• 2024 m. liepos 25 d., tobulindami tinklavietės tipografiją, naujinome šriftų šeimą „Georgia“ į „Georgia Pro“. Raginame pasitikrinti, ar jūsų kompiuteryje ir kituose e. įrenginiuose, kuriuose skaitote @eitį, yra įdiegta šriftų šeima „Georgia Pro“, o jei ne, įsidiegti. Tinklavietėje skaitydami informaciją, matysite dailesnius ir tikslesnius šriftus. Išsamiau apie numatytąją tinklavietės tipografiją žr. Žinynas > Technologija.

Reikia pasakyti, kad teisės teorijoje seniai buvo „rastas“ (ir niekaip nepamirštamas) būdas vadinti normomis net tuos teisinės materijos elementus, kuriems, atrodo, normos titulas niekaip nelimpa. Neaiškumų nekyla dėl imperatyviųjų ir dispozityviųjų normų, dėl teisės normų klasifikavimo pagal jų taikymo mastą, pagaliau dėl vadinamųjų „reguliacinių“ ir „apsauginių“ normų – dviejų teisės normų rūšių, kurios skiriamos pagal tai, kokias funkcijas teisės normos atlieka [41]. Bet jeigu teisės akte suformuluota imperatyvioji arba dispozityvioji, ne „reguliacinė“ arba „apsauginė“ norma, o, tarkime, sąvokos apibrėžimas, tokia nuostata kažkodėl vadinama „norma-apibrėžimu“ (arba „definityviąja norma“). Jeigu nurodoma, koks teisinių santykių dalyvių elgesys pageidautinas, bet nenustatyta, kad šis elgesys griežtai privalomas, tokia nuostata paskelbiama „rekomendacine norma“. Jeigu tas arba „dar labiau“ pageidaujamas elgesys dar ir skatinamas, kalbama apie „skatinamąją normą“. O jeigu nuostatos privalomumas nekelia abejonių, bet vis dėlto joje nėra aiškiai suformuluotos elgesio taisyklės, ji vadinama „deklaratyviąja norma“, kuri, savo ruožtu, gali būti arba „norma-tikslas“, arba „norma-uždavinys“, arba „norma-principas“.

 

Stop. Norma-principas? Ar gali būti norma ir ją kreipiantis pradas, elgesio taisyklė ir teisės sistemą grindžianti pamatinė nuostata sujungiami į vieną kategoriją? Ar gali būti, kad ir pati taisyklė, ir tai, kas diktuoja, nuo kokių standartų ši taisyklė neturi nukrypti, būtų tas pat? Kažkas čia ne taip. Jeigu Konstitucijos nuostatą, kurioje įtvirtintas tam tikras principas, sukonkretina kitos Konstitucijos normos, vadinasi, tuose pačiuose Konstitucijos teksto elementuose (straipsniuose, jų dalyse) yra išreikšta ir konstitucinė norma, ir konstitucinis principas. Norma (vienu metu ir konstitucinės teisės, ir kurios nors teisės šakos ar kelių šakų!) – dėl to, kad nustatoma elgesio taisyklė, o principas – nes yra diktuojamas minėtą bendrąją konstitucinę nuostatą sukonkretinančių normų turinys. Ir priešingai: jeigu tam tikroje nuostatoje nurodyta tik bendra oficialiai sankcionuoto elgesio kryptis, o ne aiški elgesio taisyklė, tokia nuostata traktuotina kaip įtvirtinanti principą, kurį vadinti dar ir norma nėra jokio pagrindo. Bet tokia Konstitucijos (arba kito teisės akto) nuostata nėra „norma-principas“, t. y. ji nėra tam tikros „ypatingos“ rūšies norma, kurios nebūtų galima priskirti vienai iš minėtų teisės normų rūšių.

 

„Normos-principai“ – tai dirbtinis konstruktas, patogumo dėlei išgalvotas, kad nereikėtų konstatuoti, jog teisė susideda ne tik iš normų (elgesio taisyklių), bet ir dar iš „kažko“, t. y. iš principų. Toks požiūris negriauna nei tos teorijos, pagal kurią teisės principai yra už teisės, traktuojamos kaip (tik) normų (taisyklių) sistema, ribų (H. L. A. Hartas), nei tos, pagal kurią teisės principai, kaip ir normos, yra sudėtinė teisės dalis (R. M. Dworkinas). Tačiau jis negali sugyventi su ta teisės principų samprata, pagal kurią vieni iš jų tiesiogiai deklaruojami teisės aktuose, o kiti formuluojami „apibendrinant“ kelių teisės normų turinį. Juk gali būti, kad šitokio „apibendrinimo“ rezultatas bus principas, visai priešingas tam, kuris buvo tiesiogiai deklaruotas, suformuluotas kaip „norma-principas“.

 

Ir teisės normos, ir principai – tai nuostatos, įtvirtinančios bei oficialiai sankcionuojančios reikalaujamo elgesio modelius. Šios nuostatos skiriasi vienos nuo kitų pagal tai, kiek konkrečiai yra modeliuojamas socialinių santykių subjektų elgesys, taip pat pagal tai, kiek jomis įprasminama atitinkamų socialinių santykių teisinio reglamentavimo visuma (sistema) bei nubrėžiamas šio reglamentavimo kryptingumas. Tačiau būtų visiškai netikslu teigti, kad teisės principams dėl jų abstraktesnio formulavimo būdingas mažesnis negu teisės normoms teisinio reglamentavimo (reguliavimo) pakankamumo laipsnis. Tiesioginės koreliacijos čia nėra. Priešingai, principais yra įsakmiai nubrėžiamos tam tikros teisiškai reikšmingo elgesio laisvės ribos, kurių nevalia pažeisti – šiuo požiūriu teisinio reglamentavimo pakankamumas yra absoliutus, o nepakankamumas – vargu ar įmanomas. Nepakankamas gali būti tik norminis teisinis reguliavimas, tuo tarpu teisės principams apskritai sunkiai pritaikomas nepakankamumo kriterijus. Antai visuotinai pripažinti teisės principai audi alteram partem (arba audiatur et altero pars – „išklausyk ir kitą šalį“), nemo debet esse iudex in propria causa („niekas neturi būti teisėjas savo paties byloje“) arba nemo ex suo delicto meliorem suam conditionem facere potest („niekas negali pagerinti savo padėties savo neteisėtu veiksmu“) nors ir nenurodo, kaip konkrečiai turi būti realizuojamas „kitos šalies išklausymas“, kas konkrečiai turi būti „teisėju byloje“ arba kokiais konkrečiais veiksmais galima pagerinti savo padėtį, tačiau nustato tokį teisinį reglamentavimą (reguliavimą), kurio pakanka konstatuoti, jog tam tikras norminis reguliavimas arba tam tikras socialinių santykių subjektų elgesys peržengia šių principų nustatytas ribas. Lygiai taip pat Konstitucijos 26 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas principas, jog kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą, arba 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas principas, jog įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, savaime yra pakankami kriterijai, įgalinantys teigti, jog šie principai yra pažeidžiami, jeigu, tarkime, žmogus yra verčiamas identifikuoti save kaip tam tikros religijos arba tikėjimo išpažinėją arba atitinkamai, jeigu teismas ar kitos valstybės institucijos traktuoja asmenis kaip nelygius Konstitucijoje nenumatytais pagrindais.

 

Tačiau sakyti, kad teisės principų pakankamumas yra absoliutus nereiškia pripažinti ir jų, kaip teisinių reguliatorių, absoliutumą turinio požiūriu. Pirma, taikant ir realizuojant teisę principai paprastai yra taikomi tuo mastu, kuriuo norminis reglamentavimas (reguliavimas) yra nepakankamas, t. y. jie padeda užpildyti norminio reguliavimo spragas, tačiau, kol šis reguliavimas nėra anuliuotas, jie gali tarnauti kaip pagrindas norminio reguliavimo kritikai, bet ne kaip jo pakaitalas. Antra, teisės principai yra nevienodi pagal savo teisinę galią, kurią lemia tai, kokios teisinės galios aktuose jie yra įtvirtinti. Trečia, teisės principai koegzistuoja, jie, kaip teisinės nuostatos, „sugyvena“, brėždami vienas kito turinio ribas. Konstitucinio suvereniteto principo, reiškiančio Tautos viršenybę, ribas brėžia inter alia konstitucinis žmogaus teisių prigimtinio pobūdžio įtvirtinimas: Tauta, įgyvendindama savo viršenybę, negali paneigti pamatinių žmogaus teisių. Pagaliau, ketvirta, teisės principai yra susiję pagal turinį, iš vienų principų gali būti išvedami kiti. Pastaroji sąsaja yra pagrindas klasifikuoti konstitucinius (ir apskritai teisės) principus; tam bus skirtas ketvirtasis šios studijos skyrius.

 

Tai, kas pasakyta apie konstitucinių principų ir konstitucinių normų santykį (bei teisės principų ir teisės normų santykį apskritai), leidžia daryti tam tikras išvadas. Konstituciniai principai yra konstitucinę galią turinčios nuostatos, kurios nėra formuluojamos kaip griežtos elgesio taisyklės (nėra sukonstruotos kaip normos) ir pagal reguliavimo dalyką ir metodą nėra priskiriamos teisės šakoms. Tai pamatinės nuostatos, diktuojančios, koks turi būti teisinio reglamentavimo turinys. Aišku, principai negali absoliučiai nulemti viso reguliavimo turinio – jau vien dėl to, kad suformuluoti gana plačiai; todėl įstatymų leidėjas ir kiti teisėkūros subjektai paprastai turi plačią diskreciją juos konkretinti ir plėtoti žemesnės galios teisės aktuose.

Kita vertus, konstitucinių principų negalima tapatinti su konstitucinėmis normomis dar ir dėl to, kad jei Konstitucija susidėtų tik iš normų, konstitucinė teisė būtų tik įvairių teisės šakų kai kurių normų, kurioms pripažįstama aukštesnė teisinė galia, samplaika. Ar būtų tada apskritai prasmė kalbėti apie konstitucinę teisę kaip apie vientisą, nuoseklią, logiškai suderintą, neprieštaringą sistemą? Kokią prasmę tada turėtų Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalies postulatas, kad Konstitucija yra vientisas aktas?

 

4. Pirminiai, sudėtiniai ir išvestiniai konstituciniai principai

Konstitucinių principų sampratos aiškinimosi rezultatas gana nelauktas. Jis skatina permąstyti paplitusią normatyvistinę teisės sampratą, kurioje tarp žodžių teisė ir teisės normos dedamas lygybės ženklas: matome, kad teisė (šiuo atveju konstitucinė teisė ir, matyt, ne tik ji) susideda ne tik iš normų, bet ir iš principų. Kita vertus, korekcijos reikalauja ir konstitucinės teisės samprata: pastaraisiais metais „išpopuliarėjęs“ konstitucinės teisės pavadinimas nelaikytinas tik anksčiau plačiai vartotos valstybinės teisės sąvokos pakaitalu, nes ir valstybinė, ir konstitucinė teisė randa sau deramą vietą visoje teisės įvairovėje ir turi potencijos darniai koegzistuoti – taip, kaip koegzistuoja konstitucinė teisė ir baudžiamoji teisė, konstitucinė teisė ir darbo teisė, konstitucinė teisė ir administracinė teisė ir t. t. Akcentuoti šias korekcijas nėra šios studijos pagrindinis tikslas, tačiau matome, kad konstitucinėje teisėje (galbūt labiau nei kurioje nors kitoje teisės srityje) nagrinėdami klausimus, iš pažiūros santykinai atribotus nuo bendrųjų teisės teorijos problemų, vis tiek susiduriame su bendraisiais teisės ir jos sistemos sampratos klausimais.

 

Tai pasakytina ir apie konkrečių konstitucinių principų analizę. Jau buvo cituota nemažai Konstitucijos nuostatų, kurios pagrįstai gali būti traktuojamos kaip konstituciniai principai, neabejotinai turintys ir normatyvumo krūvį. Bet išvardyti konkrečiai, juolab „surūšiuoti“ konstitucinius principus – išties keblus uždavinys. Kaip atskirti vieną principą nuo kito, ypač turint galvoje, kad jie dažnai persipynę ne tik tarp savęs, bet ir su juos sukonkretinančiomis Konstitucijos normomis? Konstitucijos 37 straipsnyje nustatyta, kad piliečiai, priklausantys tautinėms bendrijoms, turi teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius, o 45 straipsnio 1 dalyje – kad piliečių tautinės bendrijos kultūros reikalus, švietimą, labdarą, savitarpio pagalbą tvarko savarankiškai. Kas tai – du atskiri principai? Ar vienas iš jų yra „bendresnis“ kito atžvilgiu ir jį apima, o antrasis logiškai išvedamas iš pirmojo? Jei taip, kuris yra „pirmasis“, o kuris „antrasis“? O gal tai dvi nuostatos, išreiškiančios kokį nors bendresnį principą, nors tiesiogiai nesuformuluotą, bet logiškai išvedamą iš viso Konstitucijos teksto? Jei taip, kokį? Na, o jeigu jis suformuluotas Konstitucijoje, tai – kur? Ar tai, tarkime, galėtų būti tautinės santarvės puoselėjimas Lietuvos žemėje, minimas Konstitucijos preambulėje? Pagaliau turint galvoje, kad cituotose nuostatose įtvirtintos ir normos (nes įsakmi nuoroda į piliečių ir tautinių bendrijų teises reiškia, kad Konstitucijoje įtvirtinta norma, pagal kurią šie subjektai turi teises, o kiti subjektai – pareigą gerbti šias teises ir jų nepažeisti), galbūt apskritai nėra pagrindo kalbėti, kad šiose nuostatose yra formuluojamas koks nors principas – tik normos?

 

Tai tik vienas pavyzdys, liudijantis, kad nepakanka vien teoriškai pasamprotauti, ar egzistuoja konstituciniai principai. Juos reikia įvardyti ir, jei įmanoma, tipologizuoti (klasifikuoti, „rūšiuoti“). Bet, jei Konstitucija, tegu apimanti ir normas, turi „tiek daug“ principų, kurie savaime nėra normos, gali būti, kad analizuoti visus šiuos principus tolygu išdėstyti visos konstitucinės teisės („siaurąja prasme“, taigi – ne valstybinės teisės!) problematiką. Kokia prasmė tokiu atveju atskirą temą skirti konstituciniams principams? Kam kartotis?

Kita vertus, dėl to, kad bet kokia teisinė materija „susidvejina“ į normas bei principus (t. y. teisines nuostatas, įtvirtinančias oficialiai sankcionuotus elgesio modelius) ir į teisinį tekstą (šis susidvejinimas teisės teorijoje vadinamas skirtumu tarp teisės ir įstatymo), konstitucinių principų iššifravimas iš Konstitucijos teksto formuluočių galimas tik aiškinimo, loginio abstrahavimo būdu. Čia slypi intriga: aiškinimų gali būti daug, išties ne mažiau kaip aiškintojų. Kuris aiškinimas teisingiausias, jei toks apskritai yra?

Kaip matome, dar net nepradėjus konkrečiai įvardyti konstitucinių principų jau aišku, kad tai ne tik nelengvas uždavinys, bet ir kad gali būti taip, kad joks rezultatas nebus visiškai patenkinamas. Vis dėlto, jei apskritai prasminga kalbėti apie tokią teisinę kategoriją kaip konstituciniai principai, negalima sustoti pusiaukelėje. Juos reikia įvardyti.

 

Teoriškai kurdami konstitucinių principų sistemą pradėkime nuo vyraujančios jų sistemos sampratos, prisiminkime, kokia yra jau susiklosčiusi įvardijimo ir klasifikavimo tradicija. Neatmeskime galimybės, kad ši vyraujanti pažiūra mus patenkins.

Lietuvos aukštosiose teisės mokyklose dėstomų konstitucinių principų sistema konstruojama pagal du kriterijus: pagal tai, kaip tam tikri principai išreikšti (suformuluoti) Konstitucijos tekste, ir (rečiau) pagal tai, kokiu mastu jie kreipia teisės sistemą, lemia teisinio reguliavimo turinį.

Pirmasis kriterijus: konstituciniai principai diferencijuojami pagal tai, ar jie „apibrėžti aiškiai ir tiesiogiai įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos normose (normos-principai)“, ar jie „tiesiogiai nedeklaruojami, tačiau išplaukia iš bendrosios Konstitucijos normų prasmės“ Elena Vaitiekienė, Saulė Vidrinskaitė, Lietuvos konstitucinės teisės įvadas, p. 28. . „Normų-principų“, kaip logiškai ydingos kategorijos, netinkamumas jau buvo aptartas, čia beveik nėra ko pridurti. Bet nurodytas skirtumas yra reikšmingas. Iš tiesų vieni konstituciniai principai yra deklaruojami tiesiogiai, o kiti gali būti išvedami iš tų principų, kurie yra „deklaruojami tiesiogiai“. (Kaip tai vyksta, bus aptarta toliau.) Dvi čia nurodytas principų rūšis pavadinkime pirminiais ir išvestiniais konstituciniais principais. Iškart reikia pasakyti, kad, be jų, yra ir dar viena principų rūšis – sudėtiniai principai. Bet apie viską iš eilės.

 

Konstitucijos 18 straipsnio nuostatoje, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės, įtvirtintas, be abejo, „tiesiogiai deklaruojamas“ principas – žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio pripažinimo principas (trumpiau – žmogaus prigimtinių teisių principas). Jis yra pirminis, nes nėra išvedamas iš jokio kito konstitucinio principo: tam, kad būtų galima sakyti, jog žmogaus prigimtinių teisių principas yra Lietuvos Respublikos konstitucinis principas, nereikia nieko aiškinti – tik nurodyti Konstitucijos nuostatą, kurioje šis principas įtvirtintas. Minėto principo tiesioginis šaltinis yra Konstitucijos 18 straipsnis. Kad būtų konstatuota, jog toks principas yra ir kad jis yra konstitucinis principas, pakanka tai parodyti, bet ne įrodyti, ne aiškinti. (Tai anaiptol nereiškia, kad negalima ar nereikia aiškinti jų turinio.) Clarus non sunt interpretanda – tai, kas akivaizdu, neaiškinama (neįrodinėjama).

 

Yra pirminių, tik vienoje Konstitucijos nuostatoje įtvirtintų principų – jų buvimui konstatuoti, be nuorodos į šią nuostatą, daugiau nieko nereikia. Tokie yra minėtas žmogaus prigimtinių teisių principas, Lietuvos valstybės teritorijos vientisumo principas (10 str. 1 d.); valstybinės kalbos principas (14 str.), nuosavybės neliečiamumo principas (23 str. 1 d.) ir kai kurie kiti. Aišku, jie gali būti susiję su kitomis Konstitucijos nuostatomis, kurios juos sukonkretina, atskleidžia tam tikrus jų aspektus, taikymo ribas. Pavyzdžiui, konstitucinis žmogaus prigimtinių teisių principas susijęs su Konstitucijos preambulėje įtvirtintais teisingumo, teisinės valstybės siekiais, su Konstitucijos 6 straipsnio 2 dalies nuostata, kad kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija, su Konstitucijos 28 straipsnio nuostata, kad įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, su Konstitucijos 30 straipsnio nuostata, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą, ir t. t., konstitucinis nuosavybės neliečiamumo principas – su 23 straipsnio 2 dalies nuostata, kad nuosavybės teises saugo įstatymai, su šio straipsnio 3 dalies nuostata, kad nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama, su minėtomis 28 ir 30 straipsnių nuostatomis ir t. t. Bet šios sąsajos nepaneigia jų, kaip pirminių principų, pobūdžio: jei šių nuostatų ir nebūtų, pakaktų vienos nuostatos, kad būtų galima konstatuoti minėtų principų buvimą.

 

Kiti pirminiai principai įtvirtinti ne vienoje, o keliose Konstitucijos nuostatose, kurios lygiareikšmės tuo požiūriu, kad kiekvienoje jų yra įtvirtintas tas pats pirminis principas ir kad norint konstatuoti tokio principo buvimą užtenka nurodyti tik vieną iš šių nuostatų. Antai Konstitucijos 3 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos valstybę kuria Tauta. Tai suponuoja Tautos suverenitetą kaip konstitucinį principą. Bet tame pačiame straipsnyje yra ir kitas teiginys: „Suverenitetas priklauso Tautai“. Jis taip pat išreiškia Tautos suvereniteto principą. Tai ne viskas. Konstitucijos 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis Tautai priklausančių suverenių galių; 4 straipsnyje – kad aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus. Tai – taip pat Tautos suvereniteto principą įtvirtinančios nuostatos. Pagaliau Tautos suvereniteto principą suponuoja ir kitos Konstitucijos nuostatos – preambulės teiginys, jog Konstitucija priimama ir skelbiama „atgimusios Lietuvos valstybės piliečių valia“, 1 straipsnio nuostata, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma ir demokratinė respublika, 55 straipsnio 1 dalies nuostata, kad Seimą sudaro „Tautos atstovai“, ir kt. Kaip matome, tam, kad būtų galima teigti, jog tam tikras konstitucinis principas yra pirminis, ir jį įvardyti, ne visuomet būtina, jog Konstitucijos tekste jis būtų deklaruojamas tais pačiais žodžiais, kuriais yra įvardijamas, juolab kad tais žodžiais jis būtų skelbiamas (įtvirtinamas) vienoje atskirai paimtoje Konstitucijos nuostatoje.

 

Ne visi „tiesiogiai deklaruojami“ principai laikytini pirminiais. Kai kurie įtvirtinti skirtingose Konstitucijos nuostatose pabrėžiant jų skirtingus, nors tarp savęs neatskiriamai susijusius aspektus. Antai niekam nekyla abejonių, kad Konstitucijoje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas. Jis reiškia, kad Konstitucijai negali prieštarauti joks teisės aktas, kad niekas – nei valstybės valdžios ar savivaldos institucijos, nei kiti subjektai – negali pažeisti Konstitucijos savo veiksmais, kad Konstitucijoje nustatytos teisės gali būti ginamos ir t. t. Visa tai skirtingais aspektais įtvirtinta bent keliose Konstitucijos nuostatose: 5 straipsnio 2 dalies nuostatoje, kad valdžios galias riboja Konstitucija, 6 straipsnio 2 dalies nuostatoje, kad kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija, 7 straipsnio 1 dalies nuostatoje, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai, 110 straipsnio 1 dalies nuostatoje, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir kai kuriose kitose. Visose minėtose nuostatose Konstitucijos viršenybė įtvirtinta tiesiogiai, bet Konstitucijos viršenybė, kaip „apibendrinantis“ konstitucinis principas, išplaukia ne iš vienos, o iš kelių Konstitucijos nuostatų ir jų tarpusavio sisteminio sąryšio, paprasčiau kalbant – iš tam tikro konstitucinių nuostatų „komplekso“. Tokie konstituciniai principai yra sudėtiniai (arba kompleksiniai).

 

Ir pirminiai, ir sudėtiniai principai Konstitucijoje „deklaruojami tiesiogiai“. Bet sudėtiniai principai nuo pirminių skiriasi tuo, kad norint konstatuoti jų buvimą, juos įvardyti reikia: 1) nurodyti ne vieną, o kelias juos įtvirtinančias nuostatas; 2) išskirti tai, kas šiose nuostatose bendra – tai, kas leidžia jas visas vertinti kaip vieno ir to paties „tiesiogiai deklaruojamo“ konstitucinio principo skirtingų aspektų išraiškas.

Trečioji konstitucinių principų rūšis – išvestiniai principai. Išvestiniai principai yra tokie, kurie tiesiogiai Konstitucijoje – nei vienoje, nei keliose nuostatose nedeklaruojami – jie išvedami aiškinant pirminius arba sudėtinius konstitucinius principus.

 

Pateiksime tokį pavyzdį. Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė ir Teismas. Konstitucinis Teismas 1994 m. sausio 19 d. nutarime konstatavo (beje, plačiau neargumentuodamas), kad Konstitucijos 5 straipsnyje yra įtvirtintas valdžių padalijimo principas Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos 1993 m. birželio 17 d. Seimo nutarimo „Dėl žemės reformos pagrindinių krypčių“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 1994. . Vėliau, plėtodamas valdžių padalijimo konstitucinę doktriną, Konstitucinis Teismas šį principą siejo ir su kitomis Konstitucijos nuostatomis, konkrečiai – su tomis, kuriose įtvirtintos Seimo, Vyriausybės, Teismo galios, su Konstitucijos viršenybės principu, Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalį interpretavo kartu su šio straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija. Pagal Konstitucinio Teismo suformuotą valdžių padalijimo doktriną konstitucinis valdžių padalijimo principas (dar kartais vadinamas ir valstybės valdžių padalijimo principu) reiškia, kad įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos, pakankamai savarankiškos, tačiau tarp jų turi būti pusiausvyra; kad kiekvienai valdžios institucijai yra nustatyta jos paskirtį atitinkanti kompetencija; kad institucijos kompetencijos konkretus turinys priklauso nuo tos valdžios vietos bendroje valdžių sistemoje ir jos santykio su kitomis valdžiomis, nuo tos institucijos vietos tarp kitų valdžios institucijų ir jos įgaliojimų santykio su kitų institucijų įgaliojimais; kad Konstitucijoje tiesiogiai nustačius konkrečios valstybės valdžios institucijos įgaliojimus viena valstybės valdžios institucija negali iš kitos perimti tokių įgaliojimų, jų perduoti ar atsisakyti bei kad tokie įgaliojimai negali būti pakeisti ar apriboti įstatymu Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 26 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 10 straipsnio septintosios dalies nuostatos, taip pat dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. sausio 26 d. nutarimo nr. 55 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimu nr. 470 patvirtintos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarkos dalinio pakeitimo“ 1.2 punkto nuostatos, 2.1 punkto ir jo 1, 2 bei 3 papunkčių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, 1995; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. kovo 31 d. nutarimo nr. 465 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. kovo 3 d. nutarimo nr. 124 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų, valstybinio arbitražo, prokuratūros bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 46 straipsnio pirmajai daliai, Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 4 straipsnio pirmajai daliai, Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės įstatymui, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymui „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“, 1995; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 29 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 1996 m. gruodžio 5 d. nutarimo „Dėl Seimo nutarimo „Dėl Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos narių paskyrimo“ pripažinimo netekusiu galios ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos sudarymo“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 1997; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. sprendimas „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ galiojimo sustabdymo laikinasis įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją“, 1997; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 1996 m. gruodžio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 1998; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. balandžio 21 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. vasario 25 d. nutarimo „Dėl V. Nikitino atleidimo iš generalinio prokuroro pareigų“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 1998; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. balandžio 20 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. birželio 1 d. nutarimo nr. 647 „Dėl sutikimo vykdyti viešąjį pirkimą uždarojo konkurso būdu ir lėšų skyrimo“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 8 straipsniui“, 1999; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. birželio 3 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. gegužės 22 d. nutarimo nr. 620 „Dėl buvusių Statybos ir urbanistikos ministerijos, Europos reikalų ministerijos, Ryšių ir informatikos ministerijos ir jų institucijų reorganizavimo tvarkos bei terminų“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 2 punktui, 29 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsniui ir Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo 4 straipsniui“, 1999; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. liepos 9 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos 1998 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 10 straipsnio 4 punkto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 27 d. nutarimo nr. 105 „Dėl Lietuvos standartizacijos departamento prie Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos reorganizavimo“ 2 punkto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 30 d. nutarimo nr. 117 „Dėl Lietuvos zoologijos sodo steigėjo teisių perdavimo“ 2 punkto ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. kovo 30 d. nutarimo nr. 366 „Dėl kai kurių Žemės ir miškų ūkio ministerijos funkcijų perdavimo Aplinkos apsaugos ministerijai ir Miškų ir saugomų teritorijų departamento prie Aplinkos apsaugos ministerijos įsteigimo“ 3 punkto atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 1999; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. lapkričio 23 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 8 straipsnio 2 ir 4 dalių, 9 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 4 dalies, 22 straipsnio 1 punkto, 24 straipsnio 2 dalies 5 bei 11 punktų, 26 straipsnio 3 dalies 7 punkto, 31 straipsnio 2, 4 dalių ir 6 dalies 2 punkto, 37 straipsnio 4 dalies, 45 straipsnio 4 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 1999; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 14, 251, 26, 30, 33, 34, 36, 40, 51, 56, 58, 59, 66, 69, 691 ir 73 straipsnių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 1999; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 10 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 4 dalies, Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 2 punkto atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 3 d. nutarimu nr. 829 „Dėl 1939–1990 metų okupacijų represinių struktūrų, tarnybų ir pareigų, kurias ėjusiems asmenims neskiriamos nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos, sąrašo patvirtinimo“ patvirtinto sąrašo „1939–1990 metų okupacijų represinės struktūros, tarnybos ir pareigos, kurias ėjusiems asmenims neskiriamos nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos“ 9 bei 12 punktų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 4 daliai“, 2000; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymo, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir dėl Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo „Dėl strateginio investuotojo pripažinimo“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymui“, 2000; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 40 straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir 251 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 ir 2 straipsnių, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 27 straipsnio 5 dalies, 50 straipsnio 3 ir 9 dalių atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 2000. . Visi šie teiginiai, kaip ir pats valdžių padalijimo principo įvardijimas, yra Konstitucinio Teismo aktų, o ne pačios Konstitucijos teiginiai. Todėl valdžių padalijimo principas laikytinas išvestiniu iš kitų Konstitucijos nuostatų – pirmiausia iš tų, kurios tiesiogiai formuluoja konstitucinius principus. Nagrinėjamu atveju yra pagrindas teigti, kad buvo remiamasi mažiausiai dviem „tiesiogiai deklaruojamais“ konstituciniais principais – valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų konstitucinio įtvirtinimo (5 str. 1 d.), Konstitucijos viršenybės ir konstitucinio valdžios galių ribojimo (5 str. 2 d.) bei jų aiškinimu platesniame Konstitucijoje nustatyto reguliavimo kontekste.

 

Kitas pavyzdys. Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalyje nustatyta:

Aukštosioms mokykloms suteikiama autonomija.

Aiškindamas šią nuostatą Konstitucinis Teismas 1994 m. birželio 27 d. nutarime konstatavo:

Istoriškai aukštosios mokyklos autonomijos idėja susiformavo viduramžiais, kuriantis universitetams kaip mokslo ir mokymo įstaigoms. Autonomija reiškė, kad universitetas tam tikra prasme yra laisvas nuo valstybės, siekia kuo daugiau atsiriboti nuo politinės valdžios įtakos, sukurti savarankišką aukštosios mokyklos vidaus gyvenimo reguliavimo sistemą. Tokio atsitolinimo nuo valstybinės valdžios tikslas buvo apsaugoti mokslo, tyrimo ir mokymo laisvę, apginti mokslininkus ir dėstytojus nuo politinio bei ideologinio poveikio. Akademinės autonomijos raidą visada lėmė supratimas, jog mokslas ir mokymas gali normaliai egzistuoti ir skatinti pažangą tik tada, kai jie yra laisvi ir nepriklausomi. Taip susiformavo akademinės laisvės principas, išreiškiantis siekį apginti nuo išorinės įtakos mokslininkų ir dėstytojų mokslinės minties ir jos išraiškos laisvę. Tradiciškai aukštosios mokyklos autonomija suprantama kaip teisė savarankiškai nustatyti ir įtvirtinti įstatuose ar statute savo organizacinę ir valdymo struktūrą, ryšius su kitais partneriais, mokslo ir studijų tvarką, studijų programas, studentų priėmimo tvarką, spręsti kitus su tuo susijusius klausimus, naudotis valstybės perduotu ir kitu įsigytu turtu, turėti teritorijos ir pastatų, kito turto, skirto mokslo ir studijų reikalams, neliečiamumo garantiją. Tuo tikslu aukštajai mokyklai garantuojama institucinė autonomija, t. y. tam tikras statusas, kuris reiškia, kad yra tam tikros veiklos sritys, laisvos nuo vykdomosios valdžios kontrolės. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 27 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo normų, nustatančių aukštųjų mokyklų bendrabučių kambarių privatizavimą, atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 1994.
 

Taigi, kaip matome, aiškinant konstitucinį aukštųjų mokyklų autonomijos principą – be abejo, pirminį, nes tiesiogiai išreikštą Konstitucijoje – prieinama prie išvados, kad Konstitucijoje įtvirtintas ir akademinės laisvės principas. Kad konstatuotų jo buvimą, Konstituciniam Teismui minėtoje byloje pakako tik Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalyje nustatyto reguliavimo turinio analizės.

Taigi išvestiniai principai yra Konstitucijos aiškinimo rezultatas. Bet Konstitucijos aiškinimas – dinamiškas procesas. Tai, kad akademinės laisvės principas pagal šiandien Konstitucinio Teismo suformuotą doktriną yra išvestas iš aukštųjų mokyklų autonomijos principo, nereiškia, kad kitose bylose, kai Konstitucinis Teismas laikys, jog šį principą reikia aiškinti plačiau arba papildomais argumentais pagrįsti jo konstitucinį pobūdį, arba atskleisti jo kitus, doktrinoje dar nepažymėtus aspektus, nebus galima remtis ir kitomis Konstitucijos nuostatomis. Antai nuorodos (cituotame nutarime) į istorine patirtimi grindžiamą būtinumą „apsaugoti mokslo, tyrimo ir mokymo laisvę, apginti mokslininkus ir dėstytojus nuo politinio bei ideologinio poveikio“ aiškiai susijusi su Konstitucijos 42 straipsnio 1 dalies nuostata, kad kultūra, mokslas ir tyrinėjimai bei dėstymas yra laisvi. Išvestiniams principams būdinga, jog jie turi potencijos būti išvedami ne iš kurio nors vieno (pirminio arba išvestinio) konstitucinio principo, o iš įvairių Konstitucijos nuostatų, iš viso konstitucinio reguliavimo kaip sistemos.

 

Išvestiniai konstituciniai principai nėra „kelio pabaiga“. Iš jų savo ruožtu galima išvesti dar kitus principus. Antai aiškinant teisėjo ir teismų nepriklausomumo principą, įvairiais aspektais įtvirtintą Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, 109 straipsnyje, 114 straipsnio 2 dalyje, kitose Konstitucijos nuostatose, iš jo išvedami Teismo, kaip valstybės valdžios, visavertiškumo, teismų organizacinio savarankiškumo, teisminės valdžios savireguliacijos ir savivaldos ir kai kurie kiti principai Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 14, 251, 26, 30, 33, 34, 36, 40, 51, 56, 58, 59, 66, 69, 691 ir 73 straipsnių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 1999. .

Taigi konstituciniai principai susiję ne tik tarpusavyje. Kadangi Konstitucija yra vientisas aktas (6 str. 1 d.), konstituciniai principai vienas kitą sąlygoja, vieni principai suponuoja, leidžia formuluoti kitus. Konstitucinių principų sistema – savotiškas „tinklas“, kurio skirtingi elementai tarp savęs susiję sudėtingais determinaciniais ir koordinaciniais ryšiais. Visi šie principai turi vienodą (aukščiausią) teisinę galią, dėl to būtų netikslu kalbėti apie kokią nors jų hierarchiją: išvestiniai principai nėra nė kiek „mažiau normatyvūs“, nė kiek mažiau privalomi negu tie, iš kurių jie buvo išvesti. Būtent dėl to neklaidinga sakyti, kad „Konstitucijoje įtvirtintas“, tarkime, valdžių padalijimo arba akademinės laisvės principas (frazė, dažnai vartojama ir Konstitucinio Teismo aktuose, ir akademinėje literatūroje) – nors šie principai „tiesiogiai ir nedeklaruojami“, bet vis tiek yra įtvirtinti Konstitucijoje, tik pasirinkta kitokia tekstinės (žodinės) išraiškos forma.

 

5. Konstitucinė jurisprudencija ir konstitucinė doktrina

Pabrėžkime dar kartą: principų skirstymas į pirminius, sudėtinius ir išvestinius – tai visų pirma teorinė schema. Kaip ir skiriant konstitucinius principus nuo konstitucinių normų, ribas čia brėžti sunku, šios ribos sąlygiškos, nes kiekvienu atveju reikia atsižvelgti į Konstitucijos aiškinimo dinamiką, į tai, kad ne visi konstituciniai principai yra vienodai plačiai „atskleisti“, „įvardyti“, „suformuluoti“. Atskiros Konstitucijos nuostatos „tampa“ principais tuomet, kai jas tokiais pripažįsta institucija, turinti įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją; iki tol galima be galo ginčytis, kokie yra Konstitucijoje įtvirtinti principai ir koks jų turinys, bet tai – tik teorinės diskusijos. Konstituciją oficialiai aiškina Konstitucinis Teismas, tirdamas, ar konkretūs teisės aktai atitinka Konstituciją.

Taigi principų turinys atskleidžiamas oficialiai aiškinant Konstituciją – plėtojant konstitucinę doktriną kiekvienu klausimu, kuris tam tikroje byloje yra Konstitucinio Teismo nagrinėjimo dalykas. Konstitucinio Teismo suformuluotų doktrinų ir šiomis doktrinomis grindžiamų sprendimų visuma vadinama konstitucine jurisprudencija. Vaizdžiai tariant (nors, be abejo, gerokai perdedant) galima sakyti, kad Konstitucijos realiai yra tiek ir tik tiek, kiek buvo išaiškinta Konstitucinio Teismo, t. y. tiek, kiek yra konstitucinės doktrinos Žr. Egidijus Kūris, „Konstitucija ir jos aiškinimas“, p. 9. .

 
Grįžti
Viršutinė Apatinė