V a. antrojoje pusėje vakariniame kultūros pakraštyje, o VI a. pradžioje rytinėje jos dalyje nebelaidojama pilkapiuose – laidojama greta jų individualiuose kapuose, kuriuos archeologai pavadino plokštiniais kapais. Šiandieną galime įvardyti keliolika paminklų – tiesioginių pereinamojo laikotarpio „liudytojų“: Dargužiai, Diržiai, Jauneikiai, Karpiškiai, Kybartiškė, Kurmaičiai–Linksmėnai, Linkaičiai, Meldiniai, Paliečiai, Sakališkės, Drengerai–Čunkanai, Grinertai, Priedišai, Rusišai–Debešai, Ziedonskola. Taigi nuo V a. antrosios pusės iki pat XIII a. visoje minėtoje teritorijoje egzistavo tik plokštiniai kapinynai, inhumacijos paprotys ir tik tam regionui būdingas įkapių kompleksas ar paskiri radiniai.
Be chronologijos ir pagrindinių kultūros elementų, vienas svarbiausių yra kultūros paplitimo klausimas. Šiame darbe, kaip jau minėta, jis bus aptariamas istoriografiniu aspektu.
Žiemgalos ribos Latvijos mokslininkų darbuose
XIX a. pabaigoje vokiečių kilmės tyrėjas, gyvenęs ir dirbęs Duobelėje (dab. Latvija), Augustas Bielensteinas, knygoje Die Grenzen des Lettischen Volksstammes und der Lettischen Sprache (4, žemėl. nr. 7) pirmasis ėmėsi atsakyti į keletą sudėtingų istorinės geografijos klausimų. Autorius, remdamasis Henriku Latviu, XII–XIV a. aktais ir kitais rašytiniais šaltiniais, bandė išsiaiškinti ir žiemgalių gyventus plotus. Tam tikslui jis stengėsi identifikuoti dokumentuose randamus ir metraštininkų minimus vietovardžius, juos susieti su konkrečia vietove ir iš jų sprendė, kurie plotai buvo gyvenami vienos ar kitos genties. Autorius išvardija žiemgalių žemes, pamini pilis jose, o kartais ir jų valdovų vardus, tačiau apie pietinę Žiemgalą žinojo nedaug. Nurodydamas vakarines ir pietines Žiemgalos ribas autorius pamini tik vieną kitą paribio vietovę. Vakarinę žiemgalių ribą su kuršiais autorius veda iki Vadaksties ir Agluonos upelių santakos, pietinė riba su žemaičiais ir lietuviais, autoriaus manymu, ėjusi miškais piečiau Sidabrės (dab. Joniškio r.) ir Meškuičių (kiek piečiau, autorius nenurodo, tik pažymi, kad jų gyventi plotai pietuose turėjo ribotis su Šiaulių ir Upytės žemėmis, kuriose jau gyvenę lietuviai). Pietryčiuose žiemgalių gyventų plotų riba ėjusi nuo Bauskės link Panevėžio Mūšos upe, nuo sėlių gyventų plotų juos skyrusi miškų juosta. Šiaurėje žiemgaliai turėję siekti Rygos įlanką ties Lielupės žiotimis, nes ir kronikininkai (H. Latvis) mini buvus žiemgalių uostą (3 pav.).