Post scriptum
„Dies irae“ kompozicijos juodraštis niekada nebuvo patekęs į viešumą, tad, regis negalėjo palikti jokio pėdsako mūsų kultūros istorijoje. Šiuo teiginiu galima būtų neabejoti, jei simfoninė poema nebūtų dedikuota žmonai, Sofijai Čiurlionienei, veikiausiai ne tik žinojusiai apie tokį paskyrimą, bet galbūt girdėjusiai vyrą skambinant komponuojamus fragmentus. Tiesioginių S. Čiurlionienės atsiliepimų apie „Dies irae“ jos užrašuose nerasime – ji nesidalino atsiminimais apie M. K. Čiurlionio laiką Druskininkuose 1910 m. sausį bei vasarį ne tik viešai, bet net tarp savųjų. Pati cenzūravo ir savo užrašus – kas publikuotina, o kas ne. Dalį jų, kaip ir laiškus, tikėtina, sunaikino. Tačiau 1910- ųjų metų sąsiuvinyje įmanu įžvelgti tęsiamo kūrybinio dialogo su vyru pėdsaką.
Po impresijos, dedikuotos „Draugui“ (neabejotinai Čiurlioniui, datuotos 1910 metų rugpjūčio pabaiga), netrukus ji užrašė draminį dialogą „Ateities moteris“. Čia kalbasi patriarchališkų pažiūrų šeimos draugas su emancipuotą požiūrį į gyvenimą ginančia Johanna, kurios gyvenimo aplinkybės turi sąsajų su dramos autorės biografija: motinystės patirtis, rūpestis dėl dukters, atstumas, skiriantis ją ir vyrą menininką, angažuotumas kultūrinei veiklai, skambinamas Bachas (netgi paminint konkretų kūrinį – J. S. Bacho preliudą ir Fugą (E bemol-minor)
) ir kt. Johanna drąsiai kontrargumentuoja Nietzsche’ei, išsakiusiam mizoginistinį požiūrį, ir netgi yra informuota ir apie tokio požiūrio plėtotę – Otto Weiningerio studijoje „Lytis ir charakteris“ (Geschlecht und Charakter, 1903). Ką Nietzsche’s Zaratustra kalbėjo apie Kristų, per anksti išėjusį ir nespėjusį atšaukti savo mokymo, S. Čiurlionienė parafrazuodama įdėjo į Johannos vyro lūpas kaip O. Weiningerio doktrinos įvertinimą
. Nietzsche ir Weiningeris moterį pateikė kaip intelektualiai nelygiavertę vyrui, dėl motinystės nustojančią tobulėti, o jei tobulėjančią (emancipantės), tai valdančią, manipuliuojančią seksualine trauka, žodžiu, nesugebančią kurti laisvos bičiulystės. Be to, Weiningeris teigė, kad kiekybinis dauginimasis sustabdo kokybinį kūrybos žmogaus (visada tik vyro) augimą. Dramos „Ateities moteris“ protagonistė jaučia reikmę apginti savo poziciją, prieš Nietzsche’s idėjas nukreipia jo paties legitimuotą maištą:
Tikras jausmas liuoso žmogaus dėl liuoso žmogaus per laiką neataušta – vien auga, stiprėja. Bendras sielų gyvenimas kaskart stipresnis riša. Giminystė randasi kaskart didesnė, nes per laiką įgyjame bendrą turtą, t. y. pažinimą ir pagilinimą viso, kas savyje, ir viso, kas aplinkui. […] Ar matome vienas kitą akimis, ar ne – aš esu su juo, o jis yra su manim.
Johanna praeities įžvalgoms nurašo Nietzsche’s pasakymą „jei tu pas moteris eini, tai nepamiršk botago“
, ji norėtų pakeisti tezės pabaigą „… neužmiršk savyje žmogaus“
. Kritikuojama frazė skamba knygos „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ skyriuose, kurie, atrodo, inspiravo Čiurlionį sukurti pastelę „Bičiulystė“ (1906/07) šią knygą dovanojusiai B. Wolman – laisvos moters ir vyro bičiulystės idealo puoselėtojai (vėliau šis motyvas žodžiu buvo peradresuotas Sofijai
).