Čia nėra galimybės gilintis į plačią ir turiningą diskusiją šiuo klausimu. Yra autorių, kuriems principas – tai, kas „yra“: principas turi būti ne tik paskelbtas, tarkime, Konstitucijoje, bet ir įtvirtintas („atkartotas“) įvairiose teisės normose ir (bent per dideliu mastu) nepažeidžiamas kitose normose. Bet gal net daugiau tokių autorių, kuriems principas – tai, kas „turi būti“: pakanka, kad principas, kaip bendra nuostata, būtų oficialiai paskelbtas – jei atskiros teisės normos ir neatitinka principo, pats principas dėl to niekur nepranyksta. Ir viena, ir kita pozicija leidžia verifikuoti teisės normų ir teisinės praktikos legitimumą: pirmuoju atveju – reikalauti, kad teisės normos ir (ar) jų realizavimas atitiktų tas pamatines nuostatas, kurios diktuoja, koks turi būti teisės sistemos turinys, o antruoju – kad teisės normos ir jų realizavimas atitiktų tai, kas deklaruojama, „pažadėta“ (pvz., kad visi asmenys būtų traktuojami kaip lygūs). Tikriausiai yra daugiau pagrindo teisės principus laikyti tuo, kas „turi būti“ įtvirtinta teisės normose, negu tuo, kas jose „iš tikrųjų yra įtvirtinta“. Priešingu atveju kiekvienąsyk nustačius, jog yra normų, kurios neatitinka tam tikrų principų, kiltų klausimas, ar tie principai apskritai „yra“, nes jie tarsi „negalioja“, yra ne teisė (suprantama kaip normos), o – tik pageidavimas, kokia teisė turėtų būti, ir nežinia dėl ko vadinami teisės principais.
Žiūrėkite vaizdo įrašą, rodantį, kaip pradiniame ekrane įsidiegti mūsų tinklavietę kaip saityno programą.
Pastaba: Kai kurios naršyklės šios ypatybės gali neturėti.
-
2024 m. liepos 25 d., tobulindami tinklavietės tipografiją, naujinome šriftų šeimą „Georgia“ į „Georgia Pro“. Raginame pasitikrinti, ar jūsų kompiuteryje ir kituose e. įrenginiuose, kuriuose skaitote @eitį, yra įdiegta šriftų šeima „Georgia Pro“, o jei ne, įsidiegti. Tinklavietėje skaitydami informaciją, matysite dailesnius ir tikslesnius šriftus. Išsamiau apie numatytąją tinklavietės tipografiją žr. Žinynas > Technologija.
Naršyklę reikėtų naujinti arba naudoti kitą.
Studija Konstituciniai principai ir Konstitucijos tekstas
Nuomonės išsiskiria ir atsakant į klausimą, ar teisės principai yra „pačiose normose“, ar „šalia“ jų? Pagal vieną požiūrį teisės principai yra už teisės, traktuojamos kaip normų sistema, ribų; jie gali būti arba nebūti tiesiogiai suformuluoti [26]. Pagal kitą – teisės principai yra sudėtinė teisės dalis, lemiamą reikšmę įgaunantys tuomet, kai nėra „aiškių“ teisės normų, kurias, prireikus, būtų galima taikyti; taigi teisė susideda ne tik iš normų, bet ir iš principų; ir šiuo atveju principai nebūtinai yra suformuluoti tiksliai, bet yra gana abstraktūs [27]. Yra ir nuomonė, kad vieni teisės principai yra tiesiogiai ir vienareikšmiškai deklaruojami teisės aktų straipsniuose („kaip normos“), o kiti gali būti išlukštenami iš „konkrečių“ teisės normų turinio jas apibendrinus [28].
Pastarasis požiūris Lietuvoje vyrauja, dėl to į jį reikia pažvelgti įdėmiau. Čia lieka atviras klausimas, ar iki tol, kol principas „išvedamas“ iš kelių apibendrintų normų, yra pagrindo tvirtinti, kad principas yra, kiek reikia normų, kad jas apibendrinus būtų galima konstatuoti, kad yra principas. O, jei vienose normose įtvirtintas vienas principas, o kitose – kitas, visiškai priešingas? Kuris iš jų bus „labiau privalomas“ ir turės anksčiau minėtą kritikos potenciją? Tai retoriniai klausimai.
Išvada: principai negali būti „išvedami“ iš atskirų normų, jie turi būti arba tiesiogiai suformuluoti, deklaruoti, arba juos turi būti įmanoma logiškai išvesti iš kitų – tiesiogiai suformuluotų principų. Tik šitaip traktuojami teisės principai gali atitikti pirminę, visuotinai pripažintą žodžio principas reikšmę.
Kad ir kurią iš minėtų trijų teorinių pozicijų pasirinktume, akivaizdu, jog teisės principų nevalia tapatinti su teisės normomis. Jų negalima griežtai tapatinti ir su teisės aktų straipsniais, nes tas pats principas gali būti įvairiai išreikštas, atspindėtas įvairiose teisės akto formuluotėse.
Kaip žinome, kiekvienoje teisės šakoje gali būti (ir yra) savų, tik jai būdingų principų; šiuo požiūriu pagrįstai teigiama, jog esama ir tarpšakinių principų, bendrų kelioms teisės šakoms, ir atskirų teisės institutų principų, būdingų kuriam nors vienam teisės institutui. Tačiau yra ir principų, bendrų visai teisės sistemai – jie bendri visai sistemai todėl, kad jų privalomumas deklaruojamas ir užtikrinamas aukščiausiu lygiu. Kadangi Lietuvos teisės sistemos pagrindas yra Konstitucija, šie principai negali nebūti pakylėti į konstitucinį lygmenį.
Konstitucija apibūdinama ir traktuojama kaip šalies „pagrindinis įstatymas“. Tai toks teisės aktas, kuriam negali prieštarauti joks kitas valstybės vidaus teisės aktas [29]. Pats konstitucijos buvimas liudija, jog tarp visų valstybės viduje galiojančių teisės normų yra griežta hierarchija. Net jei galima ginčytis dėl įvairių kitų teisės aktų teisinės galios, vis tiek neabejojama, kad jie visi turi neprieštarauti Konstitucijai. Konstitucionalizmo idėja natūraliai įtvirtina normatyvizmo idėją, jog visos teisės normos sudaro (turi sudaryti) nuoseklią ir darnią hierarchinę sistemą.
Šiuo požiūriu Lietuvos Respublikos Konstitucija – jokia išimtis. Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai“. Ši nuostata reiškia, kad Konstitucija yra aukščiausią teisinę galią turintis teisės aktas, grindžiantis šalies teisės sistemą. Visi kiti teisės aktai turi atitikti Konstituciją [30]. Konstitucijoje įtvirtintos pagrindinės teisinio reguliavimo nuostatos, ji sudaro įstatymų leidybos pagrindą [31].
Tačiau Konstitucija, būdama visos teisės sistemos pagrindas, jokiu būdu nėra laikytina „kodeksų kodeksu“, įstatymų sąvadu, kuriame visi konstitucinę reikšmę turintys visuomeniniai santykiai turi ar gali būti detaliai reguliuojami – juolab „klasikinės“ trinarės struktūros normomis. Konstitucijoje įtvirtinti principai, kurių privalu laikytis ir kuriant teisę, ir ją realizuojant. Įstatymų leidėjas, kiti teisėkūros subjektai paprastai turi diskreciją konkretinti ir detalizuoti Konstitucijos nuostatas, taip pat teisiškai reguliuoti santykius, kurių Konstitucija tiesiogiai nereglamentuoja. Svarbu, kad tai darydami teisėkūros subjektai neperžengtų Konstitucijos nubrėžtų jų diskrecijos ribų, nepažeistų konstitucinių principų.
Tad yra pagrindo į Konstituciją žvelgti kaip į pamatinių, visą teisės sistemą grindžiančių principų „rinkinį“. Šie principai yra sukonkretinami įvairių teisės šakų normose, tačiau jų konstitucinis įtvirtinimas reiškia, kad jais grindžiama visa teisės sistema, kad jokia teisės norma, kad ir kokiame teisės akte ji būtų suformuluota, negali jiems prieštarauti. Konstitucijos 7 straipsnyje įsakmiai nustatyta:
Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai.
Bet ar Konstitucija – tai tik principų „rinkinys“? Į šį klausimą galima atsakyti dvejopai.
Visų pirma, kai kurios Konstitucijos nuostatos formuluojamos taip, kad pagal jau cituotą H. L. A. Harto koncepciją gali būti priskiriamos ne principams, o normoms: jos yra konkrečios, griežtai apibrėžtos, jos ne tiek įtvirtina siekius, kiek sunormina, aiškiai reglamentuoja visuomeninius santykius, pagaliau šios nuostatos ne paaiškina, logiškai pagrindžia ar pateisina jas išreiškiančias normas, o pačios sukonkretina tam tikras bendresnes nuostatas, kurios neabejotinai yra principai.
Valstybės sienos gali būti keičiamos tik Lietuvos Respublikos tarptautine sutartimi, kai ją ratifikuoja 4/5 visų Seimo narių. Konstitucijos 10 str. 2 d.
Nusikaltimo vietoje sulaikytas asmuo per 48 valandas turi būti pristatytas į teismą, kur sulaikytajam dalyvaujant sprendžiamas sulaikymo pagrįstumas. Jeigu teismas nepriima nutarimo asmenį suimti, sulaikytasis tuojau pat paleidžiamas. Konstitucijos 20 str. 3 d.
Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. 22 str. 3 d.
Negalima drausti piliečiui grįžti į Lietuvą. 32 str. 3 d.
Piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų, turi rinkimų teisę. 34 str. 1 d.
Masinės informacijos cenzūra draudžiama. 44 str. 1 d.
Seimą sudaro Tautos atstovai – 141 Seimo narys, kurie renkami ketveriems metams remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu. 55 str. 1 d.
Pirmąjį po rinkimų Seimo posėdį pradeda vyriausias pagal amžių Seimo narys. 66 str. 2 d.
Referendumu priimtą įstatymą ar kitą aktą ne vėliau kaip per 5 dienas privalo pasirašyti ir oficialiai paskelbti Respublikos Prezidentas. 71 str. 3 d.
Jeigu pirmalaikiai Respublikos Prezidento rinkimai skelbiami jo antrosios kadencijos metu, tai esamas Respublikos Prezidentas gali būti išrinktas tik likusiam antrosios kadencijos laikui. Konstitucijos 87 str. 4 d.
Teisėjais Lietuvoje gali būti tik Lietuvos Respublikos piliečiai. 112 str. 1 d.
Ministrą laikinai gali pavaduoti tik Ministro Pirmininko paskirtas kitas Vyriausybės narys. 98 str. 2 d.
Svarstydamas biudžeto projektą, Seimas gali didinti išlaidas tik nurodydamas šių išlaidų finansavimo šaltinius. Negalima mažinti įstatymų numatytų išlaidų, kol tie įstatymai nepakeisti. 131 str. 2 d.
Nepaprastosios padėties ar karo metu Konstitucija negali būti taisoma. 147 str. 2 d.
Nors šios ir daug kitų Konstitucijos nuostatų ir nėra sukonstruotos pagal griežtą trinarę normos schemą (hipotezė + dispozicija + sankcija), jos, be abejonės, formuluojamos tarsi normos. Kadangi kai kurie normos elementai (pvz., sankcija) paprastai būna kitose teisinio teksto (šiuo atveju Konstitucijos) vietose, o kartais apskritai tik menami, išvedami iš kitų teiginių loginių operacijų būdu, tai Konstitucijos nuostatos ir laikytinos normomis; jei sutiktume su požiūriu, kad normos elementų nebūtinai turi būti trys, tai dar labiau palengvintų tokių teiginių traktavimą kaip normų.
Negana to, visos šios normos kokiu nors būdu išreiškia ir sukonkretina kokius nors konstitucinius principus. Pavyzdžiui, norma, kad Seimą sudaro Tautos atstovai – 141 Seimo narys, išreiškia ir sukonkretina konstitucinį principą, kad piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus (33 str. 1 d.); šį principą išreiškia ir sukonkretina ir norma, kad piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų, turi rinkimų teisę. Be to, dažnai ne tik vieną konstitucinį principą skirtingais aspektais išreiškia ir sukonkretina kelios konstitucinės normos, bet viena ir ta pati konstitucinė norma sukonkretina ne vieną, o kelis tarpusavyje susijusius principus. Antai norma, kad nusikaltimo vietoje sulaikytas asmuo per 48 valandas turi būti pristatytas į teismą, kur sulaikytajam dalyvaujant sprendžiamas sulaikymo pagrįstumas, sukonkretina net kelis konstitucinius principus – kad žmogaus laisvė neliečiama (20 str. 1 d.), kad niekas negali būti savavališkai sulaikytas arba laikomas suimtas ir kad niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas (20 str. 2 d.), kad asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą, ir kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuojama teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą (31 str. 6 d.), kad asmuo, kaltinamas padarius nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas (31 str. 2 d.), taip pat kad draudžiama versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius (31 str. 3 d.); šie principai savo ruožtu taip pat turi ir normatyvumo krūvį. Jie yra privalomi.
Tad Konstitucija apima ir principus, ir normas; konstituciniai principai ir konstitucinės normos tarp savęs glaudžiai susiję. Iš tiesų, dažnai sunku nubrėžti takoskyrą, aiškią ribą, kurios nuostatos laikytinos principais, o kurios normomis. Konstitucijoje yra tokių nuostatų, kurios neabejotinai traktuotinos kaip principai (kaip antai minėta 38 str. 1 d. nuostata, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas), yra tokių, kurios aiškiai laikytinos normomis (pvz., 66 str. 2 d. nuostata, kad pirmąjį po rinkimų Seimo posėdį pradeda vyriausias pagal amžių Seimo narys), bet kažkur tarp jų yra ir tokių, kurios gali būti traktuojamos ir kaip principai, ir kaip normos – jos formuluojamos bendrais bruožais, apibendrina keletą Konstitucijos nuostatų, bet tuo pat metu jas išreiškia ir sukonkretina tam tikros konstitucinės nuostatos. Viena tokia nuostata, sutelkianti visų kitų Konstitucijos nuostatų turinį, yra 1 straipsnyje:
Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika.
Neatsitiktinai Lietuvos Respublikos Konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“ (kuris yra Konstitucijos sudedamoji dalis) 1 straipsnyje nustatyta:
Teiginys „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“ yra Lietuvos Respublikos konstitucinė norma ir pamatinis valstybės principas.
Taigi – ir norma, ir principas [32].
Kita vertus, į Konstituciją galima žvelgti jei ne kaip į „tik principų bei normų rinkinį“, tai bent kaip į „visų pirma principų rinkinį“. Daugelis konstitucinės teisės normų kartu yra ir tam tikrų teisės šakų normos (arba normos, bendros kelioms teisės šakoms). Antai jau minėta Konstitucijos 20 straipsnio 3 dalies nuostata, kad nusikaltimo vietoje sulaikytas asmuo per 48 valandas turi būti pristatytas į teismą, kur sulaikytajam dalyvaujant sprendžiamas sulaikymo pagrįstumas, yra ir baudžiamojo proceso teisės pamatinė norma; iš tiesų, ji atkartojama (ir išplėtojama) Baudžiamojo proceso kodekso 1041 ir 1042 straipsniuose, o Lietuvos Respublikos įstatymo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos 8 straipsnyje netgi nustatyta, kad Konstitucijos 20 straipsnio 3 dalies nuostatos „pradedamos taikyti nuo tada, kai bus suderinti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso įstatymai su šia Konstitucija“. Konstitucijos 129 straipsnyje suformuluota nuostata, kad biudžetiniai metai prasideda sausio 1 dieną ir baigiasi gruodžio 31 dieną – tai ir finansų teisės pamatinė norma, atkartota ir išplėtota Biudžetinės sandaros įstatymo 1 straipsnyje. Aišku, kiekvieną kartą galima kelti klausimą, ar įstatymų leidėjas, sukonkretindamas konstitucinę normą, neiškreipė jos turinio, neperžengė jam Konstitucijos nubrėžtų ribų, neviršijo savo galių; pagal Konstituciją tai nustatyti gali tik Konstitucinis Teismas. Tačiau šiuokart svarbu kitkas: tam tikros teisės normos, būdamos konstitucinės, kartu yra ne tik konstitucinės teisės, bet ir tam tikrų teisės šakų normos. Jos fundamentalios, nes įtvirtintos Konstitucijoje. Jos grindžia tas teisės šakas. Pagal savo teisinę galią jos yra „iškeltos virš“ kitų šių šakų normų. Bet pagal savo turinį, pagal dalyką – reguliuojamus visuomeninius santykius jos priskirtinos toms teisės šakoms, kurios reguliuoja atitinkamus teisinius santykius – baudžiamojo proceso, finansų ir kt.
Ką reiškia šis konstitucinių normų dvilypumas? Ar pasakius, kad teisės normos yra konstitucinės dėl savo ypatingos teisinės galios, o tam tikrų teisės šakų normos – dėl to, kad reglamentuoja santykius, priskiriamus atitinkamoms teisės šakoms, jau pasakyta viskas? Ne, nes dar reikia atkreipti dėmesį į konstitucinių normų reguliavimo dalyko dinamiką. Iš tiesų, pagal reguliavimo dalyką minėtoji Konstitucijos 20 straipsnio 3 dalies nuostata, kad nusikaltimo vietoje sulaikytas asmuo per 48 valandas turi būti pristatytas į teismą, kur sulaikytajam dalyvaujant sprendžiamas sulaikymo pagrįstumas, pagal reguliavimo dalyką pagrįstai priskirtina baudžiamojo proceso teisei. Tačiau šioje nuostatoje ne tik suformuluota elgesio taisyklė, t. y. norma, kuri priskiriama baudžiamojo proceso teisės reguliavimo sričiai, bet ir įtvirtintas svarbus principas (ar principai), jog negali būti nustatytas joks teisinis reguliavimas, kuris konkuruotų su nustatytuoju Konstitucijos 20 straipsnio 3 dalyje. Hipotetiškai toks antikonstitucinis reguliavimas įmanomas ne tik baudžiamojo proceso teisėje (kurioje sukonkretinama ir detalizuojama minėta Konstitucijos norma), bet ir kitose teisės šakose, pavyzdžiui, finansų teisėje (toks reguliavimas, kuriuo neužtikrinamos teismo arba advokato, kurį pagal Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalį įtariamas padaręs nusikaltimą asmuo turi teisę turėti nuo sulaikymo arba pirmosios apklausos momento, veiklos finansinės sąlygos). Tokiu būdu į konstitucinį lygmenį pakylėtų atskirų teisės šakų normų reguliavimo dalykas turi potencijos peržengti šių šakų ribas: kaip normos, jos reguliuoja „apibrėžtos apimties“ visuomeninius santykius, tačiau tose pačiose nuostatose įtvirtinti konstituciniai principai adresuojami jau ne tik toms teisės šakoms, bet visai teisės sistemai.
Dėl to teiginys, kad Konstitucija apima ir principus, ir normas, arba kad konstitucinė teisė susideda iš principų ir normų, neturi būti interpretuojamas pernelyg tiesmukai. Kalbama ne apie Konstitucijos, kaip teksto, formuluotes, o apie Konstitucijos, kaip teisės, kuri išreikšta šiuo tekstu, nuostatas. Vienoje ir toje pačioje Konstitucijos formuluotėje tuo pat metu gali būti (paprastai ir yra) įtvirtinta ne viena norma ir ne vienas principas. Maža to, yra pagrindo manyti, kad kiekvienoje Konstitucijos nuostatoje (teksto formuluotėje), kurioje nustatyta tam tikra norma, visuomet yra įtvirtintas ir tam tikras konstitucinis principas. Štai dėl ko nėra netikslu Konstituciją, konstitucinę teisę apibūdinti kaip „visų pirma principų rinkinį“, t. y. konstitucinių principų sistemą, kurioje kai kurios „principinę reikšmę“ turinčios nuostatos yra formuluojamos kaip normos.
Bet, jei visos konstitucinės normos (elgesio taisyklės) tuo pat metu yra ir tam tikrų teisės šakų normos, galima paklausti: o kaipgi normos, reglamentuojančios tokius santykius, kurių nereglamentuoja minėtos teisės šakos? Negi konstitucinės teisės normos neturi tik joms būdingo reguliavimo dalyko, netapataus kitų teisės šakų reguliavimo dalykui? Argi konstitucinės teisės normos, nustatančios ekonominės santvarkos pagrindus, reglamentuojančios rinkimus, tiesioginės demokratijos įgyvendinimą, valdžių (Seimo, Respublikos Prezidento, Teismo) santykius ir t. t. irgi tuo pat metu yra ir kokių nors kitų teisės šakų normos? Jei taip, kokios (ar kokių)?
Atsakymas ne toks sudėtingas, kaip galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Čia prisimintina valstybinės teisės sąvoka šiandien jau, deja, beveik išstumta iš akademinės vartosenos. Šiuo požiūriu prisimintina ir pažymėtina M. Römerio pozicija, kad valstybinė teisė – tai „valstybės teisė“, nesutampanti su įvairių kitų socialinių (t. y. nevalstybinių) junginių (pvz., bažnyčios) teise ir jai priešpriešintina. Tai, ką šiandien vadiname konstitucine teise, M. Römeris laikė būtent valstybinės teisės, traktuojamos kaip „valstybės teisė“, dalimi, todėl, sekant juo, tiksliausias to, kas šiandien vadinama konstitucine teise, apibūdinimas būtų valstybinė konstitucinė teisė. Čia terminas valstybinė reikštų tai, kad šioji teisė nustatyta (sukurta) valstybės (tad, griežtai tariant, valstybinė teisė apima ir tai, kas šiandien vadinama administracine, baudžiamąja, netgi civiline teise), o terminas konstitucinė – kad šios teisės normos ir principai yra pamatiniai, fundamentalūs, grindžiantys kitų valstybinės (t. y. „valstybės“) teisės šakų normas ir principus (šitaip suprantamą konstitucinę teisę turi ir kitos – nevalstybinės, M. Römerio žodžiais tariant, „avalstybinės“ – teisės šakos). Taigi konstitucinė teisė ir valstybinė teisė, M. Römerio manymu, nėra vienas ir tas pats: konstitucinė (arba valstybinė konstitucinė) teisė yra valstybinės teisės pagrindas [33].
Iš tiesų, požiūris nuoseklus ir logiškas. Bet reikia turėti galvoje ir kitą, ne mažiau svarbią aplinkybę. Bene visą XX a. Lietuvoje valstybine teise tradiciškai (buvo) vadinama ta teisės šaka, kurios normos reglamentuoja anksčiau minėtus santykius – ypač susijusius su valstybės valdžios institucijų formavimu ir jų funkcionavimu. Šiuo pagrindu valstybinę teisę nesunku skirti nuo kitų teisės šakų. Paprastai tariant, pagal šią valstybinės teisės sampratą valstybinė teisė yra tai, kas nėra baudžiamoji, administracinė, civilinė, darbo teisė ir t. t. Lietuvai paskutiniajame XX a. dešimtmetyje patyrus tai, ką vengrų mokslininkas ir teisėjas I. Vörösas pavadino „konstituciniu renesansu“ [34], valstybinės teisės pavadinimas be jokio pasipriešinimo užleido vietą konstitucinės teisės pavadinimui. Ir nenuostabu: tegu ir ne visuomet pagrįstai kaltinama pernelyg dideliu valstybės sureikšminimu, etatizmu, valstybinė teisė itin akcentavo šių santykių reguliavimą ne tik Konstitucija, bet pirmiausia įstatymais, net poįstatyminiais aktais, suplakdama į krūvą konstitucinę ir statutinę teisę [35], konstitucinį ir statutinį reguliavimo lygmenis, „aiškindama“ konstitucinius principus ir Konstitucijos normas pagal tai, kaip jie sukonkretinami ir išplėtojami žemesnės galios teisės aktuose, pabrėždama Konstitucijos, kaip „pagrindinio įstatymo“, statusą ir kartu gal ir netyčia ignoruodama jos, kaip „visuomenės sutarties“, pradą. Šią tendenciją reikėjo sustabdyti. Bet tokio stabdymo kaina buvo radikalus valstybinės teisės, kaip autonomiškos, besiskiriančios nuo kitų teisės šakų teisės srities, eliminavimas, jos vietą užimant konstitucinei teisei.
Ar galima šias dvi pozicijas – valstybinės teisės sampratą kaip visos valstybės sukurtos teisės ir valstybinės teisės sampratą kaip vienos iš valstybės kuriamos teisės šakų – suderinti? Veikiausiai taip. Neatsižvelgti į M. Römerio konstatuotą konstitucinės ir valstybinės teisės esminį skirtumą taip pat neleistina, kaip ir į susiklosčiusią valstybinės teisės ir konstitucinės teisės pavadinimų vartosenos tradiciją. Valstybinė teisė – tai visų pirma „institucinė teisė“, t. y. valstybės kuriamos teisės šaka, reglamentuojanti santykius, susijusius su valdžios, kitų valstybės institucijų formavimu ir funkcionavimu bei tarpusavio santykiais, politinės sistemos funkcionavimu, valstybės valdžios geografiniu sutvarkymu ir pan. Taip suprantamos valstybinės teisės normos taip pat gali būti pakylėjamos į konstitucinį lygmenį, kartu atitinkamos konstitucinės normos yra ir valstybinės („institucinės“) teisės normos.
Griežtai tariant, „institucinės teisės“ sąvoka nėra visiškai tiksli ir neatstoja šimtu procentų valstybinės teisės, nes kai kurios santykių grupės, tradiciškai priskiriamos valstybinei teisei, kaip antai pilietybės santykiai arba santykiai, susiję su žmogaus teisėmis, vargu ar gali būti be išlygų priskiriamos „instituciniams“ santykiams [36].
Žinoma, iš principo nėra negalima valstybinės teisės traktuoti ir kaip konstitucinės teisės „dalies“, t. y. visumos tų konstitucinės teisės principų ir normų, kurios reglamentuoja valstybės institucijų formavimo ir funkcionavimo bei valdžios sutvarkymo santykius. Kodėl gi ne? Tokiu atveju galima teigti, kad konstitucinė teisė gali būti traktuojama „plačiąja prasme“ – kaip apimanti visą konstitucinį reguliavimą plius santykių, susijusių su valstybės institucijų formavimu ir funkcionavimu bei valdžios sutvarkymu reguliavimą žemesnės galios teisės aktais (įstatymais ir kt.), ir kartu paliekama erdvė „siauresnei“ konstitucinės teisės sampratai – kaip į konstitucinį lygmenį pakylėtų principų ir normų sistemos. Konstitucinės teisės, kaip akademinės disciplinos, dėstymo požiūriu tai netgi patogu: vietoje „atskirų“ konstitucinės ir valstybinės teisės kursų pakanka vieno, pavadinto „Konstitucine teise“.
Bet šis dvilypumas patogus tik iš pirmo žvilgsnio. Jis „išplauna“ tai, kas konstitucinėje teisėje yra esmių esmė – jos principų fundamentalumą. „Konstitucinė teisė plačiąja prasme“ – tai ne teisės sistemos, jos hierarchinės struktūros giluminio pažinimo, o akademinio patogumo sumetimų padiktuoto susitarimo rezultatas. Tik šiuo požiūriu tokia „konstitucinės teisės plačiąja prasme“ samprata ir yra pateisinama.
Pažymėtina ir tai, kad Konstitucijos paskirtis – būti virš visų teisės šakų. Jei visa valstybinė teisė pakylėjama į konstitucinės teisės lygmenį, įvairių žemesnės nei Konstitucija teisinės galios aktų jau negalima traktuoti kaip valstybinės teisės šaltinių. Jeigu valstybinė teisė – tik dalis konstitucinės teisės (juolab „kitas“ konstitucinės teisės pavadinimas), tai kaip būtų galima motyvuoti, tarkime, įstatymų priskyrimą jos šaltiniams? Įstatymai gali konkretinti Konstitucijos nuostatas, bet ne jas pakeisti. Ne Konstitucija „galioja pagal įstatymą“, o įstatymai turi atitikti konstitucinius principus ir Konstitucijos normas. Ne įstatymai reglamentuoja konstitucinius santykius – priešingai, jie turi reglamentuoti įvairius visuomeninius santykius, nenukrypdami nuo konstitucinių orientyrų. Konstituciniais tam tikri visuomeniniai santykiai tampa ne dėl to, kad jie yra reglamentuoti įstatymais, priskirtais konstitucinės teisės „šakai“ (kaip, pvz., darbo teisiniai santykiai yra tokie dėl to, kad juos, kaip specifinį dalyką, tam tikru darbo teisei būdingu metodu reguliuoja darbo įstatymai), bet dėl to, kad jų teisinio reglamentavimo svarba yra tokia didelė, jog suverenios valios reiškėjas, Tauta, apsisprendė juos sureguliuoti aukščiausios galios teisės aktu – Konstitucija.
Iš čia seka viena labai svarbi išvada, turinti ne tik teorinę, bet ir (tai būtina pabrėžti) praktinę reikšmę. Konstitucinė teisė, kaip „teisė virš visų teisės šakų“, neišskiriant nė valstybinės, neturi kito šaltinio – tik Konstituciją. (Šį teiginį vėliau reikės patikslinti.) Ji yra visų teisės šakų, visų kitų teisės aktų matas.
Tuo tarpu gaji tradicija Konstituciją komentuoti, aiškinti, interpretuoti remiantis ne ja pačia, ne pačios Konstitucijos logika, ne jos principų sklaida ir tarpusavio ryšiais, o įstatymais ir kitais aktais, sukonkretinančiais Konstitucijos nuostatas. Antai Konstitucijos 22 straipsnio 1 dalies nuostata, kad žmogaus privataus gyvenimas neliečiamas, komentuojama, remiantis Visuomenės informavimo įstatymu, Civiliniu kodeksu, Santuokos ir šeimos kodeksu, Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymu, Psichikos sveikatos priežiūros įstatymu, Socialinės bei psichologinės reabilitacijos taikymo laikinuoju įstatymu, Operatyvinės veiklos įstatymu, Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymu, Kardomojo kalinimo įstatymu [37]; 35 straipsnio 1 dalies nuostata, kad piliečiams laiduojama teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams, komentuojama remiantis Politinių partijų ir politinių organizacijų įstatymu, Visuomeninių organizacijų įstatymu, Profesinių sąjungų įstatymu, Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymu, Asociacijų įstatymu [38]; 36 straipsnio 1 dalies nuostata, kad negalima drausti piliečiams rinktis be ginklo į taikius susirinkimus, komentuojama remiantis Politinių partijų įstatymu, Susirinkimų įstatymu [39]; ir t. t. Tokia kompaktiška, susisteminta informacija apie konstitucinį pripažinimą įgavusių santykių reglamentavimą įvairios teisinės galios aktais, be abejo, yra svarbi ir naudinga, bet tai – ne konstitucinė teisė, o valstybinės ir kitos teisės šakos. Konstitucinės teisės požiūriu ne Konstitucija turi būti komentuojama remiantis įstatymais, o įstatymai turi būti komentuojami remiantis Konstitucija. Tik tai užtikrintų galimybę įstatymus vertinti „iš Konstitucijos aukštumos“, žvelgti į Konstituciją kaip į teisės sistemos viršūnę.
Taigi konstitucinė teisė nuo teisės šakų skiriasi „aukščio“ dimensija, tuo, kad ji yra visų jų pamatas. Formaliai konstitucinę teisę išskiria jos principų ir normų viršenybė, jų šaltinio teisinė galia. O teisės šakos (taip pat ir valstybinė teisė) viena nuo kitos skiriasi pagal tai, kokius santykius ir kokiu būdu reguliuoja jų normos, t. y. pagal reguliavimo dalyką ir metodą. Konstitucinė teisė nėra teisės šaka, šiuo požiūriu ji nėra lygiareikšmė administracinei teisei, civilinei teisei, darbo teisei, baudžiamajai teisei ir kt. Kaip Konstitucija yra visos teisės, visos teisės sistemos pamatas, taip ir konstitucinė teisė yra visų teisės šakų, taip pat ir valstybinės teisės, pagrindas. Kaip Konstitucija yra visos teisės, visos teisės sistemos pamatas, taip ir konstitucinė teisė yra visų teisės šakų (valstybinės, administracinės, baudžiamosios, darbo ir kt.) pagrindas. Konstitucinės normos „dvilypės“ – tai pamatinės, fundamentalios įvairių teisės šakų normos [40].
Dabar prisiminkime jau cituotą teorinę nuostatą, kad teisės norma gali būti išdėstyta ne tik keliuose to paties teisės akto straipsniuose, bet „net įvairiuose įstatymuose ir juos papildančiuose aktuose“. Galbūt tai pasakytina apie civilinę teisę. Galbūt apie administracinę. Tikriausiai apie darbo. Dar labiau tikėtina, kad apie finansų. Bet tikrai ne apie baudžiamąją ar baudžiamojo proceso teisę, nes pagal Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalį bausmė gali būti skiriama arba taikoma tik remiantis įstatymu – taigi ne kokiu nors „įstatymus papildančiu“, vadinasi, poįstatyminiu aktu.
Ir jau tikrai jokiu būdu ne apie konstitucinę! Kadangi Konstitucija yra aukščiausią teisinę galią turintis ir šiuo požiūriu unikalus teisės aktas, iš principo negali būti, kad tos pačios konstitucinės normos elementai turėtų skirtingą teisinę galią. Tai griautų pačią Konstitucijos sampratą, paneigtų jos viršenybę ir suardytų teisinio reguliavimo darną.
Taigi konstitucinės teisės normos tegali būti suformuluotos tik pačioje Konstitucijoje ir niekur kitur. (Ir šį teiginį dar teks papildomai paaiškinti.) Bet, kaip minėjome, toli gražu ne visos Konstitucijos nuostatos ne tik teksto, bet ir loginės struktūros požiūriu gali būti traktuojamos kaip normos, ne visose jose galima aptikti net dispoziciją. Ir vis dėlto kaip neatskiriami Konstitucijos elementai šios nuostatos yra ir privalomos, ir fundamentalios. Kas tai per nuostatos? Tai konstituciniai principai.