Studija Lietuvių kalbos skoliniai Lietuvos lenkų tarmėse

Žmogaus išvaizda, elgesys ir jam būdingi veiksmai Šios teminės grupės žodžiai sudaro apie 25 proc. visų lituanizmų, vartojamų lenkų tarmėse Lietuvoje. Ši leksika buvo nagrinėjama etnolingvistiniu bei semantiniu aspektu (Krystyna Rutkowska, Zofia Sawaniewska-Mochowa, „Zapożyczenia litewskie dotyczące człowieka w gwarach polskich na Litwie: aspekt semantyczny i etnolingwistyczny“, 2012). Zofia Sawaniewska-Mochowa pateikė straipsniui įdomios medžiagos iš rankraštinio Antano Juškos žodyno.

baładać się ‘tabaluoti, tintaluoti’: Tak zaczepio i pociongneli po wyśpie, tyko głowa bałada sie Lent. Baładać sia, zabładać sie Aukštadvario apyl. Žr. Elena Grinaveckienė, „Lietuviškos kilmės leksika Aukštadvario lenkų šnektoje“, p. 137. . Karlovičiaus lenkų tarmių žodyne: baładać się ‘tabaluoti, tintaluoti’ (SGP). Žodis randamas Seinų lenkų tarmėse: bałdać, bałdać śe ‘belsti, trankyti; vaikščioti; bastytis, valkiotis’, taip pat bałdyga ‘gremėzdas, griozdas, griova’ (СБ 75); lie. baldóti, baladóti ‘belsti(s), trankyti(s)’;

bałbotać 1. ‘taukšti, plepėti’: Nu to on tylko sam mówi i mówi, czy tam prawda, czy nie prawda, ale on sam mówi, nu to już na takiego mówio, że bałbat`un, przyjdzi i bałboczy, nu bo on bałboczy i bałboczy, jedno nie konczył, drugo zaczyna Šv; 2. ‘neaiškiai kalbėti’: Bałbotać, nu to znaczy bałboczy, że zrozumieć nie można, co on mówi Virš; 3. ‘apie kalakutą: išduoti garsą’: Indyki takim głosem bołboczo Lent; bałbat`un ‘kas daug kalba, plepa’: Nu bałbat`un to ten, co dużo mówi Šv. Žodis randamas Seinų ir Balstogės lenkų tarmėse (СБ 74); baltarusių tarmėse балбатàць (СБГ); lie. balbatúoti; balbatū̃nas ‘plepys’;

kropsztać się ‘šį tą dirbinėti, palengva ruoštis, tvarkytis’: Monż tu kropszczy sie i kropszczy sie przy tej altance Jon; krapsztać ‘rakinėti (nosį)…’ Žr. Jan Otrębski, „Lituanizmy słownikowe w dialekcie polskim na Wileńszczyźnie”, s. 82. ; krapszta niekin. ‘kas ilgai krapštosi, negreitas darbe’: Krapszta ty, nadojadło już czekać, kiedy ty już zrobisz Arn. Žodis dokumentuojamas paribio baltarusių tarmėse: кро̀пштацца (СБГ); lie. krapštýti(s);

kuciniać ‘lengvai liesti jautrias kūno vietas, kutinti, katulti’, pokuciniać: Aj źbierali sie też tam, jak młode, to jak widzo, że chto boji sie tych łaskotkow, kuciniać, to jak pokucinia, czy tam pod pachy, czy podeszwy i to nazywali, że kucinia Šv; zakuciniać: Bywa chto bardzo boji sie, a tak z wielkich żartow czuć nie zakuciniajo, czuć aż nieżywy robi sie Šv. Žodis dokumentuojamas baltarusių tarmėse куцiня̀ць (СБГ); lie. kuténti, kutinė́ti;

kurstać ‘raginti, skatinti ką nors daryti, veikti’: Kurstać tak jego podjudzać, popędzać Maiš. Kurstać (SGP). Žodis dokumentuojamas paribio lenkų tamėse (СБ 47); taip pat baltarusių tarmėse: курстать (СБГ); šį žodį analizavo Urbutis Žr. Vincas Urbutis, „Dabartinės baltarusių kalbos lituanizmai (pradžia)“, p. 64. ; lie. kùrstyti;

łępaty niek. ‘su storomis lūpomis’: Łempaty Paež. Łempaty człowiek Kras (TurNiSzw 147); łampaty Šiaul; łupaty. Łupaty mówio, że to już duże ma usta takie Lent. Łupaty (TurNiSzw 147); łupy ‘storos lūpos’: Łupy Aukštadvario apyl. Žr. Elena Grinaveckienė, „Lietuviškos kilmės leksika Aukštadvario lenkų šnektoje“, p. 139. , Buiv Žr. Elena Grinaveckienė, „Buivydžių apylinkių (Vilniaus r.) lenkų šnektos lituanizmai“, p. 51. ; łupacz ‘žmogus su storomis lūpomis’ (TurNiSzw 147). Žodis łupa užrašytas paribio lenkų tarmėse СБ 31, taip pat baltarusių tarmėse лупàты (СБГ); šį žodį analizavo Urbutis Žr. Vincas Urbutis, „Dabartinės baltarusių kalbos lituanizmai (pradžia)“, p. 64–65. ; lie. lū́pa ‘lūpa’, lūpótas ‘su storomis lūpomis’;

sznirpać ‘verkšlenti’: Jak zaczyna płakać tak ot, może to beńdzie sznirpać. Nie, on nie płaczy, tylko sznirpi Paež. A bywa i popłakać […] popłaczy też sznirpi, czego sznirpisz, na dzieci mówio: czego sznirpisz, przest`ań sznirpieć Šv. Czego tam sznirpisz? Lent. Sznirpać Buiv Žr. Elena Grinaveckienė, „Buivydžių apylinkių (Vilniaus r.) lenkų šnektos lituanizmai“, p. 53. , sznirpotać (TurNiSzw 157); Jaščanino žodynėlis pateikia žodį sznirpy ‘niek.: šnervės’ (WilJaszcz). Žodis vartojamas baltarusių tarmėse шнiрпшлi ‘šnervės’; lie. šnir̃pti, tarmiškai šnirpóti ‘šnypšti’; šnìrpšlės ‘šnervės’.

Kasdienių valgių pavadinimai

brzyzgły, zbrzyzły ‘surūgęs, prarūgęs (apie pieną)’: Jeszczo do kwaśnieńcia jeszcze nazywała sie brzyzła, brzyzła mleka, to trocha jak skwaśnieji, ni to słodka, ni to kwasna. Nie nadaji sie, zbrzyzła mleka, prawda, że to ona ni tawo ni tamu ni nada Šv; brzyzgły: Brzyzgłe mleko Rud; obrzyzły: Obrzyzłe mleko Pab; obrzygły: Obrzygła mleka to troszeczka jak ona tylko zacznie kwaśnieć Karv; obryzszy: Taka obryzszy, taka niasmaczna jeszcze mleka Alion; bryzły: Bryzłe mleko, to nigdzie nie jidzie takie, póki nie skwaśnieji Padv; brzyznąć ‘rūgti (apie pieną)’: Jak ciepło, to mleka bardzo prendko brzyźni Šv; zbrzyznąć ‘surūgti, prarūgti’: Zimo to para dni trzeba czekać, żyby ona [mleko] zbrzyzła Šv. Žodis dokumentuojamas baltarusių tarmėse бры̀злы, абры̀злы, абры̀зглы (СБГ); lie. brìgzti, apibrìgzti;

burlożka, burloha 1. ‘neskani sriuba’. Mówili: a jaka tu dzisiaj zupa, tam buraczki czy kapusta, burlożka jakaść zgotowali Šv. Burloha, jak niesmacznie, to nazywajo: o, burlożka jakaści zrobiła Lent. Burloha na zupa nazywali, to taka jakaś nieudana zupa, za gensta może była, może jakaś niesmaczna, nu słowem nieudana jakaś zupa, nieudanie zgotowali, to mówili, nagotowali burlohi Virš; burlunga: Tam jeden chłopak przychodzi starszy do mamy, mama, nie piecz żadnych tu blinow, bo ja cały dzień suchim jedzeniem, choć jakiej burlungi zgot`uj zamiast zupy Vid; burluha: Ta zacirka bez niczego, pogotuje sie, wtenczas burluha i wydzie Rud. Czyż to kwasna mleka? Toż to burluha. Prędz`ej top jakaści burluha, a nie zupa (WilJaszcz). burluga 2. ‘košė’ Aukštadvario apyl. Žr. Elena Grinaveckienė, „Lietuviškos kilmės leksika Aukštadvario lenkų šnektoje“, p. 137. . Žodis vartojamas baltarusių tarmėse бурлага, бурлёга, бурлёнга (СБГ), plg. СБ 139; lit. burliūgà, burliuñgė.

Augalų, medžių ir jų dalių pavadinimai

atożeła ‘iš medžio stiebo ar šaknies išaugusi jauna šakelė, atauga, atvaša’: I trawa, i tam i śliwki obeszedszy takie atożeły, i od jabłeni, i bylica ta trawa, i łapuchi, a tam szto choczysz Šv. Atożyny puska drzewo Padv. Žodis dokumentuojamas baltarusių tarmėse ато̀жыла (СБГ), plg. СБ 62; lie. atžalà, tarm. lie. atãžala;

brunduk ‘riešuto grūdas, grūdelis’: Brunduki te ciongali, te orzechi, wiewiórki do gniazdków swoich duplów Rud. Žodis randamas tik baltarusių tarmėse брундук, брундуль (СБГ), plg. СБ 99; lie. brándulas;

jurginia, jurginja ‘graižažiedžių šeimos darželio augalas, dideliais įvairių spalvų žiedais (Dahlia variabilis)’: Jurginia, a jakże. Aj, my mieliśmy tak dużo jurginii, nowoczesnej. Bardzo oni kłopotliwe, te jurginii, że te kartofelki trzeba trzymać Vid. Kiedyś jurgini a to żółta, nu i czyrwona jurginia, tam rozmajita gatunki sadzili Šiaul. Jurginja Padv. Jurginia, piwonia sadzili Kras; jurgina. U mnie jurginy wykasowali sie, drugie to majo Intur; jorginia: [Jakie kwiaty zwykle sadzało się koło domu?] Nu różne, i jorgini, aj różne, różne kolory, chyba różne kolory, i czerwone, i różowe, i białe, i takie nu rosołkowe, i żółte, i czarne nawet, różne kolory Šv. Žodis dokumentuojamas Balstogės apylinkių ir rusų tarmėse Lietuvos teritorijoje (СБ 35), taip pat baltarusių tarmėse юргìня, вяргìня СБГ; lie. jurgìnas;

łębiaki, mžb. łębiaczki dgs. ‘sultingas daržovės, žolės lapas su stambu; lapo stambas’: Nie ma kartofli, jedne łembiaki zrośli Virš. W runklach łambiaki i w buraczkach łambiaczki nazywajo sie Pal. A tak póki jeszcze ot łami sie to łembiaki, póki oni jeszcze rosno (buraki), to łembiaki, nu karmio świni ludzi, świniam, królikam, kuram, wszystkim dajo Lent. Žodis dokumentuojamas tik baltarusių tarmėse ламбы̀ (СБГ); plg. СБ 69; lie. laĩbas;

okot ‘varpos akstinas, ūselis’: Okot, te takie drobniańkie, wie, takie jak wońsiki. To już oni bardzo czepkie, od jenczmieniu. I nałazi, to nazywa sie okot Vid; akoty, koty. Buiv Žr. Elena Grinaveckienė, „Buivydžių apylinkių (Vilniaus r.) lenkų šnektos lituanizmai“, p. 50. . Žodis dokumentuojamas baltarusių tarmėse акаты̀ (СБГ); lie. akúotas;

stabar ‘augalo stiebas be lapų, stambas’: Gotowali te stabary, kiedy nie trzeba liściaw i być, tych nałamion sie i gotujo, maliniak ten Intur. Žodis randamas tik baltarusių tarmėse стабаро̀к (СБГ); lie. stãbaras;

żagary dgs. ‘žabas, sausa šaka, žabaras’: To suche żagary, które już wysechli gałenzi, to nu to takie suche żagary palić w piecu, kiedyść palili w piecu wszystkie żagary Šv. To luchty wyczyścić wsuwam żagar i sadza wybieram Intur. Tylko ścianka jest, ale żagarow nie nosza, tylko drzewa Lent. Tutej byli takie brody, to naścielo takich żagarów żeby przejść, tu w tym o rojście STarp. Żagar (SGP). Žodis aptinkamas baltarusių tarmėse жагàры̀ (СБГ); plg. СБ 45; lie. žãgaras;

żylwuci dgs. ‘pilkojo gluosnio vytelės’: Koszyczki pletli żylwuci, te łozy, z żyłwuciów, to i teraz ploto koszy z takich STarp; żyłbuciki Buiv Žr. ten pat, p. 53. ; żyłgucie (SGP). Žodis randamas Seinų tarmėse (CБ 110) bei baltarusių tarmėse жылбỳць, жылгỳць (СБГ); lie. žil̃gas.

Žemdirbystė ir gyvulininkystė

gil ‘dvilinkė, bimbalas, byzdėlė’: Gospodarzom to najwiencej (dokuczają) te muchy, komary, a zwierzentam to gili, ślepaki i komary też, i meszki, to chyba gili najwiencej konsajo Šv. Gili Virš. Gili siadali [na krowy], takie wielkie jak bambawozy Padv. Te gili, te muchi takie duże napadali na krowy Karv. Gil Aukštadvario apyl. Žr. Elena Grinaveckienė, „Lietuviškos kilmės leksika Aukštadvario lenkų šnektoje“, p. 137. . Byli szerszni, oni podobne na te gili Rud. Gili konsajo, jeśli ukońsi człowieka, to puchnie. Teraz już nie ma, wykasowali sie te gili Kar. To jeszcze on większy ten gil jak bonk. Bonki też duże, teraz to ja nie widza tych bonków, a kiedyś jak był rojst, las, to tam tego brudu było dużo Lent. Gil Buiv Žr. Elena Grinaveckienė, „Buivydžių apylinkių (Vilniaus r.) lenkų šnektos lituanizmai“, p. 51. ; gilować, zagilować ‘apie gyvulių bandą: lakstyti ganyklose’: Krowa giluje, ogon do góry i biega po polu Virš. Tak, jak goronco i gili konsajo, to krowa zagilowała i zerwi sie, i przyleci, ogon do góry i giluji, mówio Kkrowy gilujo, nu przeważnie gilujo krowy na deszcz, o już jak krowy gilujo, to mówio: jutro deszcz bendzi Šv. Gilujo wo jak bonki konsajo, czy tam muchi, już ja i zapomniałam Vid. Kiedyś gilowali krowy, teraz i goronco i tak nie gilujo Karv. Krowa giluje Pab. Gilować Aukštadvario apyl. Žr. Elena Grinaveckienė, „Lietuviškos kilmės leksika Aukštadvario lenkų šnektoje“, p. 138. . Gilujo jak gili ich [krowy], już jak gili Lent. Jak lato, to już chwosty zadarli i poparli sie, gilujo krowy Rud. Te bonki jak ukonszo, to wtedy krowy gilujo, leco STarp. Gilować Buiv Žr. Elena Grinaveckienė, „Buivydžių apylinkių (Vilniaus r.) lenkų šnektos lituanizmai“, p. 51. . Žodis aptinkamas Balstogės apylinkių bei rusų tarmėse Lietuvos teritorijoje (СБ 29, 44); taip pat baltarusių tarmėse: гiль, гiлявàць (СБГ); lie. gylỹs, gyliúoti.

grambul ‘vabalas’: Po drzewach oni łażo, takie rude, żółte, grambuli Kar; grumbal: Grumbali to gryczaniki bywajo, gryka siać trzeba, to takie żółtowate żuczki, grumbali to mogo nazywać każdego żuka prawie Rud. Žodis dokumentuojamas tik baltarusių tarmėse грамбỳль (СБГ, plg. СБ 65); lie. grambuolỹs;

gułda ‘kiaulių išgulėta vieta šiauduose prieš atsivedant paršiukus’: To taka jak gniazdo sobie robi świnia, gułda, uścieła słomy Lent. Žodis aptinkamas baltarusių tarmėse гỳлта (СБГ); plg. СБ 65; šį žodį baltarusių tarmėse analizavo Urbutis Žr. Vincas Urbutis, „Dabartinės baltarusių kalbos lituanizmai (pradžia)“, p. 54. ; lie. gùlta, gùltas;

margajka ‘marga karvė’: Jak komu nadejdzie, tak ten nazywa (krowę). I jodajka, i margajka i czarniucha, i dwiłajka. To nie dla koloru nazywali Pab. Margajka strakata tam nazywali, to margajka, to jaka ryża Intur; margojka: Margojka, to gwiazdka, łaciatka Alion. Margojka albo dwiłojka to już wiencej ciemna krowa Kern; margocha: Krowa bywa to i czarnulka nazywajo, i krasulka, i margocha Lent. Margocha krowa, to ja pamientam nazywali Kras. Krowy nazywali łysocha, margocha, jak łatki takie STarp. Margocha, to czarnucha, różnie nazywali krowy Lent; margula: I krasula i margula, czarnulka STarp; marga Buiv Žr. Elena Grinaveckienė, „Buivydžių apylinkių (Vilniaus r.) lenkų šnektos lituanizmai“, p. 51. ; margiuk ‘margo šuns, veršiuko, jaučio vardas’ Buiv Žr. ten pat. . Dokumentuojamos tokios žodžio formos: margojka, margiala, margiałka Vilniaus teritorijoje (СБ 80), baltarusių tarmėse tik forma маргèль ‘margas jautis, margis’ (СБГ); lie. mar̃gė ‘marga karvė’;

pejsować ‘pakartotinai kulti miežius, kad nubyrėtų akuotai’: To pejsujo jenczmień, on ma ościuki i po zbożu bijo, obiwajo te ościuki, a potem wieli Rud; pojsować, wypojsować įvyk. (SGP); pejsać Aukštadvario apyl. Žr. Elena Grinaveckienė, „Lietuviškos kilmės leksika Aukštadvario lenkų šnektoje“, p. 142. ; pojsać Buiv Žr. Elena Grinaveckienė, „Buivydžių apylinkių (Vilniaus r.) lenkų šnektos lituanizmai“, p. 52. ; pejsany ‘paisytas’ Aukštadvario apyl. Žr. Elena Grinaveckienė, „Lietuviškos kilmės leksika Aukštadvario lenkų šnektoje“, p. 142. . Žodis dokumentuojamas vietinėse lenkų tarmėse (СБ 48); taip pat baltarusių tarmėse: по̀йсаць, по̀йсаваць, пэ̀йсаць (СБГ), lie. paisýti;

żaginie dgs. ‘iš karčių sukaltos dvi suremtos tvorelės šienui ar javams džiovinti’: [Na czym łubin suszyli kiedyś?] A to byli żagini, jak mokre lato, to i siano suszyli na tym Karv. Kartoflanik to na płoty, na żagini takie stawili, a żyta to stawili w snopki Jon. Kiedyś kartoflanik na żagini nakładali, suszyli krowam Šiaul. Żagini z polankow zbiwali, jeżeli nie możno było wysuszyć (siana), to położo na te żagini. Kaniuszyna to już na żaginiach suszyłaś Pal. Żagini Buiv Žr. Elena Grinaveckienė, „Buivydžių apylinkių (Vilniaus r.) lenkų šnektos lituanizmai“, p. 530. . Žodis dokumentuojamas rusų tarmėse Lietuvoje (СБ 30) ir baltarusių tarmėse жагìнi (СБГ); apie šio žodžio paplitimą baltarusių tarmėse žr. Vincas Urbutis, „Dabartinės baltarusių kalbos lituanizmai (pradžia)“, p. 59–60; lie. žaginỹs ‘rąstas neapkapotomis šakomis; šakotas stulpas, primenantis kopėčias’, plg. kitas reikšmes LKŽ.

Tradiciniai liaudies papročiai

skwierstula ‘šviežia mėsa duodama po kiaulės paskerdimo kaimynams arba pažįstamiems; bendros vaišės po skerdimo’: Jak zakole sie prosiaka, nazywa sie skwierstula, mówi sie, zaprasza sie kogokolwiek, nu to przychodźcie dziś do mnie na skwierstula. Kiedyści mego męża teść zapraszał do córki, przychodź, mówi na skwierstula, wtedy i wtedy beńdzim kłuli Paež. Kiedy zakolo, nu to skwierstula, czy komu dajo, to już jego to podsmażo, dajo jak już skwierstula Lent; skwarstula: Człowiek, który pomagał gospodarzu zabijać ta świnia, no to już kolacja ta zrobił, to już samo sobo, ale nazywali jeszcze skwarstuli dostał. Skwarstula to znaczy kawałek miensa jemu dali, świżynki tej Virš; skierstuli dgs.: Nu taki poczenstunek to nazywajon sie skierstuli, to trzeba posłać tam skierstuli dla siostry czy dla sonsiadki Šv. Skierstuli Buiv (Dvil 121). Skierstuli Lent; skwierstula: Przychodzo na skwierstula, nu to ten jusznik gotujo z tej krwi taka zupa, to tam smażo, czenstujo już tym miensem STarp; skierstuwi dgs.: Skierstuwi zanioso (sąsiadom), kawałeczek miensa Rud. Skierstuwi Aukštadvario apyl. Žr. Elena Grinaveckienė, „Lietuviškos kilmės leksika Aukštadvario lenkų šnektoje“, p. 143. ; skwierstuny dgs. Buiv (Dwil 121); skwiarsty, skwirstuli dgs. Buiv Žr. Elena Grinaveckienė, „Buivydžių apylinkių (Vilniaus r.) lenkų šnektos lituanizmai“, p. 52. ; świarstuny dgs.: My tut u sonsiada na świarstunach byli Padv. Laučiūtė pateikė žodį skierstuny iš Vilniaus apyl. lenkų tarmių (СБ 84); aptinkamas baltarusių tarmėse: скарстỳля, сквярстỳля (СБГ); lie. skerstùvės;

ważyniać się ‘leistis nuo kalniuko per Užgavėnes’: Ważyniać sie trzeba na Zapusty, to beńdzi len duży wyrośni. Mówi, len trzeba przeciongnońć Mež. Nu takie sani byli, to jak nasiońdziem i pieńciu, i sześciu i na tych saniach z góry, to na Zapusty ważyniali sie Lent. Ważyniać sia Buiv Žr. ten pat, p. 53. . Laučiūtė dokumentuoja žodį baltarusių ir lenkų tarmėse СБ 43; baltarusių tarmėse Lietuvos teritorijoje aptinkamas важаня̀цца (СБГ); lie. važinė́tis;

wircinka ‘suvertų daiktų vėrinys, kirbinė, parduodama Kaziuko mugėje’: Nu i przynosi takie obarzanki, nanizana moża na waga, na ta wiercina, to musi wiercinka nazywała sie, ten sznurek taki Vid. Wiercina. To przeważnie obarzanki mówio. O, jak kiedy jeździli na Kaziuka, toż było tego, oj, mówi, kupiła wiercina, a moja wujenka pojechała do Wilna, kupiła wiercina tych obarzanków, a było na Kazimierza wielkie błoto, rozerwał sie ten sznurek i ta wiercina obarzanków poleciała do błota Paež. Kupiłam wiercina obarzanek Bez. Byli wienksze obarzanki, to wienksza wircinka ta STarp. Žodis aptinkamas baltarusių tarmėse: вìрцiна (СБГ), lie. vìrtinė ‘kas nors sukabinta, suverta ant virvės’.

3. Trečia lituanizmų grupė

Pastarosios grupės žodžiai nėra plačiai vartojami – dokumentuojami tik Lietuvos teritorijoje. Šių žodžių nerasime baltarusių kalbos žodynuose, juos galime interpretuoti kaip tiesioginius skolinius iš lietuvių kalbos į lenkų tarmes. Remiantis surinktais duomenimis apie tarmių leksiką Lietuvos teritorijoje bei informatorių prisiminimais, daroma prielaida, kad skolinių atėjimo laikas – XX a. pradžia. Jie sudaro tokias pat temines grupes, kaip ir anksčiau aptartos grupės žodžiai.

Gyvulininkystė

dźwiły ‘tamsiai rausvas, žalas (ppr. apie galvijus)’: Kiedyści krowy byli ryże i dźwiłe, szerść taka ciemna, ciemna Most; dwiły (TurNiSzw 138); dwiłajka ‘žala karvė’: Jak komu nadejdzie, tak ten nazywa [krowę]. I jodajka, i margajka i czarniucha, i dwiłajka. To nie dla koloru nazywali Pab. Dwiłajka (TurNiSzw 138); dwiłojka: Margojka albo dwiłojka to już wiencej ciemna krowa Kern. Dwiłojka (TurNiSzw 138). Viežbovskis aptiko žodį Vilniaus regiono baltarusių ir lenkų tarmėse: brus. дзвiлы, le. dviły (СБ 45); lie. dvỹ las;

inksztyr ‘galvijų parazitų vikšras po oda’: Inksztyrow tych to była. To takie guzy wielkie, to muchi jakie jak konsajo Pab. Ugr`y mówili, jak kto mówił inksztyry. Mówili, motyl jajki te znaszał Karv. Inksztyry to wyciskiwali, robak jest taki, wyciongnisz, oni, muchi, bizdałki takie latajo i napaszkudzo, i wtedy zrobi sie guz, a w tym guzia robak taki bywa Ūta; jinksztyr (TurNiSzw 143). Jinksztyr Aukštadvario apyl. Žr. Elena Grinaveckienė, „Lietuviškos kilmės leksika Aukštadvario lenkų šnektoje“, p. 138. , Buiv Žr. Elena Grinaveckienė, „Buivydžių apylinkių (Vilniaus r.) lenkų šnektos lituanizmai“, p. 51. ; inksztir: Inksztiry bywajo najwiencej jeżeli chuda żywioła. I teraz bywajo inksztiry. Kiedyś to ich wyciskiwali, była inksztirow Alion. Nu tutaj takie nazywali sie inksztiry, to buwało oni sami tak pacisno i wychodzo takie bjałe, a później to kupawali tam jaka lakarstwy i szmarowali, to oni wylazywali Intur; inkszczur: Oni nazywali sie inkszczury, takie guzy, trzeba było czym szmarować, ci wyciskiwać ich, te robaki u cieluka, ci u krowy była Kras; inkszczyr: Inkszczyry kiedy wybierali jako grafko, czy czym jak chtóry, jak gdzie wyciśnisz mocno, to byli u bardzo chudych krow, te inkszczyry byli Rud. CБ pateikiama Turskos lenkų tarmėse užrašyta forma (CБ 78); lie. inkštìras;

kukula ‘kiaulė’: Kukula, kukula i świnia powoła. Toż ona po głosie gospodarza wie Pab. Otrembskis dokumentuoja žodžius kukucia, kukut’ka, kukcia Vilniaus regiono lenkų tarmėse (СБ 80); lie. kukùlė;

szemy ‘apie arklio spalvą: pilkas’: Szeme koni to te nazywali sie siwe Jon; szamowaty ‘apie arklio arba karvės plauko spalvą: pilkas’: Nu taki bywa ni to siwy, ni to gniady taki, taki szamowaty, po mojemu to taki Šv. Nu i takie bywajo, nu szamowaty, to on taki, i bywa tam szersteczka u jego i białtawa, i ciemna, maść taka szara Lent. Krowy takie siwe, szamowate Kras. Szara, taka szemowata krowa [była] STarp; szamocha ‘apie karvės plauko spalvą: pilka’: Szamocha, to taka ciemna bordowa, kolor taki, u nas była w kołchozie taka STarp. Bywa taka szamowata krowa, nu ona taka z odcieniami, to nazywali szamocha Lent; też szemka: Szemka jak szara, taka szemowata krowa STarp; szemajka (TurNiSzw 157). Laučiūtė dokumentuoja lenkų tarmėse Lietuvoje (СБ 84); lie. šė́mas.

Augalų ir atmosferos reiškinių pavadinimai

paparć ‘sporinis dideliais karpytais lapais augalas (Dryopteris)’: Ido paparcia szukać do lasu Intur; paporciowy ‘paparčio’ (TurNiSzw 150); lie. papar̃tis;

puśnia ‘supustyta sniego krūva’: Puśni takie ponawiewało, takie puśni, że równe z domem puśni nawieji, naprzeciw domu drugi dom stoji ze śniegu Šv. Puśni bywajo, zawieja, to nie można wyjść. Buwało z koniami aż naukołó wioski jado Intur; lie. pusnìs;

warnałeszy ‘graižažiedžių šeimos augalas plačiais apvaliais lapais ir dideliais kibiais vaisiais (Arctium)’. Warnałeszy, warnałeszy to też te same dziady Šv; warnaleszy. Warnaleszy to taka roślina gdzie do włosów takia jak guziki czepion sia Jon; lie. varnalė́ša.

Valgių pavadinimai

łapienia ‘lapų (burokėlių ar kt.) sriuba’: Jak babcia opowiadała, to była i łapienia i szupienia zupa. Łapienia to była kruczkowa liści, nu i tam kartofli trocha, co iszcze dobawiali, chto skwarzył, chto bielił, chto posna jad Rud. Nu to łapienia, to z buraczków, bo listeczki. Po naszemu to botwinka. Zupa ze szczawiu, to też łapienia Dub. Laučiūtė pateikia brus. leksemą лапеня iš Vilniaus apyl. (СБ 47); lie. lapiẽnė;

szupienia ‘košė verdama iš grūdų ir pateikiama saldžiai’: To parzyli owias, potem jego suszyli, a potem w żarnach jego ucierali, a potem nacułki byli takia i o tak machasz, machasz, wszystkie te ościuki, ta łuska odchodzi, a potem parzo, to z cukrem zalewali słodko wodo, nu i tak szupienia była Rud; szupienie (SGP). Laučiūtė dokumentuoja tik lenkų kalboje, remiasi lenkų kalbos žodynais: szupienia, szupienie, szuponia (СБ 84); Kurzowa dokumentuoja žodį Lietuvos lenkų tarmėse (Kurz 437); lie. šiupinỹs ‘košė, verdama iš žirnių, pupų, kruopų, bulvių arba ruginių miltų, mėsos ir kt.’;

szwilpiki dgs. 1. ‘iš duoninės tešlos susukamas kukulis’: Szwilpiki to też z tego ciasta chlebowego. Ta ciasta wybierzy, trocha monko obsypi, żeby dała sie wykaczać i kroili na kawałeczki, i gotowali w gotowanej wodzie, a potym ci tłuszcz, ci masła, to nazywali szwilpiki, chlebowa szwilpiki Mež. 2. ‘iš virtų bulvių ir miltų kepti blyneliai su įdaru ar be jo’. Szwilpiki to jest nie bondy, tu wiencej z białoruskiego rozmawiali, to byli kakory. Ona parzona kartofla, stłuczona, dobawiało sie trocha monki, nu i naczyniało sie grzybami, chto jakim miensem, chto wantrobka jaka, ich zlepili i stawili do pieca, piekli, a potym nasmażyli masła, czy śmietany, chto marchwio naczyniał Rud. I tak bez niczego piekli (bliny te), cienieńkich takich napieczysz, szwilpiki Kras. Szwilpiki i kakory nazywali ich, na blaszce upieczy STarp. Szwilpiki (WilJaszcz); lie. švilpùkai; švilpìkai.

4. Ketvirta lituanizmų grupė

Gana didelę tiesioginių skolinių grupę sudaro ir naujausi skoliniai, kurie atsiranda iš aktyvaus lietuvių kalbos poveikio lenkų kalbai. Jie spontaniškai atsiranda informantų kalboje, vartojami nereguliariai ir apibūdina naujausius reiškinius; šios leksemos tik dalinai adaptuotos kalboje. Štai kai kurie pavyzdžiai:

aukletoja ‘pedagogė, auklėtoja’ – lie. áuklėtoja; duje dgs. ‘dujos’ – lie. dùjos; łajda ‘televizijos programa’ – lie. laidà; plant ‘plentas, kelias’ – lie. pléntas; sklip ‘žemės sklypas namui statyti’ – lie. sklỹpas; połapinia ‘palapinė’ – lie. palapìnė.

Išvados

Leksinių lituanizmų, funkcionuojančių Vilniaus, Trakų, Širvintų ir Molėtų krašto lenkų tarmėse, analizė parodė, kad: 1) išlikusi nedidelė XVI–XVIII a. laikotarpio skolinių grupė (tarmėse skoliniai vyrauja pakitusiomis reikšmėmis) bei 2) didžiausią skolinių grupę, kuri funkcionuoja baltarusių ir lenkų tarmėse Lietuvos teritorijoje, sudaro vadinamieji kontaktiniai lituanizmai Žr. Виктор Владимирович Мартынов, „Типы лексических балтизмов в белорусских диалектах”, s. 90. . Jie sudaro kitokias semantines kategorijas, nei rašytiniuose šaltiniuose aptinkamos leksemos, ir liudija apie dažnus daugiaetninių bendruomenių santykius ūkinėje ir kultūrinėje veikloje (tai žodžiai, nusakantys žmogaus išvaizdą, jam būdingus veiksmus ir elgesį, taip pat leksemos, apibrėžiančios gyvulininkystės, žemdirbystės, dvasines ir materialines vertybes, valgių pavadinimus).

Lietuvių kalbos skoliniai, funkcionuojantys lenkų tarmėse, parodo šimtmečius trukusią lietuvių ir baltarusių kalbų įtaką tiriamųjų vietovių lenkų kalbai. Didžioji dalis lenkų tarmėse vartojamų lituanizmų yra plačiai dokumentuojama baltarusių tarmėse, o tai gali liudyti apie šių skolinių atėjimą į lenkų kalbą per baltarusių tarmes Vincas Urbutis pateikė tokio pobūdžio pastabų savo straipsnyje, nagrinėdamas dabartinės baltarusių kalbos lituanizmus; atkreipė taipogi dėmesį į nevienodą lituanizmų chronologinį pasiskirstymą bei įvairų jų arealinį paplitimą (Vincas Urbutis, „Dabartinės baltarusių kalbos lituanizmai (tęsinys)“, p. 159–160). . Remiantis pateiktais kalbos duomenimis, galima daryti prielaidą, kad tiriamojoje teritorijoje lenkų tarmes formavo baltarusių kalbos pamatas Tokios išvados buvo daromos Valerijaus Čekmono straipsniuose (čia pateikiamos nuorodos tik į tas publikacijas, kurios buvo skirtos Vilniaus krašto bei šalia jo esančių teritorijų kalbinei situacijai aptarti (Валерий Николаевич Чекман, „К социолингвистической характеристике польских говоров белорусско-литовского пограничья”, 1982; «Предисловие», 1995; Valerijus Čekmonas, „O bilingwizmie polsko-litewskim i litewsko-polskim na Dence (czyli na północno-wschodnich obszarach Wileńszczyzny)”, 1999). Lenkų mokslininkas Januszas Riegeris ne kartą išsakė nuomonę dėl lenkų tarmes formavusio baltarusių kalbos pamato Vilniaus ir Trakų teritorijose (Janusz Rieger, „Polszczyzna gwarowa na Litwie”, s. 39). Šios hipotezės šalininkas Leszekas Bednarczukas teigia, kad istoriniais laikais baltarusių kalbos teritorinės ribos buvo daug platesnės ir driekėsi toliau nei Vilniaus ir Trakų teritorija (Leszek Bednarczuk, „Litewsko-słowiańskie pogranicze językowe w pierwszej połowie XX wieku w świetle badań Olgierda Chomińskiego”, s. 103). . Iš pateiktos leksinių lituanizmų analizės matyti, kad skoliniai pradžioje pateko į baltarusių tarmes, susiformavusias lietuviško substrato pagrindu Lietuviško substrato klausimas Baltarusijos teritorijoje šiandien jau nekelia didesnių abejonių, žr. šiai problemai skirtus lietuvių, baltarusių ir rusų mokslininkų straipsnius bei gausią bibliografiją leidinyje: Тамара Михайловна Судник (peд.), Балто-славянские этноязыковые контакты, 1980. , o jau vėliau keliavo į lenkų kalbą.

Galbūt išsamesni tyrimai (jeigu tokius šiandien dar būtų įmanoma atlikti), skirti senosios baltarusių kalbos funkcionavimui Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais, ypač šios kalbos šnekamosios atmainos paplitimui tarp kaimo gyventojų apibrėžti, taip pat baltarusių etnoso riboms Lietuvos teritorijoje nustatyti, leistų apibūdinti baltarusių kalbos reikšmę Lietuvos valstiečių polonizacijos procesui XIX a. viduryje.

Literatūra

• Bednarczuk, Leszek, „Litewsko-słowiańskie pogranicze językowe w pierwszej połowie XX wieku w świetle badań Olgierda Chomińskiego”, Acta Baltico-Slavica, 1999, t. 24, s. 95–106.
• Bednarczuk, Leszek, „Stosunki etnolingwistyczne na obszarze Wielkiego Księstwa Litewskiego”, Acta Baltico-Slavica, 1994, t. 22, s. 109–124.
• Čekmonas, Valerijus, „O bilingwizmie polsko-litewskim i litewsko-polskim na Dence (czyli na północno-wschodnich obszarach Wileńszczyzny)” | Józef Porayski-Pomsta (red.), Sytuacja językowa na Wileńszczyźnie, Warszawa: Elipsa, 1999, s. 28–39.
• Grek-Pabisowa, Iryda, „Językowa rzeczywistość na Kresach pόłnocno-wschodnich” | Kwiryna Handke (red.), Kresy – pojęcie i rzeczywistość, Warszawa: SOW, 1997, s. 145–179.
• Grek-Pabisowa, Iryda, „O charakterze związkόw języka litewskiego z gwarami rosyjskimi i polskimi”, Lietuvių kalbotyros klausimai, 1993, t. 30, p. 54–60.
• Grinaveckienė, Elena, „Buivydžių apylinkių (Vilniaus r.) lenkų šnektos lituanizmai“, Lietuvių kalbotyros klausimai, 1991, t. 29, p. 47–64.
• Grinaveckienė, Elena, „Lietuviškos kilmės leksika Aukštadvario lenkų šnektoje“, Lietuvių kalbotyros klausimai, 1977, t. 17, p. 133–142.
• Grinaveckienė, Elena, „Lietuviškos kilmės leksika Lietuvos paribio baltarusių šnektose“, Lietuvių kalbotyros klausimai, 1983, t. 22, p. 182–204.
• Laučiūtė, Jūratė, „Baltiškos kilmės vardažodžių galūnių likimas šiaurės slavų kalbose“, Res humanitariae, 2007, t. 2, p. 85–102.
• Otrębski, Jan, „Lituanizmy słownikowe w dialekcie polskim na Wileńszczyźnie”, Język Polski, 1931, t. 16, s. 79–85.
• Rieger, Janusz, „Polszczyzna gwarowa na Litwie” | Janusz Rieger, Irena Masojć, Krystyna Rutkowska, Słownictwo polszczyzny gwarowej na Litwie, Warszawa: DiG, 2006, s. 11–48.
• Rutkowska, Krystyna „Z zagadnień chronologii zapożyczeń litewskich w gwarach polskich z terenu Litwy”, Prace Filologiczne, 2007, t. 53, s. 487–502.
• Rutkowska, Krystyna, „Język a tożsamość na pograniczu polsko-litewskim” | Anna Engelking, Ewa Golachowska, Anna Zielińskaf (red.), Tożsamość - język - rodzina: z badań na pograniczu słowiańsko-bałtyckim, Warszawa: SOW, 2008, s. 53–68.
• Rutkowska, Krystyna, „Lituanizmy leksykalne w gwarach polskich na Litwie” | Janusz Rieger, Irena Masojć, Krystyna Rutkowska, Słownictwo polszczyzny gwarowej na Litwie, Warszawa: DiG, 2006, s. 73–108.
• Rutkowska, Krystyna, „O pojemności semantycznej zapożyczeń leksykalnych z języka litewskiego funkcjonujących w polszczyźnie gwarowej na Litwie” | Jolanta Mędelska, Zofia Sawaniewska-Mochowa (red.), Językowe i kulturowe dziedzictwo Wielkiego Księstwa Litewskiego: księga jubileuszowa na 1000-lecie Litwy, Bydgoszcz: Wydawnictwo Uniwersytetu Kazimierza Wielkiego, 2010, s. 342–348.
• Rutkowska, Krystyna, „Świadomość narodowa a język ludności wiejskiej na pograniczu polsko-białorusko-litewskim”, Prace Filologiczne, 2008, t. 54, s. 345–366.
• Rutkowska, Krystyna; Zofia Sawaniewska-Mochowa, „Zapożyczenia litewskie dotyczące człowieka w gwarach polskich na Litwie: aspekt semantyczny i etnolingwistyczny“, Baltistica, VIII priedas: XI Baltistų kongreso straipsnių rinkinys, 2012, p. 99–117.
• Smoczyński, Wojciech, Język litewski w perspektywie porównawczej, Kraków: Wydawnictwo UJ, 2001.
• Smułkowa, Elżbieta, Białoruś i pogranicza: studia o języku i społeczeństwie, Warszawa: Wydawnictwo UW, 2002, s. 242–257, 272–283.
• Tekielski, Krzysztof, „Lituanizmy leksykalne w dialekcie okolic Podbrzezia i Niemenczyna”, Acta Baltico–Slavica, 1980, t. 13, s. 62–73.
• Turska, Halina, O powstaniu polskich obszarów językowych na Wileńszczyźnie, wstęp i opr. Valerijus Čekmonas, Vilnius (przedruk z r. 1939), 1995.
• Urbutis, Vincas, „Dabartinės baltarusių kalbos lituanizmai (pradžia)“, Baltistica, 1969, t. 5, p. 43–68.
• Urbutis, Vincas, „Dabartinės baltarusių kalbos lituanizmai (tęsinys)“, Baltistica, 1969, t. 5, p. 149–162.
• Urbutis, Vincas, „Slavų kalbų pseudobaltizmai“, Baltistica, 1984, t. 20, nr. 1, p. 30–38.
• Walczak, Bogdan, „Z zagadnień etymologizacji zapożyczeń romańskich w języku polskim” | Jan Tokarski (red.), Język–teoria–dydaktyka, Kielce: Wyższa Szkoła Pedagogiczna, 1982, s. 172–194.
• Zdaniukiewicz, Alojzy Adam, Gwara Łopatowszczyzny: fonetyka, fleksja, słownictwo, Wrocław: Zakład Narodowy im. Ossolinskich, 1972.
• Zinkevičius, Zigmas, „Alojzy Adam Zdaniukiewicz, Gwara Łopatowszczyzny. Fonetyka, fleksja, słownictwo“, Baltistica, 1974, t. 10, p. 207–214.
• Zinkevičius, Zigmas, Lietuvių kalbos istorija, t. 1, Vilnius: Mokslas, 1984.
• Zinkevičius, Zigmas, Lietuvių kalbos istorija, t. 2, Vilnius: Mokslas, 1987.
• Аксамитов, Анатоль, „Белорусско-литовская лексико-фразеологическая интерференция”, Acta Baltico-Slavica, 2000, t. 25, s. 89–104.
• Гринавяцкене, Эляна; Юзефа Ф. Мацкевич, Елена М. Романович, Елена И. Чеберук, „Бытовая лексика литовского происхождения в Западной Белоруссии“, Lietuvių kalbotyros klausimai, 1975, t. 15, p. 163–195.
• Лаучюте, Юрате Алоизовна, „Тематические особенности балтизмов в славянских языках“, Baltistica, 1973, t. 11, nr. 2, p. 155–164.
• Лаучюте, Юрате Алоизовна, „Терминология обработки дерева (заимствования из балтийских языков в славянские)“, Lietuvių kalbotyros klausimai, 1975, t. 15, p. 145–161.
• Лаучюте, Юрате Алоизовна, Словарь балтизмов в славянских языках, Ленинград: Наука. Ленинградское отделение, 1982.
• Мартынов, Виктор Владимирович, „Типы лексических балтизмов в белорусских диалектах”, Acta Baltico-Slavica, 1965, t. 9, s. 90.
• Судник, Тамара Михайловна (peд.), Балто-славянские этноязыковые контакты, Москва: Наука, 1980.
• Чекман, Валерий Николаевич, „К проблеме литовско-белорусских лексических связей“, Baltistica, 1972, t. 8, nr. 2, p. 147–156.
• Чекман, Валерий Николаевич, „К социолингвистической характеристике польских говоров белорусско-литовского пограничья”, Studia nad polszczyzną kresową, 1982, t. 1, s. 123–138.
• Чекман, Валерий Николаевич, «Предисловие» | Галина Турска, О происхождении польскоязычных ареалов в Вильнюсском крае, Vilnius: Mintis, 1995, с. 3–58.

Šaltinių sutrumpinimai

• Dwil – Dwilewicz, Barbara, Język mieszkańców wsi Bujwidze na Wileńszczyźnie, Warszawa: DiG, 1997.
• Jabl – Jablonskis, Konstantinas, Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje, t. 1: Tekstai, Kaunas: Lietuvos istorijos draugija, 1941.
• Kurz – Kurzowa, Zofia, Język polski Wileńszczyzny i kresów północno-wschodnich XVI–XX w., Warszawa-Kraków: PWN, 1993.
• LKŽe – Lietuvių kalbos žodynas, elektroninis variantas, redaktorių kolegija: Gertrūda Naktinienė (vyr. red.), Jonas Paulauskas, Ritutė Petrokienė, Vytautas Vitkauskas, Jolanta Zabarskaitė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005.
• LKŽK – Lietuvių kalbos žodyno kartoteka su papildymais.
• SEJL – Smoczyński, Wojciech, Słownik etymologiczny języka litewskiego, Wilno: Uniwersytet Wileński, 2007.
• SEJP – Boryś, Wiesław, Słownik etymologiczny języka polskiego, Kraków: Wydawnictwo Literackie, 2005.
• SEJPSł – Sławski, Franciszek, Słownik etymologiczny języka polskiego, t. 1–5, Kraków: Towarzystwo Miłośników Języka Polskiego, 1952–1982.
• SGP – Karłowicz, Jan, Słownik gwar polskich, t. 1–4, Kraków: Nakł. Akademii Umiejętności, 1900–1911.
• SPGL – Rieger, Janusz; Irena Masojć, Krystyna Rutkowska, Słownictwo polszczyzny gwarowej na Litwie, Warszawa: DiG, 2006, s. 119–455.
• Tur – „Regionalne słownictwo Wileńszczyzny okresu międzywojennego utrwalone w pracy H. Turskiej Język polski na Wileńszczyźnie”, opracowała Iryda Grek–Pabisowa” Acta Baltico–Slavica, t. 26, s. 121–129.
• TurNiSzw – „Zasób lesykalny polskiego dialektu ludowego Wileńszczyzny okresu międzywojennego utrwalony w pracach H. Turskiej, K. Nitscha i H. Szwejkowskiej”, opracowała Iryda Grek–Pabisowa, Acta Baltico–Slavica, t. 26, s. 129–177.
• WilJaszcz – Rieger, Janusz, 1996, 1999: „Słownictwo „wileńskie” ze zbioru Leonarda Jaszczanina” | Janusz Rieger (red.), Jezyk polski dawnych Kresów Wschodnich, t. 1, Warszawa: DiG, 1996, s. 79–109; tęsinys: „Słownictwa „wileńskiego” ze zbiorów Leonarda Jaszczanina ciąg dalszy” | Janusz Rieger (red.), Jezyk polski dawnych Kresów Wschodnich, t. 2, Warszawa: DiG, s. 57–77.
• ГСБМ – Булыка, Аляксандр Мікалаевіч; Аркадзь Іосіфавіч Жураўскі (рэд.), Гiстарычны слоўнiк беларускай мовы, выпуск 1–32, Мінск: Беларуская навука, 1982–2012.
• СБ – Лаучюте, Юрате Алоизовна, Словарь балтизмов в славянских языках, Ленинград: Наука. Ленинградское отделение, 1982.
• СБГ – Мацкевіч, Юзэфа Фларыянаўна (рэд.), Слоўнік беларускіх гаворак паўночна-заходняй Беларусі і яе пагранічча, выпуск 1–5, Mінск: Навука и тэхніка, 1979–1986.
• СБМ – Насовiч, Iван I., Слоўнiк беларускай мовы, Мiнск: Беларуская Савецкая Энцыкляпэдыя, 1983.
• СГВ – Сцяшковіч, Таццяна Піліпаўна, Матэрыялы да слоўнiка Гродзенскай вобласці, Mінск: Навука и тэхніка, 1972.
• ЭСБМ – Мартынаў, Віктар Уладзіміравіч; Генадзь Афанасьевіч Цыхун (рэд.), Этымалагічны слоўнік беларускай мовы, выпуск 1–12, Mінск: Навука и тэхнікa, 1978–2007.
• ЭСРЯ – Фасмер, Mакс, Этимологический словарь русского языка, Mocквa, 1964–1973.
• ЭССЯ – Tрубачев, Олег Николаевич (peд.), Этимологический словарь славянских языков, выпуск 1–30, Mocквa: Наука, 1974–2003.

Vietovių sutrumpinimai

Lithuanian Borrowings in Polish Dialects in Lithuania

Summary. The subject of the description in this study is a large amount of lexical borrowings from the Lithuanian language which function in Polish dialects in Lithuania. The expressions recorded in the dense areas where the Polish language is primary, that is in the Vilnius and Trakai regions as well as in parts of the Širvintos and Molėtai regions, have been analyzed. The comparative chronological analysis of Lithuanian borrowings as well as the analysis on the transfer of the Baltic lexis into the Slavic dialects have been made. The verification of the historical dictionaries and vocabulary collected in the lexical studies of dialects shows that these expressions form several chronological layers (from the sparsely used 16th century borrowings till the latest borrowings that continue penetrating). The thematic comparison may indicate the variety of inter-ethnic relations on the former lands of the Grand Duchy of Lithuania. The indirect borrowings dominate due to the fact that a lot of borrowings penetrated into the Polish dialects through Belorussian. This fact may be used as a linguistic evidence confirming the thesis about the Belorussian origins of the new Polish dialects in Lithuania.

Keywords: Polish dialects in Lithuania, interaction between dialects, Lithuanisms, Vilnius region.