Vadinasi, istorija tęsiasi… Ir tai aiškiai pasako pats Fukuyama, tik vėliau šitai primiršta.
Be negebėjimo kertinius žmogaus poreikius patenkinti visiškai, esama ir kitų vidinių liberaliosios demokratijos prieštarybių, kurių buvimą, tiesa, politologas šen bei ten pažymi, tik neskuba jų suburti į vieną probleminį spiečių galbūt dėl to, kad istorijos pabaigos hipotezė imtų gurėti, dar nebaigus jos ręsti.
Pirmiausia, baigtosios istorijos atžvilgiu yra kebli nuosekli ir kryptinga technologinė pažanga, kuri kadaise ne tik stiprino valstybę, padėjo lavinti ir savarankinti piliečius, lengvino buitį, skiepijo racionalų darbo pasidalijimą tiek valstybinėse įstaigose, tiek pramonės ir verslo bendrovėse ir sukūrė sudėtingą laisvosios rinkos mechanizmą, tačiau kartu tapo ir galingiausiu bei veiksmingiausiu liberaliosios demokratijos kurjeriu pasaulyje. Ši mokslo ir technologijų pažanga – kiek galime įmanyti – yra begalinė, iš esmės priaugama, eksperimentinė, be paliovos išrandama, iš principo istoriškai nebaigiama. „Ir jeigu mūsų gyvenimą ir visuomeninės santvarkos formas lemia vidinė mokslo raidos logika, – krapšto pakaušį Fukuyama, – negalime galutinai žinoti, kokias visuomenines permainas ateityje nulems vienoks ar kitoks mokslinio pažinimo lygis“ Ten pat, p. 34. . Istorijos pabaiga priklauso nuo liberaliosios demokratijos, o ši – nuo gamtos mokslo, kuris neturi pabaigos. Vadinasi, istorija tęsiasi.
Juolab kad ir sociologai pagrįstai nerimauja dėl dabartinės liberaliosios demokratijos – „politinės sistemos, kuri persmelkta XVII, XVIII ir XIX amžių demokratijos sampratų“ – veiksnumo. Nerimauja, ar apskritai ji galinti atremti sparčios technologinės kaitos metamus iššūkius sudėtingame nūdienos pasaulyje, kuriame vyrauja augantis žinių ir veiklos specializavimasis, o „išrinktieji atstovai vis mažiau supranta vis mažiau problemų, ką jau kalbėti apie visas“ Jerald Hage; Rogers Hollingsworth, “The End of History, or a New Crisis?”, Contemporary Sociology, 1993, vol. 22, No. 2, p. 201. . Tokiame pasaulyje, kuriame politinė valdžia vis labiau priklausanti grupėms, pakankamai išteklingoms imtis lobizmo, veikti įstatymų leidėjus, priežiūros agentūras, valdininkiją – negali nesikeisti pačios demokratijos apibrėžimas.