomus geležies amžiaus archeologijos paminklus, pabandyta aptarti visų Lietuvoje gyvenusių genčių teritorijas, apibūdinti laidojimą, įkapes. Remiantis laidojimo paminklais, išskirta žiemgalių gyventa teritorija – Mūšos–Lėvens upių baseinas (6 pav., 3). A. Tautavičiaus sudarytame žemėlapyje žiemgalių žemės vakaruose siekė Ventą, pietvakariuose apėmė dabartinį Šiaulių rajoną (iki Šiaulių m. šiaurinio pakraščio), pietryčiuose – Panevėžio rajono šiaurinį pakraštį, rytinė riba visai nenurodyta, nes trūksta Kupiškio, Rokiškio ir Biržų rajonų tyrinėtų V–XII a. paminklų Žr. Rimutė Rimantienė (red.), Lietuvos TSR archeologijos atlasas, kn. 3: I–XIII a. pilkapynai ir senkapiai, p. 18. . Taigi A. Tautavičiaus nurodyta Žiemgalos teritorija kiek didesnė, nei buvo iki tol.

Regina Volkaitė-Kulikauskienė knygoje Lietuviai IX–XII a. taip pat gvildeno atskirų baltų genčių užimamų teritorijų ir jų ribų klausimus Žr. Regina Volkaitė-Kulikauskienė, Lietuviai IX–XII a., 1970. . Žiemgalių gyventa sritis, autorės nuomone, – Mūšos upės kairysis krantas ir žemės į šiaurę nuo jo (6 pav. 4). Ši teritorija yra kiek mažesnė, palyginti su jau minėtų tyrėjų darbais, ypač pietiniame ir rytiniame pakraščiuose. Žiemgalių pietine riba IX–XII a. palikta Mūšos upė. Pasak autorės, žiemgaliai II tūkstantm. po Kr. pradžioje iš pradžių slinko labiau į šiaurę, o jų plotus pietuose užėmė aukštaičiai ir žemaičiai Žr. ten pat, p. 34, pav. 1. .

Žiemgalos teritorija ir naujausi tyrimų duomenys

Aptariant sudėtingus žiemgalių etnoso ribų klausimus reikėtų išskirti du chronologinius laikotarpius: genties išsiskyrimo ir jos formavimosi etapą V–VIII a. ir tolesnį vystymąsi IX – XIII amžiuje. Šiais laikotarpiais žiemgalių gyventos teritorinės ribos aiškiai skyrėsi, ypač tai akivaizdu pietiniame jos paribyje. Jeigu pirminiame etape žiemgalių gyventi plotai dabartinėje Lietuvos teritorijoje užėmė tik patį šiaurinį pakraštį iki Mūšos upės, tai vėlyvajame etape žiemgalių palikti paminklai pietuose siekia Šiaulių miesto šiaurinį pakraštį, Radviliškio r. pietinį pakraštį, o pastarųjų metų duomenimis, ėjo ir piečiau jos. 2010 m. Radviliškio r. Taukuočių kaime (10 km piečiau Panevėžio r. pietinės ribos) atsitiktinai surastas X a. datuojamas moters kapas su įkapėmis: trimis antkaklėmis – vytine su kilpelėmis galuose, balneline ir keturkampiais sukeistais galais, dviem kryžiniais smeigtukais išplotomis sidabruotomis plokštelėmis galuose (smeigtukai sujungti ilga grandinėle ir sidabruota jungiamąja plokštele), dviem įvijinėmis 10 apvijų apyrankėmis, žalvarine siuvimo adata. Įkapės neleidžia abejoti, kad tai žiemgalės kapas. Tokiu atveju ir Žiemgalos pietinės ribos pasislenka dar labiau į pietus. Šiuo metu žinomi patys piečiausi žiemgalių kapinynai – Šukioniai, Stačiūnai, Meldiniai datuojami nuo VIII–IX a. ribos iki XI amžiaus (7 pav.). Šukionių kapinyne VIII a. galime datuoti tik vieną kapą, kuriame rasta pelėdinė segė, kiti pagal įkapes negali būti datuoti ankstesniu nei IX a. Žr. Ilona Vaškevičiūtė, „Šukionių kapinynas (Pakruojo rajonas, Lygumų apylinkė)“, 2000. . Stačiūnų kapinyne pradėta laidoti taip pat ne anksčiau nei IX a. Žr. Regina Volkaitė-Kulikauskienė, „Stačiūnų kapinyno antkaklės“, 1943. . Akivaizdu, kad į kitą Mūšos upės krantą žiemgaliai persikėlė tik VIII a. pabaigoje – IX a., nors literatūroje yra žinoma ir kita, jau aukščiau išdėstyta, niekuo neparemta nuomonė apie žiemgalių migraciją į šiaurę II tūkstantm. pradžioje Žr. Regina Volkaitė-Kulikauskienė, Lietuviai IX–XII a., p. 34. .

Aiškią ribą tarp žiemgalių gyventų plotų V–VIII a. ir IX–XII a. matome kartografavę kai kuriuos jiems būdingus daiktus. Antai A. Tautavičiaus sudarytame rankogalinių apyrankių paplitimo žemėlapyje matome, jog iki VII a. žiemgalių gyventa tik Mūšos kairiajame krante Žr. Адолфас Таутавичюс, «Манжетовидные браслеты в Литве», с. 200. ; žiemgalių plėtra į pietus prasideda nuo VIII a. (8–9 pav.).

Reikėtų atkreipti dėmesį į šių apyrankių datavimą. Jos buvo paplitusios VI–VIII a., tačiau Žiemgaloje nešiotos tik VI–VII a. Žr. ten pat, с. 199. . Labai gerai matyti ir apyrankių plitimo kelias. Žemaičių kapinynuose Pagrybyje, Paežeryje ir Junkiluose šios apyrankės rastos VII–VIII a. datuojamuose kapuose Žr. Laima Vaitkunskienė, Pagrybio kapinynas, p. 128; Adolfas Tautavičius, „Požerės plokštinis kapinynas“, p. 114. . Kitas žemėlapis, kuriame parodytas plačiųjų kovos peilių-kalavijų paplitimo arealas, mums leidžia nubrėžti apytikres VIII–XII a. Žiemgalos ribas Žr. Витаутас Kазакявичюс, Оружия балтских племен II–VIII веков на территории Литвы, с. 110, žemėl. nr. 44; Ilona Vaškevičiūtė, “Semigallian Warrior Weaponry and Its Reflection in Burial Rites in the Fifth to the 12th Century AD,” p. 219, žemėl. nr. 7. (10 pav.).

Aiškumo dėlei reikėtų paminėti, kad plačiuosius kovos peilius-kalavijus naudojo ir į kapus dėjo ne tik žiemgaliai, bet ir žemaičiai bei latgaliai, tačiau skyrėsi jų dėjimo tvarka: žemaičiai tokius peilius guldė šalia mirusiojo, išilgai jo griaučių (beje, ir naudoti jie Žemaitijoje trumpiau – tik iki IX–X a. sankirtos, o Žiemgaloje randami dar ir XII a.), latgaliai juos dėjo arba ant mirusiojo griaučių, arba šalia, bet visada išilgai jų, o žiemgaliai – tik skersai mirusiojo dubenkaulių ar šlaunikaulių Žr. ten pat, p. 219. (11 pav.).