Simpoziumas Tautos beieškant: tarp ontologijos ir ideologijos

Rasius Makselis:

Deja, bet Dainų šventės, televizijos laidos „Duokim garo“ ar Kaziuko ir kitos mugės yra labiau egzotiški etninės kultūros pakaitalai, o ne autentiški tautos šimtametės istorinės tradicijos kūriniai. Kartais atrodo, jog autentiškas santykis su lietuvių valstietiška etnine kultūra galimas tik per kažkokį kitą kultūrinį tarpininką,

Spustelėjus išskleisti...

Be abejo, minėti renginiai/laidos turi mažai ką bendra su autentiška valstietiškos kultūros tradicija; tiesą sakant, jie ir negali turėti, nes net autentiškiausia daina ar šokis, ištrauktas iš ją pagimdžiusio konteksto ir pakartotas visiškai kitoje aplinkoje, neišvengiamai tampa „tradicija“ – ne savaime suprantama aplinkos dalimi, nereikalaujančia ypatingos refleksijos, bet būtent refleksyviai sumuziejintu išsaugotu, katalogizuotu, „harmonizuotu“ ir t. t. paveldo elementu. Ar tai dainos nuimant derlių, spontaniškai kilusios ir taip pat spontaniškai nuslopusios? Ar tai surežisuotą renginį užpildanti programa, funkcionuojanti kitame kontekste ir atliekanti kitas užduotis?

Atsakymas akivaizdus, tačiau tai ne argumentas minėtų renginių atsisakyti: be abejo, tai ne valstietiška tradicija, tai nūdienos poreikius tenkinantis „valstietiškos kultūros“ vaizdinys. Reikalauti derėtų, manau, ne „valstietiško autentiškumo“, neįmanomo iš principo, bet gyvesnio, tikresnio, labiau atliepiančio šiuolaikinius poreikius/lūkesčius renginio, kuris ir įtrauktų, ir leistų šiandienos žmogui tapatintis su jame pristatoma „tradicija“. Beje, stabilūs „Duokim garo“ reitingai liudija, kad tam tikros auditorijos lūkesčius ši laida tenkina; ar tai liudija kažką gera apie tą auditoriją – kitas klausimas. Bet kuriuo atveju pritariu nuomonei, kad autentiškas santykis su valstietiška kultūra neįmanomas be kultūrinio tarpininko – nes pati valstietiška kultūra tiek pakito, kad jau senokai jos nebegalime vadinti valstietiška. Klausimas – kiek kokybiškas tas tarpininkas, ir kokioms visuomenės grupėms jo žinia perskaitoma/priimtina. Mes į save grįžtame tik per kultūrinės reaktualizacijos aplinkelį, vis kitokie ir tam tikru mastu tokie patys.

Rasius Makselis:

Ar nesutiktumėte su teiginiu, jog poliarizuojantis požiūris į etnines ištakas gresia natūralios kultūrinės raidos paralyžiumi? Ar nebus taip, kad užsidarydami siaurai suprantamos kultūros erdvėje galiausiai patys (dar labiau – mūsų vaikai) nebegalėsime į ją įeiti ir taip ją numarinsime?

Spustelėjus išskleisti...

Slidus klausimas. Deja, nepoliarizuojančių požiūrių į ištakas nėra; tebūnie konkretus požiūris ir nesiekia supriešinimo, bet greta kitų, jam nepritariančių požiūrių, jis vis tiek yra poliarizuojantis. Ir kiekvienas toks požiūris deklaruoja, kad būtent jis siekia natūralios kultūrinės raidos, o visi kiti veda prie tokios raidos paralyžiaus. Atsakymas paprastas – tai, kas vieniems yra raidos paralyžius, kitiems – natūralios raidos požymis. Tie, kurie laimi, kažkodėl visada atstovauja „natūraliai raidai“.

O dėl antrosios klausimo dalies… Taip, pritarčiau. Pritarčiau, kad į tam tikrus praeities klodus mes jau nebegalime ar beveik nebegalime „įeiti“. Ir kad vėliau atėjusiems bus tik sunkiau. Mes net nežinome, į ką tikrai nebegalime įeiti – tegul tai skamba tautologiškai – nes to jau nežinome, nors mūsų seneliai dar žinojo. Mes dar žinome, kad tam tikros atminties teritorijos nyksta, o kitos, puoselėjamos užimą jų vietą. Kaip aš kelčiau klausimą? Ar tai yra tragedija ir mus apiplėšianti netektis, kaip kad įprasta manyti? Nežinau, jau nesu įsitikinęs. O gal istorinė raida tik taip ir vyksta, ištrinant vienus turinius ir jų vieton įkeliant kitus, atitinkančius tos dienos poreikius? Gal užmarštis yra sėkmingos, o ne ydingos raidos sąlyga? Gal istorija yra menas tinkamai pamiršti, o praeitis – nenuspėjama kaip ir ateitis?

Tautinė savimonė psichoanalitiniu požiūriu: Vilniaus Valdovų rūmų atvejis

Santrauka. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės Valdovų rūmų (at)kūrimo istorija tapo išskirtine Vilniaus (galbūt, ir visos Lietuvos) sociokultūriniame gyvenime. Panašu, kad šis „projektas“ jau virto istorine kontroversija, kuri itin palanki įvairiausiems moksliniams, kritiniams tyrimams, ypač socialiniams, kultūriniams, politiniams, sociokultūrinio mentaliteto apskritai prasme. Kalbant apie Valdovų rūmus, savaime iškyla ir „tautos“ sampratos, istorinės atminties, tautinės savimonės kontroversijos, balansuojančios tarp „ontologijos“ ir „ideologijos“. Šiame straipsnyje nebandoma gilintis į kurią nors konkrečią, techninę Valdovų rūmų (at)statymo sritį. Šis reiškinys analizuojamas kaip mentalinė-kultūrinė visuma, kurioje susiremia įvairios tautinio, socialinio, kultūrinio tapatumo koncepcijos. Antra, šis reiškinys analizuojamas pasitelkus iš pažiūros paradoksalų – psichoanalitinį – požiūrį, remiantis prielaida, kad yra simptomatiškas, kitaip sakant, yra tarsi simptomas iš dalies, netgi „patologine“, t. y. neurotine prasme.

Pagrindiniai žodžiai: Lietuvos Didžioji kunigaikštystė, Valdovų rūmai, Vilnius, tauta, istorinė atmintis, tautos savimonė, tapatumas, psichoanalizė, simptomas, patologija, neurozė.

Jei Valdovų rūmus traktuosime ne tik kaip (pseudo)istorinį pastatą, tačiau kaip reiškinį plačiąja prasme, tuomet galime sakyti, jog šiame reiškinyje ir jo fone atsiskleidė ne tik kokios nors konkrečios socialinės ar kultūrinės srities požiūrių skirtumai, techninės problemos, bet ir tai, jog susidūrėme su kur kas gilesniu ir rimtesniu tautinio kultūrinio mentaliteto sampratų susidūrimu.

Šiame straipsnyje nebandoma gilintis į kurią nors konkrečią, techninę Valdovų rūmų (at)statymo sritį. Šis reiškinys įdomus kaip mentalinė-kultūrinė visuma, kurioje susiremia įvairios tautinio, socialinio, kultūrinio tapatumo koncepcijos. Antra, šis reiškinys gali būti analizuojamas netgi pasitelkus iš pažiūros paradoksalų – psichoanalitinį – požiūrį, remiantis prielaida, kad yra simptomatiškas A. Bumblauskas iš esmės, netiesiogiai nurodo ir į problemą psichologine prasme. Kalbėdamas apie motyvaciją, priežastis ir apie dominuojančios pozicijos (atkurti Valdovų rūmus) nepalaužiamumą, autoritariškumą A. Bumblauskas, nors ir kitokiomis sąvokomis, kalba apie tam tikrus tautinės są(vi)monės neurotinius kompleksus, fiksaciją psichoanalitine prasme, arba trauminę sovietmečio patirtį ir potrauminę (pokomunistinę) būklę. „Šio straipsnio objektas – Lietuvos mastu fenomenalus „nelengvo paveldo“ atvejis, kurio apraiškų galime pastebėti visoje pokomunistinėje erdvėje, o gal net ir už jos ribų.“ (Alfredas Bumblauskas, „Nelengvas paveldas“: Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės Valdovų rūmų atkūrimo problematiškumas“, p. 14.) , kitaip sakant, yra tarsi simptomas iš dalies, netgi „patologine“, t. y. neurotine prasme.

Siekdamas atskleisti ir apibūdinti neurotinius (ar net psichotinius) tautinės są(vi)monės ar net pasąmonės procesus, išskirsiu ir įvardysiu vieną, psichologiškai ir ideologiškai lokalų simptomą, arba kompleksą psichoanalitine Šiame straipsnyje psichoanalizė suvokiama ne tiek specifine klinikine (medicinine) prasme, kiek labiau kaip savita kultūros kritikos diskurso dalis. prasme, susijusį konkrečiai su Valdovų rūmais.

∗∗∗​

Pirmiausia yra būtina aptarti du aspektus ir juos susieti – psichoanalizės specifiką ir mito-istorinį Lietuvos kontekstą, kuriame būtų galima, archeologijos terminais kalbant, atidengti, atkasti tam tikro neurotinio simptomo, komplekso pamatą. Pradžiai reikėtų šiokio tokio psichoanalitinių sąvokų įvado.

Derėtų prisiminti padavimą apie Vilniaus įkūrimą, kuriame atpasakojamas kunigaikščio Gedimino sapnas apie geležinį vilką, staugiantį ant aukštos kalvos, o šį sapną kunigaikščiui išaiškina krivių krivaitis Lizdeika. Susiduriame su pranašišku sapnu ir simboliniu jo aiškinimu. Istorijoje, ypač padavimuose, dažnai galime aptikti tokių sukurtų sapnų ir politiškai reikšmingų jų aiškinimų.

Čia derėtų prisiminti, kokia svarbi buvo sapnų kaip pasąmonės Pasąmonė Freudui simbolizavo nepažinią, paslėptą subjekto psichikos dalį, kuri iš tiesų jei ne valdo, labai stipriai veikia kiekvieną subjektą, praktiškai, valdo jį, jo, dažnai neįsisąmonintus, poelgius. atspindžio koncepcija psichoanalizės patriarchui Sigmundui Freudui. Pasak jo, dauguma dirbtinių sapnų (t. y. padavimų) yra sukurti poetinės vaizduotės, skirtos panašiam simboliniam ir politiniam aiškinimui Žr. Зигмунд Фрейд, Толкование сновидений, c. 120. , kuriam „visiškai prieštarauja kitas, t. y. psichoanalitinis, metodas. Šis metodas gali būti laikomas „iškodavimu“ Ten pat, p. 121. . Taigi simbolinis (kitaip – mitopoetinis) sapno aiškinimas atskiriamas nuo psichoanalitinio, kuriame simbolinis turinys traktuojamas kiek kitaip.

Tačiau, pažvelgus giliau į klasikinės psichoanalizės retoriką, aiškėja štai kas – net ir taip vadinami tikrieji, o ne sugalvoti (mitologiniai) sapnai yra glaudžiai susiję su (mitopoetine) vaizduote, be to, jie yra konvertuojami iš pasąmoninių vaizdinių į kalbą, o tai jau taip pat sukuria tam tikrą sociokultūrinį filtrą.

Antra, paradoksalu tai, kad pats Freudas, kurdamas (žodis kurdamas jau daug ką pasako) neva mokslinę terminologiją psichoanalizės metodui, konkrečiai, infantilaus seksualumo teorijai, pasitelkia būtent poetinės vaizduotės kūrinius – pavyzdžiui, graikų mitą apie karalių Oidipą (senovės graikai Oidipo veiksmus Sofoklio dramoje suvokė kaip politinius, visuomeninius, taigi, Freudas, skolindamasis šią istoriją, tiesiog bando nutylėti ideologinį segmentą).

Šia prasme, psichoanalizę ir Freudo sapnų aiškinimo metodą jos ribose irgi galima laikyti, tam tikra ideologine ir kultūrine subjekto vaidmenų interpretacija moderniaisiais laikais,

kadangi psichoanalizė, kaip dvasinių procesų teorija, neišvengiamai yra kultūros teorija. Individualius psichinius dalykus kultūra turi bent jau tiek suprasti, kiek ją pačią suvokia psichika. Peter Sloterdijk, Ciniškojo proto kritika, p. 482.

Spustelėjus išskleisti...

Tai reiškia, kad psichoanalitinis sapnų aiškinimas tam tikra prasme yra savotiškas kvaziistorinių, kvazikultūrinių „simptomų“ aiškinimas, interpretavimas, netgi tam tikra prasme mitopoetinio turinio modernizavimas ir resimbolizavimas „Bet netgi kai kurie grynai šiuolaikiniai metodai, tokie kaip psichoanalizė, dar išsaugo įšventinimo metmenis […] Perdėm racionalus žmogus yra abstrakcija; tikrovėje jis niekada nesutinkamas. Kiekvieną žmogų sudaro jo sąmoninga veikla ir iracionalūs išgyvenimai. Bet pasąmonės turinys ir struktūra nuostabiai primena mitologinius įvaizdžius ir figūras.“ (Mircea Eliade, Šventybė ir pasaulietiškumas, p. 148–149.) .

∗∗∗​

Taigi kalbėdami apie Gedimino sapną ir jo aiškinimą psichoanalitiniu aspektu (pro Oidipo komplekso – kastracijos baimės, tėvažudystės troškimo prizmę), turime nepamiršti ir mitopoetinio lygmens, t. y. sapno interpretacijos, kurią pateikia krivių krivaitis. Pirmiausiai turėtume prisiminti Gediminaičių dinastiją (svarbus tuometinių „politinių“ santuokų aspektas), Vilniaus, kaip sostinės „įkūrimą“, taigi Gediminą, kaip tos pačios giminės paveldimo sosto tradicijos pradininką „Būdinga ankstyvosios monarchijos ypatybė buvo diarchija: monarchas dalijosi valdžia su antru valdovu – submonarchu […] Submonarcho vietą užimdavo labiausiai pasižymėjęs valdovo brolis ar sūnus. Didžiojo kunigaikščio valdžia buvo paveldima.“ (Alfredas Bumblauskas, Senosios Lietuvos istorija 1009–1795, p. 76.) Vėlgi, Freudo Oidipo kompleksas, kastracijos baimė, ir tėvo laikymo kliūtimi logika artima ir daugelio šalių istorinei tiesai, taip pat Sofoklio dramos logikai. (mite Gedimino brolis Vytenis pristatomas kaip tėvas) ir su šia dinastija siejamą „istorinėje tautos sąmonėje laikomą šlovingiausiu (kursyvas – K. Š.)“ Alfredas Bumblauskas, Senosios Lietuvos istorija 1009–1795, p. 66. Lietuvos istorijos laikotarpį.

Karaliaus, kunigaikščio institucija taip pat įvelkama į atitinkamą retoriką – valdovas dažniausiai pristatomas tėviškumo ir tėvystės terminais. Moteris, kaip žemės ir taip pat valstybės atitikmuo, čia reprezentuoja „simbolinę nuosavybę, kuria (ir kurioje) sujungiamos kelios kilmingos šeimos“ Artūras Tereškinas, Kūno žymės: seksualumas, identitetas, erdvė Lietuvos kultūroje, p. 36. .

Mums svarbu yra tai, kad Gedimino sapnas veda prie užslopinto faloerotinio sapno pobūdžio ir tuo pačiu per jį (jau turint omeny ir psichoanalizės kontekstą) vėl grąžina prie išstumto politinio, arba ideologinio (kaip kultūrinio ir politinio kartu reiškinio), socioerotinės galios, klestėjimo, potencijos metaforikos. Taigi sapne, jei seksime (mito)psichoanalitine logika, savotiškai nupasakojama ir patvirtinama „falo dominuojama socioerotinė visuomeninio gyvenimo sfera“ Ten pat, p. 36. .

Svarbu tai, kad šis padavimas projektuojamas retrospektyviai (aprašomas XV a. ir XVI a. pr.), kaip tam tikrų falo-ideologinių vaizdinių visuma, kuri kultūrinėje (pa)sąmonėje tampa simboline identifikacijų, siejamų su socioerotine-sociopolitine galia, išraiška. Tam tikra prasme Gedimino sapnas kaip tokios galios naratyvas sutaiko mitologinę ir istorinę tiesas Žr. Algirdas Julius Greimas, „Gedimino sapnas (lietuvių mitas apie miesto įkūrimą: analizės bandymas)“, p. 75. Padavimą apie Gedimino įsteigiamą Vilnių Greimas aiškina kaip rūpinimosi įsteigti kulto vietas ir įkurti jose daugybę šventikų, taip tarsi oficialiai įtvirtinant, sugrąžinant aukštą senosios religijos rangą (po sumaišties, lydėjusios antroje XIII a. pusėje karaliaus Mindaugo, panaikinusio senąją kunigų klasę, krikštijimą, karūnavimą, o galiausiai nužudymą) naratyvą. (ten pat, p. 75). Padavimas ir sapnas jame psichoanalitine prasme išpildo represuotą norą. .

∗∗∗​

Šioje vietoje galime grįžti į šiandieninį mūsų kultūros kontekstą, norint suvokti, kaip ši simbolinė mitopsichologinė išraiška pamažu įgauna neurotinio įkyrumo, simptominių bruožų. Minėjome, kad padavimas apie Gedimino sapną, t. y. Vilniaus įkūrimą, projektuojamas retrospektyviai, atsiradus poreikiui įprasminti tam tikrą besiformuojančio tautiškumo įvaizdį ir savotiškai sunorminti (kitaip – kondensuoti) socioerotinės galios naratyvus, sublimuoti juos į idealizuotą valstybingumo, suverenumo, tautiškumo retoriką, paradoksaliai atkartojančią padavimo apie Gedimino sapną dvasią.

Šia prasme svarbus yra istorinės atminties faktorius. Skaudi kelių šimtų metų Lietuvos patirtis, sakykime, patirtos valstybingumo traumos, gerokai paryškino ir suintensyvino minėtos simbolinės išraiškos poreikį ir poveikį, pamažu šią išraišką nuo tiesiog patvirtinančio, teigiančio galią naratyvo transformuojant į kompensacinio (geidžiančio) pobūdžio turinius.

Šis poreikis ypač sustiprėjo tautinio atgimimo laikotarpiu XIX amžiuje. Galime prisiminti Daukantą, Maironio poeziją, išreiškiančią besikuriančio tautiškumo kodus, kurie, reikia pasakyti, glaudžiai susiję su „galingų kunigaikščių retorika“. Apleistos pilys, kapai ir dainos nuolat primena Lietuvos kunigaikščių didybę. Šia prasme svarbu tai, kad anksčiau minėta pilietinės socioerotinės galios retorika, čia jau sutapatinama ir su lokalia tautine savimone. Viena vertus, šie naratyvai audrina vaizduotę, pakylėja tautinę savimonę, kita vertus, fiksuojamasi ties kadaise buvusios didybės naratyvais, taigi tautinėje sąmonėje po truputį vyksta skilimas.

Tiesa, trumpas pirmosios nepriklausomybės laikotarpis tarsi patvirtina visos tos retorikos autentiškumą. Minėtas tautinės sąmonės skilimas tarsi užglaistomas, bet paradoksas tas, kad minėta svaiginanti, vis labiau besiinfantilizuojanti, Gedimino sapno dvasią atkartojanti euforija, dominuoja „Nuo 1918 iki 1940 m. Lietuvos „precedentika“ aiškiai orientavosi į Simono Daukanto išryškintą „kunigaikščių epochą“ […] Kunigaikščiai tapo realiai veikiantys asmenys, kurių „dalyvavimas“ šiandienoje buvo akivaizdus.“ (Gintaras Beresnevičius, Ant laiko ašmenų, p. 50–52.) .

Sovietinė okupacija brutaliai sunaikino, išprievartavo ir kartu paradoksaliai resimbolizavo (per tautines oficialios kultūros formas, Dainų šventes ir pan.) tautinę idealistinę viziją, kartu sukeliant dar rimtesnes, tačiau nustumiamas į pasąmonę, tarsi paslepiamas psichologines traumas. Tautinė socioerotinė galios retorika buvo represuota, nustumta į pasąmonės (gal labiau priešsąmonės) sferą, bet tuo pačiu įgavo dar ryškesnį, aštresnį, nei pirmosios nepriklausomybės laikotarpiu, haliucinacinį / kompensacinį pobūdį. Pradėjo formuotis Gedimino sapno kompleksas, arba, kitaip sakant, mitas, praradęs tiesioginę sakralinę, religinę reikšmę, perėjo į psicho(pato)loginės „magijos“ „Mito vieta tuščia nebūna, ją užima pasakos ar tam tikri tipiniai mąstymo ar elgesio modeliai, psichologinės kompensacijos mechanizmai, mitologemos (mitiniai sąryšiai, kompleksai), bet ne mitas.“ (Ten pat, p. 55.) plotmę ir tam tikrai visuomenės, tautos (?) daliai tapo tarsi įkyria idėja.

Oficialiai tautinis identitetas niveliuojamas, o neoficialiai, arba dažniausiai per poetinę vaizduotę saugomas (ir kartu steigiamas) dažniausiai fiksuojantis ties taip vadinamu Gedimino sapno rinkiniu. Galime prisiminti, tokio tipo kompensacinės „Su kiekvienu gyvenimu praeitis tarsi atrandama iš naujo: ji ne BUVO, o YRA. Dabarties problemų deginamas žmogus palinksta prie istorijos, ieško išeities, tariasi su ja, keikia ją, tačiau nenori prisiminti, kad pats ją kadaise (vienas ar su kitais) kūrė ar mėgino kurti […] visi pagrindiniai knygos herojai turi aštrų nacionalinės pareigos jausmą – trilogija buvo rašoma tais laikais, kai šis jausmas buvo ypač slopinamas.“ (Justinas Marcinkevičius, Trilogija ir epilogas, p. 6–7.) ir linkstančios į romantizuotą infantilumą poetinės vaizduotės pavyzdžių kultūrinėje erdvėje, pavyzdžiui, Vytauto Klovos „Pilėnus“ (1955), Justino Marcinkevičiaus dramas – „Donelaitį“ (1964), „Mindaugą“ (1968), „Katedrą“ (1971), „Mažvydą“ (1977), Jono Jurašo spektaklį pagal Juozo Grušo dramą „Barbora Radvilaitė“ (1972) ir pan.

Visuose šiuose iškiliuose tautinės poetinės vaizduotės pavyzdžiuose galime atsekti savotišką Gedimino sapno logiką. Čia, ypač karaliaus Mindaugo asmenyje, kaip menamos valstybės protėvyje, funkcionuoja visi socioerotinės galios elementai, dabar jau tapatinami ir su tautiniu identitetu. Vieną svarbiausių tokios specifinės poetinės sublimacijos vaidmenų suvaidino, kaip jau buvo minėta, Justinas Marcinkevičius, besiformuojančius kompleksus vėl trumpam pripildydamas mitų turinio ir vėliau jais įprasmindamas ritualines masines sąjūdžio laikų sueigas – mitingus. „Justino Marcinkevičiaus dramos „ne tik atliko reikšmingą istorinį vaidmenį Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse, bet tam tikra prasme jau tapo ir pačios lietuvių tautos dvasinio bei pilietinio atgimimo simboliu.“ (Sigitas Renčys, „Gyvybei tolygi atmintis…“) „Šiuo laikotarpiu (1968–1984, nuo pirmosios Marcinkevičiaus dramos „Mindaugas“ iki paskutinės dramos „Daukantas“ leidimo metų. K. Š. past.) gimusi draminė trilogija bei ją apibendrinantis epilogas leidžia pagrįstai teigti, kad išties praturtėjome savotišku nacionaliniu epu ar mitu apie mūsų pradžią“ (ten pat), taigi, apie tuos pagrindinius elementus, iš kurių „išaugo, nuo kurių prasidėjo tai, ką vadiname Lietuva […]“ (Justinas Marcinkevičius, Trilogija ir epilogas, p. 5).

∗∗∗​

Kuo čia dėtas „simptomas“ arba „kompleksas“ psichoanalitine prasme? Jis tampa aktualus kalbant apie pokomunistinę, t. y. potrauminę tautinės (sa)vimonės būklę ir vieną simbolinių jos išraiškos pavyzdžių – Valdovų rūmų (at)statymo „projektą“.

Taigi nesąmoningai nuolat fiksuojamasi ties retorika, gal net labiau ties visuminiu įvaizdžiu, kurį simboliškai pavadinome Gedimino sapno tikrove, kuri, galop, tampa tikresne nei pati tikrovė „Iki šiol nerasti rūmų brėžiniai (planai), inventoriai. Nedisponuojama tiksliais rūmų fasadų piešiniais. Ikonografinių šaltinių sąrašas labai skurdus: yra kelios XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios dailininko Pranciškaus Smuglevičiaus Valdovų rūmų egzistavimo metu pieštos sepijos, kuriose matome ne visą Valdovų rūmų vaizdą; disponuojama XIX a. pradžios piešiniais, perpieštais iš senesnių ar atminties, t. y. jau po rūmų nugriovimo (M. Pšibilskio, J. Ozemblovskio ir kt. litografijos). Nėra ikonografinės medžiagos, susijusios su rūmų interjerais. Rasta nedaug istorinių šaltinių, kuriuose būtų nurodytos Valdovų rūmų patalpų paskirtys bei jų tarpusavio ryšiai. […] Valdovų rūmų atkūrimo konkursą laimėjęs autorių kolektyvas pripažino, kad esant tokiam informacijos kiekiui, reikia kalbėti ne apie pastato atkūrimą, bet naujo pastato statybą. Ši specialistų grupė, įvertinusi duomenų apie Valdovų rūmų kiekį, ėmėsi įgyvendinti ne statinio atstatymo ar atkūrimo, bet „įvaizdžio atkūrimo konceptą.“ (Alfredas Bumblauskas, „Nelengvas paveldas“: Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės Valdovų rūmų atkūrimo problematiškumas“, p. 19–20.) . Socioideologiniame lygmenyje tai reiškia, kad Gedimino sapno komplekso naratyvas savotiška „poetine“ forma nuolat daugina (prarastos) socioerotinės galios vaizdinius, o tai reiškia, fiktyviai, t. y., vaizduotės lygmenyje nuolat tą galią, potenciją tarsi patvirtina. Žinoma, ši potencija tėra savotiškas įsikalbėjimas, neurotinė fikcija. Šiuo atveju kompensacinė (geidžiančioji) įvaizdžio funkcija, sukeisdama tikrovės ir įvaizdžio hierarchiją pastarojo naudai, vėl pereina į patvirtinančią (teigiančiąją).

Čia, ko gero, turime kalbėti ir apie desperatišką (neurotišką, o gal net ir psichotišką) būdą kompensuoti nevisavertiškumo kompleksus, išspręsti geismo ir socioerotinės galios stokos, tuštumos santykio dilemą. Mitas apie Gedimino sapną, kaip koncentruota įsivaizduojamų ideologinės galios ir potencijos vaizdinių visuma šuo atveju veikia, kalbant lakaniškaisiais terminais, kaip įsivaizduojamas susitapatinimo objektas, veidrodis, Kito žvilgsnis, taigi – šizoidinio skilimo galimybė a priori. Prisiminkime Lacano aprašytą „veidrodžio stadiją“, kuri formuojantis individo savimonei, „aš“ institucijai įdiegia ir svetimybės „šią formą geriau apibūdinti kaip tobulą aš […] simbolizuojantį mentalinio aš nepertraukiamumą kartu nujaučiant priešiškumą sau, susvetimėjimą […] veidrodžio stadija yra drama […] fantazmų mašina, kuri suskaldytus kūno vaizdinius pakeičia forma, kurią vadiname ortopedine visuma […] Šis suskaldytas kūnas dažnai iškyla sapnuose. […] Fantazmatinę fragmentavimosi anatomiją apibūdinanti forma tampa apčiuopiama organiškai šizofrenijoje, spazmuose ar isterijos atvejais. (Jaques Lacan, Écrits I: texte integral, p. 93, 94, 96.) , stokos funkciją. Geidžiama susitapatinti, tapti veidrodyje matomu (haliucionuojamu) atspindžiu, tuo Kitu, kurio stokojama „Geismas – tai santykis su Simbolinės plotmės didžiuoju Kitu, su kurio požiūriu siekiama susitapatinti. Reikalavimas pakeičia pirminį geismo objektą metaforiniu substitutu, todėl geismas nuo pat pradžių yra struktūruojamas šios stokos ir praradimo (kursyvas – K. Š.)“. (Audronė Žukauskaitė, „Slavojaus Žižeko tikrovės filosofija“, p. 11.) .

∗∗∗​

Valdovų rūmų (at)statymo idėja ir net jau pastatytas statinys taip pat remiasi minėtu geismo tam, ko stokojama principu. Todėl Valdovų rūmai metaforiškai ir tiesiogiai bandomi užpildyti atitinkamu Gedimino sapną atkartojančiu turiniu, nuolat jaučiant Valdovų rūmų, kaip didžiojo Falo „Falas atsiskleidžia per savo funkciją. Freudiškoje doktrinoje jis nėra fantazmas, nors reikia turėti omeny, kad tai vaizduotės padarinys. Jis nėra ir objektas (dalinis, vidinis, geras, blogas etc.), juo labiau, kad šis terminas gali būti apytikriai nustatomas tikrovės santykių kontekste. Juo mažiau jis yra organas, penis ar klitoris, kurį jis simbolizuoja. Ko gero, reikėtų sutikti su Freudo simuliakro sąvoka, pasiskolinta iš Antikos. […] Falas yra priveligijuotas reiškiantysis arba prasmės dalis, tapati geismo troškimui […] Falas, kaip reiškiantis, suteikia troškimui motyvą, prasmę.“ (Jaques Lacan, Écrits II: texte integral, p. 168, 170, 171.) (tautinės socioerotinės galios) institucijos pakaitalo Šiuo atveju, A. Zuoko dangoraižių rajoną galėtume panagrinėti kaip labai ryškiai išreikštą kompleksą, kylantį iš kitų mito-poetinių, psichoafektyvių turinių. , simbolio tuštumą, stoką. Nesąmoningai vartojama psichoanalitiškai iškoduojama retorika – sakoma, kad „svarbiausia – pastatyti (kursyvas – K. Š.) Valdovų rūmus laiku! […] Valdovų rūmai negali būti tušti kaip daržinės“ „A. Brazauskas: Valdovų rūmai negali stovėti tušti kaip daržinės“. Šiuo atveju, kalbant apie tautinę savimonę, net pasąmonę veikiančius įvaizdžius, konkrečiai – Gedimino sapno kompleksą, reikia prisiminti, kokia simboliškai kertinė yra prezidento Algirdo Mykolo Brazausko figūra Valdovų rūmų istorijai ir įvaizdžiui. Prisiminkime ir kunigaikštišką Algirdo vardo etiologiją, ir A. Brazausko statusą tiek sovietiniu, tiek ypač antrosios nepriklausomybės laikotarpiu. Šiuo atveju A. Brazauskas veikia keliuose lygmenyse – yra stipriai veikiamas taip vadinamojo Gedimino sapno komplekso ir kartu, kaip įtaigus simbolis, pats tampa vienu iš svarbiausių Gedimino sapno kompleksą veikiančių, net jį formuojančių simbolinių įvaizdžio elementų. . Valdovų rūmai turi būti pastatyti ir jie jau stovi (demonstruojamas kietas falas Įdomios sąsajos su ekshibicionizmo patologija – psichoanalizėje falas kartu yra prasmės, esmės simbolis, o ekshibicionistams svarbus falo rodymas kaip toks. Erekcija patiriama falą demonstruojant kitiems ir tokiu būdu prasmingas tampa ne pats falas, bet jo rodymas, ir atitinkamai, kitų reakcija. Panašiu būdu veikia ir Valdovų rūmų idėja – galutinis improvizuotas architektūrinis efektas. Ekshibicionizmo patologija reiškiasi prieštaravimu, prasminiu veiksmo skilimu, nes, kalbant egzistenciškai, demonstruojama beprasmybė ir kartu demonstruojant bandoma tą beprasmybę paneigti (sužadinti erekciją), pripildyti prasmės, tačiau to padaryti nepavyksta, nes tarsi užsidaroma patologiniame rate, cikliškume. ) ir kartu sakoma, kad jie negali būti tušti, taigi kartu nujaučiama, kad kietasis branduolys, Falas tuo pačiu, vėl prisimenant Lacaną, stokoja pats savęs, savo idealiojo aš, stokoja socioerotinės, ideologinės galios turinio, kuris ir turėtų jį paversti kietu, stovinčiu.

Taigi dar nebaigtuose Valdovų rūmuose rengiama medžioklės vaizdų ir trofėjų paroda, kuriai dalį eksponatų paskolino pats prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas (simboliškas veiksmas). Mitinė Gedimino medžioklė kartojama (prisiminkime kartojimo malonumą psichoanalizėje) daugybėje paveikslų ir nukautų žvėrių iškamšomis. Pats prezidentas (ne)sąmoningai teikia didžiulę (gal net maginę Gedimino sapno komplekso prasme) reikšmę medžioklei „trofėjai yra mano namuose ir jie saugomi. Ir suskaičiuoti, ir išmatuoti, nes aš labai tam dėmesį skiriu ir matau prasmę. Dalis šių trofėjų galėtų patekti į Valdovų rūmus. […] Suprantate, čia yra meno kūrinys, gamtos kūrinys, praktiškai, gamtos kūrinys. Todėl pirmiausia ir akcentai bus pagrindiniai, kad tie medžiotojai, kurie tikrai jaučia tokią, sakyčiau, pareigą arba duoklę atiduoti savo valstybei, savo istorijai.“ („Valdovų rūmuose – A. Brazausko medžioklių trofėjai.“) .

Jei prisiminsime mitinę tauro medžioklę „Tauro medžioklės epizodas, kurį naratyviniu atžvilgiu apibūdinome kaip kvalifikacinį išbandymą, primena (skiriasi tik giminė) Karvės vaidmenį indoeuropietiškuose karaliaus įžengimo į sostą mituose […] Lietuvių pasaka, kuri, nepaisant savo „stebuklinio“ pobūdžio, išsaugo kai kuriuose variantuose tam tikrus mitologinius elementus, leidžia atpažinti Geležinės karvės figūrą, taip pat susijusią su pripažinimo arba diskvalifikavimo funkcijomis […] Karvės–tauro figūra yra akivaizdžiai susijusi su suverenumo funkcija“ (Algirdas Julius Greimas, Gedimino sapnas (lietuvių mitas apie miesto įkūrimą: analizės bandymas), p. 66–67.) ir sumedžioto žvėries aukojimą, ir šiuo atveju medžioklė (ir aukojimas) padavime apie Gedimino sapną ir jį atkartojančioje parodoje Valdovų rūmuose turi tiesioginį ryšį su Valdovo inkarnacija (reinkarnacija?). Yra dar viena, platesnė medžioklės, žudymo, kovos, prievartos kaip seksualinių troškimų, geismo socioerotine prasme pakaitalo funkcija. Čia vėl galime leistis į lakanišką šizofreniško ego skilimo – saviapibrėžties ir savęs neigimo retoriką, jei prisiminsime sovietinių funkcionierių medžioklės tradicijas, o per jas ir painią tautinio ego sąrangą per tapatinimąsi kartu ir su sovietine (traumuojančia) sistema ir kartu su tautinės (t. y. traumuojamos) savimonės, kurią didžia dalimi konstitavo Gedimino sapno simptomatinė retorika, vaizdiniu.

Vėlgi, Valdovas Gediminas-Algirdas (Brazauskas) etc, išaiškina magišką turinį ir išverčia jį į „paprastą“, liaudžiai suprantamą kalbą, taigi atlieka ir vyriausiojo žynio, aukščiausio pagal religinę hierarchiją, (padavime – Lizdeikos), vaidmenį.

Todėl iš dalies buvo suprantamas ir nepasitenkinimas, kartu visiškas ekspertų išvadų, kritiškų argumentų nepaisymas, nenoras diskutuoti ir kartu susierzinimas, pykčio priepuoliai kiekvienos kritinės pastabos atžvilgiu, nes, pagal mitologinę logiką, remiantis padavimo apie Gedimino sapną „tikrove“, susitapatinama ir su kunigaikščiu, ir su vyriausiąja religine valdžia (krivių krivaičiu), todėl, dievų siųsta žinia – misija (įsteigti naują galybę per naują, mistinių galių turintį centrą, ne šiaip pastatą, bet vietą su ypatinga aura, visų „išlikusių ir neišlikusių baltų vardu“ „Juk tai – mūsų tolimiausių protėvių gyvenimo liudytojai! Jie dirbo, kūrė vargo, kentėjo, kiek išgalėdami gynė Lietuvos laisvę, ir tie iki mūsų dienų išlikę svarbiausio Lietuvos valstybės pastato pamatai, kiekviena jo plyta buvo mūrijama į tautos išlikimo, išgyvenimo pamatą. Mes iš ten, iš tų laikų!“ (Napalys Kitkauskas, Lietuvos didžiosios kunigaikštystės Valdovų rūmai, p. 8–9.). ) negali būti ginčijama ar kritikuojama.

Įvyksta paradoksalus apvertimas, nes mitinėje, sapninėje padavimo apie Gedimino sapną tikrovėje, kurioje atsiduria ir dabartinis Valdovų rūmų (at)statymas, visos ekspertų, istorikų išvados, kritinės diskusijos tampa absurdiškos, svetimos, beprasmiškos, destruktyvios. Stebėtinai panaši logika veikia psicho(pato)loginėje plotmėje, psichologijos ir psichoanalizės kontekstuose, kai progresuojantis neurotinis ar psichotinis kompleksas apverčia aukštyn kojomis visą tikrovės sampratą. Į bet kokią kritinę pastabą reaguojama, kaip ir neurotikų ar psichotikų atveju, irzliai, priešiškai, sakoma, kad Valdovų rūmų reikia ne jam (A. Brazauskui), bet visai tautai, nuoširdžiai stebimasi, kad „užuot turėję tapti tautos ir visų piliečių susitelkimo simboliu, savaip Baltijos kelio tęsiniu mūsų sąmonėje, pradėtas Valdovų rūmų atstatymas virto lietuvišku Babelio bokštu, tautos nemokėjimo susikalbėti gyvu pavyzdžiu“ Gediminas Zemlickas, „Valdovų rūmai: kad užmaršties plėnys netemdytų istorinės sąmonės“. .

Svarbi šizofreninio, dvigubo ego tapatinimosi kartu su brutaliai brukamos sovietinės ir su mitinės, įsivaizduojamos, kompensuojančios tautinės Gedimino sapno socioerotinės galios vaizdiniais. Taigi tapatinimasis kartu yra ir traumuojantis, ir kompensuojantis vienu metu, sukeliantis traumą ir ją maskuojantis ‒ sadomazochistinis.

Taigi Valdovų rūmai, jų idėja, vaizdinys ir realus objektas funkcionuoja ne tiek kaip sublimuojantis mechanizmas, bet greičiau kaip patologiškas Gedimino sapno kompleksas. Socioerotinė, ideologinė fantazija, vizija „tampa sėkminga tuomet, kai net faktai, kurie iš pirmo žvilgsnio jai prieštarauja, ima funkcionuoti kaip argumentas jos labui“ Slavoj Žižek, Viskas, ką norėjote sužinoti apie Žižeką, bet nedrįsote paklausti Lacano, p. 60. .

Šiuo atveju atsiduriame „grynosios“ ideologijos (pasąmonės) ir jos interpretacijų plotmėje.

Paveldo interpretacijos yra vertos didelio dėmesio, nes būtent jas pasitelkus paveldo ištekliai paverčiami produktais. Pažymėtina, kad paveldo produktu tampa ne pats išteklius, o būtent jo interpretacija. […] Šių pranešimų turinys ir formos priklauso nuo tikslinės paveldo resursų atrankos, jų pavertimo vartojimo produktais ir „įpakavimo“ proceso, kurį inicijuoja paveldo vadybininkai ir interpretatoriai, vedami sąmoningų ar nesąmoningų nuostatų, idėjų ir vertybių. Pavyzdžiui, „dominuojančios ideologijos hipoteze“ teigiama, kad per savo kontroliuojamus paveldosaugininkus valdantieji elitai per paveldą paprastai siekia legitimuoti savo valdžią, prezentacijoms pasirinkdami progresistinę istorinės raidos viziją […] Pavyzdžiui, nacionalinis ar lokalinis tapatumas gali remtis nedaugeliu stereotipinių savybių, reprezentatyvių asmenybių ir mitų […] Pati praeitis per se yra emociškai neutrali. Ji nėra nei gera, nei bloga, nei vertinga, nei nevertinga. Tai labai skiriasi nuo paveldo produkto, kuriam vertės atributus suteikia ne tai, kas praeityje įvyko ar pasiekė mūsų dienas, o mes patys arba, tiksliau, mūsų ne visai racionalus gebėjimas reaguoti į tai, su kuo mes identifikuojamės. Rasa Čepaitienė, „Paveldosauga ir tarpdisciplininis kontekstas“, p. 141–144.

Spustelėjus išskleisti...

Be to, psichoanalizėje, svarbus ir šio komplekso prasme yra visas Valdovų rūmų ir su jais susijusios retorikos retroaktyvus pobūdis. Čia svarbus ir lakaniškas futur anterieur (praeitis ateityje) laikas, kai „ego vaizdinys (kondensuota Gedimino sapno naratyvo simbolika – K. Š. past.) yra kuriamas performatyviai paties atspindėjimo akto, šio veiksmo rezultatas yra suvokiamas taip, lyg jis visuomet jau būtų egzistavęs praeityje“ Audronė Žukauskaitė, Anapus signifikanto principo: dekonstrukcija, psichoanalizė, ideologijos kritika, p. 82. .

Taigi Valdovų rūmų atstatymu tarsi bandomas reaktualizuoti Gedimino sapnas, arba visas padavimas, kurį galime suvokti ir kaip sapną sapne. Vadinasi, Valdovų rūmų atstatymas – tikras Gedimino sapno atkūrimas. Maža to, svarbus komplekso dinamikai yra ir dar vienas retroaktyviai sukonstruotas simptominis dėmuo – simbolinė pirmojo Lietuvos vardo paminėjimo (pradėjimo) tūkstantmečio ir kartu kunigaikščio Mindaugo (tautos tėvo) karūnavimo data. Valdovų rūmai (simbolinis Falas) būtinai turėjo būti pastatyti ir privalėjo stovėti iki šios nepaprastos datos Svarbu, kad „visai tautai svarbaus paminklo atstatymas vienytų žmones, žadintų (kursyvas – K. Š.) jų patriotinius jausmus Lietuvos vardo minėjimo istoriniuose šaltiniuose tūkstantmečio išvakarėse […]“ (Napalys Kitkauskas, Lietuvos didžiosios kunigaikštystės Valdovų rūmai, p. 9.) , kada, tikima, įvyks ritualinė magiška, kosmogoninė kopuliacija (galutinai bus išlaisvinti visi pasąmoniniai troškimai) ir sustos laikas – pirmasis Lietuvos paminėjimas, Mindaugo karūnavimas, Vilniaus įkūrimas, Žalgirio mūšis, Baltijos kelias etc. – susijungs į viena, skaudi tautos istorija, ypač sovietmetis, taps tik sapnu, o mitinis kunigaikštiškos galios sapnas įsiverš į pilką ir netobulą tikrovę, ją nugalės, užgoš ir nusitęs gilyn amžinos dabarties horizontu Tai, kad sapno tikrovė ir aktuali tikrovė vis dėlto nesutampa, patvirtino ir tas faktas, jog Lietuvos katalikų bažnyčia, mirus prezidentui Algirdui Brazauskui, jo „kūno“, simbolizuojančio nomenklatūrinę sovietinę praeitį, vis dėlto neįsileido į Vilniaus arkikatedrą kaip „kunigaikščio“ šalia kitų palaidotųjų Didžiųjų. Vadinasi Gedimino sapno mitopoetinėje logikoje (įsivaizduojamuose Valdovų rūmuose) ir šios logikos į(si)kūnijime tikrovėje (tikrame Valdovų rūmų projekte), būta ir tebėra rimtų prasmės „įtrūkimų“. .

∗∗∗​

Taigi galima pasakyti keletą išvadų, jog Valdovų rūmų (at)statymas išryškino esmines tautinio mentaliteto traumas, (pa)sąmonės lūžius ir kad Valdovų rūmų (at)statymas gali būti analizuojamas (rekonstruojamas) remiantis mito-psichoanalitiniu metodu, nes rūmų (at)statymo logika, (at)statymą legitimuojanti retorika turi aiškių neurotinės fiksacijos, haliucinacinės manijos, kliedesio bruožų. Kita vertus, ryškiomis, net liguistomis emocinėmis spalvomis nudažytoje manijos simptomo formoje, tarpsta internalizuotų mitologinių stereotipų, kliedesinių kunigaikštiškos galios vaizdinių naratyvai Paradoksalu dar ir tai, jog šie retrospektyvizuotos imperialistinės (kunigaikščių, monarchijos ir t. t.) galios motyvai iš dalies panašūs į putiniškos Rusijos fiksaciją ties andainykštės didybės „kompleksu“. , gana tiksliai atkartojantys padavimo apie Gedimino sapną logiką. Taigi šį simptomą, iš dalies remiantis ir Freudo Oidipo komplekso kilme ir logika, galima būtų sąlyginai vadinti Gedimino sapno kompleksu.

Kita vertus, nereikėtų šio komplekso suvokti tik gėrio ar blogio, t. y. vien moralinių kategorijų plotmėje, nes psichoanalizės (o dažnai ir kai kurių psichologijos krypčių) kontekste tam tikra patologija nėra nei blogio, nei gėrio analogija, o tiesiog tam tikra daugiau ar mažiau adekvati įprastai (psichosocialine prasme) mąstymo ir elgesio sampratai, subjekto būsena ir veiksena, kitaip sakant – reakcija į aplinką ir aplinkos reakcija į subjektą. Kiek pati situacija ir subjektas joje arba subjekto sukuriama situacija traktuotina kaip patologiška, yra konteksto ir diskusijų reikalas.

Literatūra

• Žukauskaitė, Audronė, „Slavojaus Žižeko tikrovės filosofija“ | Slavoj Žižek, Viskas, ką norėjote sužinoti apie Žižeką, bet nedrįsote paklausti Lacano, Vilnius: Rašytojų sąjungos leidykla, 2005.
• Beresnevičius, Gintaras, Ant laiko ašmenų, Vilnius: Aidai, 2002.
• Bumblauskas, Alfredas, „Nelengvas paveldas“: Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės Valdovų rūmų atkūrimo problematiškumas“ | Alfredas Bumblauskas (sud.), Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės Valdovų rūmų atkūrimo byla: vieno požiūrio likimas, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2006.
• Brazauskas, Algirdas, „Valdovų rūmai negali stovėti tušti kaip daržinės“, Lrytas.lt, 2007-08-17.
• Bumblauskas, Alfredas, Senosios Lietuvos istorija 1009–1795, Vilnius: R. Paknio leidykla, 2005.
• Čepaitienė, Rasa, „Paveldosauga ir tarpdisciplininis kontekstas“ | Alfredas Bumblauskas (sud.), Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės Valdovų rūmų atkūrimo byla: vieno požiūrio likimas, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2006.
• Eliade, Mircea, Šventybė ir pasaulietiškumas, iš prancūzų kalbos vertė Petras Račius, Vilnius: Mintis, 1997.
• Greimas, Algirdas Julius, „Gedimino sapnas (lietuvių mitas apie miesto įkūrimą: analizės bandymas)“, Kultūros barai, 1998, nr. 8/9.
• Kitkauskas, Napalys, Lietuvos didžiosios kunigaikštystės Valdovų rūmai, Vilnius: Kultūros leidykla, 2009.
• Lacan, Jaques, Écrits I: texte integral, Paris, 1999.
• Marcinkevičius, Justinas, Trilogija ir epilogas, Vilnius: Rašytojų sąjungos leidykla, 2005.
• Renčys, Sigitas, „Gyvybei tolygi atmintis…“, 7 Meno dienos, 2005-07-29, nr. 672.
• Sloterdijk, Peter, Ciniškojo proto kritika, iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas, Vilnius: Alma littera, 1999.
• Tereškinas, Artūras, Kūno žymės: seksualumas, identitetas, erdvė Lietuvos kultūroje, Vilnius: Baltos lankos, 2001.
• „Valdovų rūmuose – A. Brazausko medžioklių trofėjai“, Balsas.lt, 2008-03-24.
• Zemlickas, Gediminas, „Valdovų rūmai: kad užmaršties plėnys netemdytų istorinės sąmonės“, Mokslo Lietuva, 2009 vasario 26, nr. 4 (404).
• Žižek, Slavoj, Viskas, ką norėjote sužinoti apie Žižeką, bet nedrįsote paklausti Lacano, Vilnius: Rašytojų sąjungos leidykla, 2005.
• Žukauskaitė, Audronė, Anapus signifikanto principo: dekonstrucija, psichoanalizė, ideologijos kritika. Vilnius: Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas, 2001.
• Žukauskaitė, Audronė, „Slavojaus Žižeko tikrovės filosofija“ | Slavoj Žižek, Viskas, ką norėjote sužinoti apie Žižeką, bet nedrįsote paklausti Lacano, Vilnius: Rašytojų sąjungos leidykla, 2005.
• Фрейд, Зигмунд, Толкование сновидений, М.: СТД, 2004.

National Self-Awareness from the Psychoanalytical Point of View: The Case of The Grand Dukes’ Palace in Vilnius

Summary. The (re)construction of the Grand Dukes’ Palace of the Grand Duchy of Lithuania has become an exceptional event in the social and cultural life of Vilnius (maybe even entire Lithuania). It looks like the project has entered the history as a controversy of an era that comes in very handy for various scientific and critical studies, especially social, cultural, political ones and general studies of the social and cultural mentality. When it comes to the Grand Dukes’ Palace, controversies of the concept of nation, historical memory and national self-awareness, balancing between ontology and ideology naturally come to mind. The presentation does not attempt to perform an in-depth analysis of any specific technical aspect of the (re)construction of the Grand Dukes’ Palace. The phenomenon is analyzed as a mental-cultural entirety, where various concepts of national, social, and cultural self-awareness collide. It is, furthermore, analyzed through the use of somewhat paradoxical, i.e., psychoanalytical approach based on the assumption that the (re)construction is symptomatic, in other words, a symptom to a certain extent, even in a pathological, i.e., neurotic sense.

Keywords: Grand Duchy of Lithuania, Grand Dukes’ Palace, Vilnius, nation, historical memory, national self-awareness, identity, psychoanalysis, symptom, pathology, neurosis.