Reikia pasakyti, kad teisės teorijoje seniai buvo „rastas“ (ir niekaip nepamirštamas) būdas vadinti normomis net tuos teisinės materijos elementus, kuriems, atrodo, normos titulas niekaip nelimpa. Neaiškumų nekyla dėl imperatyviųjų ir dispozityviųjų normų, dėl teisės normų klasifikavimo pagal jų taikymo mastą, pagaliau dėl vadinamųjų „reguliacinių“ ir „apsauginių“ normų – dviejų teisės normų rūšių, kurios skiriamos pagal tai, kokias funkcijas teisės normos atlieka [41]. Bet jeigu teisės akte suformuluota imperatyvioji arba dispozityvioji, ne „reguliacinė“ arba „apsauginė“ norma, o, tarkime, sąvokos apibrėžimas, tokia nuostata kažkodėl vadinama „norma-apibrėžimu“ (arba „definityviąja norma“). Jeigu nurodoma, koks teisinių santykių dalyvių elgesys pageidautinas, bet nenustatyta, kad šis elgesys griežtai privalomas, tokia nuostata paskelbiama „rekomendacine norma“. Jeigu tas arba „dar labiau“ pageidaujamas elgesys dar ir skatinamas, kalbama apie „skatinamąją normą“. O jeigu nuostatos privalomumas nekelia abejonių, bet vis dėlto joje nėra aiškiai suformuluotos elgesio taisyklės, ji vadinama „deklaratyviąja norma“, kuri, savo ruožtu, gali būti arba „norma-tikslas“, arba „norma-uždavinys“, arba „norma-principas“.